Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. 2AT-19-2014
Teisminio proceso Nr. 4-52-3-00496-2013-9
Procesinio sprendimo kategorija
50.15.1.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. kovo 12 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. S. (V. S.) prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 30217 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio teisės pažeidimo bylą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. nutarimo ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutarties.
Teisėjų kolegija,
n u s t a t ė :
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. nutarimu V. S. pagal ATPK 2093 straipsnio 3 dalį nubaustas 5000 Lt bauda su užsienio valiutos (11 425 JAV dolerių, 12 300 eurų) ir 2140 Lt konfiskavimu. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartimi Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. nutarimas paliktas nepakeistas ir V. S. apeliacinis skundas atmestas.
V. S. nubaustas už tai, kad 2012 m. kovo 18 d. apie 6.00 val. Vilniaus rajone Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio poste, vykdamas per valstybės sieną pėsčiomis iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką, pasirinkęs „žaliąjį“ kanalą, raštu nedeklaravo ir nepateikė muitinei grynųjų pinigų deklaracijos, nors patikrinimo metu jo rankinėje buvo rasta 11 425 JAV dolerių, 12 300 eurų ir 2140 Lt – pinigų, kurių bendra vertė 74881,12 Lt (576,01 MGL), taip pažeidė 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1889/2005 dėl grynųjų pinigų, įvežamų į Bendriją ar išvežamų iš jos, kontrolės nuostatų 3 straipsnio 1 dalį, Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2007 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 1B-373 patvirtintų „Dėl į Europos Bendriją per Lietuvos Respubliką iš trečiųjų šalių įvežamų ir iš Europos Bendrijos per Lietuvos Respubliką į trečiąsias šalis išvežamų grynųjų pinigų sumos kontrolės“ taisyklių 2 punkto reikalavimus, 1997 m. birželio 19 d. Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo Nr. VIII-275 (2011 05 19 įstatymo Nr. XI-1384 redakcija) 18 straipsnio reikalavimus.
Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo V. S. (V. S.) prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. nutarimo dalį dėl užsienio valiutos (11 425 JAV dolerių, 12 300 eurų) ir 2140 Lt konfiskavimo.
Pareiškėjas nurodo, kad buvo netinkamai taikyti ir aiškinti ATPK 20, 30, 302 straipsniai. Šioje byloje pagal ATPK 21 straipsnį paskirtas per valstybės sieną gabentų pinigų konfiskavimas, kaip ir bauda, yra viena iš administracinių nuobaudų rūšių, todėl baudos ir konfiskuotos valiutos suma šios bylos kontekste traktuotini kaip už tą patį teisės pažeidimą skirtos vienos sankcijos sudėtinės dalys, vadinasi, pareiškėjas buvo nubaustas 79 881,12 Lt administracine nuobauda.
Pagrindinis pinigų konfiskavimo motyvas buvo tai, kad pareiškėjas pažeidimą įvykdė sąmoningai, tačiau toks aiškinimas yra ydingas, nes tyčia yra sudėtinis ATPK 2093 straipsnio 3 dalies elementas, todėl negali būti vertinama kaip aplinkybė, lemianti papildomos nuobaudos – pinigų konfiskavimo paskyrimą. Šios bylos kontekste svarbu tai, kad pas V. S. rasti pinigai buvo PAB „SV-Avtonavigator“, kurios direktoriumi jis buvo. V. S. ir P. M. per patikrą valstybės sienos Medininkų kelio poste ėjo kartu, o jie bendrai tokią pinigų sumą galėjo gabenti per sieną nedeklaruodami. Taigi nešama pinigų suma neviršijo dviejų asmenų leidžiamai nešti nedeklaruotai pinigų sumai. Tai buvo patvirtinta ir abiejų asmenų posėdžio metu, tą patvirtina ir vaizdo įrašas. V. S. šią aplinkybę nurodė ir muitinės darbuotojams, tačiau jie jo neklausė ir iš karto išvedė P. M. iš muitinės. Šios aplinkybės patvirtina, kad V. S. veiksmuose nėra jokios tyčios nedeklaruoti pinigų ir juos slėpti.
Konfiskuoti pinigai buvo legalūs ir išduoti turint tikslą nupirkti automobilius iš UAB „Dviguba ašis“ Lietuvos Respublikoje. Abiejų instancijų teismai pinigų legalumą patvirtino, apie pinigų naudojimą neteisėtiems tikslams ar kad jie gauti iš nelegalios veiklos nėra jokių duomenų. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad buvo konfiskuoti pinigai, skirti ne tik automobilių pirkimui, bet ir pinigai, kurie asmenims buvo skirti kaip komandiruotpinigiai, taip konfiskuojant jų asmenines lėšas.
Pasak pareiškėjo, pagal ATPK 30-32 straipsniuose įtvirtintas taisykles, byloje nebuvo nustatyta aplinkybių, dėl kurių turėtų būti paskirta griežtesnė negu vidutinė sankcija, juo labiau kad konfiskuoti pinigai buvo legalūs ir priklausė įmonei. Šiuo atveju buvo paskirta sankcija, artimesnė maksimaliai viršutinei leistinai ribai. V. S. buvo paskirta griežčiausia iš galimų nuobaudų, nes ji sudarė net 94 procentus maksimalios sankcijos ribos, o minimalią viršijo net 16 kartų, nors jokių neigiamų pasekmių nekilo, nebuvo sukeltas joks nuostolis finansų sistemai. Nuobaudos dydis paskirtas šioje byloje siekia baudų už apysunkius nusikaltimus dydžius, o tai prieštarauja konstituciniam bausmių proporcingumo principui, pagal kurį už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo nutarimas 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. rugsėjo 17 d.).
