Dėl 5220 kv

Civilinė byla Nr. 2-276-739/2023

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00505-2023-7

Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.10.2.1.; 2.6.10.5.2.5.; 3.2.6.1

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. gruodžio 4 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Pranckienė,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. P. ieškinį dėl teismų neteisėtais veiksmais, nagrinėjant civilinę bylą, padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos įpareigojimo priimti potvarkį dėl 5220 kv. m. gyvenamojo ploto namo, butų nuosavybės teisės perdavimo asmeniui – A. P., savo lėšomis apmokėjusiam šio ploto statybą, atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai.

Teismas

n u s t a t ė :

1. Ieškovas A. P. (toliau – ir ieškovas) ieškiniu, kurį vėliau patikslino, pareiškė ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl teismų neteisėtais veiksmais, nagrinėjant civilinę bylą, padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos įpareigojimo priimti potvarkį. Ieškiniu ieškovas prašė pripažinti ieškovo teises, atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį, ieškovo A. P. naudai išieškoti iš atsakovės Lietuvos Respublikos tiesioginius nuostolius – 800 654 Eur, bei neturtinę žalą – 5 481 000 Eur, įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją priimti potvarkį dėl 5220 kv. m. gyvenamojo ploto namo, butų perdavimo nuosavybės teise asmeniui A. P., savo lėšomis apmokėjusiam jų statybą.

2. Ieškinyje, patikslintame ieškinyje ieškovas nurodė, kad pareiškėjas, sutinkamai su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.138 straipsnio 1 dalies 4 punkto imperatyvo nuostata, Vilniaus miesto apylinkės teismui 2022 m. rugpjūčio 12 d. pateikė ieškinį „Dėl atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos įpareigojimo, įvykdyti pareigą natūra, t. y. sutinkamai su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 30 d. nutarimo Nr. 913,- 1, 2, 3 punktų imperatyviosios teisės nuostatomis: priimti potvarkį dėl 5220 kv. m. gyvenamojo namo, butų perdavimo nuosavybės teise ieškovui, savo lėšomis apmokėjusiam šio ploto statybą. Pateikė oficialius rašytinius įrodymus: UAB Komercinės firmos „Dieona“ 1992 m. rugsėjo 23 d. nutarimą „Dėl gyvenamojo ploto statybos lėšų įnešimo į kasą tvarkos ir jų panaudojimo atskaitomybės“, patvirtinantį ieškovo valią savo lėšomis dėl savo gyvenamojo ploto statybos įstoti į sandorį; UAB „Dieona“ kasos pajamų kvitus Nr. 643729; Nr. 017307, patvirtinančius ieškovo gyvenamojo ploto statybai 1 044 000 rublių įmoką į UAB „Dieona“ kasą; Lėšų gyvenamiesiems namams ir komunalinės paskirties objektams statyti perdavimo Vilniaus miesto valdybai 1992m. rugsėjo 23 d. protokolą, patvirtinantį faktą dėl ieškovo įmokėtų lėšų į UAB „Dieona“ kasą, perdavimo Vilniaus miesto valdybai už pastatytą ieškovo gyvenamąjį plotą; Vilniaus miesto savivaldybės „Kapitalinė statyba“ 1992 m. rugsėjo 24 d. raštą Nr. 10-04-359-82 „Dėl gyvenamojo ploto skyrimo“, kuris patvirtina ieškovo įmokėtų lėšų (1 044 000 rub) į UAB „Dieona“ kasą perdavimo Vilniaus miesto valdybai faktą. Pasak ieškovo, pirmos instancijos teismas civilinėje byloje Nr. 2-21654-1099/22 dėl ieškovo pareikšto ieškinio Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, pažeisdamas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies teisę (Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą), 2022 m. rugpjūčio 17 d. šališka nutartimi ieškovo ieškinį dėl atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės įpareigojimo įvykdyti pareigą natūra, perduoti nuosavybės teise 5220 kvadratinių metrų gyvenamojo ploto namą, butus ieškovui, savo lėšomis apmokėtą jų statybą, ieškinį atsisakė priimti. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2S-2365-577/2022 dėl ieškovo atskirojo skundo atmetimo, nutarties 8-19 punktuose išdėstė teisinius argumentus ir išvadas, kurie iš esmės pažeidžia CK 6.2 straipsnyje įtvirtintus prievolių atsiradimo pagrindus bei Lietuvos Respublikos 1992 m. lapkričio 30 d. nutarimo Nr. 913 „Dėl gyvenamųjų namų, butų, kurių statybai buvo naudojamos gyventojų lėšos, perdavimo šiems gyventojams tvarkos“ 1, 2, 3 punktais įtvirtintas įstatymų imperatyviosios teisės nuostatas.

3. Mano, kad apeliacinės instancijos teismo motyvacijos, kad pirmos instancijos teismui pateikto ieškinio faktinis pagrindas yra tapatus su Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-30808-910/2013 nagrinėtam ieškiniui, vien dėlto, kad skundžiamojo nutartyje dalyvaujančios šalys sutampa, nesudarė teisinio pagrindo ieškovo atskirtąjį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 17 d. nutartį palikti nepakeistą. Būtent apeliacinės instancijos teismas civilinėje byloje Nr. 2S-2365-577/2022, nagrinėdamas klausimą dėl pirmos instancijos teismo 2022 m. rugpjūčio 17 d. priimtos skundžiamosios nutarties pagrįstumo ir teisėtumo, nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos (Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-450-916/2017; 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-823/2019, 31 punktą; kt.), padarė tyčinį nusižengimą. Teigia, kad ieškinys, prašymas, pareiškimas iš esmės negali būti laikomas tapačiu CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 293 straipsnio 3 punkto prasme tol, kol prievolė nebus įvykdyta visiškai.

4. Nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje pažeidimas CPK 5 straipsnio (teisė kreiptis į teismą teisinės gynybos), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 30 d. nutarimo Nr. 913 „Dėl gyvenamųjų namų, butų, kurių statybai buvo naudojamos gyventojų lėšos, perdavimo šiems gyventojams tvarkos“ 1,2,3 punktais įtvirtintas imperatyviosios teisės nuostatas, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies teisę (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką), užkirto galimybę skolininkui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, įvykdyti pareigą natūra – perduoti nuosavybės teise 5220 kvadratinių metrų gyvenamojo ploto namą, butus ieškovui, savo lėšomis apmokėjusiam jų statybą. Būtent dėl Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2S-2365-577/2022 pažeistos ieškovo nuosavybės teisės, valdyti teisėtai įgytą nuosavybę, ją naudotis, disponuoti (Žr. Chartijos 17 straipsnio 1 dalis), ieškovas dėl pirmos ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėtose civilinėse bylose pažeistos materialinės subjektinės teisės ir įstatymų saugomo intereso, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. 2022 m. gruodžio 28 d. pateikė kasacinį skundą. Būtent Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. DOK-6104, neatsižvelgdamas į tai, kad teisingumo principas suponuoja, jog su kiekvienu žmogumi, kuris kreipiasi į teismą, būtų elgiamasi deramai, o taip pat, kad jo byla bus sprendžiama nešališkai, nesant išankstinio teisėjo nusistatymo, ieškovo kasacinį skundą, be teisinio pagrindo atsisakė priimti. Procedūrine prasme dėl ieškovo 2022m. gruodžio 28 d. pateikto kasacinio skundo nagrinėjimo tvarkos, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2023 m. sausio 5 d. priimta šališka nutartimi civilinėje byloje Nr. DOK-6104, iš esmės pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio (Nuosavybės apsauga), 30 straipsnio (Asmens teisę kreiptis į teismą), civilinio proceso 5 straipsnio (Teisė kreiptis į teismą teisinės gynybos), Konvencijos 13 straipsnio (Teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę), neužtikrino valstybės nacionalinių teismų teisminio proceso Nr. 2-68-3-16820-2020-2 teisingumo ir objektyviojo nešališkumo. Tai šiuo atžvilgiu, atsakovo Lietuvos Respublikos tiesioginis priežastinis ryšys yra sietinas su valstybės valdžios institucijų (šiuo atveju, valstybės nacionaliniais teismais) veikimo ar neveikimo pasekmėmis, kylančiomis iš teisminio proceso Nr. 2‑68-3-16820-2020-2, kuris ir lėmė turtinės, neturtinės žalos atsiradimą.

5. Pasak ieškovo, dėl valstybės nacionalinių teismų veikimo, neveikimo, sukėlusio pasekmes žalai atsirasti, atsakovės Lietuvos Respublikos tiesioginio priežastinio ryšio sąlyga yra pagrindas taikyti deliktinę civilinę atsakomybę (CK 6.272 straipsnis 2, 3 dalis). Būtent šiuo teisiniu pagrindu ieškovas įgyja teisę reikalauti atlyginti patirtus nuostolius, o atsakovė – valstybė, įgyja naują pareigą – atlyginti ieškovui nuostolius, kilusius dėl nacionalinių teismų civilinėse bylose apribotos skolininkei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 30 d. nutarimo Nr. 913 2 punkto pagrindu, priskirtos pareigos – priimti potvarkį dėl 5220 kv. metrų gyvenamojo ploto namo, butų perdavimo nuosavybės teise ieškovui, savo lėšomis apmokėjusiam šio ploto statybą.

6. Ieškovas pateikia žalos apskaičiavimą ir nurodo, kad įskaitant ieškovo lėšomis (1044000 rub.) apmokėtą nekilnojamojo turto vertę (5220 kv. m. x iš 1 kv. m. rinkos kainos Vilniuje, 3500 Eur), kuri sudaro 18 270 000 Eur (žr. Ober- Haus nekilnojamojo turto kainos Lietuvoje, 4 kambarių buto 1 kv. m. kaina Vilniuje, 2023 kovo mėnesį sudarė; nuo 3600 Eur iki 7000 Eur). Tai reiškia, kad skaičiuojant įstatymų nustatytas 5 procentų kompensuojamas metines palūkanas (nuo ieškovo įgyto nekilnojamojo turto vertės, 18270000 x iš 5 proc., 913 500 Eur/m., padalinus iš 12 mėn, 76 125 Eur/mėn., padalinus iš 30 dienų), vienos dienos norma sudaro 2 537,50 Eur. Skaičiuojant nuostolius nuo ieškinio pateikimo teismui dienos (2022 m. rugpjūčio 12 d.) iki ieškinio pateikimo Vilniaus apygardos teismui dienos (2023m. balandžio 28 d.), kompensuojamų palūkanų terminą sudaro 259 dienos, kurias padauginus iš vienos dienos kompensuojamų palūkanų normos 2 537,5 Eur, ieškovas patyrė 657 212 Eur tiesioginius nuostolius. Taigi, šiuo atveju, įskaitant rinkos pokyčius ir kitokias aplinkybes, pagal Statistikos departamento infliacijos skaičiuotę, įvedus ieškovo patirtus nuostolius 657 212 Eur, prievolės pažeidimo tęstinumą, 1 metus ir 20 procentų metinę infliaciją, tiesioginių nuostolių vertė sudaro 800 654,40 Eur.

7. Dėl nertinės žalos atlyginimo ieškovas nurodo, kad atsižvelgus į paties ieškovo esamą situaciją, kai jo šeimos devyni asmenys, tame tarpe ir buvę nepilnamečiai vaikai, dėl valstybės nacionalinių teismų veikimo, neveikimo buvo verčiami gyventi benamio sąlygomis, iš esmės patyrė nepatogumus, emocines depresijas, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kt. diskriminacijos formas. Todėl, sutinkamai su CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės pagrindu dėl neturtinės žalos atlyginimo, ieškovas įgyja reikalavimo teisę. Nustatant, kad ieškovas ir jo šeimos nariai dėl valstybės nacionalinių teismų veikimo neveikimo 30 metų negalį disponuoti savo lėšomis pastatytų 5220 gyvenamojo ploto namu, butais Vilniuje, kurių vertė sudaro 18 270 mln. Eur, iš esmės jaučia valstybės valdžios institucijų, tame tarpe ir nacionalinių teismų, vykdomą diskriminaciją. Todėl neturtinės žalos kompensacija, nuo įgyto turto vertės, turėtų sudaryti ne mažiau kaip 30 procentų neturtinės žalos (18 270 000 Eur x iš 30 procentų), t. y. 5 481 000 Eur.

