Dėl turtinės žalos atlyginimo

Administracinė byla Nr. eI2-1702-331/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04322-2021-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1. 55.1.3.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas,

dalyvaujant pareiškėjos atstovams Ž. Ž., advokatui M. L.,

atsakovės atstovams R. B., Ž. A.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka naudojant ZOOM programą išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Litrailas“ skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teismas

n u s t a t ė:

1. Uždaroji akcinė bendrovė „Litrailas” (toliau – ir UAB „Litrailas“, pareiškėja, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu ir prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – ir Tarnyba), 201 530,03 Eur nuostolių, 6 procentų dydžio palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir turėtas bylinėjimosi išlaidas.

1.1. Paaiškino, kad pareiškėja UAB „Litrailas“ 2018 m. liepos 5 d. su Jungtiniuose Arabų Emyratuose įsteigta kompanija „Milton Limited“ (toliau – ir Krovinio savininkas), sudarė krovinio ekspedijavimo sutartį Nr. L-0507/18-01 ekspedijuoti krovinį - šaldytos vištienos produkciją iš JAV tranzitu per Europos Sąjungą į Kazachstano Respubliką.

1.2. Įvežimo pasienio veterinarijos poste buvo atlikta ginčo gyvūninių produktų siuntos pasienio veterinarinė kontrolė ir išduotas įvežimo dokumentas, o vėliau siuntą buvo leista įvežti laikinai saugoti į UAB „Klaipėdos šaldytuvų terminalas“ valdomą muitinės sandėlį. Iš šio sandėlio, dalimis siunta su antriniais veterinarinio įvežimo dokumentais (VID) buvo gabenama į Kazachstano Respubliką.

1.3. Dėl taikomų tranzito ribojimų (ryšium su Rusijos Federacijos taikomo embargo kroviniams iš ES, reaguojant į geopolitinę situaciją ir ES sankcijas) Rusijos Federacijos priežiūros tarnybos nurodymu krovinys buvo nepraleistas 2018 m. spalio 5 d. Į Baltarusijos Respubliką krovinys buvo grąžintas tik 2018 m. spalio 29 d. ir Kenos pasienio poste buvo sulaikytas.

1.4. Pareiškėja pati savavališkai už Krovinio savininką jokių sprendimų priimti neturėjo teisės. Atsižvelgdamas į teisės aktais numatytas galimybes dėl krovinio (grąžinti siuntėjui, grąžinti į sandėlį, vežti tranzitu į trečiąją šalį, nukreipti sunaikinti arba perdirbti) ir egzistuojančią praktiką, Krovinio savininkas „Milton Limited“ rado galimybę parduoti krovinį (kurio galiojimo laikas baigėsi) pašarų švelniakailiams žvėreliams gamybai, tuo pačiu sumažinant patiriamus nuostolius. Apie tokį sprendimo variantą savininkas informavo ekspeditorių (UAB „Litrailas“), o šis, kaip atstovas, informavo krovinio vežėją (AB „Lietuvos geležinkeliai“) ir atsakovės atstovus.

1.5. Atsižvelgiant į tarnybos atstovo pareiškėjui duotus paaiškinimus, tiek ekspeditorius, tiek Krovinio savininkas savo ruožtu pradėjo rinkti nurodytus dokumentus, reikalingus krovinio nukreipimo perdirbti įforminimo procedūrai atlikti. Krovinio savininkas „Milton Limited“ pateikė savo sutikimą dėl krovinio perdirbimo švelniakailių žvėrelių maistui perdirbti, sudarė sutartį su sertifikuota įmone šalutinių gyvūninių produktų perdirbimui žvėrelių šėrimui.

1.6. Pareiškėja prašė iš UAB „Klaipėdos šaldytuvų terminalas“ sutikimo planuojamiems veiksmams ir muitinės procedūroms. UAB “Klaipėdos šaldytuvų terminalas”, iš kur buvo siunčiamas krovinys į paskirties valstybę, įžvelgęs papildomas rizikas, prieš išduodamas sutikimą grąžinti krovinį į jų valdomą muitinės sandėlį pagal įformintus veterinarinio įvežimo dokumentus, iškėlė sąlygą UAB “Litrailas” pateikti išankstinį Tarnybos patvirtinimą, kad po to, kai krovinys bus perkrautas ir perrūšiuotas, Tarnyba nesudarys jokių kliūčių šį krovinį išvežti iš terminalo (muitinės sandėlio). Tokio garantinio rašto, kokio reikalavo UAB „Klaipėdos šaldytuvų terminalas“, Tarnyba išduoti negalėjo, tuo labiau, neatlikusi jokio veterinarinio prekių patikrinimo. Pareiškėja kreipėsi į Tarnybą, elektroniniu paštu gavo atsakovės 2018 m. lapkričio 22 d. informacinį pranešimą (raštas Nr. B6-(1.9)-3169), kad pagal Tarnybos direktoriaus 2003 m. rugsėjo 8 d. įsakymu Nr. B1-723 patvirtintos Gyvūninių produktų, įvežamų į Lietuvos Respubliką, veterinarinio tikrinio tvarkos 45 punktą, siunta skirta vežti tranzitu per Europos Sąjungos teritoriją į Kazachstano Respubliką, įvežta į patvirtintą muitinės sandėlį, iš jo gali būti išvežta tik siekiant ją išgabenti į trečiąją šalį arba sunaikinti.

1.7. Tuo tarpu Krovinio savininkas iš Tarnybos 2018 m. lapkričio 27 d. gavo raštą Nr. 57S-(57.5)-893, kuriuo įstaiga patvirtino, jog nedraudžia įsigyti prašomus II kategorijos šalutinius gyvūninius produktus pagal sudarytą sutartį, užtikrinant, kad atvykus kroviniui būtų sudarytos sąlygos veterinariniam patikrinimui. Minėti Tarnybos ir Tarnybos padalinio sprendimai (nors ir nebuvo įforminti kaip sprendimai, kaip tai apibrėžia Viešojo administravimo įstatymas), pareiškėjai ir Krovinio savininkui sudarė dviprasmišką situaciją, kuri pažeidė teisėtų lūkesčių principą.

