Dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 19 nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 15 d. nutarties

Baudžiamoji byla Nr. 2K–70/2014

Teisminio proceso Nr. 1-57-1-00438-2011-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.4.5.2;

1.1.8.1.1;

2.1.7.4. (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Albino Sirvydžio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų Ž. K. ir L. N. kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 19 nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 15 d. nutarties.

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 19 nuosprendžiu Ž. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį (už 69 nusikalstamas veikas), 25 straipsnio 3 dalį, 215 straipsnio 1 dalį (už 33 nusikalstamas veikas) ir 25 straipsnio 3 dalį, 214 straipsnio 1 dalį (už vieną nusikalstamą veiką) skirtingo dydžio laisvės atėmimo bausmėmis. Vadovaujantis BK 63 straipsniu, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo ir apėmimo būdu (dalis nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 25 straipsnio 3 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, sudarė idealią nusikalstamų veikų sutaptį) ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsniu, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Akmenės rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 23 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį paskirta 15 MGL (1950 Lt) bauda, kuri iki šiol nėra atlikta, ir galutinė subendrinta bausmė Ž. K. paskirta laisvės atėmimas trejiems metams 10 MGL (1300 Lt) bauda.

Tuo pačiu nuosprendžiu L. N. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (už 69 nusikalstamas veikas), 25 straipsnio 3 dalį, 215 straipsnio 1 dalį (už 33 nusikalstamas veikas), 25 straipsnio 3 dalį, 214 straipsnio 1 dalį (už vieną nusikalstamą veiką) ir 300 straipsnio 1 dalį (už 1 nusikalstamą veiką) skirtingo dydžio laisvės atėmimo bausmėmis. Vadovaujantis BK 63 straipsniu, paskirtos bausmės dalinio sudėjimo ir apėmimo būdu (nes dalis nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 25 straipsnio 3 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje sudarė idealią nusikalstamų veikų sutaptį) subendrintos su Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. liepos 12 d. nuosprendžiu paskirta 10 MGL (1300 Lt) bauda ir galutinė subendrinta bausmė L. N. paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams penkiems mėnesiams.

Priteista solidariai iš L. N., A. N., E. J. ir Ž. K. 59 159,17 Lt nukentėjusiesiems padarytos turtinės žalos, taip pat teismo išlaidos už šaukimų siuntimą bei nukentėjusiesiems ir liudytojams už patirtas kelionių į teismą išlaidas.

Taip pat šiuo nuosprendžiu buvo nuteisti A. N. ir E. J., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 15 d. nutartimi nuteistųjų L. N. ir Ž. K. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

L N. nuteistas už tai, kad veikdamas organizuota grupe neteisėtai disponavo svetimomis mokėjimo kortelėmis ir mokėjimo kortelių naudotojų tapatybės patvirtinimo priemonių duomenimis, neteisėtai inicijavo ir atliko finansines operacijas, apgaule įgijo svetimą turtą ir pagamino bei laikė netikrą dokumentą, t. y. jis, veikdamas organizuota grupe, kurioje tarp jo, jo žmonos A. N., E. J. ir Ž. K. buvo susitarimas daryti kelis nusikaltimus (galimus sukčiavimus, neteisėtus elektroninių mokėjimo priemonių ir jų duomenų panaudojimus, neteisėtą disponavimą elektroninėmis mokėjimo priemonėmis ir jų duomenimis) ir kurioje kiekvienas organizuotos grupės narys atliko tam tikrą užduotį ir turėjo skirtingą vaidmenį (jis kartu su A. N. įdėdavo skelbimus apie parduodamas transporto priemones, nuomojamus butus, bendravo su nukentėjusiaisiais ir tarėsi dėl mokėtino avanso dydžio, neteisėtai disponavo svetimomis mokėjimo priemonėmis bei šių mokėjimo priemonių naudotojo tapatybę patvirtinančiais duomenimis, nurodydavo sąskaitų, į kurias turėjo būti pervesti pinigai, numerius, o E. J. ir Ž. K. paimdavo pervedamus avansinius mokėjimus, pasinaudodami neteisėtai disponuojamomis svetimomis mokėjimo priemonėmis arba kitų asmenų, kurie dėl nusikalstamos veikos nėra kalti, pagalba).

Taip pat jis nuteistas už, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje tyčia pagamino netikrą dokumentą – 2008 m. gegužės 7 d. UAB „L“ darbo pažymėjimą Nr. 00005, kuriame nurodė, kad minėtas darbo pažymėjimas išduotas UAB „L“ darbuotojui V. K., niekada nedirbusiam jo vadovaujamojoje bendrovėje „L“, bei įklijavo savo nuotrauką ir, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, laikė šį žinomai netikrą dokumentą savo namuose, esančiuose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kol jo 2011 m. birželio 13 d. kratos metu neaptiko ir nepaėmė Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono policijos komisariato pareigūnai.

Ž. K. nuteistas už tai, kad veikdamas organizuota grupe neteisėtai disponavo svetimomis mokėjimo kortelėmis ir mokėjimo kortelių naudotojų tapatybės patvirtinimo priemonių duomenimis, neteisėtai inicijavo ir atliko finansines operacijas ir apgaule įgijo svetimą turtą, t. y. jis, veikdamas organizuota grupe, kurioje tarp jo, L. N., A. N. ir E. J. buvo susitarimas daryti kelis nusikaltimus (galimus sukčiavimus, neteisėtus elektroninių mokėjimo priemonių ir jų duomenų panaudojimus, neteisėtą disponavimą elektroninėmis mokėjimo priemonėmis ir jų duomenimis) ir kurioje kiekvienas organizuotos grupės narys atliko tam tikrą užduotį ir turėjo skirtingą vaidmenį (L. N. kartu su A. N. įdėdavo skelbimus apie parduodamas transporto priemones, nuomojamus butus, bendravo su nukentėjusiaisiais ir tarėsi dėl mokėtino avanso dydžio, neteisėtai disponavo svetimomis mokėjimo priemonėmis bei šių mokėjimo priemonių naudotojo tapatybę patvirtinančiais duomenimis, nurodydavo sąskaitų, į kurias turėjo būti pervesti pinigai, numerius, o jis kartu su E. J. paimdavo pervedamus avansinius mokėjimus, pasinaudodami neteisėtai disponuojamomis svetimomis mokėjimo priemonėmis arba kitų asmenų, kurie dėl nusikalstamos veikos nėra kalti, pagalba).