8. Dublike į atsakovės atsiliepimą ieškovas prašo atsiliepimą atmesti kaip nepagrįsta ir nurodo, kad atsakovės argumentai iš esmės pagrindžia bylą nagrinėjančio teisėjo formuluojamos teisės į tinkamą procesą principus. Būtent ieškinys yra pateiktas Lietuvos Respublikai dėl valstybės nacionalinių pirmos, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismų civilinėse bylose Nr. 2-21654-1099/2022; Nr. 2S-2365-577/2002; Nr. DOK-6104, teisminio proceso Nr. 2-68-3-16820-2022-2 neteisėtumo, kuriame iš esmės buvo pažeistos asmens (ieškovo) materialinės subjektinės teisės ir įstatymų saugomas interesas, CPK 3 straipsnyje įtvirtinta pareiga, sietina su 1992 metais galiojusio Lietuvos TSR civilinio kodekso (toliau – LTSR CK) 4 straipsnio teisiniais pagrindais, vykdant teisingumą. Mano, kad atsakovės išdėstyti argumentai ir darytinos išvados „Kad pagal kasacinio teismo praktiką ieškovui reikalaujančiam atlyginti tokio pobūdžio žalą, tenka pareiga įrodyti teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo“, iš esmės kertasi su civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindais, iš esmės pažeidžia LTSR CK 177 straipsnį, kuris nustato, kad vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ir vienašališkai pakeisti sutarties sąlygas neleidžiama, išskyrus įstatymo numatytus atvejus, kurių atsakovė atsiliepime į ieškinį nenurodė. Mano, kad atsakovės atsiliepimo argumentai iš esmės patvirtina, jog valstybės nacionalinių teismų sprendimai (nutartys) yra akivaizdžiai neteisėti, savavališkai ignoruojantys LTSR CK 227 straipsnyje įtvirtintą teisę: jeigu skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai, jis privalo atlyginti kreditoriui tuo padarytus nuostolius. Nurodo, kad atsižvelgiant į atsakovės atsiliepimo turinį ir dėstomų aplinkybių argumentaciją, kuri iš esmės kertasi su griežtosios atsakomybės doktrinos principais, nustatant, kad civilinės atsakomybės atveju galioja principas, kad kaltė, skirtingai negu kitos civilinės atsakomybės sąlygos, preziumuojama, todėl ieškovas šios sąlygos neprivalo įrodyti, o kaltės nebuvimą privalo įrodyti atsakovas.

9. Dublike į trečiojo asmens atsiliepimą ieškovas prašo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsiliepimą atmesti ir argumentuoja, kad nagrinėjančio bylą teismo teisė pasinaudoti CPK 299 straipsniu jeigu asmuo pažeidė įstatymus ar kitas teisės normas. Būtent savivaldybė, įgyvendindama savo teises bei vykdydama pareigas nesilaiko įstatymų ir neveikia sąžiningai, dėl ko, pažeidžiant CK 1.137 straipsnio 3 dalies įtvirtintos teisės imperatyvą, trečiasis asmuo piktnaudžiaudamas savo teise, be teisinio pagrindo pažeidžia ir varžo ieškovo teises ir įstatymų saugomus interesą, daro žalą.

10. Panevėžio apygardos teisme 2023 m. lapkričio 3 d. gautas ieškovo 2023 m. spalio 30 d. prašymas, kuriame, be kita ko, ieškovas, remdamasis CPK 95 straipsniu, suformulavo prašymą skirti baudą trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

11. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, (toliau – ir atsakovė) atsiliepime, triplike prašo ieškinį atmesti. Atsakovės teigimu, byloje nėra jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, jog teismai, priimdami procesinius sprendimus, padarė šiurkščių teisės taikymo ir aiškinimo klaidų, dėl kurių valstybei galėtų kilti civilinė atsakomybė. Priešingai nei nurodo ieškovas, visi minėtose bylose priimti procesiniai sprendimai yra teisėti, neprieštarauja jokiems teisės aktams, nepažeidžia teisės principų. Teismai motyvavo savo procesinius sprendimus, išsamiai ištyrė visas aplinkybes, tinkamai įvertino bylose esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstus bei teisingus procesinius sprendimus, kurie žalos atlyginimo byloje negali būti peržiūrimi. Atsižvelgiant į tai, kad byloje ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad teisminis procesas, kuriame teismai atsisakė nagrinėti jo tapatų ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, buvo neteisėtas, galima konstatuoti, jog ieškovas neįrodė teismų neteisėtų ir kaltų veiksmų. Ieškovas, siekdamas įrodyti jam teismų padarytą turtinę ir neturtinę žalą, turėjo pateikti tai pagrindžiančius įrodymus (CPK 178 straipsnis). Kadangi nėra jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, jog teismų neteisėtais veiksmais ieškovui buvo padaryta turtinė ar neturtinė žala, kuri yra priežastiniame ryšyje su neteisėtais ir kaltais teismų veiksmai, ieškinys dalyje dėl reikalavimų atlyginti teismų padarytą žalą atmestinas kaip nepagrįstas.

12. Teigia, kad vien ieškovui nepalankių procesinių sprendimų priėmimas nėra pagrindu pripažinti, kad jo nurodytoje civilinėje byloje buvo padarytos akivaizdžios ir šiurkščios teisės taikymo ir aiškinimo klaidos, kurioms esant gali būti sprendžiama dėl valstybės atsakomybės. Nagrinėjamu atveju, ieškovas faktiškai siekia revizuoti jo nurodytus įsiteisėjusius procesinius sprendimus, kurių teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrinti instancine tvarka – išnagrinėjus bylą instancine tvarka. Ieškovas teismų veiksmus laiko neteisėtais dėl, jo nuomone, priimtų neteisėtų procesinių sprendimų, dėl kurių ieškovui buvo padaryta žala. Tačiau ieškovas negali ginčyti teismo nustatytų faktų kitose bylose įsiteisėjusiais teismo sprendimais, nes teismo ir teisėjo procesinius veiksmus gali vertinti tik aukštesnės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine ar kasacine tvarka ir konstatuoti, kad priimtas teismo sprendimas (nutartis) yra nepagrįstas ar neteisėtas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 ir 111 straipsniai). Ieškovo nesutikimas su konstatuotomis teismų išvadomis įsiteisėjusiuose sprendimuose ir sava įrodymų bei aplinkybių interpretacija, nėra ir negali būti pagrindu pripažinti teismo (teisėjų) veiksmus, priimant procesinius sprendimus, neteisėtais.

13. Atsiliepime į prašymą skirti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai baudą atsakovė teigia, kad ieškovas nenurodė jokių motyvų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis. Todėl mano, kad prašymas skirti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai 5000 Eur baudą ir 50 proc. sumos perduoti ieškovui turi būti atmestas.

14. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir trečiasis asmuo) prašo taikyti ieškinio senatį, prašo ieškinį atmesti. Atsiliepime nurodo, kad A. P. siekia visais įmanomais būdais toliau gauti anot jo turtinę žalą arba gauti patalpą, tad toliau inicijuoja beprasmius ginčus, nors dėl A. P. situacijos jau yra pasisakę teismai. Atsižvelgiant į tai, kad teismai daug nei 10 skirtingų byloje pasisakė dėl ieškovo teisės pretenduoti į patalpas ir gauti žalos atlyginimą, darytina išvada, kad ieškovas neturi jokio faktinio bei pagrindo reikalauti, kad būtų priimti sprendimai ar atlikti veiksmai dėl patalpų perdavimo Ieškovui arba priteista turtinė ir neturtinė žala.