Pagrindiniai teisės aktai, iš kurių kyla pareiga deklaruoti per valstybės sieną gabenamus pinigus yra Europos parlamento ir Tarybos 2005 m. spalio 26 d. reglamentas EB Nr. 1889/2005 ir Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas, kurio 1 straipsnyje nurodyta, kad jo paskirtis iš esmės yra pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencija, ta pati nuostata deklaruota ir reglamento preambulėje. Šioje byloje pažeidimas nekėlė tiesioginės grėsmės tikslams, kurių siekiama, t. y. užkirsti kelią teroristų finansavimui ir pinigų plovimui. Pareiškėjas teigia, kad kriterijus, į kurį turėtų būti atsižvelgiama sprendžiant konfiskavimo klausimą, yra daikto, kuris buvo pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas, ypatumai. Tokių daiktų naudojimas turi būti sietinas su teisei priešinga veikla. Prašyme cituojamas 1997 m. balandžio 8 d. Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo remiantis, pasak pareiškėjo, konfiskavimas pirmiausia turi būti skiriamas, kai daiktas, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas, priskirtinas prie ribotos civilinės apyvartos objektų ir jo nekonfiskavimas kelia neigiamų pasekmių riziką Lietuvos ekonomikai. Byloje konfiskuoti pinigai yra teisėta atsiskaitymo priemonė ir niekuo neišsiskiria iš kitų civilinės apyvartos objektų, dėl kurių atsisakymas juos konfiskuoti galėtų kelti neigiamų pasekmių riziką.
Prašyme nurodoma, kad, priimant sprendimą konfiskuoti pinigus, buvo nukrypta nuo esamos teismų praktikos (Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas). Apeliacinės instancijos teismas šiuo nutarimu nepagrįstai nesivadovavo teigdamas, kad šių bylų faktinės aplinkybės nėra identiškos, nors pats vadovavosi teismų praktikos precedentu, kurio aplinkybės dar mažiau susijusios su nagrinėjama byla. Taip pat prašyme nurodoma, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika 2006 m. sausio 26 d. byloje Nr. N-756-140-06 bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika bylose Ismailovas prieš Rusiją (Ismayilov v. Russia, no. 30352/03, decision of 6 November 2008), Sun prieš Rusiją (Sun v. Russia, no. 31004/02, decision of 5 february 2009), Grifhorstas prieš Prancūziją (Grifhorst v. France, 28336/02, decision of 26 february 2009). Šiose bylose buvo konstatuotas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) protokolo 1 straipsnio pažeidimas. Teismai vertino bylų situacijas, kuriose buvo sulaikyti asmenys, per valstybių sienas gabenę pinigus ir jų nedeklaravę ir kurie dėl to buvo nubausti bei konfiskuoti gabenami pinigai. Teismas tokią teismų praktiką pripažino neatitinkančią Konvencijos nuostatų. Ismaiylov prieš Rusiją byloje teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad grynosios užsienio valiutos gabenimo veiksmas į Rusiją pagal Rusijos teisę nebuvo draudžiamas, todėl ši byla skiriasi nuo bylų, kuriose buvo taikomas turto konfiskavimas prekėms, kurių importas buvo uždraustas, arba transporto priemonėms, kurios buvo naudotos neteisėtų medžiagų gabenimui arba prekybai žmonėmis. Asmuo šiuos pinigus buvo įgijęs teisėtai, nebuvo nustatytos pareiškėjo sąsajos su teroristinės veiklos finansavimu ar pinigų plovimu; vienintelė neteisėta veikla byloje buvo gabenamos pinigų sumos nedeklaravimas, už kurią paskiriama bauda, o papildomas pinigų konfiskavimas yra neproporcinga valstybės reakcija. Konfiskavimas asmeniui sukėlė individualią ir svarią naštą, t. y. buvo konstatuota, kad konfiskavimas buvo neproporcinga bausmė ir taip valstybė pažeidė Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnį. Pasak pareiškėjo, apeliacinės instancijos teismas klaidingai interpretavo Europos Žmogaus Teisių Teismo doktriną bylose Yildirimas prieš Italiją (Yildirim v. Italy, no. 38602/02, decision of 10 april 2003) ir Het Financieele Dagblad B. prieš Nyderlandus (Het Financieele Dagblad B. v. Nederland, 2011 m. birželio 28 d., Nr. 577/110), nes šios bylos daug mažiau panašios aplinkybėmis negu prieš tai minėtosios.
Be to, pareiškime pažymima, kad įstatyme nėra nuodyti kriterijai, pagal kuriuos būtų sprendžiama, kada skirti konfiskavimą, o kada ne. Tai pažeidžia Konstitucijos 31 straipsnį, Europos pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnyje įtvirtintą nulla poena sine lege principą, Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygybės principą, Konstitucijos 23 straipsnio reikalavimą, kad asmens nuosavybė gali būti paimama tik remiantis įstatymu. ATPK 2093 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad pažeidimas užtraukia baudą su prekių (daiktų) konfiskavimu ar be konfiskavimo. Kitose ATPK normose nėra įtvirtinta, kokiais kriterijais remdamasis teismas gali spręsti, skirti administracinę nuobaudą su konfiskavimu ar be konfiskavimo. Toks neapibrėžtas reglamentavimas sukuria prielaidas teismui priimti sprendimą remiantis subjektyviais, o ne įstatyme įtvirtintais kriterijais, taip pažeidžiamas principas, kad bausmė skiriama tik remiantis įstatymu, reikalavimas, kad teisė būtų prognozuojama, asmenų lygybės prieš įstatymą reikalavimą bei reikalavimą, kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka.
