T. L. pagal BK 189 str., 157 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-34-654/2026

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-47085-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.6.2.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. gegužės 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Aleno Piesliako (pranešėjas),

sekretoriaujant Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurorui Rimui Juodžiui,

nuteistajam A. A. (naudojant vaizdo nuotolinio perdavimo priemonę – vaizdo konferencijų programą „Zoom“), jo gynėjui advokatui Algirdui Putnai,

nuteistajam M. G. (naudojant vaizdo nuotolinio perdavimo priemonę – vaizdo konferencijų programą „Zoom“), jo gynėjui advokatui Vytautui Bučiui,

nuteistajam T. L. (naudojant vaizdo nuotolinio perdavimo priemonę – vaizdo konferencijų programą „Zoom“), jo gynėjui advokatui Ramūnui Dobrovolskiui,

nuteistajam J. P. (naudojant vaizdo nuotolinio perdavimo priemonę – vaizdo konferencijų programą „Zoom“), jo gynėjui advokatui Stanislovui Liutkevičiui,

nuteistajam A. M. (naudojant vaizdo nuotolinio perdavimo priemonę – vaizdo konferencijų programą „Zoom“), jo gynėjui advokatui Rolandui Tamašauskui,

neviešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka, mišriu būdu, naudojant vaizdo nuotolinio perdavimo priemonę – vaizdo konferencijų programą „Zoom“, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. P. (buvusio K. K.) ir jo gynėjo advokato Stanislovo Liutkevičiaus, nuteistojo T. L. gynėjo advokato Ramūno Dobrovolskio, nuteistojo A. M., nuteistojo A. A., nuteistojo M. G. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. liepos 10 d. nuosprendžio.

Šiaulių apygardos teismo 2024 m. sausio 30 d. nuosprendžiu J. P. (buvęs K. K.) nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 189 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, ši bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Tauragės apylinkės teismo 2023 m. vasario 3 d. nuosprendžiu paskirta bausme – laisvės atėmimu dvejiems metams keturiems mėnesiams, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams. Taip pat J. P. (buvęs K. K.) išteisintas pagal BK 157 straipsnio 1 dalį kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Tuo pačiu nuosprendžiu T. L. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu trims mėnesiams, pagal BK 189 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) (veika, padaryta prieš Ž. Š. nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2015 m. spalio 18 d.) laisvės atėmimu keturiems mėnesiams ir pagal BK 189 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) (veika, padaryta prieš M. V. 2016 m. kovo 17–19 d.) laisvės atėmimu penkiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnes bausmes, ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vienuolikai mėnesių. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Raseinių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu paskirta ir atlikta vienerių metų laisvės atėmimo bausme, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę, ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams devyniems mėnesiams. Ši bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi, 9 dalimi, visiško sudėjimo būdu subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2022 m. balandžio 15 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme – 60 MGL (2259,60 Eur) dydžio bauda ir galutinė subendrinta bausmė T. L. paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams devyniems mėnesiams ir 60 MGL (2259,60 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokėti nustatyta per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Taip pat T. L. išteisintas pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (veika, padaryta prieš Ž. Š. nuo 2016 m. vasario 14 d. iki 2016 m. balandžio 18 d.) kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o baudžiamosios bylos dalis pagal BK 243 straipsnį nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Tuo pačiu nuosprendžiu A. M. nuteistas pagal BK 189 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) (veika, padaryta prieš M. V. nuo 2015 m. lapkričio 8 d. iki 2015 m. lapkričio 15 d.) ir jam paskirta 30 parų arešto bausmė bei pagal BK 189 straipsnio 1 dalį (veika, padaryta prieš V. Z. nuo 2016 m. vasario mėnesio pradžios iki 2016 m. vasario 20 d.) ir jam paskirta 60 parų arešto bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės iš dalies sudėtos, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta areštas 80 parų. Į bausmės atlikimo laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2016 m. liepos 27 d. iki 2016 m. spalio 14 d. ir laikoma, kad A. M. paskirtą bausmę atliko. Taip pat A. M. išteisintas pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (veika, padaryta prieš V. Z. 2016 metų kovo mėnesio pradžioje) kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 147 straipsnio 1 dalį (veika, padaryta prieš L. Š.) kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Tuo pačiu nuosprendžiu A. A. (nuo 2019 m. liepos 11 d. iki 2020 m. rugpjūčio 10 d. – D. A., nuo 1985 m. balandžio 10 d. iki 2019 m. sausio 7 d. – M. A., nuo 2019 m. sausio 7 d. iki 2019 m. liepos 11 d. – M. A.) nuteistas pagal BK 189 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) (veika, padaryta prieš M. V. nuo 2015 m. lapkričio 8 d. iki 2015 m. lapkričio 15 d.) laisvės atėmimu penkiems mėnesiams ir pagal BK 189 straipsnio 1 dalį (veika, padaryta prieš V. Z. nuo 2016 m. vasario mėnesio pradžios iki 2016 m. vasario 20 d.) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės iš dalies sudėtos, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokėti nustatyta per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Tuo pačiu nuosprendžiu M. G. nuteistas pagal BK 189 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) (veika, padaryta prieš Ž. Š. nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2015 m. spalio 18 d.) ir jam paskirta dešimties mėnesių laisvės apribojimo bausmė. Taip pat M. G. išteisintas pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (veika, padaryta prieš Ž. Š. nuo 2016 m. vasario 14 d. iki 2016 m. balandžio 18 d.) kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Taip pat šiuo nuosprendžiu A. N. nuteistas ir išteisintas, o A. L. nuteistas, tačiau šios nuosprendžio dalys kasacine tvarka neskundžiamos.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. liepos 10 d. nuosprendžiu panaikinta Šiaulių apygardos teismo 2024 m. sausio 30 d. nuosprendžio dalis, kuria T. L. ir M. G. buvo nuteisti pagal BK 189 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) (veiksmai prieš Ž. Š. 2015 m. spalio mėn.), T. L. nuteistas pagal BK 189 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) (veiksmai prieš M. V. 2016 m. kovo mėn.), A. M. ir A. A. nuteisti pagal BK 189 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) (veiksmai prieš M. V. 2015 m. lapkričio mėn.), A. M. ir A. A. nuteisti pagal BK 189 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) (veiksmai prieš V. Z. 2016 m. vasario mėn.), T. L. ir M. G. išteisinti pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (veiksmai prieš Ž. Š. 2016 m. vasario–balandžio mėn.), A. M. išteisintas pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (veiksmai prieš V. Z. 2016 m. kovo mėn.), BK 24 straipsnio 6 dalį, 147 straipsnio 1 dalį (veiksmai prieš L. Š.), K. K. išteisintas pagal BK 157 straipsnio 1 dalį (veiksmai prieš L. Š.) ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis:

T. L. nuteistas pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (2012 m. birželio 30 d. įstatymo redakcija) (veiksmai prieš Ž. Š. 2015 m. spalio mėn.) ir jam paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė, pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (2012 m. birželio 30 d. įstatymo redakcija) (veiksmai prieš Ž. Š. 2016 m. vasario–balandžio mėn.) ir jam paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė bei pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (2012 m. birželio 30 d. įstatymo redakcija) (veiksmai prieš M. V. 2016 m. kovo mėn.) ir jam paskirta dvejų metų devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 6 dalimi, T. L. pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (2012 m. birželio 30 d. įstatymo redakcija) ir Šiaulių apygardos teismo 2024 m. sausio 30 d. nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnį paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

M. G. nuteistas pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (2012 m. birželio 30 d. įstatymo redakcija) (veiksmai prieš Ž. Š. 2015 m. spalio mėn.) ir jam paskirta dvejų metų devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė bei pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (2012 m. birželio 30 d. įstatymo redakcija) (veiksmai prieš Ž. Š. 2016 m. vasario–balandžio mėn.) ir jam paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta trejų metų laisvės atėmimo bausmė.

A. M. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 147 straipsnio 1 dalį (2012 m. birželio 30 d. įstatymo redakcija) (veiksmai prieš M. V. 2015 m. lapkričio mėn.) ir jam paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (2012 m. birželio 30 d. įstatymo redakcija) (veiksmai prieš V. Z. 2016 m. vasario mėn.) ir jam paskirta dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (2012 m. birželio 30 d. įstatymo redakcija) (veiksmai prieš V. Z. 2016 m. kovo mėn.) ir jam paskirta dvejų metų dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmė bei pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 147 straipsnio 1 dalį (2012 m. birželio 30 d. įstatymo redakcija) (veiksmai prieš L. Š.) ir jam paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta trejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

A. A. nuteistas pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (2012 m. birželio 30 d. įstatymo redakcija) (veiksmai prieš M. V. 2015 m. lapkričio mėn.) ir jam paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė bei pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (2012 m. birželio 30 d. įstatymo redakcija) (veiksmai prieš V. Z. 2016 m. vasario mėn.) ir jam paskirta dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta trejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

K. K. nuteistas pagal BK 157 straipsnio 1 dalį (2012 m. birželio 30 d. įstatymo redakcija) (veiksmai prieš L. Š.) ir jam paskirta trejų metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Patikslinta Šiaulių apygardos teismo 2024 m. sausio 30 d. nuosprendžio rezoliucinė dalis nurodant, kad K. K. pripažintas kaltu pagal BK 189 straipsnio 1 dalį taikant 2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakciją.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistųjų ir jų gynėjų, prašiusių jų kasacinius skundus tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

nustatė:

I. Bylos esmė

1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu T. L. ir M. G. pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (2012 m. birželio 30 d. įstatymo redakcija) nuteisti už tai, kad nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2015 m. spalio 21 d., veikdami bendrininkų grupe, pasinaudodami Ž. Š. pažeidžiamumu, verbavo ir gabeno jį į Nyderlandų Karalystę, siekdami, kad jis būtų išnaudojamas nusikalstamai veikai daryti: laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2015 m. spalio 18 d., tiksliai nenustatytu laiku, du kartus nuvykę prie Ž. Š. gyvenamosios vietos, pasinaudodami Ž. Š. pažeidžiamumu – sunkia materialine padėtimi, socialinių įgūdžių stoka bei jo neįgalumu, už 500 Eur atlygį įkalbinėjo jį parvairuoti žinomai vogtą automobilį iš Nyderlandų Karalystės į Lietuvos Respubliką ir taip verbavo daryti nusikalstamą veiką. Ž. Š. sutikus, 2015 m. spalio 18 d. T. L. ir M. G jį iš gyvenamosios vietos nenustatytu automobiliu nugabeno į Kaune esantį butą ir jame apgyvendino. 2015 m. spalio 19 d. T. L. nenustatytu automobiliu Ž. Š. išgabeno iš Lietuvos Respublikos į Nyderlandų Karalystę, Hagą. 2015 m. spalio 21 d., tiksliai nenustatytu laiku, nugabenus Ž. Š. į Nyderlandų Karalystę, Hagą, T. L. ir M. G. apgyvendino jį nenustatytame viešbutyje, jame kiti du nenustatyti bendrininkai Ž. Š. aiškino, kaip iš Nyderlandų Karalystės į Lietuvos Respubliką parvairuoti žinomai vogtą automobilį, ir nurodė maršrutą, kuriuo jis turės vykti. 2015 m. spalio 22 d., tiksliai nenustatytu laiku, Nyderlandų Karalystėje, Hagoje, nenustatytas asmuo Ž. Š. perdavė Nyderlandų Karalystėje, Hagoje, laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 21 d. 22.00 val. iki 2015 m. spalio 22 d. 7.30 val. pavogtą automobilį „Honda CRV“, ir šį automobilį Ž. Š. vairavo iš Nyderlandų Karalystės link Lietuvos Respublikos, tačiau automobilio į Lietuvos Respubliką neparvairavo, nes 2015 m. spalio 24 d. 10.30 val. Lenkijos Respublikoje, Cechanuve, buvo sustabdytas policijos pareigūnų ir sulaikytas.

2. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu T. L. ir M. G. pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (2012 m. birželio 30 d. įstatymo redakcija) nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, pasinaudoję Ž. Š. pažeidžiamumu – sunkia materialine padėtimi, socialinių įgūdžių stoka bei neįgalumu, nuo 2016 m. vasario 14 d. iki 2016 m. balandžio 18 d., tiksliai tyrimo metu nenustatytomis dienomis, kelis kartus atvykdami į Ž. Š. gyvenamąją vietą, skambindami jam telefonu, grasindami fiziškai susidoroti, įkalbinėjo Ž. Š. už piniginį atlygį parvairuoti žinomai vogtą automobilį iš Nyderlandų Karalystės į Lietuvos Respubliką, užmaskuotai nurodydami, jog reikia važiuoti „krauti plytų“, taip verbavo jį daryti nusikalstamą veiką, tačiau, negavę Ž. Š. sutikimo vykti, neišgabeno jo į Nyderlandų Karalystę daryti nusikalstamos veikos.

3. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu A. A. pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (2012 m. birželio 30 d. įstatymo redakcija), o A. M. – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 147 straipsnio 1 dalį (2012 m. birželio 30 d. įstatymo redakcija) nuteisti už tai, kad A. A. tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau nei 2015 m. lapkričio 8 d. susitarė su A. M., kad šis padės jam surasti asmenį, kuris už piniginį atlygį vykdys nusikalstamą veiką. 2015 m. lapkričio 8 d., tiksliai nenustatytu laiku, A. M. kreipėsi į A. N. prašydamas už piniginį atlygį surasti asmenį nusikalstamai veikai daryti – nusikalstamu būdu įgytam automobiliui parvairuoti iš Vokietijos Federacinės Respublikos į Lietuvos Respubliką. A. N. pagal A. M. prašymą 2015 m. lapkričio 8 d. prie prekybos centro „Maxima“, esančio Raseiniuose, Vilniaus g. 93, bei 2015 m. lapkričio 9 d. Raseiniuose, prie Muziejaus g. 1, susitikimų su M. V. metu, pasinaudodamas nukentėjusiojo pažeidžiamumu – sunkia materialine padėtimi ir socialinių įgūdžių stoka, už 500 Eur atlygį siūlė jam vykti į Vokietijos Federacinę Respubliką parvaryti nusikalstamu būdu įgyto – žinomai vogto automobilio iš Vokietijos Federacinės Respublikos į Lietuvos Respubliką ir taip verbavo jį daryti nusikalstamą veiką. M. V. dėl sunkios materialinės padėties sutikus, 2015 m. lapkričio 9 d. apie 22.00 val. prie prekybos centro „Maxima“, esančio Raseiniuose, Vilniaus g. 93, A. A. už tyrimo metu nenustatytą piniginį atlygį iš A. N. perėmė ir taip įgijo M. V. nusikalstamai veikai daryti, automobiliu gabeno jį iš Lietuvos Respublikos į Vokietijos Federacinę Respubliką, tiksliai nenustatytą vietą, apgyvendino viešbutyje, o kitą dieną Vokietijos Federacinėje Respublikoje, nenustatytoje vietoje, M. V. perdavė žinomai Vokietijos Federacinėje Respublikoje pavogtą automobilį „BMW X5“, aiškino, kaip jį parvairuoti iš Vokietijos Federacinės Respublikos į Lietuvos Respubliką, ir nurodė maršrutą, kuriuo turės vykti. M. V., vykdydamas A. A. nurodymus, parvairavo žinomai vogtą automobilį „BMW X5“ iš Vokietijos Federacinės Respublikos į Lietuvos Respubliką ir jį perdavė A. A.

4. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu T. L. pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (2012 m. birželio 30 d. įstatymo redakcija) nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su A. N., laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 17 d. iki 2016 m. kovo 18 d., tiksliai nenustatytu laiku, susitikę prie M. V. gyvenamosios vietos, pasinaudodami nukentėjusiojo pažeidžiamumu – sunkia materialine padėtimi, socialinių įgūdžių stoka ir panaudodami apgaulę – melagingai žadėdami 500 Eur atlygį, siūlė parvairuoti žinomai vogtą automobilį iš Nyderlandų Karalystės į Lietuvos Respubliką ir taip verbavo jį daryti nusikalstamą veiką. M. V. dėl sunkios materialinės padėties ir dėl melagingai pažadėto 500 Eur atlygio sutikus vykti, T. L. 2016 m. kovo 19 d., dienos metu, veikdamas pagal bendrą sutarimą su A. N., nenustatytu automobiliu gabeno M. V. iš Raseinių r. iki prekybos ir laisvalaikio centro „Mega“, esančio Kaune, Islandijos pl. 32, ten jį įsodino į mikroautobusą, vežantį keleivius į Nyderlandų Karalystę, t. y. tokiu būdu organizavo jo gabenimą. M. V. nuvykus į Nyderlandų Karalystę, tiksliai tyrimo metu nenustatytą vietą, perleido jį pasitikusiam nenustatytam asmeniui, pastarasis, siekdamas išnaudoti M. V. nusikalstamai veikai daryti, kitą dieną apie 8.00 val. nugabeno jį iki žinomai vogto automobilio „Honda CRV“, perdavė automobilį, aiškino, kaip pervairuoti iš Nyderlandų Karalystės į Lietuvos Respubliką, ir nurodė maršrutą, kuriuo turės vykti. M. V., vykdydamas nenustatyto asmens nurodymus, 2016 m. kovo 12 d. Nyderlandų Karalystėje, Amsterdame, pavogtą automobilį „Honda CRV“ parvairavo į Lietuvos Respubliką ir perdavė dviem tyrimo metu nenustatytiems asmenims, o T. L. ir A. N. po kelių dienų M. V. už vogto automobilio parvairavimą vietoj žadėtų 500 Eur perdavė 200 Eur.

5. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu A. A. ir A. M. pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (2012 m. birželio 30 d. įstatymo redakcija) nuteisti už tai, kad A. M. 2016 m. vasario mėn., tiksliai nenustatytu laiku, veikdamas kartu su A. A. ir A. N., pasinaudodamas V. Z. pažeidžiamumu, iš A. N. jį įgijo ir gabeno, siekdamas nukentėjusįjį išnaudoti nusikalstamai veikai daryti, būtent: 2016 m. vasario mėn. pradžioje, tiksliai nenustatytu laiku, A. M. paprašė A. N. surasti ir užverbuoti asmenį nusikalstamai veikai daryti – iš Vokietijos Federacinės Respublikos į Lietuvos Respubliką nusikalstamu būdu įgytam automobiliui parvairuoti. A. N., vykdydamas A. M. prašymą, pasinaudodamas V. Z. pažeidžiamumu – sunkia materialine padėtimi, socialinių įgūdžių stoka, panaudodamas apgaulę, t. y. nuslėpdamas tikrąjį vykimo į Vokietijos Federacinę Respubliką tikslą, įkalbinėjo jį vykti dirbti į Vokietijos Federacinę Respubliką ir taip verbavo daryti nusikalstamą veiką. V. Z. dėl sunkios materialinės padėties ir dėl A. N. panaudotos apgaulės sutikus vykti, 2016 m. vasario 18 d. A. N. Nurodė V. Z. vykti į degalinę, esančią Raseinių r., Gabšių k., šalia kelio A1 „Klaipėda–Vilnius“, kur 2016 m. vasario 18 d. 17.00–19.00 val. pagal bendrą susitarimą veikiantys A. M. ir A. A. iš A. N. žinios perėmė V. Z. ir taip jį įgijo. Po to A. A. V. B. vairuojamu automobiliu „VW Golf“ V. Z. gabeno iš Lietuvos Respublikos į Vokietijos Federacinę Respubliką nusikalstamai veikai daryti, pakeliui apgyvendino viešbutyje „Nevada“, esančiame Lenkijos Respublikoje, Pozrzadlo 5a/C, kur A. M. kartu su A. A., pasinaudodami V. Z. pažeidžiamumu – sunkia materialine padėtimi ir socialinių įgūdžių stoka, nurodė, kad jis turės parvairuoti nusikalstamu būdu įgytą automobilį iš Vokietijos Federacinės Respublikos į Lenkijos Respubliką, už tai pažadėdami 500 Eur atlygį. V. Z. sutikus, 2016 m. vasario 21 d. A. M. kartu su A. A. nugabeno V. Z. į Vokietiją, Bad Zalcungeną, kur jam perdavė Vokietijos Federacinėje Respublikoje pavogtą automobilį „BMW 535D“ ir nurodė V. Z. šį automobilį nuvairuoti į iš anksto sutartą vietą Lenkijos Respublikoje. V. Z., vykdydamas A. M. ir A. A. nurodymus, nusikalstamu būdu įgytą automobilį 2016 m. vasario 21 d., tiksliai nenustatytu laiku, parvairavo į Lenkijos Respubliką ir perdavė A. M. ir A. A.

6. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu A. M. pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (2012 m. birželio 30 d. įstatymo redakcija) nuteistas už tai, kad 2016 m. kovo mėn., tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, pasinaudodamas V. Z. pažeidžiamumu, verbavo ir gabeno jį, siekdamas jį išnaudoti nusikalstamai veikai daryti, būtent: 2016 m. kovo mėn. pradžioje, tiksliai nenustatytu laiku, nuvykęs prie V. Z. gyvenamosios vietos, esančios Raseiniuose, turėdamas tikslą V. Z. išnaudoti nusikalstamai veikai daryti – žinomai vogtam automobiliui parvairuoti iš Vokietijos Federacinės Respublikos į Lietuvos Respubliką, pasinaudodamas V. Z. pažeidžiamumu – sunkia materialine padėtimi ir socialinių įgūdžių stoka, siūlė jam už piniginį atlygį parvairuoti žinomai vogtą automobilį iš Vokietijos Federacinės Respublikos į Lietuvos Respubliką ir taip jį verbavo daryti nusikalstamą veiką. V. Z. dėl jo sunkios materialinės padėties ir socialinių įgūdžių stokos pažadėjus vykti, gabeno jį iš jo gyvenamosios vietos link Vokietijos Federacinės Respublikos, tačiau nuvykus iki Lenkijos Respublikos nenustatyto miesto grįžo atgal į Lietuvos Respubliką, Antanavo k., nurodydamas V. Z., kad į Vokietijos Federacinę Respubliką vyks kitą dieną, tačiau vėliau V. Z. atsisakė vykti, dėl to A. M. nebuvo išgabentas.

7. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu A. M. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 147 straipsnio 1 dalį (2012 m. birželio 30 d. įstatymo redakcija) nuteistas už tai, kad siekdamas, kad asmuo būtų išnaudotas nusikalstamai veikai daryti, padėjo J. P. už piniginį atlygį įgyti jį nusikalstamai veikai daryti: tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip 2016 m. balandžio 19 d., J. P. paprašius surasti asmenį nusikalstamai veikai daryti – nusikalstamu būdu įgytam automobiliui parvairuoti iš Vokietijos Federacinės Respublikos į Lietuvos Respubliką, A. M., siekdamas padėti J. P., 2016 m. balandžio 19 d. kreipėsi į A. N., prašydamas už piniginį atlygį surasti asmenį nusikalstamai veikai daryti. A. N. pagal A. M. prašymą 2016 m. balandžio 20 d. telefoninio pokalbio su L. Š. metu bei 2016 m. balandžio 20 d., nuvykęs į jo gyvenamąją vietą, pasinaudodamas L. Š. pažeidžiamumu dėl jo jauno amžiaus ir sunkios materialinės padėties bei apgaule, įkalbinėjo L. Š. už 500 Eur vykti į Vokietijos Federacinę Respubliką parvaryti automobilio į Lietuvos Respubliką ir taip verbavo jį daryti nusikalstamą veiką. L. Š. dėl jo jauno amžiaus ir sunkios materialinės padėties bei panaudotos apgaulės sutikus vykti, A. N. 2016 m. balandžio 20 d. apie 13.40 val., tiksliai nenustatytu laiku, L. Š. atgabeno į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią Raseinių r., Gabšių k., Karpynės g. 2, prie kaimo turizmo sodybos „Karpynė“ ir jį perleido K. K., o pastarasis jį automobiliu „Peugeot 807“ gabeno iš Lietuvos Respublikos į Vokietijos Federacinę Respubliką. Nugabenęs į Vokietijos Federacinę Respubliką, Menchengladbachą, 2016 m. balandžio 22–23 d. nurodė L. Š. parvairuoti laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 22 d. 22.00 val. iki 2016 m. balandžio 23 d. 6.30 val. Vokietijos Federacinėje Respublikoje, prie namo, esančio Grėvenbroche, Kapellen, Zum Drehkreuz 18, pavogtą automobilį „BMW 560“ į Lietuvos Respubliką, tačiau kai L. Š. atsisakė vairuoti automobilį, jis vyko kaip keleivis A. L. vairuojamu žinomai vogtu automobiliu „BMW 560“, o 2016 m. balandžio 24 d. 21.15 val. Bublių k., Rumšiškių sen., Kaišiadorių r., buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Tokiais savo veiksmais A. M. padėjo J. P. įgyti L. Š., nežinodamas ir negalėdamas žinoti apie jo nepilnametystę, nusikalstamai veikai daryti.

8. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu J. P. (buvęs K. K.) pagal BK 157 straipsnio 1 dalį (2012 m. birželio 30 d. įstatymo redakcija) nuteistas už tai, kad, pasinaudodamas vaiko pažeidžiamumu, jį įgijo ir gabeno nusikalstamai veikai daryti: tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip 2016 m. balandžio 19 d., siekdamas išnaudoti asmenį nusikalstamai veikai daryti – nusikalstamu būdu įgytam automobiliui parvairuoti iš Vokietijos Federacinės Respublikos į Lietuvos Respubliką, kreipėsi į A. M. prašydamas padėti surasti asmenį nusikalstamai veikai daryti, A. M., veikdamas pagal J. P. prašymą, kreipėsi į A. N., kad būtų surastas už piniginį atlygį asmuo nusikalstamai veikai daryti – žinomai vogtam automobiliui parvairuoti, A. N. užverbavus nepilnametį L. Š., kad būtų daroma nusikalstama veika, ir 2016 m. balandžio 20 d. apie 13.40 val. atgabenus į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią Raseinių r., Gabšių k., Karpynės g. 2, prie kaimo turizmo sodybos „Karpynė“, J. P. perėmė ir taip įgijo L. Š. nusikalstamai veikai daryti bei, pasinaudodamas šio asmens pažeidžiamumu – nepilnametyste, sunkia materialine padėtimi, socialinių įgūdžių stoka, automobiliu „Peugeot 807“, siekdamas L. Š. išnaudoti nusikalstamai veikai daryti – nusikalstamu būdu įgytam automobiliui parvairuoti iš Vokietijos Federacinės Respublikos į Lietuvos Respubliką, gabeno jį iš Lietuvos Respublikos į Vokietijos Federacinę Respubliką, o 2016 m. balandžio 21 d., tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, atgabeno jį į Vokietijos Federacinę Respubliką, Menchengladbachą, tiksliai tyrimo metu nenustatytą vietą, 2016 m. balandžio 22 d. ir 2016 m. balandžio 23 d. nurodė L. Š. iš Vokietijos Federacinės Respublikos į Lietuvos Respubliką parvairuoti nusikalstamu būdu įgytą – laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 22 d. 22.00 val. iki 2016 m. balandžio 23 d. 6.30 val. Vokietijos Federacinėje Respublikoje, prie namo, esančio Grevenbroiche, Kapellee, Zum Drehkreuz 18, pavogtą automobilį „BMW 560“, tačiau L. Š. atsisakė vairuoti automobilį, o į Lietuvos Respubliką grįžo kaip keleivis A. L. vairuojamu vogtu automobiliu „BMW 560“, (duomenys neskelbtini), ir 2016 m. balandžio 24 d. 21.15 val. Kaišiadorių r., Rumšiškių sen., Būblių k., buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

9. Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria T. L., M. G., A. A., A. M., J. P. nuteisti pagal BK 189 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo minėtus asmenis pripažino kaltais pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (2012 m. birželio 30 d. įstatymo redakcija) ir BK 157 straipsnio 1 dalį (2012 m. birželio 30 d. įstatymo redakcija) (J. P.), nes jų veiksmai atitiko prekybos žmonėmis ir vaiko pardavimo požymius. Taip pat apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, perkvalifikuodamas T. L., A. M., M. G., A. A. ir A. N. veiksmus pagal BK 189 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), o A. N. veiksmus – pagal BK 159 straipsnį, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 255 straipsnio nuostatas – bylos nagrinėjimo teisme ribas. Pirmosios instancijos teismas ne pakeitė kaltinamajame akte nurodytas faktines nusikalstamos veikos aplinkybes ar veiksmų teisinį vertinimą, tačiau inkriminavo naujas faktines aplinkybes, taip nustatė naują kaltinimą, nesilaikydamas BPK 255 ir 256 straipsnių nuostatų. Toks naujas kaltinimas aiškiai pažeidė T. L., M. G., A. M., A. A. ir A. N. teisę į gynybą – jų procesinę teisę žinoti, kuo yra kaltinami, ir turėti galimybę nuo pateikto kaltinimo gintis. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nebuvo padarytos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 147 straipsnio 1 dalyje ir 157 straipsnio 1 dalyje, tačiau kaltinamųjų veiksmuose yra kitų nusikalstamų veikų požymių, turėjo pagal T. L., M. G., A. M., A. A. ir A. N. pateiktus kaltinimus priimti išteisinamąjį nuosprendį ir apie galimai padarytas kitas nusikalstamas veikas informuoti prokurorą.

III. Kasacinių skundų argumentai

10. Nuteistasis J. P. (buvęs K. K.) ir jo gynėjas advokatas S. Liutkevičius kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatoriai nurodo:

10.1. Apeliacinės instancijos teismas J. P. (buvęs K. K.) veiką neteisingai kvalifikavo pagal BK 157 straipsnio 1 dalį, netinkamai aiškino šios veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Abiejų instancijų teismai nevertino BK 157 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytų objektyviųjų požymių konkurencijos su BK 159 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo požymiais. Nagrinėjant šią baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, taip pat buvo keliamas klausimas dėl jo veikos (padarytos prieš nukentėjusįjį L. Š.) galimo kvalifikavimo pagal BK 159 straipsnį, tačiau teismas, išteisindamas J. P. pagal BK 157 straipsnio 1 dalį, plačiau apie tai nepasisakė. Analogiško pobūdžio J. P. nusikalstami veiksmai Tauragės apylinkės teismo 2023 m. vasario 3 d. nuosprendyje buvo kvalifikuoti pagal BK 189 straipsnį ir 159 straipsnį (dėl vaiko įtraukimo į nusikalstamą veiką).

10.2. BK 159 straipsnyje nustatytas nusikaltimas nuo BK 157 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo atribojamas pagal objektyvius veiksmus ir tikslą. Vaiko įtraukimas į nusikalstamą veiką ir prekyba vaiku skiriasi veiksmų prieš vaiką turiniu ir apimtimi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTU3LTk3Ni8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-157-976/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-157-976/2019">2K-157-976/2019</a>). Be to, BK 157 straipsnio dispozicijoje nustatyta nusikalstama veika yra speciali prekybos žmonėmis sudėtis, kurioje nukentėjusiuoju gali būti tik vaikas (asmuo, neturintis 18 metų). Abi veikos padaromos veikiant tiesiogine tyčia, t. y. būtinas kaltininko žinojimas ir supratimas, kad tokie veiksmai atliekami prieš vaiką.

10.3. Nuteistasis nuosekliai paaiškino, kad 2016 m. balandžio mėnesį, kelios dienos iki išvažiavimo į Vokietiją, kur kartu su A. L. planavo įgyti vogtą automobilį, ieškojo žmogaus, kuris jam padėtų grįžti iš Vokietijos. Surasti tokį žmogų paprašė A. M., nurodydamas, kad jo surastas žmogus turėtų vairuotojo pažymėjimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad tik nuteistasis A. N. žinojo nukentėjusiojo L. Š. amžių, tačiau nėra jokių duomenų, kad nukentėjusiojo amžių žinojo nuteistasis J. P. Be to, kadangi ieškojo žmogaus, turinčio teises, buvo įsitikinęs, jog L. Š. yra pilnametis (apie tikrąjį jo amžių sužinojo tik kelionės metu, norėjo išlaipinti). Be to, L. Š. pirmosios instancijos teisme parodė, kad į Vokietiją pasiūlė vykti pažįstamas A. N., jis nesijautė nukentėjęs, kelionę vertina kaip nuotykį (apeliacinės instancijos teisme patikslinti nukentėjusiojo L. Š. parodymus nebuvo galimybės, nes jis mirė). Taigi bylos aplinkybės paneigia, kad nuteistasis J. P. žinojo nukentėjusiojo L. Š. socialinę padėtį, jo gyvenimo sąlygas, jo galimą pažeidžiamumą, nes tik kelionės metu sužinojo, kad nukentėjusysis yra nepilnametis, todėl jo veikoje nėra BK 157 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių.

