V. P. pagal BK 147 str. 2 d., 147 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-41-654/2026

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-27811-2019-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.6.2.1; 1.2.6.2.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. gegužės 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkė), Artūro Ridiko ir Aleno Piesliako (pranešėjas),

sekretoriaujant Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurorui Stanislavui Barsuliui (Stanislav Barsul),

išteisintajam K. S. ir jo gynėjui advokatui Aloyzui Kruopiui,

išteisintojo V. P. gynėjui advokatui Sergejui Milovui,

nukentėjusiųjų E. B. (E. B.), V. B., E. D. atstovui advokatui Daliui Poviliui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Nėrijaus Puškoriaus ir nukentėjusiųjų E. B., V. B. ir E. D. atstovo advokato Daliaus Poviliaus kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. liepos 17 d. nutarties.

Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. spalio 17 d. nuosprendžiu K. S. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 2 dalį, o V. P. išteisintas pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (2016 m. gegužės 12 d. įstatymo redakcija), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiųjų A. P. ir E. B. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. liepos 17 d. nutartimi Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Stanislavo Barsulio ir nukentėjusiųjų E. B., V. B. ir E. D. atstovo advokato Daliaus Poviliaus apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir išklausiusi prokuroro, nukentėjusiųjų atstovo, prašiusių prokuroro ir nukentėjusiųjų atstovo kasacinius skundus tenkinti, bei išteisintojo ir išteisintųjų gynėjų, prašiusių prokuroro ir nukentėjusiųjų atstovo kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. K. S.

1.1. V. P. ne anksčiau kaip 2018 m. liepos mėn. pabaigoje išgertuvių su E. B. ir G. B. metu, veikdamas K. S. naudai, įvertinęs nukentėjusiojo E. B. pažeidžiamumą – socialinių įgūdžių stoką, jo sunkią finansinę ir socialinę padėtį, jauną amžių, pasiūlė E. B. žolės pjovimo darbą užsienyje, siekdamas palaužti nukentėjusiojo valią, nenurodė jam tikslaus būsimo atlyginimo dydžio, tačiau pabrėžė, kad jis pamatys pasaulį ir kartu užsidirbs pinigų. Nukentėjusiajam E. B. patikėjus melagingais pažadais ir sutikus vykti į užsienį, taip apgaule jį užverbavo. Kitos dienos rytą E. B. V. P. nurodymu kartu su pastaruoju iš Vilniaus geležinkelio stoties nuvyko į Klaipėdos miestą, ten susitiko su K. S. ir iš Klaipėdos jūrų uosto, K. S. apmokėjus E. B. kelionės išlaidas, keltu nuvyko į Švedijos Karalystę. Tokiu būdu, ne vėliau kaip nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. užverbavę ir atgabenę E. B. į Švedijos Karalystę, šį nuo 2018 m. spalio mėn. pabaigos iki 2019 m. birželio 17 d. K. S. naudai išnaudojo nusikalstamoms veikoms – alkoholinių gėrimų kontrabandai iš Norvegijos Karalystės į Švedijos Karalystę daryti ir pagalbai, darant nusikalstamas veikas, teikti – muitinės pareigūnų automobiliams Norvegijos pasienio ruože stebėti ir informacijai apie juos perduoti telefonu K. S.. K. S., pasinaudodamas E. B. pažeidžiamumu ir panaudodamas psichologinį spaudimą, nesumokėdamas jam atlyginimo, sakydamas, kad Lietuvoje jis nieko neturi ir jo ten niekas nelaukia, nesuteikė galimybės nukentėjusiajam išvykti iš Švedijos arba melagingai žadėjo, kad jau greitai galės vykti namo.

1.2. K. S. tęsiant nusikalstamą veiką, tyrimo metu nenustatytas asmuo 2018 metais, tiksliau nenustatytu laiku, pastebėjęs V. B. pažeidžiamumą dėl to, kad šis neturi darbo ir jo materialinė padėtis sunki, jis priklausomas nuo alkoholio, ir tuo pasinaudojęs, 2018 metais, tiksliau nenustatytu laiku, vykusių išgertuvių metu V. B. pasiūlė vairuotojo darbą Švedijoje, nurodė, kad už vieną reisą bus mokamas 300 Eur atlyginimas, ką reikės vežti – nenurodė. V. B. sutikus su pasiūlymu, kitą dieną jo paimti į Šilutę atvažiavo vairuotojas pravarde „V“, pastarasis nuvežė nukentėjusįjį į Klaipėdą, iš ten keltu jie nuvyko į Švedijos Karalystę pas K. S.. Taip užverbavę ir atgabenę V. B. į Švedijos Karalystę, ten jį išnaudojo nusikalstamoms veikoms daryti. Praėjus savaitei nuo atvykimo į Švedijos Karalystę, V. B. važiavo į Norvegijos pasienio ruožą, ten K. S. nurodymu kartu su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, esant prastoms oro sąlygoms, būnant daug valandų be maisto ir poilsio, stebėjo muitinės pareigūnų automobilius. V. B. taip pat buvo liepta vežti alkoholio kontrabandą iš Vokietijos į Švedijos Karalystę. K. S., pasinaudodamas tuo, kad V. B. yra priklausomas nuo alkoholio, galvodamas, kad Lietuvoje jis neturi gyvenamosios vietos bei giminaičių, panaudodamas psichologinį spaudimą ir pasinaudodamas tuo, kad asmenys neturi socialinių įgūdžių ir išėję patys vieni Švedijoje neišgyventų, nerastų kelio atgal į Lietuvą, nesuteikė galimybės nukentėjusiajam išvykti iš Švedijos, sakydamas, kad Lietuvoje jis nieko neturi, arba melagingai žadėjo, kad jau greitai galės vykti namo.

1.3. Taip pat K. S., pasinaudojęs nukentėjusiosios E. D. pažeidžiamumu dėl to, kad ši yra jauno amžiaus, priklausoma nuo alkoholio, neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, socialinių įgūdžių, užaugusi vaikų globos namuose, turi kriminalinę praeitį ir neturi pragyvenimo šaltinio, nuo 2019 metų vasaros penkiems mėnesiams, tikslus laikotarpis tyrimo metu nenustatytas, apgaule užverbavo ir nugabeno ją į užsienio valstybę, siekdamas ją išnaudoti nusikalstamoms veikoms daryti. E. D. sugyventiniui R. D. pasiūlius šiai vykti į Švediją dirbti, po kurio laiko pas E. D. atvyko K. S., pastarasis paaiškino, kad ji Švedijoje gyvens su R. D., kad ten bus maisto ir kad K. S. jai mokės pinigus. K. S. nekonkretizavo nei gyvenimo sąlygų, nei darbo pobūdžio, tik nurodė, kad už atliekamą darbą per mėnesį jai bus mokamas 300 Eur atlyginimas. E. D. sutiko su K. S. pasiūlymu, ir ji kartu su R. D. ir K. S. jūrų keltu išvyko į Švediją. Ten E. D. nuolat buvo duodamas vartoti alkoholis ir ji kartu su kitais asmenimis gabeno alkoholio kontrabandą, taip E. D., pasinaudojant jos bejėgiška būsena dėl nuolatinio apsvaigimo nuo alkoholio, buvo išnaudojama nusikalstamai veikai – alkoholio kontrabandai iš Švedijos Karalystės į Norvegijos Karalystę vykdyti.

