D. I. pagal BK 140 str., 284 str.

O.Baudžiamoji byla Nr. 1A-149-350/2023

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-45909-2019-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.4; 1.1.8.14; 1.1.10.1.; 1.2.4.6; 1.2.26.2; 1.2.28.5.1; 2.4.6.5.2.

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. lapkričio 27 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti Sigito Bagdonavičiaus, Valdo Ciesiūno ir Algirdo Gapučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas)

sekretoriaujant Daivai Benevičiūtei,

dalyvaujant prokurorėms Linai Lomonienei, Virginijai Kliaugienei,

nuteistajam D. I. ir jo gynėjai advokatei Vaivai Savickienei,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės Virginijos Kliaugienės (toliau – Prokurorė) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2023 m. birželio 19 d. nuosprendžio (toliau – Skundžiamas nuosprendis), kuriuo

D. I. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį 1 metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant kiekvieną dieną nuo 22 val. iki 6 val. būti savo gyvenamojoje vietoje, jeigu tai nėra susiję su darbu, pradėjus vykdyti bausmę tęsti darbą arba jo netekus dėl objektyvių priežasčių užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos arba pradėti dirbti bei bausmės vykdymo metu uždrausta vartoti alkoholinius gėrimus.

- pagal BK 284 straipsnį 9 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant kiekvieną dieną nuo 22 val. iki 6 val. būti savo gyvenamojoje vietoje, jeigu tai nėra susiję su darbu, pradėjus vykdyti bausmę tęsti darbą arba jo netekus dėl objektyvių priežasčių užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos arba pradėti dirbti bei bausmės vykdymo metu uždrausta vartoti alkoholinius gėrimus.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, skirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta 1 metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant kiekvieną dieną nuo 22 val. iki 6 val. būti savo gyvenamojoje vietoje, jeigu tai nėra susiję su darbu, pradėjus vykdyti bausmę tęsti darbą arba jo netekus dėl objektyvių priežasčių užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos arba pradėti dirbti bei bausmės vykdymo metu uždrausta vartoti alkoholinius gėrimus.

Į skirtos bausmės laiką įskaitytas laikas išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2019 m. spalio 27 d. iki 2019 m. spalio 28 d. (dvi paros) bei Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertiniame skyriuje nuo 2022 m. kovo 14 d. iki 2022 m. kovo 24 d. (11 dienų), ir D. I. laikomas atlikęs 26 dienas laisvės apribojimo bausmės.

D. I. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį dėl L. M. sveikatos sutrikdymo bei D. M. nežymaus sveikatos sutrikdymo, nes nesurinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių kaltinamojo D. I. kaltę.

D. I. taip pat išteisintas iš kaltinimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį dėl savavaldžiavimo prieš L. M., nes nepadaryta veika, turinti baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo požymių.

Nukentėjusiojo L. M. civilinis ieškinys, tenkintas iš dalies ir iš kaltinamojo D. I. nukentėjusiojo naudai priteista 500 Eur neturtinės žalos, kitoje dalyje ieškinys dėl turtinės, neturtinės žalos priteisimo atmestas.

Panevėžio teritorinės ligonių kasos ir nukentėjusiojo D. M. civiliniai ieškiniai atmesti kaip nepagrįsti.

Nukentėjusiojo L. M. naudai iš kaltinamojo D. I. priteista 4000 Eur atstovavimo išlaidų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. D. I. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 2019 m. spalio 26 d., laikotarpiu nuo 23.48 val. iki 23.55 val., viešoje vietoje – prie Alizavos bendruomenės centro, esančio Kupiškio r. sav., Alizavos sen., Alizavos mstl., Biržų g. 23, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kitų asmenų akivaizdoje, įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sudavė vieną smūgį kumščiu bei spyrė vieną kartą nukentėjusiajam L. M. į veido sritį, šiais veiksmais sukeldamas L. M. fizinį skausmą bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

II. Apeliacinio skundu argumentai

2. Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorė Virginija Kliaugienė prašo Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2023 m. birželio 19 d. nuosprendį dėl D. I. išteisinimo dalyje pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir 294 straipsnio 2 dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

- pripažinti kaltu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir skirti 3 metų laisvės atėmimo bausmę, pagal 284 straipsnį – 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, pagal 294 straipsnio 2 dalį – 1 metų laisvės atėmimo bausmę.

- Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis ir 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir paskirti galutinę 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

- Į bausmės laiką įskaityti laikiną sulaikymą nuo 2019 m. spalio 27 d. iki 2019 m. spalio 28 d. (dvi paras) bei buvimo laiką Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertiniame skyriuje nuo 2022 m. kovo 14 d. iki 2022 m. kovo 24 d. (11 dienų) bei laikyti jį atlikusiu 13 laisvės atėmimo dienų.

- Priteisti iš D. I.: 247 Eur Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos turtinei žalai atlyginti dėl nukentėjusiojo L. M. gydymo išlaidų ligoninėje; 25 000 Eur nukentėjusiojo L. M. neturtinei žalai atlyginti.