10.4. Taip pat kasaciniame skunde manoma, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl J. P. veikos perkvalifikavimo iš BK 189 straipsnio 2 dalies į šio straipsnio 1 dalį yra prieštaringos, nors jau niekaip neturi įtakos nuteistojo teisinei padėčiai (ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis panaikinta).

11. Nuteistojo T. L. gynėjas advokatas R. Dobrovolskis kasaciniu skundu prašo pakeisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį – taikyti BK 75 straipsnį ir atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Kasatorius nurodo:

11.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 54 straipsnio 2 dalies ir 75 straipsnio nuostatas, skirdamas bausmę neatsižvelgė į ilgą baudžiamojo proceso trukmę, kuriai neturėjo įtakos T. L. piktnaudžiavimas savo procesinėmis teisėmis, slapstymasis ar kiti neteisėti jo veiksmai. Be to, pirmosios instancijos teisme pagarsinus kaltinimą T. L. visiškai prisipažino ir buvo sprendžiamas klausimas dėl sutrumpinto bylos nagrinėjimo.

11.2. Iš ikiteisminio tyrimo duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas dėl T. L. veikų, už kurias jis yra nuteistas, pradėtas 2016 m. pavasarį, pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 147 straipsnio 1 dalyje (2012 m. birželio 30 d. įstatymo redakcija), pasirašytinai įteiktas 2016 m. gegužės 3 d. T. L. sulaikytas 2016 m. gegužės 2 d., suėmimas taikytas iki 2016 m. spalio 4 d. Kaltinamasis aktas surašytas 2020 m. vasario 27 d. Taigi ikiteisminis tyrimas truko beveik penkerius metus.

11.3. Baudžiamoji byla apygardos teisme pradėta nagrinėti 2020 m. kovo mėn. Pagarsinus kaltinamąjį aktą, T. L. ir kiti kaltinamieji visiškai prisipažino padarę nusikalstamas veikas. Apklausus kaltinamuosius teisme, prokuroras prašė bylą dėl visų kaltinamųjų, kurie nėra kaltinami labai sunkaus nusikaltimo padarymu, nagrinėti sutrumpinto proceso tvarka. Nors kaltinamieji ir jų gynėjai sutiko su prokuroro nuomone, tačiau teismas pasielgė kitaip, todėl bylos nagrinėjimas užtruko ketverius metus. Teismas nesiėmė pareigos greitai išnagrinėti bylą, nors tam buvo sąlygos. T. L. prarado galimybę, kad jo bausmė būtų mažinama vienu trečdaliu. Nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo dėl trijų nuteistojo T. L. nusikalstamų veikų procesas užtruko daugiau kaip devynerius metus, nors 2021 m. galėjo būti išnagrinėta sutrumpinto proceso tvarka. Byloje buvo visos sąlygos ir pagrindai taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, tačiau apeliacinės instancijos teismas į tai neatsižvelgė, bausmės vykdymo neatidėjo, nors turėjo įvertinti nepagrįstai ilgą procesą byloje, galimo sutrumpinto proceso taikymą pirmosios instancijos teisme, taip pat nuteistojo veiksmus, kurie buvo antraeiliai.

12. Nuteistasis A. M. ir nuteistasis A. A. pateikė identiškus kasacinius skundus, kuriais prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatoriai nurodo:

12.1. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, vadovavosi ne ištirtų įrodymų visuma, o selektyviai atrinktais įrodymais, todėl pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nurodytas BPK 20 straipsnio 5 dalyje, ir kasatorių nepagrįstai nuteisė pagal BK 147 straipsnio 1 dalį dėl M. V. įgijimo ir gabenimo, išnaudojimo nusikalstamai veikai daryti pasinaudojant jo pažeidžiamumu – sunkia socialine ir materialine padėtimi. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas neteisingai konstatavo pažeidžiamumo požymį.

12.2. Kaip išvadas patvirtinantį įrodymą apeliacinis teismas nurodė 2017 m. liepos 25 d. Raseinių rajono savivaldybės administracijos raštą apie M. V. sunkią socialinę ir materialinę padėtį, tačiau visai nevertino 2019 m. rugpjūčio 12 d. Raseinių socialinių paslaugų centro rašto, kuriame nurodyta, kad M. V. yra „žinomas kaip linkęs nusikalsti, pastebimas palaikant ryšį su nepilnamečiais“, kad socialinį darbą apsunkina M. V. nenoras bendradarbiauti, šis nelinkęs klausyti pamokymų, pastabų ir patarimų, reiškia nepasitenkinimą socialine darbuotoja. Per apsilankymus jis dažniausiai randamas gulintis lovoje prie TV arba žaidžiant kompiuteriu, pastebimas jo vengimas dirbti. Teisme M. V. parodė, kad nusikaltimus darydavo dėl pinigų, kad nereikėtų dirbti. Šios aplinkybės patvirtina, kad M. V. nebuvo pažeidžiamas, o buvo nusikalsti linkęs asmuo, jo materialiniai sunkumai buvo įveikiami, jis sąmoningai nedirbo, nekeitė gyvenimo nuostatų. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išraše apie M. V. nurodyta, kad iki 2015 m. lapkričio mėnesio jis buvo teistas dešimt kartų, po to teistas dar du kartus, tai taip pat yra ne priežastis, ribojanti jo laisvą pasirinkimą, o jo gyvenimo būdas. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 22 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, kad kaltinamasis turi teisę teikti įrodymus ir dalyvauti juos tiriant, nes neatsižvelgė į 2024 m. rugpjūčio 21 d. nuteistojo A. M. apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateiktą prašymą išreikalauti iš Alytaus kalėjimo psichologinės tarnybos išvadą ir psichologinę charakteristiką apie M. V. M. V. ekonominiai ir socialiniai sunkumai, kilę dėl gyvenimo aplinkybių, jau buvo įvertinti kaip teisiškai nereikšmingi kitiems teismams priimant apkaltinamuosius nuosprendžius, pvz., Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nuosprendis.

12.3. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino BK 147 straipsnio 1 dalies objektyvųjį požymį – pasinaudojimą nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu. Šis požymis yra vertinamasis, todėl sunkumai ir kliūtys, turintys įtakos laisvam asmens apsisprendimui, turi būti labai reikšmingi, akivaizdūs. Tuo tarpu M. V. ekonominiai sunkumai ir galimas socialinių įgūdžių trūkumas buvo nežymūs ir nesunkiai įveikiami pasinaudojant jam teikiama valstybės institucijų pagalba, tačiau dalyvavimas darant turtinius nusikaltimus buvo M. V. sąmoningas pasirinkimas. Kasatorių veikoje nenustatyta tyčia, nes jie negalėjo žinoti apie M. V. socialinę padėtį ir galimą socialinių įgūdžių stoką, kadangi su nukentėjusiuoju apie jo gyvenimo aplinkybes nekalbėjo, nukentėjusysis turėjo laisvės atėmimo bausmės atlikimo ir automobilių vagysčių patirtį, todėl kasatoriams nebuvo jokio pagrindo manyti, kad M. V. dalyvauja darant nusikalstamą veiką ne savo valia.

12.4. Nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad M. V. buvo įgytas išnaudojimo tikslu, nes pats nukentėjusysis patvirtino, jog visą laiką su savimi turėjo dokumentus, mobiliojo ryšio telefoną, jis važiavo nuteistiesiems iš paskos, taigi jam nebuvo apribota galimybė judėti erdvėje, pasirinkti buvimo vietą, jis galėjo spręsti ir veikti savarankiškai. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiajam teko rizikingiausia ir dėl to numanomai neteisingai atlyginama veiklos dalis, padaryta nevisapusiškai įvertinus byloje surinktus įrodymus, nevertinant paties M. V. parodymų ir jo patirties automobilių vagystėse, nes byloje nėra duomenų, kokią pinigų sumą nukentėjusieji gaudavo už pagrobtą ir parvarytą automobilį, kam priklausė įranga, naudojama automobilių apsaugos sistemoms paveikti, kokia tos įrangos vertė ir pan. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, kasatorius daro išvadą, kad nuteistieji ir nukentėjusysis tiesiog buvo pasiskirstę vaidmenimis ir bendrininkavo.

12.5. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas ir dėl nukentėjusiojo V. Z. įgijimo ir gabenimo, išnaudojimo nusikalstamai veikai daryti pasinaudojant jo pažeidžiamumu – sunkia socialine ir materialine padėtimi, todėl veiką neteisingai kvalifikavo pagal BK 147 straipsnio 1 dalį. Nukentėjusiojo V. Z. parodymai yra prieštaringi ir nelogiški, nes, žinodamas apie kito nuteistojo šioje byloje – A. N. vertimąsi nusikalstama veikla, nukentėjusysis teigia tikėjęs pasiūlymu, kad vyksta dirbti į statybas, o vėliau, sužinojęs apie ketinimą vykdyti greitąsias vagystes, vis tiek sutiko su A. N. pasiūlymu vykti dar kartą. Tuo tarpu kasatoriai siūlant V. Z. tariamą darbą statybose nedalyvavo, apie tokį A. N. ir V. Z. susitarimą vykti į Nyderlandus nežinojo.

12.6. Kasatoriai mano, kad nukentėjusiojo V. Z. ekonominiai sunkumai buvo įveikiami, jeigu jis būtų pakeitęs savo gyvenimo nuostatas, tačiau jis pasirinko elgtis nusikalstamai ir tai nebuvo jo laisvės suvaržymas. Apeliacinės instancijos teismas šių duomenų visumos nevertino. Teismo išvada, kad V. Z. 2016 m. vasario mėn. išvykęs į užsienį neturėjo pinigų, pagrįsta vien tik jo parodymais, kurie nėra patikimi ir nuoseklūs. Pats nukentėjusysis, teigdamas, kad nesuprato, jog vyksta daryti nusikalstamų veikų, siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes jis bendravo su asmenimis, kurie užsiėmė automobilių vagystėmis, todėl negalėjo nesuprasti, kodėl vyksta kartu į Vokietiją.