Kasaciniu skundu nuteistasis Ž. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 19 nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 15 d. nutartį ir bylą nutraukti arba teismų sprendimus pakeisti ir paskirti švelnesnę bausmę.

Kasatorius teigia, kad jo padarytose veikose nėra BK 182 straipsnio 2 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėčių, o nuosprendis grįstas prielaidomis, įrodymai įvertinti pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalį.

Anot kasatoriaus, nėra jokių įrodymų, kad jis sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje, be to, nenustatyta, kada ir iš ko bei kokiu būdu jis panaudodamas apgaulę įgijo svetimą turtą. Nors nuosprendyje aprašyti kitų kaltinamųjų veiksmai, tačiau nenurodyta, kaip jie siejasi su kasatoriaus padaryta veika. Skunde pažymima, kad kasatorius su niekuo nesitarė apgaule įgyti svetimą turtą, jo neįgijo ir nenaudojo apgaulės (nepateikė suklastotų dokumentų, nepranešė neteisingų duomenų), taigi jo veikoje nėra tyčios.

Kasatorius pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas nustatė, jog jis padarė sukčiavimą veikdamas organizuota grupe su L. N., A. N. ir E. J., tačiau nenurodė, kokiai bendrininkų rūšiai jį priskyrė, ir taip netinkamai pritaikė BK 26 straipsnį, nustatantį bendrininkų baudžiamosios atsakomybės ribas. Be to, siekiant inkriminuoti nusikalstamos veikos padarymą organizuota grupe, būtina nustatyti išankstinį susitarimą daryti vieną ar daugiau nusikalstamų veikų, taip pat vaidmenų pasiskirstymą grupėje, veiksmų koordinavimą, pasidalijimą bei kt., tačiau šioje byloje tokių duomenų nėra ir jie net nebuvo nustatinėjami.

Taip pat kasatorius teigia, kad jo veikoje nėra BK 214 straipsnio 1 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje nustatytų nusikalstamų veikų požymių, nes nė vienas byloje apklaustas asmuo neparodė, kad kasatorius būtų disponavęs svetimomis mokėjimo priemonėmis ar jų naudotojų tapatybę patvirtinančiais duomenimis (I. O., A. T., J. M.) arba kad jis neteisėtai atliko finansines operacijas. To taip pat nepatvirtino byloje surinkti dokumentai ir daiktiniai įrodymai.

Kasatorius pažymi, kad teismai nepagrįstai konstatavo, jog tarp jo ir L. N., A. N. bei E. J. buvo susitarimas daryti kelis nusikaltimus, o jis, kaip grupės narys, atliko tam tikrą užduotį ir turėjo jam skirtą vaidmenį. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad kasatorius kartu su E. J. gaudavo iš kitų grupės narių, t. y. L. N. ir A. N., patvirtinimus apie melagingus įdėtus skelbimus, nukentėjusiųjų pervestus pinigus, paimdavo pervedamus avansinius mokėjimus, tačiau tokie teiginiai yra visiškai nepagrįsti ir nepatvirtinti jokiais įrodymais. Taip pat kasatorius teigia, kad pažinojo E. J., nes kartu su juo dirbo statybose bei daugiau kaip dvejus metus gyveno viename bute, o su L. N. bendravo tik darbo klausimais.

Kasatorius teigia, kad teismai padarė nepagrįstą išvadą, jog vien tai, kad jis 2009 m., dirbdamas L. N. įmonėje, buvo nuteistas už netikro dokumento klastojimą, patvirtina, kad jis pažino L. N. ir kartu darė nusikalstamas veikas.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuosprendis buvo grindžiamas vien tik liudytojų policijos pareigūnų R. K. bei S. T. parodymais, kurie yra nenuoseklūs, prieštaringi ir neatitinkantys tikrovės. Nors R. K. turėjo teismo išduotą leidimą kontroliuoti kasatoriaus telefoninius pokalbius, tačiau nenurodė jokių konkrečių duomenų, įrodančių, kad kasatorius buvo atsakingas už pinigų paėmimą iš bankų bei bankomatų. Šis liudytojas tik parodė, kad telekomunikaciniais tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu buvo gauti duomenys, jog kasatorius savo automobiliu veždavo į banką S. T., kurio vardu buvo pervedami pinigai naudojantis tarptautinėmis pinigų perlaidų sistemomis, atnešdavo E. J. maskuojamąsias priemones (kepurę, akinius), kai šis eidavo iš bankomatų paimti pinigus. Taip pat, anot R. K., šios kontrolės metu buvo gauti duomenys apie nusikalstamu būdu gautų pinigų dalybas, t. y. kad pervesti už neva parduodamus automobilius pinigai buvo dalijami po lygiai tarp L. N. ir A. N. bei E. J. ir Ž. K. Tačiau, anot kasatoriaus, byloje nenustatyta, kada, kur ir kokiomis aplinkybėmis vyko minėtos pinigų dalybos, o jis pats teigia jokių nusikalstamu būdu gautų pinigų negavęs.

Kasatorius neneigia, kad veždavo E. J. ir S. T., tačiau ne specialiai prie „bankų ar bankomatų“, o dažniausiai prie didelių prekybos centrų (pvz.: „Akropolis“, „Panorama“), pats likdavo automobilyje, o kur eidavo E. J. ir S. T., jis nežinojo. Šiuos kasatoriaus parodymus patvirtino ir liudytoja I. O., kuri taip pat kartais vykdavo kartu.