Vilniaus teritorinės muitinės viršininkas J. R. prašo atmesti prašymą atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartį.
Atsiliepime nesutinkama su prašymo argumentu dėl nuobaudos neproporcingo dydžio, nes V. S. buvo paskirta minimali ATPK 2093 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatyta bauda. Todėl nepagrįsti argumentai dėl ATPK 30-32 straipsniuose įtvirtintų taisyklių, būtent ATPK 302 straipsnyje esančių taisyklių, kaip skiriama nuobauda esant atsakomybę sunkinančioms ar lengvinančioms aplinkybėms, pažeidimų. Pasak atsiliepimo, vadovaujantis šiomis taisyklėmis ir buvo paskirta nuobauda V. S., t. y. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimą ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, paskyrė pačią mažiausią galimą baudą. Neaišku, kodėl V. S. mano, jog teismas tyčią jo veiksmuose laikė atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Teismas, spręsdamas sankcijos taikymą, tyčios nepriskyrė prie atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Nutarime aiškiai nurodyta, kad atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.
Dėl turto konfiskavimo atsiliepime teigiama, kad pagal ATPK 2093 straipsnio 3 dalį pinigų (prekių) konfiskavimas yra nustatyta kaip papildoma nuobauda, todėl nėra jokio pagrindo sumuoti skirtingų nuobaudų ir laikyti tai neproporcingai didele bauda. Tai nėra sudėtinė paskirtos baudos dalis. Pinigų konfiskavimas paskirtas kaip atskira papildoma nuobauda, kurios paskyrimo galimybę numato įstatymas. Konfiskuoto turto vertė nėra teisiškai reikšminga aplinkybė, įstatymas, nors ir numato maksimalius skiriamų baudų dydžius, tačiau nenustato jokių galimo konfiskuoti turto vertės ribų, kurios saistytų teismą.
Be to, atsiliepime nurodoma, kad pagal ATPK 26 straipsnio 1 dalį administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis ar tiesioginis objektas, šiuo atveju pinigai, 2093 straipsnyje numatytų administracinių teisės pažeidimų bylose gali būti konfiskuojamas, taip pat gali būti konfiskuojamas ir kito asmens turtas, nepriklausomai, ar pažeidėjas yra jo savininkas. Pinigai yra toks pat turtas, kaip ir kiti daiktai ar prekės, todėl apeliuoti į neteisėtai gabentos valiutos piniginę išraišką litais ir pridėti gautą sumą prie paskirtos baudos nėra teisiškai teisinga. Nėra skirtumo tarp konfiskuojamų grynųjų pinigų ir kitų prekių. Teismų praktikoje teismai laikosi pozicijos, kad konfiskuojamo turto vertė nėra teisiškai reikšminga aplinkybė, leidžianti netaikyti turto konfiskavimo. Teisinio pagrindo konfiskuoti transporto priemones nepaneigia jų vertė, kuri yra gerokai didesnė nei neteisėtai gabenamų prekių vertė, todėl, pasak atsiliepimo, kodėl gi tai negali būti taikoma ir pinigams.
Atsiliepime nesutinkama ir su tuo argumentu, kad konfiskuotini gali būti tik ribotos civilinės apyvartos daiktai, susiję su priešinga teisei veika. Tai, kad daiktas, kurio civilinė apyvarta yra ribota, privalomai turi būti konfiskuojamas, nereiškia, kad neturėtų būti konfiskuojamas daiktas, kurio civilinė apyvarta neuždrausta, ir kad jo nekonfiskavimas nepadarys žalos valstybei. Teismų praktikoje dažnai taikomas neteisėtai gabenamų prekių įrankio – transporto priemonės konfiskavimas, kuris nekelia jokios grėsmės šalies ekonomikai, tačiau nuobauda pripažįstama proporcinga ir laikoma teisėta priemone (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-2-2013). Juolab kad nagrinėjamu atveju nedeklaruota valiuta yra ne pažeidimo padarymo įrankis, bet tiesioginis objektas. Atsiliepime nurodoma, kad V. S. pažeidimą padarė tyčia, tai reiškia, kad Baltarusijos įmonės darbuotojai sąmoningai nuslėpė į Lietuvos Respubliką gabenamus grynuosius pinigus, pažeidėjas turėjo tikslą tai daryti, taigi tikėtina, kad jis turėjo ir tikslą plauti pinigus. Kitu atveju neaišku, kodėl teisėtu būdu gauti pinigai, gabenami konkrečiu teisėtu tikslu, sąmoningai nuslepiami nuo muitinės ir nedeklaruojami.