12.7. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 22 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, kad kaltinamasis turi teisę teikti įrodymus ir dalyvauti juos tiriant, nes neatsižvelgė į 2024 m. rugpjūčio 21 d. apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateiktą prašymą išreikalauti iš Pravieniškių 1-ojo kalėjimo psichologinės tarnybos išvadą ir nuteistojo V. Z. charakteristiką (V. Z., 2011 m. vasario 23 d. atlikęs bausmę, buvo paleistas iš Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų). Be to, bylos duomenys rodo, kad V. Z. nebuvo pažeidžiamas dėl savo socialinės ir ekonominės padėties: jis buvo įgijęs verslo liudijimą, jo socialiniai įgūdžiai vertinti kaip pakankami, jam buvo žinoma smulkaus verslo vykdymo ir apskaitos vedimo tvarka. Tai, kad nukentėjusysis vengė dirbti ir rinkosi nusikalstamą elgesį, nėra jo pažeidžiamumas, o sąmoningas pasirinkimas, duomenų apie jo realias pajamas byloje nėra.

12.8. Kasatorių veikoje nebuvo tyčios padaryti BK 147 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą, nes jie negalėjo žinoti apie V. Z. socialinę padėtį ir galimą socialinių įgūdžių stoką. Priešingai, nukentėjusysis buvo teistas, todėl kasatoriai manė, kad darant nusikaltimus nukentėjusysis dalyvauja savo noru.

12.9. Nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad V. Z. buvo įgytas išnaudojimo tikslu. Nukentėjusysis patvirtino, jog visą laiką su savimi turėjo dokumentus, mobiliojo ryšio telefoną, galėjo savarankiškai spręsti dėl savo veiksmų, todėl minėtos aplinkybės neatitinka žmogaus laisvės ribojimo požymio. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiajam teko rizikingiausia ir dėl to numanomai neteisingai atlyginama veiklos dalis, nepagrįsta jokiais bylos duomenimis. V. Z. veiksmai labiau atitinka vieno bendrininko požymius. Apeliacinės instancijos teismas BK 147 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus asmens pažeidžiamumo ir išnaudojimo požymius aiškino pernelyg plačiai, todėl neliko skirtumo tarp bet kurios iš bendrininkavimo formų. Bet kuri bendrininkavimo forma kartu gali būti pripažįstama ir prekyba žmonėmis (BK 147 straipsnio 1 dalis).

12.10. Nuteistasis A. M. kasaciniame skunde nurodo, jog yra nepagrįstai nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 147 straipsnio 1 dalį už tai, kad padėjo nuteistajam J. P. (buvusiam K. K.) išnaudojimo nusikalstamai veikai daryti tikslu įgyti nepilnametį L. Š. Tokias išvadas apeliacinės instancijos teismas padarė pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalį. Byloje nustatyta, kad L. Š. nebuvo apribota galimybė judėti erdvėje, jis turėjo pinigų, mobiliojo ryšio telefoną, todėl savarankiškai galėjo nuspręsti, kaip elgtis. Nuteistasis A. M. teigia, kad, elgdamasis su L. Š., nesuvokė veikęs nusikalstamai.

12.11. Apeliacinės instancijos teismas paskyrė per griežtą bausmę, nepagrįstai netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiųjų M. V. ir V. Z. valia buvo suvaržyta labai nežymiai, turtinių nusikaltimų darymas buvo sąmoningai pasirinktas jų gyvenimo būdas, jie buvo teisti už vagystes. Be to, nuo nusikalstamų veikų padarymo praėjo devyneri metai, nuteistasis A. A. savo gyvenimo būdą pakeitė, nusikaltimų nedaro, dirba, prižiūri ir išlaiko savo nepilnamečius vaikus, vykdo turtines prievoles, turi sveikatos problemų. Kasatoriai prašo taikyti BK 75 straipsnį ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nes nusikaltimų nedaro, jo gyvenimo būdas pasikeitė.

13. Nuteistasis M. G. kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes, pripažindamas nuteistąjį kaltu pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, savo išvados nepagrindė išsamia visų bylos aplinkybių analize, nepateikė motyvų dėl veikos kvalifikavimo. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas visapusiškai ir objektyviai įvertinus visus byloje esančius įrodymus.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

14. Nuteistojo J. P. (buvusio K. K.) ir jo gynėjo advokato Stanislovo Liutkevičiaus, nuteistojo T. L. gynėjo advokato R. Dobrovolskio, nuteistojo A. M., nuteistojo A. A. ir nuteistojo M. G. kasaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Dėl BK 147 straipsnio aiškinimo ir taikymo

15. Kasaciniame skunde J. P., A. M. ir A. A. nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė BK 147 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo objektyvųjį požymį – pasinaudojimą nukentėjusiųjų pažeidžiamumu. Be to, kasatorių nuomone, teismai netinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su nukentėjusiesiems taikoma kontrole. Teisėjų kolegija su šiais kasacinio skundo argumentais sutinka.

16. Pagal BK 147 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pardavė, pirko, kitaip perleido ar įgijo, verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba panaudodamas apgaulę, arba priimdamas ar sumokėdamas pinigus, arba gaudamas ar suteikdamas kitokią naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo, nesvarbu, ar jis sutiko, būtų išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitais išnaudojimo tikslais.

17. Plačiąja prasme BK 147 straipsnyje nustatyta prekybos žmonėmis veika suprantama kaip tam tikri sandoriai (pardavimas, pirkimas, kitoks perleidimas ar įgijimas, verbavimas, gabenimas ar laikymas nelaisvėje žmogaus), kurių objektas yra žmogus ir kurie sudaromi siekiant išnaudoti tą žmogų. Prekybos žmonėmis atveju svarbu, kad su asmeniu yra elgiamasi lyg su daiktu, juo disponuojama kaip preke, varžoma jo laisvė ir valia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-165-976/2022). Priešingumas žmogaus laisvei siejamas su tam tikru piktavališku poveikiu nukentėjusiajam, leidžiančiu palenkti šio asmens valią, kontroliuoti ir įtraukti jį į išnaudojimą. Pažeisti kito žmogaus valios laisvę reiškia atimti galimybę pačiam pasirinkti elgesio variantą, priversti jį elgtis taip, kaip nori kaltininkas, palenkti jo valią, įgyti jo laisvę varžančią kontrolę ir pan. Asmens laisvės suvaržymo pasinaudojant jo pažeidžiamumu ar priklausomumu atvejais pirmiausia pažeidžiama asmens valios laisvė, o prievartinė tokios veikos esmė užmaskuota tam tikru kaltininko ir aukos susitarimu, kai dėl susiklosčiusių aplinkybių auka sutinka būti kontroliuojama ir išnaudojama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-73-511/2021, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjU4LTc4OC8yMDIy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-258-788/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-258-788/2022">2K-258-788/2022</a>). Tam, kad veika būtų kvalifikuojama kaip prekyba žmonėmis, būtina nustatyti, jog veiksmų atlikimu buvo siekiama taip palenkti ar suvaržyti aukos laisvę, kad ši fiziškai arba dėl palaužtos valios pakliūtų kaltininko įtakon, būtų kontroliuojama, negalėtų pasirinkti kitokio elgesio varianto, kaip tik paklusti kaltininko valiai būti išnaudojama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-104-719/2021). Asmens laisvė kaip saugoma vertybė suprantama ir kaip asmens gebėjimas nuspręsti ir veikti savarankiškai, pasirinkti savo elgesio variantą, rinktis iš keleto apsisprendimo ir veikimo alternatyvų (valios laisvė), nesirinkti asmeniui nenaudingo elgesio. Pažeisti kito žmogaus valios laisvę reiškia atimti galimybę pačiam pasirinkti elgesio variantą, priversti jį elgtis taip, kaip nori kaltininkas, tačiau nenaudinga pačiai aukai.

18. Prekybos žmonėmis tikslas yra žmogaus išnaudojimas, kuris gali pasireikšti šiomis formomis: 1) išnaudojimas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, 2) prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, 3) priverstinei, fiktyviai santuokai, 4) priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, 5) nusikalstamai veikai daryti, 6) kitais išnaudojimo tikslais. Prekyba žmonėmis yra priskiriama nusikaltimams asmens laisvei. Todėl būtinas prekybos žmonėmis požymis yra ir jo priešingumas žmogaus laisvei, siejamas su tam tikru piktavališku poveikiu nukentėjusiajam, leidžiančiu palenkti šio asmens valią, kontroliuoti jį ir įtraukti jį į išnaudojimą. Šis poveikis gali būti padaromas alternatyviais būdais: 1) panaudojant fizinį smurtą ar grasinimus arba 2) kitaip atimant galimybę priešintis, arba 3) pasinaudojant nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba 4) panaudojant apgaulę, arba 5) priimant ar sumokant pinigus, arba 6) gaunant ar suteikiant kitokią naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo, nesvarbu, ar jis sutiko, būtų išnaudojamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-104-719/2021).

19. Pasinaudojimas asmens pažeidžiamumu kaip prekybos žmonėmis nusikalstamos veikos sudėties požymis – tai piktavališkas pasiūlymas žmogui, kuris dėl sunkios padėties priverstas jį priimti. Tai situacija, kai nukentėjusysis neturi realaus ar jam priimtino pasirinkimo, kaip tik priimti tokį pasiūlymą, arba kai asmuo tokį pasiūlymą priima kaip būdą ištrūkti iš skurdo ar kitos sudėtingos ekonominės ar socialinės situacijos. 2005 m. gegužės 16 d. Europos Tarybos konvencijos dėl veiksmų prieš prekybą žmonėmis aiškinamajame rašte (83 punktas) nurodyta, kad pažeidžiamumą gali lemti bet kokia sunki padėtis, kai žmogus yra priverstas pripažinti išnaudojimą. Aukos pažeidžiamumas gali būti bet kokios rūšies: fizinis, psichologinis, emocinis, šeimos santykių nulemtas, socialinis ar ekonominis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjU4LTc4OC8yMDIy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-258-788/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-258-788/2022">2K-258-788/2022</a>). Asmenys, patiriantys didelių finansinių sunkumų, socialinę atskirtį, turintys fizinių ar psichinių sveikatos sutrikimų, neabejotinai yra labiau pažeidžiami ir jiems iškyla didesnė grėsmė tapti prekybos žmonėmis aukomis. Tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje, remiantis tarptautiniais norminiais aktais, nurodoma, kad vien to, jog yra įrodytas pažeidžiamumas, nepakanka norint pagrįsti baudžiamąjį persekiojimą ir kad tokiais atvejais patikimais įrodymais turi būti nustatytas tiek nukentėjusio asmens pažeidžiamumas, tiek ir piktnaudžiavimas tuo pažeidžiamumu, toks piktnaudžiavimas turi būti pakankamai rimto pobūdžio ir masto, kad būtų paneigta nukentėjusio asmens sutikimo reikšmė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjU4LTc4OC8yMDIy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-258-788/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-258-788/2022">2K-258-788/2022</a>). Teismai, nustatydami piktnaudžiavimo aukos pažeidžiamumu faktus, vertina ne tik nukentėjusiųjų susiklosčiusios padėties faktinę pusę, bet ir išnaudojimo, į kurį šie įtraukiami, turinį bei pasekmes jų likimui, taip pat visas kitas priežastis, paskatinusias priimti piktavališką pasiūlymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTcyLTc4OC8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-172-788/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-172-788/2021">2K-172-788/2021</a>, 2K-57-788/2022).

