Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-45/2007
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.2.1.; 1.1.4.5.2.; 1.1.7.1.; 1.1.8.1.2.; 2.6.4.; 3.1.5.3. (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Aldonos Rakauskienės, Antano Klimavičiaus, Viktoro Aiduko, Prano Kuconio, Egidijaus Bieliūno ir pranešėjo Jono Prapiesčio,
sekretoriaujant R. Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei D. Skorupskaitei–Lisauskienei,
gynėjams advokatams I. Ivanovienei, J. Skruzdžiui, D. Zagreckui,
nuteistiesiems P. Š., L. M. (B.),
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų P. Š. ir L. M. (B.) kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 4 d. nuosprendžio, kuriuo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 3 d. nuosprendis dėl P. Š. ir L. M. (B.) pakeistas.
P. Š. nusikalstama veika perkvalifikuota iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 213 straipsnio 1 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) į 213 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) ir jam paskirtas laisvės atėmimas ketveriems metams septyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, šią bausmę subendrinus apėmimo būdu su bausme, jam paskirta Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 3 d. nuosprendžiu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, galutinė subendrinta bausmė P. Š. paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams septyniems mėnesiams. Į P. Š. bausmės laiką įskaitytas jo laikino sulaikymo laikas nuo 2002 m. rugpjūčio 26 d. iki 2002 m. rugpjūčio 28 d. Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ (toliau – ir įstatymas „Dėl amnestijos“) 4 straipsnio 1 dalies 2 punktą, P. Š. neatliktos bausmės dalis sumažinta vienu ketvirtadaliu.
L. M. (B.) nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 213 straipsnio 1 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) į 213 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) ir jai paskirtas laisvės atėmimas ketveriems metams. Į L. M. (B.) bausmės laiką įskaitytas jos laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) laikas nuo 2002 m. rugpjūčio 23 d. iki 2002 m. spalio 9 d. Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo „Dėl amnestijos“ 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą, L. M. (B.) neatliktos bausmės dalis sumažinta vienu trečdaliu.
P. Š. ir L. M. (B.) atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jie nusikalstamas veikas padarė veikdami organizuota grupe. Kita Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 3 d. nuosprendžio dalis dėl P. Š. ir L. M. (B.) palikta nepakeista.
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 3 d. nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti:
P. Š., perkvalifikavus jo nusikalstamas veikas iš BK 25 straipsnio 3 dalies, 213 straipsnio 2 dalies, pagal BK 213 straipsnio 1 dalį (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 60 MGL (7500 Lt) dydžio bauda, iš BK 25 straipsnio 3 dalies, 300 straipsnio 1 dalies, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – 8 MGL (1000 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, šias bausmes iš dalies sudėjus, galutinė subendrinta bausmė P. Š. paskirta 62 MGL (7750 Lt) bauda. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalimi, 66 straipsniu, į P. Š. paskirtos bausmės laiką įskaitytas jo laikino sulaikymo laikas nuo 2002 m. rugpjūčio 26 d. iki 2002 m. rugpjūčio 28 d., šį laikino sulaikymo laiką prilyginant 4 MGL dydžio baudai (1:2).
L. M. (B.), perkvalifikavus jos nusikalstamą veiką iš BK 25 straipsnio 3 dalies, 213 straipsnio 2 dalies, pagal BK 213 straipsnio 1 dalį 60 MGL (7500 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalimi, 66 straipsniu, į L. M. (B.) paskirtos bausmės laiką įskaitytas jos laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) laikas nuo 2002 m. rugpjūčio 23 d. iki 2002 m. spalio 9 d., šį laiką prilyginant 96 MGL dydžio baudai (1:2) ir laikant L. M. (B.) atlikusia bausmę.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas ir I. M., T. P. išteisintas, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinius skundus atmesti, nuteistojo P. Š. ir jo gynėjos, prašiusių jo kasacinį skundą tenkinti, nuteistosios L. M. (B.) ir jos gynėjų, prašiusių jos kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 3 d. nuosprendžiu P. Š. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas jam mirus (toliau – ir asmuo, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas), kaip bendravykdytojas, 2002 metų balandžio–birželio mėnesiais, pasinaudodamas V. V. kompiuteriu, Vilniuje, V. Grybo g. 39–524, savo rašaliniu spausdintuvu HP DESKJET 940c Nr. C6431 atspausdino šešiasdešimt vieną netikrą 100 Lt nominalo banknotą, dvidešimt iš jų – be bendrininko žinios, 2002 metų birželio–liepos mėnesiais, Vilniuje, Keramikų g. 5–6, pasinaudodamas V. B. kompiuteriu, savo rašaliniu spausdintuvu HP DESKJET 940c Nr. C6431 atspausdino dešimt netikrų 100 Lt nominalo banknotų, o 2002 m. rugpjūčio 3–20 d., veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, bei L. M. (B.) kaip bendravykdytojas (duomenys neskelbtini), kur gyveno L. M. (B.) ir asmuo, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, pasinaudodamas L. M. (B.) tėvo kompiuteriu „Infor Technika“ Nr. 1437-02, įdiegęs kompiuterinę programą PHOTOSHOP 6.0., savo rašaliniu spausdintuvu HP DESKJET 940c Nr. C6431 atspausdino dvidešimt devynis netikrus 100 Lt nominalo banknotus ir imitavo vandens ženklą, apsauginį siūlelį, mikroperforaciją. P. Š. Vilniuje, V. Grybo g. 39–524, pagamintą keturiasdešimt vieną netikrą 100 Lt nominalo banknotą perdavė realizuoti asmeniui, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, o likusius dvidešimt netikrų 100 Lt nominalo banknotų laikė Vilniuje, V. Grybo 39–524, kol 2002 metų gegužės–birželio mėnesiais juos per du kartus Vilniuje, V. Grybo g. 39–524, realizavo T. P. skolon, skaičiuojant po 20 Lt už banknotą. P. Š. Vilniuje, Keramikų g. 5–6, pagamintus pinigus laikė savo piniginėje, o po to atidavė realizuoti asmeniui, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, taip pat šiam asmeniui paliko realizuoti ir (duomenys neskelbtini), pagamintus pinigus.
