Dėl pažeistų savininkų teisių gynimo

Civilinė byla Nr. e2A-8-739/2024

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-10654-2020-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.18.4.

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. vasario 6 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Laimanto Misiūno ir Dalios Pranckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo savininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-430-592/2023 pagal ieškovės (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo savininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovams V. J., valstybės įmonei Registrų centrui, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybei dėl pažeistų savininkų teisių gynimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų byloje, - A. B., O. Ž., E. K., I. J., A. J., L. P., Z. K., B. S., D. J., V. J., V. Z., N. D. įmonė, D. N., A. N., A. V., E. M., G. B., UAB “Seva deva”, Ž. D., U. D.-D., D. R. B., L. J. H., J. Š., V. L., J. P., A. P., J. M., M. S., V. D., J. R. L., A. P., R. S., R. A., V. T., A. M., L. T., V. M., R. K., A. K., J. T., A. O. P., M. D., R. D., V. C., L. L., V. V., V. V., G. B.; R. D. B., J. B.; E. B., P. Ž., L. M., J. M., Z. M., A. B., V. P., L. S., K. L., A. S., J. S., B. C., R. Š., D. Š., S. V. Š., J. P., L. N., V. P., E. Z. L., D. J., J. A., B. L. J., R. A. P., V. D., E. R., K. L., L. J., A. G., A. V., V. P., V. P., J. R., A. V., E. K.; A. K., Uždaroji Akcinė Bendrovė „Thomas Philipps Baltex“, N. J., A. J., A. M. S., A. S., J. R., V. B., E. V., B. J., R. S., A. S., V. Ž., A. Ž., A. P., J. J., M. N., L. B., V. B., uždaroji akcinė bendrovė „Abp German Invest“, L. R., D. R., V. B., G. V. B., E. G., E. Š., T. S., G. B., R. M. V., O. L., D. K., J. A., E. Ž., L. Š., J. Š., C. M., R. J., A. R., D. R., D. R., L. B., R. Č., A. O., S. D., UAB „Tef-Europe“, UAB Baltic Tours Nt, M. K.; L. K., A. B., G. B., V. J..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo savininkų bendrija „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir ieškovė, ir apeliantė, ir Bendrija, ir daugiabučio gyvenamojo namo savininkų bendrija) patikslintu ieškiniu prašė panaikinti Valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centras atliktą teisinę registraciją į V. J. vardu įregistruotą nuosavybę – pastato adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 7-ojo aukšto patalpą, pažymėtą 7-ojo aukšto plane – 2020 m. balandžio 10 d. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priede Nr. 20, ir į laiptus į 8-ąjį aukštą, laiptus į 9-ąjį aukštą, patalpą 8-ame aukšte, Nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų byloje (inventorinis Nr. (duomenys neskelbtini); registro Nr. (duomenys neskelbtini)) aštuntojo aukšto plane pažymėtą 22-8, 10,12 kv. m, terasą ant stogo 8-ame aukšte, Nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų byloje (inventorinis Nr. (duomenys neskelbtini); registro Nr. (duomenys neskelbtini)) aštuntojo aukšto plane pažymėtą “T“, patalpą 9-ame aukšte, Nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų byloje (inventorinis Nr. (duomenys neskelbtini); registro Nr. (duomenys neskelbtini)) devintojo aukšto plane pažymėtą 22-9, 10,71 kv. m; panaikinti VĮ Registrų centre atliktą teisinę registraciją į V. J. vardu įregistruotą nuosavybę – V. J. nuosavybės teise priklausantį 127,07 kv. m ploto butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su terasa ant stogo, plane pažymėta T; panaikinti VĮ Registrų centre atliktos teisinės registracijos į V. J. vardu įregistruotą nuosavybę: buto Nr. (duomenys neskelbtini) su terasa ant stogo, plane pažymėta T, paprastojo remonto pradžia - 1995 m. / pabaiga - 2002 m. įregistravimo pagrindą: 2018 m. sausio 5 d. Nekilnojamojo turto kadastro duomenų bylą ir 2018m. sausio 15 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr. 1, 1994 m. rugsėjo 14 d. seniūnijos potvarkį Nr. 140 (toliau – Potvarkis), 1995 m. kovo 23d. statinio priėmimo naudoti aktą (toliau – Aktas); įpareigoti atsakovę VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje prie duomenų apie atsakovui V. J. nuosavybės teise priklausantį butą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įregistruoti 1996 m. balandžio 25 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimą Nr. 655V; įpareigoti atsakovę VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje įregistruoti duomenis apie V. J. nuosavybės teise 1992 m. gruodžio 30 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 1-195 pagrindu priklausantį 4 (keturių) kambarių butą, plane pažymėtą indeksu 1A5/p, turintį 98,96 kv. m. naudingo ploto, esantį (duomenys neskelbtini), buto Nr. 22; pripažinti negaliojančiu 1994 m. rugpjūčio 27 d. leidimą vykdyti istorijos ir kultūros paminklo remonto restauravimo darbus Nr. 516 (toliau – Leidimas); pripažinti negaliojančia 1994 m. gruodžio 21 d. Vilniaus miesto valdybos Urbanistikos ir architektūros skyriaus Statybos ir architektūros valstybinės priežiūros inspekcijos statybos įregistravimo pažymą Nr. R-94-299 (toliau - Pažyma); pripažinti negaliojančiu 1995 m. kovo 23 d. statinio priėmimo naudoti aktą; pripažinti negaliojančia 2018 m. sausio 5 d. Nekilnojamojo turto kadastro duomenų bylą ir 2018 m. sausio 15 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr. 1; įpareigoti atsakovą V. J. per 7 (septynias) dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atlaisvinti ir netrukdyti savininkams valdyti, naudoti ir disponuoti pastato, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 7-ojo aukšto patalpa, laiptais į 8-ąjį aukštą, laiptais į 9-ąjį aukštą, patalpa 8-ame aukšte, Nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų byloje aštuntojo aukšto plane pažymėta 22-8, 10,12 kv. m., ir terasa ant stogo 8-ame aukšte, Nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų byloje aštuntojo aukšto plane pažymėta “T“, patalpa 9-ame aukšte, Nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų byloje devintojo aukšto plane pažymėta 22-9, 10,71 kv.m; atsakovui V. J. neįvykdžius sprendimo per nustatytą terminą, suteikti ieškovei teisę priverstinai iškeldinti atsakovą iš nurodytų patalpų, naudojantis tokius darbus atliekančių trečiųjų asmenų pagalba, reikiamas išlaidas išieškant iš atsakovo V. J..