20. Piktnaudžiavimo pažeidžiamumu aiškinimas pateiktas ir Jungtinių Tautų Organizacijos Narkotikų ir nusikalstamumo biuro specialiai šiam požymiui paaiškinti parengtame išaiškinime (Guidance Note on ‘abuse of a position of vulnerability’ as a means of trafficking in persons in Article 3 of the Protocol to Prevent, Suppress and Punish Trafficking in Persons, Especially Women and Children, supplementing the United Nations Convention against Transnational Organized Crime. United Nations Office On Drugs And Crime, 2012). Jame siūloma vadovautis nuostata, kad vien to, jog yra įrodytas pažeidžiamumas, nepakanka norint pagrįsti baudžiamąjį persekiojimą ir kad tokiais atvejais patikimais įrodymais turi būti nustatytas tiek nukentėjusio asmens pažeidžiamumas, tiek ir piktnaudžiavimas tuo pažeidžiamumu (2.2 papunktis). Be to, toks piktnaudžiavimas turi būti pakankamai rimto pobūdžio ir masto, kad būtų paneigta nukentėjusio asmens sutikimo reikšmė (5.2, 6.2 papunkčiai).

21. Prekyba žmonėmis Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse yra apibrėžta kaip sunkūs ar labai sunkūs nusikaltimai. Su tokiais nusikaltimais kovojama tarptautiniu lygiu ir jie yra įtraukti į tarptautinių organizuotų nusikaltimų sąrašą. Tai rodo šių nusikaltimų išskirtinį pavojingumą, kartu ir ypatingą dėmesį atskleidžiant tokias veikas bei vertinant jų požymių pagrįstumą. Todėl beatodairiškas šios normos taikymas visais atvejais, kai prieš žmogų buvo panaudota apgaulė, smurtas ar grasinimai, ne tik neatitinka Baudžiamojo kodekso paskirties, bet ir sukelia abejonių dėl baudžiamosios atsakomybės, kaip ultima ratio (paskutinė priemonė), taikymo pagrįstumo, proporcingumo ir veiksmingumo, nustatant baudžiamąją atsakomybę už pavojingas nusikalstamas veikas ir nustatant pagrįstas baudžiamosios atsakomybės ribas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-13-719/2020).

22. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad įgyja, perleidžia, verbuoja, gabena ar laiko nelaisvėje kitą žmogų, žino, kad siekiant kontrolės prieš šį žmogų buvo ar bus naudojamas smurtas, grasinimai, apgaulė, piktnaudžiaujama jo priklausomumu ar pažeidžiamumu arba sumokama jį kontroliuojančiam asmeniui, siekia, kad šis žmogus būtų jo ar kitų asmenų išnaudojamas prostitucijai, pornografijai, priverstiniam darbui, nusikalstamoms veikoms daryti ar išnaudojamas kitaip, arba nors to ir nesiekia, bet žino apie tai ir nori taip veikti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-487/2014, 2K-156-699/2018, 2K-281-489/2019 ir kt.). Pasinaudojimo asmens pažeidžiamumu atveju kaltininkas turi žinoti apie nukentėjusiojo pažeidžiamumą, t. y. turi būti nustatyta, kad jis, įgyvendindamas tam tikrus nusikalstamus veiksmus, suvokė ar numanė sunkią nukentėjusiojo padėtį ir tuo naudojosi. Be to, šis požymis turi būti objektyviai bylos duomenimis nustatytas ir individualizuotas. Ar tai būtų nukentėjusiojo psichinis ir psichologinis pažeidžiamumas, priklausomybės nuo alkoholio, narkotikų, materialinė padėtis, šios aplinkybės turi lemti suvaržytą nukentėjusiojo galimybę rinktis ir sudaryti kaltininkui akivaizdžią galimybę manipuliuoti nukentėjusiuoju. Nukentėjusiojo pažeidžiamumą gali nulemti tiek viena, tiek kelios susidėjusios aplinkybės, reikšmingai apsunkinančios galimybę atsisakyti priimti kaltininko pasiūlymą būti išnaudojamam (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-73-511/2021).

23. Įrodymais laikomi teismo tokiais pripažinti įstatyme nustatyta tvarka gauti duomenys, patvirtinantys arba paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismas, įvertinęs surinktų įrodymų visumą, nusprendžia, ar asmens veiksmus galima pripažinti nusikalstamais. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, jog turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjMtNjk3LzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-23-697/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-23-697/2019">2K-23-697/2019</a>, 2K-7-57-648/2021).

24. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – šalinti galimas žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ar nutartys. Dėl to apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas suteikia plačius įgaliojimus: tiek iš naujo vertinti bylos įrodymus, tiek atlikti įrodymų tyrimą ir atitinkamai keisti, naikinti ar palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimamus nuosprendžius ar nutartis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-135-648/2016, 2K-48-511/2020 ir kt.).

25. Tiek BPK 305 straipsnio, tiek BPK 331 straipsnio nuostatos įpareigoja teismus motyvuoti savo sprendimus. Tiek apkaltinamojo, tiek išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti nurodyti įrodymai, kuriais remdamasis teismas daro išvadas, ir jų vertinimo motyvai. Nurodant apklaustų asmenų parodymų turinį, turi būti nurodytos aplinkybės, pagrindžiančios arba paneigiančios kokius nors inkriminuotos sudėties požymius, o apklaustų asmenų parodymus teismo sprendime nurodžius per daug bendrai, nesusiejant jų su įrodinėtinomis aplinkybėmis, teismo sprendimas tampa mažiau motyvuotas ir pagrįstas. Jeigu pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino kokių nors aplinkybių, reikšmingų daromoms išvadoms, apeliacinės instancijos teismas, naudodamasis savo įgaliojimais, turi pats išsiaiškinti tokias aplinkybes.

26. Pagal BPK 304–307 straipsniuose įtvirtintus nuosprendžio turiniui keliamus reikalavimus, nuosprendis turi būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, o nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai ir sudaryti logišką visumą. Nuosprendis privalo būti teisėtas, t. y. priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų, ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzItNjk5LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-32-699/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-32-699/2016">2K-32-699/2016</a>, 2K-79-976/2016, 2K-222-697/2016, 2K-109-746/2017, 2K-7-174-303/2019 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, o jo turinys turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzE5LTk3Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-319-976/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-319-976/2015">2K-319-976/2015</a>, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-112-895/2019). Apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinys priklauso ir nuo pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo. Tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas nusprendžia, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o apeliacinės instancijos teismas padaro išvadą, kad asmuo yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas turi motyvuoti visų taikomoje nusikalstamos veikos sudėtyje esančių požymių buvimą.

27. Pagal kasacinio teismo praktiką, esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017 ir kt.).

28. A. M. ir A. A. kasaciniuose skunduose nurodė motyvus, kodėl mano, kad M. V. ir V. Z. nebuvo pažeidžiami asmenys, o apeliacinės instancijos teismas išvadas dėl jų pažeidžiamumo padarė neįvertinęs visų byloje esančių tokiai išvadai padaryti reikšmingų įrodymų. Kasacinės instancijos teismas sutinka su tokiais kasatorių motyvais. Iš tiesų, apeliacinės instancijos teismas neįvertino visų išvadai apie M. V. ir V. Z. pažeidžiamumą padaryti reikšmingų įrodymų ir nuosprendyje nepateikė teisinių argumentų, kodėl laiko M. V. ir V. Z. pažeidžiamais asmenimis, o A. M. ir A. A. laiko pažeidžiamumo aplinkybes žinojusiais ir pažeidžiamumu piktnaudžiavusiais asmenimis.

29. Pasisakydama dėl M. V. pažeidžiamumo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, kaip ir kitais atvejais, rėmėsi nuteistųjų bei nukentėjusiojo parodymais ir byloje esančiomis nukentėjusiųjų teistumą, socialinę bei ekonominę padėtį rodančiomis pažymomis. Teisėjų kolegija nurodė, kad A. N. žinojo, jog M. V. yra grįžęs iš laisvės atėmimo vietos, neturi pinigų, turi daug skolų. Nuteistieji puikiai suprato, kad M. V., gyvendamas su penkiais nepilnamečiais vaikais, būdamas itin prastoje finansinėje situacijoje, sąlygiškai neseniai grįžęs iš įkalinimo įstaigos, neturės kito pasirinkimo, kaip tik paklusti jų valiai ir priimti rizikingą sprendimą. Tačiau A. N. paaiškino, kad pažinojo savo pusbrolio draugą M. V., kuris buvo daug kartų teistas už automobilių vagystes, paleistas iš įkalinimo įstaigos. T. L. paaiškino, kad žinojo, jog M. V. buvo teistas už automobilių vagystes, atliko laisvės atėmimo bausmę, nedirbo. Nei A. N., nei T. L. nenurodė žinoję apie M. V. finansinę padėtį, skolas ar kad jis gyvena su penkiais vaikais. Nuteistųjų parodymai nepatvirtina teismo padarytų išvadų, kad jie žinojo apie M. V. pažeidžiamumą. Apie tai, kokie M. V. santykiai su A. N. ir T. L. ir ką pastarieji galėjo žinoti apie nukentėjusiojo socialinę ar ekonominę būklę, M. V. apklaustas nebuvo.

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutiko su prokuroro skunde nurodytu argumentu, kad A. N., A. M. ir A. A. suvokė, jog V. Z. yra pažeidžiamas, ir tuo naudojosi bei būtent tokio pažeidžiamo žmogaus ieškojo. Nuosprendyje esančiuose A. N. paaiškinimuose nurodyta, kad jis su V. Z. buvo draugai, ir nors kurį laiką nebendravo, tačiau žinojo, kad V. Z. yra teistas, niekur nedirbo. Iš A. N. paaiškinimo tikėtina, kad jis galėjo žinoti apie V. Z. pažeidžiamumą, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nėra pagrįsta, kokias V. Z. pažeidžiamumo aplinkybes A. N. žinojo. A. M. paaiškino, kad A. N. jį supažindino su V. Z., kurio gyvenimo patirtis ir būdas jam nebuvo žinomi, tik žinojo, kad V. Z. buvo teistas. A. A. paaiškino, kad A. M. prašymu jis paėmė V. Z. nuo „Karpynės“ ir nuvežė jį į Lenkiją. V. Z. apie jo pažeidžiamumo aplinkybes, kurias galėjo žinoti nuteistieji, apklaustas nebuvo. Tokie nuteistųjų parodymai dėl jų žinojimo apie V. Z. pažeidžiamumo turinį neatitinka teismo išvadų.

31. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje padarė išvadas, kad Ž. Š. nuteistiesiems T. L. ir M. G. buvo gerai pažįstamas, todėl nusikalstamiems sumanymams buvo pasirinktas neatsitiktinai, nuteistieji neabejotinai suvokė jo pažeidžiamumą – blogą materialinę ir socialinę padėtį – ir tuo naudojosi, tačiau tokios teismo išvados yra prieštaringos ir neparemtos byloje ištirtais įrodymais. T. L. paaiškino, kad žinojo, jog Ž. Š. yra vogęs automobilius, daug kartų teistas, nors tikslingai neieškojo teistų asmenų, bet nepažinojo daug žmonių, kurie sutiktų atlikti tokį darbą. M. G. paaiškino, kad gyveno 15–20 km atstumu nuo Ž. Š., buvo girdėjęs, kad nukentėjusysis yra automobilių vagis, pažinojo jo brolį J. Š., todėl nuvažiavo paklausti, ar jis sutiktų parvairuoti užsienio valstybėse pavogtus automobilius. Pats Ž. Š. paaiškino, kad T. L. ir M. G. iki įvykio nepažinojo. Tokie nuteistųjų parodymai leidžia daryti išvadas, kad jie žinojo apie Ž. Š. ir jo ankstesnes įvykdytas automobilių vagystes, tačiau kartu su nukentėjusiojo parodymais nepagrindžia teismo išvadų apie juos, kaip apie gerus pažįstamus. Tokios prieštaringos teismo išvados apie nuteistuosius ir nukentėjusįjį kaip apie gerus pažįstamus kelia abejonių kita teismo išvada, kad nuteistieji žinojo apie Ž. Š. pažeidžiamumą ir juo pasinaudojo.

32. Nuteistųjų bei nukentėjusiojo parodymai apie jų pažintį ir draugystę, kai, bendraudami, susitikdami, ilgą laiką matydami nukentėjusiojo kasdienį gyvenimą, nuteistieji gali patys padaryti išvadas apie nukentėjusiojo gyvenimo, ekonomines, šeimines, sveikatos ar kitokias sąlygas, yra vieni pagrindinių įrodymų, pagrindžiančių kaltininkų žinojimą apie nukentėjusiųjų pažeidžiamumą. Tačiau jeigu nuteistieji ir nukentėjusieji nebuvo pažįstami arba buvo mažai pažįstami, bendravo nedaug, bendraudami nekalbėjo asmeninėmis temomis, kai nuteistieji galėtų sužinoti pažeidžiamumą sudarančias aplinkybes, tai tokios aplinkybės gali rodyti nuteistųjų nežinojimą apie nukentėjusiųjų pažeidžiamumą ir rodyti galimus kitokius veikimo motyvus. Daugeliu atvejų apeliacinės instancijos teismas nepaneigė nuteistųjų parodymų apie jiems nežinomas nukentėjusiųjų pažeidžiamumą sudarančias aplinkybes. Nukentėjusiųjų parodymais, grįsdamas jų pažeidžiamumą, apeliacinės instancijos teismas nesinaudojo.

33. Išvadas apie nukentėjusiųjų pažeidžiamumą ir nuteistųjų pasinaudojimą jų pažeidžiamumu apeliacinės instancijos teismas padarė remdamasis ir pažymomis apie nukentėjusiųjų socialinę bei ekonominę būklę (nustatė, kad nukentėjusieji buvo socialiai ir ekonomiškai pažeidžiami). Ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme surinkti įrodymai – įvairios pažymos, išrašai, teismų sprendimai – gali rodyti nukentėjusiojo fizinį, psichologinį, emocinį, šeimos santykių nulemtą, socialinį ar ekonominį pažeidžiamumą. Tokios pažymos gali padėti teismui nuspręsti dėl asmenų pažeidžiamumo, tačiau jos rodo bendrą asmens gyvenimo situaciją. Tokie dokumentai yra surinkti po nusikaltimo padarymo ir yra prieinami ikiteisminio tyrimo institucijoms bei teismui, tačiau paprastai neprieinami privatiems asmenims ir jie negali, prieš atlikdami veiksmus su nukentėjusiuoju, tokių dokumentų gauti bei žinoti jų turinį, iš jų padaryti išvadą apie nukentėjusiųjų pažeidžiamumą. Taigi, išvados apie nukentėjusiojo pažeidžiamumą, grindžiamos ikiteisminio tyrimo metu surinktomis pažymomis, kai nuteistieji ir nukentėjusysis sako, kad vienas kito nepažinojo arba beveik nepažinojo, yra prieštaringos. Jos patvirtina jomis remiantis prokuratūros suformuluotą pažeidžiamumo turinį, tačiau teismas turi motyvuoti, kaip jos patvirtina nuteistųjų žinojimą apie pažeidžiamumą ir pasinaudojimą juo. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad nuteistieji dažniausiai žinojo apie nukentėjusiųjų teistumus, tačiau būtina nustatyti, kad jie žinojo ir apie kitas pažeidžiamumo turinį sudarančias aplinkybes. Be to, patikimais įrodymais turi būti nustatytas ne tik nukentėjusio asmens pažeidžiamumas, bet ir piktnaudžiavimas pažeidžiamumu, toks piktnaudžiavimas turi būti pakankamai rimto pobūdžio ir masto, kad būtų paneigta nukentėjusio asmens sutikimo reikšmė. Tai reiškia, kad teismas turi nustatyti, jog nuteistasis ne tik žinojo visas inkriminuotas pažeidžiamumo turinį sudarančias aplinkybes, bet ir jo pasiūlymas daryti nusikalstamą veiką buvo sąlygotas tokių, o ne kokių nors kitokių aplinkybių. Ši nusikalstama veika gali būti padaryta tik tiesiogine tyčia, tai reiškia, kad kaltininkas turi suvokti visas inkriminuotas nukentėjusiojo pažeidžiamumą sudarančias aplinkybes (jos pakankamai detaliai turėtų būti nurodytos kaltinamojo akto nusikalstamos veikos aprašymo dalyje) ir piktnaudžiaudamas jomis pasinaudoti siekdamas įtraukti nukentėjusįjį į nusikalstamų veikų darymą.

34. Pasinaudojimas pažeidžiamumu – tai situacija, kai nukentėjusysis neturi realaus ar jam priimtino pasirinkimo, kaip tik priimti piktavališką kaltininko pasiūlymą. Prekybos žmonėmis atveju teismai turi nustatyti priežastis, paskatinusias nukentėjusįjį priimti pasiūlymą, ir nuosprendyje motyvuoti, kas rodo, kad priimti piktavališką kaltininko pasiūlymą yra vienintelė reali ir priimtina galimybė, kad esama pažeidžiamumo situacija gali būti įveikta tik priėmus kaltininko pasiūlymą daryti nusikaltimą, tačiau ne jokiais kitais paties nukentėjusiojo veiksmais. Paprastai nukentėjusysis sutinka su kaltininko pasiūlymu dėl jo pažado sumokėti tam tikrą pinigų sumą, tačiau teismas turi padaryti išvadą, kad tai nukentėjusiajam buvo vienintelė galimybė įveikti pažeidžiamumą sudarančias aplinkybes. Pirmiau minėtos pažymos, paprastai naudojamos asmens pažeidžiamumui nustatyti, gali rodyti ir nukentėjusiojo sutikimo priežastis, todėl teismas turi jas įvertinti ir šiuo aspektu. Tokiose pažymose gali būti ne tik pažeidžiamumą patvirtinanti informacija, tačiau ir informacija, galinti paaiškinti, kodėl nukentėjusysis pateko į tokią situaciją ir ką jis pats padarė, kad piktavališkas kaltininko pasiūlymas nebūtų jam vienintelė išeitis. Kasaciniuose skunduose nuteistieji A. M. ir A. A. nurodė, kad M. V. pažeidžiamumo būseną gali padėti atskleisti byloje esantis 2019 m. rugpjūčio 12 d. Raseinių socialinių paslaugų centro raštas, kuriame apibūdinamas M. V. elgesys, tačiau teismas šio įrodymo neįvertino. A. M. kasaciniame skunde nurodyta, kad teismas atmetė jo apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateiktą prašymą išreikalauti iš Alytaus kalėjimo psichologinės tarnybos išvadą ir psichologinę charakteristiką apie M. V. Tačiau, pažeidžiamumą įrodinėjant pažymomis, tokio gynybos prašymo tenkinimas galėtų tiek užtikrinti gynybos teises – tokiu atveju nusikalstamos veikos požymiai būtų įrodinėjami ne tik prokuratūros pažymomis, tačiau ir paneigiami gynybos pažymomis, kurių gynyba savarankiškai gauti negali, tiek padėtų teismui susidaryti objektyvesnę nuomonę apie sutikimo daryti nusikaltimą priežastis.

35. Pažeidžiamo asmens verbavimas ir gabenimas, kaip BK 147 straipsnio sudėties požymiai, ir bendrininko verbavimas kartu padaryti nusikalstamą veiką ir vykimas bendrai daryti nusikalstamos veikos gali būti panašūs veiksmai. Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Paprastai dėl bendro nusikalstamos veikos padarymo yra susitariama žodžiu, kai nusikalstamą sumanymą turintis asmuo pasiūlo kitam asmeniui bendrai veikti. Nusikalstami sumanymai ir bendrininkų vaidmenys juos padarant gali būti patys įvairiausi. Nėra būtina, kad visi bendrininkai kartu ir tokiais pačiais veiksmais atliktų visus nusikalstamos veikos sudėtyje aprašytus veiksmus. Bendrininkavimas yra ir situacijoje, kai nusikalstamos veikos sumanytojai siūlo kitam asmeniui kartu padaryti nusikalstamą veiką, o tokį pasiūlymą priėmęs asmuo už pažadėtą atlygį atlieka kokį nors vaidmenį, būtiną bendram nusikalstamam sumanymui įgyvendinti. Tokiu atveju pasiūlymas bendrai padaryti nusikalstamą veiką yra labai panašus į verbavimą, bendras nusikaltimo darymas panašus į išnaudojimą nusikalstamoms veikoms daryti, o prekybą žmonėmis ir bendrininkavimą skiria tik nukentėjusiojo ar bendrininko valios bendrai daryti nusikalstamą veiką tyčios turinys. Reikia pagrįsti, kad nukentėjusysis yra prekybos žmonėmis auka, dėl savo pažeidžiamumo buvo išnaudojamas nusikalstamoms veikoms daryti, o ne pasinaudodamas prekybos žmonėmis kriminalizavimu atsakomybės siekiantis išvengti bendrininkas. Jeigu byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad tokio asmens valia buvo palaužta panaudojant fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimant galimybę priešintis, arba pasinaudojant nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba panaudojant apgaulę, arba priimant ar sumokant pinigus, arba gaunant ar suteikiant kitokią naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, tai toks asmuo yra prekybos žmonėmis auka. Jeigu nė vienas iš šių būdų nebuvo panaudotas, o asmuo laisva valia už pažadėtą atlygį ar dėl kitų priežasčių sutiko atlikti nusikalstamus veiksmus, tokiu atveju toks asmuo yra nusikalstamos veikos bendrininkas. Socialiai ar ekonomiškai pažeidžiami ar anksčiau teisti asmenys, tuo labiau jeigu jų įsitraukimas yra motyvuotas ekonomine nauda, irgi gali įsitraukti į nusikaltimų padarymą, tačiau toks įsitraukimas nebūtinai reiškia prekybą žmonėmis, tai gali būti bendrininkavimas padarant nusikalstamą veiką. Teisti, niekur nedirbantys ir pajamų neturintys asmenys gali būti patrauklūs bendrininkai, siekdami lengvai ir greitai gauti turtinės naudos, galintys sutikti padaryti nusikalstamus veiksmus. Žinojimas apie nukentėjusiųjų teistumus galėjo paskatinti nuteistuosius pabandyti įtraukti juos į nusikalstamą veiką.