Be to, P. Š. 2006 m. gegužės 3 d. nuosprendžiu nuteistas ir už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, kaip bendravykdytojas, maždaug 2002 m. rugpjūčio 3–15 d., šiam asmeniui paprašius, duodant patarimus bei sudarius sąlygas, pasinaudodamas L. M. (B.) tėvo kompiuteriu „Infor Technika“ Nr. 1437-02 ir kompiuterine programa PHOTOSHOP 6.0., savo rašaliniu spausdintuvu HP DESKJET 940c Nr. C6431 (duomenys neskelbtini), asmeniui, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, pagamino netikrą dokumentą – policijos pareigūno pažymėjimą ir įrašė į jį melagingą tekstą: pažymėjimo numerį LP Nr. 001632, vyr. inspektoriaus V. L. duomenis ir įklijavo asmens, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, jam pateiktą fotonuotrauką. Pažymėjimą jis atidavė asmeniui, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas. Ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.
Tuo pačiu nuosprendžiu L. M. (B.) nuteista už tai, kad 2002 m. rugpjūčio 3–20 d., veikdama grupe su asmeniu, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, bei P. Š., kaip bendravykdytoja, savo namuose (duomenys neskelbtini), pagamino netikrus pinigus – dvidešimt devynis 100 Lt nominalo banknotus, t. y. P. Š., pasinaudojus L. M. (B.) tėvo kompiuteriu „Infor Technika“ Nr. 1437-02 ir savo rašaliniu spausdintuvu HP DESKJET 940c Nr. C6431 (duomenys neskelbtini), atspausdinus dvidešimt devynis 100 Lt nominalo banknotus, L. M. (B.) bei asmuo, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, imitavo mikroperforaciją bei apipurškė banknotus laku. Šiuos dvidešimt devynis netikrus banknotus, kuriuos P. Š. paliko realizuoti, L. M. (B.) ir asmuo, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, nuo jų pagaminimo 2002 metų rugpjūčio mėnesio iki 2002 m. rugpjūčio 22 d. laikė (duomenys neskelbtini). Be to, ji, veikdama bendrininkų grupe su asmeniu, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, kaip bendravykdytoja, 2002 m. rugpjūčio 1–18 d. Vilniuje, Laisvės pr. 125 prie pasažo „Pas Juozapą“ asmens, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, jai įduotus parduoti devyniolika netikrų 100 Lt banknotų per tris kartus pardavė I. M. po 20 Lt už vieną banknotą.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų teisėjų kolegija 2006 m. spalio 4 d. nuosprendyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas L. M. (B.) veiką pagal BK 213 straipsnio 1 dalį nepagrįstai netikrų pinigų kokybę siejo su kvalifikuojančio požymio „didelio kiekio“ nustatymu ir vadovavosi BK XXVIII skyriaus („Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams“) 190 straipsnyje pateikta „didelės vertės samprata“. Kita vertus, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos tvirtinimu, pirmosios instancijos teismo išvada apie prastą pinigų kokybę yra per daug kategoriška ir kiti bylos duomenys ją paneigia. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad šio nusikaltimo objektui – finansų sistemai – buvo padaryta reali žala, taip pat tai, kad buvo pažeisti ūkio subjektų bei fizinių asmenų turtiniai interesai, „jau galima vertinti kaip vieną iš aplinkybių, nustatančių „didelio kiekio“ požymio turinį“, be to, pagamintų ir realizuotų netikrų 100 Lt nominalo banknotų nominali vertė yra pakankama, kad netikrų pinigų kiekis būtų pripažintas dideliu. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad P. Š. ir L. M. (B.) pagamino, laikė ir realizavo didelį kiekį netikrų pinigų, ir jų nusikalstamas veikas perkvalifikavo iš BK 213 straipsnio 1 dalies į 213 straipsnio 2 dalį.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nuosprendyje taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas P. Š. ir L. M. (B.) nepagrįstai iš kaltinimo pašalino BK 25 straipsnio 3 dalies taikymą, nes iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistųjų nusikalstami ryšiai buvo ilgalaikiai, pastovūs bei tvirti, kad nuteistieji planavo, siekė padaryti sunkų nusikaltimą, t. y. jie suvokė, jog organizuota grupe veikia tyčia, suprato šios nusikalstamos veiklos tikslus, motyvus ir siekė konkrečių padarinių. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad P. Š. ir L. M. (B.) nusikalstamos veikos turi būti kvalifikuotos ir pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, bei jų atsakomybe sunkinančia aplinkybe pripažino tai, jog jie nusikalstamas veikas padarė organizuota grupe. Kartu apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad „jei BK 25 straipsnio 3 dalis nurodoma nuosprendžio aprašomojoje dalyje, jos nurodyti rezoliucinėje dalyje nereikia“.