2. Ieškinyje aiškino, kad atsakovas neleidžia naudotis savininkams bendromis ginčo patalpomis – pastato 7-ojo aukšto patalpomis, laiptais į 8-ąjį aukštą, laiptais į 9-ąjį aukštą, patalpa 8-ame aukšte, Nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų byloje aštuntojo aukšto plane pažymėta 22-8, 10,12 kv. m, ir terasa ant stogo 8-ame aukšte, Nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų byloje aštuntojo aukšto plane pažymėta “T“, patalpa 9-ame aukšte, Nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų byloje devintojo aukšto plane pažymėta 22-9, 10,71 kv. m (toliau – ir ginčo patalpos), t. y. atsakovas užėmė tą laiptinės dalį (laiptų į 8-ąjį aukštą, laiptų į 9-ąjį aukštą), kuria yra patenkama į ginčo pastato bokštą.

3. Nurodė, kad teisinė registracija į pastato bokšte esančias pagalbines patalpas atlikta pažeidus tiek Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.85 straipsnio 1 dalies nuostatas, tiek iki tol galiojusio įstatymo (1964 m. CK 122 straipsnio) nuostatas, numačiusias, kad sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo, taip pat dėl naujų bendrojo naudojimo objektų sukūrimo ir disponavimo jais klausimų, priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip. Teigė, kad pastato savininkai nesutinka su ginčo patalpų registracija atsakovo vardu nesant pastato savininkų sutikimo ir ginčija atsakovo nuosavybės teisę į ginčo patalpas. Mano, kad VĮ Registrų centras neteisėtai įregistravo V. J. nuosavybės teisę į ginčo patalpas, dėl ko atsakovas neteisėtai padidino buto plotą bendro naudojimo patalpų sąskaita nuo 98,96 kv. m iki mažiausiai 227,07 kv. m (127,07 kv. m + 100 kv. m). Ieškovė laikėsi pozicijos, kad atsakovas faktiškai neatliko jokių rekonstrukcijos darbų, tik neteisėtai užėmė visų butų ir kitų patalpų savininkams priklausančias ginčo patalpas.

4. Teigė, kad reikalavimas panaikinti atsakovo nuosavybės teisę į ginčo pastato bokšte esančią terasą grindžiamas tuo, kad terasa savininkams priklauso bendrąja daline nuosavybės teise, o visų namo (duomenys neskelbtini), gyventojų sutikimo terasos registravimui V. J. nuosavybe nėra ir niekada nebuvo.

5. Manė, kad CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino ieškovė nepraleido, nes apie tai, kad 1996 m. balandžio 25 d. sprendimas nėra įvykdytas, sužinojo tik 2019 m. gruodžio 21 d. atsakovui neleidus apžiūrėti 2016 ir 2019 metais namo bokšte atlikto remonto, nurodžius, kad tai jo privati valda. Nurodytas pažeidimas tęsiasi, todėl ieškinio senaties termino ieškiniui pateikti nei vienam ieškinio reikalavimui nepraleido, nes apie pastato savininkų pažeistas teises ir ginčijamus dokumentus sužinojo tik gavę dokumentus iš VĮ Registrų centras. Teismui pripažinus, kad ieškinio senaties terminas praleistas, prašė jį atnaujinti dėl svarbių priežasčių, nes atsakovas, būdamas bendrijos primininku, sąmoningai klaidino bendrijos narius ir butų ir kitų patalpų savininkus, nesuteikė reikalingos informacijos, todėl savininkams negali tekti neigiamų padarinių rizika dėl atsakovo neteisėtai atliktų veiksmų.

6. Atsakovas V. J. su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį ir atmesti reikalavimus jo atžvilgiu.

7. Nurodė, kad nesutinka su ieškovės argumentu, kad atsakovo nuosavybės teisių įregistravimui buvo būtinas bendraturčių sutikimas, nes statybų leidimų išdavimo tvarką reglamentuoja ne CK nuostatos, o statybas reglamentuojantys teisės aktai. Ginčijamas leidimas išduotas Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų apsaugos ir naudojimo įstatymo bei Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcijos laikinojo įstatymo pagrindu. Pažymėjo, jog šiuose aktuose nebuvo įtvirtintas reikalavimas gauti kitų pastato savininkų sutikimus idant būtų išduotas minėtas leidimas, be to, Leidimas yra teisėtas ir nėra jokių teisinių pagrindų šio Leidimo panaikinimui praėjus daugiau nei 27 metams nuo jo išdavimo. Atsižvelgus į tai, kad Leidimas buvo išduotas teisėtai, atlikti darbai taip pat teisėti, pasak atsakovo, nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti ir Pažymą, patvirtinančią statybos įregistravimą.

8. Pasak atsakovo, ieškovės reikalavimas pripažinti negaliojančiomis Kadastro bylą ir Deklaraciją apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr. 1 grindžiamas vien tuo, kad Terasa niekada nepriklausė ir nepriklauso atsakovui. Pažymėjo, kad ginčo terasa yra atsakovo buto priklausinys, t. y. ji skirta tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijusi su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad ginčo terasa daugybę metų iš eilės galėjo naudotis tik atsakovas, kadangi galimybė patekti į terasą yra tik iš atsakovui priklausančio buto.

9. Manė, kad negali būti tenkinamas reikalavimas panaikinti VĮ Registrų centre atliktą teisinę registraciją į atsakovo vardu įregistruotą nuosavybę – atsakovui nuosavybės teise priklausantį butą su terasa, kadangi tenkinus tokį reikalavimą, būtų panaikinta ir teisinė registracija į atsakovui priklausantį butą, nors neginčijama 1992 m. gruodžio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 1-195.

10. Atsakovas atsiliepime atkreipė dėmesį į tai, kad reiškiant negatorinį ieškinį, būtina įrodyti du dalykus: kad ieškovė yra turto savininkas ir kad jo teisės yra pažeistos. Mano, kad ieškiniu neįrodyta pirmoji būtina sąlyga, t. y. kad ieškovė yra terasos, pastato bokšte esančių patalpų ir laiptų savininkė. Ginčo terasa laikytina atsakovo buto priklausiniu, visi paminėti objektai yra įregistruoti viešajame registre kaip atsakovo nuosavybė. Prašė taikyti ieškinio senatį.

11. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – Savivaldybė) atsiliepimu prašė reikalavimui dėl Pažymos pripažinimo negaliojančia taikyti ieškinio senatį ir reikalavimą atmesti šiuo pagrindu, o reikalavimą įpareigoti atsakovę pateikti VĮ Registrų centras Valdybos sprendimo kopiją atmesti kaip nepagrįstą. Manė, kad ieškovės reikalavimas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę pateikti Valdybos sprendimą VĮ Registrų centras tam, kad šis Valdybos sprendimas būtų įregistruotas, šiuo atveju yra perteklinis ir absoliučiai beprasmis. Be to, Savivaldybė šiuo metu nėra subjektas, galintis pateikti VĮ Registrų centras Valdybos sprendimą, nes Savivaldybė savo žinioje nesaugo Valdybos sprendimo originalo (dokumentas, kaip ieškovei yra žinoma, saugomas Vilniaus regioniniame valstybės archyve).

12. Atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir VTPSI) su ieškiniu nesutiko, reikalavimams dėl 1995 m. kovo 23 d. statinio priėmimo naudoti akto ir Vilniaus miesto valdybos urbanistikos ir architektūros skyriaus Statybos ir architektūros valstybinės priežiūros inspekcijos 1994 m. gruodžio 21 d. Statybos įregistravimo pažymos Nr. R-94-299 pripažinimo negaliojančiais prašė taikyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje, ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytus terminus ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 293 straipsnio 1 dalies 1 punktą civilinę bylą nutraukti; netenkinus tokio atsakovės prašymo, ieškovės patikslintą ieškinį Inspekcijos atžvilgiu atmesti kaip nepagrįstą. Įvertinusi patikslinto ieškinio argumentus dėl Akto pripažinimo negaliojančiu ir pateiktus rašytinius įrodymus, manė, kad byloje nėra pateikta įrodymų ar nurodyta faktinių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad Akte nurodyta priėmimo komisija, išduodama Aktą, netinkamai atliko jai teisės aktų nurodytus veiksmus. Byloje nėra įrodinėjama aplinkybė, kad šio ginčijamo Akto priėmimo metu buvo pateikti dokumentai neabejotinai patvirtinantys imperatyvių teisės normų pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, Inspekcija laikosi pozicijos, kad Akto išdavimas yra sąlygojamas pateiktų dokumentų, kuriuos patikrinus ir nenustačius esminių nukrypimų nuo statinio projekto ir kitų Taisyklėse nurodytų priežasčių, nėra pagrindo šio administracinio akto neišduoti. Inspekcijos vertinimu, ieškovės patikslinto ieškinio reikalavimas panaikinti Leidimą yra pagrindinis, o reikalavimai panaikinti Pažymą ir Aktą yra išvestiniai ir dėl šių reikalavimų tenkinimo galėtų būti sprendžiama tik tenkinus pagrindinį ieškovės reikalavimą ir panaikinus Leidimą.

13. Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (toliau – ir KPD) prašė reikalavimui pripažinti negaliojančiu 1994 m. rugpjūčio 27 d. Leidimą vykdyti istorijos ir kultūros paminklo remonto restauravimo darbus Nr. 516 taikyti ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje ir CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus ieškinio senaties terminus; teismui netenkinus tokio atsakovo prašymo, nurodytą reikalavimą atmesti kaip nepagrįstą; dėl kitų 2022 m. kovo 25 d. patikslinto ieškinio reikalavimų prašė spręsti teismo nuožiūra. Departamento nuomone, reikalavimas pripažinti negaliojančiu atsakovui V. J. išduotą Leidimą yra nepagrįstas. Remiantis buto, (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registro duomenimis, butas nuosavybės teise priklauso atsakovui V. J., o nuosavybės teisės įregistravimo pagrindas – 1992 m. gruodžio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 1-195. Vadinasi, Leidimas buvo išduotas asmeniui, kuris nuosavybės teise valdė butą, (duomenys neskelbtini).

14. Atsakovė VĮ Registrų centras su ieškiniu nesutiko ir prašė civilinę bylą dalyje dėl ieškovės reikalavimų, pareikštų Registrų centro atžvilgiu, t. y. tiek dėl teisinės registracijos panaikinimo, tiek dėl įpareigojimų atlikti veiksmus, nutraukti pagal CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktą; netenkinus atsakovės šio prašymo, patikslintą ieškinį VĮ Registrų centras atžvilgiu atmesti kaip nepagrįstą, o bylinėjimosi išlaidų nepriteisti. Atkreipė dėmesį į Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 23 d. nutartyje nurodytą aplinkybę, kad ieškinys šioje byloje yra negatorinis, bendrija nėra šių patalpų savininkas, todėl atitinkamai ir neturi teisės reikšti negatorinį ieškinį. Pažymėjo, kad 1995 m. teisinė registracija (viešojo administravimo subjekto sprendimas) yra atlikta teisėtai ir pagrįstai, neperžengiant VĮ Registrų centras kompetencijos ribų, t. y. vykdant teisės aktuose priskirtas funkcijas ir nevertinant kitų subjektų priimtų sprendimų dėl statybos darbų teisėtumo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

15. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. balandžio 24 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo savininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ į valstybės biudžetą 12,31 Eur bylinėjimosi išlaidų.

16. Teismas nustatė, kad ieškovė pareikštu ieškiniu siekia įrodyti, kad atsakovas V. J. neteisėtai užvaldė ir įregistravo viešajame registre savo nuosavybėn gyvenamojo namo bendras patalpas (laiptines, terasą), dėl ko namo gyventojai – namo bendrų patalpų bendraturčiai, negali naudotis namo bendromis patalpomis.

17. Pasisakydamas dėl daugiabučio gyvenamojo namo savininkų bendrijos subjektinės teisės reikšti negatorinį ieškinį gyvenamojo namo patalpų savininkui, teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje esminis ginčas kilęs dėl atsakovo V. J. nuosavybės teise įgytų patalpų, kurios anksčiau buvo bendro naudojimo patalpos. Taigi byloje yra pareikšti reikalavimai ir pagal savo pobūdį tiesiogiai susiję su bendrosios dalinės nuosavybės teise į daugiabučiame gyvenamajame name esančius bendrojo naudojimo objektus. Daugiabučio gyvenamojo namo savininkų bendrija yra butų ir kitų patalpų savininkams atstovaujantis subjektas, steigiamas tam, kad įgyvendintų butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų teises ir pareigas, susijusias su jiems priklausančių arba kuriamų naujų bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų naudojimu ir priežiūra. Atsižvelgęs į tai, kad daugiabučio gyvenamojo namo savininkų bendrija steigiama tam, kad įgyvendintų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės turinį sudarančias valdymo ir naudojimo teises, teismas sprendė, kad ji turi įgaliojimus atstovauti butų ir kitų patalpų savininkams šiuose santykiuose, inter alia (be kita ko), reikšti materialiuosius teisinius reikalavimus teisme, jeigu tai būtina daugiabučio gyvenamojo namo ir jame esančių bendrojo naudojimo objektų valdymui ir naudojimui pagal paskirtį užtikrinti.

18. Teismas, atsižvelgęs į nurodytus argumentus, kaip nepagrįstus vertino atsakovų teiginius, kad ieškovė neturėjo teisės reikšti negatorinio ieškinio. Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė ieškinį siekdama apginti gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų bendraturčių teises šiuos objektus naudoti ir prižiūrėti, taigi įgyvendindama jai įstatymo, įstatų ir, be kita ko, butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo suteiktą kompetenciją.

19. Spręsdamas klausimą dėl senaties taikymo teismas nurodė, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip dešimt metų, išskyrus atvejus, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus.