3. Apeliaciniame skunde prokurorė cituoja nukentėjusių, kaltinamojo ir liudytojų parodymus, teismų praktiką ir nurodo, jog:

3.1. nesutinka su skundžiamo nuosprendžio motyvais, jog besąlygiškai tikėti L. M., D. M. bei liudytojo K. K. parodymais nėra pagrindo, nes šie asmenys, įvertinus įvykio vietą (tamsus paros metas) bei susiklosčiusią streso situaciją (vyko aiškinimasis tarp kupiškėnų ir vietinių), sąžiningai galėjo klysti. Nurodo, jog skundžiamo nuosprendžio išvados yra nepagrįstos ir neteisingos, neatitinkančios faktinių bylos aplinkybių, iš nuosprendyje nurodytų motyvų, argumentacijos matyti, kad teismas, priimdamas nuosprendį, rėmėsi išimtinai D. I., nepripažinusio padarius jam inkriminuojamas veikas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir 294 straipsnio 2 dalį, parodymais;

3.2. atkreipiamas dėmesys, jog D. I. parodymai apie faktines įvykio aplinkybes nebuvo nuoseklūs, o prieštaringi ir nepatikimi. 2019 m. spalio 27 d. apklaustas parodė, kad ligoninėje belaukiant, kol medikai apžiūrės jo ranką, susitiko du jaunuolius, kurių vienas jam pasakė „už ką čia mane sumušei“ (vadinasi nukentėjusysis L. M. iš karto po įvykio atpažino D. I., kaip jį sumušusi asmenį). Ir tai D. I. iš karto žinojo, tačiau draugų prašė pinigų mokėti advokatui, sakydamas, kad L. M. pareiškimą parašė prieš juos. 2019 m. gruodžio 10 d. apklausoje prisipažino, kad sudavė smūgius prie bendruomenės namų vaikinui, kurio nepažino, nes galvojo, kad šis suplėšė jo striukę. Tik vėliau suprato, kad tai padarė ne šis vaikinas. 2022 m. rugpjūčio 17 d. apklausoje pripažino, kad L. M. sudavė vieną kartą kumščiu į veidą ir spyrė jam į koją, nes galvojo, kad L. M. suplėšė jo striukę. L. M. nesudavė jokių smūgių strypu, taip pat nesudavė jokių smūgių D. M.. Smūgį L. M. strypu sudavė O. K., kuris, eidamas iš pirties iš kažkur pasiėmė metalinį strypą, o jis (D. I.) turėjo tik iš krūmo išsilaužęs medinę lazdą. Ieškojo L. M., kad paklaustų, kodėl šis suplėšė jo striukę. Kai pamatė L. M. prie stotelės, L. M. parodė kartu su juo buvusiems O. K., G. B., T. S. ir pasakė, kad L. M. suplėšė jam striukę. O. K. jį pastūmė ir strypu sudavė smūgį L. M. į galvą, dėl ko L. M. nukrito. Nė vienas iš D. I. nurodytų liudytojų neparodė, kad O. K. smūgiavo L. M.. Mano, kad teismas turėjo aiškintis, kodėl D. I. aplinkybių, kad O. K. metaliniu strypu sudavė L. M., nenurodė anksčiau. D. I. ikiteisminio tyrimo metu 2019 m. spalio 27 d. iš karto buvo apklaustas dalyvaujant gynėjui ir jam nebuvo taikyta kardomoji priemonė – suėmimas;

3.3. pirmosios instancijos teismo argumentas, kad L. M., D. M. ir K. K. sąžiningai klydo, taip pat turėjo būti motyvuotas, dėl kokių priežasčių nukentėjusieji ir liudytojas galėjo suklysti, nurodydami, jog nusikalstamą veiką įvykdė D. I.. Vien tai, kad buvo tamsu ir jie buvo strese, tą konstatuoti nėra pakankamas argumentas, juo labiau, kad nukentėjusysis L. M. iš karto Panevėžio ligoninėje nurodė D. I., kaip jį sumušusį asmenį. Reikšminga ir tai, kad byloje nėra nustatyta jokių duomenų, kad L. M. turėjo pagrindą D. I. apkalbėti;

3.4. D. I. išsakyti teiginiai, kuriais jis neigę kaltę dėl L. M. sunkaus sveikatos sutrikdymo ir savavaldžiavimo turėjo būti vertintini kritiškai, kaip jo pasirinkta gynybinė pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. D. I. teistas laisvės atėmimo bausmėmis pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 284 straipsnį, 135 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį, kas rodo, jog jis linkęs į smurtinį elgesį. Ankstesni teistumai patvirtina, kad jis puikiai suvokia laukiančias pasekmes ir gręsiančią laisvės atėmimo bausmę už sunkų sveikatos sutrikdymą. Atlikus stacionarią teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizę paaiškėjo, kad D. I. suvokia savo veiksmų esmę ir gali juos valdyti;

