Baudžiamoji byla Nr. 1A-19 -879/2024
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-10813-2023-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
1.1.14; 1.2.4.6.1; 2.4.6.1
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. sausio 22 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Donato Jatužio, Danutės Švitinienės ir Dainos Vaidachavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
sekretoriaujant Daivai Benevičiūtei,
dalyvaujant prokurorei Sigitai Bieliauskaitei,
asmeniui, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, D. M., jos gynėjai advokatei Kristinai Vezbergaitei,
uždarame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal D. M. (toliau – apeliantė), kuriai pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė, apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2023 m. spalio 18 d. nutarties (toliau – skundžiama nutartis), kuria pripažinta, kad D. M. padarė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką būdama nepakaltinamumo būsenoje ir jos atžvilgiu nuspręsta taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą specializuotoje įstaigoje, VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, bendro stebėjimo sąlygomis.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Bylos esmė
1. D. M. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas specializuotoje įstaigoje, VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, bendro stebėjimo sąlygomis už tai, kad ji, būdama nepakaltinamumo būsenoje, 2023 m. kovo 26 d., apie 14.30 val., prie ūkinio pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu su D. Š., tyčia vieną kartą medine lazda sudavė jai į galvos sritį, tokiu būdu padarė minkštųjų audinių kraujosruvą galvoje, tuo nukentėjusiajai D. Š. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Apeliaciniu skundu prašoma panaikinti skundžiamą nutartį. Apeliantė nesutinka su skundžiamoje nutartyje byloje esančių įrodymų vertinimu dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių bei sprendimu jos atžvilgiu taikyti priverčiamąją medicinos priemonę.
2.1. D. M. skunde nurodo, kad jai inkriminuotų veiksmų, susijusių su D. Š. sužalojimu, neatliko, t. y. jokių smūgių D. Š. nesudavė ir negali pasakyti, iš kur jos galvoje atsirado gumbas. Pažymi, kad tą dieną pati D. Š. kieme vaikščiojo rankose turėdama šiaurietiško ėjimo lazdą, kuria buvo užsimojusi ir artėjo prie jos, o apeliantė tuo metu rankose turėjo grėblį ir gynėsi nuo grėsmingo išpuolio. Apeliantės įsitikinimu, byloje nėra surinkta kitų įrodymų, patvirtinančių, kad ji sudavė D. Š. lazda ar grėblio kotu, išskyrus šališkus D. Š. parodymus.
2.2. Apeliantės teigimu, jai paskirta priverčiamoji medicinos priemonė yra neteisinga ir nepagrįsta. D. M. skunde nurodo, kad jai neteisingai yra diagnozuota paranoidinė šizofrenija, kadangi, jos įsitikinimu, ji neturi problemų dėl savo psichikos sveikatos ir viską suvokia (tą teismo posėdžio metu patvirtino ir jos sutuoktinis S. M.), taip pat puikiai prisimena byloje analizuojamą įvykį.
3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroras G. Čekuolis prašo skundą atmesti. Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nustatė, kad D. M., būdama nepakaltinamumo būsenoje, padarė jai inkriminuotą BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, todėl pagrįstai paskyrė jai priverčiamąją medicinos priemonę.
4. Teismo posėdyje D. M., kurios atžvilgiu pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė ir jos gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė - atmesti.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Apeliacinis skundas atmetamas.
6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.
7. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo D. M.. Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas yra specifinis, nes minėtos medicinos priemonės yra kartu ir gydymo, ir valstybės prievartos priemonių derinys. Tai nėra bausmė, jomis nesiekiama nubausti. Todėl bylą išnagrinėjęs teismas, priimdamas nutartį, nesprendžia klausimo dėl asmens kaltės, tačiau privalo išspręsti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 401 straipsnio 2 dalyje nurodytus klausimus: 1) ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika; 2) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama; 3) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką tas asmuo padarė būdamas nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas; 4) ar po nusikalstamos veikos padarymo tam asmeniui sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti ir ar tai nėra laikinas psichikos sutrikimas, dėl kurio reikia tik atidėti bylos nagrinėjimą; 5) ar taikytina priverčiamoji medicinos priemonė ir būtent kokia. Šiems klausimams išspręsti taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės (BPK 392 straipsnio 3 dalis).
8. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl apeliantės išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo įstatymo pažeidimas, jeigu teismo procesinis sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.
9. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad D. M. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, kurios padarymo metu buvo nepakaltinama, ir taikė jos atžvilgiu priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje - VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis.
10. Apeliacinis skundas iš esmės yra grindžiamas nesutikimu su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu. Apeliantė nurodo, kad nepadarė jai inkriminuotų nusikalstamų veiksmų D. Š. atžvilgiu, t. y. nepadarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, o priverčiamoji medicinos priemonė jai paskirta nepagrįstai, kadangi ji neturi psichikos sveikatos problemų, o paranoidinė šizofrenija jai diagnozuota neteisingai.
11. Apygardos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, dar kartą įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai kruopščiai ištyrė įvykio situaciją, įsigilino į faktines bylos aplinkybes, įrodymus vertino laikydamasis aukščiau paminėtų BPK reikalavimų, dėl to padarė pagrįstas išvadas, kad šiuo atveju buvo atlikta BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika, kurią padarė D. M., būdama nepakaltinamumo būsenoje dėl psichikos ligos bei pagrįstai jai paskyrė priverčiamąją medicinos priemonę.
12. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, kad D. M. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką iš esmės grindė nukentėjusiosios D. Š. parodymais, specialisto išvada, kitais rašytiniais įrodymais, iš dalies – pačios D. M. ir jos sutuoktinio S. M. parodymais.
12.1. Nukentėjusioji D. Š. teisme parodė, kad kaltinime nurodytą dieną ir nurodytu laiku vyro sesuo D. M., aiškinantis santykius dėl kieme lakstančių vištų, sudavė jai lazda per galvą, galvoje liko guzas. D. M. jos atžvilgiu smurtauja ne pirmą kartą, nepripažįsta savo ligos, vaistų negeria. Nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2023 m. kovo 26 d., apie 14 val. 30 min., namų kieme, vyro sesuo D. M. vieną kartą medine lazda sudavė jai į galvą. Galvos dalyje iškilo gumbas, jai buvo sukeltas fizinis skausmas. Žino, kad D. M. serga paranoidinė šizofrenija, todėl nuolat kelia konfliktus, išsigalvoja nebūtus dalykus, provokuoja bei elgiasi neadekvačiai, situacija tik blogėja. Papildomos apklausos metu nurodė, jog D. M. reikalinga medicininė pagalba, turi būti priverstinai gydoma, nes ant jai priklausančių pastatų prirašė visokių tikrovės neatitinkančių faktų (b. l. 39-51). Kadangi D. Š. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs ir juos patvirtina kiti byloje ištirti įrodymai – specialisto išvada, kita rašytinė bylos medžiaga, apylinkės teismas pagrįstai juos vertino kaip patikimus ir atitinkančius faktines bylos aplinkybes.
12.2. Iš specialisto išvados Nr. G 1215/2023 (01) matyti, kad D. Š. nustatyta minkštųjų audinių kraujosruva galvoje. Sužalojimas padarytas kontaktuojant kietu buku daiktu ar paviršiumi, mažiausiai vienu trauminiu poveikiu. Sužalojimas kvalifikuojamas nežymiu sveikatos sutrikdymu (b. l. 20-21).
12.3. Iš fotonuotraukų matyti, jog ant medinio namo sienos yra užrašyti tokie žodžiai: „2018-12-31. Antikristas man sulaužė nosį ir kitą, užpuolęs ir išsitraukęs. Iš mašinos mane. D. M.“, „Melagiai, aferist. D.. D.. Recidyvistai. Šizofrenikai“. Ant tvoros užrašyti žodžiai „M. D. nosytę sulaužė. 2018.12.31. J. – sadistas“. Ant ūkinio pastato sienos užrašyti tokie žodžiai: „2021.01-29. D. užpuolėm stumdėm pargriovėm pieninėje. Trenkiau į nosį, nuplėšiau kepurę. D. įdrėskė kairės akies apatinį voką“. Ant rato yra užrašas: „D. sulaužiau nosytę“ (b. l. 45-51). Iš apžiūros protokolo matyti, jog apžiūrėtas vaizdo įrašas, kuriame matoma kaip moteris – D. M. rašo ant ūkinio pastato (b. l. 55-57).
