Civilinė byla Nr. 3K-3-173/2007
Procesinio sprendimo kategorija 21.4.1.4
„S“
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Aloyzo Mačiulionio ir Juozo Šerkšno (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. Š. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 20 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. Š. ieškinį atsakovams E. Š., R. Š., A. Š. M., trečiajam asmeniui Anykščių rajono notarų biuro notarei J. Viederienei dėl pirkimo-pardavimo sutarties, paveldėjimo teisės liudijimo ir nuosavybės teisės liudijimo dalių pripažinimo negaliojančiomis.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė L. Š., remdamasi 1964 m. CK 40, 41, 52 ir CK 1.63, 1.87 straipsniais, 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismo prašė: 1) pripažinti negaliojančia 1998 m. lapkričio 24 d. pirkimo–pardavimo sutarties, kuria P. Š. nupirko iš atsakovo A. Š. M. 0,0847 ha žemės sklypą, gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), dalį dėl sutarties šalies (pirkėjo), nustatant, kad ginčo turto pirkėjai buvo atsakovas R. Š. ir ieškovė L. Š.; 2) pripažinti ginčo turtą bendrąja jungtine sutuoktinių ieškovės ir atsakovo R. Š. nuosavybe; 3) pripažinti negaliojančia 2004 m. vasario 23 d. Anykščių rajono notarų biuro E. Š. išduoto nuosavybės teisės liudijimo dalį, kuria atsakovei E. Š. po P. Š. mirties išduotas nuosavybės teisės liudijimas į ginčo turtą; 4) pripažinti negaliojančia 2004 m. vasario 23 d. Anykščių rajono notarų biuro išduoto atsakovams E. Š., R. Š. nuosavybės teisės liudijimo pagal įstatymą dalį, kuria atsakovams po P. Š. mirties išduotas paveldėjimo pagal įstatymą liudijimas į ginčo turtą.
Ieškovė nurodė, kad ji su atsakovu R. Š. susituokė 1988 metais. Santuokoje išgyvenus 15 metų, t. y. nuo 2003 metų, atsakovui susiradus kitą moterį, šeimoje prasidėjo nesutarimai ir, tik gavusi iš teismo sutuoktinio pareikštą ieškinį dėl santuokos nutraukimo (civilinė byla Nr. 2-401/2005), ji sužinojo, kad santuokoje įgytas ginčo turtas, t. y. 0,0847 ha žemės sklypas ir gyvenamasis namas su priklausiniais, esantys (duomenys neskelbtini), yra registruotas ne sutuoktinio, o uošvio P. Š. vardu, nors šią nuosavybę įgijo ieškovė su atsakovu bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise už santuokines lėšas (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Ieškovė teigė, kad nurodytas ginčo turtas įgytas 2000 m. birželio 19 d., pardavus santuokoje bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgytą 1,019 kv. m žemės sklypą, esantį Kauno r., Vytėnų k., bei likusią pinigų sumą pasiskolinus; pažymėjo, jog atsakovo tėvai (P. Š. ir atsakovė E. Š.) prie ginčo turto pirkimo, namo renovacijos neprisidėjo, o ginčijamu 1998 m. lapkričio 24 d. pirkimo-pardavimo sandoriu atsakovas, siekdamas nuslėpti santuokoje įgytą turtą, kad ateityje jis nebūtų dalytinas kaip santuokinis, nupirko savo tėvo vardu. Ieškovės nuomone, toks sandoris yra apsimestinis ir pripažintinas negaliojančiu 1964 m. CK 40, 52 ir CK 1.63, 1.87 straipsnių pagrindais, nustatant, kad tikrasis ginčo turto pirkėjas buvo atsakovas R. Š., o ginčo turtą pripažįstant bendrąja jungtine sutuoktinių - ieškovės ir atsakovo nuosavybe. Ieškovė taip pat nurodė, kad, P. Š. mirus, Anykščių rajono notarų biuras 2004 m. vasario 23 d. išdavė atsakovams E. Š. ir R. Š. paveldėjimo pagal įstatymą liudijimą ir E. Š. nuosavybės liudijimą į mirusiojo palikimą, tarp palikto turto ir į dalį ginčo turto, todėl pripažintinos negaliojančiomis ir šių sandorių dalys dėl ginčo turto įtraukimo į paveldimo turto sąrašą bei nuosavybės teisės į jį pripažinimo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė
