Dėl sprendimų, įsakymų, potvarkių, sandorių pripažinimo niekiniais ir niekinių sandorių padarinių taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-109/2012

Teisminio proceso Nr. 2-15-3-00633-2010-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1; 30.1; 30.6; 41 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų L. M., L. M. D., N. V., R. Š., R. P., A. P., V. Č., G. K., Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos ieškinį atsakovams L. M., L. M. D., N. V., R. Š., R. P., A. P., V. Č., G. K., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Biržų rajono savivaldybei, L. B. dėl sprendimų, įsakymų, potvarkių, sandorių pripažinimo niekiniais ir niekinių sandorių padarinių taikymo; tretieji asmenys: Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, notarė N. K. ir valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filialas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje ieškovas ginčija, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese priimtų nuosavybės teises atkuriančių institucijų sprendimų, taip pat valstybinės žemės namų valdoje pirkimo (privatizavimo) pagrindais galėjo pereiti privačion nuosavybėn prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių esanti žemė, kuri yra regioninių parkų teritorijoje bei miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kultūros vietovių sąrašą). Ieškovas nurodė, kad atsakovams priklausantys žemės sklypai patenka į Biržų regioninio parko teritorijos konservacinę zoną – Biržų pilies kultūrinį rezervatą; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarimu Nr. 256 „Dėl buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų išsaugojimo principų atstatant nuosavybės teises, vykdant privatizavimą ir žemės reformą“ (Žin., 1992, Nr. 17-491) patvirtintas Neprivatizuotinų buvusių dvarų sodybos – istorijos ir kultūros paminklų sąrašas, į kurį įrašyta Biržų pilis ir nustatytas Biržų pilies paminklo teritorijos plotas – 12,4 ha. Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje aktualiu bylai aspektu galiojusioje ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu buvo nustatyta, kad valstybės institucijų, savivaldybių aktai, kurie galėjo turėti įtakos nekilnojamųjų vertybių ir jų teritorijų saugojimui, taip pat teritorinio planavimo dokumentai turėjo būti suderinti su Kultūros vertybių apsaugos departamentu; šiuo atveju tokio reikalavimo nesilaikyta. Atsakovai atsikerta, kad administracinių aktų ir sandorių sudarymo metu galiojusių Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, Žemės reformos, Saugomų teritorijų įstatymų nuostatose buvo įtvirtinta bendrosios taisyklės išimtis, kad žemę, esančią valstybiniuose regioniniuose parkuose ir nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijose, esančiose miestų teritorijų dalyse prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių, buvo galima privatizuoti. Vien ta aplinkybė, kad administraciniai aktai ir sandoriai nesuderinti su Kultūros vertybių apsaugos departamentu, nėra pakankamas pagrindas pripažinti juos negaliojančiais. Be to, bylos įrodymais apskritai nenustatyta, ar visa ginčo žemė (jos dalis) pateko į neprivatizuotiną ir valstybės išperkamą regioninio parko rezervato teritoriją.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Biržų rajono apylinkės teismas 2011 m. vasario 7 d. sprendimu ieškinį tenkino; pripažino negaliojančiais: 1) Panevėžio apskrities viršininko 1998 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. 4-44997-7786, kuriuo V. H. D. atkurta nuosavybės teisė į 0,2921 ha žemės sklypą, esantį Biržuose, (duomenys neskelbtini), ir Panevėžio apskrities viršininko administracijos 1998 m. kovo 16 d. įsakymo Nr. 220ž dalį, kuria atkurtos nuosavybės teisės į žemę V. H. D. (sprendimo Nr. 4-44997-7786) 0,2921 ha, Biržuose, (duomenys neskelbtini); 2) 2000 m. lapkričio 21 d. paveldėjimo teisės liudijimą, kuriuo L. M. D. ir N. V. paveldėjo lygiomis dalimis 0,2921 ha žemės sklypą (unik. Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Biržuose, (duomenys neskelbtini); taikė restituciją: 0,2921 ha žemės sklypą (unik. Nr. (duomenys neskelbtini), grąžino valstybei; 3) 2000 m. gruodžio 20 d. dovanojimo sutartį Nr. 2-8314, kuria N. V. jai priklausančią 1/2 dalį 0,2921 ha žemės sklypo, esančio Biržuose, (duomenys neskelbtini), padovanojo L. M. D.; 4) 2005 m. birželio 7 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 4880 dalį, kuria L. M. D. 0,2921 ha žemės sklypą (unik. Nr. (duomenys neskelbtini) Biržuose, (duomenys neskelbtini), pardavė L. M.; 5) 2000 m. spalio 10 d. Biržų rajono mero potvarkio Nr. 648 2 punktą, kuriuo pritarta suteikti O. K. namų valdai neatlygintinai 1335 kv. m žemės sklypą, esantį Biržuose, (duomenys neskelbtini); 6) Panevėžio apskrities viršininko 2000 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. 2469ž dalį, kuria O. K. suteiktas nuosavybėn neatlygintinai valstybinės žemės sklypas, valdytas činšo teise, – 0,1335 ha naudojamas žemės sklypas, esantis Biržuose, (duomenys neskelbtini); 7) 2004 m. gruodžio 20 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. NK-4871 dalį, kuriuo 0,1335 ha žemės sklypą (unik. Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Biržuose, (duomenys neskelbtini), paveldėjo G. K.; taikė restituciją ir žemės sklypą grąžino valstybei; 8) Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 14 d. įsakymo Nr. 1080ž dalį „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ne aukciono tvarka Biržų rajone“, kuria nutarta R. P. parduoti 1033,2 kv. m, A. P. – 344,4 kv. m, V. G. (Č., nutartyje – G.) – 344,4 kv. m, L. Š. (B.) – 184,5 kv. m ir R. Š. – 184,5 kv. m faktiškai naudojamas prie paveldėtų pastatų žemės dalis Biržuose, (duomenys neskelbtini); 9) 1999 m. lapkričio 19 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2025, kuria V. G. įgijo 3444/24600 dalis 0,2460 ha žemės sklypo (unik. Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Biržuose, (duomenys neskelbtini); taikė restituciją: žemės sklypo dalį grąžino valstybei, o V. G. – 2019 investicinių čekių; 10) 1999 m. lapkričio 19 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2026, kuria R. Š. įgijo 1845/24600 dalis 0,2460 ha žemės sklypo (unik. Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Biržuose, (duomenys neskelbtini); taikė restituciją: žemės sklypo dalį grąžino valstybei, R. Š. – 1082 investicinius čekius; 11) 1999 m. lapkričio 25 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2028, kuria L. Š. (B.) įgijo 1845/24600 dalis 0,2460 ha žemės sklypo (unik. Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Biržuose, (duomenys neskelbtini); taikė restituciją: žemės sklypo dalį grąžino valstybei, L. B. (Š.) – 1082 investicinius čekius; 12) 1999 m. lapkričio 25 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2029, kuria R. P. įgijo 10332/24600 dalis 0,2460 ha žemės sklypo, (unik. Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Biržuose, (duomenys neskelbtini); taikė restituciją: žemės sklypo dalį grąžino valstybei, R. P. – 6058 investicinius čekius; 13) 1999 m. lapkričio 25 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2030, kuria A. P. įgijo 3444/24600 dalis 0,2460 ha žemės sklypo (unik. Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Biržuose, (duomenys neskelbtini); taikė restituciją: žemės sklypo dalį grąžino valstybei, A. P. – 2019 investicinius čekius.

Teismas nustatė, kad ginčo sklypai Biržuose, (duomenys neskelbtini), patenka į Kultūros vertybių registre registruotų nekilnojamųjų kultūros vertybių – Biržų pilies (kodas - G54K), pilies rūmų (kodas G54K1), tilto (kodas - G54K2), vartų liekanų (kodas G54K3), gynybinių statinių (kodas G54K4), 14,7 ha ir Biržų piliavietės (13,36 ha) teritorijas. Be to, Biržų piliavietė priklausė objektams, turintiems kultūrinę vertę bei visuomeninę reikšmę, registruojamiems kaip nekilnojamosios kultūros vertybės. Teismas sprendė, kad administraciniai aktai priimti, nederinant jų su tuomečiu Kultūros vertybių apsaugos departamentu, taip pažeistos imperatyviosios įstatymo nuostatos. Teismas sutiko su atsakovų argumentais, kad nėra tikslių Biržų pilies ribų, kad Biržų piliavietės sklypo neįregistruota Nekilnojamojo turto registre, žemės sklypo ribų nepažymėta kadastro duomenų žemėlapyje. Vis dėlto teismas sprendė, kad valstybės institucijų 1998-2000 m. laikotarpiu priimti sprendimai, formuojant ir perleidžiant valstybinės žemės sklypus, turi įtakos nekilnojamosioms kultūros vertybėms ir jų teritorijos saugojimui; tai yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad ginčo teisės aktai turėjo būti priimti, juos suderinus su Kultūros vertybių apsaugos departamentu (Nekilnojamų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 5 straipsnio 8 dalis). Konstatavęs, kad atsakovai neteisėtai tapo žemės sklypų (duomenys neskelbtini) savininkais, teismas taikė civilinės teisės principą, jog iš neteisėtų veiksmų negali kilti teisėtų padarinių ir ginčo aktus bei vėliau dėl ginčo žemės sklypų sudarytus sandorius panaikino kaip niekinius ir negaliojančius, taikė restituciją. Teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovė L. M. D. 2005 m. birželio 7 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė L. M. ne tik 0,2921 ha žemės sklypą, bet ir statinius, ir jie įvertinti kartu, tačiau byloje nepateikta duomenų apie tai, kiek sandorio sudarymo metu buvo įvertintas žemės sklypas ir už kokią kainą jis parduotas, todėl nurodytų sandorių negaliojimo teisinių padarinių klausimą dėl žemės sklypo, esančio Biržuose, (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties šalims paliko spręsti atskirai.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų G. K., R. P., A. P., V. Č., R. Š., Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Biržų žemėtvarkos skyriaus, L. M., N. V., L. M. D. apeliacinius skundus, 2011 m. gegužės 25 d. nutartimi paliko nepakeistą Biržų rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimą. Kolegija pažymėjo byloje nustatytas aplinkybes, kad Panevėžio apskrities viršininko 1998 m. kovo 16 d. sprendimu V. H. D. buvo atkurta nuosavybės teisė į 0,2921 ha žemės sklypą Biržuose, (duomenys neskelbtini); 1999 m. spalio 14 d. įsakymo Nr. 1080ž „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ne aukciono tvarka Biržų rajone“ pagrindu 1999 m. lapkričio 19 d. ir 1999 m. lapkričio 25 d. sudarytos valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartys, kuriomis prie paveldėtų pastatų parduota atitinkamomis dalimis V. G. (Č.) – 3444/24600, R. Š. - 1845/24600 d., L. Š. (B.) - 1845/24600 d., R. P. - 10332/24600 d., A. P. - 3444/24600) parduotas 0,2460 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) Biržuose, (duomenys neskelbtini). Biržų rajono mero 2000 m. spalio 10 d. potvarkiu Nr. 648 (2 punktas) pritarta, kad O. K. namų valdai neatlygintinai būtų suteiktas 1335 kv. m žemės sklypas Biržuose, (duomenys neskelbtini), jai taip pat Panevėžio apskrities viršininko 2000 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 2469ž suteiktas nuosavybėn neatlygintinai valstybinės žemės sklypas, valdytas činšo teise. Dalys ginčo sklypų yra Biržų regioninio parko, kurio ribos buvo nustatytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gruodžio 10 d. nutarimu Nr. 1416 „Dėl Anykščių, Biržų, Krekenavos, Pavilnių, Sirvėtos, Verkių regioninių parkų ir jų zonų ribų patvirtinimo“ teritorijoje, pagal šį nutarimą Biržų regioninio parko konservacinę zoną sudaro Biržų pilies kultūrinis rezervatas. Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarimu Nr. 256 „Dėl buvusių dvarų sodybų-istorijos ir kultūros paminklų išsaugojimo principų atkuriant nuosavybės teises, vykdant privatizavimą ir žemės reformą“ Biržų pilis įrašyta į neprivatizuotinų buvusių dvarų sodybų istorijos ir kultūros paminklų sąrašą; be to, jame taip pat nustatyta, kad neprivatizuotino kultūros paminklo teritorijos plotas – 12,4 ha, ir tai, jog kultūros paveldo objektas Biržų pilis, Kultūros paveldo apsaugos departamento direktoriaus 1997 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 284 „Dėl objektų įrašymo į registrą“ buvo įrašyta į Kultūros vertybių Registrą, nustatant 14,7 ha teritoriją. Vyriausybės 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 465 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių paskelbimo kultūros paminklais“ Biržų pilis paskelbta kultūros paminklu, o kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ objektas pripažintas saugomu valstybės. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ patvirtintas valstybės saugomas Biržų regioninis parkas; šio nutarimo 6 straipsnyje nustatyta, kad regioninių parkų ir draustinių teritorijose su žemės skyrimu ir žemės reforma susiję visi klausimai turi būti derinami įstatymų nustatyta tvarka.