Kasaciniu skundu nuteistasis P. Š. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas jo nusikalstamą veiką iš BK 213 straipsnio 1 dalies į 213 straipsnio 2 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes neteisingai išaiškino šio nusikaltimo kvalifikuojančio požymio „didelis kiekis“ turinį. Pasak kasatoriaus, BK 213 straipsnyje numatyto nusikaltimo kvalifikuojantis požymis „didelis kiekis“ yra vertinamasis požymis, apie kurio turinį kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiama atsižvelgiant į pagamintų netikrų pinigų nominalią vertę, jų skaičių, kiekį, gaminant panaudotą įrangą, žaliavų kiekį ir kitas faktines bylos aplinkybes. Kasatoriaus tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos išvada apie labai prastą pagamintų pinigų kokybę yra per daug kategoriška ir bylos duomenys ją paneigia, nes ekspertai nurodė, jog buvo mėgdžiojami du–trys tikrų banknotų požymiai: vandens ženklas, apsauginė juostelė ir banknotų nominalo skaičiaus mikroperforacija, tačiau vandens ženklo vaizdas primityvus, mikroperforacijos imitacija čiuopiama (skylutės išbadytos adata), o keturiuose banknotuose mikroperforacijos imitacijos visai nėra. Ekspertai taip pat nurodė, kad banknotų vaizdas buvo primityviai gerinamas ir sutvirtinamas purškiant juos laku. Kasatorius teigia, kad gamybos būdas – kompiuteriu sumaketuotų banknotų spausdinimas rašaliniu spausdintuvu mėgdžiojant tikro banknoto požymius ir išvaizdą primityviu rankiniu būdu – taip pat negali būti siejamas su pinigų gamyba dideliu kiekiu. Kasatoriaus nuomone, pripažinti, kad buvo pagamintas didelis banknotų kiekis, neleidžia ir pati banknotų vertė. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad netikrų banknotų gamyba truko trumpą laiko tarpą – 2002 metų balandžio–rugpjūčio mėnesiais, t. y. keturis, o ne, kaip nurodoma apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, keliolika mėnesių. Tai, kad kompiuteris ir spausdintuvas buvo įsigyti būtent netikriems pinigams gaminti, byloje nebuvo įrodyta. Kartu kasatorius tvirtina, kad jis padarė ne sunkų, o apysunkį nusikaltimą, todėl jo veiksmai negali būti papildomai kvalifikuojami pagal BK 25 straipsnio 3 dalį.
Kasaciniu skundu nuteistoji L. M. (B.) prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
Kasatorė, nesutikdama su jos nusikalstamos veikos perkvalifikavimu iš BK 213 straipsnio 1 dalies į 213 straipsnio 2 dalį ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje šio nusikaltimo kvalifikuojančio požymio „didelis kiekis“ turinio išaiškinimu, iš esmės nurodo argumentus, analogiškus nuteistojo P. Š. argumentams. Kasatorė taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas, aiškindamas „didelis kiekis“ sąvoką šioje byloje, pagrįstai vadovavosi BK 190 straipsnyje pateiktu didelės vertės išaiškinimu. Be to, kasatorės nuomone, jai apeliacinės instancijos teismo inkriminuotas didelis kiekis padirbtų banknotų neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes jos veika truko trumpą laiko tarpą (2002 m. rugpjūčio 3–22 (turėtų būti – 1–20 d.) ir jai inkriminuota tik dvidešimt devynių netikrų 100 Lt nominalo banknotų pagaminimas bei devyniolikos netikrų 100 Lt nominalų banknotų realizavimas I. M.
Kasatorė skunde taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į baudžiamajame įstatyme pateiktą organizuotos grupės apibrėžimą ir neteisingai nustatė jos buvimą. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas organizuotos grupės buvimą, neatsižvelgė į tai, jog asmens, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, ir P. Š. tarpusavio santykiai buvo fragmentiški; netikrų pinigų gamybos veikla trūkinėjo; šios veiklos asmuo, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, ir P. Š. nevykdė ilgą laiką ir intensyviai, o 2002 metų rugpjūčio mėnesį į šią veiklą įsitraukus ir jai (kasatorei) padėtis iš esmės nepasikeitė. Kartu kasatorė pabrėžia, kad šiuo atveju nėra pagrindinio organizuotos grupės požymio – aukšto organizuotumo lygio, nes bylos proceso metu nebuvo nustatytas nei pasiskirstymas užduotimis, vaidmenimis, nei bendras susitarimas dėl svarbiausių nusikaltimo padarymo aplinkybių, būdų, priemonių. Kita vertus, pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismas nenurodė ir tokiu atveju būtino nusikaltimo subjekto – organizatoriaus. Kasatorė, sutikdama su tuo, kad ji ir P. Š. asmeniui, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, priskyrė tam tikrą iniciatyvinį vaidmenį, nurodo, jog byloje nėra duomenų, kad ji ir P. Š. būtų veikę vadovaujant ar organizuojant šiam asmeniui. Be to, kasatorė skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad asmuo, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, naudojo prieš ją smurtą, grasindavo, todėl ji tapo psichologiškai priklausoma nuo jo, nepajėgė bei negalėjo ištrūkti iš jo įtakos ir, bijodama smurto, ryžosi nusikalsti.
Nuteistojo P. Š. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, nuteistosios L. M. (B.) kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl nuteistųjų nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagal BK 213 straipsnio 2 dalį
1. Nuteistieji P. Š. ir L. M. (B.) kasaciniuose skunduose teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas jų nusikalstamas veikas iš BK 213 straipsnio 1 dalies į to paties straipsnio 2 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes neteisingai išaiškino šio nusikaltimo kvalifikuojančio požymio „didelis kiekis“ turinį. Pasak kasatorių, BK 213 straipsnyje numatyto nusikaltimo kvalifikuojantis požymis „didelis kiekis“ yra vertinamasis požymis, apie kurio turinį kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiama atsižvelgiant į pagamintų netikrų pinigų nominalią vertę, jų skaičių, kiekį, gaminant panaudotą įrangą, žaliavų kiekį ir kitas faktines bylos aplinkybes. Nuteistoji L. M. (B.) skunde taip pat nurodo, kad jai apeliacinės instancijos teismo inkriminuotas didelis kiekis padirbtų banknotų neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes jos veika truko trumpą laiko tarpą (2002 m. rugpjūčio 3–22 (turėtų būti – 1–20 d.) ir jai inkriminuota tik dvidešimt devynių netikrų 100 Lt nominalo banknotų pagaminimas bei devyniolikos netikrų 100 Lt nominalų banknotų realizavimas I. M.