Pasak atsiliepimo, netiesa, kad bendrai V. S. ir P. M. gabentų pinigų suma neviršijo atskirai kiekvienam asmeniui leistinų nedeklaruojamų grynųjų pinigų normų. Iš V. S. paaiškinimų matyti, kad atskirai kiekvienam priklausanti pinigų suma viršijo 10 000 eurų, vadinasi, ji turėjo būti deklaruota. Pinigus per muitinę gabeno būtent V. S., todėl nesvarbu, kam priklausė gabenami pinigai, juk ji kolega nieko negabeno ir atitinkamai nieko nedeklaravo muitinei. Nesvarbu, kad dalis pinigų buvo skirta kelionės išlaidoms, nes įstatymas numato privalomą visos gabenamos sumos deklaravimą, nepriklausomai nuo to, kam ji priklauso ir kokiam tikslui gabenama.
Atsiliepime teigiama, kad pareiškėjo cituojamomis Europos Žmogaus Teisių teismo bylomis vadovautis negalima, nes jos skiriasi aplinkybėmis. Šio teismo praktikoje buvo nagrinėjami nusikalstamų veikų atvejai, pagrindinis argumentas prieš pinigų konfiskavimą yra paskirtos bausmės proporcingumas ir griežtumas, tose bylose pažeidėjams buvo paskirtos griežtesnės bausmės (laisvės atėmimas), todėl pinigų konfiskavimas pripažintas pertekliniu. Be to, negalima vadovautis ir kita pareiškėjo nurodoma nacionalinių teismų praktika, nes minimoje byloje skiriasi kaltės formos, o 2006 metų cituojama nutartimi nesivadovautina, nes, pasak atsiliepimo, ji, pasikeitus šalies ekonomikai, politikai, požiūriui į tam tikrų pažeidimų pavojingumą, nėra aktuali.
Muitinės viršininkas mano, kad administracinė nuobauda turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti administracinę nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas.
Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens prašymas tenkintinas.
Dėl pinigų konfiskavimo pagal ATPK 2093 straipsnio 3 dalį
Nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje V. S. nubaustas už administracinį teisės pažeidimą, nustatytą ATPK 2093 straipsnio 3 dalyje, nes eidamas pėsčiomis iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką, pasirinkęs „žaliąjį“ kanalą, raštu nedeklaravo ir nepateikė muitinei grynųjų pinigų deklaracijos, nors pagal turimą pinigų sumą (74 881,12 Lt) privalėjo tą padaryti. Teismai už šį pažeidimą paskyrė V. S. minimalią sankcijoje nustatytą nuobaudą – 5000 Lt dydžio baudą ir visos su savimi turėtos pinigų sumos (74 881,12 Lt) konfiskavimą.
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą konfiskuoti nedeklaruotą pinigų sumą, vienintelį tokio sprendimo motyvą nurodė tai, kad gabenta užsienio valiuta pripažintina administracinio teisės pažeidimo padarymo tiesioginiu objektu (ATPK 26 straipsnio 1 dalis).
Apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą atmetė, nurodydamas, kad pinigų konfiskavimas šiuo atveju buvo teisingas, nes pareiškėjo padaryta veika yra viena pavojingiausių, didžiausią žalą valdymo tvarkai ir visuomenės interesams darančių veikų. Gabentų pinigų vertė gerokai viršija BK 199 straipsnyje numatytą kontrabandos daiktų vertę, todėl tai didina veikos pavojingumą. Teismas akcentavo, kad pažeidimas buvo padarytas sąmoningai, suvokiant, jog tai gali nulemti nuosavybės teisių apribojimą. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko remtis skunde nurodytais precedentais, nes, pasak teismo, nurodomose bylose ir nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės nėra identiškos. Teismas padarė išvadą, kad paskirta nuobauda yra proporcinga padarytam pažeidimui.
Konfiskuojant asmens turtą, radikaliai apribojama konstitucinė ir konvencinė asmens teisė į nuosavybės neliečiamumą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas nėra absoliutus; jo įgyvendinimo tvarka bendriausia prasme nustatyta šio straipsnio 2 ir 3 dalyse. Nustatant turtines sankcijas, be kita ko, turto konfiskavimą, už padarytus teisės pažeidimus, asmeniui, padariusiam teisės pažeidimą, nuosavybės gynimas susiaurėja pagal sankcijos numatytas ribas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d. nutarimas). Kiekvieno fizinio ar juridinio asmens teisė netrukdomam naudotis savo nuosavybe įtvirtinta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnyje (Nuosavybės apsauga). Pagal šio straipsnio 2 dalį valstybėms suteikiama teisė priimti įstatymus, jų manymu, reikalingus, kad būtų galima kontroliuoti nuosavybės naudojimą atsižvelgiant į bendrąjį interesą. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką į nuosavybės naudojimo kontrolės sritį patenka turto konfiskavimas. Tam, kad nuosavybės teisių apribojimas atitiktų šią nuostatą, jis turi būti nustatytas įstatymo, juo siekiama teisėto tikslo, o panaudotos priemonės – pagrįstai proporcingos šiam tikslui. Spręsdamas dėl viešojo intereso poreikių ir asmens intereso teisingos pusiausvyros nustatymo, Teismas palieka valstybei plačią vertinimo laisvę dėl įgyvendinimo priemonių pasirinkimo ir vertinimo, ar šio įgyvendinimo padariniai pateisinami atsižvelgiant į bendrąjį interesą siekiant atitinkamo įstatymo tikslo. Teisinga pusiausvyra pažeidžiama tuo atveju, kai asmeniui užkraunama „individuali ir pernelyg didelė našta“ (e. g. Ismayilov v. Russia, no. 30352/03, judgment of 6 November 2008).