Todėl teismo išvada, kad kasatorius kartu su E. J. paimdavau pervedamus avansinius mokėjimus, pasinaudodamas neteisėtai disponuojamomis svetimomis mokėjimo priemonėmis arba kitų asmenų pagalba, yra neteisinga ir pagrįsta tik liudytojo R. K. prielaidomis. Taip pat kasatorius laiko neatitinkančiais tikrovės ir R. K. parodymus apie „maskuojamųjų priemonių“ (akiniai, kepurė) naudojimą nuimant pinigus, nes šios priemonės kratų metu nebuvo rastos. Kasatorius teigia, kad liudytojo S. T. parodymais, neva kasatorius ir E. J. prašė jo paimti pinigus iš kitų asmenų sąskaitų, neatitinka tikrovės, nes kasatorius tokiuose pokalbiuose nedalyvavo, nieko apie pinigų paėmimą iš kitų asmenų sąskaitų nežinojo ir negalėjo prašyti S. T. tokios paslaugos. S. T. teiginys, neva kasatorius su E. J. paaiškino jam pinigų atsiėmimo tvarką iš AB „Swedbank“ ir AB „Ūkio bankas“ yra nelogiškas, nes neįmanoma patikėti, kad žmogui, turinčiam banko kortelę, reikia aiškinti pinigų atsiėmimo tvarką. Kasatoriaus teigimu, S. T. parodymai ir apie tai, kad jis su E. J. paprašė jo kartu su liudytojomis I. O. ir A. T. nuvykti į banką ir padėti joms paimti grynuosius pinigus yra melagingi, nes šios liudytojos parodė, jog apie galimybę naudotis bankų kortelėmis kalbėjo tik su E. J.

Kasatorius mano, kad teismai neįrodė nė vieno BK 25 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto organizuotos grupės požymio. Byloje nenustatyta, kad tarp kasatoriaus, L. N., A. N. ir E. J. buvo susitarimas daryti kelis nusikaltimus (sukčiavimus, neteisėtus elektroninių mokėjimo priemonių ir jų duomenų panaudojimus, neteisėtą disponavimą elektroninėmis mokėjimo priemonėmis ir jų duomenimis). Be to, teismai turėjo nustatyti kaltininkų tyčią, t. y. kad jie suvokė dalyvaujantys organizuotos grupės veikloje, tačiau to nepadarė.

Taip pat kasatorius mano, kad teismai buvo šališki, nes tokias pat veikas kaip ir jis atliko liudytojai I. O. ir S. T., kurie nebuvo nuteisti.

Anot kasatoriaus, teismas, skirdamas bausmę, neįvertino visų bausmės skyrimui reikšmingų BK 54 straipsnyje įtvirtintų aplinkybių ir paskyrė per griežtą bausmę. Jo manymu, teismas turėjo pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), nes ieškodami kaip pigiau ir nemokant atitinkamų mokesčių, net nesusitikdami su pardavėju ir neįsitikinę, kad pageidaujama prekė egzistuoja tikrovėje, nukentėjusieji pervesdavo pinigus į sąskaitas.

Be to, teismas nepagrįstai atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad veika padaryta organizuota grupe, nes kasatoriaus pagal BK 182 straipsnio 2 dalį buvo nuteistas už organizuotos grupės padarytą sukčiavimą, o vadovaujantis BK 60 straipsnio 2 dalimi į aplinkybę, kuri įstatyme numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis, teismas neatsižvelgia kaip į atsakomybę sunkinančią.

Kasaciniu skundu nuteistasis L. N. prašo pakeisti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 19 nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 15 d. nutartį.

Kasatorius teigia, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog jis jam inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė veikdamas organizuota grupe. Teismai nenurodė, kokie duomenys (slaptas siekimas, telefoninių pokalbių išklotinės, asmenų parodymai) leidžia teigti apie organizuotos grupės narių susitikimus.

Nėra jokių įrodymų, kad A. N. ir Ž. K. buvo pažįstami ir bendravo, jų pokalbiai neužfiksuoti ir pateiktose telefoninių pokalbių išklotinėse. Be to, kasatorius teigia, kad nei jis, nei jo žmona A. N. asmeniškai E. J. nepažinojo, su juo bendravo tik darbo reikalais, o byloje užfiksuoti tik du ar trys pokalbiai tarp E. J. ir A. N., ir tai neleidžia teigti apie organizuotos grupės egzistavimą. Teismas nustatė, kad Ž. K. keletą kartų E. J. vežė iki prekybos centro, kur šis paimdavo iš svetimų sąskaitų pinigus, tačiau Ž. K. apie tokius E. J. nusikalstamus veiksmus nežinojo. Kasatorius teigia su E. J. kalbėjęs vienintelį kartą apie tai, kad ketina pardavinėti transporto priemones ir jam reikalinga sąskaita, į kurią galima pervesti pinigus. Apie tai, kad planuoja daryti nusikalstamas veikas, t. y. internete dėti melagingus skelbimus apie parduodamas transporto priemones, kasatorius E. J. nesakė, kokių nors bendrų nusikalstamų veikų darymo planų su juo nekūrė. Kasatorius pažymi, kad jo žmona A. N. nežinojo, kad internete jo įdėti skelbimai apie parduodamas transporto priemones yra melagingi, ji tiesiog kartais atsiliepdavo telefonu, kai skambindavo pirkėjai.

Taip pat kasatorius nurodo, kad nepaisant jo ir jo gynėjo prašymų sujungti bylas, vienas iš šios bylos epizodų buvo išnagrinėtas atskirai, o jis nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Kasatoriaus manymu, jo ir E. J. veiksmus galima vertinti kaip bendrininkavimą, kur jis buvo nusikaltimo organizatorius ir vykdytojas, o E. J. – padėjėjas.