2. Byloje nustatyta, kad P. Š. netikrus pinigus gamino, laikė ir realizavo 2002 metų balandžio–rugpjūčio mėnesiais, o L. M. (B.) – 2002 m. rugpjūčio 1–20 d., t. y. galiojant 1961 m. BK. Šio kodekso 327 straipsnio („Netikrų pinigų ar vertybinių popierių pagaminimas, laikymas arba paleidimas apyvarton“), 2 dalyje kaip kvalifikuojantis požymis nurodytas didelis netikrų pinigų kiekis. 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojus naujajam BK, šio kodekso 213 straipsnio („Netikrų pinigų ar vertybinių popierių pagaminimas, laikymas arba realizavimas“) 2 dalyje alternatyviai nurodyti du kvalifikuojantys požymiai: netikrų pinigų „didelis kiekis“ arba jų „didelė vertė“. Taigi kiekvienas iš šių požymių pagal baudžiamąjį įstatymą turi vienodą savarankišką kvalifikuojančią reikšmę. Tai, kad P. Š. ir L. M. (B.) nusikalstamos veikos buvo padarytos galiojant 1961 m. BK, kad kasaciniuose skunduose ginčijamos apeliacinio teismo išvados dėl didelio kiekio netikrų pinigų pagaminimo ir realizavimo, nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje esminę reikšmę turi būtent požymio „didelis kiekis“ turinio išaiškinimas.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiais nustatyta, kad P. Š. pagamino šimtą (nominali vertė 10 000 Lt) ir realizavo dvidešimt (nominali vertė 2000 Lt), o L. M. (B.) pagamino dvidešimt devynis (nominali vertė 2900 Lt) ir realizavo devyniolika (nominali vertė 1900 Lt) netikrų 100 Lt nominalo banknotų.
Pažymėtina, kad pagal 2000 m. BK 213 straipsnį netikrų pinigų pagaminimas, suklastojimas, įgijimas, laikymas ar realizavimas yra alternatyvios, savarankiškos veikos, todėl bet kurios iš jų (nors ir vienos) padarymas reiškia, jog padaryta baigta veika, numatyta minėtame BK straipsnyje.
3. Nagrinėjant kasacines baudžiamąsias bylas dėl netikrų pinigų pagaminimo, laikymo ar realizavimo (1961 m. BK 327 straipsnis, 2000 m. BK 213 straipsnis) šias veikas kvalifikuojantis požymis netikrų pinigų „didelis kiekis“, kaip vertinamasis kriterijus, yra nustatomas kiekvienoje byloje atsižvelgiant ne tik pagamintų, laikytų ar realizuotų netikrų pinigų kiekį, bet ir į jų nominalią vertę, gaminant panaudotą įrangą, gaminimo technologiją, žaliavų pobūdį, kiekį bei kitas bylos aplinkybes (kasacinės bylos Nr. 2K-480a/2002, 2K-10/2003, 2K-11/2003). Įvertinus nurodytas aplinkybes, dideliu netikrų pinigų kiekiu pripažinta dvidešimt netikrų 100 JAV dolerių nominalų (kasacinė byla Nr. 2K-480a/2002), keturiasdešimt netikrų 100 JAV dolerių nominalų (kasacinė byla Nr. 2K-11/2003), šimtas penkiasdešimt trys netikrų 10, 20 ir 100 Lt nominalo banknotai (nominali vertė 3540 Lt) (kasacinės bylos Nr. 2K-285/2004, 2A-5/2005).
Kolegijos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 213 straipsnį iškyla nepriklausomai nuo to, kiek netikrų pinigų kaltininkas pagamino, laikė ar realizavo, taip pat į precedentinę reikšmę turinčią kasacinės instancijos teismo praktiką, nustatant netikrų pinigų didelį kiekį šiose bylose, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog P. Š. pagamintų šimto netikrų 100 Lt nominalo banknotų „nominali vertė jau yra pakankama, kad netikrų pinigų kiekis būtų pripažintas dideliu“.
Vadinasi, šimto netikrų 100 Lt nominalo banknotų pagaminimas jau savaime yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad tai didelis kiekis netikrų pinigų ir, esant kitiems sudėties požymiams, kvalifikuotinas pagal BK 213 straipsnio 2 dalį. Taigi P. Š. nusikalstama veika apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu teisingai kvalifikuota pagal BK 213 straipsnio 2 dalį.
4. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas L. M. (B.) nusikalstamą veiką iš BK 213 straipsnio 1 dalies į to paties straipsnio 2 dalį, iš esmės nepaneigė motyvuotų pirmosios instancijos teismo išvadų, kad L. M. (B.) pagaminti (tiksliau – dalyvavus pagaminant) dvidešimt devyni (nominali vertė – 2900 Lt) ir realizuoti devyniolika (nominali vertė – 1900 Lt) netikrų 100 Lt nominalo banknotų nelaikytini dideliu kiekiu BK 213 straipsnio 2 dalies prasme. Pirmiausia šis apeliacinės instancijos teismo sprendimas nesiderina su nurodyta kasacinės instancijos teismo praktika bylose pagal BK 213 straipsnio 2 dalį. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų, kad iš bylos medžiagos matyti ir tai, kad: L. M. (B.) gamino, laikė ir realizavo netikrus pinigus 2002 m. rugpjūčio 1–20 d. (su pertraukomis), t. y. pinigų gamyba, laikymas ir realizavimas netruko ilgą laiką; netikri pinigai buvo gaminami nenaudojant sudėtingos jų gamybos įrangos, kompiuteriu sumaketuotus banknotus spausdinant rašaliniu spausdintuvu bei mėgdžiojant tikro banknoto požymius ir išvaizdą paprasčiausiu rankiniu būdu, pvz., gerinant ir sutvirtinant banknotų vaizdą, jie buvo purškiami laku, mikroperforacijos imitacija buvo daroma badant adata skylutes, gaminant netikrus pinigus buvo panaudotos medžiagos, technologijos, kurios tikrų pinigų gamybos procese nenaudojamos.
Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą dėl L. M. (B.) nusikalstamų veikų vertinimo, konstatavo, kad L. M. (B.) pagaminti dvidešimt devyni netikri 100 Lt nominalo banknotai sudaro didelį kiekį, bet yra nedidelės vertės. Taigi apeliacinės instancijos teismas, taikydamas BK 213 straipsnio 2 dalį, priešpastatė pagal šio straipsnio prasmę vienodą savarankišką teisinę reikšmę turinčius kvalifikuojančius požymius: netikrų pinigų „didelis kiekis“, jų „didelė vertė“. Kolegijos nuomone, netikrų pinigų didelis kiekis paprastai suponuoja ir didelę jų nominalią vertę. Tuo tarpu netikrų pinigų didelė vertė gali būti išreikšta ir nedidelio kiekio, bet stambaus nominalo netikrais banknotais.
Pažymėtini ir kiti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio nuostatų prieštaravimai atskleidžiant netikrų pinigų „didelio kiekio“ sampratą BK 213 straipsnio kontekste. Šis teismas nuosprendyje, pasisakydamas dėl I. M. nuteisimo nagrinėjamoje byloje, konstatavo, jog „I. M. įgyti, laikyti ir realizuoti devyniolika netikrų 100 Lt nominalo banknotų nėra didelis kiekis“. Tuo tarpu dėstydamas nuosprendyje savo argumentus dėl T. P., šioje byloje kaltinto netikrų pinigų įgijimu ir laikymu, išteisinimo, teismas nurodė, kad dvidešimt (nominali vertė 2000 Lt) netikrų 100 Lt nominalo banknotų „vertinama kaip nedidelės vertė ir nedidelio kiekio pinigų suma“.
Todėl, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, kuriuo, perkvalifikavus L. M. (B.) nusikalstamą veiką iš BK 213 straipsnio 1 dalies, ji pripažinta kalta pagal BK 213 straipsnio 2 dalį ir jai paskirta laisvės atėmimo bausmė, naikintinas paliekant galioti šią pirmosios instancijos teismo nuosprendį L. M. (B.).
5. Pabrėžtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, šioje byloje spręsdamas klausimą, ar pagamintų, laikytų bei realizuotų netikrų pinigų kiekis laikytinas dideliu, nepagrįstai vadovavosi BK 190 straipsnyje pateiktu sąvokos „didelė vertė“ išaiškinimu. BK 213 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formalioji, t. y. pasekmės yra už jo sudėties ribų. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į valstybės finansų sistemą, o jo objektyviąją pusę, kaip minėta, pagal įstatymą apibūdina bent vieno netikro piniginio ženklo pagaminimas, laikymas ar realizavimas kitam asmeniui. Kvalifikuota šio nusikaltimo sudėtis apima papildomus, palyginus su pagrindine sudėtimi, požymius, didinančius nusikaltimo pavojingumą, ir išreiškia įstatymų leidėjo numatytą atsakomybės diferencijavimą atsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumo laipsnį. Tuo tarpu BK 190 straipsnyje numatyto turto didelės vertės sampratos išaiškinimas turi įtakos nusikaltimų nuosavybei kvalifikuoti. Be to, BK 213 straipsnio 2 dalies dispozicija nėra nukreipiančioji, todėl jos turinys negali būti atskleistas pagal analogiją per vertinamuosius požymius, numatytus BK 190 straipsnyje. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje motyvuotai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje spręsdamas klausimą, ar pagamintų netikrų pinigų kiekis laikytinas dideliu, „neturėjo remtis ir lyginti su BK 190 straipsnyje nustatytu turto vertės kriterijumi baudžiamosiose veikose, padarytose nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, – 250 MGL sąvokos išaiškinimu“.
Dėl BK 25 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo
1. Kasaciniuose skunduose kasatoriai taip pat neigia apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje įtvirtintą išvadą, kad jie veikė organizuota grupe. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas P. Š., L. M. (B.) ir asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, bendrai padarytą nusikalstamą veiką, vadovavosi 2000 m. BK 25 straipsnio 3 dalies nuostatomis.
2. Ir baudžiamojoje teisėje, ir baudžiamosios teisės doktrinoje įtvirtintos visuotinai pripažintos nuostatos, kad veikos nusikalstamumą ir baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas (BK 3 straipsnio 1 dalis). Jei po nusikalstamos veikos padarymo išleidžiamas naujas baudžiamasis įstatymas, kuris sunkina nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, toks įstatymas neturi grįžtamosios galios (išskyrus išimtis, numatytas BK 3 straipsnio 3 dalyje). Tokiu atveju taikomos baudžiamojo įstatymo normos, galiojusios nusikalstamos veikos padarymo metu (BK 3 straipsnio 2, 3 dalys, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo (toliau – ir Įsigaliojimo įstatymas) 4 straipsnio 1, 2 dalys). Šios nuostatos taikytinos naujoms BK (ir Bendrosios, ir Specialiosios dalių) normoms. Vadinasi, nagrinėjamos bylos kontekste šiuo aspektu būtina lyginti 1961 m. BK ir 2000 m. BK nuostatas, įtvirtinančias bendrininkavimo institutą.