ATPK 2093 straipsnio 3 dalies sankcija numato baudą nuo penkių tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų su prekių (daiktų) konfiskavimu ar be konfiskavimo. Administracinė atsakomybė pagal šį straipsnį suprantama kaip priemonė grynųjų pinigų judėjimui per sienas išaiškinti bei stebėti. Toks poreikis valstybėje kyla dėl to, jog didelės pinigų sumos gali būti naudojamos pinigų plovimui, prekybai narkotinėmis medžiagomis, terorizmo ar organizuoto nusikalstamumo finansavimui, mokesčių vengimui ar kitų sunkių finansinių nusikalstamų veikų padarymui. Taigi viena priemonių siekiant užkirsti kelią tokiems nusikaltimams – pareiga (esant atitinkamoms sąlygoms) pateikti įvežamų pinigų deklaraciją.
Taigi pinigų konfiskavimas yra nustatytas įstatyme ir juo siekiama teisėto tikslo. Pagrindinė bylos problema yra susijusi su šios nuobaudos taikymo proporcingumo vertinimu. Pažymėtina, kad ATPK 2093 straipsnio 3 dalies sankcijoje konfiskavimas įtvirtintas kaip papildoma nuobauda, kurios skyrimas priskirtas teismo, nagrinėjančio administracinio teisės pažeidimo bylą, diskrecijai. Vadinasi, sprendimas dėl prekių (daiktų) konfiskavimo arba nekonfiskavimo reikalauja teismo išsamaus aplinkybių ištyrimo ir aiškių motyvų pateikimo dėl vienokio ar kitokio sprendimo. Nagrinėjamoje byloje teismai šių reikalavimų nevykdė, todėl pinigų konfiskavimas pareiškėjui skirtas vadovaujantis tik formaliais motyvais ir tinkamai neįvertinus šios nuobaudos taikymo proporcingumo.
Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad per sieną gabentų pinigų konfiskavimas, kurį iš esmės nulėmė tik deklaravimo pareigos neįvykdymas, buvo neproporcingas, taigi neatitiko Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio reikalavimų (e. g. Ismayilov v. Russia, no. 30352/03, judgment of 6 November 2008; Grifhorst c. France, no 28336/02, arr?t du 26 février 2009; Gabrić v. Croatia, no. 9702/04, judgment of 5 February 2009). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, EŽTT sprendimai bylose Ismayilov prieš Rusiją ir Grifhorst prieš Prancūziją, kuriomis rėmėsi pareiškėjas, nagrinėjamoje byloje neaktualūs, nes „teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės visiškai identiškos, sprendžiant ginčą buvo taikytas ir aiškintas tas pats įstatymas“. Vadovaujantis tokia pernelyg siaura formalistine pozicija, gali būti užkirstas kelias tinkamam Konvencijos reikalavimų, aiškinamų EŽTT praktikoje, įgyvendinimui.
Nors nurodytose EŽTT bylose Ismayilov prieš Rusiją ir Grifhorst prieš Prancūziją svarstytas turto konfiskavimas pareiškėjams buvo taikytas baudžiamosios atsakomybės už pinigų kontrabandą arba jų nedeklaravimą kontekste, tačiau esminės faktinės šių bylų aplinkybės yra panašios į nagrinėjamas administracinio teisės pažeidimo byloje. Taigi nepaisant nacionalinio teisinio reglamentavimo specifikos ir tam tikrų aplinkybių skirtumų, į tose bylose pateiktus EŽTT išaiškinimus būtina atsižvelgti ir sprendžiant konfiskavimo klausimą nagrinėjamoje byloje. Atsakyti į klausimą, kokios būtent išvados darytinos įvertinus nagrinėjamos bylos aplinkybes pagal principus, kuriuos EŽTT suformulavo kitose bylose, galima tik detaliai išanalizavus atitinkamus EŽTT sprendimus.