Kauno apygardos teismas 2006 m. balandžio 20 d. sprendimu ieškinį iš dalies patenkino: pripažino, kad 1998 m. lapkričio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartis, kuria P. Š. nupirko iš atsakovo A. Š. M. ginčo turtą, yra apsimestinis sandoris; nustatė, kad 1998 m. lapkričio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta pardavėjo A. Š. M. ir pirkėjo R. Š.; pripažino, kad ginčo turtas yra atsakovo ir ieškovės bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė; panaikino paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą dalį, pagal kurią P. Š., mirusio 2003 m. sausio 27 d., paliktą ginčo turtą lygiomis dalimis paveldi atsakovai E. Š. ir R. Š.; panaikino Anykščių rajono notarų biuro 2004 m. vasario 23 d. išduoto nuosavybės teisės liudijimo dalį, kuria nustatyta, kad atsakovei E. Š. po P. Š. mirties 2003 m. sausio 27 d. priklauso nuosavybės teise pusė bendro turto, kurį sudaro ginčo turtas; atmetė ieškinio dalį, kuria prašoma ieškovę pripažinti ginčo turto pirkėja.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. lapkričio 13 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 20 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teismas, remdamasis šalių paaiškinimais ir liudytojų parodymais, nustatė, kad ieškovė ir jos buvęs sutuoktinis R. Š. buvo sutarę, kad pirks ginčo gyvenamąjį namą ir žemės sklypą, kad ginčo gyvenamajam namui pirkti ir rekonstruoti skolinosi pinigų iš A. K., B. K., R. K., N. S. (T. 2, b. l. 96-97, 124-125), kad ieškovė nesirūpino ginčo turto dokumentų tvarkymu, pasitikėjo buvusiu sutuoktiniu, o apie tai, jog ginčo turtas nupirktas uošvio P. Š. vardu, ieškovė sužinojo ištuokos, turto padalijimo ir vaikų gyvenamosios vietos nustatymo byloje Nr. 2-401/2005, kurią užvedė atsakovas R. Š. Teismas konstatavo, kad nors atsakovas A. Š. M. parodė, jog namą pardavė P. Š., su kuriuo derėjosi dėl sandorio kainos, buvo įsitikinęs, kad P. Š. yra tikrasis pirkėjas, tačiau šis atsakovas neneigė, jog sudarant sandorį dalyvavo ir atsakovas R. Š., o po sandorio sudarymo jis buvo susitikęs ir su ieškove. Teismas, remdamasis paskolos sutartimis, iš kurių matyti, kad 1998 m. lapkričio 6 d. A. K. ieškovei paskolino 44 000 Lt, o B. K. pinigus skolino 1999 m. sausio 25 d. (T. 1, b. l. 27, 30), t. y. A. K. pinigus skolino prieš ginčo turto pirkimą, o B. K. - po jo, padarė išvadą, kad pinigai buvo skolinti ginčo namui pirkti ir rekonstruoti. Teismas nurodė, kad tik ištuokos byloje, inicijuotoje 2003 metais, ieškovė sužinojo, jog atsakovas R. Š. apie ketverius metus turi kitą moterį, kuri dabar ir gyvenanti ginčo name, o nesutarimai su ieškove prasidėjo maždaug 1995 metais (civilinė byla Nr. 2-401/2005). Teismas, atsižvelgdamas į šias faktines aplinkybes, konstatavo, jog šis laikas sutampa su