1.8. Tarnybos padalinio išduotas sutikimas perdirbimo įmonei priimti iš Krovinio savininko „Milton Limited“ žinios II kategorijos šalutinius gyvūninės kilmės produktus, kurie buvo laikomi Kenos pasienio poste, nebuvo jokia forma atšauktas, modifikuotas ar kitaip suspenduotas. Priimdama sprendimą dėl leidimo nukreipti atsakovė privalėjo šiuo dokumentu vadovautis ir atsižvelgti. Tačiau Tarnybos 2018 m. lapkričio 27 d. išduotą dokumentą (t. y. tarnybos suderinimą – leidimą priimti perdirbimui 2 kategorijos „Milton Limited“ priklausančius produktus žvėrelių maistui) laikė visiškai neaktualiu ginčo situacijoje ir į jį be pagrindo neatsižvelgė, nusprendusi traktuoti, jog ginčo siunta, pasibaigus jos galiojimo terminui (2018 m. lapkričio 19 d.) tapo 1 kategorijos šalutinės gyvūninės kilmės produktais, pagal 2009 m. spalio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1069/2009, kuriuo nustatomos žmonėms vartoti neskirtų šalutinių gyvūninių produktų ir jų gaminių sveikumo taisyklės ir panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1774/2002 (Šalutinių gyvūninių produktų reglamentas), kurių naudojimas yra draudžiamas ir galimas nukreipti tik sunaikinimui.

1.9. Pažymi, jog teisminio proceso Nr. 2-57-3-00044-2020-9 metu paaiškėjo svarbi faktinė aplinkybė, kad būtent atsakovo sprendimu UAB „Litrailas“ yra neleidžiama krovinio nukreipti perdirbti pašarų gamybai, laikant, kad tai yra 1 kategorijos medžiagos pagal Reglamento (EB) Nr. 1069/2009 8 straipsnį f punktą („maisto atliekos iš tarptautinių maršrutų transporto priemonių“) ir gali būti utilizuota tik UAB „Rietavo veterinarinė sanitarija“ arba UAB „Toksika“ arba kitoje įmonėje, kuri turi leidimą utilizuoti šios t. y. I kategorijos atliekas. Tai reiškia, kad Tarnyba laikydamasi neteisėtos pozicijos, suklaidino tiek AB „Lietuvos geležinkeliai“ (vėliau – AB „LTG Cargo“) atstovus, tiek UAB „Litrailas“, kas ir nulėmė žalos atsiradimą.

1.10. Tarnyba, iš esmės neatlikusi jokio patikrinimo procedūros, priėmė išankstinę išvadą ir laikė, jog UAB „Litrailas“ ekspedijuojama prekė yra I kategorijos gyvūninės kilmės šalutiniai produktai, kurie pagal galiojančius teisės aktus gali būti išvežti tik sunaikinimui. Tokia teise nepagrįsta išvada turėjo tiesioginę įtaką UAB „Litrailas“ patirtos žalos (nuostolių) atsiradimui ir tuo pačiu objektyviai užkirto kelią pareiškėjui imtis faktiškai leidžiamų priemonių, kad esant nagrinėjamai situacijai būtų maksimaliai sumažinti tiek UAB „Litrailas“, tiek ir Krovinio savininko patiriami nuostoliai.

1.11. AB „Lietuvos geležinkeliai“ (o vėliau AB „LTG Cargo“) reikalaujamų veiksmų - nukreipti krovinį sunaikinimui - UAB “Litrailas” negalėjo vykdyti ne dėl savo kaltės. UAB “Litrailas” nėra sulaikyto Krovinio savininkas, todėl šioje situacijoje bendrovė neturėjo teisės spręsti už Krovinio savininką dėl sulaikyto krovinio likimo, t.y. Bendrovė yra priklausoma nuo Krovinio savininko valios. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, pareiškėjo veiksmai buvo objektyviai apriboti, todėl UAB “Litrailas” atžvilgiu susidarė skola už vagonų prastovą, o negavus Tarnybos leidimo nukreipti krovinį perdirbimui, nors visos Tarnybos keliamos sąlygos kaip ir analogiškais atvejais iš esmės buvo išpildytos (išskyrus muitinės sandėlio valdytojo išansktinį sutikimą priimti krovinį), ir buvo gautas suderinimas 2 kategorijos produktų perdirbimui, tokiu būdu krovinys AB “LTG Cargo” buvo priverstinai nukreiptas sunaikinimui ir UAB “Litrailas” patyrė papildomų nuostolių, privalėdamas atlyginti AB “LTG Cargo” patirtas utilizavimo išlaidas.

1.12. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad žalos dydis tiesiogiai susijęs su pareiškėjo atžvilgiu taikomos civilinės atsakomybės apimtimi, kuri konstatuota Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. birželio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. E2-388-524/2021, kurioje teismas priėmė sprendimą ieškovės AB „LTG Cargo“ ieškinį patenkinti visiškai, ir buvo priteista iš UAB „Litrailas“ 184 720,08 Eur skola, 15 570,95 Eur delspinigiai, 6 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos 200 291,03 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. vasario 18 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 239 Eur bylinėjimosi išlaidos ieškovei AB „LG Cargo“. Pagal teismo sprendimą bendrai priteistą sumą sudaro 201’530,03 Eur ir 6 procentų dydžio palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Pažymi, jog teismo sprendimas, kuriuo remiantis buvo priteista skola iš UAB „Litrailas”, buvo grindžiamas galiojančiomis sutartimis, galiojančiais mokėjimo prievolę sukeliančiais dokumentais (PVM sąskaitos-faktūros), kurių atsiradimą sąlygojo neatsakingi ir neteisėti atsakovo veiksmai, nes priimant teisėtus sprendimus, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir veikiant pagal įstatymą, tokių nuostolių būtų išvengta arba jie būtų ženkliai mažesni.

