R. M. pagal BK 222 str., 300 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-568 / 2006

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.14.8.;

1.2.29.1. (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2006 m. spalio 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

sekretoriaujant L. Baužienei,

dalyvaujant prokurorui J. Urbelienei,

gynėjui V. A. Vilučiui,

nuteistajam R. M.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 23 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK):

223 straipsnio 1 dalį (už aplaidų DK AB (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos tvarkymą) 3 MGL dydžio (375 Lt) bauda;

BK 300 straipsnio 1 dalį (už dokumentų DK AB (duomenys neskelbtini) 2002 m. balandžio 2 d. prašymo bei įgaliojimo, adresuoto valstybinei mokesčių inspekcijai, suklastojimą) 4 MGL dydžio (500 Lt) bauda;

BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį (už dokumentų DK AB (duomenys neskelbtini) PVM sąskaitų serijos LBG Nr. 5716371, 5716373, 5716374, 5716375, 5716376 suklastojimo organizavimą) 5 MGL dydžio (625 Lt) bauda;

BK 182 straipsnio 2 dalį (už įgijimą apgaule teisės į svetimą turtą – DK AB (duomenys neskelbtini)) laisvės atėmimu trejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams ir 12 MGL dydžio (1 500 Lt) bauda.

Tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį nuteista ir D. B., tačiau dėl jos kasacinių skundų negauta.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 6 d. nutartis, kuria nuteistojo R. M. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio skundą tenkinti iš dalies, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

R. M. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 1997 m. kovo 26 d. iki 2002 m. kovo 29 d., būdamas Dailiosios keramikos AB (duomenys neskelbtini) (toliau – DK AB (duomenys neskelbtini)) generaliniu direktoriumi ir atsakingas už bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimą, jos atskaitomybės pateikimą laiku, apskaitos dokumentų išsaugojimą, nenustatė bendrovės dokumentų ir apskaitos registrų saugojimo tvarkos, dėl ko įmonėje nebuvo išsaugoti darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiai už 1998 metus ir laikotarpiu nuo 1998 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. nebuvo iš dalies galima nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros;

2002 m. balandžio 2 d., jau būdamas atleistas iš DK AB (duomenys neskelbtini) generalinio direktoriaus pareigų, pasirašė kaip šios bendrovės direktorius prašymą Kauno apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI) parduoti 400 vnt. PVM sąskaitų faktūrų ir įgaliojimą, išduotą prekių žinovui A. M., ir jį suklaidinęs, šiam pateikus prašymą bei įgaliojimą Kauno apskrities VMI darbuotojams, suklastojo ir panaudojo šiuos suklastotus dokumentus;

laikotarpiu nuo 2002 m. balandžio 2 d. iki 2002 m. balandžio 17 d. nurodė bendrovės vyriausiajai buhalterei D. B. apskaitos dokumentuose – PVM sąskaitose faktūrose savo parašu patvirtinti žinomai netikrus duomenis apie 2002 m. kovo 1 d. – 2002 m. kovo 8 d. realiai neįvykusias 41 620 Lt vertės operacijas, kuri šiuos nurodymus įvykdė;

2002 m. balandžio 17 d. pateikė DK AB (duomenys neskelbtini) buhalterei kasininkei žinomai suklastotas PVM sąskaitas faktūras apie realiai neįvykusias ūkines operacijas – DK AB (duomenys neskelbtini) priklausančių įrengimų pardavimą, neįmokėdamas į kasą pinigų, nurodė išrašyti kasos pajamų orderį apie pinigų – 41 780 Lt, sumokėtų už parduotus įrengimus, įmokėjimą į kasą, įtraukiant šiuos duomenis į bendrovės kasos knygą, ir, buhalterei kasininkei šiuos nurodymus įvykužius, apgaule savo ir kitų naudai įgijo turtinę teisę į svetimą DK AB (duomenys neskelbtini) priklausantį didelės – 41 780 Lt vertės turtą.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. M. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 23 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 6 d. nutartį ir bylą dėl jo nutraukti.