12.4. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, jog įvykio vietoje, (duomenys neskelbtini), apžiūrėta į ūkinį pastatą atremta medinė lazda, kuria buvo suduota nukentėjusiajai D. Š. bei grėblys (b. l. 7-10).
12.5. Iš apžiūros protokolų matyti, kad apžiūrėti garso įrašai, t. y. bendrojo pagalbos centro darbuotojos ir D. M. pokalbiai. 2023 m. kovo 22 d. D. M. nurodo, jog reikalinga policija, nes brolienė neleidžia praeiti į klojimą, neleidžia vaikščioti per bendrą žemę. 2023 m. kovo 24 d. D. M. nurodo, jog brolienė spyrė, sulankstė tvorą, agresyviai elgiasi. 2023 m. kovo 26 d. D. M. nurodo, jog brolienė elgiasi kieme savavališkai, neleidžia vištoms laisvai lakstyti (b. l. 24-25, 28-29, 32-33).
12.6. Iš apžiūros protokolo matyti, kad yra apžiūrėtas 2023 m. kovo 26 d. garso įrašas, t. y. bendrojo pagalbos centro darbuotojos ir D. Š. pokalbis, kurio metu nukentėjusioji D. Š. nurodo, jog brolienė ją užsipuolė, trenkė lazda į galvą, brolienė serga šizofrenija (b. l. 35-36).
12.7. Iš PRĮR išrašų matyti, kad 2023 m. kovo 26 d. policiją kvietėsi D. Š., nurodydama, jog brolienė serga šizofrenija, agresyvi, trenkė pranešėjai su lazda per galvą bei 2023 m. kovo 24 d. policiją kvietėsi D. M. nurodydama, jog brolienė D. Š. prie jos kimba, užgaulioja, užtveria tvoromis kiemą, trukdo praeiti (b. l. 26, 30).
12.8. Nors D. M. viso proceso metu neigė aplinkybę, kad sudavė D. Š. medine lazda į galvos sritį, tačiau jos parodymai iš dalies patvirtina nukentėjusiosios nurodytas įvykio aplinkybes. D. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad gyvena (duomenys neskelbtini) kaime, gretimai brolio žmonos D. Š. namo. D. kiemo teritorijoje nutiesė tvorą, kuri jos netenkina, nes trukdo prieiti prie savo pastatų. 2023 m. kovo mėn. 26 d., po pietų prie ūkinio pastato sukonfliktavo su D. Š., nes ji nuėmė brolienės tvorą, kad galėtų vaikščioti. Vienoje rankoje laikydama plastikinį grėblį mediniu kotu, kitoje grėblio kotą pamatė brolienę D., kuri rankoje laikė šiaurietišką lazdą. D. užsimojo lazda ir ėjo link jos. Kai ji atkišo rankas su lazdomis D. link, kažkokiu būdu D. susimušė galvą į jos laikomą grėblio kotą. D. pradėjo šaukti, kad galvoje atsirado gumbas, todėl kvietė policiją. Brolienei D. ji tyčia netrenkė lazda, lazdas rankose laikė vien tam, kad parodytų, kad brolienės nebijo, tačiau tikslo jos mušti neturėjo (b. l. 132-135). Teisme D. M. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (b. l. 184). Nors D. M. neigia, kad tyčia sudavė lazda D. Š. į galvos sritį, tačiau pati patvirtino, kad nukentėjusioji kažkokiu būdu susimušė galvą būtent į jos laikomą grėblio kotą. Nors liudytojas S. M. teisme tvirtino nematęs kaip D. M. sudavė D. Š., tačiau parodė, jog kaltinime nurodytą dieną matė, kaip jo žmona D. M. ir sesuo D. Š. kieme prie ūkinio pastato mosikavosi lazdomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, D. M. ir S. M. parodymus dėl jų asmeninio suinteresuotumo bylos baigtimi, o kaltinamosios parodymus – ir dėl jai diagnozuotos lėtinės psichikos ligos pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kritiškai.