1.4. Taip pat 2016 metų pabaigoje, tiksli data tyrimo metu nenustatyta, Klaipėdoje esančioje turgavietėje ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas A. P. iš matymo pažįstamas asmuo vardu „V“, pasinaudojęs nukentėjusiojo A. P. pažeidžiamumu dėl piktnaudžiavimo alkoholiu (dėl to jis buvo praradęs teisę vairuoti transporto priemones), darbo neturėjimo ir sunkios materialinės padėties, pokalbio metu pasiūlė vairuotojo darbą Švedijos Karalystėje. Dėl savo pažeidžiamumo, neturėdamas kito priimtino pasirinkimo, A. P. sutiko vykti į Švediją ir ten dirbti vairuotoju, gabenant alkoholio kontrabandą iš Švedijos Karalystės į Norvegijos Karalystę. A. P. alkoholio kontrabandą su pertraukomis gabeno 8 mėnesius. Dėl prastų gyvenimo sąlygų A. P. nuo kartu gyvenusių asmenų užsikrėtė tuberkulioze, dėl to buvo sutrikdyta jo sveikata.

1.5. Tokiu būdu K. S., pasinaudodamas nukentėjusiųjų pažeidžiamumu, palaužė nukentėjusiųjų valią ir, turėdamas tikslą išnaudoti asmenis, juos užverbavo nusikalstamai veikai – alkoholio kontrabandai iš Švedijos Karalystės į Norvegijos Karalystę daryti.

II. Kasacinių skundų argumentai

2. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras N. Puškorius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. liepos 17 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Prokuroras kasaciniame skunde nurodo:

2.1. Apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir priimta nutartis neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies bei 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų, nes bylos įrodymai vertinti neišsamiai, padaryta klaidų vertinant jų turinį, tie patys įrodymai įvertinti prieštaringai, neišdėstyti argumentai dėl atskirų įrodymų vertinimo, neatsakyta į esminius prokuroro apeliacinio skundo argumentus. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija netinkamai aiškino BK 147 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėties verbavimo, apgaulės, pasinaudojimo pažeidžiamumu, laisvę varžančios kontrolės ir tikslo išnaudoti nusikalstamoms veikoms daryti požymius, o tai lėmė netinkamą šio straipsnio taikymą. Šie esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai ir netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

2.2. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikoje aiškinamo verbavimo požymio turinio, siedamas jį tik su išteisintųjų ar per juos veikiančių asmenų aktyviu, atviru, žodžiais išreikštu siūlymu ar įkalbinėjimu dėl darbo užsienyje. Tačiau verbavimas nebūtinai turi pasireikšti itin aktyviu, atviru ar primygtiniu įkalbinėjimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-565-139/2015 ir 2K-157-976/2019). Teisėjų kolegija ignoravo tai, kad ne vien išteisintųjų pasakojimai apie darbą, bet ir jų aktyvūs veiksmai – suteiktos darbo ir apgyvendinimo sąlygos – lėmė nukentėjusiųjų sutikimą vykti dirbti į Švediją. Byloje nėra ginčo, kad nukentėjusiesiems buvo numatytas darbas, nes jiems buvo suorganizuota kelionė, apmokėtos jos išlaidos, į Švediją dirbti jie vyko ne savarankiškai, o lydimi. Nukentėjusysis E. B. nuo pokalbio apie darbą išgertuvių metu iki nuvykimo į Švediją visą laiką buvo veikiamas ir kontroliuojamas išteisintųjų. Nukentėjusieji, tik atvykę į Švediją, buvo apgyvendinti ir maitinti pas K. S. ir už tai iš anksto mokėti nereikėjo. Šie byloje nustatyti išteisintųjų veiksmai atitinka požymius, kuriais pasireiškia verbavimas.

2.3. Skundžiamoje nutartyje teismas išdėstė motyvus dėl apgaulės panaudojimo prieš visus nukentėjusiuosius, tačiau šis požymis buvo inkriminuotas tik epizoduose prieš nukentėjusiuosius E. B. ir E. D.. Nebuvo inkriminuota, kad K. S. ar V. P. panaudojo apgaulę prieš A. P. ir V. B.. K. S. veiksmai, susiję su tuo, kas A. P. ir V. B. buvo siūlyta bei žadėta dėl darbo ir gyvenimo sąlygų, turėjo būtų vertinami verbavimo, o ne apgaulės požymio kontekste.

2.4. Apeliacinės instancijos teismas per siaurai aiškino apgaulės požymį, nes aiškino jį tik per aktyviąją jos išraišką – tiesos neatitinkančios informacijos pateikimą. Tačiau visiškai ignoravo pasyviąją apgaulės formą – tiesos nutylėjimą. Būtent tiesos nutylėjimas ir išryškėja iš teismo nustatytų aplinkybių, todėl į šios formos apgaulę turėjo būti atsižvelgta, be kita ko, vertinant E. B. apsisprendimą elgtis pagal išteisintųjų pageidavimus.

2.5. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl pasinaudojimo nukentėjusiųjų pažeidžiamumu požymio, pripažino, kad nukentėjusieji buvo pažeidžiami asmenys, tačiau, vertindamas verbavimo ir apgaulės požymius, nukentėjusiųjų pažeidžiamumą ignoravo, šių požymių tarpusavyje nesiejo. Teismas nurodė, kad nukentėjusieji lengvai ir greitai sutiko važiuoti dirbti į užsienį, tačiau neatsižvelgė, jog tai jie darė dėl savo pažeidžiamumo, neturėdami jokio kito realaus ir priimtino pasirinkimo. Vertindamas išteisintųjų veiksmus, teismas vadovavosi visiškai priešingais kriterijais, nes tam, kad pagrįstų jų neatitiktį verbavimo ir apgaulės požymiams, taikė itin aukštą aktyvumo ir intensyvumo ribą – iš esmės tokią, kuri galėtų palenki ne tik pažeidžiamo, bet ir bet kokio kito žmogaus valią. Pagal teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus, nukentėjusiojo sutikimas nėra teisiškai reikšminga aplinkybė, kliudanti konstatuoti prekybos žmonėmis požymius. Nukentėjusiųjų sutikimas vykti į Švediją buvo duotas jiems patikėjus melagingais pažadais ir dėl nukentėjusiųjų pažeidžiamumo, jiems neturint kito priimtino pasirinkimo. Tokios aplinkybės buvo nurodytos ir kaltinime, tačiau apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad nebuvo padaryta prekybos žmonėmis nusikalstama veika, į tai neatsižvelgė, nepagrįstai nukentėjusiųjų sutikimą traktavo kaip kliūtį nustatyti šios veikos požymius, taip netinkamai aiškino ir nepagrįstai nenustatė verbavimo bei apgaulės požymių.