1.13. Teismo posėdyje pareiškėjos atstovai palaikė skunde išdėstytus argumentus.

2. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime paaiškino, kad 2018 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. B6-(1.9)-3169 Tarnyba informavo pareiškėją, kad minėta tranzitinė siunta negali būti nukreipta kailiniams žvėreliams šerti ir gali būti išvežta į trečiąją šalį arba nukreipta sunaikinti. Šiame rašte Tarnyba nurodė ir teisės aktus, kurie reglamentuoja iš trečiųjų šalių įvežamų gyvūninių produktų siuntų pasienio veterinarinės kontrolės procedūras, t. y. nurodė Gyvūninių produktų, įvežamų į Lietuvos Respubliką, veterinarinio tikrinimo tvarkos, patvirtintos Tarnybos direktoriaus 2003 m. rugsėjo 8 d. įsakymu Nr. B1-723 „Dėl Gyvūninių produktų, įvežamų į Lietuvos Respubliką, veterinarinio tikrinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau - Produktų įvežimo tvarka), kuri įgyvendina 1997 m. gruodžio 18 d. Tarybos direktyvos 97/78/EB, nustatančios principus, reglamentuojančius iš trečiųjų šalių į Bendriją įvežamų produktų veterinarinių patikrinimų organizavimą (toliau - Direktyva 97/78/EB), 45 punktą, kuriuo būtent remiantis galimi nurodytu atveju du pasirinkimo variantai - vežti tranzitinę siuntą sunaikinti arba vežti į trečiąją šalį.

2.1. Pažymi, kad dėl nurodyto atvejo 2018 m. lapkričio 16 d. gavo Europos Komisijos išaiškinimą, kad tranzitinė siunta turi būti išvežta į trečiąją šalį arba sunaikinta kaip šalutiniai gyvūniniai produktai (toliau – ir ŠGP).

2.2. 2018 m. lapkričio 27 d. Tarnybos Šiaulių valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (toliau – ir Šiaulių VMVT) pateikė atsakymą Z. D. įmonei „Paringuvio ūkis“, kuriame nurodė, kad nedraudžia įsigyti ŠGP produktus.

2.3. 2019 m. kovo 25 d. pareiškėjas raštu „Dėl šaldytos paukštienos vežimo kailinių žvėrelių šėrimui“ pakartotinai kreipėsi su tokiu pačiu prašymu leisti siuntą panaudoti kailinių gyvūnų pašarui gaminti. 2019 m. balandžio 9 d. Tarnyba raštu Nr. B6-(1.9)-1026 pareiškėjui dar kartą pažymėjo, kad tranzitinė siunta gali būti išsiųsta į trečiąją šalį arba nukreipta sunaikinti ir negali būti nukreipta kailiniams gyvūnams šerti ar jų pašarui gaminti.

2.4. 2018 m. spalio 8 d. Kenos PVP buvo įformintas veterinarinio įvežimo dokumentas (toliau – ir VID) Nr. KE-3-2019/559, kurį pateikė AB LG C ARGO, ir minėta visa tranzitinė siunta (185850 kg) buvo nukreipta sunaikinti į UAB „Rietavo veterinarinė sanitarija“, t. y. į įmonę, turinčią teisę tvarkyti ŠGP.

2.5. Pažymi, kad vadovaujantis Produktų įvežimo tvarkos 3 punktu, produktų siunta, įvežama iš trečiųjų šalių per Lietuvos Respublikos PVP, turi būti patikrinta vadovaujantis Produktų įvežimo tvarkoje nustatytais reikalavimais. Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Direktyvos 97/78/EB 1 straipsnio 1 dalyje Vadovaujantis Produktų įvežimo tvarkos 5 punktu (Direktyvos Nr. 97/78/EB 3 straipsnio 3 dalimi), Asmuo, atsakingas už siuntą, PVP, per kurį bus įvežama siunta, valstybiniam veterinarijos gydytojui privalo iš anksto faksu ar kitu būdu perduoti informaciją apie siuntą, užpildant veterinarinio įvežimo dokumento,<...> 1 dalį“.

2.6. Būtent pareiškėjas yra nurodytas JAV kompetentingos institucijos išduotame veterinarijos sertifikate Nr. MPM-180868, skirtame šaldytos paukštienos vežimui per ES teritoriją tranzitu. Tranzitinei siuntai išduoto ir ją lydėjusio veterinarijos sertifikato Nr. MPM-180868 1.6 langelyje nurodyti būtent pareiškėjos duomenys, kas reiškia, kad minėtos tranzitinės siuntos išvežimo iš JAV metu pareiškėja save nurodė asmeniu, atsakingu už šią tranzitinę siuntą. Grąžintą tranzitinę siuntą lydėjo tas pats JAV išduotas veterinarijos sertifikatas Nr. MPM-180868, kuris nurodytas 2018 m. spalio 29 d. sulaikymo akto Nr. 153 (toliau – ir Sulaikymo aktas) II dalies 1 p. Taigi, tai tik dar kartą patvirtina, kad visais šios tranzitinės siuntos etapais už ją atsakinga buvo pareiškėja.