20. Nustatė kad, nagrinėjamoje byloje ieškovė ginčija 1994-1995 metų aktus, kurių pagrindu registruota atsakovui nuosavybės teisė į anksčiau buvusias bendrojo naudojimo ginčo patalpas, o ieškinys teisme gautas 2020 m. balandžio 20 d., todėl akivaizdu, kad po ginčijamų aktų priėmimo praėjo daugiau kaip 10 metų (faktiškai praėjo apie 25 metai), todėl teisine prasme negalimas termino atnaujinimas. Be to, byloje nėra duomenų, kad įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus (ABTĮ 30 straipsnio 1 dalis).

21. Dėl to konstatavo, kad ginčo aktai, kurių pagrindu atsakovas V. J. įgijo nuosavybę, yra galiojantys, jų nenuginčijus nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, jog šis atsakovas nuosavybę įgijo neteisėtai ar nepagrįstai. Sprendė, kad tuo pačiu nėra pagrindo tenkinti kitų išvestinių ieškinio reikalavimų, todėl ieškinį atmetė kaip praleidus ieškinio senaties terminą. Pažymėjo, kad ginčo aktai yra vienkartinio, o ne tęstinio pobūdžio, todėl senaties terminas skaičiuojamas nuo ginčo aktų priėmimo.

22. Konstatavęs, kad nagrinėjamoje byloje taikant ieškinio senaties institutą yra pagrindas ieškinį atmesti, teismas atskirai neaptarė pačių ieškinio reikalavimų pagrįstumo, nurodė, kad kiti byloje dalyvaujančių asmenų argumentai ir pateikti įrodymai esminės reikšmės nagrinėjamoje byloje neturi, todėl teismas jų atskirai neaptaria (CPK 3 straipsnio 1 ir 8 dalys, 185 straipsnis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį esminiai teisiniai argumentai

23. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 24 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti tam pačiam teismui.

23.1. Teigia, kad teismas neatskleidė bylos esmės, nes aplamai netyrė ir nevertino esminių bylos aplinkybių, nesiekė nustatyti bylai teisingai išspręsti teisinę reikšmę turinčias faktines aplinkybes, todėl tinkamai neidentifikavo ginčo objekto, dėl kurio ieškiniu buvo pareikšti daiktinės teisės reglamentuojami reikalavimai ginti namo butų ir kitų patalpų savininkų teises į bendrus ginčo objektus.

23.2. Pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas 2021 m. lapkričio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-2574-340/2021 grąžino bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kadangi teismas nebuvo ištyręs ir nenustatęs visų bylai išspręsti reikšmingų faktinių aplinkybių, taigi neatskleidė bylos esmės (nutarties 40 punktas). Tačiau bylą nagrinėjant iš naujo, pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai nepagrįstai ignoravo Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-2574-340/2021 privalomus nurodymus pirmosios instancijos teismui: jog teismas turėjo nustatyti, kokiu būdu V. J. įgijo ginčo patalpas nuosavybės teise – ar perimdamas iš butą privatizavusios savininkės N. N., ar įsigijo po buto pirkimo iš N. N., ar įsigijo kitokiu CK 4.47 straipsnyje numatytų būdu, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą; jog teismas nekonkretizavo, ar ginčo patalpos buvo buto priklausiniu N. N. privatizavus butą, ar tapo buto priklausiniu buto pirkimo – pardavimo V. J. metu; teismas netyrė, ar aštunto ir devinto aukšto laiptų aikštelės ir terasa buvo susijusios su buto Nr. 22 gyvenamųjų patalpų naudojimu, ar buvo skirtos tarnauti pagrindiniam daiktui, jeigu buvo, tai kokiu būdu, kokia buvo pirminė šių pagalbinių patalpų paskirtis. Be to minėtoje nutartyje nurodyta, kad teismas pripažino pagalbines patalpas buto priklausiniu, nustatęs, kad į pagalbines patalpas galima patekti tik iš atsakovo buto, bei kad kiti namo gyventojai daug metų pagalbinėmis patalpomis nesusinaudojo, tačiau nenustačius ginčo pagalbinių patalpų pirminės paskirties ir šių patalpų naudojimo, valdymo, pertvarkymo aplinkybių, negalima pripažinti, kad šis esminis ginčo aspektas yra tinkamai atskleistas ir ar teismo nustatytų aplinkybių pakanka tam, kad pripažinti pagalbines patalpas atsakovo buto priklausiniu; teismas nenagrinėjo ir nevertino 1996 m. balandžio 25 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimo Nr. 655V įregistruoti Nekilnojamojo turto registre akto reikšmės pareikšto negatorinio ieškinio kontekste, netyrė aplinkybių, dėl kurių Vilniaus miesto savivaldybės sprendimas nebuvo pateiktas viešajam registrui, nevertino, ar neįregistruotas Vilniaus miesto savivaldybės sprendimas sukelia teisinės pasekmes atsakovui, kaip jis vertinamas ieškovų teiginių kontekste apie tai, kad atsakovo užvaldytos ir rekonstruotos patalpos yra namo bendros patalpos, užvaldytos be bendrasavininkių sutikimo, ir pan.

23.3. Pasak ieškovės, skundžiamo sprendimo turinys demonstruoja, kad teismas visiems ieškovo ieškinio reikalavimams pritaikė ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo teismui senaties reikalavimą panaikinti administracinius aktus, ir šiuo pagrindu netenkino ieškinio reikalavimų. Tačiau teismas sprendime niekaip nepaaiškino, kodėl visas ieškinys buvo atmestinas kaip praleidus ieškinio senaties terminą, nors ieškovė ginčijo 2018 m. aktus, apskųsdama juos teismui nepraleidusi 10 metų termino.

24. Teigia, kad teismas sprendime niekaip neargumentavo, kodėl atmetė ieškinio argumentus, jog nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad skundžiamų atsakovų aktų turinys ieškovei buvo atskleistas anksčiau, negu nurodyta ieškovės ieškinyje, kad ieškovė neturėjo pareigos domėtis registro duomenimis, kad ieškovė pagal aplinkybes buvo pakankamai atidi, sąžininga, siekė įgyvendinti savo teises ginčyti V. J. veiksmus bei kitų atsakovų aktus rūpestingai.

25. Ieškovės manymu, teismas turėjo pareigą įvertinti, kad V. J. Nekilnojamojo turto registre ginčo patalpas nuosavybės teise įregistravo pažeisdamas imperatyvias teisės normas, o tai yra išskirtinės aplinkybės, dėl kurių yra neteisinga taikyti proceso normose (ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje) nustatytą naikinamąjį 10 metų terminą.