Kasatorius nurodo tokius argumentus:

dėl aplaidaus įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo kasatorius teigia, kad teismų sprendimuose išdėstyta išvada, kad jis nebuvo nustatęs bendrovėje dokumentų ir apskaitos registrų saugojimo tvarkos, dėl ko nebuvo išsaugoti darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiai už 1998 metus ir kilo baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, yra nepagrįsta. Jis įsakymu buvo nustatęs tokią tvarką. Jį atleidus iš direktoriaus pareigų, visi įmonės dokumentai perduoti teismo paskirtam administratoriui S. P., kuris jokių priekaištų dėl dokumentų trūkumo nepareiškė. 1998 metų žiniaraščių trūkumas paaiškėjo po metų, jau vadovaujant naujajam administratoriui. Jis, nedirbdamas bendrovėje, negalėjo rūpintis perduotų dokumentų apsauga ir negali būti kaltinamas jų neišsaugojimu. Todėl teismas neteisingai konstatavo, kad jis padarė BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Be to, iš bylos medžiagos neaišku, kokie dokumentai buvo perduoti išvadą byloje davusiai specialistei, jis nedalyvavo dokumentų tikrinime ir taip suvaržyta jo teisė dokumentų ieškoti, pateikti juos specialistei ir paaiškinti dėl kaltinimo aplinkybių. Teismų sprendimuose nurodyta, kad dėl jo veiksmų kilo visi BK 223 straipsnio dispozicijoje išvardinti padariniai, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr.55, kuris pateikia rekomendacijas teismų praktikai nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose, 28 punkte konstatuojama, kad teismų procesiniuose dokumentuose turi būti nurodomi ne visi įstatyme išvardinti padariniai, o tik tam atvejui nustatyti. Kasatoriui neaišku, kokie konkretūs padariniai atsirado dėl teismo konstatuoto jo neveikimo, todėl teismas turėjo paskirti buhalterinę ekspertizę. To nepadaręs, teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas. Teismas šioje bylos dalyje neapsvarstė apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino klausimo ir nenutraukęs baudžiamosios bylos suėjus senaties terminui iš esmės pažeidė 1961 m. BPK 49 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 2002 m. BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 254 straipsnio 4 dalies nuostatas;

dėl dokumentų suklastojimo ir suklastotų dokumentų panaudojimo kasatorius teigia, kad byloje visiškai nesurinkta įrodymų, kad jis pasirašė įgaliojimą nupirkti sąskaitų faktūrų blankus tada, kai direktoriumi jau nebedirbo. Liudytojo A. M. parodymai jo kaltės nepatvirtina, o įrašas Įgaliojimų išdavimo žurnale, kad įgaliojimas išduotas 2002 m. vasario 28 d., kaip tik įrodo jo nekaltumą. To paties žurnalo įrašai patvirtina ir tai, kad 2002 m. balandžio 2 d. A. M. jokio įgaliojimo į VMI negavo. Tam, kad gautų sąskaitų faktūrų blankus, A. M. privalėjo VMI pateikti ir įmonės registracijos pažymėjimo originalą. D. B. parodė, kad šį dokumentą A. M. išdavė ne 2002 m. balandžio 2 d., bet 2002 m. kovo 29 d., t. y. jam tebedirbant įmonės generaliniu direktoriumi. Liudytojai G. V. ir A. M. patvirtino, kad įmonėje būdavo atvejų, kai bendrovės vadovai pasirašydavo neužpildytus įgaliojimų blankus. Kasatorius daro prielaidą, kad A. M., užpildydamas iš anksto pasirašytą įgaliojimo blanką, galėjo neteisėtai nurodyti ilgesnį įgaliojimo galiojimo terminą. Išdėstytos aplinkybės, kasatoriaus manymu, patvirtina, kad teismas šališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 300 straipsnio 1 dalį);