Kasatorius teigia, kad jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nes jo namuose rasto UAB „L“ darbo pažymėjimo negalima laikyti dokumentu. Skunde kasatorius nurodo, kad UAB „L“ nėra ir niekada nebuvo išduodami jokie pažymėjimai, įmonėje nėra tokių dokumentų registracijos knygos, o pagal BK 300 straipsnį dokumentas arba suteikia kokią nors teisę, arba atleidžia nuo kokios nors pareigos. Kasatorius nurodo, kad šį pažymėjimą atspausdino spausdintuvu ir jį parodė savo draugams, taip pat ir V. K. Daugiau šis „pažymėjimas“ niekus nebuvo panaudotas.

Skunde pažymima, kad teismai, pažeisdami BPK 112 straipsnį, išsprendė civilinių ieškinių priteisimo klausimą, nes nukentėjusieji civilinius ieškinius teisme pateikė jau prasidėjus įrodymų tyrimui teisme.

Anot kasatoriaus, kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 4 punkto reikalavimų, nes jame nenurodyti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas (pvz.: byloje nebuvo nukentėjusiųjų, kurie yra užsienio valstybių piliečiai, apklausų protokolų, šie asmenys nebuvo pripažinti nukentėjusiaisiais ar civiliniais ieškovais).

Taip pat, kasatoriaus manymu, nuosprendžio aprašomoji dalis neatitinka BPK 305 straipsnio reikalavimų, joje nenurodyti nukentėjusiųjų parodymai, kuriais grindžiamas kaltinimas, taigi neaišku, kuo remiantis kasatorius buvo nuteistas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šių argumentų neišnagrinėjo.

Be to, kasatorius pabrėžia, kad nukentėjusieji J. D. ir M. K. nebuvo apklausti ir pripažinti nukentėjusiais, todėl kasatorius dėl šių veikų turėjo būti išteisintas nesant jokių įrodymų. Tuo tarpu liudytoja A. J. parodė, kad apie automobilio pirkimą nieko nežino, automobilį galbūt norėjo pirkti jos duktė, kuri yra Italijoje, todėl ir dėl šios veikos kasatorius turėjo būti išteisintas nesant pakankamai įrodymų.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Regimantas Žukauskas prašo kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad didelė dalis Ž. K. kasacinio skundo argumentų nenagrinėti, nes juose nesutinkama su teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, išvadomis dėl įrodymų vertinimo Be to, priešingai negu teigia kasatoriai, pirmosios instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, ištyrė ir įvertino bylos įrodymus bei pagrįstai juos nuteisė pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį. Nuteistųjų kasacinių skundų teiginiai, kad priimtas apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas prielaidomis, kad teismai neteisingai aiškino ir taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas, šališkai išnagrinėjo bylą, nepagrįsti. Vien tai, kad įrodymai buvo įvertinti ne taip, kaip to nori nuteistieji, neleidžia teigti, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad faktines nuteistųjų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, jų tyčios turinį, teismai nustatė kruopščiai ir visapusiškai įvertinę pačių nuteistųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, daiktų apžiūros protokolus, telekomunikacijų (elektroninių ryšių) tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo protokolus bei jų priedus, kitą rašytinę bylos medžiagą, t. y. įrodymų visumą. Visi šie įrodymai buvo gauti teisėtu būdu, jie sudaro vientisą loginę įrodymų grandinę, kuri ir leido teismams padaryti pagrįstą išvadą, kad L. N. ir Ž. K., siekdami apgaule užvaldyti svetimą turtą, veikdami organizuota grupe su kitais nuteistaisiais, neteisėtai įgijo, laikė ir panaudojo svetimas mokėjimo korteles ir mokėjimo kortelių naudotojų tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis (BK 214 straipsnio 1 dalis), pasinaudodami jais neteisėtai inicijavo ar atliko finansines operacijas, išgrynindami nukentėjusiųjų pervestus pinigus (BK 215 straipsnio 1 dalis) ir taip apgaule užvaldė nuosprendyje nurodytų nukentėjusiųjų turtą – pinigines lėšas, sumokėtas kaip avansą už nuteistojo L. N. tariamai parduodamas įvairias prekes (BK 182 straipsnio 2 dalis). Visi šie įrodymai ir jų vertinimo motyvai yra išsamiai išdėstyti teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose.

Priešingai negu teigia nuteistasis Ž. K., jo paties ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai buvo įvertinti tinkamai. Teismai pagrįstai konstatavo, kad jie akivaizdžiai prieštarauja kitiems bylos įrodymams, todėl vertintini kaip nuteistojo bandymas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Iš tiesų, apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytojas S. T. iš dalies pakeitė savo parodymus bei parodė, kad Ž. K. neprašė jo išiminėti pinigų iš kitų asmenų sąskaitų, o tiesiog tik kelis kartus buvo jį nuvežęs prie parduotuvės patalpų, kur veikė banko padaliniai. Apeliacinės instancijos teismas šiuos liudytojo parodymus motyvuotai atmetė. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas S. T. išsamiai, nuodugniai ir chronologiškai nurodė visas jam žinomas aplinkybes, kurios sutapo su kitomis ikiteisminio tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis, t. y. patvirtino, kad Ž. K. ir E. J. prašė padėti jiems nuimti su verslu susijusias pinigų perlaidas, taip pat jie kartu su L. N. ir atskirai vežiojo jį į bankus nuimti pinigų ir pan. Atsižvelgdamas į ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojo parodymų apimtį, jų išsamumą ir logiškumą, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai kritiškai, kaip neatitinkančią tiesos, įvertino liudytojo S. T. nurodytą parodymų keitimo priežastį (kad ikiteisminio tyrimo metu vykusios apklausos metu jis buvo neblaivus) ir rėmėsi jo ikiteisminio tyrimo metu parodymais.