3.5. cituodama M. Š., O. K. parodymus, teismo posėdžio metu D. I. duotus parodymus žiūrint filmuotą medžiagą prokurorė nurodo, kad O. K. muštynių nematė, todėl jam nebuvo jokio pagrindo smurtauti, muštis su kitais asmenimis. Nėra duomenų, kad O. K. siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės ir dėl to pervedė D. I. pinigus. Neatmestina galimybė, kad jis iš tiesų norėjo padėti D. I.. Tai, kad kitų asmenų D. I. prašė pinigų, parodė liudytojas M. D. nurodęs, kad po kelių dienų po konflikto D. I. skambino ir prašė, kad padėtų finansiškai pasisamdyti advokatą dėl pareikšto įtarimo, nes pasak D. I., pareiškimas parašytas ant visų ir turi jam padėti. Tiek jis, tiek M. D., tiek E. B., tiek E. I. nematė reikalo prisidėti finansiškai, nes niekas neprašė D. I. ką nors sužaloti;

3.6. cituodama nukentėjusiųjų L. M., D. M. ir liudytojo K. K. parodymus prokurorė nurodo, kad O. K. neturėjo jokio motyvo smurtauti prieš L. M.. D. I. buvo piktas, agresyvus ir supykęs dėl suplėšytos striukės ir todėl smurtavo prieš L. M.. D. I. versija dėl O. K. vertintina kritiškai ir atmestina pirmiausia nukentėjusiųjų L. M., D. M. parodymais. L. M. visada nuosekliai parodė, kad jį sumušė D. I., todėl nėra jokio pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymais;

3.7. mano, kad kaltinimas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį visiškai atitinka D. I. veiksmus – D. I. savavaldžiavo panaudodamas psichinę prievartą nukentėjusiojo L. M. atžvilgiu. Nukentėjusysis L. M. parodė, kad priėjęs prie D. I. jam pasakė „atiduoti telefoną, kad suplėšei mano striukę“. Jis D. I. išsigando, todėl pats atidavė mobilaus ryšio telefoną. Nors kaltinime nenurodyta, kad padaryta didelė žala asmens teisėms ir interesams, teismų praktikoje laikoma, kad savavaldžiavimas, padarytas panaudojant psichinę prievartą, pripažįstamas nusikalstama veika ir kvalifikuojamas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį net ir nesant didelės žalos požymio;

3.8. anot prokurorės, D. I. kaltė įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje pilnai įrodyta nukentėjusiojo L. M. parodymais, bei liudytojo E. I. parodymais. L. M. telefono suradimas automobilyje, šalia ten buvusio D. I. patvirtina faktą, kad būtent D. I. jį užvaldė. Ši aplinkybė rodo, kad D. I. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 135 straipsnio 1 dalyje, 294 straipsnio 2 dalyje;

3.9. teigia, kad D. I. išteisintas tik jo paties teisme duotų parodymų pagrindu, neįvertinus byloje surinktų įrodymų visumos, apsiribota lakoniška išvada – kad nukentėjusieji L. M., D. M. sąžiningai klydo, buvo tamsu ir buvo stresas. Neaišku, kodėl teismas D. I. parodymais tiki, o nukentėjusiųjų atmeta. Mano, kad yra įrodyta, kad D. I. sunkiai sutrikdė L. M. sveikatą ir savavaldžiavo. Nesilaikydamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, teismas padarė neteisingas išvadas ir nepagrįstai išteisino D. I. iš jam inkriminuotų nusikalstamų veikų pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir 294 straipsnio 2 dalį.

4. Teismo posėdyje Lina Lomonienė prokurorės apeliacinį skundą prašė tenkinti, o nuteistasis ir nuteistojo gynėja, atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Prokurorės Virginijos Kliaugienė apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

6. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, neperžengdama šių skundų ribų.

7. Ginčo, kad D. I. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje ir BK 284 straipsnyje, už kurias nuteistas ir dalyje kur D. I. yra išteisinamas ir dėl fizinio skausmo D. M. sukėlimo, kuris yra inkriminuotas kartu su sunkiu sveikatos sutrikdymu L. M., nėra.

8. Nagrinėjamu atveju prokurorė apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį dalyje dėl D. I. išteisinimo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir 294 straipsnio 2 dalį ir šioje dalyje jo atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

9. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą nuosprendį ir pateiktą bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas, pagrįstai išteisino D. I. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje, padarymo, tačiau nepagrįstai išteisino dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje, padarymo.

10. Byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies, 4 dalies nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grįstas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

11. BK 2 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nurodyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. To paties straipsnio 4 dalyje įtvirtinta viena iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės sąlygų, numatanti, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

Dėl BK 135 straipsnio 1 dalies

12. D. I. kaltinamas tuo, kad 2019 m. spalio 27 d., laikotarpyje nuo 00.30 val. iki 01.00 val., tęsdamas savo nusikalstamą veiką, viešoje vietoje – Biržų – Kupiškio gatvių sankryžoje, Alizavos mstl., Kupiškio r., kitų asmenų akivaizdoje, įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, metaliniu strypu vieną kartą sudavė L. M. į kaktos sritį, tuo padarydamas L. M. kaktos sumušimą, pasireiškusį: kirstine žaizda kaktos dešinėje su poodine kraujosruva kaktos minkštuosiuose audiniuose ir dešinės akies aplinkoje; įspaustiniu kaktikaulio lūžiu, apimančiu kaukolės pamatą; kraujo išsiliejimu į kaktinį, pleištakaulio ančius ir akytkaulio celes, taip sunkiai sutrikdė L. M. sveikatą.