dėl dokumentų suklastojimo organizavimo kasatorius teigia, kad teismui nebuvo pagrindo dėl PVM sąskaitų faktūrų suklastojimo laikyti jį šios veikos organizatoriumi. Nuosprendyje nurodyta, kad visas sąskaitas faktūras užpildė sandėlininkė E. P., kuri parodė, kad taip padaryti nurodė tuometinis bendrovės Technikos skyriaus viršininkas J. R. Pastarasis šiuos parodymus patvirtino ir paaiškino, kad tai padarė tam, kad būtų galutinai įformintas bendrovės įrengimų pirkimas – pardavimas dirbantiesiems. Sąskaitas faktūras pasirašė tuometinis Tiekimo skyriaus viršininkas G. V. Visi šie veiksmai atlikti jam jau nebedirbant įmonės direktoriumi, todėl jam negali iškilti baudžiamoji atsakomybė už kitų asmenų padarytas veikas. Bendrovės darbuotojai žinojo, kad iš generalinio direktoriaus pareigų jis buvo atleistas 2002 m. kovo 29 d., todėl D. B. aiškinimai, jog jis, būdamas beveik pašaliniu asmeniu, įkalbinėjo ją suklastoti sąskaitas faktūras, yra nepagrįsti. Sąskaitos faktūros išrašytos pagal valdybos nutarimą ir teisėtas bei nenuginčytas bendrovės įrengimų pirkimo – pardavimo sutartis.

Kasatorius taip pat nurodo, kad, net ir pripažinus jį kaltu padarius minėtas nusikalstamas veikas, teismas, atsižvelgdamas į baudžiamojo įstatymo galiojimo laike taisykles, turėjo veikas kvalifikuoti ne pagal 2000 m. BK, bet pagal atitinkamus 1961 m. BK straipsnius: 322 straipsnį, 207 straipsnio 1 dalį, 18 straipsnio 4 dalį ir 207 straipsnio 1 dalį;

dėl sukčiavimo kasatorius teigia, kad bendrovės darbuotojams ilgą laiką nebuvo išmokėti jų uždirbti atlyginimai, todėl, siekiant padengti didelius įsiskolinimus dirbantiesiems, bendrovės valdyba 2002 m. vasario 28 d. nutarimu leido įforminti pirkimo – pardavimo sutartimis faktiškai gamyboje nebenaudojamų įrengimų pardavimą, atitinkamai įskaitant įsiskolinimo sumą. Jokio materialaus nuostolio dėl to įmonė nepatyrė. Sukčiavimo atveju turtas įgyjamas apgaule padarant nukentėjusiajam materialinę žalą, todėl šiuo atveju, kadangi tokia žala nepadaryta, jo veiksmai negalėjo būti įvertinti kaip sukčiavimas ir kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Be to, šie veiksmai kilo iš teisėto valdybos nutarimo. Apklausta teisme specialistė Z. K. patvirtino, kad toks darbo užmokesčio įsiskolinimo padengimas dirbantiesiems yra galimas. Šis valdybos nutarimas neprieštaravo Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymui, nes parduodamo turto dalis neviršijo leistinos 5 procentų ribos.