Administracinių aktų priėmimo metu galiojusiose Žemės reformos (13 straipsnis), Saugomų teritorijų (5 straipsnis), Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (12 straipsnis) įstatymų nuostatose (išskyrus nustatytas išimtis) buvo įtvirtinta, kad žemė neprivatizuojama ir ji valstybės išperkama, kai ji yra valstybinių rezervatų, nacionalinių ir regioninių parkų rezervatų, Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorija. Bylos duomenimis, Biržų pilies statiniai 1996 m. buvo perduoti Biržų rajono savivaldybei, nesuformavus žemės sklypo; dėl to nebuvo tikslios Biržų piliavietės ribos, jos neaiškios. Siekiant išsaugoti kultūros vertybių ir jų teritorijų vientisumą, tik suformavus piliavietės sklypą ir jį įregistravus, gali būti sprendžiami nuosavybės teisių atkūrimo ir valstybinės žemės pardavimo klausimai; Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje, aktualioje ginčo aktų priėmimo metu, buvo nustatyta, kad ministerijų, kitų valstybės valdymo institucijų ir savivaldybių priimami aktai, kurie gali turėti įtakos nekilnojamųjų kultūros vertybių ir jų teritorijų saugojimui, taip pat teritorinio planavimo dokumentai turi būti suderinti su Kultūros vertybių apsaugos departamentu. Nesuderinti aktai ir dokumentai yra negaliojantys nekilnojamųjų kultūros vertybių, jų teritorijų bei apsaugos zonų atžvilgiu. Byloje nėra duomenų, kad Kultūros vertybių registre registruotoje Biržų pilies teritorijoje galima perleisti ar formuoti žemės sklypus. Kadangi nepateikta įrodymų, kad Biržų piliavietės ribos yra nustatytos ir kad valstybės institucijų priimti sprendimai dėl ginčo sklypų Biržuose, (duomenys neskelbtini), suformavimo ir suteikimo naudotis, atkurti nuosavybės teises, privatizuoti buvo derinti su kultūros paveldo apsaugos institucijomis, tai kolegija pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog nesuderinti administraciniai aktai yra negaliojantys nekilnojamųjų kultūros vertybių, jų teritorijų bei apsaugos zonų atžvilgiu. Ta aplinkybė, kad Kultūros vertybių apsaugos departamentas 1998 m. spalio 9 d. rašte Biržų rajono savivaldybės administracijai išaiškino, kad Biržų piliavietės teritorijoje esantys žemės sklypai prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių gali būti privatizuoti, nėra pagrindas išvadai, jog, priimant konkrečius administracinius aktus dėl ginčo sklypų, tai buvo suderinta su Kultūros vertybių apsaugos departamentu. Pripažinus neteisėtais Panevėžio apskrities administracijos sprendimus ir įsakymus bei Biržų rajono mero potvarkį negaliojančiais, pagrįstai pripažinti negaliojančiais dėl ginčo objektų išduoti paveldėjimo liudijimai, sudaryti jų perleidimo sandoriai, taikyta restitucija.

Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl senaties termino eigos pradžios ieškinio reikalavimui pareikšti (CK 1.127 straipsnio 1 dalis); apie pažeidimus, padarytus suformuojant ir suteikiant naudotis žemės sklypus Biržų piliavietės teritorijoje, ieškovui tapo žinoma 2006 m., ir ši aplinkybė nepaneigta. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio teritorinis padalinys dėl nustatytų imperatyviųjų įstatymo normų pažeidimo pašalinimo 2006 m. spalio 16 d. kreipėsi į Panevėžio apskrities viršininko administraciją, vėliau – Panevėžio apygardos prokuratūrą; nutarimas atsisakyti ginti viešąjį interesą 2009 m spalio 23 d. buvo skundžiamas Generalinei prokuratūrai. Taigi valstybės institucijoms atsisakius ginti viešąjį interesą, ieškovas kreipėsi į teismą, nepraleidęs nustatyto dešimties metų senaties termino ieškiniui pareikšti (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Ieškovas šią teisę įgijo pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 25 punktą. Kolegija taip pat nelaikė, kad ginčo žemės sklypų privatizavimo dokumentų derinimas su asmenimis, kurie neturėjo kompetencijos tokius veiksmus atlikti, taigi veikė neteisėtai, suponuotų išvadą dėl su valstybės saugomo kultūros paminklo teritorijos žeme susijusių priimtų sprendimų teisėtumo. Ginčo administracinių aktų ir sandorių panaikinimas visa apimtimi, kolegijos vertinimu, neatitinka siektinų tikslų; sprendžiant priešingai, išeitų, kad šie aktai ir sandoriai naikintini tik dėl tos dalies, kurioje žemės sklypai Biržuose, (duomenys neskelbtini), jų perleidimo privačion nuosavybėn metu pateko į Biržų piliavietės kultūrinio rezervato teritoriją, tačiau toks reikalavimas, nesant sumažintų ginčo žemės sklypų planų, nepagrįstas įrodymais.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo panaikinti bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimą ir nutartį, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Dėl nuosavybės teisių V. H. D. atkūrimo į 0,2921 ha namų valdos žemės sklypą Biržuose, (duomenys neskelbtini), ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatų taikymo. Ginčą nagrinėję teismai administracinius aktus ir sandorius, kuriais V. H. D. buvo atkurtos nuosavybės teisės į namų valdos žemės sklypą, esantį Biržuose, (duomenys neskelbtini), galėjo panaikinti tik nustatę, kad šis žemės sklypas jo perleidimo privačion nuosavybėn metu pateko į valstybės išperkamus plotus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje J. K. v. G. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-414/2009). Iš bylos duomenų matyti, kad V. H. D. prašymą atkurti nuosavybės teises pateikė 1991 m. gruodžio 13 d., Panevėžio apskrities viršininkas 1998 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 4-44997-7786 šį prašymą patenkino, o Biržų pilies kultūrinis rezervatas buvo įsteigtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gruodžio 10 d. nutarimu Nr. 1416 „Dėl Anykščių, Biržų, Krekenavos, Pavilnių, Sirvėtos, Verkių regioninių parkų ir jų zonų ribų patvirtinimo“, kuris įsigaliojo tik 1998 m. gruodžio 17 d. (nuo ginčo sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo praėjus devyniems mėnesiams). Teismai į šias faktines aplinkybes neatsižvelgė ir klaidingai spręsdami, kad ginčo žemės sklypas Biržuose, (duomenys neskelbtini), buvo valstybės išperkamoje teritorijoje, t. y. Biržų regioninio parko konservacinėje zonoje – Biržų pilies kultūrinio rezervato teritorijoje, bylos faktinėms aplinkybėms netinkamai taikė Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 5 punkto (redakcija, galiojanti nuo 1997 m. liepos 9 d.) nuostatas. Teismai turėjo taikyti Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 1995 m. liepos 22 d. iki 2001 m. gruodžio 27 d.), kurioje buvo nustatyta, kad nuosavybės teisių į žemę ir mišką atkūrimo tvarką ir sąlygas saugomose teritorijose nustato Atkūrimo įstatymas, Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte (nuosavybės teisių atkūrimo metu galiojusi redakcija) ir Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punkte (nuosavybės teisių atkūrimo metu galiojusi redakcija) įtvirtintas išimtis, pagal kurias regioniniuose parkų miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kultūros vietovių sąrašą), buvo leidžiama atkurti nuosavybės teises tais atvejais, kai prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas buvo nuosavybės teise turėtoje žemėje. Nuosavybės teisių V. H. D. atkūrimui taikydami po devynių mėnesių nuo ginčo administracinių aktų priėmimo įsigaliojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gruodžio 10 d. nutarimo 1416, kuriuo patvirtintos Biržų regioninio parko ir jo zonų ribos, nuostatas, teismai pažeidė konstitucinį ir pagrindinį teisės veikimo laiko atžvilgiu principą lex retro non agit (įstatymas atgaline tvarka negalioja), pagal kurį teisės normos negali būti taikomos juridiniams faktams ir teisiniams padariniams, įvykusiems iki šio akto įsigaliojimo. Pažymėtina, kad tokios nuostatos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris 2011 m. birželio 14 d. nutartyje civilinėje byloje UAB „Arka“ v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-280/2011, pažymėjo, jog teismai, aiškindami ir taikydami įstatymo nuostatas, turi atsižvelgti į ginčui taikytinų teisės normų galiojimą laiko atžvilgiu. Teismai nepagrįstai argumentavo siekį išsaugoti kultūros vertybių ir jų teritorijų vientisumą. Klausimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ypač kai nuosavybės teisės atkuriamos natūra, gali būti sprendžiami, tik suformavus piliavietės sklypą ir jį įregistravus. Nuosavybės teisių atkūrimo ir valstybinės žemės privatizavimo procesai prasidėjo po to, kai Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio įstatymo“ (Žin., 1990, Nr. 9-224) atvėrė kelią privačiai nuosavybei. Šiame kontekste pažymėtina tai, kad Biržų pilis į Neprivatizuotinų buvusių dvarų sodybos – istorijos ir kultūros paminklų sąrašą buvo įrašyta 1992 m., tačiau Biržų piliavietės teritorijai nebuvo suformuota žemės sklypo iki Panevėžio apskrities viršininko 1998 m. kovo 16 d. sprendimo ir Panevėžio apskrities viršininko 1998 m. kovo 16 d. įsakymo Nr. 220Ž priėmimo. Kultūros paveldo departamentas ieškinyje nurodė, kad Biržų pilies nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialieji planai tikslu suformuoti Biržų piliavietės žemės sklypą ir jį įregistruoti Nekilnojamojo turto registre buvo pradėti rengti tik 2007 m., priėmus Kultūros paveldo departamento 2007 m. kovo 13 d. įsakymą Nr. Į-82 „Dėl kultūros paveldo objekto – Biržų pilies (G54KP), Biržų rajono savivaldybė, Biržai, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiųjų planų rengimo“ (Žin., 2007, Nr. 32-1179). Tai reiškia, kad už kultūros vertybių išsaugojimą atsakinga institucija nesirūpino Biržų piliavietės plano rengimu daugiau kaip 15 metų. Atsižvelgiant į tai, Panevėžio apygardos teismo argumentas, kad ginčo teritorijoje negalima buvo atkurti nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypą prie privačių namų valdos statinių Biržuose, (duomenys neskelbtini), iki bus suformuotas ir įregistruotas Biržų piliavietės sklypas, yra neteisėtas ir nepagrįstas.

2. Dėl nuosavybės teisių į valstybinės namų valdų žemės sklypus, esančius Biržuose, (duomenys neskelbtini), ir patenkančius į Biržų regioninio parko teritoriją, perleidimo pagal Žemės reformos ir Saugomų teritorijų įstatymų nuostatas. Teismai netinkamai taikė Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 dalį, bet ne šio straipsnio 5 dalį, taip pat netinkamai aiškino Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio nuostatas.

