Dėl D. P. pripažinimo neveiksnia ir

Civilinė byla Nr.2-959-266/2015

Proceso Nr. 2-14-3-00814-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.2.1.3.; 3.2.3.; 3.2.3.8.

(S)

Anykščių rajono apylinkės teismas

S P R E N D I M A S

Lietuvos Respublikos vardu

2015 m. gruodžio 30 d.

Anykščiai

Anykščių rajono apylinkės teismo teisėja Zita Gavėnienė,

Sekretoriaujant Jūratei Kaušylienei,

Dalyvaujant pareiškėjo Anykščių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus atstovei Z. K.,

Suinteresuotiems asmenims B. P., D. P.,

Suinteresuoto asmens D. P. atstovei advokatei Vidai Leonovienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo Anykščių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus pareiškimą dėl D. P. pripažinimo neveiksnia ir,-

n u s t a t ė:

Pareiškėjas Anykščių rajono savivaldybės administracijos socialinės paramos skyrius su pareiškimu kreipėsi į teismą ir prašė D. P. pripažinti neveiksnia. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė nurodė, jog į skyrių kreipėsi D. P. broliai ir prašė ją pripažinti neveiksnia, nes ji nemoka skaityti, rašyti, nepažįsta pinigų, nesiorientuoja aplinkoje. Renkant medžiagą buvo nustatyta, jog D. P. neįgali nuo vaikystės, serga epilepsine demencija. Dėl savo negalios ji negali viena gyventi, jai nuolat reikalinga kito asmens pagalba. Ji gyvena brolio B. P. šeimoje ir ją brolis su savo žmona rūpinasi D. P. buitimi, gamina jai valgyti, tvarko finansinius reikalus, rūpinasi vaistais ir juos paduoda D. P.. Atlikta teismo psichiatrinė ekspertizė jai konstatavo demenciją sergant epilepsija ir dėl to ji negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Esant tokiai išvadai ir kitiems įrodymais, prašė D. P. pripažinti neveiksnia.

Suinteresuotas asmuo B. P. teismo posėdžio metu prašė tenkinti pareiškimą ir pripažinti seserį neveiksnia. Nurodė, kad sesuo yra neįgali nuo vaikystės. Kol buvo gyva motina, tai sesuo gyveno su motina. Mirus motinai, sesuo susirado sugyventinį ir abu gyveno (duomenys neskelbtini). Juos ten prižiūrėjo moteris, tačiau visi kartu girtavo. Mirus sugyventiniui, sesuo viena negalėjo gyventi, todėl ją atsivežė pas save ir sesuo gyvena jų namuose. Sesuo nemoka skaityti, rašyti, nepažįsta pinigų. Jie seserimi rūpinasi, perka jai maistą, gamina, tvarko finansinius reikalus. Jo žmona rūpinasi, kad D. P. būtų išrašyti vaistai ir ji juos naudotų, nes viena sesuo negali nueiti pas gydytoją ir laiku sugerti vaistus.

Suinteresuotas asmuo V. P. į teismo posėdį neatvyko dėl blogos sveikatos, prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant.

Suinteresuoto asmens D. P. atstovė advokatė nurodė, jog ji išklausiusi pačią D. P. mato, jog ji turi sveikatos problemų nuo vaikystės, neturi socialinių įgūdžių, tačiau į jai pateiktus klausimus atsakė normaliai, pažįsta žmones. Mano, jog nėra jokio pagrindo D. P. pripažinti neveiksnia. Įvertinus jos sveikatos būklę, būtų galima tik pripažinti ribotai veiksnia.

Pareiškimas tenkintinas iš dalies.

Bylos medžiaga, pareiškėjo atstovės, suinteresuotų asmenų paaiškinimais, D. P. atstovės paaiškinimais, liudytojos parodymais nustatyta, jog D. P. yra neįgali iš vaikystės, serga epilepsine demencija ir jai neįgalumas nustatytas neterminuotai. (b.l. 9) Ji šiuo metu gyvena brolio B. P. šeimoje, kuri ja rūpinasi. 2015m. birželio 8d., D. P. broliai B. P. ir V. P. su prašymais kreipėsi į socialinės paramos skyrių prašydami seserį pripažinti neveiksnia, nurodydami, jog jų sesuo nemoka skaityti, rašyti, nepažįsta pinigų, nelabai orientuojasi aplinkoje ir negali visiškai savimi pasirūpinti. (b.l. 11,15) Tuo pagrindu socialinis paramos skyrius su pareiškimu kreipėsi į teismą ir prašo D. P. pripažinti neveiksnia. Pasirengimo bylą nagrinėti teisme metu buvo paskirta D. P. ambulatorinė teismo psichiatrinės ekspertizė. Atlikta ekspertizė D. P. konstatavo demenciją sergant epilepsija ir, kad dėl to ji negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir juos valdyti. (b.l.36-37)Posėdžio metu pareiškėjo atstovė, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, prašė pareiškimą tenkinti.