Apygardos teismo teiginys, kad pinigai nebuvo įmokėti į kasą, yra visiškai nepagrįstas, nes iš bylos dokumentų aišku, kad įrengimai buvo parduoti už bendrovės dirbantiesiems neišmokėtus atlyginimus. Tai yra tolygu pinigų įmokėjimui į kasą. Teismas taip pat neteisingai teigia, kad pateiktos pirkimo – pardavimo sutartys nepatvirtina, jog įrengimai buvo parduoti už neišmokėtus atlyginimus ir spėja, kad ir pirkimo – pardavimo sutartys buvo surašytos atgaline data. Tokie teiginiai yra nepagrįsti. Prieštaravimų tarp sutarčių ir PVM sąskaitų faktūrų nėra. Be to, PVM sąskaitos faktūros ir nebuvo reikalingos, nes pirkimo – pardavimo sutarčių įrodymas yra ne jos, o pačios sutartys. Sutarčių sudarymo datas patvirtina ir kiti dokumentai: išlaidavimo – pajamavimo orderiai, įrengimų priėmimo aktai, panaudos sutartys. Ta aplinkybė, kad pirkimo –pardavimo sutartys sudarytos paprasta rašytine, o ne notarine forma, nemažina jų teisinės vertės, nes tokios sutartys nereikalauja notarinio patvirtinimo. Tai, kad sutartys nebuvo pateiktos tyrimo metu ir dokumentinei revizijai, priklauso ne nuo jo, o nuo tyrėjo ir revizoriaus (specialisto) tarpusavio santykių. Tyrėjas ir specialistė turėjo sutarčių pareikalauti ir jas gauti iš bendrovės administracijos, bet jie to nepadarė, todėl jo gynėjas ir kiti pirkėjai pateikė pas juos likusių sutarčių egzempliorius tiesiogiai teismui. Teismo nuoroda, kad sutarčių registracijos knyga neišsaugota, adresuotina bendrovės administracijai, o ne jam. Po jo atleidimo naujoji bendrovės administracija valdė dokumentus, įskaitant ir sutarčių registracijos knygą, spaudą „Gauta“ ir kitus dokumentus apie dvejus metus. Abejonėmis ir spėjimais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį įstatymas draudžia.

Jis nėra atsakingas už kolektyvinio organo – bendrovės valdybos – nutarimą. Apygardos teismo nutartyje klaidingai nurodoma, kad nėra įrodymų, jog toks valdybos posėdis įvyko, nes byloje esanti 2002 m. vasario 28 d. protokolo Nr. 2 kopija nepatvirtinta, originalas nepateiktas, todėl ši protokolo kopija nelaikytina įrodymu, o kitų objektyvių duomenų, kad toks posėdis įvyko ir buvo priimtas minėtas nutarimas, byloje nėra. Protokolo originalas saugomas DK AB (duomenys neskelbtini), kopija į bylą buvo įdėta tyrimo metu ir nei prokuratūra, nei pirmosios instancijos teismas dėl tos kopijos abejonių nepareiškė. Apygardos teismas, atlikdamas įrodymų tyrimą, valdybos nutarimo originalo nepareikalavo, todėl jo negalima kaltinti už tai, kad minėto protokolo kopija nepatvirtinta.

Pirkimo – pardavimo sutarčių datų taisymas yra grynai techninio pobūdžio (spaudo trūkumai), todėl negali sukelti jokių teisinių pasekmių.

Apygardos teismo nutarties teiginiai dėl to, kad jis apgaule įgijo teisę į didelės vertės svetimą turtą, yra prieštaringi, kadangi teismas nutartyje pats pripažįsta, kad bendrovės įrengimai buvo įgyti dėl dirbantiesiems neišmokėto atlyginimo, todėl apgaulės požymio nėra.

Nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, kvalifikavimui būtina nustatyti tikrąją turto vertę. Iš pirkimo – pardavimo sutarčių matyti, kad turtas buvo parduotas už 41 780 Lt, tačiau teismas, motyvuodamas tuo, kad negavus papildomos medžiagos negalima tiksliai apskaičiuoti civilinio ieškinio dydžio, šį klausimą perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka. Taip teismas iš esmės pažeidė BPK 115 straipsnio 2 dalies nuostatas ir nepagrįstai nukrypo nuo susiklosčiusios teismų praktikos, jog priimant apkaltinamąjį nuosprendį civilinis ieškinys turi būti galutinai išsprendžiamas tais atvejais, kada nusikaltimu padarytos turtinės žalos dydis turi įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui.