2.6. Motyvuodamas apgaulės požymį teismas nurodė, kad byloje nenustatyta, jog E. B. alkoholio kontrabandą gabeno per prievartą, o ne savo noru. Tačiau prievartos elementas nėra sudedamoji apgaulės požymio dalis. Šį argumentą, kartu akcentuodamas, kad nenustatytas apgaulės požymis, teismas nurodė pasisakydamas dėl tikslo išnaudoti nusikalstamoms veikoms požymio nebuvimo. Tačiau tokia teismo argumentacija, kai vienas veikos požymis paneigiamas kito nebuvimu, vėliau – atvirkščiai, negalima.

2.7. Nustatytas faktines aplinkybes, atitinkančias pasinaudojimą pažeidžiamumu ir patvirtinančias nukentėjusiųjų laisvę varžančią kontrolę, apeliacinės instancijos teismas aiškino priešingai šiems požymiams. Nors abu žemesnės instancijos teismai nustatė nukentėjusiųjų priklausomybę nuo alkoholio, apeliacinės instancijos teismas dar ir pripažino, kad asmenys yra pažeidžiami, tačiau šio pažeidžiamumo nevertino kaip galimybės manipuliuoti nukentėjusiaisiais, kuri kartu su jų socialinių įgūdžių stoka, sunkia finansine ir socialine padėtimi, amžiumi, užsienio kalbos nemokėjimu ir kt. nulėmė nukentėjusiųjų valios ir galimybės rinktis suvaržymą.

2.8. Skundžiamoje nutartyje teismas sutiko su byloje apklaustų asmenų parodymais, kad pas K. S. visada buvo alkoholio, laisvu nuo darbo metu nukentėjusieji galėjo jį nemokamai vartoti, pripažino, kad K. S. kontroliavo alkoholio vartojimą tik tam, kad darbuotojai atliktų pavestus darbus. Šios byloje nustatytos aplinkybės atitinka pasinaudojimo pažeidžiamumu požymį ir rodo, kad K. S. naudojosi nukentėjusiųjų priklausomybe nuo alkoholio. Išteisintasis kontroliavo girtuokliavimą tik tais atvejais, kai tai trukdė jo naudai išnaudoti nukentėjusiuosius alkoholinių gėrimų kontrabandai iš Norvegijos į Švediją daryti ar teikti su tuo susijusią pagalbą. Šios nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusiųjų valia ir galimybė rinktis buvo suvaržyta, K. S. tokiu būdu sudarė sau galimybę per alkoholio, kuriuo jis pats aprūpindavo, kontrolę savo nuožiūra manipuliuoti nukentėjusiaisiais ir jais pasinaudoti, kad šie vykdytų jo nurodymus ir leistųsi būti išnaudojami.

2.9. Laisvės varžymas apima ne tik fizinį asmens laisvės suvaržymą, bet ir poveikį asmens valios laisvei. Tokios kontrolės faktas yra pakankamas konstatuoti, kad buvo suvaržyta asmens laisvė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-157-976/2019). Aplinkybės, kaip, pavyzdžiui, negalėjimas savo lėšomis grįžti į Lietuvą, užsienio kalbos nemokėjimas, ribotos galimybės kreiptis pagalbos ir pan., teismų praktikoje yra pripažįstamos kaip faktinis kontroliavimas (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-361/2010).

2.10. Skundžiamoje nutartyje teismas pripažino, kad K. S. atlygį mokėdavo tik darbuotojams grįžtant į Lietuvą, nes pastarieji, išteisintojo teigimu, nuolat vartojo alkoholį ir galėjo pinigus neatsakingai išleisti. Tačiau nepagrįstai šią aplinkybę teismas vertino išimtinai kaip galimai neatitinkančią darbo santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, bet ne laisvę varžančios kontrolės prasme. Be to, teismas neįžvelgė savo paties išvadų ir K. S. parodymų prieštaringumo – jeigu išteisintasis nebūtų sudaręs sąlygų nuolat ne darbo metu girtuokliauti, tai nebūtų poreikio darbuotojų atlyginimo mokėjimą nukelti iki šių išvažiavimo, juolab kad alkoholiu nemokamai nukentėjusiuosius aprūpindavo pats išteisintasis.

2.11. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad nukentėjusieji, dirbdami pas K. S., patys savo pinigų neturėjo ir jų negaudavo, dėl visko turėjo kreiptis į išteisintąjį. Be to, nukentėjusieji buvo išleidžiami namo tik tada, kai baigdavo tą mėnesį dirbti, o ne tada, kai norėdavo ar paprašydavo. Tai, turint omenyje, kad tik išvykstant į Lietuvą K. S. su nukentėjusiaisiais atsiskaitydavo, rodo akivaizdų jų laisvės suvaržymą. Teismo argumentai, kad neva išteisintųjų suteikta galimybė visiškai neturinčiam pinigų, nemokančiam kalbos asmeniui grįžti iš Švedijos į Lietuvą pėsčiomis nerodo nukentėjusiojo laisvės varžymo, yra nepagrįsti.

2.12. Nors apeliacinės instancijos teismas pasmerkė K. S. smurtą prieš darbuotojus, tačiau nepagrįstai jo nesiejo su tuo, kad tai buvo būdas pastarajam užtikrinti alkoholio vartojimo kontrolę ir darbuotojų paklusnumą, kad šie nepabėgtų ir užsiimtų alkoholio kontrabanda.

2.13. Abu žemesnės instancijos teismai nustatė, kad iš Švedijos į Norvegiją buvo gabenamas alkoholis, vykdant šią veiklą tikslingai buvo stebimas Švedijos ir Norvegijos pasienis, stebimi muitinės pareigūnai ir jų judėjimas. Tačiau teismai padarė prielaidą, kad alkoholio gabenimas iš Švedijos į Norvegiją galimai neatitiko tam tikrų norminių reikalavimų ar taisyklių, kad ši aplinkybė vienareikšmiškai nepagrindžia, jog veikla buvo nusikalstama. Iš skundžiamoje nutartyje išdėstytų motyvų išplaukia, kad teismas vis dėlto reikalauja įrodyti, jog nukentėjusieji padarė konkrečią nusikalstamą veiką. Tokia teismų pozicija neatitinka kasacinės instancijos teismo išaiškinimų tokio pobūdžio bylose. Inkriminuojant išnaudojimo nusikalstamoms veikoms daryti tikslą, iš viso nėra būtina, kad nusikalstama veika, į kurią yra įtrauktas išnaudojamas asmuo, būtų padaryta.

2.14. Byloje apklausti asmenys – P. J., A. V., M. V., A. V. ir kt. – parodė, kad iš Švedijos Karalystės į Norvegijos Karalystę, kuri nėra Europos Sąjungos valstybė, gabeno alkoholį kontrabanda, nes ten alkoholis yra labai brangus. Nors apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad dalis byloje apklaustų asmenų Norvegijos Karalystėje buvo patraukti atsakomybėn už alkoholio kontrabandą, tačiau, spręsdamas dėl tikslo išnaudoti nukentėjusiuosius nusikalstamoms veikoms daryti nustatymo, šių asmenų neįvardijo ir jų parodymų nedetalizavo. Teismas padarė nelogišką ir prielaidomis grįstą išvadą, kad nubausti asmenys galimai kontrabanda įvardija bet kokius teisei priešingus veiksmus. Be to, teismas visiškai nevertino prokuroro apeliaciniame skunde nurodytų 2019 m. gruodžio 30 d. ir 2020 m. sausio 10 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, fiksavimo ir kaupimo protokoluose užfiksuotų duomenų, kurie patvirtina, kad K. S. vertėsi neteisėta alkoholio ir cigarečių prekyba, jų kontrabanda, organizavo ir kontroliavo šiuos neteisėtus veiksmus, o V. P. aktyviai prie to prisidėjo.