15. Dėl ieškinio senaties nurodo, kad pirmoji ieškovo inicijuota byla buvo 2008 metais, kurioje ieškovas skundė Vilniaus miesto savivaldybės veiksmus, reikalavo žalos atlyginimo dėl to paties ginčijamo turto, tad jau vėliausiai 2008 metais ieškovas turėjo sužinoti apie galimai jo pažeistas teises.

16. Atsiliepime į prašymą skirti baudą, trečiasis asmuo nurodo, kad visiškai nėra aišku, kokius, ieškovo nuomone, neteisėtus veiksmus, lemiančius piktnaudžiavimą procesu, atliko Vilniaus miesto savivaldybės administracija. Priešingai, ieškinį pateikė pats A. P., Vilniaus miesto savivaldybės administracija laiku ir tinkamai vykdė teismo įpareigojimus – teikė atsiliepimą į ieškinį, teikė nuomonę dėl bylos nagrinėjimo raštu ir pan., t. y. laiku ir tinkamai atliko visus procesinius veiksmus byloje

k o n s t a t u o j a :

Bylos faktinės aplinkybės

17. Byloje nustatyta, kad 2013 m. liepos 18 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo gautas ieškovo A. P. ieškinys, kuriuo buvo prašoma įpareigoti atsakovę Vilniaus miesto savivaldybę įvykdyti prievolę natūra – per trisdešimt kalendorinių dienų perduoti ieškovui A. P. jo lėšomis pastatytus 3942 kv. m gyvenamojo ploto, namą; nustatyti atsakovui netesybas – 0,2 proc. dydžio delspinigius nuo 13 mln. litų sumos už kiekvieną dieną, jeigu prievolė nebus įvykdyta per trisdešimt kalendorinių dienų. Ieškinyje buvo nurodoma, kad Vilniaus miesto valdybos Butų ir patalpų skyriui 1992 metais spaudoje išplatinus Vyriausybės 1992 m. gegužės 25 d. nutarimą Nr. 383 „Dėl gyventojų lėšų panaudojimo statant gyvenamuosius namus“, ieškovas asmeniškai kreipėsi į šį skyrių, pateikdamas UAB Komercinės firmos „Dieona“ prašymą ir pareiškėjų sąrašą gyvenamajam plotui gauti pagal Vyriausybės 1992 m. rugpjūčio 20 d. potvarkio Nr. 828p įtvirtintas sąlygas. Ieškovo teigimu, taip jis 1992 m. rugsėjo 23 d. sudarė valstybinio sandorio protokolą dėl lėšų gyvenamiesiems namams ir komunalinės paskirties objektams statyti perdavimo Vilniaus miesto valdybai, į UAB „Dieona“ kasą A. P. įnešė 1 044 000 rublių, kurie, remiantis sudaryto sandorio protokolu, 1992 m. rugsėjo 24 d. buvo pervesti į Vilniaus miesto savivaldybės valstybinės įmonės „Kapitalinė statyba“ sąskaitas. Ieškinyje nurodyta, kad pagal Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 25 d. nutarimą Nr. 704 gyvenamojo namo, buto statybos Vilniuje vieno kvadratinio metro kaina, atsižvelgiant į infliaciją, buvo 260 rublių; vadinasi, už UAB „Dieona“ pareiškėjo A. P. pervestas gyvenamojo ploto statybai lėšas (1 044 000 rublių) Vilniaus miesto valdyba pastatė 4015 kv. m gyvenamojo ploto, tačiau iš šio ploto 1992 m. gruodžio 24 d. potvarkiu Nr. 2626V „Dėl butų suteikimo“ A. P. skirta tik 73 kv. m gyvenamojo ploto. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-30808-910/2013 ieškinį atmetė, šis sprendimas įsiteisėjo 2014 m. gegužės 23 d.

18. 2022 m. ieškovas A. P. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu (civilinė byla Nr. 2-21654-1099/2022), kuriuo prašė: 1) įpareigoti atsakovę Vilniaus miesto savivaldybės administraciją įvykdyti pareigą natūra: perduoti nuosavybės teise ieškovui Vilniaus miesto valdybos dalinio dalyvavimo būdu naudojant ieškovo lėšas pastatytas 5 220 kv. m gyvenamojo ploto patalpas (namą, butus) Vilniaus mieste, nustatant, kad perduodamos gyvenamosios patalpos (namas, butai) atitiktų neprastesnę kokybę už 2022 m. naujai statomų gyvenamųjų namų, butų statybos standartus ir vertę; 2) nuo bylos iškėlimo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai taikyti 2 537 Eur netesybas, jas priteisiant už kiekvieną uždelstą dieną.

19. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo A. P. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo įvykdyti prievolę natūra ir netesybų nustatymo, konstatavęs, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Teismas nurodė, kad pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, Vilniaus miesto apylinkės teisme išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-30808-910/2013 pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl įpareigojimo įvykdyti prievolę ir netesybų nustatymo, kuriame buvo reiškiami tokie reikalavimai: įpareigoti atsakovę Vilniaus miesto savivaldybę įvykdyti prievolę natūra – per trisdešimt kalendorinių dienų perduoti ieškovui A. P. jo lėšomis pastatytą 3 942 kv. m gyvenamojo ploto namą; nustatyti atsakovei netesybas – 0,2 proc. dydžio delspinigius nuo 13 mln. litų sumos už kiekvieną dieną, jeigu prievolė nebus įvykdyta per trisdešimt kalendorinių dienų. Nustatyta, kad minėtoje byloje ieškovo reikalavimai buvo grindžiami tuo, kad atsakovės prievolė perduoti jam nuosavybėn 3 942 kv. m gyvenamojo ploto atsirado iš įstatymo numatyto sandorio, sudaryto pagal Vyriausybės 1992 m. lapkričio 30 d. nutarimo Nr. 913 sąlygas, tačiau teismas 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė, o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1628-656/2014 sprendimas paliktas nepakeistas.

20. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. spalio 6 d. nutartimi civlinėje byloje Nr. 2S-2365-577/2022 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 17 d. nutartį paliko nepakeistą, konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškinys yra tapatus kitai civilinei bylai. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 6 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-30808-910/2013 ieškovas buvo apskaičiavęs, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 25 d. nutarimą Nr. 704 gyvenamojo namo, buto statybos Vilniuje vieno kvadratinio metro kaina, atsižvelgiant į infliaciją, buvo 260 rublių, todėl už UAB „Dieona“ pareiškėjo A. P. pervestas gyvenamojo ploto statybai lėšas (1 044 000 rublių) Vilniaus miesto valdyba pastatė 4 015 kv. m. gyvenamojo ploto patalpas. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas remiasi tuo pačiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 704, tačiau nurodo, kad vieno kvadratinio metro kaina buvo 200 rublių, todėl turėjo būti pastatytos 5 220 kv. m. gyvenamojo ploto patalpos. Teismas sprendė, kad ieškovo pateikti skirtingi skaičiavimai nelemia ieškinių pagrindų skirtingumo, todėl nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo.

21. Minėtoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje taip pat nurodyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-30808-910/2013 ieškovas reikalavo įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę įvykdyti prievolę natūra – per trisdešimt kalendorinių dienų perduoti ieškovui A. P. jo lėšomis pastatytus 3 942 kv. m. gyvenamojo ploto, namą ir nustatyti atsakovui netesybas – 0,2 proc. dydžio delspinigius nuo 13 mln. litų sumos už kiekvieną dieną, jeigu prievolė nebus įvykdyta per trisdešimt kalendorinių dienų, o nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu ieškovas prašo įpareigoti atsakovę Vilniaus miesto savivaldybės administraciją įvykdyti pareigą natūra: perduoti nuosavybės teise ieškovui Vilniaus miesto valdybos dalinio dalyvavimo būdu naudojant ieškovo lėšas pastatytas 5 220 kv. m. gyvenamojo ploto patalpas (namą, butus) Vilniaus mieste, nustatant, kad perduodamos gyvenamosios patalpos (namas, butai) atitiktų neprastesnę kokybę už 2022 m. naujai statomų gyvenamųjų namų, butų statybos standartus ir vertę ir nuo bylos iškėlimo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai taikyti 2 537 Eur netesybas, jas priteisiant už kiekvieną uždelstą dieną. Konstatavo, kad abiejų ieškinių dalykai yra reikalavimai įpareigoti atsakovę įvykdyti prievolę natūra. Antrieji ieškinių reikalavimai yra išvestiniai, todėl priklauso nuo pagrindinių reikalavimų. Tačiau pastebėjo, kad išvestiniai reikalavimai taip pat sutampa – yra prašoma delspinigių, netesybų, tik skiriasi jų skaičiavimas, kas neturi reikšmės sprendžiant dėl ieškinių tapatumo. Taigi apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ieškinio dalykų tapatumą.

22. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija 2022 m. lapkričio 24 d. nutartimi ieškovo kasacinį skundą atsisakė priimti. Kasacinis teismas nurodė, kad kasacinio skundo argumentai, kuriais pasisakoma dėl netinkamo teisės normų taikymo, nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų kriterijų kasacijai, konstatauota, kad kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, šios praktikos nevienodumas bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytų kasacijos pagrindų egzistavimas.

23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija 2023 m. sausio 5 d. nutartimi, gavusi 2022 m. gruodžio 28 d. ieškovo A. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 6 d. nutarties peržiūrėjimo ir Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 23 d. nutarties peržiūrėjimo, susipažinusi su antrą kartą paduodamu kasaciniu skundu, pažymėjo tai, kad nors skundo turinys pakoreguotas, tačiau kasaciniame skunde nenurodyta iš esmės naujų argumentų, kurie sudarytų kasacijos pagrindą, todėl teisėjų atrankos kolegija neturi pagrindo dėl kasacinio skundo priimtinumo daryti kitokią išvadą, nei padarė ankstesnė teisėjų atrankos kolegija. Nutartyje nurodyta, kad ieškovas kasaciniu skundu skundžia ir Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 23 d. nutartį, kuria išspręstas ieškovo pareiškimas dėl Vilniaus apygardos teismo teisėjų nušalinimo, tačiau teisėjų atrankos kolegija atkreipė dėmesį, kad CPK nėra įtvirtinta tokios nutarties apskundimo kasaciniu skundu galimybės. Dėl to kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, atsisakyta priimti.

24. Taigi nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovo ieškinio dėl teismų neteisėtais veiksmais, nagrinėjant civilinę bylą, padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pagrindą šioje byloje sudaro aukščiau paminėtų Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 17 d., Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 6 d., bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegijos 2022 m. lapkričio 24 d. bei 2023 m. sausio 5 d. nutarčių priėmimu ieškovo įrodinėjama atsiradusi žala.

25. Ieškovas ieškinyje nurodo, kad teismai užkirto galimybę skolininkei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai įvykdyti pareigą natūra, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, neatsižvelgdamas į tai, kad teisingumo principas suponuoja, jog su kiekvienu žmogumi, kuris kreipiasi į teismą, būtų elgiamasi deramai, o taip pat, kad jo byla bus sprendžiama nešališkai, nesant išankstinio teisėjo nusistatymo, neužtikrino valstybės nacionalinių teismų teisminio proceso Nr. 2-68-3-16820-2020-2 teisingumo ir objektyviojo nešališkumo, kas lėmė ieškovui turtinės ir neturtinės žalos atsiradimą.

26. Be to, teismas atkreipia dėmesį, kad 2023 m. lapkričio 15 d. Panevėžio apygardos teisme buvo gautas ieškovo 2023 m. lapkričio 13 d. procesinis dokumentas, pavadintas atsikirtimu, kuriame prašoma atmesti atsakovės ir trečiojo asmens atsiliepimus į ieškinį, taip pat prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 30 d. nutarimo išaiškinimo. Atsižvelgus į tai, kad ieškovo procesinis dokumentas buvo pateiktas jau po bylos išnagrinėjimo iš esmės 2023 m. lapkričio 13 d. teismo posėdyje, teismas ieškovo pateikto procesinio dokumento ir jame pateiktų prašymų nevertina ir dėl jų nepasisako.

Dėl ieškovo reikalavimo priteisti turtinę ir neturtinę žalą

27. Visų pirma, atsižvelgus į šio sprendimo 24 punkte nustatytas faktines aplinkybes, į ieškovo ieškinio pagrindą bei dalyką, atmestinas trečiojo asmens prašymas byloje taikyti ieškinio senatį. Nors trečiasis asmuo teigia, kad ieškovas apie savo, neva, pažeistas teises žinojo jau 2008 m., šioje byloje sprendžiamas klausimas dėl žalos, atsiradusios dėl teismų 2022 m. – 2023 m. priimtų procesinių sprendimų, atlyginimo, todėl ieškovas, pareiškęs šioje byloje ieškinį dėl padarytos žalos, nėra praleidęs CK 1.125 straipsnio 9 dalyje įtvirtino ieškinio senaties termino.