Pagal Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 5 dalį (redakcija, galiojusi nuo 1997 m. liepos 2 d. iki 2001 m. rugpjūčio 17 d.) negalėjo būti privatizuojama žemė, kuri yra valstybinių rezervatų, nacionalinių parkų ir regioninių parkų, Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorija. Šiuo atveju Biržų regioninio parko teritorija ginčo administracinių aktų priėmimo ir sandorių sudarymo metu nebuvo priskirta neprivatizuojamai žemei, todėl Panevėžio apskrities viršininko administracija, privačion nuosavybėn perleisdama žemės sklypus Biržuose, (duomenys neskelbtini), teisingai vadovavosi Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punkto (ginčo administracinių aktų ir sandorių sudarymo metu galiojusi redakcija), kuriame buvo įtvirtinta išimtis, kad leidžiama privatizuoti žemę, esančią miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kultūros vietovių sąrašą), taip pat buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų teritorijose, jeigu šiose teritorijose esantys žemės sklypai yra prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių, nuostatomis. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 5 dalies nuostatas, tačiau neįvertino ir nenurodė Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punkte įtvirtintos išimties. Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 4 dalies (redakcija, galiojusi nuo 1995 m. liepos 22 d. iki 2001 m. gruodžio 27 d.) nuostatose buvo įtvirtintas draudimas privatizuoti valstybinių draustinių, valstybinių parkų draustinių ir rekreacinių zonų žemę, taip pat ne žemės ūkio naudmenas (miškus, krūmynus, vandenis, pelkes, smėlynus, nenaudojamą žemę), išskyrus grąžinamą žemę, namų valdų žemės sklypus, asmeninio ūkio žemę ir sodininkų bendrijų narių sodų sklypus ar iki 5 ha ploto miško, krūmynų, vandenų sklypus, įsiterpusius į žemės ūkio naudmenas ir esančius tarp privačios žemės plotų. Vadinasi, įstatyme nenustatyta draudimo ginčo teritorijoje esančius prie piliečiams nuosavybės teise priklausančių statinių žemės sklypus (duomenys neskelbtini) grąžinti, parduoti ir perleisti privačion nuosavybėn, tačiau šiuo atveju teismai pirmiausia privalėjo nustatyti, ar žemės sklypai (duomenys neskelbtini) jų perleidimo privačion nuosavybėn metu pateko į Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančią ir neprivatizuotiną žemę, ir jeigu pateko – kokia dalis; tik nustačius šias aplinkybes, būtų atsiradęs pagrindas taip pat spręsti, ar ginčo administraciniai aktai ir sandoriai, kuriais pilietei O. K. suteiktas nuosavybėn neatlygintinai činšo teise valdytas 0,1335 ha namų valdos žemės sklypas (duomenys neskelbtini), bei R. P., A. P., V. Č. (buvusi pavardė G.), L. B. (buvusi pavardė Š.) ir R. Š. parduotas 0,2460 ha valstybinės žemės sklypas (duomenys neskelbtini) visa apimtimi ar iš dalies pažeidė Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 5 dalies ir Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 4 dalies imperatyviąsias nuostatas, kuriose buvo įtvirtintas draudimas perleisti privačion nuosavybėn Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančią žemę.

3. Dėl ginčo administracinių aktų ir sandorių panaikinimo CK 1.80 straipsnio pagrindu. Taikydami CK 1.80 straipsnio nuostatas, bylą nagrinėję teismai galėjo patenkinti ieškovo prašymą panaikinti ginčo administracinius aktus ir sandorius tik ta apimti, kuria privačion nuosavybėn buvo perleista valstybei išimtine nuosavybės teise priklausanti teritorija ir kurios privatizuoti nebuvo galima. Kadangi teismai ginčo administracinius aktus ir sandorius panaikino visa apimtimi, tai teismų sprendimuose turėjo būti pateikti motyvai ir argumentai, įrodantys, jog šie aktai ir sandoriai pažeidė imperatyviąsias įstatymų nuostatas visa apimtimi, tačiau teisminio nagrinėjimo metu teismai šių aplinkybių nenustatinėjo ir nepasisakė dėl ginčo žemės sklypų užimamos teritorijos patekimo į Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančius plotus visa apimtimi ar tik iš dalies. Tam, kad būtų pagrindas ginčo administracinius aktus ir žemės perleidimo sandorius pripažinti niekiniais, būtina konstatuoti, jog priimti ir sudaryti šiuos aktus bei sandorius draudė tuo metu galiojusios imperatyviosios įstatymų nuostatos (CK 47 straipsnis (Žin., 1964, Nr. 19-138); CK 1.78 straipsnio 1 dalis ir 1.80 straipsnis; Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (Žin., 2000, Nr. 74-2262) 9 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju teismų išvados dėl ginčo administracinių aktų ir sandorių panaikinimo negali būti laikomos pagrįstomis, kol nebus nustatyta, ar Panevėžio apskrities viršininko administracija apskritai neturėjo teisės perleisti ginčo žemės sklypų privačion nuosavybėn. Dėl to ypač svarbu buvo nustatyti faktines aplinkybes: 1) kada buvo įsteigtas Biržų pilies kultūrinis rezervatas ir nustatytos jo ribos; 2) aplinkybę – pateko ar nepateko ginčo žemės sklypai į šio rezervato teritoriją ir jeigu pateko – kokia dalimi; 3) ar galbūt į Biržų piliavietės kultūrinio rezervato teritoriją patekusi ginčo žemės sklypų dalis buvo pakankamas pagrindas administracinius aktus ir sandorius panaikinti visa apimtimi, t. y. ar ginčo žemės sklypų savininkai nebūtų sudarę sandorių, neįtraukiant negaliojančios dalies pagal CK 1.96 straipsnio nuostatas. Nenustačius šių esminių aplinkybių, nėra pagrindo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimą ir nutartį laikyti pagrįstais ir teisėtais. Vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas). Žemę, esančią valstybiniuose regioniniuose parkuose ir nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijose, esančiose miestų teritorijų dalyse prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių, ginčo administracinių aktų priėmimo ir sandorių sudarymo metu privatizuoti buvo galima dėl įstatymuose nustatytų taisyklių išimčių, įtvirtintų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte (redakcija, galiojusi nuo 1997 m. liepos 9 d. iki 2002 m. balandžio 1 d.). Šio punkto nuostatose buvo nustatyta, kad žemė turėjo būti valstybės išperkama, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, išskyrus šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį, kai prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas yra nuosavybės teise turėtoje žemėje ir perduodamas neatlygintinai nuosavybėn; Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje (be pakeitimų galioja nuo 1997 m. liepos 2 d.) nustatyta, kad žemė neprivatizuojama, jeigu ji yra miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kultūros vietovių sąrašą), taip pat yra buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų teritorijose, išskyrus šiose teritorijose esančius žemės sklypus prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių; Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (redakcija, galiojusi nuo 1993 m. lapkričio 24 d. iki 2001 m. gruodžio 27 d.) nuostatas, kad rezervatų, valstybinių parkų rezervatų, Kuršių nerijos nacionalinio parko žemė yra valstybės nuosavybė, o kitose saugomose teritorijose žemės nuosavybė galėjo būti valstybinė ir privati. To paties straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 1995 m. liepos 22 d. iki 2001 m. gruodžio 27 d.) buvo nustatyta, kad nuosavybės teisių į žemę ir mišką atkūrimo tvarką ir sąlygas saugomose teritorijose nustato Atkūrimo įstatymas, o Saugomų teritorijų įstatymo 4 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 1995 m. liepos 22 d. iki 2001 m. gruodžio 27 d.) buvo įtvirtintas draudimas privatizuoti valstybinių draustinių, valstybinių parkų draustinių ir rekreacinių zonų žemę, taip pat ne žemės ūkio naudmenas (miškus, krūmynus, vandenis, pelkes, smėlynus, nenaudojamą žemę), išskyrus grąžinamą žemę, namų valdų žemės sklypus, asmeninio ūkio žemį ir sodininkų bendrijų narių sodų sklypus ar iki 5 ha ploto miško, krūmynų, vandenų sklypus, įsiterpusius į žemės ūkio naudmenas ir esančius tarp privačios žemės plotų.

Žemės įstatymo 4 straipsnio (redakcija, galiojusi ginčo administracinių aktų priėmimo ir sandorių sudarymo metu) 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta: 1) valstybinės reikšmės keliams ir bendrojo naudojimo geležinkeliams; 2) Kuršių nerijos nacionaliniam parkui; 3) valstybinės reikšmės miškams; 4) valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektams, kurių sąrašą tvirtino Lietuvos Respublikos Seimas; 5) valstybinės reikšmės vidaus vandenims; 6) teritorinės jūros kontinentiniam šelfui. Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti privačion nuosavybėn nebuvo galima (šio straipsnio 2 dalies redakcija, galiojusi nuo 1994 m. liepos 1 d. iki 2004 m. vasario 20 d.).

Vadovaujantis aptartu teisiniu reglamentavimu, konstatuotina, kad pagal ginčo administracinių aktų priėmimo ir sandorių sudarymo metu galiojusių teisės aktų nuostatas draudžiama buvo privatizuoti tik valstybinių rezervatų, nacionalinių ir regioninių parkų rezervatų žemę, kuri išimtinės nuosavybės teise priklausė Lietuvos Respublikai, o regioninių parkų ir nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijose esančius žemės sklypus prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių privatizuoti (atkurti nuosavybės teises, parduoti ar perleisti privačion nuosavybėn) buvo leidžiama. Taigi, nagrinėjamu atveju ginčo žemės sklypų faktiniam užimamam plotui šių žemės sklypų perleidimo privačion nuosavybėn metu galėjo būti taikomas skirtingas teisinis režimas: 1) teritorija, kuri negalėjo būti perleista privačion nuosavybėn, o jeigu buvo perleista – konstatuotinas imperatyviųjų pirmiau nurodytų įstatymų nuostatų pažeidimas (CK 1.80 straipsnio pažeidimas) ir 2) teritorija, kurią perleisti privačion nuosavybėn buvo leidžiama įgyvendinus tam tikras teisės aktuose įtvirtintas sąlygas (pavyzdžiui, saugomose teritorijose esančią žemę perleisti tik ribotam naudojimui ir pan.) ir dėl kurios privatizavimo teisėtumo spręstina pagal šias sąlygas. Ginčo administraciniai aktai ir sandoriai buvo panaikinti vieninteliu pagrindu – Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 8 dalies (redakcija, galiojusi nuo 1995 m. vasario 1 d. iki 2005 m. balandžio 18 d.) nuostatų pažeidimu.

4. Dėl Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 8 dalies (redakcija, galiojusi nuo 1995 m. vasario 1 d. iki 2005 m. balandžio 18 d.) nuostatų pažeidimo. Teismai sprendė, kad pagrindas administraciniams aktams ir sandoriams panaikinti yra ta aplinkybė, jog šie aktai ir sandoriai, vadovaujantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 8 dalies (redakcija, galiojusi nuo 1995 m. vasario 1 d. iki 2005 m. balandžio 18 d.) nuostatomis, nesuderinti su Kultūros vertybių apsaugos departamentu, tačiau tai nėra pakankamas pagrindas juos pripažinti negaliojančiais. Šiuo atveju buvo būtina atsižvelgti į tai, ar neatlikti tam tikri procedūriniai veiksmai turi esminę reikšmę ginčijamų administracinių aktų bei sandorių galiojimui. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 8 dalies nuostatų pažeidimas būtų pagrindas naikinti administracinius aktus tik tuo atveju, jei iš esmės nebūtų buvusios galimybės atkurti nuosavybės teisių į ginčo esmės sklypus ar perleisti juos privačion nuosavybėn. Tačiau nė viename iš aptartų įstatymų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimą ir žemės perleidimą privačion nuosavybėn, tokio draudimo nenustatyta. Ginčo administraciniai aktai ir sandoriai galėjo būti pripažinti negaliojančiais (niekiniais) tik dėl tos dalies, kuria išspręsta dėl žemės, kuri patenka į valstybės išperkamą ir neprivatizuotiną teritoriją – Biržų pilies kultūrinį rezervatą, t. y. zoną, kurioje esanti valstybinė žemė negalėjo būti perleista privačion nuosavybėn, nes dėl likusios dalies, atsižvelgiant į tai, kad ginčo žemės sklypai privačion nuosavybėn perleisti tik ribotam naudojimui, nustatant specialiąsias žemės naudojimo sąlygas (nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorija ir apsaugos zonos), t. y. įvykdžius visus kitus reikalavimus ir sąlygas (išskyrus reikalavimą suderinti su Kultūros vertybių apsaugos departamentu), pažeidimo nekilnojamųjų vertybių, jų teritorijų bei apsaugos zonų – Biržų regioninio parko apsaugos, rekreacinės ir gyvenamosios zonų – atžvilgiu padaryta nebuvo. Šiuo atveju teismai netyrė ir nevertino, kokių Biržų regioninio parko zonų atžvilgiu ginčo administraciniai aktai ir sandoriai, kuriais buvo privatizuoti žemės sklypai, esantys Biržuose, (duomenys neskelbtini), ar jų dalys galėjo būti pripažinti negaliojančiais dėl Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 8 dalies nuostatų pažeidimo, o kokių zonų atžvilgiu šis pažeidimas laikytinas formaliu, nes jis nėra pakankamas pagrindas panaikinti šiuos administracinius aktus ir sandorius. Vadovaujantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 8 dalies (redakcija, galiojusi nuo 1995 m. vasario 1 d. iki 2005 m. balandžio 18 d.) nuostatomis, buvo pagrindas konstatuoti, kad ginčo administraciniai aktai ir sandoriai yra negaliojantys (niekiniai) tik dėl tos dalies, kurioje perleista privačion nuosavybėn Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausanti neprivatizuojama žemė, t. y. Biržų regioninio parko konservacinės zonos – Biržų kultūrinio rezervato teritorija, patekusi į žemės sklypus Biržuose, (duomenys neskelbtini). Teismai neatskleidė tikrosios Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 8 dalies nuostatų prasmės ir jomis siekiamo tikslo. Šiuo atveju, sprendžiant Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 8 dalies (redakcija, galiojusi nuo 1995 m. vasario 1 d. iki 2005 m. balandžio 18 d.) nuostatų pažeidimo padarinių pašalinimo klausimą, buvo būtina atsižvelgti ir į šiuo metu galiojančias nagrinėjamu atveju aktualias teisės aktų normas; galiojančio Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Taigi pagal galiojančio Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostatas regioninių parkų žemė prie nuosavybės teise priklausančių statinių nepriskirtina valstybės išperkamai. Pagal Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punktą žemė neprivatizuojama, jeigu ji yra miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kultūros vietovių sąrašą), taip pat yra buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų teritorijose, išskyrus šiose teritorijose esančius žemės sklypus prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių.

Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad saugomose teritorijose nuosavybės teisės į žemę, miškus ir vandens telkinius gali būti atkuriamos, žemės sandoriai sudaromi tik laikantis įstatymų nustatytų žemės, miškų ir vandens telkinių naudojimo apribojimų, sąlygų ir reikalavimų, saugomų teritorijų nuostatų ir šių teritorijų tvarkymo planų (planavimo schemų), kitų šio įstatymo 5 straipsnyje nurodytų veiklą saugomose teritorijose reglamentuojančių dokumentų nustatytų reikalavimų, o šio straipsnio 7 dalyje įtvirtinta nuostata, kad valstybinių draustinių, valstybinių parkų ir biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijų draustinių, taip pat rekreacinių zonų valstybinė žemė, miškai, vandenys, krūmai, pelkės, akmenynai ir kita nenaudojama žemė neparduodama, išskyrus namų valdų, asmeninio ūkio ir sodininkų bendrijų žemę bei iki 5 hektarų ploto sklypus, įsiterpusius į žemės ūkio naudmenas ir esančius tarp privačios žemės valdų. Taigi, akivaizdu, kad nagrinėjamu klausimu aktualus galiojantis teisinis reglamentavimas, palyginus jį su galiojusiu 1998–2000 m., iš esmės nepakito ir privatizuoti regioninių parkų teritorijoje bei miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kultūros vietovių sąrašą), esančią žemę prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių, yra leidžiama.

3. Dėl proceso teisės normų pažeidimo. Teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis), neatsižvelgė į teismų praktikos išaiškinimus dėl įrodymų vertinimą nustatančių teisės normų taikymo. Laikydamiesi dispozityvumo ir rungimosi principų, įrodymų rinkimo ir vertinimo taisyklių, teismai neišanalizavo į bylą pateiktos planinės medžiagos ir išsamiai ir argumentuotai nepasisakė, ar ji yra pakankamas įrodymas išvadai, kad ginčo žemės sklypai (ar jų dalis) Biržuose, (duomenys neskelbtini), jų perleidimo privačion nuosavybėn metu iš tiesų pateko į Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausiusią teritoriją; teismai apsiribojo ginčo administracinių aktų priėmimo ir sandorių sudarymo metu galiojusių teisės normų, reglamentavusių valstybinės žemės sklypų, esančių valstybės saugomose teritorijose, perleidimą privačion nuosavybėn, taikymą. Pirmosios instancijos teismui kaip įrodymai buvo pateikta ši medžiaga: Pilies, piliavietės, pilies reprezentacinių rūmų ir gynybinių įrengimų liekanų, bažnyčios — respublikinės reikšmės istorijos (IR-152), respublikinės reikšmės archeologijos (AR-116), respublikinės reikšmės architektūros (AtR-96) ir vietinės reikšmės architektūros (AtV-316) paminklų apsaugos zonų planas, patvirtintas Biržų rajono LDT Vykdomojo komiteto 1989 m. sprendimu Nr. 277; Biržų pilies parko teritorijos ir reguliuojamo užstatymo zonos planas M 1:10000-1, parko inventorizacijos 1989 m. rugsėjo 20 d. akto priedas; planas, pavadinimu „Ištrauka iš Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastro, situacija iki 2009 m. gruodžio 30 d.“; Biržų regioninio parko ir jo zonų ribų planas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1606; planas „Biržų regioninis parkas. Zonų ribų planas. Pasvalio, Biržų rajonai“, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gruodžio 10 d. nutarimu Nr. 1416, bei ginčo teritorijos ortofoto žemėlapis. Taip pat buvo pateikti ginčo žemės sklypų, esančių Biržuose, (duomenys neskelbtini), planai. Nors bylai aktualus planas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gruodžio 10 d. nutarimu Nr. 1416 patvirtintas planas „Biržų regioninis parkas. Zonų ribų planas. Pasvalio, Biržų rajonai“, tačiau nei šiame, nei kituose iš nurodytų planų nebuvo aiškiai ir išsamiai pateikti įrodymai (grafinė medžiaga), pagrindžiantys ieškovo argumentus, kad ginčo žemės sklypai Biržuose, (duomenys neskelbtini), visa apimtimi ar iš dalies jų perleidimo privačion nuosavybėn metu pateko į Biržų pilies kultūrinio rezervato teritoriją ir, jeigu pateko – tai kokia dalis. Bylos nagrinėjimo metu pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gruodžio 10 d. nutarimu Nr. 1416 patvirtintą planą „Biržų regioninis parkas. Zonų ribų planas. Pasvalio, Biržų rajonai“ bei ginčo teritorijos ortofoto žemėlapį, kuriame pagal 2010 m. situaciją pažymėtos persidengiančios Biržų regioninio parko konservacinės zonos ir ginčo žemės sklypų dalys, nenurodant šių dalių ploto, buvo galima daryti prielaidą, kad ginčo žemės sklypai galėjo patekti į 1998 m. gruodžio mėn. įsteigto Biržų pilies kultūrinio rezervato teritoriją, tačiau į šią aplinkybę pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neatsižvelgė ir nereikalavo papildomų įrodymų šiai aplinkybei išsiaiškinti. Faktas – pateko ginčo žemės sklypai jų perleidimo privačion nuosavybėn metu į Biržų pilies kultūrinio rezervato teritoriją ar nepateko ir jeigu pateko, – kokia dalimi, nagrinėjamai bylai turi esminę reikšmę, ir todėl šis faktas turi būti pagrįstas ne prielaidomis ir abstrakčiu ieškovo argumentu, kad ginčo žemės sklypai šiuo metu yra kliūtis Biržų pilies nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano rengimui, o tiksliais ir nenuginčijamais įrodymais – teritorijos planais, parengtais pagal 1998-2000 m. situaciją, bei tiksliais skaičiavimais. Ieškovas nepateikė nenuginčijamos planinės medžiagos, kurioje būtų aiškiai ir tiksliai pažymėtos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gruodžio 10 d. nutarimu Nr. 1416 nustatytos Biržų pilies kultūrinio rezervato ribos, ir ginčo sklypų, esančių Biržuose, (duomenys neskelbtini), dalys, šių sklypų perleidimo privačion nuosavybėn metu patekusios į rezervato teritoriją, pažymint persidengiančias dalis, nurodant apskaičiuotą šių dalių plotą. Ieškovas nepateikė tokių ginčo teritorijos planų, teismų sprendimuose nėra nurodyta tokių įrodymų ir argumentų, tai reiškia, kad teismų sprendimai priimti neištyrus ir nenustačius visų bylai svarbių faktinių aplinkybių. Ieškovas pateikė ieškinį dėl to, kad ginčo žemės sklypai Biržuose, (duomenys neskelbtini), tapo kliūtimi, trukdančia rengti Biržų pilies nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialųjį planą; vis dėlto kliudo ne visas ginčo žemės sklypų užimamas plotas, bet tik nedidelė jų dalis, kuri galbūt patenka į valstybės išperkamą ir neprivatizuojamą teritoriją. Ieškovas nekėlė reikalavimų, susijusių su ginčo žemės sklypų užimamo ploto dalimi, kuri nepatenka į valstybės saugomą teritoriją, ir į juose esančius statinius. Šią aplinkybę pripažino pats Kultūros paveldo departamentas atsiliepime į apeliacinius skundus. Be to, teismai, siekdami užtikrinti interesų pusiausvyrą, proporcingumo principo reikalavimą taikytinai teisinio poveikio priemonei būti adekvačiai teisės pažeidimui (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), neįvertino, ar ginčo administracinių aktų ir sandorių panaikinimas yra vienintelė ir tinkamiausia priemonė apginti ieškovo pažeistas teises, ar jos negali būti tinkamai apgintos kitais būdais (pavyzdžiui, administracinius aktus ir sandorius panaikinant tik iš dalies) (CK 1.96 straipsnis). Teismai nepagrįstai neatsižvelgė į nagrinėjamoje byloje susiklosčiusias dvi teisiškai skirtingas teisės galiojimo laiko atžvilgiu taisyklės nulemtas situacijas: 1) nuosavybės teisių atkūrimą, kurio procedūros buvo baigtos iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gruodžio 10 d. nutarimo Nr. 1416 įsigaliojimo; 2) valstybinės žemės perleidimą, įvykdytą po šio nutarimo įsigaliojimo.

Kasaciniu skundu kasatoriai (atsakovai L. M., N. V. ir L. M. D.) panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties tą dalį, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria išspręsta dėl ieškinio reikalavimo, susijusio su administracinių aktų, kuriais V. H. D. atkurtos nuosavybės teisės į žemę, taip pat išspręsta dėl paveldėjimo teisės liudijimo, išduoto dėl šios žemės paveldėjimo ir sudarytų dovanojimo bei pirkimo–pardavimo pripažinimo negaliojančiais, priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Dėl proceso teisės normų pažeidimo. Teismų išvada, kad Panevėžio apskrities viršininko 1998 m. kovo 16 d. sprendimas Nr. 4-44997-7786, kuriuo V. H. D. (L. M. seneliui) atkurta nuosavybės teisė į 0,2921 ha žemės sklypą, esantį Biržuose, (duomenys neskelbtini), ir Panevėžio apskrities viršininko administracijos 1998 m. kovo 16 d. įsakymo Nr. 220Ž dalis, kuria atkurtos nuosavybės teisės į žemę V. H. D. (sprendimo Nr. 4-44997-7786) 0,2921 ha Biržuose, (duomenys neskelbtini), yra neteisėti, padaryta pažeidžiant proceso teisės normas.