ginčo turto pirkimo laiku (1998 metai). Be to, liudytojos N. S. ir V. N. parodė, kad jos lankėsi ginčo gyvenamajame name, kurį statė ieškovė ir atsakovas R. Š., jos supratusios, jog ginčo turtas yra sutuoktinių. Liudytojas R. V., kuris projektavo ginčo gyvenamąjį namą, nurodė, kad su juo daugiausia bendravo atsakovas R. Š., ir neatsimena, kad ieškovė su juo būtų tarusis dėl namo išorės spalvos, tačiau liudytoja N. T., konsultavusi buvusius sutuoktinius namo architektūriniais ir stiliaus klausimais, parodė, kad ji kartu su ieškove ir atsakovu R. Š. išrinko užuolaidas, o dėl baldų priėmė sprendimą atsakovas R. Š., ji kartu su juo važiavusi į parduotuves. Liudytoja taip pat buvo įsitikinusi, kad namas yra atsakovo R. Š. Teismas, nustatęs, kad ieškovė 2000 m. birželio 9 d., ginčo gyvenamojo namo rekonstrukcijos metu, pardavė žemės sklypą ir statomą gyvenamąjį namą Kauno rajone, Vytėnų kaime, konstatavo, jog tai patvirtina ieškovės nurodytą aplinkybę, kad gauti pinigai buvo panaudoti ginčo gyvenamojo namo rekonstrukcijai. Teismas, remdamasis išdėstytais argumentais ir nustatytų faktinių aplinkybių visuma, padarė išvadą, kad 1998 m. lapkričio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta ne su tikrąja sandorio šalimi atsakovu R. Š., o su statytiniu P. Š., dėl to sandorį laikė apsimestiniu (CPK 185 straipsnis, CK 1.87 straipsnis). Teismas nurodė, kad atsakovų pateiktos P. Š. Brangų turtą įsigijusio arba įsigyjančio gyventojo pajamų deklaracijos nepaneigia išvados, jog tikroji ginčo sandorio šalis buvo atsakovas R. Š. Kadangi ginčo turtas įgytas atsakovo R. Š vardu santuokoje, tai jis pripažintinas ieškovės ir atsakovo R. Š. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas atmetė ieškinio reikalavimą pripažinti ieškovę sandorio šalimi (pirkėja), nurodęs, kad byloje nustatyta, jog pirkėju buvo tik sutuoktinis atsakovas R. Š. Taip pat teismas panaikino paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą ir nuosavybės teisės liudijimo dalis, kuriomis nustatyta, kad 1/2 dalis ginčo turto priklauso E. Š., o 1/2 dalis buvo įrašyta į paveldimo po P. Š. mirties turto, kurį paveldi atsakovai E. Š. ir R. Š., sudėtį.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas R. Š. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 20 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasatorius nurodo šiuos kasacinio skundo argumentus:
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai iš esmės pažeidė CK 1.93 straipsnio 6 dalį, CPK 178, 185 straipsnius, 197 straipsnio 2 dalį, 270 straipsnio 4 dalies 3 punktą, 331 straipsnio 4 dalies 3 punktą, nes:
taikė CK 1.93 straipsnio 6 dalį nesant pagrindo ją taikyti ginčo atveju, be to, net ir nepagrįstai taikant šią teisės normą, nenustatė ir nemotyvavo CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatytas išimtis patvirtinančių aplinkybių; Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ginčo atveju taikytinos CK 1.93 straipsnio 6 dalies nuostatos, sprendė, kad būtent CK 1.93 straipsnio 6 dalies 1 ir 4 punktuose nurodytos aplinkybės pagrindžia ginčo atveju leidimą naudoti liudytojų parodymus, ginčijant ginčo sandorį – 1998 m. lapkričio 24 d. šalių pirkimo-pardavimo