28. Civilinio proceso tikslas – ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių (CPK 2 straipsnis). Teismas, nagrinėdamas civilines bylas, turi veikti maksimaliai atidžiai ir rūpestingai, negali pažeisti civilinį procesą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų ir dalyvaujančių byloje asmenų teisių, turi objektyviai įvertinti byloje esančius įrodymus ir nustatyti ginčo aplinkybes, tinkamai kvalifikuoti susiklosčiusius teisinius santykius, išspręsti kilusį ginčą. Teismo priimtas sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 straipsnio 1 dalis).

29. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnio 2 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Pagal kasacinio teismo praktiką ieškovui, reikalaujančiam atlyginti tokio pobūdžio žalą, tenka pareiga įrodyti teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo.

30. Žala CK 6.272 straipsnio 2 dalies prasme turi būti sukelta neteisėtais veiksmais, atliktais vykdant teisingumą, o teisingumo vykdymas aptariamos nuostatos kontekste apima ne tik bylos nagrinėjimą, bet ir atitinkamo teismo sprendimo priėmimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011).

31. Lietuvos Aukščiausiojo Teism

32. Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad tais atvejais, kai žalos atlyginimo reikalavimas kildinamas iš įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, kuris nėra panaikintas (pakeistas) instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka, bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, vertindamas teismo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, turi nustatyti, ar ieškovo nurodomos teismo klaidos (neteisėti veiksmai) yra tokios, kurios reiškia, jog procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Jokiais atvejais ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teismo veiksmų, kildinamų iš įsiteisėjusio ir nepanaikinto (nepakeisto) teismo procesinio sprendimo, negali būti panaudotas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei pakeisti, kai asmuo, kurio skundas atmestas, pateikia žalos atlyginimo ieškinį, siekdamas dar sykį patikrinti įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-635-915/2015).

33. Taigi teismo procesinis sprendimas, kuris nėra pripažintas neteisėtu (nepagrįstu) instancinės teismų kontrolės tvarka, gali būti pagrindas ieškiniui dėl žalos atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį pareikšti, tačiau šioje teisės normoje įtvirtinta nuostata negali būti naudojamasi kaip priemone dar kartą pasibylinėti, pakeisti įsiteisėjusį teismo sprendimą, kvestionuojant konkrečias kitoje civilinėje byloje teismo padarytas išvadas. Įsiteisėjus teismo procesiniam sprendimui ir jam įgijus res judicata (teismo išspręsta byla) galią, šalių ginčas yra galutinai išspręstas (CPK 279 straipsnio 4 dalis), teismo sprendimas įgyja įstatymo galią (CPK 18 straipsnis). Įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas gali būti peržiūrėtas tik kasacine tvarka, esant kasacijos pagrindams (CPK 346 straipsnis) ar atnaujinus procesą įstatymų nustatyta tvarka (CPK 366 straipsnis). Kitų įsiteisėjusio teismo sprendimo peržiūros būdų įstatymai nenustato. Būtent instancinės teismų sprendimų kontrolės, skirtos klaidoms taisyti, egzistavimas, res judicata principas suponuoja, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo CK 6.272 straipsnio 2 dalies pagrindu gali būti tenkinamas ne dėl bet kokios teismo klaidos civiliniame procese.

34. Nagrinėjamu atveju, nenustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas ar Vilniaus apygardos teismas, spręsdami klausimą dėl ieškovo ieškinio priėmimo, būtų veikę neteisėtai – pažeidę teisės normas, nesilaikė teismų formuojamos praktikos. Tai patvirtino ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. lapkričio 24 d. bei 2023 m. sausio 5 d. nutartimis atsisakydamas priimti ieškovo kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 6 d. nutarties, nurodydamas, jog kasatorius (šioje byloje ieškovas) nepagrindė, jog teismas netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Svarbu tai, kad ieškovo pareikštame ieškinyje dėl žalos iš valstybės atlyginimo, iš esmės nėra nurodoma kokias konkrečias klaidas padarė teismai atsisakydami priimti ieškovo ieškinį, nėra nurodoma, kad buvo akivaizdžiai ignoruotos Lietuvo Respublikos įstatymų nuostatos, nesilaikyta suformuotos teismų praktikos ir pan. Nors ieškovas ieškinyje nurodė kasacinio teismo nutartis, kuriose suformuotą teismų praktiką, pasak ieškovo, pažeidė teismai ir taip padarė tyčinius nusižengimus, pažymėtina, kad ieškovo nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse nagrinėti klausimai dėl teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą pripažinimo, dėl teisės normų, reglamentuojančių kreditorių reikalavimų bankrutavusios įmonės bankroto byloje tikslinimą bei draudimą teisme pakartotinai nagrinėti tapačius reikalavimus, dėl kurių jau yra priimtas įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas, aiškinimo ir taikymo, nėra susiję su Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-21654-1099/2022 spręstu klausimu dėl ieškinio tapatumo. Nors ieškovas teigia, kad buvo pažeisti įvairūs teisės principai, kaip ir kokiu būdu, kokiomis teismų klaidomis šie principai buvo pažeisti, ieškinyje nenurodoma, todėl ieškovo ieškinio argumentai laikytini deklaratyviais.

35. CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte, pagal kurį teismas turi atsisakyti priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo ar arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Aplinkybę, ar teisme nebuvo nagrinėtas tapatus ginčas (reikalavimas), turi konstatuoti bylą nagrinėjantis teismas. Kadangi ieškinio pagrindą sudaro faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą, todėl naujas ieškinys galimas tik kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nėra teisminio nagrinėjimo dalykas jau nagrinėjamoje (išnagrinėtoje) byloje. Ieškinio pagrindas pripažįstamas tapačiu, kai ieškinys grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais. Reikalavimo grindimas iš esmės tais pačiais, tačiau papildytais ar (ir) patikslintais faktais taip pat reiškia tapataus ieškinio pareiškimo situaciją (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2013; 2016 m. rugsėjo 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-396-313/2016 25 punktą).