1.1. Dėl ieškovo teisės į teisminę gynybą (CPK 5 straipsnis). Teismai netinkamai taikė ieškovo procesinę teisę į teisminę gynybą ir materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškovo reikalavimo teisę. Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 25 punkto nuostatos yra sukonkretintos įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje: ieškinius Kultūros paveldo departamentas gali reikšti dėl visuomenei padarytos žalos atlyginimo ir nuostolių išieškojimo. Šiuo atveju ieškinys pareikštas dėl individualių administracinių aktų neteisėtumo ir sandorių pripažinimo niekiniais. Be to, iš kultūros ministro 2005 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. ĮV-116 patvirtintų Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos nuostatų 6.34 punkto matyti, kad Kultūros paveldo departamentas, gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą tik dėl kilnojamųjų kultūros vertybių. Pagal CPK 49 straipsnio 1 dalį prokuroras gindamas viešąjį interesą gali kreiptis į teismą dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių, kaip ir šioje byloje. Darytina išvada, kad teismai netinkamai įvertino ieškovo teisę kreiptis į teismą; nepagrįstai šią teisę suabsoliutino. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens, teisė kreiptis į teismą. Suinteresuotumas – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, jog būtų apginta jo subjektinė teisė arba įstatymų saugomas interesas. Kai ieškovas neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, ieškinys atmetamas, remiantis CPK 5 straipsniu. Kultūros paveldo departamentas šioje byloje neturi teisinio subjektiškumo ir negali ginti viešojo intereso, nes teisės aktų nesuteikta Kultūros paveldo departamentui teisės kreiptis į teismą ginčijant individualius administracinius aktus ir jų pagrindu vėliau sudarytus sandorius, susijusius su nekilnojamąja kultūros vertybe.

1.2. Dėl draudimo peržengti ieškinio reikalavimus (CPK 265 straipsnio 2 dalies). Ieškovas nenurodė, kad reikalavimu ginamas viešasis interesas; bylos nagrinėjimo metu ieškinio netikslino ir jo teisinio pagrindo nekeitė. Teismai sprendė dėl ieškovo teisės ginti viešąjį interesą, nors tokio reikalavimo apskritai nepareikšta, taip pažeidė imperatyviąją CPK 265 straipsnio 2 dalies nuostatą.

1.3. Dėl įrodymų vertinimo, rungimosi ir dispozityvumo principų (CPK 12, 13, 185 straipsniai). Šiuo atveju teismai netinkamai įvertino ir neatsižvelgė į visas šalių nurodytas bei dokumentais pagrįstas reikšmingas tinkamam bylos išnagrinėjimui faktines aplinkybes: netinkamai vertino Kultūros vertybių apsaugos departamento 1998 m. spalio 9 d. raštą Biržų rajono savivaldybės administracijai „Dėl Biržų piliavietės“ Nr.01-31-726, iš kurio matyti, jog buvo suderinta su paveldo apsaugos institucija, kad nors žemė yra miesto teritorijos dalyje (Biržų piliavietė), kuri įrašyta į nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, ji yra prie privataus gyvenamojo namo ir kitų namų valdos statinių, todėl gali būti privatizuojama (Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punktas); neteisingai nustatė ieškovo sužinojimo apie esą pažeistas teises momentą: kad tai yra 2006 m., kai ieškovas kreipėsi į Panevėžio apskrities viršininko administraciją dėl ginčijamų aktų – Panevėžio apskrities viršininko 1998 m. kovo 16 d. sprendimo ir Panevėžio apskrities viršininko administracijos 1998 m. kovo 16 d. įsakymo panaikinimo, bet ne 1998 m. spalio mėn., kai Biržų rajono savivaldybės administracija susirašinėjo su Kultūros vertybių apsaugos departamentu, o ieškovas turėjo sužinoti apie ginčo sklypus ir ginčijamus administracinius aktus; teismai nepagrįstai vadovavosi žemėlapiu kaip įrodymu, kuris įvardytas „ištrauka iš Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastro, situacija iki 2009 m. gruodžio 30 d.“; šis įrodymas, nepaisant, kad jame pažymėti ginčo sklypai su aiškiomis ribomis, kaip ir „Biržų regioninio parko ir jo zonų ribų planas“ (patvirtintas 2009 m. gruodžio 2 d.), taip pat „Biržų regioninis parkas. Zonų ribų planas. Pasvalio, Biržų rajonai“ (patvirtinta Vyriausybės 1998 m. gruodžio 10 d. nutarimu Nr. 1416) nereikšmingi, ginčijant 1998 m. priimtus administracinius aktus. Teismai apskritai nevertino VĮ Registrų centro duomenų, iš kurių matyti L. M. priklausančiam žemės sklypui (duomenys neskelbtini) nustatytos specialiosios naudojimo sąlygos; žemės sklypui neįregistruota Biržų regioninio parko ribų ir specialiųjų naudojimosi sąlygų („nacionaliniai ir regioniniai parkai“); Esminė įrodymų vertinimo klaida yra ta, kad ginčo administraciniai aktai priimti iki Biržų regioninio parko ribų 1998 m. gruodžio 10 d. patvirtinimo; teismai taikė Vyriausybės 1998 m. gruodžio 10 d. nutarimo Nr. 1416 nuostatas dėl Biržų regioninio parko ir jo zonų ribų patvirtinimo, taip pažeidė įstatymo negaliojimo atgaline tvarka principą. Ieškovas nurodė, kad Biržų regioninis parkas įsteigtas Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“, tačiau jis neįrodė, jog ginčo administracinių aktų priėmimo metu buvo nustatytos Biržų regioninio parko ribos ir ginčo sklypas pateko į šias ribas. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, atsiranda neigiamų teisinių padarinių – aplinkybės pripažįstamos neįrodytomis, o reikalavimai ar atsikirtimai netenkinami. Ieškovas neįrodė, kad 1998 m. kovo mėn., kai buvo priimti ginčo sklypo nuosavybės teises atkuriantys aktai, žemės sklypas Biržuose, (duomenys neskelbtini), pateko į regioninio parko ribas. Teismai turi teisę neanalizuoti tik tų argumentų, kuri visiškai nesusiję su byla arba yra draudžiami, tačiau kiekvienu atveju atsisakymas argumentuoti turi būti motyvuotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje V. P. v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-1114/2003; 2003 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje V. U. v. UAB „Baltijos TV“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-1181/2003; 2005 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje UAB DK „Lindra“ v. V. B. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-169/2005; 2006 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje J. G. ir kt. v. J. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-429/2006).

2. Dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusi nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto ir 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo. Teismai nepagrįstai netaikė pirmiau nurodyto įstatymo 12 straipsnio 3 punkte nustatytos taisyklės, kai nuosavybės teisių atkūrimo procese žemė iš piliečių išperkama valstybės, išimties, kai prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas yra nuosavybės teise turėtoje žemėje – žemė perduodama neatlygintinai nuosavybėn, nors žemė yra miesto teritorijos dalyje, kuri įrašyta į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių registrą (kultūrinių vietovių sąrašą). Nagrinėjamu atveju atkuriant V. H. D. nuosavybės teises į 0,2921 ha žemės sklypą Biržuose, (duomenys neskelbtini), šis sklypas buvo Biržų miesto teritorijoje; sklype buvo ir iki šiol yra gyvenamasis namas ir kiti namų valdos statiniai. Dėl to netgi jei šis nekilnojamasis turtas pateko į nekilnojamosios kultūros vertybės – Biržų pilies teritoriją, pagal pirmiau nurodyto įstatymo 5 straipsnio 5 dalies 2 punktą ginčo administraciniai teisės aktai pripažintini teisėtais.

3. Dėl Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 dalies. Žemės įsigijimo privačion nuosavybėn būdai 1998 m. reglamentuoti taip pat Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje, kurioje nustatyta, kad žemė neprivatizuojama, jeigu ji yra miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kultūros vietovių sąrašą), taip pat yra buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų teritorijose, išskyrus šiose teritorijose esančius žemės sklypus prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių. Taigi ši įstatymo norma koreliuoja su Piliečių nuosavybės teisių į išlikusi nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintos išimties taikymui būtinomis sąlygomis, kad žemės sklype turi būti gyvenamieji namai ar kiti namų valdos statiniai, žemė yra miesto teritorijoje ir gali būti nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijoje.

4. Dėl Žemės reformos 13 straipsnio 5 punkto ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 5 punkto nuostatų, kuriose nustatyta, jog žemė negali būti privatizuojama ir nuosavybės teisės atkuriamos į žemės sklypus, esančius regioninių parkų teritorijoje. 1998 m. kovo 16 d. Panevėžio apskrities viršininko sprendimo ir Panevėžio apskrities viršininko 1998 m. kovo 16 d. įsakymo priėmimo metu žemės sklypas (duomenys neskelbtini) nepateko į Biržų regioninio parko ribas, kurios nustatytos Vyriausybės 1998 m. gruodžio 10 d nutarimu Nr. 1416; vadinasi, šiuo atveju teismai apskritai nepagrįstai taikė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 5 punktą ir Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 5 punktą.

5. Dėl ieškinio senaties termino taikymo (CK 1.125 straipsnio 1 dalis, 1.127 straipsnio 1 dalis, 131 straipsnio 1 dalis). Teismai netinkamai aiškino ieškinio senaties normas, netinkamai nustatė ieškovo sužinojimo apie savo esą pažeistos teisės momentą, todėl netinkamai taikė ieškinio senaties institutą. Apie visus ieškiniu ginčijamus administracinius aktus ieškovas turėjo sužinoti nuo jų įregistravimo momento, nes duomenys yra vieši ir prieinami (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju teismai sprendė, kad ieškinio senaties termino pradžia turi būti skaičiuojama nuo to momento, kai dėl esą pažeistų imperatyviųjų nuostatų pažeidimo pašalinimo Kultūros paveldo departamento Panevėžio teritorinis padalinys 2006 m. spalio 16 d. kreipėsi į Panevėžio apskrities viršininko administraciją, vėliau – į Panevėžio apygardos prokuratūrą bei Generalinę prokuratūrą. Teismai neįvertino Nekilnojamojo turto registracijos duomenų išviešinimo momento (1998 m.), ieškovo ir atsakovo Biržų rajono savivaldybės administracijos susirašinėjimo dėl ginčo sklypų 1998 m. spalio mėn., taip pat aplinkybės, kad ieškovas, vykdydamas savo tiesiogines funkcijas, turėjo pareigą prižiūrėti ir stebėti nekilnojamąją kultūros vertybę – Biržų pilį – nuo pat jos įtraukimo į kultūros vertybių registrą 1997 m. spalio 24 d. Darytina išvada, kad teismai netinkamai nustatė teisės į ieškinį atsiradimo momentą 1998 m.; ieškovas į teismą kreipėsi tik 2010 m., praėjus dvylikai metų.

Atsakovai R. P., A. P., V. Č., R. Š. pareiškimu prisideda prie atsakovų L. M., N. V. ir L. M. D. kasacinio skundo.

Kasaciniu skundu kasatoriai (atsakovai R. P., A. P., V. Č., R. Š.) prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria palikta nepakeista ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria panaikinti administraciniai aktai, valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartys ir taikyta restitucija dėl 0,2460 ha žemės Biržuose, (duomenys neskelbtini), priklausančios kasatoriams ir L. Š., priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti. Kasacinio skundo argumentai, kuriuose keliami įstatymo lydimųjų teisės aktų nuostatų, sprendžiant, ar ginčo sklypo dalis patenka į Biržų piliavietės (Biržų pilies kultūrinis rezervato) teritoriją, taip pat įrodymų tyrimo ir vertinimo, Žemės reformos įstatymo (1991 m. liepos 25 d. įstatymo Nr. 1-1607 redakcija, galiojusi ginčijamų sandorių sudarymo metu) 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto, kuriame įtvirtinta bendrosios taisyklės, kad draudžiama privatizuoti valstybinę žemę, esančią mietų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą (kultūros vietovių) sąrašą, išimtis, jog valstybinė žemė, esanti tokiose miestų teritorijose, gali būti privatizuojama, jeigu ji yra prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių, aiškinimo ir taikymo, kitiems kasatoriams skunduose taip pat remiantis analogiškų teisės normų netinkamo taikymo išaiškinimais, plačiau neaptariami; be nurodytųjų, kasatoriai skundą grindžia taip pat šiais argumentais.

1. Dėl vienodos teismų praktikos. Teismų išvada, kad turėjo būti pripažintos negaliojančiomis valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartys visa apimtimi, neatitinka teismų praktikos nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje M. B. v. B. G., bylos Nr. 3K-3-335/2005; 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Č. S. v. K. S. ir kt., bylos Nr.3K-3-181/2007). Teismai turėjo spręsti dėl galimybių ieškinį tenkinti iš dalies, darant prielaidą, kad sandoris būtų sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios jo dalies dėl žemės sklypo dalies. Nustačius teisės į žemės sklypo dalį pažeidimą, teisė gali būti apginta pripažįstant negaliojančiomis tik ginčijamų administracinio akto ir sandorio dalis. Tokios nuostatos buvo įtvirtintos 1964 m. CK 60, nustatytos ir 2000 m. CK 1.96 straipsnyje.