26. Bendrija ieškinyje nurodė, jog teismui manant, kad ieškovė praleido senaties terminą ieškiniui pareikšti, Bendrija prašė jį atnaujinti, nes dėl konkrečios situacijos aplinkybių ieškinys negalėjo būti pareikštas anksčiau. Tačiau teismas sprendimu pripažinęs, kad ieškovė praleido senaties terminą ieškiniui pareikšti, aplamai nesvarstė prašymo atnaujinti šį terminą. Tokiu būdu, teismas nepaisė LAT suformuotos praktikos ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

27. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė prašo teismo atmesti ieškovės apeliacinį skundą kaip nepagrįstą. Pažymi, kad nors apeliantė savo skunde ir teigia, kad patikslintame ieškinyje prašė teismo atnaujinti terminą 1994-1995 administracinių aktų ginčijimui kaip praleistą dėl svarbių priežasčių (jeigu teismas laikytų, kad toks terminas praleistas), vis dėlto, Savivaldybė pažymi, kad toks argumentas yra teisiškai nepagrįstas: priminta, kad savo patikslinto ieškinio 170 punkte dėstydama teismui prašymą atnaujinti terminą, jeigu teismas laikytų, kad jis praleistas, ieškovė nenurodė, nei kada jai tapo žinomas Pažymos turinys, nei paaiškino, kodėl reikalavimo dėl šios Pažymos teismui neteikė anksčiau – taigi, nenurodė ne tik svarbių, tačiau ir apskritai jokių priežasčių, kodėl šį terminą Pažymos ginčijimui praleido.

28. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos su apeliaciniu skundu nesutinka. Pasak atsakovo, kaip sprendime pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ginčo aktai yra vienkartinio, o ne tęstinio pobūdžio, todėl senaties terminas skaičiuojamas nuo ginčo aktų priėmimo (Sprendimo 120 punktas). Departamento nuomone, reikalavimui panaikinti Leidimą nagrinėjamu atveju tęstinio pobūdžio ieškinio senaties terminas (CK 1.127 straipsnio 5 dalis) nėra taikytinas, nes reikalavimas pripažinti negaliojančiu Leidimą nėra susijęs su nuosavybės teisės pažeidimu, kuris atitinkamais atvejais gali būti tęstinio pobūdžio, tačiau Leidimas yra vienkartinio taikymo aktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146- 203/2011), t. y. susijęs su vienkartinio pobūdžio leidimu vykdyti konkrečius darbus atsakovui V. J. nuosavybės teise priklausančiame bute. Departamento nuomone, patikslintame ieškinyje ieškovė neįvardino jokių svarbių priežasčių, dėl kurių bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas ginčyti Leidimą buvo praleistas 16 metų ir jis turėtų būti atnaujintas. Tuo tarpu apeliacinio skundo 20 punkte apeliantė teigia, jog pats pirmosios instancijos teismas Sprendime turėjo argumentuoti, kad skundžiamų aktų turinys ieškovei buvo atskleistas anksčiau, nei nurodyta ieškinyje, t y. įrodinėjimo naštą bando perkelti teismui, nors ši pareiga tenka pačiai ieškovei (apeliantei).

29. Atsilipime į apeliacinį skundą atsakovė VĮ Registrų centras su apeliaciniu skundu nesutinka ir nurodo, kad nagrinėjat civilinę bylą Vilniaus miesto apylinkės teisme ieškovė nenurodė ir nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą konstatuoti, kad, šiuo atveju, dėl išskirtinių aplinkybių būtų neteisinga taikyti proceso teisės normose (ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje) nustatytą naikinamąjį terminą. Paaiškina, jog V. J. nuosavybės teisės į butą su ginčo patalpomis buvo įregistruotos dar 1995 m. kovo 23 d. tos pačios dienos priėmimo naudoti akto pagrindu ir tuo metu bendras įregistruotas buto plotas buvo 128,52 kv. m. Tuo tarpu 2018 metais V. J. į VĮ Registrų centras kreipėsi ne dėl nuosavybės teisių registracijos, bet dėl buto kadastro duomenų patikslinimo po atlikto paprastojo remonto.

30. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka. Pastebi, kad nors apeliantė patikslintame ieškinyje Inspekciją nurodė atsakove, tačiau nei patikslintame ieškinyje, nei apeliaciniame skunde apeliantė nėra nurodžiusi, kurie iš reikalavimų yra nukreipti Inspekcijos atžvilgiu ir pateikusi tai patvirtinančių įrodymų. Sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais argumentais, kad ginčo aktai yra vienkartinio, o ne tęstinio pobūdžio, todėl, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, senaties terminas skaičiuojamas nuo ginčo aktų priėmimo, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai atmetė apeliantės ieškinį. Nurodo, kad Pažyma nesukelia ir negali sukelti jokių padarinių, be to, byloje apeliantės patikslinto ieškinio reikalavimas panaikinti Leidimą yra pagrindinis, o reikalavimai panaikinti Pažymą ir Aktą yra išvestiniai.

31. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų (ieškovės pusėje) prašo apeliacinį skundą tenkinti. Nurodo, kad Vilniaus apygardos teisme priimtos nutarties išaiškinimai buvo privalomi bylą iš naujo nagrinėjusiam Vilniaus miesto apylinkės teismui. Priimdamas skundžiamą sprendimą, Vilniaus miesto apylinkės teismas nesivadovavo 2021 m. lapkričio 23 d. Vilniaus apygardos teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-2574-340/2021 priimtais išaiškinimais. Kadangi, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, negatorinio ieškinio atveju ieškinio senaties terminas prasideda kiekvieną atlikto pažeidimo dieną, vadinasi, ginčo atveju, priešingai nei nustatyta skundžiamu sprendimu, ieškinio atveju ieškinio senaties terminas prasideda kiekvieną atlikto pažeidimo dieną(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-15-403/2020). Nurodo, kad ginčo patalpas iki šiol neteisėtai valdo atsakovas, t. y. atsakovo pažeidimas yra tęstinio pobūdžio ir ieškinio senaties terminas prasideda kiekvieną atlikto pažeidimo dieną.

32. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas V. J. prašo apeliacinį skundą atmesti ir nurodo tokius argumentus:

32.1. Pasak atsakovo, nuo ginčijamų aktų yra praėję daugiau nei dešimt metų, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo atnaujinti naikinamąjį terminą. Tai, kad daugiau nei 25 metus pastato gyventojai niekada neprašė atsakovo įleisti juos į bokšte esančias patalpas (taip pat ir į terasą), taip pat tai, jog pastato gyventojai niekada nesinaudojo bokšte esančiomis patalpomis ir/ar terasa ir net nereiškė tokio pageidavimo, tik patvirtina, kad pastato gyventojai žinojo ir suprato, jog bokšte esančios patalpos ir terasa priklauso atsakovui.

32.2. Tai, kad ieškovė taip pat prašė pripažinti negaliojančiais ir panaikinti Kadastro bylą ir Deklaraciją apie statybos užbaigimą nekeičią sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, kadangi atsakovo nuosavybės teisė į ginčijamą turtą buvo įregistruota: i) 1992 m. gruodžio 30 d. Pirkimo - pardavimo sutarties Nr. 1-195 pagrindu; ii) Potvarkio pagrindu ir iii) Akto pagrindu. Vien Kadastro bylos ir/ar Deklaracijos apie statybos užbaigimą panaikinimas nesudarys pagrindo panaikinti Atsakovo nuosavybės teisės registracijos į ginčijamą turtą.