2.15. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad K. S. prašymu nukentėjusieji E. B., A. P. ir V. B. iš Švedijos į Norvegiją gabeno alkoholį, t. y. užsiėmė lygiai tokia pat neteisėta veikla, kaip ir pas K. S. dirbę asmenys, kurie buvo patraukti atsakomybėn už alkoholio kontrabandą, ir rizikavo būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, todėl, remiantis teismų praktika, to pakanka konstatuoti, kad nukentėjusieji buvo išnaudojami nusikalstamoms veikoms daryti.

2.16. Skundžiamoje nutartyje teismas pabrėžė, kad byloje nėra duomenų, jog nukentėjusieji gabeno alkoholį ar atliko kitus darbus ne savo noru siekdami uždirbti pinigų, o K. S. ar V. P. verčiami, ir pastarieji turėjo tikslą nukentėjusiuosius išnaudoti. Tačiau nukentėjusiojo sutikimas nėra teisiškai reikšminga aplinkybė, kliudanti konstatuoti prekybos žmonėmis požymius. Be to, subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai nustatomi remiantis ne vien tik kaltininko parodymais, o tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015).

3. Kasaciniu skundu nukentėjusiųjų E. B., V. B. ir E. D. atstovas advokatas D. Povilius prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. spalio 17 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. liepos 17 d. nutartį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį K. S. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, o V. P. – pagal BK 147 straipsnio 1 dalį. Kasatorius kasaciniame skunde nurodo:

3.1. Bylos įrodymų visuma patvirtina, kad pasinaudojimas nukentėjusiųjų pažeidžiamumu dėl jų asocialumo laipsnio, sunkios materialinės padėties, priklausomybės nuo alkoholio ir nutylėtos arba net sumeluotos aplinkybės leido K. S. atsigabenti nukentėjusiuosius į aplinką, su kuria jie nebuvo pažįstami, nemokėjo Švedijoje vartojamos kalbos, nežinojo elgesio taisyklių ir teisės normų, neturėjo lėšų. Pasinaudodamas nukentėjusiųjų socialine neadaptacija, valios keisti gyvenimiškas situacijas trūkumu ir jų priklausomybe nuo alkoholio, K. S. prieš nukentėjusiuosius įgijo didelę galią ir kontrolę, kuri leido palaužti jų valią ir išnaudoti juos taip, kaip jam palanku. Nukentėjusieji K. S. buvo išnaudojami įvairiais būdais – pradedant malkų skaldymu, poilsio namelių valymu bei tvarkymu ir baigiant alkoholio kontrabandos vykdymu ir padėjimu ją vykdyti. Nukentėjusieji, atvykdami pas K. S., visiškai nežinodavo arba tik abstrakčiai žinodavo, ką ir kiek jie turės dirbti, koks bus jų uždarbis, kada jis bus mokamas, kada jie galės nutraukti darbo santykius ir grįžti į Lietuvą, kokios bus jų gyvenimo sąlygos ir t. t. K. S. spręsdavo, kokį darbą ir kiek jie dirbs, koks bus jų atlygis, kaip jis bus apskaičiuojamas, kada jis bus išmokamas ir ar iš viso bus išmokamas, kada nukentėjusieji galės išvykti į Lietuvą. K. S. spręsdavo, kur ir kokiomis sąlygomis nukentėjusieji gyvens, kuo maitinsis. Į Švediją iš Lietuvos atsigabenti socialiai neadaptuoti, iš dalies asocialūs, turintys priklausomybę nuo alkoholio asmenys tiek dėl pakliuvimo į tokią sunkią situaciją, tiek dėl savo pažeidžiamumo, tiek dėl K. S. jiems teikiamo priklausomybės poreikiui patenkinti pakankamo alkoholio kiekio vykdydavo jo nurodymus, nes jiems neužtekdavo valios bei žinių patiems pakeisti susidariusią situaciją ir grįžti į Lietuvą. Byloje apklausus ne vieną liudytoją, nukentėjusiuosius, pačius kaltinamuosius nebuvo nustatyta, kad kuris nors K. S. valdžioje buvęs asmuo būtų nesutikęs su jam nurodytu atlikti darbu ar užsiėmimu, atlyginimu, jo apskaičiavimu, jo mokėjimo terminais, gyvenimo sąlygomis ir būtų derėjęsis su K. S., susitaręs dėl geresnių sąlygų. Viskas būdavo taip, kaip nuspręsdavo K. S..

3.2. Byloje esančių įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad K. S. organizavo ir vykdė alkoholio kontrabandą. K. S. pats negabeno alkoholio kontrabandos per Švedijos ir Norvegijos valstybių sieną, šiai neteisėtai veiklai vykdyti išnaudodavo kitus asmenis, tarp jų nukentėjusiuosius. Aplinkybę, kad K. S. organizavo ir vykdė alkoholio kontrabandą, patvirtina nukentėjusiųjų parodymai, liudytojų M. V., A. V., O. J., E. B. ir R. D. parodymai, taip pat byloje užfiksuotų K. S. telefoninių pokalbių turinys. Net V. P. teismo posėdžio metu pripažino, kad yra iš Švedijos į Norvegiją vežęs kontrabandą. Nurodytą aplinkybę patvirtina ir byloje esantys duomenys apie ne vieną kartą vykusį didelio kiekio alkoholio gabenimą iš Vokietijos į Švediją; didelio kiekio alkoholio sandėliavimą pas K. S.; tai, kad ne vienas su K. S. susijęs asmuo yra baustas už alkoholio kontrabandą per minėtų valstybių sieną – pas K. S. dirbęs ir tebedirbantis A. V., K. S. brolis D. S..

3.3. Apeliacines instancijos teismas nepasisakė dėl šių byloje nustatytų aplinkybių ir savo išvadas pagrindė K. S. parodymais, nepagrįstai suteikdamas jiems išskirtinę įrodomąją galią ir kartu sumenkindamas nukentėjusiųjų parodymus. Skundžiamoje nutartyje teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad K. S. nesinaudojo nukentėjusiųjų pažeidžiamumu, nes apie jį nežinojo. Tokia teismo išvada prieštarauja ir paties K. S. parodymams, nes apklausiamas teisme K. S. parodė, kad iš karto matė, jog E. B. yra kaip vaikas, žinojo, kad jis yra grįžęs iš kalėjimo, jam nuolat trūko pinigų. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad K. S. žinojo apie visų nukentėjusiųjų pažeidžiamumą ir tuo pasinaudojo.