Pagal Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 1 straipsnio 14 punktą, psichikos sveikata – tai natūrali žmogaus asmenybės būsena, kuri turi būti saugoma arba grąžinama sutrikimų bei ligų atvejais. Pagal to paties straipsnio 3 punktą, asmuo, sergantis psichikos liga, laikomas psichikos ligoniu. Nurodyto įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad psichikos ligoniai turi visas politines, ekonomines, socialines ir kultūrines teises. Tačiau tokie asmenys labiau pažeidžiami nei kiti tas pačias teises turintys visuomenės nariai. Tuo atveju, kai fizinis asmuo dėl psichinės ligos arba silpnaprotystės negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, gali būti teismo tvarka pripažintas neveiksniu. Pripažinimas neveiksniu - tai procedūra, kuri lemia esminį žmogaus, kaip teisinių santykių subjekto, statuso pasikeitimą, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą socialinėmis ir teisinėmis pasekmėmis iš esmės prilygstantį žmogaus, kaip asmens ir piliečio, eliminavimui iš kitų visuomenės narių tarpo: pripažintas neveiksniu asmuo praranda daugelį savo prigimtinių ir pilietinių teisių, tarp jų teisę disponuoti savo turtu bei tvarkyti su juo susijusius reikalus, teisę į darbą, santuoką, teisę balsuoti, rinktis gyvenamąją vietą, taip pat teisę kreiptis į teismą bet kokiais klausimais, įskaitant ir klausimą dėl jo statuso peržiūrėjimo, o teismo paskirtas neapibrėžtam laikotarpiui tampa jo įstatyminiu atstovu, sprendžiančiu visus su neveiksniu pripažintu asmeniu ir jo turtu susijusius klausimus be specialaus pavedimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzAvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-370/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-370/2008">3K-3-370/2008</a>). Teismas, nagrinėdamas bylą dėl neveiksnumo asmeniui nustatymo, privalo pripažinimą neveiksniu, kaip maksimalų asmens teisių ir laisvių suvaržymą, naudoti tik kaip išimtinio pobūdžio priemonę.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.10 straipsnio 1 dalis numato, kad fizinis asmuo, kuris dėl psichinės ligos arba silpnaprotystės negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, gali būti teismo tvarka pripažintas neveiksniu, jam nustatoma globa. CK 2.5 straipsnyje civilinis veiksnumas apibrėžiamas kaip fizinio asmens galimybė savarankiškai ir visa apimtimi įgyti, įgyvendinti savo teises ir prisiimti pareigas bei savarankiškai atsakyti už jų nevykdymą ir priklauso nuo dviejų aplinkybių: nuo amžiaus ir nuo asmens psichinės būklės, t.y. nuo gebėjimo ir galėjimo suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Visiško veiksnumo atsiradimas siejamas su pilnametyste. Pagal CK 2.10 straipsnio 1 dalį ir Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 4 straipsnio nuostatas, yra du būtini neveiksnumo nustatymo kriterijai: medicininis – asmens psichinė liga ar proto negalia, nustatyta arba patvirtinta asmens psichinei būsenai nustatyti teismo paskirtos teismo psichiatrijos ekspertizės metu, ir juridinis – psichinės ligos ar proto negalios nulemtas asmens negalėjimas suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Pagrindas asmenį pripažinti neveiksniu gali būti tik toks psichikos sutrikimas ar silpnaprotystės forma, dėl kurių asmuo negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir juos valdyti. Be to, toks psichikos sutrikimas turi kelti realią grėsmę pačiam asmeniui ir (ar) toks sutrikimas turi kelti realią grėsmę aplinkiniams. Neveiksnumo instituto taikymo ir globos neveiksniu pripažintam asmeniui nustatymo tikslas yra siekis įgyvendinti ir apginti psichinės ligos ar proto negalios ištikto žmogaus teises ir interesus, apsaugoti jį nuo potencialios žalos pačiam sau, taip pat eliminuoti realios grėsmės, kad gali būti padaryta esminės žalos aplinkinių sveikatai ir (ar) gyvybei, buvimą.