32.3. Pažymi, jog atsakovas ginčo butą įsigijo apleistą – buto lubos buvo praktiškai kiauros, lietaus vanduo tiesiog bėgo kiaurai per lubas į butą, virš buto esančios terasos hidroizoliacija buvo visiškai suirusi, bokštelyje nebuvo net langų, tik atviros angos, o patekimas į terasą buvo tik iš buto. Minėtą neginčytinai patvirtina buto inventorinė byla, pagal kurią atsakovas ir įsigijo butą. Kultūros paveldo centro pateikiamoje išsamioje dosje apie „(duomenys neskelbtini)“, kuriame yra ir visų namo patalpų išplanavimai, taip pat matyti atsakovui priklausančio buto išplanavimas su laiptais į terasą tik iš 6/8 jam nuosavybės teise priklausančio buto. Taigi, visuose dokumentuose, siekiančiuose 40 metų atgal, įėjimas į terasą yra iš tos pačios butui priklausančios, plane pažymėtos Nr. 22/1, patalpos, priklausančios atsakovo butui.

32.4. Pasak atsakovo, bokštelio patalpų, plane pažymėtų Nr. 22-8 ir 22-9 anksčiau net nebuvo. Iki rekonstrukcijos bokštelis buvo kaip atvira erdvė, t. y. kaminas su metalinėmis kopėčiomis centre, bokštelio patalpos įrengtos rekonstrukcijos metu, 1993–1995 metais pagal suderintą rekonstrukcijos projektą ir Vilniaus miesto savivaldybės leidimą „įsirengti pagalbines patalpas“. Šie faktai iš esmės paneigia ieškovės teiginius apie tai, kad šios patalpos visuomet priklausė ieškovei, nes šios patalpos buvo sukurtos atsakovo tik 1993-1995 metais rekonstrukcijos metu.

32.5. Mano, jog svarbu ir tai, jog visi namo laiptinės gyventojai, 1993 metais pasirašydami buto rekonstrukcijos leidimą, pasirašė po tekstu, kuriame, be kita ko, yra sakinys – „įėjimas į terasą yra tik iš (22) buto“ bei tai, jog gyventojai atsisako bet kokių pretenzijų į terasą ir bokštelį. Teigia, kad terasa atitinka atsakovo buto priklausinio statusą, o Bendrijai ne vėliau kaip 2003 metais tapo žinoma apie tai, kad tarp perduotų bendrojo naudojimo objektų nebuvo nei terasos, nei bokštelio, kadangi šie objektai buvo atsakovo nuosavybė. Bendrija, žinodama šias esmines aplinkybes, dėl to nereiškė jokių pretenzijų, todėl laikytina, jog pripažino, kad ginčo objektai priklauso atsakovui.

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

33. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teisėjų kolegija nenustatė.

34. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys dėl administracinių aktų pripažinimo negaliojančiais, savininko teisių gynimo, praleidus įstatyme nustatytą terminą kreiptis į teismą su ieškiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

35. Ieškovė, daugiabučio namo butų savininkų bendrija, gindama butų savininkų teises naudotis namo bendromis patalpomis, ieškinyje įrodinėjo, kad atsakovas V. J. neteisėtai užvaldė ir įregistravo viešajame registre savo nuosavybės teisę į bendras gyvenamojo namo patalpas, tai yra 22,5 kv. m ploto pagalbines patalpas bokštelyje (laiptines ir terasą), dėl ko namo bendrų patalpų bendraturčiai negali naudotis namo bendromis patalpomis, taip pat prašė įpareigoti atsakovą V. J. per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo atlaisvinti namo bendras 22,5 kv. m ploto pagalbines patalpas (laiptines ir terasą).

36. Nagrinėjamu atveju skundžiamas sprendimas buvo priimtas civilinėje byloje, kuri apylinkės teisme buvo nagrinėjama pakartotinai, Vilniaus apygardos teismui 2021 m. lapkričio 23 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 21 d. sprendimą panaikinus ir perdavus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

37. Ieškovė, pateikusi apeliacinį skundą, teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nesivadovavo nagrinėjamoje byloje priimta apeliacinės instancijos teismo nutartimi dėl tirtinų ir nustatytinų teisiškai reikšmingų aplinkybių, todėl skundžiamą sprendimą priėmė neatskleidęs bylos esmės.

38. Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Iš Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 23 d. nutarties matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos tesimas neištyrė ir neįvertino esminių bylos faktinių aplinkybių, tinkamai neidentifikavo ginčo objekto, sprendė, jog teismas turėjo nustatyti, kokiu būdu V. J. įgijo ginčo patalpas nuosavybės teise – ar perimdamas iš butą privatizavusios savininkės N. N., ar įsigijo po buto pirkimo iš N. N., ar įsigijo kitokiu CK 4.47 straipsnyje numatytu būdu. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nenustačius ginčo pagalbinių patalpų pirminės paskirties ir kitų šių patalpų naudojimo, valdymo, jų pertvarkymo aplinkybių, negalima pripažinti, kad šis esminis ginčo aspektas yra tinkamai atskleistas ir ar teismo nustatytų aplinkybių pakanka tam, kad pripažinti pagalbines patalpas atsakovo buto priklausiniu. Minėtoje nutartyje konstatuota, kad nustačius esminę bylos aplinkybę – ar V. J. įgijo namo bendraturčiams priklausančius objektus, svarstytina, ar daliai pareikštų reikalavimų taikytinas tęstinio pobūdžio ieškinio senaties terminas (CK 1.127 straipsnio 5 dalis).

39. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovė - daugiabučio namo butų savininkų bendrija turi teisę reikšti šioje byloje negatorinį ieškinį, konstatavo, kad ieškovė ginčija 1994-1995 metų aktus, kurių pagrindu registruota atsakovui nuosavybės teisė į anksčiau buvusias namo bendrojo naudojimo patalpas, nors po ginčijamų aktų priėmimo praėjo daugiau kaip 10 metų (faktiškai praėjo apie 25 metai) ir sprendė, kad teisine prasme negalimas termino atnaujinimas. Teismas konstatavo, kad ginčo aktai, kurių pagrindu atsakovas V. J. įgijo nuosavybę, yra galiojantys, jų nenuginčijus nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, jog šis atsakovas nuosavybę įgijo neteisėtai ar nepagrįstai. Dėl šios priežasties teismas taip pat nusprendė, jog nėra pagrindo tenkinti kitų išvestinių ieškinio reikalavimų. Teismas ieškinį atmetė, kaip pateiktą praleidus ieškinio senaties terminą.

40. Įvertinus skundžiamo teismo sprendimo argumentus, iš esmės sutiktina su apeliaciniame skunde dėstomais motyvais, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės.