3.4. Nors apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad automobilio nuvarymo istorija niekuo neparemta, nepaisydamas to, patikėjęs K. S., V. P. ir A. V. parodymais, jis nepagrįstai konstatavo, jog „vakarą prieš išvykstant E. B. vartojo alkoholį bei tarp jo ir kitų asmenų kilo konfliktas“. Kita vertus, net jei būtų tikima, kad E. B. susipyko su A. V., tai K. S. su šiuo konfliktu nėra susijęs, E. B. su juo nesusipyko, todėl neturėjo jokios priežasties K. S. apkalbėti. Be to, nukentėjusysis E. B. ikiteisminio tyrimo metu, kai buvo praėję nedaug laiko nuo nagrinėjamų įvykių, buvo apklaustas keturis kartus (tris kartus ikiteisminio tyrimo pareigūno ir vieną kartą – pas ikiteisminio tyrimo teisėją). Ilgų apklausų metu jis davė išsamius ir analogiškus parodymus. Analogiškas aplinkybes E. B. nurodė ir Lietuvos Respublikos ambasadoje Norvegijos Karalystėje, ten buvo įvertintas kaip akivaizdi prekybos žmonėmis auka. Negana to, E. B. nurodytos aplinkybės daugiausia sutampa su kitų bylos įrodymų pagrindu nustatytomis aplinkybėmis. Tai leidžia nukentėjusiojo E. B. parodymus pripažinti patikimais.

3.5. Tikėti liudytojo A. V. parodymais nėra pagrindo, nes jis tiek nagrinėjamų įvykių metu buvo, tiek šiuo metu yra priklausomas nuo K. S.. A. V. gyvena K. S. priklausančiame būste, dirba K. S.. Apeliacinės instancijos teismas, aptaręs šias aplinkybes, nepateikdamas jokių argumentų, vis dėlto nurodė, kad A. V. parodymais galima tikėti. Tokia teismo niekuo nepagrįsta, logikai ir bylos medžiagai prieštaraujanti išvada negali būti tinkamas pagrindas atmesti apeliacinį skundą ir palikti išteisintus sunkius nusikaltimus įvykdžiusius asmenis.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro N. Puškoriaus, nukentėjusiųjų E. B., V. B. ir E. D. atstovo advokato D. Poviliaus kasaciniai skundai atmetami.

Dėl BK 147 straipsnio taikymo

5. Šioje baudžiamojoje byloje V. P. buvo kaltinamas pagal BK 147 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis, pasinaudojęs E. B. pažeidžiamumu ir panaudojęs apgaulę, užverbavo jį, gabeno į Švedijos Karalystę, kur jis buvo išnaudojamas nusikalstamoms veikoms daryti. K. S. buvo kaltinamas pagal BK 147 straipsnio 2 dalį dėl keturių epizodų:

5.1. K. S. po to, kai V. P. užverbavo E. B., gabeno jį į Švedijos Karalystę, kur išnaudojo nusikalstamoms veikoms daryti.

5.2. Vienam nenustatytam asmeniui pasinaudojus V. B. pažeidžiamumu ir jį užverbavus, kitas nenustatytas asmuo jį gabeno į Švedijos Karalystę, kur K. S. jį išnaudojo nusikalstamoms veikoms daryti.

5.3. K. S., pasinaudojęs E. D. pažeidžiamumu ir panaudojęs apgaulę, užverbavo ją ir nugabeno į Švedijos Karalystę nusikalstamoms veikoms daryti.

5.4. Nenustatytas asmuo pasinaudojo A. P. pažeidžiamumu, pasiūlė vykti į Švedijos Karalystę, o A. P. sutiko dirbti vairuotoju gabenant alkoholio kontrabandą.

6. BK 147 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė tam, kas pardavė, pirko, kitaip perleido ar įgijo, verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba panaudodamas apgaulę, arba priimdamas ar sumokėdamas pinigus, arba gaudamas ar suteikdamas kitokią naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo, nesvarbu, ar jis sutiko, būtų išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstinei, fiktyviai santuokai, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitais išnaudojimo tikslais (2016 m. gegužės 12 d. įstatymo redakcija), o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta atsakomybė tam, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė dviem ar daugiau nukentėjusių asmenų arba sukeldamas pavojų nukentėjusio asmens gyvybei, arba dalyvaudamas organizuotoje grupėje, arba žinodamas ar siekdamas, kad būtų paimtas nukentėjusio asmens organas, audinys ar ląstelės, arba būdamas valstybės tarnautojas ar viešojo administravimo funkcijas atliekantis asmuo ir vykdydamas įgaliojimus.

7. Plačiąja prasme BK 147 straipsnyje nustatyta prekybos žmonėmis veika suprantama kaip tam tikri sandoriai (pardavimas, pirkimas, kitoks perleidimas ar įgijimas, verbavimas, gabenimas ar laikymas nelaisvėje žmogaus), kurių objektas yra žmogus ir kurie sudaromi siekiant išnaudoti tą žmogų. Prekybos žmonėmis atveju svarbu, kad su asmeniu yra elgiamasi lyg su daiktu, juo disponuojama kaip preke, varžoma jo laisvė ir valia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-165-976/2022). BK 147 straipsnio sudėtį sudaro tokie esminiai elementai: priešingumas asmens laisvei; bent vienos iš alternatyvių veikų padarymas (verbavimas, pardavimas, pirkimas, gabenimas ir kt.); bent vieno iš alternatyvių veikos padarymo ir nukentėjusiųjų laisvės pažeidimo būdų panaudojimas (fizinis smurtas, grasinimai, apgaulė, pasinaudojimas priklausomumu ar pažeidžiamumu ir kt.); tyčinis veikos pobūdis ir jos padarymo tikslas – įtraukti kitą asmenį į tam tikrą išnaudojimo sritį; nukentėjusiojo sutikimas nėra teisiškai reikšminga aplinkybė, kliudanti konstatuoti prekybos žmonėmis požymius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-57-788/2022).

8. Priešingumas žmogaus laisvei siejamas su tam tikru piktavališku poveikiu nukentėjusiajam, leidžiančiu palenkti šio asmens valią, kontroliuoti ir įtraukti jį į išnaudojimą. Pažeisti kito žmogaus valios laisvę reiškia atimti galimybę pačiam pasirinkti elgesio variantą, priversti jį elgtis taip, kaip nori kaltininkas, palenkti jo valią, įgyti jo laisvę varžančią kontrolę ir pan. Pagal teismų praktiką, asmens laisvės suvaržymas prekybos žmonėmis bylose gali būti susijęs tiek su visiška, tiek su daline kito žmogaus sprendimų ir veiksmų kontrole. Pavyzdžiui, asmens laisvės suvaržymo pasinaudojant jo pažeidžiamumu ar priklausomumu atvejais pirmiausia pažeidžiama asmens valios laisvė, o prievartinė tokios veikos esmė užmaskuota tam tikru kaltininko ir aukos susitarimu, kai dėl susiklosčiusių aplinkybių auka sutinka būti kontroliuojama ir išnaudojama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-73-511/2021, 2K-258-788/2022).