Kaip nustatyta civilinėje byloje D. P. buvo paskirta ir atlikta teismo psichiatrinė ekspertizė. Ekspertizės išvadose nurodyta, kad D. P. nustatyta demencija sergant epilepsija ir dėl tokios savo psichikos būklės, šiuo metu, negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Nustatyta, kad iš vaikystės stebimi epilepsijos priepuoliai. Atsiliko psichomotorinis vystymasis. Mokyklos nelankė, pripažinta nemokytina. Gyveno su motina. Mirus motinai, gyveno su sutuoktiniu, girtavo, kol 2014 metais pakliuvo į ligoninę. Iš pateiktų medicininių dokumentų, jos ambulatorinių kortelių nustatyta, jog 1977 metais D. P. nustatyta epileptinė silpnaprotystė, pripažinta II grupės invalide ir skirtas ambulatorinis gydymas. Nuo 2014-03-22 iki 2014-04-02 D. P. gydėsi ligoninės neurologiniame skyriuje. Jai buvo diagnozuota simptominė epilepsija sudėtiniai dalinai priepuoliai su antrine generaralizacija, lėtinis pielenefritas. Buvo atlikta galvos smegenų kompiuterinė tomografija. Jos išvadoje nurodyta - be židininių patologinių tankio pokyčių. 2014-04-23 atliktas protinės būklės trumpas tyrimas- 10 balų, ryškus pažinimo sutrikimas, Blessedo demencijos skalėje – 12,5 balų, vidinis pablogėjimas Ekspertizės akte taip pat nurodyta, kad ekspertizės metu D. P. sėdi rami, rankas sunėrusi ant krūtinės. Nešioja laikrodį, tačiau valandų nepažįsta. Pagal laikrodį supranta, kada vyksta jos mėgstamos televizijos laidos. Namie laiką leidžia žiūrėdama televizorių. Pati iniciatyvos nerodo, tačiau paprašyta atlieka paprastus ūkio darbus- surenka obuolius, kasa bulves, šluoja lapus ir kita.Spalvas pažįsta. Pinigų nepažįsta ir nežino jų vertės.

Tokiu būdu iš ekspertizės akto seka, jog D. P. yra diagnozuota demencija sergant epilepsija, dėl kurios yra apsunkintas savarankiškas funkcionavimas, tačiau pažymėtina, jog ekspertai nenustatė, jog dėl tokio psichikos sutrikimo D. P. galėtų kelti realią grėsmę aplinkiniams ar pačiai sau. Pažymėtina ir tai, kad asmens psichinė liga savaime nėra pakankamas kriterijus pripažinti jį neveiksniu. Teismo posėdžio metu D. P. suprato, jog yra teisme ir teismui paaiškino, jog ja rūpinasi A., tai brolio B. žmona ir L., kuriai ji yra krikšto motina. Nurodė, jog ji pati gali pasigaminti valgyti, pati pavalgyti, gali išeiti į miestą, tik jos neišleidžia. Atsakydama į klausimus D. P. buvo pakankamai orientuota savyje, žinojo kur esąs, visą teismo posėdį išliko dėmesinga procesui, nors prisipažino, jog pinigų nepažįsta ir nežino kokie šiuo metu pinigai yra Lietuvoje. Byloje buvo pateikta ir D. P. išvada dėl jos pripažinimo neveiksnia, kurią pasirašė socialinio darbo organizatorė Anykščių mieste O. N.. Teisme apklausta liudytoja O. N. pripažino, jog išvadoje ji nurodė aplinkybes, kurias jai nurodė D. P. artimieji, pas kuriuos ji gyvena. Su pačia D. P. ji beveik nebendravo ir to išvadoje nėra nurodyta. Išvadoje nurodyta, jog D. P. negali savarankiškai atlikti buities darbų, kai tuo tarpu ekspertizės metu nustatyta, jog paprastus ūkio darbus jis atlieka. Taip pat nepasitvirtino išvadoje teiginiai, jog ji pati negali nusiprausti, apsirengti. Suinteresuotas asmuo B. P. parodė, jog sesuo pati apsirengia ir nusiprausia.

Atsižvelgdamas į tokį D. P. elgesį bylos nagrinėjimo teismo posėdžio metu, teismas daro išvadą, jog D. P. sveikatos sutrikimas nėra pakankamai sunkus, kad būtų pagrindas asmenį pripažinti visiškai neveiksniu. Neveiksniu gali būti pripažintas tik toks asmuo, kuriam konstatuojami patys sunkiausi ir nuolat egzistuojantys jo psichinės veiklos sutrikimai, ir tokia negalia šiam asmeniui nuolat ir visiškai apriboja galimybę orientuotis, dirbti, integruotis, būti ekonomiškai savarankiškam, pačiam daryti sprendimus ir už juos atsakyti. CPK 468 straipsnio 1 ir 2 dalys numato, kad išnagrinėjęs pareiškimą dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu teismas priima sprendimą pripažinti fizinį asmenį neveiksniu arba pareiškimą atmeta. Bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad nėra pagrindo fizinį asmenį pripažinti neveiksniu, tačiau yra pagrindas fizinio asmens veiksnumą apriboti, teismas priima sprendimą fizinį asmenį pripažinti ribotai veiksniu. Vertinant šalių paaiškinimus bylos nagrinėjimo metu, ambulatorinės teismo psichiatrinės ekspertizės metu nustatytas aplinkybes bei byloje esančius rašytinius įrodymus, ir išklausius pačią D. P., darytina išvada, kad D. P. psichinė būsena leidžia ją pripažinti ribotai veiksnia.