2.7. Pažymi, kad pagal Produktų įvežimo tvarkos 37-46 punktus (Direktyvos 97/78/EB 12 straipsnį) tranzitu per ES teritoriją gabenamos gyvūninių produktų siuntos gali būti laikinai sandėliuojamos tam tikslui patvirtintuose sandėliuose. Pareiškėjas būtent pasinaudojo tokia galimybe, kai tranzitinė siunta buvo pirmą kartą įvežta į ES teritoriją per Pilies PVP ir buvo sandėliuojama UAB „Klaipėdos šaldytuvų terminale“ ir kaip nustatyta Produktų įvežimo tvarkos 45 punkte iš sandėlio ji buvo išsiųsta į trečiąją šalį-Kazachstaną. Pagal Produktų įvežimo tvarkos 45 punktą (Direktyvos 97/78/EB 12 straipsnio 8 dalį) trečiajai šaliai skirtos tranzitinės siuntos, kurios atsižvelgiant į Reglamento (EB) Nr. 136/2004 III priedo aiškinamąsias pastabas laikomos ES reikalavimų neatitinkančiomis siuntomis, iš sandėlių gali būti vežamos tik į trečiąją šalį arba siunčiamos sunaikinti, todėl tokios siuntos iš PVP taip pat gali būti nukreiptos tik sunaikinti ar grąžintos į trečiąją šalį.

2.8. Pažymi, kad svarbi Europos Komisijos pozicija šiuo požiūriu, išsakyta Tranzitu vežamų ir perkraunamų gyvų gyvūnų ir gyvūninių produktų siuntų iš trečiųjų šalių bendrųjų gairių Nr. SANCO/10844/2011 7.2 papunktyje, kuriame nurodyta, kad tranzitinės siuntos, kurias grąžino trečioji šalis, laikytinos kaip tranzitas per ES teritoriją atgal į kilmės šalį ir tokias siuntas privalo lydėti originalus veterinarijos sertifikatas ir VID, kai ji įvežama atgal į ES.

2.9. Teigia, kad tranzito atveju siunta gražinta į tranzitinę šalį (Lietuvą) gali būti arba sunaikinta, arba gražinta į kilmės šalį, kitais atvejais ūkio subjektui siekiant gražintą siuntą pateikti rinkai tranzitinėje šalyje (Lietuvoje) yra taikytini importo reikalavimai. Pažymi, kad importuojamiems ir tranzitu vežamiems gyvūniniams produktas taikomi skirtingi reikalavimai, t. y. tranzitu vežami gyvūniniai produktai neprivalo atitikti visuomenės sveikatos reikalavimų, kas yra privaloma importuojant tokius pačius gyvūninius produktus į ES. Pažymėtina ir tai, kad vykdant pasienio veterinarinį tikrinimą ir forminant VID, kai nustatoma atitiktis ES reikalavimams, yra priimamas sprendimas leisti tiekti importuojamą gyvūninį produktą ES rinkai, t. y. veterinariniu požiūriu remiantis tiek dokumentų, tiek atitikties ir fizinio tikrinimo rezultatais toks produktas pripažįstamas saugiu ir tinkamu vartoti žmonėms.

2.10. Pažymi, kad Reglamento (ES) Nr. 142/2011 XIV priedo II skyriaus 1 skirsnyje nustatyti specialieji reikalavimai, taikytini ŠGP kailiniams gyvūnams šerti, t. y. tokie ŠGP turi atitinkamai atitikti 2 lentelės 16 punkte išvardytus reikalavimus, iš kurių vienas yra, kad tai turi būti 3 kategorijos ŠGP, nurodyti Reglamento (EB) Nr. 1069/2009, 10 straipsnio a punkto ir b punkto i ir ii papunkčiuose (t. y.,,a) gyvūnų skerdenos ir paskerstų arba, medžiojamųjų gyvūnų atveju, nužudytų gyvūnų kūnai arba jų dalys, kurios yra tinkamos vartoti žmonėms pagal Bendrijos teisės aktus, bet nėra skirtos vartoti žmonėms dėl komercinių priežasčių“ ir „b gyvūnų, paskerstų skerdykloje ir buvusių pripažintų tinkamais žmonių maistui po ante mortem patikrinimo, skerdena ir jos dalys arba medžiojamųjų gyvūnų, nužudytų vartoti žmonėms pagal Bendrijos teisės aktus, kūnai ir jų dalys: i) gyvūnų, kurie buvo atmesti kaip netinkami vartoti žmonėms pagal Bendrijos teisės aktus, bet kuriems nenustatyti jokie žmonėms ar gyvūnams užkrečiamų ligų požymiai, skerdenos arba kūnai ir jų dalys, ii) naminių paukščių galvos)“. Nurodytu atveju, tranzitinė siunta neatitiko nei importui į Bendriją, nei įvežimui į Bendriją keliamų reikalavimų, todėl vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 1069/2009 9 straipsnio e punkto i papunkčiu laikytini 2 kategorijos ŠGP.

2.11. Atkreipia dėmesį, kad siuntos dokumentinio patikrinimo metu Kenos PVP pareigūnai nustatė, kad tranzitinė siunta yra grąžinama iš Baltarusijos Respublikos, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, ir tuo pagrindu 2018 m. spalio 29 d. surašė Sulaikymo aktą, kuris nebuvo apskųstas, pareiškėjas nenurodo jokių pagrindų, teisinių ar faktinių aplinkybių dėl nepagrįsto pareiškėjo teisių ar pareigų suvaržymo dėl surašyto Sulaikymo akto.