Kasaciniame skunde nuteistasis Ž. K. teigia, kad ikiteisminio tyrimo neobjektyvumą bei teismo šališkumą vertinant įrodymus įrodo ir tai, kad tokius pačius veiksmus kaip ir jis atliko S. T. ir I. O., kurie nebuvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn, tačiau šie skundo teiginiai yra nepagrįsti. Prieš minėtus asmenis baudžiamasis persekiojimas nebuvo vykdomas, nes ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gauta duomenų, kad atlikdami tam tikrus veiksmus (paimdami į jų banko pervestas nukentėjusiųjų pinigines lėšas ir perduodami jas nuteistiesiems) S. T. ir I. O. suvokė, jog vykdo nusikalstamas veikas (tokių duomenų nebuvo gauta ir teisminio bylos nagrinėjimo metu).

Abu kasatoriai, motyvuodami tuo, kad dalies nukentėjusiųjų (J. D., M. K. ir kt.) parodymai nebuvo išdėstyti apkaltinamajame nuosprendyje, teigia, kad dėl šių nusikalstamų veikų padarymo jie turėjo būti išteisinti, neįrodžius jų kaltės. Nuteistasis L. N. taip pat teigia, kad baudžiamojoje byloje negalėjo būti priimti ir tenkinami po įrodymų tyrimo teisme pradžios pateikti nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai. Šie nuteistųjų teiginiai yra nepagrįsti. Nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neišdėstė L. N. kasaciniame skunde nurodytų nukentėjusiųjų parodymų, tačiau tai nėra esminis BPK įstatymo pažeidimas, duodantis pagrindą naikinti ar keisti nuosprendį, nes minėtų asmenų parodymai buvo ištirti (perskaityti) teisminio bylos nagrinėjimo metu, tokiai įrodymų tyrimo tvarkai proceso dalyviai neprieštaravo, todėl teismas jais galėjo remtis priimdamas nuosprendį. Tačiau net ir be šių nukentėjusiųjų parodymų byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių, kad L. N. ir Ž. K. apgaule užvaldė ir minėtų nukentėjusiųjų turtą.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Kaip matyti iš bylos medžiagos, dauguma nukentėjusiųjų šioje byloje yra asmenys, gyvenantys užsienio šalyse. Dalis nukentėjusiųjų apklausos protokoluose išreiškė nuomonę, kad negalės atvykti į bylos nagrinėjimą dėl labai didelių atstumų. Jų prašomos priteisti sumos yra protingos bei atitinka patirtos žalos dydžius. Civiliniais ieškovais šioje byloje pripažinti asmenys pareiškė ieškinius dėl žalos atlyginimo, kurie buvo nagrinėjami kartu su baudžiamąja byla, t. y. laikantis BPK 113 straipsnio nuostatų. Baudžiamojo proceso įstatyme nekeliami specialūs (imperatyvūs) reikalavimai civilinio ieškinio pareiškimo turiniui (BPK 112 straipsnis), tačiau teisė į žalos atlyginimą realiai gali būti įgyvendinta tik tuo atveju, kai ieškinio turinys informatyvus, proceso dalyviams suprantamas, jame išsamiai nurodytos aplinkybės ir įrodymai, kuriais grindžiamas materialinis reikalavimas. Iš bylos medžiagos matyti, kad šioje byloje pareikšti civiliniai ieškiniai atitinka pirmiau nurodytus reikalavimus. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas įvertino kiekvieno nukentėjusiojo prašomą priteisti žalą ir, įvertinęs visus turimus įrodymus, pagrįstai dalies nukentėjusiųjų pašomus priteisti žalos dydžius sumažino. Be to, byloje įstatymo nustatyta tvarka buvo gauta teisinės pagalbos pavedimų medžiaga, kuri buvo pagarsinta ir kiekvienas iš proceso dalyvių galėjo pareikšti tam tikras pastabas dėl jos prijungimo prie bylos, taip pat ir dėl pareikštų civilinių ieškinių, o per baigiamąsias kalbas – ir dėl joje nustatytų aplinkybių vertinimo, tačiau nuteistieji ir jų gynėjai neprieštaravo dėl pareikštų ieškinių. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai išnagrinėjo dėl objektyvių priežasčių pavėluotai šioje byloje pateiktus civilinius ieškinius ir juos priteisė.

Priešingai negu teigiama nuteistųjų kasaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nusikalstamas veikas jie padarė veikdami kaip organizuota grupė bei teisingai jų nusikalstamas veikas kvalifikavo ir pagal BK 25 straipsnio 3 dalį. Įvertinęs bylos įrodymų visumą, teismas teisingai nustatė nusikalstamų veikų padarymo mechanizmą bei kiekvieno nuteistojo vaidmenį jų padaryme, t. y. pagrįstai konstatavo, kad kiekvienas organizuotos grupės narys atliko tam tikrą užduotį ir turėjo skirtingą vaidmenį – L. N. kartu su A. N. įdėdavo skelbimus apie parduodamas transporto priemones, nuomojamus butus, bendravo su nukentėjusiaisiais ir tarėsi dėl mokėtino avanso dydžio, neteisėtai disponavo svetimomis mokėjimo priemonėmis bei šių mokėjimo priemonių naudotojo tapatybę patvirtinančiais duomenimis, nurodydavo sąskaitų, į kurias turėjo būti pervesti pinigai, numerius, o E. J. ir Ž. K. paimdavo pervedamus avansinius mokėjimus, pasinaudodami neteisėtai disponuojamomis svetimomis mokėjimo priemonėmis arba kitų asmenų, kurie dėl nusikalstamos veikos nėra kalti, pagalba. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nuteistųjų kasaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės dėl organizuotos grupės nebuvimo yra nepagrįstos.