Atsakovai L. M., N. V. ir L. M. D. pareiškimu prisideda prie atsakovų R. P., A. P., V. Č. ir R. Š. kasacinio skundo.

Kasaciniu skundu atsakovas G. K. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria išspręsta dėl ieškinio reikalavimų, susijusių su O. K. atžvilgiu priimtais administraciniais aktais, taip pat dėl paveldėjimo teisės liudijimo, pagal kurį kasatorius paveldėjimu įgijo nuosavybėn žemės sklypą Biržuose, (duomenys neskelbtini), t. y. dalies, kuria ieškinys tenkintas, aktai ir sandoriai pripažinti negaliojančiais ir taikyta restitucija; ieškinio reikalavimus dėl šių dalių atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasatoriaus kasacinio skundo argumentai, kuriuose keliami ieškovo reikalavimo teisės ginti viešąjį interesą, ieškinio senaties, įrodymų pripažinimo ir jų vertinimo, taip pat Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (1997 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. VIII-359 redakcija) 12 straipsnio 3 punkto, 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto, Žemės reformos įstatymo (1991 m. liepos 25 d. įstatymo Nr. I-1607 redakcija) 13 straipsnio 4 punkto, taip pat Saugomų teritorijų įstatymo (1993 m. lapkričio 9 d. įstatymo Nr. I-1013 redakcija) 5 straipsnio 4 dalies netinkamo aiškinimo ir taikymo klausimai, kitiems kasatorių skunduose taip pat remiantis analogiškų teisės normų netinkamo taikymo išaiškinimais, plačiau neaptariami; be nurodytųjų, kasatorius skundą grindžia taip šiais argumentais.

1. Dėl įstatymo lydimųjų teisės aktų nuostatų taikymo, vertinant, ar 0,1335 ha žemės sklypas Biržuose, (duomenys neskelbtini), patenka į Biržų piliavietės (Biržų pilies kultūrinio rezervato) teritoriją, ar galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į šią žemę. Bylą nagrinėję teismai netinkamai sprendė, kad tokia išvada patvirtinama Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarimo Nr. 256 „Dėl buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų išsaugojimo principų atkuriant nuosavybės teises, vykdant privatizavimą ir žemės reformą“ ir Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 1997 m. spalio 24 d. įsakymo Nr. 284 „Dėl objektų įrašymo į registrą“ nuostatomis; nors ir nurodomas Biržų pilies teritorijos plotas (vienu atveju 12, kitu – 13,36 ar 14,7 ha), tačiau šie duomenys neidentifikuoti ir šio objekto konkreti teritorija nenustatyta. Vyriausybės nutarimu patvirtinti regioninių parkų planai ir pritarta regioninių parkų zonavimo pagrindinėms nuostatoms, kurios pridėtos prie nutarimo; Biržų regioninio parko zonavimo pagrindinių nuostatų 2 punkte nustatyta, kad Biržų regioninio parko konservacinę zoną sudaro Biržų pilies kultūrinis rezervatas, tačiau Biržų regioninio parko teritorijos plane nenustatyta konkrečių Biržų piliavietės ribų. Ieškovo teismui pateiktuose Biržų regioninio parko teritorijos planuose Biržų pilies kultūrinio rezervato teritorija arba neidentifikuota, arba planai sudaryti pateikimo teismui dieną. Į Vyriausybės 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1465 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių paskelbimo kultūros paminklais“ patvirtintą sąrašą įrašyta Biržų pilis, bet nėra įrašų dėl pilies rūmų, tilto, vartų liekanų, gynybinių statinių. Šiame įstatymo lydimajame teisės akte neįrašyta šalia pilies esančių žemės sklypų. Tai reiškia, kad teisės aktuose nenustatyta konkrečių Biržų piliavietės kultūrinio rezervato ribų, todėl ieškovo teismui pateikti planai negali būti pagrindas prieš dešimt metų priimtų administracinių aktų ir sudarytų sandorių teisėtumui nustatyti.

Atsakovai (L. M., N. V. ir L. M. D.) pareiškimu prisideda prie atsakovų G. K. ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kasacinio skundo.

Atsakovas G. K. pareiškimu prisideda prie atsakovų L. M., N. V. ir L. M. D., R. P., A. P., V. Č. ir R. Š. kasacinių skundų.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pareiškimu prisideda prie atsakovų L. M., N. V. ir L. M. D., R. P., A. P., V. Č. ir R. Š. kasacinių skundų.

Atsakovas Biržų rajono savivaldybės administracija atsiliepime į atsakovo G. K. kasacinį skundą prašo jį atmesti, nes bylą nagrinėjusių teismų sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, o kasatorius nepateikia naujų aplinkybių ar įrodymų, kuriuos reikėtų vertinti iš naujo.

Atsakovas Biržų rajono savivaldybės administracija atsiliepime į atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kasacinį skundą prašo jį atmesti, nurodo, kad visi kasaciniame skunde keliami klausimai teismų išnagrinėti, teismų sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

Ieškovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepime į atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, L. M. ir kt. kasacinius skundus prašo juos atmesti, nurodo, kad skundai grindžiami fakto aplinkybe, ar ginčo žemė patenka į Biržų piliavietės, Biržų regioninio parko ir buvusio Biržų pilies rezervato teritoriją. Teismai dėl šių faktų nustatė teisingai. Esant nustatytoms tokioms aplinkybėms, visi subjektai turėjo laikytis nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo nustatyto reikalavimo – derinti priimamus aktus su Kultūros vertybių apsaugos departamentu. Asmenims valstybinė žemė gali būti parduodama pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus ir kitus teritorijų planavimo dokumentus (Žemės reformos įstatymo 8 straipsnis); šiuo atveju Biržų piliavietės teritorijoje neparengti teritorijų planavimo dokumentai, o pradėtas rengti specialusis paveldosaugos planas bus baigtas, išregistravus teismų sprendimais panaikintus sandorius ir suformavus Biržų pilies teritorijos ribas pagal Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarimą Nr. 256. Ieškovas nekėlė reikalavimų dėl piliečių nuosavybės teisėmis valdomų privačių pastatų, patenkančių į Biržų pilies teritoriją, nes šie statiniai neįregistruoti Kultūros vertybių registre; ieškinio reikalavimai saistomi neteisėtai suformuotų ir fiziniams asmenims perleistų žemės sklypų, kurie patenka į valstybės saugomą teritoriją. Administraciniai aktai priimti, pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą; formuojant, įregistruojant ir perleidžiant fiziniams asmenims žemės sklypus valstybės saugomoje neprivatizuotinoje kultūros paminklo teritorijoje ir atkuriant nuosavybės teises į Biržų piliavietėje esančią žemę, šių klausimų nesuderinus su ieškovu, buvo pažeistos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 5 punkto nuostatos, neįvertinta to, jog ši teritorija buvo paskelbta kultūriniu rezervatu, todėl niekaip negalėjo pereiti privačion nuosavybėn. Kadangi veiksmai, kuriais buvo perduodamas turtas fizinių asmenų nuosavybėn, yra sandoriai, tai materialinis teisinis reikalavimas kyla iš sandorių, kurių teisinę galią ir teisinius padarinius teismas vertina ex officio. Sandoriai dėl nekilnojamojo turto vertybių perleidimo turėjo būti įregistruoti per tris mėnesius; šio reikalavimo neįvykdžius, ieškovas negalėjo apie šiuos įvykdytus sandorius sužinoti kitaip. Ieškinio senaties terminas nepraleistas (CK 1.127 straipsnis). Valstybinių parkų ir valstybinių draustinių apsauga yra viešasis interesas; valstybė (jos institucijos) turi veikti visuomenės interesais, todėl valstybės institucijų veiklos sąlygų vykdant savo funkcijas visuomenės interesais užtikrinimas yra ir visuomenės poreikis. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad valstybinių parkų ir valstybinių draustinių ypatingas statusas, leidžiantis šias teritorijas pripažinti ypač vertingomis ir turinčiomis nacionalinę vertę, kad jų išsaugojimas yra viešasis interesas, todėl, sprendžiant nuosavybės teisių šiose teritorijose atkūrimo klausimus, negali būti nepaisoma iš Konstitucijos kylančių ypač vertingų vietovių apsaugos imperatyvų.

Atsiliepime į atsakovų L. M., N. V. ir L. M. D., R. P., A. P., V. Č. ir R. Š. kasacinius skundus ieškovas prašo juos atmesti, teismų sprendimus palikti nepakeistus.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl valstybės institucijos teisės pareikšti ieškinį ginant viešąjį interesą

Valstybės institucijos yra įsteigiamos tam tikriems steigimo dokumentuose ir teisės aktuose numatytiems veiklos tikslams. Tai viešieji juridiniai asmenys, kurie turi specialųjį teisnumą (CK 2.74 straipsnio 2 dalis). Vienas iš juridinio asmens požymių yra tas, kad jis gali būti ieškovas ar atsakovas teisme (CK 2.33 straipsnio 1 dalis). Valstybės institucija kaip juridinis asmuo veikia pagal specialųjį teisnumą valstybės jai pavestoje srityje. Per šį asmenį valstybė įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina. CK 2.47 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad juridinio asmens įstatuose, steigimo sandoryje, bendruose nuostatuose arba teisės akte, jeigu viešasis asmuo veikia pagal teisės aktą, turi būti nurodyta, be kita ko, ir juridinio asmens veiklos tikslai. CK 2.47 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viešojo asmens veiklos tikslai turi būti apibūdinti aiškiai ir išsamiai, nurodant veiklos sritį bei rūšį. Valstybės institucija, įgyvendindama jai priskirtus tikslus, turėdama juridinio asmens teises, turi procesines teises ir pareigas būti ieškovu ir atsakovu įgyvendinant priskirtą viešąjį interesą, taip pat materialinį teisinį valstybės interesą konkrečioje jai priskirtoje veiklos srityje.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas yra viešasis juridinis asmuo – Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (toliau – Departamentas). Jis veikia pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą, kurio 5 straipsnio 9 dalyje Departamentui nustatytos jam priskirtos konkrečios nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinio administravimo funkcijos, o 10 dalyje nustatyta jo veikla, išvardytos jos sritys, rūšys ir būdai. Veikdamas šiuo teisiniu pagrindu Departamentas įgyvendina viešąjį interesą valstybės jam pavestoje veiklos srityje. Pagal pirmiau nurodyto įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 25 punktą Departamentas teikia teismui ieškinius, prašymus, skundus. Šiais pagrindais Departamentas kaip valstybės institucija privalo savarankiškai ir iniciatyviai veikti pagal jam priskirtas veiklos sritis ir veiklos rūšis, todėl prireikus privalo atstovauti ar ginti viešąjį interesą, reikšti ieškinius, pareiškimus, skundus teisme ar kitaip atstovauti valstybės interesams dėl jam pavestos veiklos srities teismuose ar kitose institucijose. Šios veiklos vykdymas yra viešojo intereso įgyvendinimas ir kartu valstybės institucijos tinkama veikla pagal institucijos veiklos tikslus.