Vertindamas per sieną gabentų ir nedeklaruotų pinigų konfiskavimo proporcingumą byloje Ismayilov prieš Rusiją (Ismayilov v. Russia, no. 30352/03, judgment of 6 November 2008), EŽTT atsižvelgė į tokius veiksnius. Nusikalstama veika (kontrabanda), už kurią nuteistas pareiškėjas – 21 300 JAV dolerių grynaisiais nedeklaravimas muitinės pareigūnams. Užsienio valiutos įvežimas į Rusiją savaime nebuvo neteisėtas pagal Rusijos teisę; neribojama ir įvežama suma. EŽTT nurodė, kad šis elementas skiria nagrinėjamą bylą nuo bylų, kuriose konfiskavimo priemonė buvo taikoma arba prekėms, kurių įvežimas uždraustas (AGOSI v. the United Kingdom, no. 9118/80, judgment of 24 October 1986, dėl draudimo įvežti auksines monetas; Bosphorus Hava Yollar? Turizm ve Ticaret Anonim?irketi v. Ireland, no. 45036/98, judgment of 30 June 2005, dėl Jugoslavijos orlaivio sulaikymo pagal tarptautinių sankcijų režimą), arba transporto priemonėms, panaudotoms uždraustų medžiagų gabenimui ar prekybai žmonėmis (Air Canada v. the United Kingdom, no. 18465/91, judgment of 5 May 1995; C.M. v. France, no. 28078/95, decision of 26 June 2001; Yildirim v. Italy, no. 38602/02, decision of 10 April 2003). Be to, teisėta konfiskuotų grynųjų pinigų kilmė nebuvo ginčijama. Pareiškėjas turėjo dokumentinių įrodymų (testamentą ir pirkimo-pardavimo sutartį), rodančių, kad jis įgijo pinigus pardavęs Baku mieste butą, paveldėtą iš motinos. Vadovaudamasis tuo, Teismas atskyrė šią bylą nuo bylų, kuriose konfiskavimo priemonės taikymas buvo išplėstas turtui, gautam iš nusikalstamos veikos (Phillips v. the United Kingdom, no. 41087/98, judgment of 5 July 2001), laikomam neteisėtai gautu (Riela and Others v. Italy, no. 52439/99, decision of 4 September 2001; Arcuri and Others v. Italy, no. 52024/99, decision of 5 July 2001; Raimondo v. Italy, no. 12954/87, judgment of 22 February 1994) arba ketinamam panaudoti neteisėtai veiklai (Butler v. the United Kingdom, no. 41661/98, decision of 27 June 2002). Be to, pareiškėjas neturėjo teistumo ir nebuvo įtariamas ar kaltinamas padaręs kokių nors nusikalstamų veikų prieš svarstomą įvykį. Nebuvo jokių duomenų, kad skiriant jam konfiskavimą buvo siekiama užkirsti kelią kokiai nors kitai neteisėtai veiklai, tokiai kaip pinigų plovimas, prekyba narkotinėmis medžiagomis, terorizmo finansavimas ar mokesčių vengimas. Jo gabenami pinigai buvo įgyti teisėtai ir, deklaravęs juos muitinės pareigūnams, jis būtų galėjęs įvežti šią sumą į Rusiją. Taigi vienintelis pareiškėjo nusikalstamas elgesys – deklaracijos nepateikimas muitinės pareigūnams. EŽTT nuomone, tam, kad apribojimas būtų laikomas proporcingu, jis turėtų atitikti padaryto pažeidimo, t. y. deklaravimo reikalavimo nesilaikymo, sunkumą, o ne kokio nors pažeidimo, kuris yra preziumuojamas (toks kaip pinigų plovimas ar mokesčių vengimas), tačiau realiai nebuvo nustatytas, sunkumą. Konfiskuota suma neabejotinai buvo reikšminga pareiškėjui, nes tai buvo visos pardavus velionės motinos butą gautos pajamos. Kita vertus, žala, kurią jis galėjo sukelti valstybės institucijoms, buvo nedidelė: jis nevengė muitų ar kitų mokesčių ir nesukėlė jokios kitos turtinės žalos valstybei; neradus pinigų, Rusijos institucijos netektų tik informacijos, kad jie įvežti į Rusiją. Taigi konfiskavimo priemonės tikslas buvo atgrasomojo ir baudžiamojo pobūdžio. Tačiau pareiškėjas jau buvo nubaustas už kontrabandą laisvės atėmimu, kurio vykdymas atidėtas, ir neįrodyta, kad šios sankcijos savaime nepakako pageidaujamam atgrasomajam ir baudžiamajam poveikiui pasiekti bei užkirsti kelią deklaravimo reikalavimo pažeidimams. Šiomis aplinkybėmis konfiskavimo priemonės kaip papildomos sankcijos skyrimas, EŽTT vertinimu, buvo neproporcingas, nes taip pareiškėjui užkrauta „individuali ir pernelyg didelė našta“.
Analogišką išvadą EŽTT padarė ir byloje Grifhorst prieš Prancūziją (Grifhorst c. France, no 28336/02, arr?t du 26 février 2009), kurioje pareiškėjui už privalomų deklaruoti pinigų nedeklaravimą paskirtas visos gabentos sumos konfiskavimas ir bauda. Nepaisant to, kad muitinės pareigūnai du kartus jo paklausė, pareiškėjas nedeklaravo didelės savo gabenamos pinigų sumos (233 056 eurai), taip sąmoningai pažeisdamas pareigą kertant sieną deklaruoti visą tam tikrą ribą (įvykių metu 7 600 eurų) viršijančią sumą. Pareiškėjas buvo žinomas teisėsaugos tarnyboms dėl daug anksčiau padarytų nusikalstamų veikų. Vienintelė žinoma jo veikla buvo prekyba nekilnojamuoju turtu. Tuo tarpu Nyderlandų policija lyg ir įtarė jį naudojant tai kaip priedangą plaunant pinigus. Tačiau EŽTT atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog dėl pareiškėjo Nyderlanduose ar Andoroje, kur jis gyvena, būtų vykdomas baudžiamasis