Be to, priešingai negu teigiama nuteistojo L. N. kasaciniame skunde, jis pagrįstai nuteistas ir pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl netikro dokumento (UAB „L“ darbo pažymėjimo, išduoto UAB „L“ darbuotojui V. K.) pagaminimo ir jo laikymo. Netikro dokumento pagaminimas suprantamas kaip pagaminimas visiškai naujo žinomai melagingo dokumento, t. y. tokio, kuris tikrovėje neegzistuoja. Byloje surinktais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad šis dokumentas yra netikras, to neginčija ir kasatorius. Nors kasatorius teigia, kad šis dokumentas buvo sukurtas atsitiktinai, jam eksperimentuojant su spausdintuvu, todėl jo pagaminimas ir laikymas yra visiškai nepavojingas valdymo tvarkai ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, su šiais skundo teiginiais negalima sutikti. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2011 m. liepos 25 d. daiktų (dokumentų) apžiūros protokole nurodyta, jog UAB „L“ darbo pažymėjimas 2008 m. gegužės 7 d. neva buvo išduotas UAB „L“ darbuotojui V. K. (pažymėjimo išdavimo pagrindas – 2007 m. sausio 4 d. darbo sutartis Nr. 5, pažymėjimą išdavė L. N.). Šiame pažymėjime yra išdavusio asmens parašas bei UAB „L“ spaudas, o vietoje V. K. nuotraukos yra įklijuota L. N. nuotrauka, pažymėjimas laminuotas. Taigi L. N. pagamino dokumentą, turintį visus būtinus dokumento rekvizitus. Aukščiau išvardytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad suklastotas dokumentas buvo pagamintas ne atsitiktinai ar eksperimentuojant, kaip kad teigia kasatorius, o turint tikslą jį ateityje panaudoti. Kita vertus, netikro dokumento pagaminimo tikslas nėra būtinasis nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymis.

Taip pat nepagrįsti nuteistojo Ž. K. kasacinio skundo teiginiai, kad jam buvo paskirta aiškiai per griežta bausmė. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmes, BK 54 straipsnio nuostatų nepažeidė, vadovavosi bausmės skyrimo recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą ypatumais, numatytais BK 56 straipsnyje. Skirdamas nuteistajam bausmes, teismas atsižvelgė į tai, kad pastarasis padarė didelį skaičių tyčinių nusikalstamų veikų veikdamas organizuota grupe, visos nusikalstamos veikos yra baigtos, kad nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (nusikalstamos veikos, numatytos BK 214 straipsnio 1 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje, padarytos veikiant organizuota grupe), nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, be to, jis teistas tris kartus. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas visiškai pagrįstai už atskiras nusikalstamas veikas Ž. K. paskyrė laisvės atėmimo bausmes.

Tačiau kasatorius teisus teigdamas, kad teismas nepagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, jis padarė veikdamas organizuota grupe, nes tai yra nusikalstamą veiką kvalifikuojanti aplinkybė. Tačiau ši teismo padaryta klaida neleidžia teigti, kad Ž. K. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį buvo paskirtos aiškiai per griežtos laisvės atėmimo bausmės. Už atskiras 69 nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, kasatoriui buvo paskirtos gerokai mažesnės negu įstatymo sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmės, šios bausmės buvo subendrintos taikant nuteistajam palankesnį – dalinį bausmių sudėjimo būdą ir jam paskirta galutinė subendrinta trejų metų laisvės atėmimo bausmė. Nepagrįstas nuteistojo prašymas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti rizikingą nukentėjusiųjų elgesį (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Skundžiamais teismų procesiniais sprendimais teisingai nustatyta, kad nusikalstamų veikų padarymą lėmė ne nukentėjusiųjų noras pigiau nusipirkti prekę, o nuteistųjų, taip pat ir Ž. K., noras neteisėtai praturtėti.

Nuteistųjų Ž. K. ir L. N. kasaciniai skundai netenkintini.

Dėl organizuotos grupės (BK 25 straipsnio 3 dalis)

Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Organizuota grupė gali susiformuoti rengimosi padaryti nusikaltimą stadijoje arba jau pradėtos ar tęsiamos veikos metu. Nustatant organizuotos grupės buvimą atsižvelgtina į rengto ar padaryto nusikaltimo (ar nusikaltimų) pobūdį ir sudėtingumą, ar grupės nariai aptarė jo padarymo būdą, vietą, laiką ir kitus svarbius momentus, susitarė dėl kiekvieno užduoties ar vaidmens, numatė priemones, padedančias paslėpti nusikaltimo pėdsakus bei išvengti atsakomybės, ir pan. Inkriminuojant atskiram bendrininkui organizuotos grupės aplinkybę, būtina, kad šis suprastų priklausąs tokiai grupei.

Byloje nustatyta, kad BK 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje (sunkus nusikaltimas) numatytų nusikaltimų darymui buvo suburta ketverių asmenų grupė, nusikaltimams buvo kruopščiai rengiamasi – aptartas jų padarymo planas, susitarta dėl jų padarymo būdo, vietos ir laiko, o grupės nariai buvo pasiskirstę užduotimis ir turėjo skirtingą vaidmenį: L. N. kartu su A. N. įdėdavo skelbimus apie parduodamas transporto priemones, nuomojamus butus, bendravo su nukentėjusiaisiais ir tarėsi dėl mokėtino avanso dydžio, neteisėtai disponavo svetimomis mokėjimo priemonėmis bei šių mokėjimo priemonių naudotojo tapatybę patvirtinančiais duomenimis, nurodydavo sąskaitų, į kurias turėjo būti pervesti pinigai, numerius, o E. J. ir Ž. K. paimdavo pervedamus avansinius mokėjimus, naudodamiesi neteisėtai disponuojamomis svetimomis mokėjimo priemonėmis arba kitų asmenų, kurie dėl nusikalstamos veikos nėra kalti, pagalba. Kiekvienas nusikalstamas veikas darantis asmuo suprato, kad daro nusikaltimą kartu su kitais grupės nariais, ir siekė bendro tikslo. Visa tai rodo, kad teismas greta atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio teisingai kvalifikavo nusikalstamas veikas kaip padarytas organizuotos grupės ir pagal BK 25 straipsnio 3 dalį. Kolegija neturi pagrindo abejoti teismų sprendimais, kurie, įvertinę bylos įrodymų visumą, teisingai nustatė nusikalstamų veikų padarymo mechanizmą ir kiekvieno nuteistojo vaidmenį jų padaryme.