2.12. Pareiškėjas, būdamas ūkio subjektu, kuriam yra keliami aukštesni elgesio standartai, turėjo pareigą ir privalėjo veikti taip, kad sumažintų neigiamus padarinius, šiuo konkrečiu atveju, manydamas, kad Sulaikymo aktas yra neteisėtas ar nepagrįstas, privalėjo skųsti šį teisės aktą (ar raštus, jeigu manė, kad jie kaip nors įtakojo jo teises ir pareigas) ir/ar veikti taip, kad kuo labiau sumažintų neigiamus padarinius. Pareiškėjas nepriėmė su krovinio likimu jokių sprendimų, krovinio likimo klausimas galiausiai buvo išspręstas LTG Cargo, kuris informavo pareiškėją 2019 m. liepos 10 d., kad krovinį be jokių kliūčių, sudarius sutartį su utilizavimo įmone ir gavus Tarnybos leidimą ir suderinus su Klaipėdos teritorine muitine, galėtų išvežti sunaikinimui, tačiau pareiškėja ir toliau nesiėmė jokių veiksmų ir LTG Cargo 2019 m. spalio 1 d. informavo pareiškėją, kad siunta bus sunaikinta vežėjo lėšomis.

2.13. Pareiškėja civilinės atsakomybės pagrindu atsiradusią žalą, kurią LTG Cargo prisiteisė dėl netinkamai vykdytos sutarties, prilygina Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio įtvirtintai deliktinei atsakomybei. Iš esmės toks prilyginimas yra netinkamas ir negalimas dėl atsakomybės sąlygų skirtumo. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos nurodytas teismo sprendimas yra neįsiteisėjęs.

2.14. Atkreipia dėmesį, kad pats pareiškėjas nurodo, kad „negalėjo įvykdyti LTG Cargo reikalaujamų veiksmų – nukreipti krovinį sunaikinimui ne dėl savo kaltės, <...> kadangi nėra sulaikyto Krovinio savininkas, todėl šioje situacijoje bendrovė neturėjo teisės spręsti už Krovinio savininką dėl sulaikyto krovinio likimo“, aplinkybė, kad pareiškėjas negalėjo sumažinti neigiamų padarinių dėl kitų ūkio subjektų veiksmų ar susilaikymo nuo jų yra jų tarpusavio civilinės atsakomybės klausimas, o ne CK 6.271 straipsnio taikymo pagrindas. Būtent pareiškėjas (ekspeditorius) yra atsakingas už krovinį ir turėjo pareigą elgtis taip, kaip nustato imperatyvios normos ir bendrieji principai, t. y. savomis lėšomis siekti mažinti neigiamus padarinius, kuriuos potencialiai galėtų bandyti reikalauti iš atsakingų subjektų, tačiau taip neveikė, apsiribodamas teiktomis užklausomis.

2.15. Tarnyba veikė pagal jai suteiktus įgaliojimus, savo kompetencijos ribose, teikė išaiškinimus, vadovaudamasi ES ir nacionaliniais teisės aktais, be to iš pareiškėjo pateiktų duomenų neįmanoma nustatyti, kokį Tarnyba atliko neteisėtą veikimą ar neveikimą, ar kaip pažeidė bendrąją rūpestingumo pareigą.

2.16. Teismo posėdyje atsakovės atstovai palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus.

k o n s t a t u o j a :

3. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl turtinės žalos atlyginimo.

4. Nustatyta, kad 2018 m. liepos 5 d. pareiškėja ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose registruota kompanija Milton Limited“ (toliau – ir Krovinio savininkas) sudarė krovinio ekspedijavimo sutartį Nr. L-0507/18-01, pagal kurią Krovinio savininkas užsakė ekspedijuoti krovinį – šaldytos vištienos produkciją iš JAV tranzitu per Europos Sąjungą į Kazachstano Respubliką.

5. 2018 m. sausio 5 d. Tarnybos Pilies veterinarijos poste įformintas iš JAV siunčiamos per Europos Sąjungos teritoriją tranzitu į Kazachstaną šaldytos paukštienos siuntos (185850 kg) (toliau – ir tranzitinė siunta) veterinarinio įvežimo dokumentas (toliau – ir VID) Nr. PL-3-2018/6, kurio 23 grafoje pareiškėja save nurodė atsakingu už siuntą asmeniu. Tranzitinė siunta buvo įvežta į UAB „Klaipėdos šaldytuvų terminalą“.

6. 2018 m. rugsėjo 29 d. tranzitinė siunta, padalinus ją į 7 dalis, su antriniais VID Nr. 17-3-2018/11, Nr. 17-3-2018/12, Nr. 17-3-2018/13, Nr. 17-3-2018/14, Nr. 17-3-2018/15, Nr. 17-3-2018/16, Nr. 17-3-2018/17 buvo išvežta iš ES teritorijos į Kazachstano Respubliką.

7. 2018 m. spalio 29 d. Tranzitinė siunta buvo grąžinta atgal į Kenos Pilies pasienio veterinarijos postą, kuriame buvo sulaikyta, surašytas 2018 m. spalio 29 d. sulaikymo aktas Nr. 153. Sulaikymo priežastimi Sulaikymo akte nurodyta, kad importuotojas nepateikė išankstinės informacijos – Veterinarinio įvežimo dokumento (VID) 1 dalies, kaip tai numatyta 2004 m. sausio 22 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 136/2004, nustatančiame produktų, importuojamų iš trečiųjų šalių, veterinarinių patikrinimų Bendrijos pasienio veterinarijos postuose tvarką, ir nesumokėtas valstybės rinkliavos mokestis.

8. 2018 m. lapkričio 19 d. pareiškėja pateikė Tarnybai raštą „Dėl šaldytos paukštienos vežimo kailinių žvėrelių šėrimui“, kuriame prašė leisti šaldytos paukštienos ketvirčius, kurių realizacijos terminas pasibaigęs, panaudoti kailinių žvėrelių pašaro gamybai, nurodė, kad krovinys būtų vežamas į Z. D. įmonę „Paringuvio ūkis“, kurioje bus naudojamas kailinių žvėrelių pašaro gamybai.

9. 2018 m. lapkričio 20 d. Z. D. įmonė „Paringuvio ūkis“ raštu kreipėsi į Šiaulių VMVT, prašydama leisti įsigyti 2 kategorijos šalutinius gyvūninius produktus (toliau – ir ŠGP), kuriuos atsivežtų iš Radviliškyje esančių sandėlių.