Teisiškai nepagrįsta teigti, kad ieškovas, pareiškęs ieškinį kaip valstybės įgaliota institucija iš jai pavestos veiklos srities, neturi teisės ginti viešojo intereso. Ta aplinkybė, kad viešojo intereso toje pačioje srityje gynimas pagal įstatymus gali būti priskirtas ir kitoms valstybės institucijoms (prokuratūrai ar kt.), nesusiaurina konkrečios valstybės institucijos teisių ir neriboja jos specialiojo teisnumo. CK 2.75 straipsnyje nustatyta, kad juridinių asmenų teisnumas negali būti apibotas kitaip, kaip tik įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos, CK, CPK ar kituose įstatymuose nėra nuostatų dėl juridinio asmens, valstybės institucijos ir konkrečiai šio Departamento specialiojo teisnumo apribojimo dėl to, kad kitiems asmenims yra pavesta procese atstovauti viešajam interesui nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos srityje. Ta aplinkybė, kad kitiems asmenims (pavyzdžiui, prokuratūrai) suteikta teisė ginti viešąjį interesą bet kurioje srityje, nesudaro pagrindo atitinkamai valstybės institucijai nusišalinti ar kitaip faktiškai nevykdyti jam priskirtos veiklos. Jos dalį, minėta, sudaro ir teisinis valstybės ir viešojo intereso gynimas. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnyje Departamentui suteiktas specialusis teisnumas nėra ribojamas šio įstatymo 29 straipsnio nuostatos. Nurodytoje normoje reglamentuojama, kad Departamentas reiškia ieškinius dėl nuostolių, bet joje nėra nuostatos dėl Departamento specialiojo teisnumo ribojimo. Departamento nuostatai, kuriuose nurodyta dėl nekilnojamųjų vertybių apsaugos, neprieštarauja įstatymu nustatytam specialiajam šios valstybės institucijos teisnumui, o pagal teisinę galią šis aktas negali konkuruoti su įstatymais. Ribojančių teisnumą nuostatų nėra ir neturi būti kaip žemesnės teisinės galios akte, nes tai neatitiktų CK 2.75 straipsnio nuostatos, kad juridinių asmenų teisnumas negali būti apribotas kitaip, kaip tik įstatymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai ieškinį pareiškia valstybės institucija pagal jai suteiktus įgalinimus jai priskirtoje veiklos srityje, ji įgyvendina, atstovauja ir gina viešąjį interesą nepriklausomai nuo to, ar ieškinyje nurodyta dėl viešojo intereso gynimo. Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą argumentą dėl CPK 5 straipsnio, 265 straipsnio 2 dalies pažeidimo.

Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gruodžio 10 nutarimo Nr. 1416 „Dėl Anykščių, Biržų, Krekenavos, Pavilnių, Sirvėtos, Verkių regioninių parkų ir jų zonų ribų patvirtinimo“ taikymo

Vyriausybės nutarimas yra norminis aktas, kuris reglamentuoja materialiuosius ar proceso teisinius santykius. Materialiuosius teisinius santykius reglamentuojančios Vyriausybės nutarimo nuostatos taikomos nuo įsigaliojimo momento ir tiems santykiams, faktams ir aplinkybėms, kurie atsiranda jam galiojant, jeigu nėra nuorodos, kad jis gali būti taikomas atgaline tvarka.

Nagrinėjamu atveju Vyriausybės 1998 m. gruodžio 10 nutarimo Nr. 1416 „Dėl Anykščių, Biržų, Krekenavos, Pavilnių, Sirvėtos, Verkių regioninių parkų ir jų zonų ribų patvirtinimo“ nuostatos dėl regioninio parko zonų yra materialiojo teisinio pobūdžio, jose nėra nuostatų dėl šio nutarimo galiojimo atgaline tvarka. Nutarimas įsigaliojo 1998 m. gruodžio 17 d., todėl jo nuostatos dėl Biržų regioninio parko ir jo zonų gali būti taikomas tik toms teisinėms ir faktinėms situacijoms, kurios atsirado jo galiojimo metu.

Nagrinėjamoje byloje nuosavybės teisė į žemės sklypą Biržuose, (duomenys neskelbtini), atkurta Panevėžio apskrities viršininko 1998 m. kovo 16 d. sprendimu; dėl to vėliau įsigaliojusios pirmiau nurodyto Vyriausybės nutarimo nuostatos neturėjo būti taikomos, sprendžiat, ar administraciniai aktai jų priėmimo metu atitiko galiojusius įstatymus ir kitus teisės aktus. Pažymėtina tai, kad šio nutarimo nuostatos dėl Biržų regioninio parko zonų galėtų būti svarbios sprendžiant dėl administracinio akto negaliojimo padarinių pašalinimo, t. y. dėl restitucijos taikymo. Tokiu atveju svarbu, ar dėl ginčo sklypų restitucija turėjo būti taikoma, ar tuo metu nurodytas teisės aktas galiojo ir ar galiojo tos jo nuostatos, kurios reglamentuoja šio parko zonas. Vyriausybės 1998 m. gruodžio 10 d. nutarimo Nr. 1416 „Dėl Anykščių, Biržų, Krekenavos, Pavilnių, Sirvėtos, Verkių regioninių parkų ir jų zonų ribų patvirtinimo“ nuostatos dėl Biržų regioninio parko zonų nustojo galios 2009 m. gruodžio 11 d. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad, teismams sprendžiant dėl restitucijos taikymo, jos nebegaliojo. Teismai į tai turėjo atsižvelgti, nes, spręsdami dėl restitucijos taikymo, jos būdo ir apimties, neturėjo pagrindo remtis negaliojančiu teisės aktu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl to yra nurodyto teisės akto taikymo pažeidimų, tai galėjo turėti įtakos priimant teismo sprendimą ir nutartį (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo ir Žemės reformos įstatymo nuostatų taikymo teritorijoms, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kultūrinių vietovių sąrašą)

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte reglamentuojamas nuosavybės teisių atkūrimas į savininko turėtą žemę miestams priskirtose teritorijose. Pagal šioje įstatymo normoje suformuluotas nuostatas šiose teritorijose nuosavybės teisių atkūrimo tvarka nėra pagrindo perduoti nuosavybėn naujų žemės sklypų individualiai statybai bei kitai paskirčiai; šioje normoje nenustatyta absoliutaus draudimo atkurti nuosavybės teises minėtose miestų teritorijų dalyse, nes nustatyta išimtis. Jos nuostata reglamentuoja, kad naudojami žemės sklypai neatlygintinai nuosavybėn perduodami tiems asmenims, kuriems šiose miestų teritorijų dalyse nuosavybės teise priklauso gyvenamieji namai arba kiti pastatai. Tokia Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata galiojo 1998 m. kovo 16 d., kai buvo priimtas sprendimas ir įsakymas atkurti V. H. D. nuosavybės teises į 0,2921 ha žemės sklypą Biržuose, (duomenys neskelbtini).

Ši nuostata atitinka Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą dėl neprivatizuotinos žemės miestų teritorijose, nes įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje ši išimtis pakartota. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies ir 12 straipsnio 3 punkto išimtis naudojamas prie statinių esantis žemės sklypas miestų teritorijose, kurios įrašytos į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kultūrinių vietovių sąrašą), nepriskiriamas valstybės išperkamai žemei ir negali būti pagrindas neatkurti nuosavybės teisių piliečiams, kuriems tose teritorijų dalyse naudojamuose žemės sklypuose nuosavybės teise priklauso gyvenamieji namai ar kiti pastatai.

Nuosavybės teisių atkūrimas yra žemės reformos dalis, todėl, sprendžiant dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo, taikomos ir Žemės reformos įstatymo nuostatos, kurios galiojo priimant administracinius aktus dėl nuosavybės teisės atkūrimo.

Žemės reformos įstatymo 13 straipsnyje įtvirtintos nuostatos apie neprivatizuojamą žemę, kuri žemės reformos ir žemės privatizavimo tvarka negalėjo iš valstybinės tapti privačia nuosavybe. Žemės reformos įstatymo 13 straipsnyje (redakcija, galiojusi nuo 1997 m. liepos 23 d. iki 2001 m. rugpjūčio 17 d., t. y. tuo metu, kai buvo priimti administraciniai aktai dėl valstybinių žemės sklypų ir sudaromos valstybinės žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartys, kurios ginčijamos šioje byloje) buvo nustatyta išimtis, pagal kurią žemės sklypai prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių nelaikomi neprivatizuojamais. Tai reiškia, kad tokie sklypai žemės reformos tvarka (sprendžiant dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir kt.) ar žemės privatizavimo tvarka (pavyzdžiui, parduodant valstybinės žemės sklypus) galėjo pereiti privačių asmenų nuosavybėn, bet laikantis taip pat ir kitų įstatymų reikalavimų. Teisėjų kolegija pažymi, kad Žemės reformos įstatymo paskirtis – reglamentuoti žemės reformos ir privatizavimo tvarką (Žemės reformos įstatymo 1 straipsnis), bet ne visus žemės santykius (pavyzdžiui, žemės nuosavybės, valdymo, tvarkymo, naudojimo, administravimo). Kitus su žeme susijusius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Civilinis kodeksas, Žemės įstatymas, be to, atskiruose įstatymuose (pavyzdžiui, Saugomų teritorijų, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos) gali būti su žemės naudojimu ar disponavimu susijusių nuostatų, kurios taip pat turi būti taikomos, kai sprendžiama dėl specifiniams objektams priskirtų žemės sklypų.

Dėl CK 1.80 straipsnio taikymo esant imperatyviajai Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 5 straipsnio nuostatai dėl reikalavimo derinti priimamus aktus

CK 1.80 straipsnyje reglamentuojami imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujančio sandorio negaliojimo klausimai.

Imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantis sandoris yra vienas iš negaliojančių sandorių rūšių. Jo ypatybė yra ta, kad šis sandoris laikomas niekiniu, t. y. nesukuriančiu teisinių padarinių, įstatymo pagrindu (CK 1.78 straipsnio 1 dalis). Toks sandoris nesukuria sandoriu siekiamų padarinių, tačiau tai nereiškia, kad dėl jo iš viso negali atsirasti ir apskritai neatsiranda jokių teisinių padarinių. Tokių padarinių gali atsirasti dėl niekinio sandorio vykdymo. Pagal CK 1.78 straipsnį sandoris laikomas niekiniu, nes dėl tokių sandorių prigimties niekiniu jį vertina įstatymas. Tai reiškia, kad teismo sprendimas pripažinti jį niekiniu ar negaliojančiu nereikalingas. Ši aplinkybė nereiškia, kad apskritai negalimas ginčas ir teismo sprendimas dėl sandorio pripažinimo niekiniu, t. y. teismo įvertinimo teisiškai kaip niekinio ir negaliojančio. Lingvistinė CK 1.78 straipsnio 1 dalies nuostatos išraiška, kad niekinis sandoris negalioja „nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu“, suponuoja išvadą, kad galimas teismo sprendimas pripažinti niekinį (pagal įstatymą) sandorį negaliojančiu. Tai išplaukia iš CPK 5 straipsnio, nes asmuo gali kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos jo teisės, t. y. jis gali prašyti teismo išspręsti ginčą dėl konkretaus sandorio, kurį ieškovas traktuoja niekiniu, o atsakovas šią nuostatą ginčija (dėl nevienodo aiškinimo, ar įstatymo nuostata yra imperatyvioji, ar kt.). Teismo sprendimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu gali būti svarbus asmeniui, siekiančiam apginti savo kitas teises, pavyzdžiui, kad sutarties kontrahentas galbūt ateityje jam nereikštų reikalavimų, nes būtų teismo sprendimas, pašalinęs ginčą, ar iš sandorio atsirado civilinės teisės ir pareigos; kad asmenys neplatintų žinių, jog konkretų sandorį sudaręs asmuo be pagrindo nevykdo sutarties, sandorio ir taip neteisėtai elgiasi ar dėl dar kitokių sumetimų. Teismo sprendimas dėl niekinio sandorio pripažinimo negaliojančiu būtų traktuojamas kaip teismo sprendimas dėl pripažinimo, ir tai yra vienas iš asmens civilinių teisių gynimo būdų (CK 1.136 straipsnio 1 punktas). Ieškinio pareiškimo reikalavimas pripažinti sandorį negaliojančiu, jeigu kartu yra reikalavimas taikyti niekinio sandorio teisinius padarinius (CK 1.78 straipsnio 5 dalis), nebūtinas reikalavimui išspręsti šių padarinių pašalinimo klausimą, bet gali būti svarstomas ir išsprendžiamas kaip ieškovo pareikštas pažeistos ar ginčijamos teisės gynimo būdas. Pagal CK 1.80 straipsnį ir CK 1.78 straipsnio 1 dalį niekinis sandoris nesukuria teisinių padarinių įstatymo pagrindu, bet ne dėl teismo padaromos išvados ar pripažinimo niekinio sandorio negaliojančiu.

Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje D. K. v. Kėdainių rajono 1-ojo notarų biuro notarė G. S., UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-432/2008). Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sprendžiant dėl sutarties kaip vieno iš sandorių negaliojimo CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu, reikia atsižvelgti į CK 6.225 straipsnio 1 dalies nuostatą, jog sutartis yra absoliučiai negaliojanti (niekinė sutartis), jeigu, ją sudarant, buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Marijampolės rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams UAB „Bitė Lietuva“ ir kt. bylos Nr. 3K-3-523/2011). Kad konkreti teisės nuostata yra imperatyvi, pagal kasacinio teismo praktiką, lemia tokie požymiai: ji griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia jo suprasti dviprasmiškai, tai reiškia, kad jos išraiškos forma – kategoriški paliepimai, veiksmų aprašymas ir jų atlikimo eiga, nurodytų veiksmų draudimas, teisės normų įgyvendinimo sąlygos ir būdai. Taigi sprendžiant, ar elgesio taisyklė yra kategoriška ir teisių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės išraiškos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., aiškiausiai parodo imperatyvųjį teisės normos pobūdį. Tačiau kai teisės normoje nėra taip aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, įvertinami tam tikros teisės normos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje uždaroji akcinė bendrovė „I. T.“ v. uždaroji akcinė bendrovė „Busturas“, bylos Nr. 3K-3-480/2010; 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Marijampolės rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams UAB „Bitė Lietuva“ ir kt. bylos Nr. 3K-3-523/2011). Ar reikalavimas yra imperatyvusis, sprendžiama pagal konkretaus reikalavimo paskirtį, pobūdį ir įstatyme nustatytus padarinius.

Nagrinėjamoje byloje taikyta Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 5 straipsnio nuostata dėl reikalavimo derinti valstybės valdymo institucijų ir savivaldybių priimamus aktus su Departamentu. Šio įstatymo 5 straipsnis (1997 m. kovo 27 d. įstatymo Nr. VIII-168 redakcija), galiojęs tuo metu, kai 1998–2000 m. buvo priimami sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir valstybinės žemės sklypų privatizavimo, turi būti taikomas, sprendžiant, ar byloje priimti aktai ir tuo laiku sudaryti sandoriai, sudarantys pagrindą perleisti valstybės nuosavybėje buvusią žemę ar tiesiogiai ją perleidę privačion nuosavybėn atitiko įstatymo reikalavimus, o jeigu neatitiko, tai kokie viso to padariniai. Pirmiau nurodytos normos 8 dalyje nustatyta, kad derinimas su Departamentu turi būti. Šis nurodymas yra aiškus ir įsakmus, todėl yra pagrindas jį vertinti kaip imperatyviąją įstatymo nuostatą (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Toliau šioje normos nuostatoje nurodyta, kad nesuderinti aktai ir dokumentai yra negaliojantys. Tai reiškia, kad įstatymo konkrečiai pasisakyta dėl imperatyviojo reikalavimo nesilaikymo padarinių – dokumentai ir aktai vertinami negaliojančiais. Tai atitinka CK 1.78 straipsnio 1 dalį, 1.80 straipsnio 1 dalį. Dėl to teisiškai nepagrįsti kasacinių skundų argumentai, kuriuose, aptariant Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo nuostatas, teigiama, kad teismas neturėjo pagrindo vien dėl suderinimo nevykdymo pripažinti administracinių aktus ir sandorius negaliojančiais. Kitas klausimas – kokia apimtimi ar dėl kokios žemės sklypo dalies sudaryti administraciniai aktai ar sandoriai yra niekiniai.

Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad derinimai su departamentu turi būti atliekami, jeigu valstybės institucijų ir savivaldybių aktai gali turėti įtakos nekilnojamųjų kultūros vertybių, jų teritorijų saugojimui, o nesuderinti aktai ir dokumentai yra negaliojantys nekilnojamųjų kultūros vertybių, jų teritorijų bei apsaugos zonų atžvilgiu. Tai reiškia, kad, sprendžiant dėl valstybinės žemės sklypų asmenims, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, grąžinimo ir pardavimo asmenims, kurie sklypuose turi gyvenamųjų pastatų ar kitų statinių, jeigu visas ar dalis sklypo užimta nekilnojamosios kultūros vertybės, patenka į jos teritoriją ar apsaugos zoną, tai yra negaliojantis aktas arba visas (jei patenka visas sklypas), ar iš dalies, kiek atitinkamai užima naudojama žemės sklypo dalis. Kita sklypo dalis neturi būti laikoma kaip negrąžinta ar neprivatizuota. Nėra pagrindo pasisakyti kaip dėl niekinio ir negaliojančio sandorio ir vykdyti niekinio sandorio padarinius – restituciją – dėl su kultūros vertybių apsauga nesusijusio sklypo (ar jo dalies). Nagrinėjamoje byloje teismai pripažino, kad Biržų piliavietės ribos neaiškios, žemės sklypas šiam kultūros vertybių apsaugos objektui nesuformuotas, todėl sandoriui ar jo konkrečios dalies galiojimui reikšmingų faktinių aplinkybių nenustatė, taip pat ir dėl restitucijos sprendė be pagrindo visa apimtimi dėl kiekvieno žemės sklypo nepagrįstai. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad kasacinių skundų argumentai šiais klausimais yra teisiškai pagrįsti ir sudaro pagrindą panaikinti teismų sprendimą ir nutartį.

Nagrinėjamoje byloje derinimai nebuvo atlikti dėl administracinių aktų (atkurti nuosavybės teises, parduoti valstybinės žemės sklypus) ir sutarčių parduoti valstybinės žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), todėl turi būti svarstoma dėl Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 5 straipsnio 8 dalies taikymo visų šių sklypų atžvilgiu, po to, kai bus nustatytos pirmiau nurodytos faktinės aplinkybės ir teisiškai įvertintos tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatos.

Teisėjų kolegija pasisako dėl administracinių aktų priėmimo metu (1998 m. kovo 16 d. – 2000 m. spalio 10 d.) ir valstybinės žemės sklypų pardavimo metu galiojusių Žemės reformos, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, Saugomų teritorijų įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų aiškinimo ir taikymo. Bendroji materialiosios teisės normos taikymo laiko atžvilgiu taisyklė yra ta, kad administracinio akto, sandorio ar sutarties kaip vieno iš sandorio atitiktis įstatymui konstatuojama pagal tą teisinį aktą ir tas jo nuostatas, kurios galiojo akto ar sandorio sudarymo metu, išskyrus atvejus, jeigu buvo priimtas grįžtamąją galią turintis teisės aktas. Dėl to pagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad 1998 m. kovo 16 d. sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo netaikytina Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gruodžio 10 d. nutarimo Nr. 1416 nuostatų; priešingu atveju būtų pažeista teisės akto taikymo laiko atžvilgiu taisyklė. Pagal nurodytą nutarimą Biržų piliavietės teritorija (nors jos ribos neaiškios, nebuvo suformuotas žemės sklypas ir priskirtas konkretus dydis) įgijo rezervato statusą. Iki šio nutarimo įsigaliojimo administracinis aktas negalėjo pažeisti jo nuostatų, nes Biržų pilies kultūrinis rezervatas buvo įsteigtas nuo 1998 m. gruodžio 17 d. galiojant Vyriausybės 1998 m. gruodžio 10 d. nutarimui. Nors tuo metu galiojo Žemės reformos įstatymo 13 straipsnis 5 punktas dėl neprivatizuotinos žemės šio įstatymo tvarka (atkuriant nuosavybę ar perduodant valstybinę žemę), kad žemė neprivatizuojama, jeigu ji yra valstybinių rezervatų, regioninių parkų rezervatų teritorija, bet 1998 m. kovo 16 d., kai priimtas sprendimas atkurti nuosavybės teises V. H. D., sklypo dalis, kuri galbūt užėmė būsimo Biržų regioninio parko rezervato teritorijos dalį, tuo metu neturėjo rezervato statuso ir jai Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 5 dalies norma negalėjo būti taikoma. Dėl vėliau priimtų aktų ir sprendimų (atkurti nuosavybę ir parduoti žemės sklypus (duomenys neskelbtini) dėl Biržų pilies kultūrinio rezervato galiojo Vyriausybės 1998 m. gruodžio 10 d. nutarimas Nr. 1416, todėl turėjo būti taikoma Žemės reformos įstatymo 3 straipsnio 5 punkto nuostata dėl rezervatų žemės privatizavimo žemės reformos tvarka; tačiau šiuo atveju svarbu nustatyti faktinę aplinkybę, ar šie sklypai (ar jų dalys) pateko į rezervato teritoriją. Dėl tos sklypo dalies, kuri pateko, turėjo būti sprendžiama, taikant pirmiau nurodyto nutarimo ir Žemės reformos įstatymo aptartą normą. Pažymėtina tai, kad pagal CK 1.80 straipsnį turi būti sprendžiama dėl restitucijos, jei sandoris ar jo dalis yra negaliojantis. Restitucija vykdoma pagal CK šeštosios knygos normas (CK 1.80 straipsnio 3 dalis). Sprendžiant dėl restitucijos svarbu, ar konkretus žemės sklypas įeina į rezervato teritoriją restitucijos vykdymo metu, nes ji vykdoma pagal tą faktinę ir teisinę situaciją, kuri yra sprendimo dėl restitucijos priėmimo metu. Čia svarbu pažymėti, kad pagal dabar galiojančius Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 6 punktą, Žemės įstatymo 6 straipsnį, Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnį rezervatų žemė yra neprivatizuotina, gali priklausyti tik valstybei, tai yra išimtinė valstybės nuosavybė. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 2 d. nutarimą Nr. 1606 Biržų piliavietė, pilies ir kiti gausiai esantys kultūros paveldo objektai kaip išskirtinės archeologinės, istorinės ir architektūrinės vertės paminklai patenka į Biržų urbanistinio draustinio teritoriją, bet neturi rezervato statuso. Draustinių žemė nėra išimtinė valstybės nuosavybė (Žemės įstatymo 6 straipsnis), gali nuosavybės teise priklausyti valstybei ir privatiems asmenims (Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnis), privatizuojama (Žemės reformos įstatymo 13 straipsnis), o nuosavybės teisių atkūrimas į ją vykdomas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka (Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnis); draustinių žemė nepriskiriama prie valstybės išperkamos (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnis). Šios nuostatos yra svarbios, teismui sprendžiant dėl restitucijos taikymo, jeigu pagal faktines aplinkybes būtų nustatyta, kad ginčo objektu esantys žemės sklypai arba jų dalys buvo niekinio sandorio dalyku ir yra pagrindas ją taikyti. Pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalį išimtiniais atvejais teismas, net ir spręsdamas dėl restitucijos pagal niekinį sandorį atveju taikymo (CK 6.145 straipsnio 1 dalis), turi teisę spręsti dėl restitucijos taikymo ir jos būdo (CK 6.146 straipsnis).

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad dėl nutartyje išdėstytų argumentų skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis ir pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikinti. Bylą nagrinėjant iš naujo reikia nustatyti faktines aplinkybes, taip pat derinimo metu kylančius kitus klausimus (kuri atsakovų kiekvieno sklypo dalis būtų užimta, jei būtų suformuotas žemės sklypas kultūros vertybės apsaugos objektui pagal jam priskirtą teritoriją, kokios jo naudojimo sąlygos, ar pagal dabartinį reglamentavimą ta valstybinė žemės ar jos dalis nepriklauso valstybei išimtinės nuosavybės teise (pavyzdžiui, ar tai nėra valstybinio rezervato žemė, ar tai nėra valstybinės reikšmės istorijos ir kultūros objekto žemė (atkreipiant dėmesį į tai, kad tai apima tik valstybinės reikšmės objektus) ir kt.), ar sklypų naudotojai tokiomis sąlygomis sutiktų įsigyti nuosavybėn (jeigu tai neprieštarautų įstatymų nuostatoms pagal pirmiau nurodytas ir kitas aplinkybes) dalį sklypo, o liktų naudotojai kitos jo dalies, kitas aplinkybes. Teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl didelės tyrimo apimties yra pagrindas perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kiti kasacinių skundų argumentai (dėl įrodymų vertinimo, ieškinio senaties taikymo, nevienodos teismų praktikos) yra faktinio pobūdžio, nepagrįsti išsamiais teisiniais argumentais ir neatitinka CPK 346 straipsnyje, 347 straipsnio 1, 3 punktuose nustatytų reikalavimų.

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu

Kasacinės instancijos teismas turėjo 450,53 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 4 d. pažyma). Teisėjų kolegijai nutarus perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, šioje proceso stadijoje nėra pagrindo priteisti pirmiau nurodytas išlaidas į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Dėl išlaidų priteisimo valstybės naudai turės išspręsti teismas, išnagrinėjęs bylą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Biržų rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 25 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Algis Norkūnas

Vincas Verseckas