41. Kasacinis teismas dėl apeliacinės instancijos teismo nurodymų grąžinant bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui privalomumo yra pasisakęs, kad apeliacinės instancijos teismas tik pagal tuo metu byloje buvusius duomenis gali daryti tam tikras išvadas dėl ginčo santykių, šios apeliacinės instancijos teismo išvados pirmosios instancijos teismui, nagrinėjančiam bylą iš naujo, neturi privalomojo pobūdžio, dėl ko teismas, iš naujo tirdamas byloje surinktus įrodymus, gali nustatyti kitas bylos aplinkybes ir turi pagrindo spręsti priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102-695/2015; 2015 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-611/2015, 2018 m. gegužės 18 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-203-684/2018). Vadovaujantis šiais kasacinio teismo išaiškinimais, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo nutartimi panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir visą bylą perdavus nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, teismas turi pagrindą ir pareigą išnagrinėti pareikštus šalių reikalavimus ir atsikirtimus iš naujo pagal byloje pateiktus įrodymus visais keliamais aspektais ir pagal iš naujo nustatytas aplinkybes padaryti išvadas dėl ieškinio pagrįstumo. Nagrinėjamu atveju, matyti, kad pirmosios instancijos teismas netyrė, nevertino byloje esančių rašytinių įrodymų, nenagrinėjo šalių reikalavimų ir atsikirtimų visais aspektais, o nusprendė ieškinį atmesti pritaikęs ieškinio senatį.

42. CK 1.117 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad naikinamasis terminas yra toks terminas, kuriam pasibaigus išnyksta tam tikra civilinė teisė ar pareiga. ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas įtvirtino naikinamąjį terminą, kuriam pasibaigus negali būti atnaujinamas administracinio sprendimo apskundimo teismui terminas. ABTĮ 29–30 įtvirtinti terminai yra ne ieškinio senaties, o procesiniai teisės kreiptis į teismą terminai, kas reiškia, kad šių terminų taikymui, jų pradžios nustatymui netaikytinos ieškinio senaties instituto taisyklės. Visgi kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tam tikrose bylose (pvz., kai ginama išimtinė valstybės nuosavybės teisė) gali būti pripažįstama, jog administracinis sprendimas turėtų būti naikinamas nepaisant to, kiek metų yra praėję nuo administracinio akto priėmimo, t. y. gali būti nustatomos šio naikinamojo termino taikymo išimtys (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-695/2019).

43. Atsižvelgus į prieš tai išdėstytą teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, remdamasis ABTĮ 30 straipsniu ir atmesdamas ieškinį neteisingai nurodė taikantis ieškinio senatį, teismas formaliai rėmėsi naikinamuoju terminu, nesivadovaudamas apeliacinės instancijos teismo nutartimi ir nevertindamas, ar nėra svarbių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą, kai byloje sprendžiamas nuosavybės teisės gynimo klausimas, kai turi būti nustatyta, ar skundžiamais administraciniais aktais nepaneigiami konstituciniai turto ir nuosavybės teisės apsaugos principai. Kita vertus, tik išnagrinėjus bylą iš esmės gali būti sprendžiama ar šioje konkrečioje byloje teisinių santykių stabilumas yra aukščiau kitų teisės principų. Tokios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, gali būti įvertintos tik išnagrinėjus bylą iš esmės, įvertinus šalių reikalavimus ir atsikirtimus visais nagrinėtinais aspektais.

44. Visų pirma, teismo sprendimo argumentai patvirtina, kad priimant sprendimą nebuvo atsižvelgta į Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 23 d. nutarties motyvuojamoje dalyje pateiktus išaiškinimus dėl šioje byloje nustatytinų teisiškai reikšmingų aplinkybių – kokiu būdu atsakovas V. J. įgijo ginčo patalpas nuosavybėn, byloje nenustatyta ginčo pagalbinių patalpų pirminė paskirtis, kitos šių patalpų naudojimo, valdymo, jų pertvarkymo aplinkybės. Kaip konstatuota Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 23 d. nutartyje, tik nustačius šias reikšmingas ir bylos esmę sudarančias aplinkybes, būtų galima spręsti ar daliai pareikštų reikalavimų taikytinas tęstinio pobūdžio ieškinio senaties terminas. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs teisiškai reikšmingų aplinkybių, nepagrįstai nusprendė visiems ieškinio reikalavimams taikyti ABTĮ 30 straipsnyje nustatytą terminą ir šiuo pagrindu ieškinį atmetė. Be to, teismas, pripažinęs, kad 1994–1995 metais priimti administraciniai aktai yra galiojantys, nusprendė nepasisakyti dėl kitų, teismo vertinimu, išvestinių ieškovės reikalavimų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškinio reikalavimas pripažinti negaliojančia 2018 m. sausio 15 d. deklaraciją (vienašalį sandorį) apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr.1 nėra išvestinis reikalavimas, šis reikalavimas savo pobūdžiu nėra priskirtinas reikalavimui dėl administracinių aktų pripažinimo negaliojančiais, jam taikytinas bendras 10 metų ieškinio senaties terminas, ir dėl jo sprendime privalėjo būti pasisakyta.

45. Antra, nors, kaip jau buvo nurodyta, teismas pripažino Bendrijos teisę reikšti negatorinį ieškinį, tačiau dėl ieškovės pareikštų reikalavimų kvalifikavimo skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas iš viso nepasisakė. Teismas sprendė tik dėl reikalavimų pripažinti administracinius aktus negaliojančiais, kas reiškia, jog teismas neišsprendė visų byloje pareikštų reikalavimų (CPK 327 straipsnio 2 dalis).

46. Byloje nustatyta, kad 1993 m. gruodžio 14 d. V. J. (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo savininkų bendrijai „(duomenys neskelbtini)“ pateikė pareiškimą, kuriame nurodė, kad virš jo buto yra terasa su bokšteliu, į kuriuos patenkama tik per jo butą ir prašė valdybos leisti įsirengti bokštelyje papildomą gyvenamąjį plotą bei rekonstruoti butą ir terasą pagal pateiktą projektą, tačiau namo valdyba šio prašymo netenkino. Vėliau, 1994 m. gruodžio 9 d. atsakovas daugiabučio namo savininkų bendrijai pateikė prašymą, kuriame nurodė, jog yra paruošęs savo buto remonto projektą, kuriame numatytas namo bei bokštelio remontas įrengiant jame papildomą gyvenamąjį plotą, tačiau Bendrija netenkino atsakovo prašymo. 1994 m. rugsėjo 14 d. Vilniaus miesto Naujamiesčio seniūnijos valdyba potvarkiu Nr. 140 „Dėl leidimo remontuoti butą ir įsirengti pagalbines patalpas“ nusprendė leisti V. J., gyvenančiam (duomenys neskelbtini), suremontuoti jam nuosavybės teise priklausantį butą ir įrengti 22,5 kv. m. ploto pagalbines patalpas bokštelyje pagal suderintą projektą, taip pat, įpareigoti V. J. baigus statybos darbus įforminti įrengtas patalpas Vilniaus miesto valstybiniame teritoriniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure „Valda“. 1994 m. rugsėjo 28 d. buvo suderintas buto pertvarkymo projektas (numatant bokštelio pritaikymą pagalbinėms patalpoms) – buvo numatyta namo 8 aukšto aikštelę izoliuoti ir ją pavadinti pagalbine patalpa 11 kv. m, sudėti keramikines plyteles lauko terasoje, bokštelio (namo 9 aukšto laiptų aikštelę) izoliuoti ir pavadinti pagalbine patalpa 11,5 kv. m. 1995 m. kovo 23 d. priėmimo komisija, paskirta Vilniaus miesto mero potvarkiu, surašė priėmimo naudoti aktą, kuriame nurodė, kad V. J. buto rekonstrukcija vyko pagal architekto A. N. projektą, papildomai įrengta bendrojo ploto 25,5 kv. m.