Nuteistasis Ž. K. kasaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad teismai, nenurodydami kiekvieno iš bendrininkių rūšies, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Vadovaujantis BK 26 straipsnio 4 dalimi, organizatorius, kurstytojas ar padėjėjas atsako pagal šio kodekso straipsnį, numatantį atsakomybę už vykdytojo padarytą veiką, ir šio kodekso 24 straipsnio 4, 5 ar 6 dalį. Tačiau pagal teismų praktikoje susiformavusią nuostatą nuoroda į BK 24 straipsnio atitinkamą dalį nėra būtina kvalifikuojant organizuotos grupės narių padarytą nusikalstamą veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDgxLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-481/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-481/2007">2K-481/2007</a>).

Teismas nustatė, kad Ž. K. savo automobiliu veždavo į banką L. N., E. J. bei liudytojus, kurie turėjo paimti pinigus iš bankų, atnešdavo E. J. maskuojamąsias priemones (kepurę, akinius), kai šis eidavo iš bankomatų paimti pinigų, keletą kartų paėmė pinigus iš bankomatų. Taigi Ž. K. organizuotoje grupėje atliko padėjėjo vaidmenį, todėl teismas pagrįstai jo padarytas nusikalstamas veikas kvalifikavo be nuorodos į BK 24 straipsnio 6 dalį.

Be to, į Ž. K., kaip bendrininko, vaidmenį nusikalstamų veikų padaryme teismas atsižvelgė skirdamas bausmes (BK 58 straipsnis 1 ir 2 dalys), pažymėdamas, kad jo vaidmuo šioje organizuotoje grupėje buvo ne toks aktyvus kaip L. N. bei E. J., liudytojai jį įvardydavo retai, todėl jam paskyrė mažesnio dydžio laisvės atėmimo bausmę negu kitiems bendrininkams.

Dėl Ž. K. paskirtos bausmės (BK 54 straipsnio 2 dalis, 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas)

Priešingai negu nurodoma Ž. K. kasaciniame skunde, skiriant bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatos nebuvo pažeistos. Teismai atsižvelgė į jo, kaip bendrininko, vaidmenį darant nusikalstamą veiką (vaidmuo nebuvo pagrindinis), nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį (padarytos dvi apysunkės, viena – nesunki ir viena – sunki nusikalstama veika), kaltės formą ir rūšį (visos padarytos veikos tyčinės), jo asmenybę (anksčiau teismas ir baustas administracine tvarka), lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir jam paskyrė mažesnes bausmes negu kitiems nuskalstamos veikos bendrininkams bei mažesnes negu jam inkriminuotų straipsnių sankcijose numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkius. Taip pat pažymėtina, kad Ž. K. galutinė subendrinta bausmė už visas nusikalstamas veikas (iš viso – 103 nusikalstamos veikos) paskirta laisvės atėmimas trejiems metams, kuri savo dydžiu yra mažesnė netgi už sunkiausios iš nusikalstamų veikų (BK 182 straipsnio 2 dalis), už kurią nuteistas Ž. K., straipsnio sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Esant šioms aplinkybėms, teismas įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytas aplinkybes ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė.

Nepagrįstai nuteistasis Ž. K. prašo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti rizikingą nukentėjusiųjų elgesį (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), nes nusikalstamų veikų padarymą lėmė ne nukentėjusiųjų noras pigiau nusipirkti prekę neįvertinant su pasirinktu pirkimo būdu susijusios rizikos, o nuteistųjų, taip pat ir Ž. K., noras neteisėtai praturtėti.

Tačiau Ž. K. kasaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad teismas nepagrįstai atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, jog veika padaryta organizuota grupe.

Ž. K. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Sukčiavimas organizuotoje grupėje – vienas iš BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatytų veikos kvalifikuojančių požymių, o BK 60 straipsnio 2 dalis nustato, kad skirdamas bausmę teismas neatsižvelgia į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas nepagrįstai Ž. K. atsakomybe sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad veiką padarė organizuota grupė, todėl ši aplinkybė naikintina. Nepaisant to, tai neturi įtakos Ž. K. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės dydžiui.

Dėl Ž. K. ir L. N. kasaciniuose skunduose nurodytų procesinių pažeidimų (BPK 20 straipsnio 5 dalis)

Nuteistieji kasaciniuose skunduose teigia, kad žemesnės instancijos teismai netinkamai įvertino surinktus įrodymus, nes vertino tik kaltinančius įrodymus, be to, neanalizavo įrodymų visumos. Šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Kadangi įrodymų vertinimas, jų pakankamumas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, tai kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kaip reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta analizė ir išvados dėl jų vertinimo, motyvuojama, kodėl atmetami kaltinimui prieštaraujantys įrodymai (kaltinamųjų parodymai). Teismas Ž. K. ir L. N. kaltę, kad jie padarė jiems inkriminuotas BK 182 straipsnio 2 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje ir 25 straipsnio 3 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas (o L. N. – ir BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą), pagrindė įvertinęs bylos įrodymų, kurie buvo gauti teisėtais būdais, visumą: pačių nuteistųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, daiktų apžiūros protokolus, telekomunikacijų (elektroninių ryšių) tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo protokolus bei jų priedus, kitą rašytinę bylos medžiagą.