9. Verbavimas suprantamas kaip kito žmogaus skatinimas (įtikinėjimas, pažadai, siūlymai) išnaudojimo tikslais atlikti veiksmus (duoti sutikimą, vykti į užsienį ir pan.), kurie leistų vėliau tą žmogų išnaudoti laisvę varžančios kontrolės sąlygomis. Tai iš esmės aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais siekiama palenkti nukentėjusiojo valią ir jį perimti savo ar kito asmens kontrolėn. Verbavimas gali pasireikšti kaltininko pasiūlymais ir pažadais dėl materialinio atlyginimo, gero, viskuo aprūpinto gyvenimo, nulėmusiais nukentėjusiojo valios palenkimą ir sprendimą atlikti veiksmus, kurie lemtų jo išnaudojimą. Verbavimu kaltininkai siekia sutelkti potencialias aukas bet kuriai iš galimų išnaudojimo formų. Asmens verbavimas gali vykti tiek slepiant, tiek neslepiant fakto, jog jis bus išnaudojamas. Gabenimas yra išnaudojimo tikslais atliekamas asmens transportavimas (fizinis perkėlimas) iš vienos vietos į kitą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-43-942/2016, 2K-165-976/2022).

10. Verbavimas dažniausiai padaromas žodžiu įtikinant nukentėjusįjį pasielgti pagal kaltininko valią. Tačiau, aiškinant verbalinio verbavimo požymio turinį pernelyg plačiai, kyla perteklinio kriminalizavimo pavojus kaip verbavimą įvertinti paprastus kasdienius pokalbius, pasakojimus, kuriais dalijamasi patirtimi, pagalbą ar patarimus darbo užsienyje ieškantiems asmenims, kurie neturi pavojingumo ar piktavališkumo. Dirbantys žmonės, žinantys apie laisvas darbo vietas ir sunkią kito žmogaus gyvenimo situaciją, gali pasiūlyti jam vykti dirbti kartu, tačiau tokie veiksmai nebūtinai reiškia kriminalinį verbavimą prekybos žmonėmis sudėtyje. Vertindami verbuotojo ir verbuojamojo pokalbių turinį, teismai turi nustatyti, kad jis nebuvo buitinio pobūdžio pasikeitimas informacija apie darbą užsienyje, o buvo sunkaus nusikaltimo sudėties pavojingumą atitinkantis įtikinėjimas.

11. Kaip minėta, prekyba žmonėmis yra nusikaltimas žmogaus laisvei. Jis susijęs su piktavališku poveikiu nukentėjusiajam, ir šis poveikis turi būti naudojamas asmenį verbuojant ir neleidžiant jam laisvai apsispręsti dėl savo veiksmų, parodant kaltininko pasiūlytą galimybę kaip vienintelę išeitį susidariusioje situacijoje, kad įtikintų jį priimti jam nepalankų pasiūlymą. Jau verbuojant žmogų turi būti panaudotas vienas iš jo valią ir pasirinkimą ribojančių būdų, dėl kurių jis ir turi pasirinkti verbuotojo pasiūlytą elgesio variantą. Turi būti nustatytas ryšys tarp verbuotojo veiksmų, jo naudojamo valios palaužimo būdo ir tikslo. Verbuodamas pažeidžiamą asmenį, verbuotojas turi žinoti pažeidžiamumą sudarančias aplinkybes ir jomis naudotis įkalbėdamas priimti nenaudingą pasiūlymą.

12. Apeliacinės instancijos teismas nutarties 24 ir 26–28 punktuose konstatavo, kad V. P. neverbavo E. B. vykti į Švedijos Karalystę, K. S. neverbavo E. D., K. S. neverbavo A. P. ir V. B.. Darydamas tokias išvadas, apeliacinės instancijos teismas vadovavosi išteisintųjų V. P. ir K. S., liudytojų E. B., G. B., R. D., E. D., A. P., V. S. ir V. B. parodymais. Bylą nagrinėjanti kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apeliacinės instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, nustatė, kad šis teismas įvertino visus reikšmingus įrodymus ir jais remdamasis padarė pagrįstas išvadas.

13. Nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo išvada, prokuroras kasaciniame skunde nurodė, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog verbavimas gali pasireikšti ne tik atviru, įvairių formų (ne vien verbalinės) skatinimu ar įtikinėjimu (ne tik įkalbinėjimu), o teisėjų kolegija ignoravo tai, kad ne vien išteisintųjų pasakojimai apie darbą, bet ir jų aktyvūs veiksmai, suteiktos darbo ir apgyvendinimo sąlygos lėmė nukentėjusiųjų sutikimą vykti dirbti į Švediją. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka, kad verbavimo būdų ir formų gali būti labai įvairių – verbavimas nebūtinai turi pasireikšti itin aktyviu, atviru, primygtiniu įkalbinėjimu. Tačiau veikos požymis vis tiek turi būti įrodytas, turi būti nustatyta, kad vyko verbavimas – kaltininkas savo pokalbiais, pasakojimais, įtikinėjimais, pažadais ar neverbaliniais veiksmais skatino nukentėjusį asmenį elgtis pagal jo valią, priimti kaltininko siūlomą jam nenaudingą pasiūlymą, nors nukentėjęs asmuo neturėjo planų ir ketinimų taip elgtis, pasiūlymas jam buvo kenksmingas, neatitiko jo interesų. Verbavimo metu nukentėjusiesiems dar nebuvo suteiktos darbo ir apgyvendinimo sąlygos, todėl tokių sąlygų suteikimas (ateityje) neturėjo įtakos nukentėjusiųjų valios palaužimui tuo metu, kai su jais buvo kalbamasi.

14. Apeliacinės instancijos teismas nustatytas faktines aplinkybes teisingai įvertino kaip nereiškiančias verbavimo. Kaip nustatė teismai, E. B. atveju tariamą verbavimo dieną V. P. su E. B. susitiko pirmą kartą, susitikimo metu vartojo alkoholį ir kalbėjosi, V. P. buvo grįžęs iš darbo Švedijos Karalystėje ir pasakojo apie savo darbą ir gyvenimą. Byloje nėra įrodymų, kad V. P. apie tai pasakojo siekdamas užverbuoti E. B. vykti į Švedijos Karalystę. Tai labiau panašu į V. P. pasakojimą apie savo gyvenimą ir E. B. domėjimąsi pasakojimu bendroje draugijoje, o ne į skatinimą ir įtikinėjimą būti išnaudojamam. V. P. pasakojo apie savo gyvenimą, o E. B. domėjosi darbu Švedijoje. E. B. norint vykti dirbti į Švedijos Karalystę, V. P. skambino K. S. ir klausė jo, ar jam reikalingas darbuotojas, o pastarasis pasakė, kad nereikalingas, ir tik po V. P. prašymų K. S. sutiko priimti E. B.. Tokios faktinės aplinkybės prieštarauja kasacinio skundo argumentams, kad V. P. veikė K. S. naudai.