12.9. Aukštesniojo teismo vertinimu, byloje esantys duomenys patvirtina, kad tarp D. M. ir D. Š. nuolat vyksta konfliktai, o 2023 m. kovo 26 d. įvyko žodinis konfliktas dėl kieme užtvertos tvoros ir naudojimosi bendra kiemo teritorija, kurio metu D. M., remiantis nukentėjusiosios parodymais, medine lazda sudavė jai smūgį į galvos sritį. Pati D. M., nors ir neigė tyčia smūgiavusi D. Š., tačiau patvirtino, kad nukentėjusioji kažkokiu būdu susimušė galvą būtent į jos laikomą grėblio kotą. Specialisto išvada Nr. G 1215/2023(01) D. Š. nustatyta minkštųjų audinių kraujosruva galvoje, kvalifikuota nežymiu sveikatos sutrikdymu. Įvykio vietoje rasta į ūkinį pastatą atremta medinė lazda ir grėblys mediniu kotu. Tiek bendrajam pagalbos centrui, tiek į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams D. Š. nurodė, kad jai brolienė D. M. trenkė su lazda per galvą. Policijos pareigūnai įvykio vietoje fiksavo D. Š. kairėje galvos srities dalyje matomą iškilusį gumbą. Liudytojas S. M. patvirtino matęs, kaip D. M. ir D. Š. prie ūkinio pastato mosikavosi lazdomis. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad D. Š. susižalojo pati ar buvo sužalota kitomis nei kaltinime nurodytomis aplinkybėmis. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad skundžiamoje nutartyje pagrįstai nustatyta, kad D. M. vieną kartą medine lazda sudavė D. Š. į galvos sritį, tokiu būdu padarydama jai nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.
13. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu D. M. buvo nepakaltinama ir neatsako pagal BK už padarytą pavojingą veiką, iš esmės vadovavosi teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadomis, eksperto S. Repovo paaiškinimais.
13.1. Iš ekspertizės akto Nr. Nr. 75U-A-106/2023 matyti, kad D. M. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu sirgo paranoidine šizofrenija, dėl ko negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Dėl esamo lėtinio psichikos sutrikimo D. M. negali suprasti su ja atliekamų veiksmų esmės, ji negali atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmų, dalyvauti teisminiame bylos nagrinėjime. Jos elgesys pavojingas ir pilnai sąlygotas liguistų, kliedesinių įsitikinimų nukentėjusiosios D. Š. atžvilgiu. Ji socialiai pavojinga. Dėl kritikos savo sveikatos būklei stokos, tikimybė, kad ji laikysis ambulatorinio priverčiamųjų medicinos priemonių sąlygų, kraštutinai menka, todėl D. M. rekomenduojama skirti priverčiamojo pobūdžio medicinos priemonę - stacionarinį stebėjimą specializuotoje įstaigoje VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro režimo sąlygomis (b. l. 110-116).
13.2. Teismo posėdyje dalyvavęs teismo psichiatras ekspertas S. Repovas patvirtino aukščiau išdėstytą išvadą ir papildomai paaiškino, kad D. M. paranoidinė šizofrenija diagnozuota 2019 metais. D. M. stokoja kritikos savo būklės atžvilgiu, nepripažįsta serganti jokiu psichikos sutrikimu, atitinkamai nemato reikalo lankytis pas gydytojus psichiatrus ir vartoti paskirtus medikamentus. Dėl esamo psichinio sutrikimo vyksta kliedesinė įvykių interpretacija. D. M. elgesys yra socialiai pavojingas, todėl rekomenduoja skirti priverstinį stacionarinį gydymą specializuotoje įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, nes negydant ligos ar netinkamai gydant liga progresuoja, vyksta negrįžtami mąstymo, valios ir emocijų pakitimai. Iš medicininių dokumentų matyti, jog D. M. nevartoja jai paskirtų vaistų, nekritiška savo būklės atžvilgiu, jai skirtas priverstinis ambulatorinis gydymas yra neefektyvus.