3. Minėta, kad P. Š. nusikalstamą veiką padarė 2002 metų balandžio–rugpjūčio mėnesiais, L. M. (B.) – 2002 m. rugpjūčio 1–20 d., t. y. galiojant 1961 m. BK, kuriame organizuotos grupės, kaip bendrininkavimo formos, požymiai nebuvo nurodyti. Šie požymiai buvo atskleidžiami ir aiškinami teismų praktikoje, baudžiamosios teisės moksle. Pagal susiklosčiusią 1961 m. BK taikymo praktiką teismai, konstatuodami, kad kaltininkai nusikalstamą veiką padarė veikdami organizuota grupe, turėjo atsižvelgti į kaltininkų organizuotumo lygį, nustatomą įvertinant konkrečios bylos aplinkybes: grupės pastovumą, veikos trukmę ir intensyvumą, pasiskirstymą konkrečiomis funkcijomis, susitarimą pasidalyti teritorijas kelioms tokio pobūdžio grupėms ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1996 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 43 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant turto prievartavimo baudžiamąsias bylas“ 10 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 19 punktas). Kasacinėje praktikoje organizuotos grupės būtinų požymių visuma iš esmės buvo plečiama. Pavyzdžiui, organizuotos grupės požymiu buvo pripažinta tai, kad šiai bendrininkų grupei būdinga sava struktūra, kurios visi nariai siekia bendro tikslo (kasacinė byla Nr. 2K-348/2000); kad organizuotos grupės požymiai yra ir bendrininkų išankstinis susitarimas, kurį rodo apsirūpinimas nusikaltimo padarymo įrankiais, taip pat bendrininkų veikų suderinamumo pobūdis, pasireiškiantis užduočių pasidalijimu (kasacinė byla Nr. 2K-505/2002).
4. Pagal 2000 m. BK 25 straipsnio 3 dalį organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Palyginus šią organizuotos grupės sampratą su iki 2000 m. BK (įsigaliojusio 2003 m. gegužės 1 d.) teismų praktikos suformuluota organizuotos grupės samprata, akivaizdu, kad pagal BK 25 straipsnio 3 dalies nuostatas bendrininkavimo pripažinimui organizuota grupe reikia mažiau sąlygų. Todėl kasacinio teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad BK 25 straipsnio 3 dalis, palyginus su iki tol buvusia teismų praktika taikant 1961 m. BK atitinkamas nuostatas, pasunkina kaltininkų teisinę padėtį ir pagal baudžiamąjį įstatymą neturi grįžtamosios galios (kasacinė byla Nr. 2K-281/2006). Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, spręsdamas bendrininkavimo formos – organizuotos grupės klausimą, negalėjo remtis BK 25 straipsnio 3 dalimi ir tai darydamas pažeidė BK 3 straipsnio 2, 3 dalių, Įsigaliojimo įstatymo 4 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus.
5. Iš bylos matyti, kad: netikrus pinigus gamino bei realizavo tiek P. Š., tiek ir L. M. (B.) su asmeniu, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas; šių bendrininkų bendravimas buvo fragmentiškas; P. Š. netikrus pinigus gamino, laikė ir realizavo 2002 metų balandžio–rugpjūčio mėnesiais, o L. M. (B.) – 2002 m. rugpjūčio 1–20 d.; netikri pinigai nebuvo gaminami intensyviai; pinigų padirbinėjimo planas, kuriame būtų numatytos ir suderintos nusikaltimo padarymo detalės, susitarta dėl kiekvieno bendrininko daromų veiksmų turinio, pobūdžio, laiko ar jų vaidmenų, užduočių pasiskirstymo, nebuvo parengtas; P. Š. ir L. M. (B.) tam tikrą iniciatyvinį vaidmenį pagaminant, laikant ir realizuojant netikrus pinigus priskiria asmeniui, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas. Tuo tarpu Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2002 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi, spręsdamas kardomosios priemonės (suėmimo) termino pratęsimo klausimą asmeniui, kuriam baudžiamasis procesas šioje byloje nutrauktas, konstatavo, kad iš bylos matyti, jog jo santykiai su bendrininkais yra fragmentiški, tarp jų nėra tvirtų ryšių. Tai patvirtino ir Vilniaus apygardos teismas 2002 m. rugsėjo 5 d. nutartimi atmesdamas prokurorės skundą dėl minėtos Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta pratęsti kardomojo kalinimo (suėmimo) terminą asmeniui, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors P. Š. ir L. M. (B.) pateiktuose kaltinimuose (pareikštuose įtarimuose) ir teigiama, jog jie veikė organizuota grupe, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje aiški nedviprasmiška išvada, kas yra jų padaryto nusikaltimo organizatorius, nesuformuluota.