persekiojimas arba jis nuteistas dėl šio ar susijusių kaltinimų (prekybos narkotinėmis medžiagomis). Prancūzijos muitinės institucija procese nacionaliniame teisme pripažino, kad iš pareiškėjo paimta suma pinigų galėjo būti jo asmeninis turtas. Taigi vienintelis pareiškėjo nusikalstamas elgesys – jo gabenamų grynųjų pinigų nedeklaravimas kertant Prancūzijos–Andoros sieną. Nebuvo teigiama, kad šie pinigai būtų gauti iš neteisėtos veiklos ar jai skirti. EŽTT taip pat atsižvelgė į pareiškėjui už nedeklaravimą paskirtos sankcijos griežtumą, būtent visos gabentos sumos (233 056 eurai) konfiskavimas ir pusės šios sumos dydžio bauda (116 528 eurai), iš viso 349 584 eurai. Pagal įvykių metų galiojusią Prancūzijos teisinį reglamentavimą deklaracijos nepateikimas automatiškai užtraukė visos sumos konfiskavimą; nacionaliniai teismai galėjo keisti tik baudos dydį (nuo 25 iki 100 procentų nedeklaruotos sumos). EŽTT pažymėjo, kad kitose valstybėse Europos Tarybos narėse už svarstomą veiką dažniausiai numatoma bauda. Ji gali būti taikoma kartu su konfiskavimo bausme tuo atveju, kai teisėta gabenamų pinigų kilmė nenustatyta arba kai vykdomas pinigų nedeklaravusio asmens baudžiamasis persekiojimas. Tačiau tais atvejais, kai konfiskavimas numatomas, jis paprastai taikomas tik sumai, viršijančiai deklaruotiną minimumą. Teismas pritarė Europos Bendrijų Komisijai, kuri 2001 m. nuomonėje dėl Prancūzijos taikomų sankcijų už mokėjimo priemonių nedeklaravimą pabrėžė, kad sankcija turėtų atitikti konstatuoto pažeidimo, t. y. pareigos deklaruoti neįvykdymo, sunkumą, o ne sunkumą eventualaus šioje stadijoje nekonstatuoto pažeidimo (pinigų plovimo arba mokestinio sukčiavimo). Nuoroda į valstybių numatomų sankcijų „proporcingą“ pobūdį daroma ir daugumoje tarptautinės ir Europos Bendrijos teisės aktų, taikytinų nagrinėjamoje srityje. Atsižvelgdamas į šiuos elementus, EŽTT, vadovaudamasis ir sprendimu Ismayilov prieš Rusiją, nusprendė, kad pareiškėjui paskirta sankcija, apimanti konfiskavimą ir baudą, buvo neproporcinga padarytam pažeidimui ir kad nebuvo gerbiama teisinga pusiausvyra.
Daugelis aplinkybių, susijusių su nedeklaruotų pinigų konfiskavimu ir nulėmusių Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio pažeidimus nurodytose EŽTT bylose prieš kitas valstybes, būdingos ir nagrinėjamai administracinio teisės pažeidimo bylai. EŽTT bylose pareiškėjams paskirta pagrindinė sankcija buvo griežtesnė, negu paskirta V. S.. Vis dėlto, įvertinus EŽTT bylose pateiktų motyvų visumą, darytina išvada, kad šis skirtumas nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje nėra esminis. Iš tiesų tokią išvadą patvirtina EŽTT sprendimas byloje Gabrić prieš Kroatiją (Gabrić v. Croatia, no. 9702/04, judgment of 5 February 2009). Šioje byloje Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio pažeidimas konstatuotas būtent dėl to, kad iš pareiškėjos, kuri buvo nubausta už administracinį teisės pažeidimą – įstatyme nustatytą sumą viršijančios pinigų sumos nedeklaravimą – buvo konfiskuota 20 000 Vokietijos markių (viso ji gabeno 30 500 Vokietijos markių, tačiau 10 500 markių buvo galima gabenti jų nedeklaruojant). Vertindamas pareiškėjos nuosavybės teisių apribojimo proporcingumą EŽTT vadovavosi iš esmės analogiškais motyvais, kaip ir pirmiau nurodytuose sprendimuose.
Nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje V. S. nubaustas už tai, kad nedeklaravo per sieną gabenamų grynųjų pinigų, kurių įvežimas į Lietuvą savaime buvo teisėtas. Teismai nustatė ir sprendimuose konstatavo, kad V. S. su savimi gabenti pinigai buvo išduoti PAB „SV-Avtonavigator“ jam ir P. M., komandiruotėms į Lietuvą automobiliams Marijampolės įmonėje UAB „Dviguba ašis“ įsigyti. Byloje taip pat yra įmonės įsakymas dėl V. S. komandiruotės, kuriame nurodyta komandiruoti jį į Marijampolės įmonę UAB „Dviguba ašis“ automobiliui „Ford Tranzit“ įsigyti. Nurodyta, kad tam tikslui yra skiriami pinigai iš įmonės kasos, be to, pažymėta, kad darbuotojui pavedama nuvairuoti nurodytą automobilį į Ašmenos miestą Baltarusijos Respublikoje. Komandiruotės pabaiga – 2013 m. kovo 18 d., pasibaigus komandiruotei nurodytas įpareigojimas pateikti patirtas išlaidas patvirtinančių dokumentų originalus ir tikras kopijas. Kasos pajamų orderis byloje patvirtina, kad V. S. automobilio įsigijimui išduotos atitinkamos pinigų sumos taip pat komandiruotpinigiai. Tokie pat duomenys apie komandiruotę, jos tikslą ir išlaidas, išduotus pinigus yra dėl P. M., įmonėje dirbančio automobilio vairuotoju, ėjusio kartu per sieną. Taip pat byloje yra duomenys apie Lietuvos įmonės UAB „Dviguba ašis“ ir PAB „SV-Avtonavigator‘ susirašinėjimą dėl automobilių pirkimo, pasiūlymų pateikimo.