Teismai nuosprendyje ne tik išdėstė įrodymus, kuriais rėmėsi priimdamas nuosprendį, bet ir pateikė išsamius jų vertinimo motyvus. Nors nuteistasis Ž. K. teigia, kad jo įrodymai buvo įvertinti netinkamai, tačiau teismai pagrįstai konstatavo, jog jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, todėl vertintini kaip nuteistojo bandymas išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismas atliko įrodymų tyrimą ir apklausė liudytoją S. T., kuris iš dalies pakeitė savo parodymus bei parodė, kad Ž. K. neprašė jo išiminėti pinigus iš kitų asmenų sąskaitų, o tiesiog tik kelis kartus buvo jį nuvežęs prie parduotuvės patalpų, kur veikė banko padaliniai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas tokius liudytojo S. T. parodymus motyvuotai atmetė, nes būtent ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojo S. T. parodymai esminėmis detalėmis sutapo su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, o būtent, kad Ž. K. ir E. J. prašė padėti jiems paimti su verslu susijusias pinigų perlaidas, taip pat kad kartu su L. N. vežiojo jį į bankus paimti pinigų ir pan.

Ž. K. kasaciniame skunde abejoja teismo nešališkumu, nes neva tokius pat veiksmus kaip ir jis atlikę S. T. ir I. O. nebuvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn, tačiau šie teiginiai nepagrįsti, nes ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gauta pakankamai duomenų, kad šie asmenys, atlikdami tam tikrus veiksmus (paimdami į jų banko pervestas nukentėjusiųjų pinigines lėšas ir perduodami jas nuteistiesiems) suvokė, jog daro nusikalstamas veikas.

Taip pat atmestini abiejų kasatorių argumentai, kad apkaltinamajame nuosprendyje neišdėsčius dalies nukentėjusiųjų (J. D., M. K. ir kt.) parodymų, dėl šių nusikalstamų veikų jie turėjo būti išteisinti, tai nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu, nes minėtų nukentėjusiųjų parodymai buvo perskaityti teisminio bylos nagrinėjimo metu ir tokiai įrodymų tyrimo tvarkai proceso dalyviai neprieštaravo.

Atkreiptinas kasatorių dėmesys į tai, kad tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje motyvuotai pasisakyta dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kaltinamasis ar nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasaciniame skunde išdėstytais argumentais tenkinti kasatorių prašymus panaikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti nėra teisinio pagrindo.

Dėl L. N. nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį

Nuteistasis L. N. nepagrįstai teigia, kad jis pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas nepagrįstai, nes netikrą dokumentą pagamino atsitiktinai ir nesiekė pažeisti valdymo tvarkos.

Byloje surinktais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad UAB „L“ darbo pažymėjimas, išduotas UAB „L“ darbuotojui V. K., yra netikras. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad 2011 m. liepos 25 d. daiktų (dokumentų) apžiūros protokole nurodyta, jog UAB „L“ darbo pažymėjimas 2008 m. gegužės 7 d. neva buvo išduotas UAB „L“ darbuotojui V. K. (pažymėjimo išdavimo pagrindas – 2007 m. sausio 4 d. darbo sutartis Nr. 5, pažymėjimą išdavė L. N.). Šiame pažymėjime yra išdavusio asmens parašas bei UAB „L“ spaudas, o vietoje V. K. nuotraukos yra įklijuota L. N. nuotrauka. Liudytoju apklaustas V. K. paaiškino, kad bendrovėje „L“ niekada nedirbo, minėtame pažymėjime nepasirašinėjo ir nežino, kieno parašas yra ties L. N. pavarde.

Šios aplinkybės patvirtina, kad L. N. pagamino dokumentą, turintį visus būtinus dokumento rekvizitus (nurodytas dokumento pavadinimas, jį išdavusi bendrovė, jo registracijos data ir numeris, asmuo, kuriam jis išduotas ir jo darbovietės pavadinimas, asmens nuotrauka ir bendrovės antspaudas), ir tai padarė turėdamas tikslą jį panaudoti ateityje, o ne eksperimentuodamas.

Esant šioms aplinkybėms, baudžiamasis įstatymas byloje pritaikytas tinkamai ir L. N. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

Dėl civilinių ieškinių priteisimo (BPK 109 straipsnis)

Nuteistasis L. N. teigia, kad teismas civilinių ieškinių klausimus išsprendė pažeisdamas BPK 112 straipsnį, nes jie buvo pateikti jau prasidėjus įrodymų tyrimui teisme.

Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

Iš bylos medžiagos matyti, kad dauguma nukentėjusiųjų gyvena užsienio šalyse, todėl apklausos protokoluose išreiškė nuomonę, jog negalės atvykti į bylos nagrinėjimą dėl didelių atstumų. Civiliniais ieškovais šioje byloje pripažinti asmenys pareiškė ieškinius dėl žalos atlyginimo, kurie buvo nagrinėjami kartu su baudžiamąja byla, t. y. laikantis BPK 113 straipsnio nuostatų. Nors BPK 112 straipsnis nenustato jokių specialių reikalavimų civilinio ieškinio turiniui, tačiau jis turi būti informatyvus ir suprantamas proceso dalyviams

Kadangi byloje pareikšti nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai atitiko minėtus reikalavimus, juose buvo aiškiai išreikštas reikalavimas atlyginti turtinę žalą bei išdėstyti įrodymai, patvirtinantys tokio reikalavimo pagrįstumą, todėl teismas juos tenkino (dalies nukentėjusiųjų pašomus priteisti žalos dydžius net sumažino).

Pažymėtina, kad nuteistieji ir jų gynėjai viso proceso metu neprieštaravo dėl pareikštų civilinių ieškinių. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai išnagrinėjo pavėluotai pateiktus nukentėjusiųjų civilinius ieškinius.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų Ž. K. ir L. N. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Aldona Rakauskienė

Olegas Fedosiukas

Albinas Sirvydis