6. Taigi, priešingai nei tvirtinama apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, šiuo atveju negalima teigti, kad bendrininkų (P. Š., L. M. (B.), asmens, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas) grupė buvo pastovi, veikė ilgą laiką ir intensyviai. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad tarp P. Š., L. M. (B.) ir asmens, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, „nebuvo tokio organizuotumo lygio, jog būtų galima juos pripažinti organizuota grupe“, kad jie visi veikė kartu bendrai atlikdami tiek netikrų pinigų gamybos, tiek jų realizavimo veiksmus, pagrįstai konstatavo, jog P. Š. su asmeniu, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, taip pat ir P. Š., L. M. (B.) su asmeniu, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, gamindami, laikydami ir realizuodami netikrus pinigus veikė kaip bendravykdytojai. Kartu pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad kasatoriai nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe, ir pripažino tai jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo išvada, kad P. Š. ir L. M. (B.) pagamino, laikė ir realizavo netikrus pinigus veikdami organizuota grupe ir kad tai yra jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kolegijos nuomone, nėra pakankamai motyvuota, todėl iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio šalintina.
Dėl teisingumo principo taikymo
1. Teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) preambulėje. Vadinasi, teisingumo principas neatsiejamas nuo teisinės valstybės imperatyvo ir yra vienas svarbiausių moralinių vertybių bei teisinės valstybės pagrindų. Pagal Konstituciją teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Taigi teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdo, tikslų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 1995 m. kovo 8 d., 1998 m. spalio 27 d., 2003 m. kovo 4 d. ir kiti nutarimai).
Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Be to, įstatymų leidėjas, nustatydamas tokią sankciją už nusikalstamą veiką, turi kartu įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas, skirdamas bausmę už teisės pažeidimą, turi turėti galimybę atsižvelgti į visas bylos aplinkybes ir paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmė (Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas). Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 54 straipsnio 3 dalyje.
2. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, atskleisdamas teisinės atsakomybės esmę ir paskirtį, konstatavo, jog tai yra kryptingi atitinkamose teisės normose numatyti asmens suvaržymai dėl jo smerktino veikimo ar neveikimo, kuris tomis normomis yra draudžiamas (Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d. nutarimas). Vadinasi, baudžiamoji atsakomybė – tai valstybės reakcija teisinėmis baudžiamosiomis, baudžiamosiomis procesinėmis prievartos priemonėmis į nusikaltimą, ribojančiomis šią veiką padariusio asmens teises ir laisves. Todėl baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 2 straipsnis). Šios nuostatos yra garantija užtikrinant asmenų teisę į operatyvų, kiek įmanomai trumpiausio laiko procesą, numatytą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje.
Minėta, kad nuteistasis P. Š. nusikalstamą veiką padarė 2002 metų balandžio–rugpjūčio mėnesiais, L. M. (B.) – 2002 m. rugpjūčio 1–20 d. P. Š. 2002 m. rugpjūčio 27 d. apklaustas kaip įtariamasis, 2002 m. rugpjūčio 28 d. jis patrauktas kaltinamuoju ir apklaustas kaip kaltinamasis, šių apklausų metu P. Š. visiškai pripažino savo kaltę. 2005 m. vasario 2 d. P. Š. pranešta apie įtarimą ir jis apklaustas kaip įtariamasis. Šios apklausos metu P. Š. patvirtino jo 2002 m. rugpjūčio 27 d., 2002 m. rugpjūčio 28 d., 2002 m. rugsėjo 6 d., 2002 m. gruodžio 16 d. apklausų metu duotus parodymus. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2003–2004 metais P. Š. jokiuose procesiniuose veiksmuose jo byloje nedalyvavo, naujų faktinių duomenų, pagrindžiančių P. Š. kaltę, byloje per šį laikotarpį iš esmės nebuvo gauta.
L. M. (B.) 2002 m. rugpjūčio 23 d. apklausta kaip įtariamoji, 2002 m. rugpjūčio 29 d. – kaip kaltinamoji. 2005 m. vasario 7 d. L. M. (B.) pranešta apie įtarimą ir ji apklausta kaip įtariamoji. Šios apklausos metu L. M. (B.) patvirtino jos 2002 m. rugpjūčio 23 d., 2002 m. rugpjūčio 29 d. apklausų metu duotus parodymus. Apklausų metu L. M. (B.) prisipažino platinusi netikrus pinigus. Iš bylos matyti, kad 2003–2004 metais L. M. (B.) jokiuose procesiniuose veiksmuose jos byloje nedalyvavo, naujų faktinių duomenų byloje pagrindžiančių L. M. (B.) kaltę, per šį laikotarpį iš esmės nebuvo gauta.
Taigi yra pagrindas tvirtinti, kad P. Š. ir L. M. (B.) baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas truko nepateisinamai, pernelyg ilgai, jų teisė ilgai nelikti nežinioje dėl savo likimo nebuvo užtikrinta.
3. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, jog tais atvejais, kai pripažįstama, kad byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems (Einarsson v. Iceland, no.22596/93, decision of 5 April 1995; Beck v. Norway, no 26390/95, judgement of 26 June 2001; Wejrup v. Denmark, no. 49126/99, decision of 7 March 2002; Tamás Kovács v. Hungary, no. 67660/01, judgement of 28 September 2004; Ohlen v. Denmark, no. 63214/00, judgement of 24 May 2005 ir kiti).
Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas iš esmės nepaneigė Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 3 d. nuosprendyje išdėstytų argumentų paskiriant P. Š. ir L. M. (B.) bausmes. Vilniaus apygardos teismas pagrįstai nurodė, kad P. Š. prisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Tai, teismo nuomone, patvirtina ne tik prisipažinimas, bet ir jo elgesys ikiteisminio tyrimo metu: jis tęsė studijas, įgijo specialybę, dirbo, „stengėsi palengvinti savo žiniomis ir darbu gyvenimo ir savišvietos sąlygas, buvusios jo mokymo įstaigos bendrabutyje gyvenantiems studentams“. Todėl teismas konstatavo, kad byloje nustatyta P. Š. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Vilniaus apygardos teismas, remdamasis BK 59 straipsnio 2 dalimi, L. M. (B.) atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad ji prisipažino platinusi netikrus pinigus ir nuoširdžiai dėl to gailisi. Kartu teismas nurodė, kad L. M. (B.) „parodymai neigiant visą kaltinimo apimtį (t. y. netikrų pinigų gaminimą ir laikymą) negali būti pagrindu neatsižvelgti į jos prisipažinimą iš dalies ir nelaikyti jos išreikšto gailėjimosi nuoširdžiu“. Teismas taip pat atsižvelgė į L. M. (B.) elgesį po bylos iškėlimo, jos pastangas „iš esmės pasikeisti, integruotis į visuomenę“. Iš bylos medžiagos matyti, kad L. M. (B.) bylos proceso metu baigė bakalauro studijas Vilniaus pedagoginiame universitete, pasak kasatorės, pradėjo mokytis M. Romerio universitete, 2004 m. rugsėjo 11 d. ištekėjo. Vilniaus apygardos teismas, skirdamas bausmes kasatoriams, įvertino ir kitas bylos aplinkybes: jų jauną amžių, tai, „kad nuo nusikaltimo padarymo praėjo daug laiko ir kaltinamieji siekė pasitaisyti“, neturi santaupų, nekilnojamojo ar kito vertingo turto ir t. t.
4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, kolegijos nuomone, bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekti bei teisingumas įgyvendintas vadovaujantis BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 54 straipsnio 3 dalimi ir neskiriant kasatoriams laisvės atėmimo bausmės.
Dėl BPK 385 straipsnio taikymo
1. Šioje nutartyje konstatuota, kad P. Š. ir L. M. (B.) baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas truko nepateisinamai ilgai. Kasatorių teisė ilgai nelikti nežinioje dėl savo likimo baudžiamojoje byloje nebuvo užtikrinta. Taigi ikiteisminio tyrimo metu nebuvo laikomasi BPK 2 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų prokurorams, ikiteisminio tyrimo institucijoms imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pernelyg ilgai užsitęsęs bylos procesas paprastai vertinamas kaip Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kaltinamųjų teisės į įmanomai trumpiausią bylos procesą pažeidimas.
Kartu pažymėtina, kad, nepaisant, jog ikiteisminis tyrimas šioje byloje tęsėsi 2002 metų rugpjūčio–2005 metų gegužės mėnesiais, Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis BPK 257 straipsniu, 2006 m. gegužės 3 d. priėmė nutartį, kurioje nurodė, kad yra pagrįstų prielaidų tvirtinti, jog šioje byloje atliktas ikiteisminis tyrimas yra iš esmės neišsamus, nes ne visiems kaltininkams pareikšti įtarimai, išaiškintos ne visos nusikalstamos veikos.
2. BPK 385 straipsnyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas savo nutarties nuorašą išsiunčia Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, jeigu jis, panaikindamas ar pakeisdamas teismo nuosprendį ar nutartį, nustatė ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro padarytus įstatymų pažeidimus. Aiškinant šias baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas ne tik lingvistiškai, bet taikant ir sisteminį, loginį, bendrųjų teisės principų, įstatymų leidėjo ketinimų bei kitus įstatymų aiškinimo metodus, pabrėžtina, kad BPK 385 straipsnio nuostatos, jų paskirtis kyla iš Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių teismo (109 straipsnis), prokuroro (119 straipsnis) konstitucines funkcijas bei priedermes ir kartu įpareigojančių įstatymų leidėją nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų būtinas prielaidas ir garantijas šioms funkcijoms bei priedermėms įgyvendinti. Todėl kolegija, atsižvelgdama į BPK 385 straipsnyje įtvirtintą įstatymų leidėjo siekį sudaryti teisines garantijas, kad ikiteisminio tyrimo institucijos kiekvienoje baudžiamojoje byloje vykdytų BPK 1, 2 ir kitų straipsnių reikalavimus, o prokurorai kiekvienoje baudžiamojoje byloje organizuotų ir vadovautų ikiteisminiam tyrimui bei palaikytų jose valstybinį kaltinimą, gintų asmenų, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus, taip pat į tai, kad kiekvienas teismas, vykdydamas teisingumą, išnaudotų visas įstatymų numatytas galimybes kiekvienoje baudžiamojoje byloje nustatyti tiesą, mano, jog yra pareiga šios nutarties nuorašą išsiųsti Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4, 6 punktais,
n u t a r i a :
1. Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 4 d. nuosprendį ir P. Š., vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, pagal BK 213 straipsnio 2 dalį paskirti 100 MGL (12 500 Lt). Šią bausmę, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, subendrinti su 8 MGL (1040 Lt) bauda, paskirta jam pagal BK 300 straipsnio 1 dalį iš dalies jas sudedant, ir subendrintą bausmę P. Š. paskirti 105 MGL (13 125 Lt) baudą. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, 65 straipsnio 1 dalimi, į P. Š. bausmės laiką įskaityti jo laikino sulaikymo laiką nuo 2002 m. rugpjūčio 26 d. iki 2002 m. rugpjūčio 28 d., t. y. dvi dienas arba 4 MGL (500 Lt) ir galutinę subendrintą bausmę jam paskirti 101 MGL (12 625 Lt) baudą.
2. Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 4 d. nuosprendį L. M. (B.) ir palikti jai galioti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 3 d. nuosprendį.
Teisėjai Albinas Sirvydis
Aldona Rakauskienė
Antanas Klimavičius
Viktoras Aidukas
Pranas Kuconis
Egidijus Bieliūnas
Jonas Prapiestis