36. Atsakydamas į gynybos argumentą, kad nuteistųjų ir nukentėjusiojo santykiai reiškia jų bendrininkavimą padarant nusikalstamą veiką, o ne pasinaudojimą nukentėjusiojo pažeidžiamumu, jo verbavimą ir gabenimą nusikalstamai veikai daryti, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad Ž. Š. jokių teisių, vykdydamas nuteistųjų nusikalstamą sumanymą, neturėjo, buvo tik įrankis tikslui pasiekti. Tokie apeliacinės instancijos teismo argumentai neatsako į apeliacinio skundo motyvus ir nėra aiškūs. Nei baudžiamojoje, nei baudžiamojo proceso teisėje nėra vartojama tokia sąvoka kaip „bendrininkų teisės“, todėl nėra aišku, kas yra „bendrininkų teisės“ ir ką teismas norėjo pasakyti tokiu motyvu, ką jis reiškia, konstatuojant bendrininkavimo nebuvimą. Tokie argumentai nepaaiškina, kokias teises paprastai turi bendrininkai ir kokių neturėjo Ž. Š.

37. Šie kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos argumentai rodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje motyvavęs nukentėjusiųjų pažeidžiamumą ir nuteistųjų piktnaudžiavimą jų pažeidžiamumu, nesiėmė visų įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, nevertino visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų įrodymų, vertindamas įrodymus padarė klaidų dėl įrodymų turinio, padarytos išvados neatitinka įrodymų turinio ir teismas neišdėstė teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo.

38. Šioje byloje J. P. ir A. N. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pripažinti kaltais pagal BK 157 straipsnio 1 dalį, o A. M. pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 147 straipsnio 1 dalį dėl veiksmų prieš nepilnametį nukentėjusįjį L. Š. Tiek BK 147 straipsnio 1 dalis, tiek BK 157 straipsnio 1 dalis nustato atsakomybę už tokius pat veiksmus, o šių nusikalstamų veikų sudėtys skiriasi tik nukentėjusiojo požymiu – BK 157 straipsnio 1 dalyje nustatyta nusikalstama veika yra padaroma prieš nepilnametį. Todėl pirmiau nurodyti BK 147 straipsnio požymių aiškinimo motyvai yra taikytini ir BK 157 straipsnio 1 dalies sudėties požymiams. Apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo, kodėl vykdytojų veiksmus kvalifikavo pagal BK 157 straipsnio 1 dalį, o padėjėjo – pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, nors BK 26 straipsnio 4 dalis nustato, kad organizatorius, kurstytojas ar padėjėjas atsako pagal BK straipsnį, nustatantį atsakomybę už vykdytojo padarytą veiką, ir BK 24 straipsnio 4, 5 ar 6 dalį.

39. Teisėjų kolegijai patikrinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, nustatyti ir kiti BPK pažeidimai.

40. Kaip minėta, vienas iš prekybos žmonėmis požymių yra valią varžanti nukentėjusiojo kontrolė. Prekybos žmonėmis veika suprantama kaip tam tikri sandoriai, kurių objektas yra žmogus ir kurie sudaromi siekiant išnaudoti tą žmogų. Prekybos žmonėmis atveju svarbu, kad su asmeniu yra elgiamasi lyg su daiktu, juo disponuojama kaip preke, varžoma jo laisvė ir valia. Teismų praktikoje tokia asmens valią varžanti kontrolė grindžiama tuo, kad nukentėjusysis negali pasirinkti savo buvimo vietos, negali elgtis savo nuožiūra be kaltininko leidimo, neturi pasirinkimo veikti kitaip, tik kaip liepia kaltininkas, nukentėjusysis neturi savo pinigų, dokumentų, ryšio priemonių, jis nuvežamas į kitą valstybę, kurios kalbos jis nemoka ir pan. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad aplinkybės, jog nukentėjusiojo Ž. Š. dokumentai ir telefonas nebuvo paimti, o jo judėjimo laisvė nesuvaržyta, T. L. ir M. G. nebuvo inkriminuotos, o byla turi būti nagrinėjama tik pagal kaltinimo ribas, todėl dėl jų reikšmės nustatant prekybos žmonėmis požymius nepasisakė. Tačiau tokios aplinkybės – kad nebuvo paimti nukentėjusiojo dokumentai ir telefonas, nebuvo suvaržyta jo judėjimo laisvė, – gali rodyti, kad nukentėjusiojo valią varžančios kontrolės nebuvo. Tai, kad nukentėjusysis turėjo dokumentus, telefoną, vykstant į nusikaltimo darymo vietą, kartu su nuteistaisiais gyveno bute, iš kurio galėjo laisvai išeiti, kad kartu tuo pačiu tikslu vyko jo brolis, kuris nusprendė toliau nevykti ir nuteistiesiems netrukdant galėjo išvykti namo, teismo turėjo būti įvertinta, o to neįvertinus, nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai. Kita vertus, panašios aplinkybės, kuriomis buvo padarytos nusikalstamos veikos prieš M. V. 2016 m. kovo mėnesį (kad atgabentam į užsienį M. V. buvo užtikrintas gyvenamasis plotas, už kurį jis nemokėjo, nukentėjusysis neturėjo pinigų, atlygį (tik užmokesčio dalį) gavo tik grįžęs į šalį, atlikęs sutartus darbus, nes buvo apgautas, jis buvo nugabentas ir apgyvendintas jam nepažįstamoje aplinkoje, neturėjo pinigų, nemokėjo užsienio kalbos), teismui buvo svarbios daliniam laisvės suvaržymui konstatuoti, nors jos ir nebuvo inkriminuotos. Nuosprendžio dalyje dėl veiksmų prieš V. Z. 2016 m. vasario mėnesį apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad „nors A. N. ir kitiems bendrininkams nėra inkriminuotas fizinis smurtas ar grasinimai, nukentėjusiojo V. Z. parodymai apie tokį nuteistųjų elgesį patvirtina jo pažeidžiamumą ir verbavimą, palenkiant jo valią“. Tai rodo, kad apeliacinės instancijos teismas tas pačias aplinkybes vertino skirtingai.

41. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pateikti baudžiamojo įstatymo taikymo argumentai yra fragmentiški, pateikti tik dėl kai kurių taikomos nusikalstamos veikos požymių, tačiau neapima visų sudėties požymių, dalis sudėties požymių nėra pagrįsti, todėl nuosprendis yra nemotyvuotas. Pirmosios instancijos teismui padarius išvadą, kad kaltinami asmenys nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas priešingą sprendimą, turėjo pagrįsti visus taikomos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Tačiau dalyje dėl 2015 m. spalio mėnesį prieš Ž. Š. padarytos nusikalstamos veikos apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl Ž. Š. gabenimo ir piktnaudžiavimo jo pažeidžiamumu. Dalyje dėl 2015 m. lapkričio mėnesį prieš M. V. padarytos nusikalstamos veikos apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisakė dėl verbavimo, įgijimo ir gabenimo požymių. Teismas 2015 m. lapkričio mėnesio įvykius pagrindė 2016 m. rugsėjo mėnesį vykusiais pokalbiais, tačiau ryšio tarp šių įvykių neatskleidė. Pateikdama argumentus dėl 2016 m. kovo mėnesį prieš M. V. padarytos nusikalstamos veikos, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė tik pažeidžiamumą ir verbavimą patvirtinančius motyvus, tačiau nemotyvavo kitų BK 147 straipsnio sudėties požymių, tarp jų ir kodėl prieš M. V. panaudotus veiksmus teismas laiko apgaule, lėmusia jo apsisprendimą. Nuosprendžio dalyje dėl 2016 m. kovo mėnesį prieš M. V. padarytos nusikalstamos veikos apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl M. V. gabenimo ir perleidimo požymių. Nuosprendžio dalyje dėl 2016 m. vasario ir kovo mėnesių veiksmų prieš V. Z. nepasisakyta dėl įgijimo, verbavimo, gabenimo ir apgaulės panaudojimo. Nusikalstamos veikos prieš L. Š. atveju apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo L. Š. pažeidžiamumo ir prieš jį panaudotos apgaulės, jo verbavimo ir gabenimo.

42. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė pareigos kruopščiai patikrinti apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, neatliko įrodymų tyrimo ir neišnaudojo visų galimybių pašalinti kilusias abejones, neatliko išsamios bylos duomenų visumos analizės. Taigi, apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitinka išsamaus visų bylos aplinkybių išnagrinėjimo principo (BPK 20 straipsnio 5 dalis), o teismo nuosprendis – šiam procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Šie baudžiamojo proceso pažeidimai pripažintini esminiais, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Iš naujo nagrinėdamas bylą, apeliacinės instancijos teismas turi ištaisyti pirmiau aptartus proceso teisės pažeidimus ir priimti BPK reikalavimus atitinkantį baigiamąjį aktą. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nusprendus panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, bausmę atliekantys nuteistieji turi būti paleisti iš laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

43. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2026 m. kovo 25 d. pateikė pažymą, kurioje prašoma priteisti valstybei 1366,66 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo už nagrinėjant bylą kasacinės instancijos teisme gynėjo advokato A. Putnos suteiktą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam A. A., atlyginimą.

44. Šis prašymas netenkintinas. Byla kasacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistųjų ir jų gynėjo, taip pat ir nuteistojo A. A., kasacinius skundus dėl nepagrįsto nuteisimo. Kadangi kasaciniai skundai iš dalies tenkinami ir byla perduodama nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, antrinės teisinės pagalbos išlaidos turi būti apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. liepos 10 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Paleisti T. L., A. M., A. A., M. G., A. N. ir K. K. iš laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos.

Teisėjai Albinas Antanaitis

Artūras Ridikas

Alenas Piesliakas