10. 2018 m. lapkričio 22 d. Tarnyba raštu Nr. B6-(1.9)-3169 „Dėl gyvūninių produktų siuntos“ Tarnyba, atsakydama į pareiškėjos 2018 m. lapkričio 19 d. prašymą, vadovaudamasi Gyvūninių produktų, įvežamų į Lietuvos Respubliką, veterinarinio tikrinimo tvarkos, patvirtintos Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2003 m. rugsėjo 8 d. įsakymu Nr. B1-723 (toliau – ir Produktų įvežimo tvarka), kuri įgyvendina 1997 m. gruodžio 18 d. Tarybos direktyvos 97/78/EB, nustatančios principus, reglamentuojančius iš trečiųjų šalių į Bendriją įvežamų produktų veterinarinių patikrinimų organizavimą (toliau - Direktyva 97/78/EB), 45 punktu, informavo pareiškėją, kad pareiškėjos nurodyta gyvūninių produktų siunta negali būti nukreipta kailiniams žvėreliams šerti ir iš pasienio veterinarijos posto turi būti išvežta atgal į trečiąją šalį arba nukreipta sunaikinti.

11. 2018 m. lapkričio 27 d. Šiaulių VMVT pateikė atsakymą į 2018 m. lapkričio 20 d. Z. D. įmonės „Paringuvio ūkis“ prašymą, nurodydama, kad nedraudžia įsigyti prašomus II kategorijos šalutinius gyvūninius produktus.

12. 2019 m. kovo 25 d. pareiškėja raštu „Dėl šaldytos paukštienos vežimo kailinių žvėrelių šėrimui“ pakartotinai kreipėsi į Tarnybą su prašymu leisti Tranzito siuntą panaudoti kailinių gyvūnų pašaro gamybai.

13. 2019 m. balandžio 9 d. Tarnyba raštu Nr. B6-(1.9)-1026 „Dėl tranzitu vežamų paukštienos siuntų“ pareiškėją informavo, kad dėl tranzitinės siuntos pareiškėjai buvo atsakyta 2018 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. B6-(1.9)-3169, dar kartą nurodė, kad Tranzitinė siunta negali būti nukreipta kailiniams gyvūnams šerti ar jų pašarui gaminti, o turi būti išvežta atgal į trečiąją šalį arba nukreipta sunaikinti.

14. 2019 m. spalio 8 d. Kenos PVP buvo įformintas VID Nr. KE-3-2019/559, pateiktas AB LG CARGO, ir visa tranzitinė siunta (185850 kg) nukreipta sunaikinti į UAB „Rietavo veterinarinė sanitarija“.

15. Pareiškėja žalos atsiradimą argumentuoja tuo, kad dėl atsakovo neteisėto sprendimo UAB „Litrailas“ buvo neleista krovinio nukreipti perdirbti pašarų gamybai, laikant, kad tai yra 1 kategorijos medžiagos pagal Reglamento (EB) Nr. 1069/2009 8 straipsnį f punktą. Pareiškėjos teigimu, Tarnybos neteisėta pozicija suklaidino tiek AB „Lietuvos geležinkeliai“ (vėliau - AB „LTG Cargo“) atstovus, tiek UAB „Litrailas“, kas ir nulėmė žalos atsiradimą.

16. Tarnyba su pareiškėjos teiginiais nesutinka, argumentuodama, kad veikė pagal jai suteiktus įgaliojimus, teikė išaiškinimus, vadovaudamasi ES ir nacionaliniais teisės aktais, o iš pareiškėjos pateiktų duomenų neįmanoma nustatyti, kokį neteisėtą veikimą ar neveikimą atliko Tarnyba ar kaip pažeidė bendrąją rūpestingumo pareigą.

17. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų administracinių aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka.

17.1. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis).

17.2. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Kita vertus, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2457/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011, p. 335–358; 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS01NzgtNTU2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-578-556/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-578-556/2015">A-578-556/2015</a>; ir kt.).

17.3. Pareiškėjos teigimu, atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad dėl atsakovo neteisėto sprendimo pareiškėjai nebuvo leista krovinio nukreipti perdirbti kailinių gyvūnų pašarų gamybai.

18. Ginčo laikotarpiu gyvūninių produktų, įvežamų į Europos Sąjungą per Lietuvos Respublikos pasienio veterinarijos postus iš trečiųjų šalių, veterinarinio tikrinimo tvarką reglamentavo tuo metu galiojusi Gyvūninių produktų, įvežamų į Lietuvos Respubliką, veterinarinio tikrinimo tvarka, patvirtinta 2003 m. rugsėjo 8 d. įsakymu Nr. B1-723 (toliau – ir Produktų įvežimo tvarka), kuri įgyvendina 1997 m. gruodžio 18 d. Tarybos direktyvą 97/78/ EB, nustatančią principus, reglamentuojančius iš trečiųjų šalių į Bendriją įvežamų produktų veterinarinių patikrinimų organizavimą (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 22 tomas, p. 247), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2013 m. gegužės 13 d. Tarybos direktyva 2013/20/ES (OL 2013 L 158, p. 234) (toliau – ir Direktyva 97/78/ EB).

18.1. Produktų įvežimo tvarkos 2 punkte pateikta asmens, atsakingo už siuntą, sąvoka – fizinis ar juridinis asmuo, kuris pagal 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 2913/92, nustatantį Bendrijos muitinės kodekso nuostatas, atsako už reglamente nurodytų įvairių situacijų, į kurias gali patekti siunta, išsprendimą, bei reglamento 5 straipsnyje nurodytas atstovas, kuris prisiima atsakomybę dėl šioje Tvarkoje nurodytų patikrinimų.