47. Be to, byloje yra duomenys, kad dėl vieno iš pagrindinių aktų, lėmusių atsakovo ginčo patalpų remontą/rekonstrukciją, Vilniaus miesto valdyba 1996 m. balandžio 25 d. priėmė sprendimą Nr. 655V „Dėl Vilniaus miesto Naujamiesčio seniūnijos valdybos 1994 m. rugsėjo 14 d. potvarkio Nr. 140 ir 1994 m. spalio 21 d. potvarkio Nr. 149 pripažinimo negaliojančias“, kuriuo, be kita ko, nusprendė pripažinti negaliojančiu Naujamiesčio seniūnijos valdybos 1994 m. rugsėjo 14 d. potvarkį Nr.140. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 23 d. nutartyje konstatuota, kad tokiu būdu buvo panaikintas seniūnijos išduotas leidimas vykdyti pagalbinių patalpų rekonstravimo darbus, atsakovas nuo sprendimo priėmimo momento neteko teisės būti statytoju. Nors šis sprendimas nebuvo įregistruotas viešajame registre, bylos duomenys patvirtina, kad dėl dalies minėto sprendimo su kito buto savininku vyko teisminis ginčas (DOK-222535), tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų ginčijęs jo atžvilgiu priimto sprendimo dalį. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant dėl ginčo patalpų rekonstrukcijos ir jos įteisinimo teisėtumo, į šią aplinkybę buvo atkreiptas dėmesys Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 23 d. nutartyje, tačiau pirmosios instancijos teismas, bylą nagrinėdamas iš naujo, į tai neatsižvelgė.

48. Nuosavybės teisė, be kitų pagrindų, gali būti įgyjama, pagaminant naują daiktą (pastatant naują statinį) (CK 4.47 straipsnio 4 punktas), tačiau ne bet kokia statyba suponuoja nuosavybės teisės į statinį, kaip ši teisė suprantama pagal CK 4.37 straipsnio 1 dalį, atsiradimą. Nuosavybės teisės į statinį aptariamu įstatymo pagrindu atsiradimas siejamas su statinio statybos teisėtumu, t. y. nuosavybės teisės objektas gali būti tik toks statinys, kuris yra pastatytas įstatymų nustatyta tvarka. Draudimas įgyvendinti nuosavybės teisę į neteisėtai pastatytą statinį arba, kitaip tariant, nuosavybės teisės į neteisėtai pastatytą statinį nepripažinimas, kaip statybos neteisėtumas suprantamas pagal CK 4.103 straipsnio 1 dalį, yra visuotinai pripažįstamo principo, kad iš neteisės negali atsirasti teisė, išraiška.

49. Jau Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 23 d. nutartyje buvo nustatyta, kad atsakovas savo nuosavybės teisę į ginčo patalpas sieja su kitu nuosavybės teisės įsigijimo būdu – statybomis (CK 4.47 straipsnio 4 dalis), ieškovė atsakovo veiksmus įregistruojant atsakovo nuosavybės teisę į ginčo patalpas siejo su imperatyvių įstatymo normų pažeidimu, bendraturčių sutikimų nebuvimu, todėl šioje byloje teisiškai reikšminga aplinkybė – ar atsakovas V. J. rekonstruodamas/remontuodamas butą teisėtai prijungė ginčo patalpas prie jam nuosavybės teise priklausančio turto, kokiu teisiniu pagrindu tai buvo padaryta, ar ginčo patalpos apskritai pagal savo paskirtį gali būti priskirtos konkrečiam buto savininkui kaip buto priklausiniai ar visgi turi būti traktuojamos kaip bendri namo objektai. Vertintina ir tai, ar ginčo patalpos apkritai kažkada priklausė (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo savininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ būtų savininkams kaip bendri namo objektai, ar, kaip teigia atsakovas V. J., jos buvo sukurtos statybos būdu būtent atsakovo. Tik nustačius ar ginčo patalpos teisėtai priklauso atsakovui, nustačius kam iš tiesų turi priklausyti ginčo patalpos, bus galima spręsti dėl ieškovės negatorinio ieškinio reikalavimo – įpareigoti atsakovą V. J. per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atlaisvinti ir netrukdyti savininkams valdyti, naudoti ir disponuoti ginčo patalpomis, (ne)pagrįstumo.

50. Nors tiek ieškovė, tiek atsakovas V. J. teikė teismui paaiškinimus bei rašytinius įrodymus, siekdami paneigti priešingos šalies dėstomas aplinkybes apie ginčo patalpų priklausomumą, šios teisiškai reikšmingos aplinkybės byloje nebuvo nustatinėjamos ir vertinamos, teismo sprendime apsiribota formaliu ieškinio senaties taikymu, neatskleidžiant bylos esmės, nesivadovaujant aukštesnės instancijos teismo nurodymais ir be teisėto pagrindo nesprendžiant visų ieškinio reikalavimų.

51. Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl aptariamo bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo pagrindo turinio, yra konstatavęs, kad bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201-687/2016).

52. Nustačius, kad šioje byloje nebuvo atsižvelgta į apeliacinės instancijos teismo nutartyje, kuria byla buvo grąžinti teismui nagrinėti iš naujo, pateiktus nurodymus dėl byloje tirtinų esminių aplinkybių, formaliai pritaikius ieškinio senatį, nebuvo pasisakyta dėl visų ieškinio reikalavimų, dėl ko tarp šalių kilęs ginčas dėl patalpų nebuvo išspręstas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nebuvo atskleista bylos esmė, dėl ko sprendimas naikintinas ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl bylos procesinės baigties

53. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, skundžiamas teismo sprendimas naikintinas, nes pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės. Kadangi įrodymų rinkimas, tyrimas ir jų vertinimas reikštų bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme iš naujo, o tai neatitinka apeliacijos paskirties (patikrinti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą) ir apriboja šalių teisę į apeliaciją, todėl, panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

54. Kadangi skundžiamas sprendimas naikinamas ir byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme atlyginimo klausimas spręstinas pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 93 straipsni 5 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290–291 straipsniais, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 24 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjai

Ramunė Čeknienė

Laimantas Misiūnas

Dalia Pranckienė