Paskirdamas realią trejų metų laisvės atėmimo bausmę teismas iš esmės pažeidė BPK 303 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes dėl sunkios ligos, kuria jis susirgo iki nuosprendžio priėmimo ir dėl kurios atlikti laisvės atėmimo bausmę jam yra per sunku, teismas privalėjo, priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį, jį atleisti nuo bausmės atlikimo.

Nuteistojo R. M. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl bylos kasacinio nagrinėjimo

Nuteistasis R. M. kasaciniame skunde neigdamas savo kaltę dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo, dokumentų suklastojimo ir suklastotų dokumentų panaudojimo, dokumentų suklastojimo organizavimo ir sukčiavimo nurodo, kad nesutinka su teismo liudytojo A. M., kitos nuteistosios D. B. parodymų įvertinimu, nustatytomis nusikalstamų veikų faktinėmis aplinkybėmis. Nagrinėdamas bylą kasacinės instancijos teismas patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių yra paduotas skundas, teisės taikymo aspektu, t. y. ar pagal byloje nustatytas aplinkybes yra tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nustatant tas aplinkybes nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymai. Kasacinės instancijos teismas faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja ir įrodymų iš naujo netiria. Iš naujo tirti faktines bylos aplinkybes ir pateikti naują jų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija, todėl teisėjų kolegija minėtų nuteistojo R. M. kasacinio skundo argumentų nenagrinėja.

Dėl BK 3 straipsnio taikymo

Asmens baudžiamoji atsakomybė yra neatsiejama nuo baudžiamojo įstatymo galiojimo.

Veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas (BK 3 straipsnio 1 dalis). Veikos nusikalstamumą nustatantis įstatymas yra toks įstatymas, kuris numato arba pakeičia nusikaltimo sudėtį. Veikos baudžiamumą nustatantis įstatymas yra toks, kuris numato bausmę už nusikaltimą, nustato arba pakeičia jos rūšį bei dydį.

Atkreiptinas dėmesys, kad R. M. inkriminuojamas jam veikas padarė galiojant 1961 m. Baudžiamajam kodeksui.

Teismai privalo kaltininko padarytą veiką nuosekliai įvertinti pagal visus 3 straipsnyje numatytus kriterijus ir sprendimo motyvuose nurodyti, kodėl veiką padariusiam asmeniui yra taikomas veikos padarymo metu galiojęs arba kitas baudžiamasis įstatymas, tačiau teismai šio įstatymo reikalavimo neįvykdė.

Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka

Baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių apeliaciniai skundai buvo paduoti. Ši įstatymo nuostata ne tik apibrėžia apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas, tačiau nustato ir apeliacinės instancijos teismo pareigą patikrinti apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus ir pateikti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės.

Pagal 1961 m. BK 274 straipsnio ir 2000 m. BK 182 straipsnio dispoziciją sukčiavimas yra svetimo turto užvaldymas arba teisės į turtą įgijimas apgaule. Įgyti turtinę teisę apgaule reiškia taip paveikti kito asmens (turto valdytojo) valia, kad šis dėl suklydimo tam tikra teisine forma patvirtintų juridinį faktą, suteikiantį kaltininkui tokią teisę.

Nuteistasis R. M. tiek kasaciniame, tiek apeliaciniame skunduose yra nurodęs, kad byloje nenustatytas apgaulės faktas, todėl apylinkės teismas nuteisdamas jį pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis apgaule įgijo teisę į didelės vertės svetimą turtą savo bei kitų naudai, o apygardos teismas, palikdamas galioti šią nuosprendžio dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvykdė BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos nuodugniai ištirti apeliaciniame skunde esančius motyvus, sprendime aptarti esminius apeliacinio skundo argumentus (dėl kasatoriaus veikos kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį) ir juos motyvuotai atmesti arba pagrįsti. Padarytas pažeidimas laikytinas esminiu, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį, todėl teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 6 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Albinas Sirvydis

Jonas Prapiestis

Viktoras Aidukas