15. Nors, pagal inkriminuotas faktines aplinkybes, E. D. verbavimas vyko, kai pas ją atvyko K. S. ir paaiškino, kad ji Švedijoje gyvens su R. D., kad ten bus maisto ir kad K. S. jai mokės pinigus, tačiau žemesnės instancijos teismai tokių kaltinime nurodytų aplinkybių nenustatė. Kaltinime nei galima verbavimo vieta, nei laikas nėra nurodyti. Iš E. D., R. D. ir K. S. parodymų galima spręsti, kad K. S. su E. D. pirmą kartą matėsi jai atvykus į Švedijos Karalystę. Teismai nustatė, kad K. S. su E. D. iki jai atvykstant į Švedijos Karalystę nebendravo. K. S. bendravo su R. D., kurį kvietė pas save dirbti ir kurio paprašytas, kad leistų jam atvykti kartu su E. D., jis sutiko, kad jie atvažiuotų kartu. Taigi, kaltinime nurodytos faktinės aplinkybės, kurioms esant K. S. verbavo E. D., yra neteisingos.

16. Pasisakant dėl V. B. ir A. P. verbavimo svarbūs du aspektai – verbavimo turinys ir bendrininkavimas:

16.1. V. B. buvo verbuotas, kai, K. S. tęsiant nusikalstamą veiką, tyrimo metu nenustatytas asmuo, pastebėjęs V. B. pažeidžiamumą dėl to, kad šis neturi darbo ir jo materialinė padėtis sunki, jis priklausomas nuo alkoholio, ir tuo pasinaudojęs, 2018 metais, tiksliau nenustatytu laiku, vykusių išgertuvių metu V. B. pasiūlė vairuotojo darbą Švedijoje, nurodė, kad už vieną reisą bus mokamas 300 Eur atlyginimas, ką reikės vežti – nenurodė.

16.2. A. P. buvo verbuotas 2016 metų pabaigoje, tiksli data tyrimo metu nenustatyta, Klaipėdoje esančioje turgavietėje, kai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas A. P. iš matymo pažįstamas asmuo vardu „V“, pasinaudojęs nukentėjusiojo A. P. pažeidžiamumu dėl piktnaudžiavimo alkoholiu (dėl to jis buvo praradęs teisę vairuoti transporto priemones), darbo neturėjimo ir sunkios materialinės padėties, pokalbio metu pasiūlė vairuotojo darbą Švedijos Karalystėje. Dėl savo pažeidžiamumo, neturėdamas kito priimtino pasirinkimo, A. P. sutiko vykti į Švediją ir ten dirbti vairuotoju, gabenant alkoholio kontrabandą iš Švedijos Karalystės į Norvegijos Karalystę.

17. Kaip ir kitais atvejais, taip ir V. B. bei A. P. atvejais pastarieji gavo pasiūlymą dirbti Švedijos Karalystėje ir su pasiūlymu sutiko. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad K. S. neįkalbinėjo V. B. atvykti dirbti, o tai jam pasiūlė pažįstamas asmuo. A. P. atveju K. S. irgi neįkalbinėjo A. P. vykti į užsienį. Pats A. P. paprašė, kad V. S. paimtų jį dirbti kartu, o tada V. S. paskambino K. S. ir paprašė, kad šis leistų atvykti A. P.. A. P. pats paaiškino, kad jis žinojo, jog Švedijos Karalystėje reikės vežti kontrabandą, kad jis paskambino K. S., kadangi norėjo viską sužinoti iš paties darbdavio, elgėsi atsakingai, kadangi vertino atsiradusią galimybę užsidirbti. Kaip ir E. B. atveju, teismų nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad V. B. ir A. P. bendravimas su juos neva užverbavusiais asmenimis neišėjo už įprasto bendravimo ribų ir negali būti kriminalizuotas. Nėra įrodymų, kad tiek V. B., tiek A. P. atvejais K. S. žinojo apie jų pažeidžiamumą. Kaltinime esantis verbavimo aprašymas ir teismų nustatytos faktinės aplinkybės teismams leido daryti pagrįstą išvadą, kad V. B. ir A. P. nebuvo įtikinėjimais, pažadais, siūlymais ar kitokiais būdais skatinami duoti sutikimą vykti į užsienį išnaudojimo tikslais.

18. Bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Taigi, bendrininkavimas iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina ir atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu ir tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-163-648/2015, 2K-91-511/2022, 2K-279-697/2022 ir kt.). Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai, nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko įgyvendindami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-51-788/2022, 2K-4-891/2026).

19. Prekybos žmonėmis sudėtis yra formalioji, joje nustatyta atsakomybė už veiką ir veikos padarymo ar nukentėjusiųjų laisvės pažeidimo būdo panaudojimą turint sudėtyje nurodytą tikslą. Esant bendrininkavimui arba bendrininkai visi kartu atlieka visus nusikalstamos veikos sudėtyje aprašytus veiksmus, arba kiekvienas atlieka dalį veiksmų (kiekvienas atlieka savo vaidmenį), tačiau visa jų veiksmų visuma reiškia įvykdytą nusikaltimą. Prekybos žmonėmis atveju galimos situacijos, kai vienas bendrininkas verbuoja asmenį, o kitas panaudoja fizinį smurtą, tačiau tokie atvejai, kai vienas asmuo verbuoja asmenį ir jį gabena, o kitas jį išnaudoja, išeina už BK 147 straipsnio ribų.

20. Nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės aprašytos taip, kad tiek V. B., tiek A. P. atveju juos verbavo kiti asmenys: V. B. atveju – nenustatytas asmuo, o A. P. atveju – jam iš matymo pažįstamas asmuo vardu „V“. K. S. nėra inkriminuota, kad jis pats atliko kokius nors veiksmus, galėjusius reikšti verbavimą arba veikos padarymo ar nukentėjusiųjų laisvės pažeidimo būdo panaudojimą arba kad nenustatytas asmuo V. B. atveju ir V. A. P. atveju veikė bendrai kartu su K. S. ar veikė jo interesais. A. P. atveju K. S. pavardė iš viso neminima.

21. Kaip minėta, gabenimas yra išnaudojimo tikslais atliekamas asmens transportavimas (fizinis perkėlimas) iš vienos vietos į kitą. Gabenimas gali būti inkriminuotas kaip savarankiškas veiksmas – kai asmens vaidmuo yra tik transportuoti nukentėjusįjį iš vienos vietos į kitą, – arba kaip kaltininko ar bendrininkų vėlesnis veiksmas po asmens pirkimo, pardavimo, kitokio perleidimo ar įgijimo, verbavimo arba laikymo nelaisvėje, siekiant pristatyti asmenį į jo išnaudojimo vietą. Tais atvejais, kai kaltininkas, panaudojęs vieną iš BK 147 straipsnio 1 dalyje nurodytų valios įveikimo būdų, užverbavo kitą asmenį ir pats jį gabena, laikoma, kad užverbuotojo valia jau yra palaužta ir gabenimas yra tik tolesnių kaltininko tikslų įgyvendinimas. Tačiau ne bet koks vykimas kartu reiškia gabenimą ir kartu vykstančio asmens kontrolę. Svarbu įvertinti, ar inkriminuoti veiksmai reiškia kriminalinį gabenimą, ar vykimą kartu su į užsienyje esančią darbo vietą grįžtančiais asmenimis, kurie padės surasti darbą. Netgi vykimas kitą dieną po pokalbio, jeigu kelionė ir buvo suplanuota tai dienai, ar kelionės išlaidų apmokėjimas, prokuratūrai neatskleidus, kad tai buvo padaryta išnaudojimo tikslu, gali nerodyti kriminalinio gabenimo. Šioje byloje teismams teisingai nustačius, kad tarp išteisintųjų ir nukentėjusiųjų buvę santykiai nereiškia verbavimo, kaltinime nenurodžius kitokių valios palaužimo aplinkybių, be to, nenustačius kartu su V. B. ir A. P. vykusių asmenų, o K. S. neinkriminavus ir nenustačius bendrininkavimo su nenustatytais asmenimis požymių, teisėjų kolegija daro išvadą, kad išteisintieji negabeno nukentėjusiųjų.