13. Prokurorė apeliaciniu skundu nesutinka su skundžiamo nuosprendžio motyvais, kad tikėti L. M., D. M. ir K. K. parodymais nėra pagrindo, nes šie asmenys, įvertinus įvykio vietą (tamsus paros metas) bei susiklosčiusią situaciją (vyko aiškinimasis tarp kupiškėnų ir vietinių), sąžiningai galėjo klysti. Teisėjų kolegija, priešingai nei nurodo prokurorė, neturi pagrindo nesutikti su šiuo apylinkės teismo motyvu. Teisėjų kolegija papildomai pastebi, kad L. M., D. M. ir K. K. parodymai viso proceso metu iš tikrųjų nebuvo nuoseklūs ir negali būti laikomais patikimais įrodymais, pagrindžiančiais D. I. kaltę dėl padaryto L. M. sveikatos sutrikdymo.

14. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados šioje dalyje pagrįstos visapusiška ir išsamia visų byloje esančių įrodymų analize, jie įvertinti laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų reikalavimų, todėl apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms, jų nekartos, tik dar kartą akcentuos esmines bylos aplinkybes, patvirtinančias abejones, kad būtent D. I. metaliniu strypu sudavė L. M. į kaktos sritį, taip padarydamas šiam sunkų sveikatos sutrikdymą.

15. Iš liudytojo K. K. viso proceso metu nurodytų aplinkybių matyti, kad:

15.1. 2019 m. spalio 28 d. apklausoje K. K. nurodė, kad jis, L. M., E. K., D. M. ir A. G. nuėjo link autobusų stotelės. Laukdami pamatė, link jų atbėgančius keturis vaikinus, dėl ko jis su L. M. ir A. G. nubėgo prie kelio, kur išvažiuojama iš Alizavos link Kupiškio. Tada prie L. atbėgo vienas vaikinas ir iš strypo jam sudavė į kaktą. Ten buvo tamsu, tikrai nematė kuo apsirengęs buvo tas vaikinas. Vėliau L. sakė, kad su strypu į kaktos sritį jam trenkė D. I.. Be to, K. K. nurodė, kad N. K., norėdamas pasikalbėti su M. D., paėmė už rankos D. I. ir patraukė, matė kaip suplyšo šio striukės rankovė. D. I. striukė buvo mėlynos spalvos (2 t., b. l. 67-70).

15.2. 2020 m. gegužės 26 d. apklausoje K. K. nurodė, kad link autobusų stotelės ėjo jis, E. K., L. M., A. G., N. K.. D. M. priėjo prie jų, kai jau jie buvo netoli stotelės. Netrukus pamatė, kad link jų atbėga D. I., M. D. ir du nepažįstami vaikinai. Pas juos rankose jokių strypų nematė. Kai D. I. ir du vaikinai stovėjo šalia, neatkreipė dėmesio ar turėjo rankose stypus. Kartu nurodė, kad buvo tamsu. Tačiau nurodė, kad D. I. susiginčijus su L. M. dėl suplėšytos striukės, D. I. stovėdamas priešais L. M., metaliniu strypu trenkė vieną kartą arbą į krūtinės, arba į galvos sritį. Iš kur pas D. I. rankoje atsirado metalinis strypas, nespėjo pamatyti. Be to, K. K. nurodė, kad L. M. pasakė, kad D. I. strypu sudavė jam (L. M.) į kaktą (2 t. b. l. 74-77).

15.3. 2021 m. rugpjūčio 11 d. teisiamojo posėdžio metu K. K. nurodė, kad jis, D. M., L. M., A. G. ir E. K. buvo stotelėje, pamatė ateinančius jaunuolius ir išsiskirstė, išskyrus D. M.. Kai paskambino, kad muša D. M. visi grįžo atgal, kartu su atėjusiais jaunuoliais stovėjo ratuku ir bendravo, jų kompanijoje nebuvo D. I.. D. I. atėjo iš nugaros ir L. M. trenkė į galvą, galvojo, kad į pilvą. K. K. nurodo, kad D. I. priėjęs su strypu ar su montiruote sudavė L. M.. Be to, nurodė, kad sudavimas strypu buvo tamsoje, truputį atsispindėjo šviesa nuo salės. Matė, kad D. I. buvo su mėlyna striuke, spindinčia, šviesesne ir gerai matoma. Atpažino, kad tai D. I., nes jis vienintelis iš asmenų, kurie buvo prie šokių salės ir kurie atėjo prie autobusų stotelės, vilkėjo tokią striukę, kuri buvo įplėšta rankovėje. Kartu paaiškino, kad jis prie bendruomenės rūmų patempė už D. I. striukės rankovės ir ją suplėšė, dėl ko D. I. užsipuolė L. M.. Matė, kaip jis buvo apsirengęs ir iš striukės jį buvo galima atpažinti. Kodėl kitą dieną po įvykio apklaustas nurodė, kad nematė, jog D. I. trenkė L. M. su strypu, paaiškinti negali (5 t., b. l. 69-71).

15.4. Teismo posėdyje šis liudytojas jau nurodė, kad matė, kaip prie L. M. priėjęs D. I. jam smogė rankose turėtu strypu. Liudytojas kategoriškai tvirtino, jog smūgį L. M. sudavė D. I..

16. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo besąlygiškai tikėti liudytojo K. K. parodymais, tačiau ne tik dėl įvykio vietos ir susiklosčiusios situacijos, bet ir dėl kintančių parodymų ir prieštaravimų kitiems įrodymams. Akivaizdu, kad pirminės apklausos metu liudytojas K. K. paaiškino aplinkybes, kurios jam buvo žinomos pačiam, t. y. kad buvo tamsu ir nematė, kas trenkė L. M.. Tačiau vėlesnių apklausų metu jis pasakojo aplinkybes, kurias jam galimai nurodė L. M.. Pažymėtina, kad dar pirminės apklausos metu neneigė, kad būtent iš L. M. sužinojo, jog pastarajam trenkė D. I..

17. Toliau vertinant K. K. parodymus akivaizdu, jog jis nematė, kad tikrai D. I. trenkė L. M. ir tai, kad teismo posėdyje pateikė detalesnę įvykių versiją. Pirmiausia, visi, t. y. K. K., D. M., L. M., A. G. ir E. K., tarpusavyje bendravo ratelyje, tačiau tarp tų asmenų nebuvo D. I.. Be to, nurodė, kad D. I. prieidamas iš nugaros sudavė L. M. strypu, tuo metu jis buvo su mėlyna striuke. Ir, anot jo, nebuvo tamsu ir galėjo matyti, kas vyksta. Tačiau tiek iš L. M. parodymų, tiek iš policijos pareigūnų tarnybinio pranešimo matyti, kad K. K. ir L. M. nurodė, kad juos užpuolė trys ar keturi nepažįstami asmenys, apibūdino jų požymius (vienas dėvėjo oranžinę striukę, kitas buvo aukštas ir turėjo ausinukus, dar vienas jaunuolis vilkėjo pilką striukę). Sustabdžius automobilį jame buvo raudonu džemperiu vilkintis D. I.. L. M. irgi įvardijo asmenį, raudonu džemperiu.

18. Be kita ko, K. K. apklaustas neneigė, jog konflikto metu prie bendruomenės rūmų patempė D. I. už mėlynos striukės rankovės, dėl ko ši galėjo įplyšti. Matė, kaip po to patempimo D. I. trenkė L. M. į veidą.

19. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad K. K. parodymai yra kintantys, prieštaringi paties nukentėjusiojo L. M. parodymams, todėl, priešingai nei nurodo prokurorė, nėra pagrindo juos laikyti besąlygiškai patikimais. Teisėjų kolegija, atkreipia dėmesį ir į tai, kad liudytojas K. K. yra geras nukentėjusiojo draugas, būtent dėl jo veiksmų prieš D. I., fizinis smurtas buvo panaudotas prie bendruomenės rūmų L. M. atžvilgiu. Kas leidžia daryti išvadą, kad liudytojas K. K. yra suinteresuotas duoti savo draugui palankius parodymus. Todėl teisėjų kolegija vadovaujasi pirminiais liudytojų parodymais.

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiųjų L. M. ir D. M. parodymai vertintitni ne tik tarpusavyje, bet ir su kitais byloje esančių liudytojų parodymais ir rašytine bylos medžiaga.

21. Iš nukentėjusiojo L. M. viso proceso metu nurodytų aplinkybių matyti, kad:

21.1. 2019 m. spalio 27 d. apklausos metu L. M. nurodė, kad K. K., E. K., D. M. ir jis stovėjo autobusų stotelėje. Staiga prie jų kompanijos priėjo keturi jaunuoliai, visi turėjo strypus, galimai metalinius. Vaikinas raudonu džemperiu viena kartą trenkė jam į galvą, rankoje turėtu strypu ir prakirto kaktą. Tuo metu visi pasišalino, o jį ginti bandė tik D. M. (1 t., b. l. 126-129).

21.2. 2019 m. lapkričio 13 d. apklausos metu L. M. nurodė, kad jis, K. K. ir E. K. nuėjo link autobusų stotelės. Iš toli pamatė, kad link jų ateina keturi vaikinai su metaliniais strypais ir mediniais pagaliais. Jie pabėgo, tik D. M. liko stotelėje. Jam grįžtant link D. M., D. I. pribėgo ir metaliniu daiktu, apie 1 metro ilgio, sudavė vieną smūgį į veido sritį, pataikė į kaktą (1 t., b. l. 130-133).

21.3. 2020 m. gegužės 20 d. apklausoje L. M. jau nurodė, kad pamatė, jog D. I. su savo draugais ateina link jų. E. K. ir K. K. pabėgo. Jis su D. M. stovėjo. Jis aiškinosi su D. I., kuris vis dar kaltino jį dėl suplėšytos striukės. Matė, kad D. M. aiškinosi su M. D., o po to, su vaikinu su ausinėmis. Nematė, kad kas nors muštų D. M.. D. M. aiškino tiems vaikinams, kad per juos jam skauda galvą, nugarą. Tuo momentu nei pas vieną iš vaikinų nematė, kad turėtų metalines lazdas. Gal buvo pasislėpę po rūbais ar kitur. Pasisukus jam į D. M., D. I. strypu vieną kartą trenkė į kaktą (1 t., b. l. 134-136).