18.2. Tame pačiame 2 punkte įtvirtinta ir produktų sąvoka – gyvūniniai produktai, nurodyti 1989 m. gruodžio 11 d. Tarybos direktyvoje 89/662/EEB dėl Bendrijos vidaus prekybos veterinarinių patikrinimų, siekiant sukurti vidaus rinką, ir 1990 m. birželio 26 d. Tarybos direktyvoje 90/425/EEB dėl Bendrijos vidaus prekybos tam tikrais gyvūnais ir produktais veterinarinių ir zootechninių patikrinimų, atliekamų siekiant sukurti vidaus rinką, įskaitant šalutinius gyvūninius produktus, kurie nenurodyti Sutarties II priede, ir augalinius produktus, nurodytus 64 punkte.

18.3. Trečiosios šalys – šalys, nepriklausančios Europos Sąjungai (Produktų įvežimo tvarkos 2 punktas).

18.4. Vadovaujantis Produktų įvežimo tvarkos 3-5 punktais, produktų siunta iš trečiųjų šalių, įvežama į Europos Sąjungą per Lietuvos Respublikos pasienio veterinarijos postą, turi būti patikrinta vadovaujantis Tvarkoje išdėstytais reikalavimais (3 punktas); produktų siunta iš trečiųjų šalių į Lietuvos Respublikos teritoriją turi būti įvežama per PVP (4 punktas); asmuo, atsakingas už siuntą, PVP, per kurį bus įvežama siunta, valstybiniam veterinarijos gydytojui privalo iš anksto faksu ar kitu būdu perduoti informaciją apie siuntą, užpildant veterinarinio įvežimo dokumento, patvirtinto 2004 m. sausio 22 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 136/2004, 1 dalį. <...> (5 punktas).

18.5. Pagal Produktų įvežimo tvarkos 33.3 papunktį, viena iš būtinųjų sąlygų gauti Tarnybos leidimą gabenti tranzitu per ES teritoriją iš vienos trečiosios šalies į kitą arba į tą pačią trečiąją šalį siuntas, jei už siuntą atsakingas asmuo raštu įsipareigoja, kad, jei produktai bus pripažinti netinkamais, atsiimti grąžinamą produktų siuntą arba sunaikinti ją pagal 63–66 punktus.

18.6. Produktų įvežimo tvarkos 41 punkte įtvirtinta, kad jei atlikus 39 punkte nurodytus patikrinimus, nustatoma, kad siunta neatitinka ES reikalavimų, PVP valstybinis veterinarijos gydytojas išrašo veterinarinio įvežimo dokumentą, kuris yra susijęs su muitinės dokumentais; tokiu atveju kompetentingos pasienio kontrolės punkto veterinarijos ir muitinės institucijos gali leisti siuntą įvežti į laisvąją zoną, laisvąjį sandėlį ar muitinės sandėlį, <...>.

18.7. Produktų įvežimo tvarkos 45 punkte įtvirtinta, kad 41 punkte nurodytas siuntas leidžiama išvežti iš laisvosios zonos, laisvojo sandėlio ar muitinės sandėlio tik siekiant išgabenti jas į trečiąją šalį ar tiekti į sandėlį, nurodytą 49–53 punktuose, arba sunaikinti. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Direktyvos Nr. 97/78EB 12 straipsnio 8 dalyje, nustatančioje, kad 4 dalyje minimos siuntos (produktai, neatitinkantys Bendrijos reikalavimų) iš laisvosios zonos, franko ar muitinės sandėlio gali būti išsiųstos į trečiąją šalį ar į 13 straipsnyje minimą sandėlį arba sunaikinti.

18.8. Pagal Produktų įvežimo tvarkos 46 punktą, visas išlaidas, vykdant 37–45 punktuose nurodytas procedūras, įskaitant apžiūrą ir tikrinimus, apmoka asmuo, atsakingas už siuntą, arba jo atstovas, atsižvelgiant į nuostatas, įtvirtintas Tarnybos direktoriaus 2004 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. B1-321 „Dėl Importuojamų, tranzitu gabenamų gyvūnų, gyvūninių produktų ir kitų produktų valstybinės veterinarinės priežiūros paslaugų įkainių patvirtinimo“, Lietuvos Respublikai neatlyginant.

19. Sisteminė aptartų teisės normų analizė leidžia teigti, kad siunta, skirta vežti tranzitu per Europos Sąjungos teritoriją į trečiąją šalį, grąžinta į tranzitinę šalį (Lietuvą) ir įvežta į atitinkamą muitinės sandėlį, iš jo gali būti išvežama tik siekiant ją išgabenti į trečiąją šalį arba sunaikinti.

20. Nagrinėjamu atveju, susiklostė tokia faktinė situacija, kad tranzitinė siunta, nepasiekusi Kazachstano, 2018 m. spalio 29 d. buvo grąžinta į Kenos PVP, kuriame buvo sulaikyta, surašytas 2018 m. spalio 29 d. sulaikymo aktas Nr. 153. Sulaikymo priežastimi Sulaikymo akte nurodyta, kad importuotojas nepateikė išankstinės informacijos – Veterinarinio įvežimo dokumento (VID) 1 dalies, kaip tai numatyta 2004 m. sausio 22 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 136/2004, nustatančiame produktų, importuojamų iš trečiųjų šalių, veterinarinių patikrinimų Bendrijos pasienio veterinarijos postuose tvarką, ir nesumokėtas valstybės rinkliavos mokestis. Sulaikymo akte, be kita ko, nurodyta, kad siunta sulaikoma, kol bus pateiktas VID 1 dalies egzempliorius su originaliais asmens, atsakingo už siuntą, parašais bei sumokėtos valstybės rinkliavos. Tarnybos Kenos PVP veterinarijos gydytojo sprendimu 2019 m. spalio 8 d. siunta buvo nukreipta į utilizavimo įmonę sunaikinimui.