22. Kasaciniame skunde prokuratūra sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad išteisintųjų veiksmuose nėra aktyviosios apgaulės, tačiau mano, kad jų veiksmuose yra pasyvioji apgaulė. Apgaulė, kaip prekybos žmonėmis požymis, – tai tyčinis žmogaus suklaidinimas, siekiant, kad šis dėl suklydimo savo noru elgtųsi pagal kaltininko pageidavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-13-719/2020, 2K-57-788/2022). Apgaulė gali pasireikšti netikrų žinių pranešimu ar tiesos nutylėjimu. Prekybos žmonėmis auka gali būti suklaidinama dėl visko, kas su ja daroma (pvz., teigiama, kad auka vežama legaliai dirbti, o iš tikrųjų yra gabenama seksualiai išnaudoti ar nusikalstamoms veikoms vykdyti), arba tik dėl tam tikrų aplinkybių (pvz., dėl darbo ir poilsio sąlygų, galimybės bet kada nutraukti veiklą ir pan.). Atlyginimas už darbą ir jo dydis dažniausiai yra pagrindiniai veiksniai, lemiantys žmogaus apsisprendimą dirbti kažkokį konkretų darbą. Tačiau ne bet koks žmogaus suklaidinimas dėl žadamo mokėti atlyginimo dydžio, darbo pobūdžio ar kitų sąlygų, lėmusių žmogaus apsisprendimą sutikti su siūlomu darbu, gali būti vertinamas kaip prekybos žmonėmis požymis. Priešingu atveju bet kokie teisės pažeidimai darbo santykių srityje ar bet kokia apgaulė, tarp jų ir susijusi su darbo sąlygomis ar žadamo atlyginimo dydžiu, gali būti nepagrįstai vertinama kaip prekyba žmonėmis. Todėl aptariamais atvejais tam, kad veika būtų kvalifikuojama kaip prekyba žmonėmis, būtina nustatyti, jog verbavimu ir apgaule buvo siekiama taip palenkti ar suvaržyti aukos laisvę, kad ši fiziškai arba dėl palaužtos valios pakliūtų kaltininko įtakon, būtų kontroliuojama, negalėtų pasirinkti kitokio elgesio varianto, kaip tik paklusti kaltininko valiai būti išnaudojama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-104-719/2021).

23. Apgaulė yra vienas iš BK 147 straipsnyje esančių veikos padarymo ir valios palaužimo būdų, todėl kaltinime turi būti nurodytas apgaulės – aktyviosios ar pasyviosios – turinys. Kaltinime V. P. ir K. S. nurodytos tokios aplinkybės, kurios galėtų būti vertinamos kaip pasyvioji apgaulė: V. P. ir K. S. nenurodė E. B. tikslaus būsimo atlyginimo dydžio; K. S. nekonkretizavo E. D. gyvenimo sąlygų ir darbo pobūdžio, tik nurodė, kad už atliekamą darbą per mėnesį jai bus mokamas 300 Eur atlyginimas. Apeliacinės instancijos teismas nutarties 32–40 punktuose teisingai nurodė motyvus, kodėl daro išvadą, jog išteisintųjų veiksmuose nėra apgaulės požymio. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo motyvais.

24. Pagal BPK 255 straipsnio nuostatas, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Proceso dalyvių skundų motyvai ir juose nurodytos faktinės aplinkybės, nenurodytos kaltinamajame akte, negali išplėsti kaltinimo ribų. Palyginus V. P. ir K. S. inkriminuotos pasyviosios apgaulės turinį su prokuratūros kasaciniame skunde nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurias siūloma vertinti kaip pasyviąją apgaulę, akivaizdu, kad prokuratūros kasaciniame skunde nurodytos faktinės aplinkybės kardinaliai skiriasi nuo kaltinamajame akte nurodytos pasyviosios apgaulės apimties. Kaip pasyvioji apgaulė yra vertinama tai, kad E. B. nebuvo paaiškinta apie tai, jog nebus pasirašoma darbo sutartis, apie galimą darbo pobūdžio pakeitimą praėjus vos keliems mėnesiams nuo atvykimo pas K. S., žadamą mokėti konkrečią pinigų sumą ir jos mokėjimo tvarką, kad atlyginimas bus mokamas tik prieš grįžtant į Lietuvą, darbdaviui išleidžiant neaišku kokiu periodiškumu, vienašališku sprendimu išskaičiuojamos apgyvendinimo ir pragyvenimo išlaidos, kokiomis sąlygomis gyvens, kad teks dalytis gyvenamąja patalpa su kitais darbuotojais, kaip maitinsis. Tokių naujų aplinkybių inkriminavimas reiškia teisės į gynybą pažeidimą. Be to, pasyviosios apgaulės atveju visų pirma turi būti nustatyta, kad tai, ko nepasakė kaltininkas, nukentėjusiajam buvo esminės aplinkybės apsispręsti dėl savo veiksmų. Svarbu, kodėl kaltininkas nepasakė konkrečių aplinkybių – ar dėl to, kad norėjo apgauti nukentėjusįjį, ar dėl užmaršumo, tokių aplinkybių nesureikšminimo, jų nežinojimo, suklydimo dėl jų turinio ar kitokių priežasčių. Svarbu ir tai, kodėl nukentėjusysis apie jas neklausė – ar jis galėjo paklausti dėl sau rūpimų aplinkybių, ar neklausė iš baimės, dėl nežinojimo ar kitų priežasčių, ar klausė, tačiau jam nebuvo atsakyta. Konstatuodami, kad išteisintųjų veiksmuose nėra apgaulės požymio, žemesnių instancijų teismai teisės taikymo klaidos nepadarė.

25. Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai dėl to, kad išteisintųjų veiksmuose nenustatyti verbavimo, gabenimo ir apgaulės požymiai, todėl Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro N. Puškoriaus, nukentėjusiųjų E. B., V. B. ir E. D. atstovo advokato D. Poviliaus kasaciniai skundai atmetami, o kiti skundų argumentai nenagrinėtini.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Nėrijaus Puškoriaus, nukentėjusiųjų E. B., V. B. ir E. D. atstovo advokato Daliaus Poviliaus kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Sigita Jokimaitė

Artūras Ridikas

Alenas Piesliakas