21.4. Teismo posėdžio metu L. M. nurodė, kad lipo nuo kalniuko, ten buvo apleistas namas ir sutiko keturis vaikinus, kurie buvo su strypais, atėjo ir K. K.. Jis, M. M., pirmas užkalbino D. I.. Klausė kodėl šis trenkė jam, o D. I. klausė, kodėl striukę suplėšė. Gavosi kaip ginčas, truputį pasisuko, kai kažkas kažką pasakė, atsisukdamas pamatė, kad D. I. jam sudavė. Šalia D. I. buvo dar du asmenys, tačiau L. M. teigia, jog sudavė ne vienas iš jų, bet būtent D. I., apie tai, kad gavo iš D. I., jam pasakė ir K. K.. Toje vietoje buvo tamsu, tačiau matė, kad trenkė D. I.. Jis jau iš pradžių trenkė prie jaunimo centro.

22. Iš nukentėjusiojo D. M. viso proceso metu nurodytų aplinkybių matyti, kad:

22.1. 2019 m. spalio 28 d. D. M. nurodė, kad palydėjęs A., grįžo prie šokių salės. Tada pamatė daug žmonių prie stotelės. P. A., L. M., K. K.. Netoli jų buvo kai pamatė, kaip L. M. D. I., tikrai jį pažino, su metaliniu daiktu sudavė L. į kaktos sritį. Norėjo eiti padėti, tada pribėgo D. I. su draugu, kurio nepažįsta, tik girdėjo kaip į jį kreipiasi pravarde „(duomenys neskelbtini)“, kuris tą vakarą grojo per šokius. D. M. D. I. su metaliniu daiktu sudavė į galvos sritį, prie kairės ausies (2 t., b. l. 26-29).

22.2. 2020 m. gegužės 14 d. apklaustas D. M. nurodė, kad prie bendruomenės namų nepriėjo, nes pamatė link sankryžos prie autobusų stotelės nuo bendruomenės namų ateinančius L. M., E. K., K. K., A. G., N. K.. Pakalbėti nespėjo, nes pamatė, kad nuo bendruomenės rūmų link jų ateina D. I., M. D., E. B. („(duomenys neskelbtini)“). Ar šie vaikinai turėjo rankose kokius nors metalinius strypus nepastebėjo. M. D. iš karto puolė jį mušti, jie abu susistumdė, nukrito ant žemės. Kol vyko jo ir M. D. grumtynės, kas apink vyko nematė. Kai baigė grumtis su M. D., pamatė, kad D. I. tampo L. M. už striukės, sakydamas, kad L. M. suplėšė jo striukę. Matė, kad D. I. metaliniu strypu stovėdamas priešais L. M. trenkė į kaktos sritį.<...> tuo momentu D. M. pajuto smūgį metaline lazda į galvos sritį už kairės ausies. Kas sudavė smūgį nematė, bet suprato, kad D. I., kuris buvo šalia jo (2 t., b. l. 30-33).

22.3. Teismo posėdyje D. M. nurodė, kad eidamas link stotelės matė, kaip iš stotelės išsilaksto žmonės, matė einančių žmonių siluetus, girdėjo, kad jie ieško A. vaikino, tai yra jo. Priėjęs arčiau suprato, jog šūkavo M. D., šalia jo buvo D. I., vaikinas, kurį jis ikiteisminio tyrimo metu nurodė kaip „(duomenys neskelbtini)“. Tarp jo ir M. D. įvyko grumtynės, abu apsikumščiavo, pagriuvę pasivartė ant žemės, kiti į jų muštynes kaip ir nelindo. Po grumtynių atsistojo, matė, kad be D. I., „(duomenys neskelbtini)“, netoli stovi ir L. M., K. K., A. G., A. N., E. K.. Atsistojęs matė, kaip D. I. turėtu pagaliu ar strypu smogė stovėjusiam L. M. į galvą, šis parkrito.

23. Teisėjų kolegija pastebi, kad nukentėjusiųjų pirminiai parodymai tarpusavyje sutampa tik aplinkybe, kad D. I. trenkė L. M., tačiau nesutampa nei nurodant įvykių stotelėje seką, nei sudavimo momentą. Tuo tarpu, tik praėjus nemažam laiko tarpui, pakankamam suderinti parodymus, abiejų nukentėjusiųjų pateikiamos įvykio versijos sutapo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė nukentėjusiųjų L. M. ir D. M. parodymais, o juos vertino visų baudžiamosios bylos įrodymų visumoje.