sutartį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 4 punkte yra konstatuota, kad CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatytas išimtis patvirtinančias aplinkybes teismai turi nustatyti ir motyvuoti rašytinėje ar žodinėje nutartyje ir teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje. Apeliacinės instancijos teismas šio reikalavimo nevykdė. Teismas apsiribojo tik abstrakčiu nurodymu, kad egzistuoja CK 1.93 straipsnio 6 dalies 1 ir 4 punktuose nurodytos aplinkybės, tačiau nenustatė ir nemotyvavo, kokie konkretūs rašytiniai įrodymai ginčo atveju patvirtina, kad tikrasis pirkėjas buvo kasatorius, o ne jo velionis tėvas P. Š., taip pat, kaip ir kodėl šalių tarpusavio santykiai, ginčo sandorio prigimtis ar kitos svarbios bylos aplinkybės pagrindžia leidimą naudoti liudytojų parodymus. Kasatorius taip pat nurodo, kad CK 1.93 straipsnio 6 dalies nuostatos yra taikytinos tik esant ginčui dėl sandorio, kuris pagal įstatymo reikalavimus turėjo būti sudarytas paprasta rašytine forma, tačiau nagrinėjamu atveju ginčo sandoris turėjo būti sudarytas ne paprasta rašytine, o notarine forma, dėl to CK 1.93 straipsnio 6 dalis ginčo atveju iš viso negalėjo būti taikoma (CK 1.93 straipsnio 2, 3 dalys).
nepagrįstai atitinkamus įrodymus pripažino oficialiaisiais rašytiniais įrodymais;
nepagrįstai atitinkamų įrodymų nepripažino oficialiaisiais rašytiniais įrodymais;
netaikydami draudimo naudoti liudytojų parodymus, paneigiant oficialiojo rašytinio įrodymo duomenis, tinkamai nemotyvavo tokios būtinybės;
visiškai netinkamai paskirstė tarp šalių įrodinėjimo pareigą, t. y. ne atsakovai turėjo įrodinėti, kad ieškovės nurodytos aplinkybės neegzistavo, o būtent ieškovė turėjo įrodyti, kad jos nurodytos aplinkybės egzistavo.
visiškai netinkamai vertino byloje esančius įrodymus – iškraipė kai kurių įrodymų turinį bei esmę ir atitinkamų įrodymų pagrindu padarė išvadas, kurių niekaip nepatvirtina vertintų įrodymų turinys;
nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertino byloje esančių įrodymų visumą, kai kurių įrodymų iš viso nevertino, taip pažeidė tikėtinumo taisyklę. Atsižvelgiant į tikėtinumo taisyklę bei įrodinėjimo pareigos šalims paskirstymo taisyklę, ieškovės ieškinys galėjo būti patenkintas tik tinkamais ir pakankamais įrodymais paneigus velionio P. Š. buvimo tikrąja sandorio šalimi galimybę ir priešingai – ieškovės ieškinys negalėjo būti tenkinamas ir privalėjo būti atmestas esant nepaneigtai velionio P. Š. buvimo tikrąja sandorio šalimi galimybei.
nenurodė jokių motyvų, kodėl buvo atmesti kai kurie byloje esantys įrodymai.
Kasatorius teigia, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 3, 4, 7, 13, 14, 16 punktuose; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. kovo 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2002; 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2004; 2005 m. birželio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2005; 2006 m. birželio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2006; 2006 m. gegužės 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2006.
Prisidėjimu prie kasacinio skundo atsakovė E. Š. prašo jį tenkinti.
Prisidėjimu prie kasacinio skundo atsakovas A. Š. M. prašo jį tenkinti.
Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351 straipsnio nustatyta tvarka nepateikta.
k o n s t a t u o j a :
IV. Teismų byloje nustatytos aplinkybės
L. Š. 1988 metais susituokė su R. Š. Ieškovė ginčijo 1998 m. lapkričio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią P. Š. pirko iš A. Š. M. 847 kv. m ploto žemės sklypą ir gyvenamąjį namą 1A1p, esančius (duomenys neskelbtini), nurodydama, kad šis sandoris buvo apsimestinis, t. y. tikrasis pirkėjas buvo ne P. Š., o ieškovė su sutuoktiniu R. Š. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė ir jos buvęs sutuoktinis R. Š. buvo sutarę, jog pirks ginčo gyvenamąjį namą ir žemės sklypą, jog ginčo gyvenamajam namui pirkti ir rekonstruoti skolinosi pinigus. Teismas padarė išvadą, kad 1998 m. lapkričio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta ne su tikrąja sandorio šalimi R. Š., o su statytiniu – P. Š., dėl to sandorį laikė apsimestiniu (CPK 185 straipsnis, CK 1.87 straipsnis).
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Iš dalies tenkindamas ieškinį ir aiškindamas tikruosius ginčo sutarties šalių (faktinių ir ginčijamų) ketinimus, teismas taikė CK 6.193 straipsnio taisykles. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad, nagrinėdamas ginčą dėl sandorio apsimestinumo dėl jo subjekto, pirmosios instancijos teismas turėjo: nustatyti, ko iš tikrųjų siekė nurodytos sandorio šalys ir galimos tikrosios jo šalys, sudarydamos sutartį, kaip jos suderino savo valią, ar buvo iškreipta sandorio subjekto (ir kurio) valia; dėl sutarties sudarymo tirti ir vertinti faktines aplinkybes, kurios nulėmė šalių valią nustatant sutarties sąlygas, jų elgesį sudarant sutartį ir po sutarties sudarymo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ginčo atveju taikytinos CK 1.93 straipsnio 6 dalies nuostatos. Šio įstatymo 1 ir 4 punktuose nurodytos aplinkybės ginčo atveju pagrindžia leidimą naudoti liudytojų parodymus. Su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis negalima sutikti.
CK 1.93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti. Straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad minėtų nuostatų teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.
CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, CPK 185 straipsnyje – kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.
Ieškovė 1998 m. lapkričio 24 d. sandorį ginčijo 1964 m. CK 52 straipsnio (CK 1.87 straipsnio) pagrindu, nurodydama, kad jis buvo apsimestinis, t. y. kad tikrasis pirkėjas buvo ne atsakovo R. Š. tėvas, velionis P. Š., o ieškovė kartu su sutuoktiniu, atsakovu R. Š. Apsimestinumo faktą dėl tikrosios sandorio šalies ieškovė grindė šiomis pagrindinėmis aplinkybėmis: a) kad ginčo turtas (gyvenamasis namas su priklausiniais bei žemės sklypas, esantys (duomenys neskelbtini) buvo pirktas ir rekonstruotas už sutuoktinių bendras lėšas; b) kad sutuoktiniai turėjo pakankamai lėšų tiek turto įsigijimui, tiek jo rekonstrukcijai; c) kad tariamai apsimestinis pirkėjas P. Š. (kartu su sutuoktine E. Š.) nenaudojo savo lėšų nei turto įsigijimui, nei jo rekonstrukcijai; d) kad P. Š. kartu su sutuoktine E. Š. neturėjo pakankamai lėšų turto įgijimui ir jo rekonstrukcijai.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad, išskyrus pačios ieškovės paaiškinimus, byloje nepateikta reikiamų įrodymų, jog ginčo turtas įsigytas ir rekonstruotas už sutuoktinių (ieškovės L. Š. ir atsakovo R. Š.) lėšas. Byloje kaip liudytojas apklaustas ginčo namo pardavėjas A. Š. M. parodė, kad susitiko su velioniu P. Š. ir tik su juo sutarė dėl turto pardavimo kainos, kitų sudaromos sutarties sąlygų (T. 1, b. l. 115). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nesutarimai tarp sutuoktinių prasidėjo 1995 metais, o ginčo sandoris sudarytas 1998 metais, t. y. sutuoktiniams nesutariant. Įrodinėdama aplinkybę, kad turėjo pakankamai lėšų ginčo turto įsigijimui ir rekonstrukcijai ieškovė pateikė 1998 m., 1999 m. paskolų sutartis, kurias sudarant R. Š. nedalyvavo, taip pat teigė, kad panaudojo 70 400 Lt sumą, gautą 2000 m. birželio 9 d. pardavus žemės sklypą su nebaigtu statyti gyvenamuoju namu, esančiu Kauno rajone, Vytėnų kaime. Kitų byloje esančių įrodymų visuma nepatvirtina ieškovės nurodytų teiginių: Byloje yra ieškovės 1999 m. kovo 25 d. pildyta Brangaus turto įsigijusio arba įsigyjančio gyventojo pajamų deklaracija (T. 1, b. l. 23), kurioje ieškovė nurodė, kad pagal paskolos sutartis gauti pinigai buvo panaudoti gyvenamojo namo, esančio Kauno rajone, Vytėnų kaime statybai, o asmeninių lėšų ji tuo metu turėjo 3100 Lt. Bylos nagrinėjimo metu pateikti ieškovės paaiškinimai ir liudytojų N. S., A. K., Alg. K. parodymai dėl ginčo namo įsigijimo prieštarauja paminėtai deklaracijai, o šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismas netyrė ir dėl jos nepasisakė taip pažeisdamas CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto ir 331 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimus. Byloje taip pat yra duomenų, kad 2000 m. spalio 20 d. L. Š. ir R. Š. pirko po 1/2 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini) ir turėjo išlaidų (b. l. 18, 26). Šią aplinkybę taip pat reikėtų vertinti aptariant ginčo namo rekonstravimo aplinkybę. Byloje nėra nė vieno tinkamo įrodymo, patvirtinančio, kad šeimos pajamos buvo gerokai didesnės, jog ieškovė būtų galėjusi įgyti ginčo turtą, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pagal bylos duomenis R. Š. šeimos pajamos buvo gerokai didesnės nei nurodyta pažymose apie pajamas su darbo santykiais, nepagrįstas rašytiniais įrodymais. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad velionis P. Š. deklaravo pajamas įgyjant turtą (T. 1, b. l. 19-22), todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, jog pagal bylos įrodymus P. ir E. Š. neįrodė turėję pakankamai pajamų turtui įsigyti ir jam rekonstruoti padaryta pažeidžiant CPK 178 straipsnio taisyklę, juolab kad atsakovas neprivalėjo įrodinėti pajamų pagrįstumą esant P. Š. pateiktoms ir nepaneigtoms deklaracijoms. Pagal įrodinėjimo pareigos šalims paskirstymo taisykles (CPK 178 straipsnis) ne atsakovai turėjo įrodinėti, kad ieškovės nurodytos aplinkybės neegzistavo, bet ieškovė turėjo įrodyti, kad jos nurodytos aplinkybės egzistavo. Nors apeliacinės instancijos teismas iš esmės konstatavo ieškovės nurodytas pagrindines faktines aplinkybes, tačiau jų konstatavimas buvo formalus, nepagrįstas byloje esančia įrodymų visuma ir tinkamu atskirų įrodymų įvertinimu.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, įrodinėjimo sąsajumo, pakankamumo principus, įrodymų leistinumo taisyklę, įtvirtintą CK 1.93 straipsnio 2 dalyje, CPK 177 straipsnio 4 dalyje, esant prieštaringiems įrodymams dėl turto įsigijimo neišsiaiškino reikšmingų teisingam bylos išsprendimui faktinių aplinkybių, dėl to kasacine tvarka peržiūrėta apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Česlovas Jokūbauskas
Aloyzas Marčiulionis
Juozas Šerkšnas