36. Nagrinėjamu atveju šioje byloje aktualūs teismų procesiniai sprendimai, kuriais buvo konstatuota, kad ieškovas teisme pareiškė tapatų ieškinį, yra motyvuoti, jose nurodytos taikytos teisės normos, nurodyti argumentai, jie peržiūrėti instancine tvarka. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. rugpjūčio 17 d. nutarimi atsisakė priimti ieškovo A. P. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo įvykdyti prievolę natūra ir netesybų nustatymo, konstatavęs, kad pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, Vilniaus miesto apylinkės teisme išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-30808-910/2013 pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl įpareigojimo įvykdyti prievolę ir netesybų nustatymo. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. spalio 6 d. nutartimi civlinėje byloje Nr. 2S-2365-577/2022 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 17 d. nutartį paliko nepakeistą, konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškinys yra tapatus kitai civilinei bylai, kadangi abiejų ieškinių dalykai yra reikalavimai įpareigoti atsakovę įvykdyti prievolę natūra, antrieji ieškinių reikalavimai yra išvestiniai, todėl priklauso nuo pagrindinių reikalavimų, o ieškovo pateikti skirtingi skaičiavimai nelemia ieškinių pagrindų skirtingumo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegijos 2022 m. lapkričio 24 d. nutartyje konstatuota, kad kasacinio skundo argumentai, kuriais pasisakoma dėl netinkamo teisės normų taikymo, nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų kriterijų kasacijai, konstatauota, kad kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, šios praktikos nevienodumas bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytų kasacijos pagrindų egzistavimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegijos 2023 m. sausio 5 d. nutartimi atsisakyta priimti pakartotinį ieškovo kasacinį skundą.

37. Pažymėtina, kad ieškovo ieškinyje nurodoma daug argumentų, susijusių su jo reikalavimais dėl įpareigojimo Vilniaus miesto saviavdybės administraciją perduoti jam gyvenamojo ploto namą, butus pagal 1992 m. galiojusius vyriausybės nutarimus. Tačiau šio ieškinio pagrindas – žalos teismų procesiniais sprendimais, kuriais atsisakyta priimti ieškovo ieškinį teisme, padarymas. Toks ieškinys turėtų būti grindžiamas aplinkybėmis, kad teismai padarė aiškias ir akivaizdžias klaidas nuspręsdami, kad ieškovo ieškinys buvo tapatus, tačiau ieškovo procesiniuose dokumentuose iš esmės atsispindi tik argumentai dėl jo reikalavimų Vilniaus miesto savivaldybės administracijai pagrįstumo bei argumentai dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 17 d. nutarties, Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 6 d. nutarties, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegijos 2022 m. lapkričio 24 d. bei 2023 m. sausio 5 d. nutarčių neteisėtumo, nors, kaip jau minėta, CK 6.272 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata negali būti naudojamasi kaip priemone dar kartą pasibylinėti, pakeisti įsiteisėjusį teismo sprendimą, kvestionuojant konkrečias kitoje civilinėje byloje teismo padarytas išvadas. Darytina išvada, kad, nagrinėjamu atveju, ieškovas faktiškai siekia revizuoti įsiteisėjusius teismų procesinius sprendimus dėl atsisakymo priimti ieškovo ieškinį, kurių teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrinti instancine tvarka – išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka bei du kartus pateikus kasaciją.

38. Ieškinyje ieškovas taip pat deklaruoja teismų šališkumą, išankstinį nusistatymą, tačiau platesnių argumentų dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo, Vilniaus apygardos teismo ar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šališkumo ir kaip jis pasireiškė nepateikia. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Lietuvos apeliaciniam teismui Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 19 d. nutartimi buvo perduotas spręsti ieškovo A. P. pareiškimas dėl Vilniaus apygardos teismo teisėjų nušalinimo nuo civilinės bylos Nr. 2S-2365-577/2022 nagrinėjimo ir bylos perdavimo nagrinėti kitam teismui. Ieškovo A. P. pareiškimas dėl teisėjų nušalinimo buvo grindžiamas, jo teigimu, anksčiau Vilniaus apygardos teisme išnagrinėtose civilinėse bylose teisėjų ar teismo padarytais neteisėtais veiksmais, lėmusiais žalos atsiradimą. A. P. kėlė abejones, ar nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2S-2365-577/2022 Vilniaus apygardos teisme nebus pažeistos jo teisės į teisminę gynybą, teisingą teismo procesą. Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 23 d. nutartimi ieškovo A. P. pareiškimo dėl Vilniaus apygardos teismo teisėjų nušalinimo ir civilinės bylos Nr. 2S-2365-577/2022 perdavimo nagrinėti kitam teismui netenkino ir nurodė, kad tai, jog Vilniaus apygardos teisme ieškovo atžvilgiu praeityje buvo priimti atitinkami procesiniai sprendimai, niekaip nepagrindžia teisėjų suinteresuotumo civilinės bylos Nr. 2S-2365-577/2022 baigtimi, juolab, kad A. P. ieškinio materialiniai reikalavimai nėra susiję su Vilniaus apygardos teismo teisėjų veiksmais. Nutartyje nurodyta, kad ieškovas pareiškime dėl visų Vilniaus apygardos teismo teisėjų nušalinimo nenurodė jokių kitų objektyvaus pobūdžio aplinkybių, kurios pagrįstų ieškovo reiškiamas abejones dėl galimo nešališko civilinės bylos nagrinėjimo šiame teisme.

39. Viena tinkamo proceso garantijų, įtvirtinta Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, CPK 21 straipsnyje, yra užtikrinimas, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-10-1075/2020 išsamiai aptarta Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl teisėjo nešališkumo, kuris turi būti įvertinamas dviem aspektais: pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį testus. Vadovaujantis subjektyviuoju testu, atsižvelgtina į konkretaus teisėjo asmeninius įsitikinimus ir elgesį, t. y., ar teisėjas konkrečioje byloje turi kokį nors išankstinį nusistatymą ar tendencingumą, tuo tarpu, vadovaujantis objektyviuoju testu, vertintina, ar pats teismas ir jo sudėtis suteikė pakankamas garantijas, kad būtų pašalintos bet kokios teisėtos abejonės dėl jo nešališkumo (EŽTT 2015 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10, par. 73).

40. Taikant subjektyvųjį teisėjo nešališkumo testą yra laikomasi teisėjo nešališkumo prezumpcijos, kuri reiškia, kad asmeninis teisėjo nešališkumas yra preziumuojamas, kol nėra tam prieštaraujančių įrodymų (EŽTT 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimas byloje Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96, par. 43; 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Kyprianou prieš Kiprą, peticijos Nr. 73797/01, par. 119; 2009 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06, par. 94).

41. Jau minėta, kad, nagrinėjamu atveju, argumentų dėl ieškovo deklaruojamo teismų šališkumo nepateikta, be to, ieškovas civilinėje byloje Nr. 2S-2365-577/2022 pasinaudojo nušalinimo institutu, tačiau jo prašymas dėl teismo nušalinimo buvo atmestas, ieškovui nenurodžius objektyvių aplinkybių teismo nušalinimui. Vien ta aplinkybė, kad teismai priėmė ieškovui nepalankius procesinius sprendimus, ne taip įvertino ieškinio pagrindą ir dalyką, kaip to norėtų ieškovas, nereiškia, jog teismų procesiniai sprendimai yra šališki, byloje neįrodyta, kad teismai buvo šališki pagal subjektyvųjį ar objektyvųjį kriterijus.

42. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ieškovas nepateikė jokių leistinų įrodymų, kad civilinėse bylose Nr. 2-30808-910/2013, Nr.2S-2365-577/2022 teismai (teisėjai) elgėsi neteisėtai, netinkamai taikė Civilinio proceso kodekso ir Civilinio kodekso nuostatas, t. y. atliko veiksmus, turėjusius reikšmės ieškovo teisių pažeidimui. Dėl to, teismas konstatuoja, kad ieškovui neįrodžius kaltų neteisėtų teismų (teisėjų) veiksmų, civilinės atsakomybės valstybei taikymas pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį nėra galimas, nes nesant neteisėtų veiksmų, negali būti ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.

Dėl reikalavimo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją priimti potvarkį

43. Ieškovas ieškinyje taip pat prašo įpareigoti trečiajį asmenį Vilniaus miesto savivaldybės administraciją priimti potvarkį dėl 5220 kv. m. gyvenamojo ploto namo, butų perdavimo nuosavybės teise asmeniui A. P., savo lėšomis apmokėjusiam jų statybą. Ieškovo reikalavimą Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, ieškovas grindžia tuo, kad teismų neteisėtais veiksmais Vilniaus miesto savivaldybės administracija išvengė prievolės vykdymo natūra.

44. Pažymėtina, kad civilinio proceso šalys yra ieškovas ir atsakovas; ieškovas reiškia reikalavimus atsakovui, o atsakovas yra besiginančioji šalis, kuriai ir yra reiškiami reikalavimai. Tik esant atsakovui, kaip materialiojo teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, subjektui, teismas gali priimti sprendimą, kuris turėtų tiesioginę įtaką šalių materialiosioms teisėms ir pareigoms, t. y. išspręsti tarp šalių kilusį ginčą. Įstatymas nereglamentuoja teisės reikšti reikalavimus ir tretiesiems asmenims. Tačiau būtent ieškovas pats pasirenka, į ką nukreipti materialinį teisinį reikalavimą byloje ir kokį asmenį patraukti atsakovu. Teismas pagal bendrąją taisyklę neturi teisės įtraukti į bylą kito atsakovo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus (pavyzdžiui, darbo bylose), tačiau nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, gali pasiūlyti ieškovui pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu (CPK 45 straipsnis), tačiau visais atvejais tiek ieškovas, tiek atsakovas gali būti pakeičiami tik esant ieškovo sutikimui. Nors CPK 45 straipsnyje tiesiogiai nenurodoma, tačiau teismas taip pat turi teisę pasiūlyti ieškovui pakeisti asmens procesinį statusą iš trečiojo asmens į atsakovo, jei, teismo nuomone, tas asmuo turi atsakyti pagal ieškinį.

45. Panevėžio apygardos teismas 2023 m.gegužės 29 d. nutartimi įpareigojo ieškovą pašalinti ieškinio trūkumus, kurioje, be kita ko, nurodė, jog ieškovas turi aiškiai išdėstyti savo poziciją tiek dėl reikalavimo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją priimti potvarkį pagrindo, tiek ir dėl asmens (atsakovo), kuriam šis reikalavimas reiškiamas, kadangi atsakove ieškinyje nurodyta tik Lietuvos Respublika, tačiau, pateikęs ieškinio patikslinimą, ieškovas trečiojo asmens, kuriam reiškiamas reikalavimas, neprašė įtraukti į bylą atsakovu.

46. Taigi, nors ieškovui teismas buvo nurodęs, kad reikalavimai byloje reiškiami atsakovui, ieškovas teismui patikslinto ieškinio, kuriame atsakove dėl reikalavimo įpareigoti priimti potvarkį būtų įtraukta Vilniaus miesto savivaldybės administracija, nepateikė.

47. Atsižvelgus į tai, kad įstatymas nereglamentuoja teisės reikšti reikalavimus ir tretiesiems asmenims, atmestini ieškovo ieškinio reikalavimai trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų byloje, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją priimti potvarkį dėl 5220 kv. m. gyvenamojo ploto namo, butų perdavimo nuosavybės teise asmeniui A. P., savo lėšomis apmokėjusiam jų statybą.

Dėl reikalavimo skirti trečiajam asmeniui baudą

48. Ieškovas pateikė teismui prašymą skirti trečiajam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai skirti baudą už piktnaudžiavimą procesu, pateikiant nepagrįstus atsiliepimus, nesusijusius su nagrinėjamo ginčo esme.

49. CPK

50. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 95 straipsnį baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos sąlygos: šalies nesąžiningumas ir skundo nepagrįstumas jį pateikiant teismui arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159-421/2016). Įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-94/2010; 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013; 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017).

51. Nagrinėjamu atveju, byloje nenustatyta, kad trečiasis asmuo byloje Vilniaus miesto savivaldybės administracija būtų piktnaudžiavusi savo procesinėmis teisėmis, priešingai, trečiasis asmuo vykdė teismo įpareigojimus, teikė teismui visus reikiamus procesinius dokumentus, kurie nėra akivaizdžiai nepagrįsti ar juose nurodomi argumentai būtų nesusiję su nagrinėjamo ginčo esme. Dėl šios priežasties, konstatuotina, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovo prašymo ir skirti trečiajam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai baudą už piktnaudžiavimą procesu.

Dėl bylos procesinės baigties

52. Atsižvelgiant į aptartą, ieškovo ieškinys Lietuvos Respublikai dėl teismų neteisėtais veiksmais, nagrinėjant civilinę bylą, padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos įpareigojimo priimti potvarkį dėl 5220 kv. m. gyvenamojo ploto namo, butų nuosavybės teisės perdavimo asmeniui – A. P., savo lėšomis apmokėjusiam šio ploto statybą, atmetamas kaip nepagrįstas.

53. Kadangi šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos – 14,36 Eur, viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2) nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, atmetus ieškinį, procesinių dokumentų siuntimo išlaidos priteistinos iš ieškovo valstybei (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 270 straipsniais, 307 straipsniais, teismas

n u s p r e n d ž i a :

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo A. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 14,36 Eur (keturiolika eurų 36 ct) teismo patirtų procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei, išlaidas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą (gavėjo įmonės kodas 188659752, įmokos kodas 5662).

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo priėmimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Panevėžio apygardos teismą.

Teisėja Dalia Pranckienė