24. Nors nukentėjusysis L. M. 2019 m. lapkričio 13 d. ir 2020 m. gegužės 20 d. apklausose teigė, jog prieš suduodant jam smūgį autobusų stotelėje buvo jis su D. M., tačiau akivaizdu, kad kartu buvo ir E. K. ir K. K.. Tai patvirtino ir D. M.. Minėta, kad K. K. nematė, kas sudavė L. M., nes buvo tamsu. Liudytojas E. K. apklaustas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nurodė, kad D. I. ar tas kitas jaunuolis pasakė L. M.: „tu suplėšei striukę“ ir tuo metu D. I. ar tas kitas jaunuolis trenkė L. M. su metaliniu strypu į kaktą. Tuo metu atstumas tarp E. K.ir L. M. buvo apie 10 metrų. Arčiausiai L. M. stovėjo K. K.. Be to, iš BPC pagalbos skambučių (3 t., b. l. 1-2, 13-18) matyti, kad tiek K. K., tiek D. M. nurodė, kad „kažkokie bernai, tipo, atbėgo, trenkė draugui, „armatūra“ perskėlė galvą ir draugas iškrito“. Kas rodo, jog įvykio vietoje buvo liudininkai nematė kas tiksliai sudavė L. M., o šalia pastarojo buvo ne tik D. I., bet ir dar vienas asmuo.

25. Dėl nukentėjusiojo D. M. parodymų pastebėtina, kad jie irgi nėra nuoseklūs ir kintantys. Pirmiausia nukentėjusysis nenurodė, kad tarp jo ir M. D. autobusų stotelėje vyko konfliktas, tą patvirtino ir M. D.. Liudytojas E. K. nurodė, kad M. D. ir D. M. pradėjo muštis ir besimušdami atsirado prie akmeninės tvoros, maždaug apie 100 m nuo autobusų stotelės. Matė, kaip D. M. jau gulėjo ant žemės ir rankomis dengėsi nuo M. D. rankomis suduodamų smūgių. Todėl mažai tikėtina, kad tamsiu paros metu, esant tik menkam apšvietimui, kas yra patvirtinta kitų liudytojų parodymais, tokioje situacijoje (esant sumuštam, gulinčiam ant žemės, staiga atsistojus) ir per nemažą atstumą D. M. galėjo matyti, kas tiksliai suduota L. M. ir ypač matyti, kad suduota metaliniu strypu.

26. Abejonių kelia ir tai, kad pats nukentėjusysis L. M. apklaustas nurodė, kad būnant prie autobusų stotelės nei pas vieną iš vaikinų nematė jokių lazdų, pasak jo, kurias gal buvo pasislėpę po rūbais ar kitur. Tačiau tiksliai nurodo, kad metalinis strypas buvo apie 1 metro ilgio, nors arčiausiai L. M. stovėję E. K. ir K. K. nematė, kad būtent D. I. rankose turėjo metalinį strypą.

27. Be kita ko svarbu, kad iš vaizdo įrašo matyti, kad D. I. prie bendruomenės rūmų sudavė smūgį L. M. dešine ranka (2 t., b. l. 178-179). Pažymėtina, jog pačiam D. I. buvo nustatyti dešinio stipinkaulio ir alkūnkaulio tolimųjų galų lūžiai (specialisto išvados Nr. G 446/2020 (05) (4 t., b. l. 10), kas, anot ekspertės S. M., atsižvelgiant į toleranciją skausmui galėjo riboti kaltinamojo veiksmus. Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau aptarta, neleidžia daryti besąlygiškos išvados, kad D. I. turėjo rankose metalinį strypą ir juo trenkė L. M..

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant prieštaringiems tarpusavyje ir kintantiems nukentėjusiųjų L. M., D. M. ir liudytojo K. K. parodymams, nėra teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl šių asmenų parodymų patikimumo.

29. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad vienas iš esminių prokurorės skundo argumentų yra tai, kad D. I. aplinkybės, jog L. M. metaliniu strypu sudavė O. K., nenurodė ankščiau; kad O. K. muštynių nematė, todėl jam nebuvo pagrindo smurtauti, muštis su kitais asmenimis; kad nėra duomenų, kad O. K. siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės ir dėl to pervedė D. I. pinigus – yra išanalizuoti skundžiamo nuosprendžio 51-52 punktuose. Su minėtuose punktuose pateiktais motyvais, aukštesnės instancijos teismas sutinka.

30. Pirmiausia, iš byloje esančių duomenų apie susirašinėjimą tarp D. I. ir J. S. matyti, kad praėjus savaitei laiko nuo įvykio, t. y. 2019 m. spalio 28 d. D. I. parašė „le as zinau kas jam trenke is stripo. Bet nesuprantu del ko jis ant manes parase“ (2 t., b. l. 8); „o priciom as. Del ko ant manes parase is jo draugu nes neas trenkiau is stripo.“ (2 t., b. l. 6). Akivaizdu, kad jau šiame susirašinėjime D. I. neigia D. M. padaręs sunkų sveikatos sutrikdymą, kartu nurodydamas, jog žino tai padariusį asmenį. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad šie susirašinėjimų duomenys ir minėti pokalbiai 2020 m. spalio 21 d. tarnybiniu pranešimu, liudytojui J. S. el. paštu persiuntus vyriausiajai tyrėjai po pokalbio buvo pridėti į baudžiamąją bylą.