13.3. D. M. ikiteisminio tyrimo metu bei teisme parodė, kad nuo 2007 m. registruota psichiatrinėje įskaitoje, tačiau pas psichiatrus nesilanko, psichinių sutrikimų neturi, jai medicininiuose dokumentuose nurodyta diagnozė – paranoidine šizofrenija, tačiau nuo šios ligos skiriamų vaistų nevartoja. Nukentėjusioji D. Š. parodė, kad D. M. nuolat kelia konfliktus, išsigalvoja nebūtus dalykus, provokuoja bei elgiasi neadekvačiai, nesigydo, vaistų negeria, laiko save sveika ir jos situacija tik blogėja. D. M. sutuoktinis S. M. taip pat patvirtino, kad jo žmona vaistų nevartoja, nurodydamas, kad ji geria tik arbatas miegui pagerinti. Bylos duomenimis 2022 m. kovo 3 d. Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų nutartimi, pripažinus, kad D. M. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, jai skirta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, kuri panaikinta 2022 m. lapkričio 23 d.
13.4. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ekspertizės aktu Nr. Nr. 75U-A-106/2023 ir psichiatro eksperto S. Repovo parodymais, kurių objektyvumu nėra pagrindo abejoti, konstatavo, kad nusikalstamos veikos padarymo metu D. M. buvo nepakaltinama dėl jai diagnozuoto psichikos sutrikimo. Vadovaudamasis BK 17 straipsnio 2 dalimi, apylinkės teismas sprendė klausimą dėl BK 98 straipsnyje numatytų priverčiamųjų medicinos priemonių paskyrimo D. M.. Teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo išvadai, kad švelniausios priverčiamosios medicinos priemonės - ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis paskyrimas D. M. būtų netikslingas. Atkreiptinas dėmesys, kad D. M. 2022 m. kovo 3 d. Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų nutartimi, ją pripažinus padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nepakaltinamumo būsenoje, jau buvo taikytas būtent ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 75U-A-106/2023 matyti, kad iš pradžių D. M. atsisakė lankytis psichikos sveikatos centre, neigė turinti psichikos sutrikimą, kategoriškai atsisakė gydymo ir neigė jo poreikį. D. M. sutiko gydytis ambulatoriškai tik tada, kai į teismą buvo kreiptasi dėl ambulatorinio gydymo pakeitimo į stacionarinį. Nors bylos duomenimis priverstinio ambulatorinio gydymo laikotarpiu reguliariai lankėsi pas psichiatrą ir įsigydavo išrašomus medikamentus, tačiau klausiama psichiatro nepatvirtino, kad vartoja paskirtus vaistus. Bylos duomenimis šiuo metu D. M. nepripažįsta turinti psichikos sveikatos problemų, neigia jai diagnozuotą ligą, nesilanko pas psichiatrą ir nevartoja jai paskirtų vaistų. Atsižvelgiant į D. M. požiūrį į jai diagnozuotą psichikos sutrikimą ir gydymo poreikį, skundžiamoje nutartyje padaryta išvada dėl to, jog D. M. atžvilgiu ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis būtų neefektyvus, laikytina teisinga. Aukštesniojo teismo vertinimu, vadovaudamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadomis, eksperto S. Repovo teisme duotais paaiškinimais apie tai, kad D. M. yra socialiai pavojinga, o netaikant atitinkamo gydymo jos psichikos būklė gali dar labiau pablogėti, apylinkės teismas visiškai pagrįstai D. M. atžvilgiu nusprendė taikyti BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą priverčiamąją medicinos priemonę - stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje - VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Nors D. M. skunde teigia, kad jai neteisingai diagnozuota liga ir nepagrįstai skundžiama nutartimi paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, teisėjų kolegija, remdamasi byloje esančiais duomenimis ir vadovaudamasi aukščiau išdėstytais motyvais, neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais.
14. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje priimta Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2023 m. spalio 18 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl skundžiamos nutarties apeliaciniame skunde nurodytais motyvais keisti nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
D. M., kuriai pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė, apeliacinį skundą atmesti.
Teisėjai Donatas Jatužis
Danutė Švitinienė
Daina Vaidachavičienė