21. Pareiškėja nesutinka su Tarnybos pozicija, išreikšta 2018 m. lapkričio 22 d. Tarnybos raštu Nr. B6-(1.9)-3169 „Dėl gyvūninių produktų siuntos“, kuriuo atsakyta į pareiškėjos prašymą leisti tranzitinę siuntą panaudoti kailinių žvėrelių pašaro gamybai ir pareiškėja informuota, kad gyvūninių produktų siunta negali būti nukreipta kailiniams žvėreliams šerti ir iš pasienio veterinarijos posto turi būti išvežta atgal į trečiąją šalį arba nukreipta sunaikinti. Tokios pačios pozicijos Tarnyba laikėsi ir atsakydama į pareiškėjos analogišką prašymą 2019 m. balandžio 9 d. raštu Nr. B6-(1.9)-1026.

22. Bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja, viena vertus, nesivadovavo minėtais Tarnybos išaiškinimais, tačiau, kita vertus, neginčijo Sulaikymo akto ar Tarnybos 2018 m. lapkričio 22 d. rašto Nr. B6-(1.9)-3169, 2019 m. balandžio 9 d. rašto Nr. B6-(1.9)-1026.

23. Byloje nėra ginčo dėl to, kad šaldytos paukštienos ketvirčiai buvo vežami tranzitu per Lietuvos Respubliką. Vadovaujantis anksčiau nurodytu teisiniu reglamentavimu, teismas sutinka su atsakovės pozicija, kad tranzitinę siuntą grąžinus į Lietuvą (tranzitinę šalį) iš atitinkamo muitinės sandėlio ji gali būti išvežta sunaikinimui arba grąžinta į trečiąją šalį. Tarnyba tinkamai aiškino ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, todėl negalėjo išduoti leidimo tranzitinę siuntą išvežti panaudoti kailinių žvėrelių pašaro gamybai.

24. Teismas atmeta pareiškėjos argumentus, kad Tarnyba, neatlikusi patikrinimo procedūros, priėmė išankstinę išvadą, jog pareiškėjos ekpedijuojama prekė yra I kategorijos gyvūninės kilmės šalutiniai produktai, kurie gali būti tik išvežami sunaikinimui, nes byloje nėra duomenų, kad tarnyba būtų priėmusi tokio pobūdžio sprendimą.

25. Nesutiktina su pareiškėjos argumentu, kad dėl 2018 m. lapkričio 27 d. Šiaulių VMVT pateikto atsakymo, kuriame nurodyta, kad Šiaulių VMVT nedraudžia įsigyti prašomus II kategorijos šalutinius gyvūninius produktus susidarė dviprasmiška situacija, pažeidusi teisėtų lūkesčių principą. Visų pirma, minėtas raštas adresuotas ne pareiškėjai, o Z. D. įmonei „Paringuvio ūkis“. Visų antra, juo nedraudžiama Z. D. įmonei „Paringuvio ūkis“ įsigyti II kategorijos šalutinius gyvūninius produktus, atsižvelgiant būtent į šios įmonės pateiktus duomenis, tačiau nėra duotas leidimas pareiškėjai tranzitinę siuntą nukreipti kailinių žvėrelių pašaro gamybai. Pareiškėja jau buvo gavusi neigiamą Tarnybos atsakymą šiuo klausimu, įformintą 2018 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. B6-(1.9)-3169, todėl negalėjo turėti teisėtų lūkesčių tokiu išaiškinimu nesivadovauti ir ginčo situacijoje elgtis priešingai.

26. Pažymėtina, kad pareiškėja dėl žalos priteisimo iš valstybės dėl galimai neteisėtų Tarnybos veiksmų į teismą kreipėsi po to, kai Klaipėdos apygardos teismas 2021 m. birželio 23 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. E2-388-524/2021, kurioje ieškovės AB „LTG Cargo“ ieškinį patenkino visiškai ir priteisė iš UAB „Litrailas“ 184 720,08 Eur skolą, 15 570,95 Eur delspinigių, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 200 291,03 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. vasario 18 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 239 Eur bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad šioje byloje įrodinėjamas žalos dydis tiesiogiai susijęs su pareiškėjos atžvilgiu taikomos civilinės atsakomybės apimtimi, kuri konstatuota minėtame Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. birželio 23 d. sprendime civilinėje byloje Nr. E2-388-524/2021. Atkreiptinas dėmesys, kad Klaipėdos apygardos teismas konstatavo, kad UAB „Litrailas“, neatsiskaitydamas su „LTG Cargo“ už jos suteiktas pervežimo paslaugas, krovinio, kurio galiojimo terminas buvo pasibaigęs, sunaikinimą, pažeidžia sutartį. Todėl pareiškėja nepagrįstai susieja žalą, kilusią iš sutartinių santykių su „LTG Cargo“ su atsakomybe už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų galimai neteisėtų veiksmų.

27. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Tarnyba, teikusi pareiškėjai atsakymus į jos paklausimus dėl leidimo tranzitinę siuntą panaudoti kailinių žvėrelių pašaro gamybai veikė savo kompetencijos ribose, be kita ko, informavo pareiškėją apie jos galimus elgesio variantus. Pareiškėja nuostolius patyrė ne dėl Tarnybos neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Nagrinėjamu atveju šioje byloje nenustačius Tarnybos pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. vienos iš sąlygų civilinei atsakomybei kilti, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo. Nenustačius veiksmų neteisėtumo, teismas plačiau nepasisako dėl kitų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio) nustatymo. Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

28. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju sprendimas priimtas ne pareiškėjos naudai, todėl ji neįgyja teisės į teismo išlaidų atlyginimą.

29. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Litrailas“ skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Henrikas Sadauskas