CK 2.11 straipsnio 1 dalis numato, kad fizinių asmenų civilinis veiksnumas gali būti apribotas teismo tvarka, jeigu jie piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais, narkotikais, narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis; kai asmens veiksnumas apribojamas, jam yra nustatoma rūpyba. Teismo psichiatrijos ekspertizės akte nurodyta, jog anksčiau D. P. piktnaudžiavo alkoholiu, jį vartojo nuolat ir dėl to pakliuvo į ligoninę. Tą patvirtino ir teisme jos brolis B. P.. Duomenų, kad ji alkoholį vartotų šiuo metu nėra. Ekspertai nustatė, jog D. P. psichikos sutrikimas yra nuo vaikystės ir nėra nenulemtas alkoholinių gėrimų vartojimu, todėl formaliai jos būsena neatitinka CK 2.11 straipsnio reikalavimų. Tačiau, kaip jau buvo aukščiau konstatuota, teismas nenustatė pagrindo pripažinti D. P. visiškai neveiksnia. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog dėl psichikos sutrikimų pažeidžiamų asmenų prioritetinei teisinei gynybai turėtų būti pasirinktos priemonės pagal nustatytą neveiksnumo laipsnį, jis turėtų būti siejamas su konkrečia priemone, taikoma konkrečiam asmeniui, o tam pasiekti gali būti naudojami tarpiniai teisės aktuose įtvirtinti instrumentai, taikant įstatymo analogiją, tiesiogiai taikant Konstituciją ar tarptautinius aktus. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijose Nr. R(99) 4, kurioje pateikti Pilnamečių neveiksnių asmenų teisinės apsaugos principai, yra įtvirtintas maksimalus veiksnumo išsaugojimo principas (principas Nr. 3). Šį principą iš esmės atitinka riboto civilinio veiksnumo institutas ir veiksnumo apribojimo suinteresuotam asmeniui pasekmės, suteikiančios šiam asmeniui teisę su rūpintojo sutikimu atlikti tam tikrus veiksmus ir sudaryti tam tikrus sandorius, taip pat paliekančios asmeniui teisę pačiam sudaryti kasdieninius smulkius sandorius (CK 2.11 straipsnio 2 dalis). Siekiant apsaugoti D. P. interesus, konstatuotina, jog jai reikalinga rūpyba ir tai pateisintų jos teisių bei laisvių dalinį suvaržymą pripažįstant ją ribotai veiksnia, pritaikius CK 2.11 straipsnio įstatymo analogiją nagrinėjamam atvejui. Todėl, D. P. pripažintina ribotai veiksnia.

Išaiškintina, kad išnykus aplinkybėms, dėl kurių fizinio asmens veiksnumas buvo apribotas, bylą išnagrinėjęs teismas pagal paties asmens, jo rūpintojo ar kitų CPK 463 straipsnio 1 dalyje išvardytų asmenų pareiškimą priima sprendimą panaikinti pirmiau priimtą sprendimą ir pripažinti fizinį asmenį veiksniu. Arba jeigu pripažinto ribotai veiksniu fizinio asmens sveikatos būklė labai pablogėja, bylą išnagrinėjęs teismas pagal asmens rūpintojo ar CPK463 straipsnio 1 dalyje išvardytų asmenų pareiškimą, remdamasis teismo psichiatrijos ekspertizės išvada, priima sprendimą panaikinti pirmiau priimtą sprendimą ir fizinio asmens pripažinimą ribotai veiksniu pakeisti į jo pripažinimą neveiksniu.

Ribotam veiksniam asmeniui turi būti nustatoma rūpyba, todėl teismas, priėmęs sprendimą dėl D. P. pripažinimo ribotai veiksnia, savo iniciatyva pradeda bylos dėl rūpybos šiam asmeniui nustatymo ir rūpintojo paskyrimo nagrinėjimą (CPK 473 straipsnio 4 dalis).

Įsiteisėjus teismo sprendimui, praneština Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registrui apie asmens pripažinimą ribotai veiksniu (CPK 464¹ straipsnis).

Teismas, vadovaudamasis CPK 468 straipsniu, 270 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

pareiškimą patenkinti iš dalies.

Pripažinti D. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ribotai veiksnia.

Inicijuoti bylos dėl rūpybos D. P. nustatymo ir rūpintojo paskyrimo iškėlimą.

Ne vėliau kaip kitą dieną po šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, pranešti Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registrui, kad D. P. pripažinta ribotai veiksniu asmeniu.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui per Anykščių miesto apylinkės teismą.

Teisėja Zita Gavėnienė