Byloje nėra jokių duomenų apie V. S. teistumą arba bent jau įtarimą dėl jo galbūt nusikalstamos veiklos. Priešingai, byloje yra pažyma, patvirtinanti, kad jis nėra teistas, neatliekamas joks baudžiamasis persekiojimas, administracinių nuobaudų neturi. Bylos duomenys patvirtina, kad V. S. Baltarusijos Respublikoje turi legalų darbą, nuo 2008 m. kovo 6 d. yra įmonės PAB „SV-Avtonavigator“ direktorius. Šios įmonės pagrindinė veiklos sritis – automobilių prekyba, jai suteikta teisė plėtoti veiklą automobilių, vidaus vandenų, jūrų transporto srityje.
Taigi byloje neabejotinai nustatyta, kad V. S. per sieną gabenti pinigai buvo įgyti teisėtu būdu ir gabenami turint teisėtą tikslą – plėtoti savo verslą. Jokių duomenų, kad pinigai gauti iš nusikalstamų veikų ar skirti daryti tokias veikas, byloje nėra. Tyčinis pinigų nedeklaravimas nesant kitų duomenų, negali būti interpretuojamas kaip rodantis tikslą plauti pinigus. Reikėtų pabrėžti, kad tokia išvada gali būti daroma tik remiantis konkrečiais ją patvirtinančiais duomenimis. Šiuo aspektu teismas neturi pagrindo vadovautis vien abejonėmis ar prielaidomis dėl eventualių pinigų nedeklaravimo motyvų. Nors teismai nesiaiškino, koks buvo tikrasis V. S. pinigų nedeklaravimo motyvas, bet iš nustatytų aplinkybių visumos neatmestinas ir suprantamas asmens, su savimi turinčio didelę grynųjų pinigų sumą, noras, kad dėl jo paties saugumo apie gabenamus pinigus nesužinotų kiti, pašaliniai asmenys.
Taigi vienintelė V. S. padaryta neteisėta veika – deklaracijos nepateikimas muitinės pareigūnams. EŽTT praktikoje akcentuojama, jog nuosavybės teisių apribojimas turi atitikti padaryto pažeidimo, t. y. deklaravimo reikalavimo nesilaikymo, sunkumą, o ne kokio nors pažeidimo, kuris yra preziumuojamas (toks kaip pinigų plovimas ar mokesčių vengimas), tačiau realiai nebuvo nustatytas, sunkumą. Nagrinėjamoje byloje konfiskuota suma neabejotinai buvo reikšminga V. S. ir jo vadovaujamai nedidelei įmonei. Apeliaciniame skunde jo atstovas, be kita ko, nurodė, kad PAB „SV-Avtonavigator“ šių lėšų konfiskavimas reikštų bankrotą ir veiklos pabaigą. Kita vertus, žala valstybės institucijoms, kuri galėjo atsirasti dėl V. S. veiksmų, nebuvo didelė, šiuo veiksmu nebuvo vengiama muitų ar kitų mokesčių, nebuvo sukelta kita turtinė žala valstybei. Šių neteisėtų veiksmų kėsinimosi objekto negalima lyginti su kontrabandos objektu, nes žala valstybės mokesčių sistemai, ekonominei tvarkai nėra padaroma. Šiuo atveju žala pasireiškia tik tuo, kad valstybė praranda galimybę žinoti apie į jos teritoriją įneštus pinigus ir kontroliuoti informaciją apie jų panaudojimą. Tai, kad ATPK 2093 straipsnio 3 dalyje uždraustos veikos savaime nėra itin pavojingos, parodo ir šios dalies sankcijoje nustatytas baudos dydis nuo penkių tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų.
Teismai V. S. paskyrė minimalią sankcijoje nustatytą 5000 Lt dydžio baudą. Atsižvelgiant į jų sprendimuose nurodytas nuobaudos skyrimui reikšmingas aplinkybes, darytina
išvada, kad bauda pažeidėjui paskirta tinkamai. Jos pakanka įgyvendinant administracinės nuobaudos tikslus nagrinėjamoje byloje, t. y. nubausti už pareigos deklaruoti per sieną gabenamus grynuosius pinigus pažeidimą ir atgrasyti nuo tokių pažeidimų padarymo ateityje. Kita vertus, atsižvelgiant į šioje nutartyje išdėstytus argumentus, papildomos nuobaudos pinigų konfiskavimo skyrimas nėra būtinas siekiant šių tikslų.
Nustačius, kad V. S. pažeidė tik pareigą deklaruoti jo gabenamus pinigus, kurie buvo gauti teisėtai ir skirti teisėtai veiklai vykdyti, taigi nesusiję su nusikalstamomis veikomis, pažeidimas nepadarė ir negalėjo padaryti didelės žalos valstybei, darytina išvada, kad pinigų konfiskavimas taikytas netinkamai, tokia nuobauda yra neproporcinga padarytam pažeidimui, šiuo atveju apribojus nuosavybės teisę į teisėtai valdomus pinigus, nebuvo išsaugota teisinga visuomenės bendrojo intereso ir asmens pagrindinių asmens teisių apsaugos reikalavimų pusiausvyra.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30221 straipsnio 14 dalies 6 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. nutarimą ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartį.
Panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. nutarimo dalį dėl užsienio valiutos (11 425 JAV dolerių, 12 300 eurų) ir 2140 Lt konfiskavimo iš V. S. (V. S.).
Teisėjai Aurelijus Gutauskas
Rimantas Baumilas
Antanas Klimavičius