31. Iš D. I. apklausos metu pateiktos žinutės esančios „messenger“ programėlėje su asmeniu, O. O. O. matyti, kad 2020 m. spalio 15 d. 22.43 val. iš minėto asmens D. I. gauna žinutę „Ir kas per bazarai sportininkai tokie Ka tu cia primeti nori ozinti ozink pats paziuresim kaip ramei gyvensi taip padares, sakiau as tau kas bus padesiu o tu cia iskarto panikuoji ir rasineji kazkokias palevas izsirisam sita reikala tu i viena puse as i kita“. Telefone taip pat yra 2020 m. lapkričio 26 d. žinutė, kurioje nurodyta „Panetkem manes nepalauzi, pastrakaliosi tave pati panetkes susiras. Taip kad O. as i viena puse tu i kita, tu pats turi tvarkytis savo š, ne as“, taip pat žinutė „Rasyk i ana fb“ (7 t., b. l. 117).

32. Iš byloje esančio D. I. sąskaitos išrašo CD laikmenoje (7 t., b. l. 82-83), tarnybinio pranešimo (7 t., b. l. 84-85) matyti, jog M. M. D. I. 2020 m. gegužės 27 d. pervedė 100 Eur, 2020 m. spalio 16 d. – 250 Eur; 2020 m. spalio 16 d. P. K. per du kartus D. I. pervedė 350 Eur, tą pačią dieną V. K. D. I. pervedė 400 Eur. Kas rodo, kad iš viso D. I. buvo pervesta 1 100 eurų.

33. Liudytojas M. M. nurodė, kad 500 Eur buvo skolingas O. K., tačiau šis nurodė jam skolą grąžinti per D. I.. Iš 2022 m. spalio 11 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad P. K. paaiškino, jog nei O. K., nei D. I. nepažįsta, tačiau draugų prašymu prieš du metus galėjo pervesti kažkokią sumą į D. I. sąskaitą (7 t., b. l. 86-87). Liudytojas V. K., kuris yra O. K. tėvas, parodė, kad O. K. prašė jo D. I. pervesti 500 eurų, sakė, kad reikia greitai tų pinigų D. I. padėti. Turėjo 400 eurų, kuriuos pervedė į O. K. nurodytą D. I. sąskaitą. Liudytojas O. K. neneigė, jog per kitus žmones (savo tėvą, M. M.) D. I. pervedė apie 1000 Eur, kai šis prašė paskolinti, tačiau neigia, jog būtų prašęs D. I. už jį prisiimti kaltę ar panašiai. Nurodė, jog D. I. pažįsta nuo mokyklos laikų, tačiau jie nėra artimi draugai.

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra paneigta, kad D. I. galimai O. K. neįvardijo kaip asmens sudavusio L. M. metaliniu strypu, nes šie buvo susitarę ir O. K. už tai sumokėjo D. I. pinigus. Pažymėtina, kad pervedimus atliko V. K. (O. K. tėvas), M. M. (O. K. draugas) ir P. K.. Be kita ko nėra patvirtina, kad minėtus pinigus O. K. skolino, atsižvelgiant į tai, jog minėti asmenys nėra draugai, artimų ryšių jie nepalaiko, todėl O. K. nurodytas pinigų pervedimo motyvas kelia abejonių. Pastebėtina ir tai, jog pats O. K. teisminio proceso metu net negalėjo tiksliai nurodyti, kokia pinigų suma neva buvo paskolinta.

35. Baudžiamojoje teisėje vienas iš esminių yra in dubio pro reo principas, reiškiantis, kad visos nepašalintos abejonės ir neaiškumai dėl nusikaltimo padarymu įtariamo (kaltinamo) asmens kaltės ar kitų bylai reikšmingų aplinkybių turi būti vertinami išimtinai nusikalstamos veikos padarymu įtariamo (kaltinamo) asmens naudai. Būtent šiuo principu grindžiama nekaltumo prezumpcija, numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Šis teisės imperatyvas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių nuteisti kaltinamąjį, o kaltininko kaltė privalo būti neabejotinai įrodyta.

36. Apibendrinant išdėstytą teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje nėra surinkta objektyvių, patikimų ir neginčytinai D. I. kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 1 dalyje padarymo patvirtinančių įrodymų, t. y. neįrodyta, kad L. M. sunkų sveikatos sutrikdymą padarė būtent D. I., o ne kitas asmuo, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo šią nuosprendžio dalį prokurorės apeliaciniame skunde nurodytais motyvais.

Dėl BK 294 straipsnio 2 dalies

37. Skundžiamu nuosprendžiu D. I. išteisintas dėl to, jog jis 2019 m. spalio 27 d. apie 1.00 val. gatvėje prie Biržų g. 14, Alizavos mstl., Kupiškio r., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos įstatymo uždraustos veikos padarymui, panaudodamas nukentėjusiojo L. M. atžvilgiu psichinę prievartą, o būtent: reikalaudamas L. M. jam atiduoti savo mobilųjį telefoną už neva nukentėjusiojo suplėšytą jo striukę, ir L. M. jo išsigandus dėl anksčiau L. M. atžvilgiu panaudoto jo fizinio smurto bei jam atidavus K. K. priklausantį mobilaus ryšio telefoną „Xiaomi Redmi5“, 200 eurų vertės, taip nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė tariamą savo teisę.

38. Iš pirmosios instancijos teismo motyvų dėl D. I. išteisinimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį galima suprasti, kad teismas pripažino, jog D. I. iš L. M. paėmė telefoną, tačiau šios nusikalstamos veikos sudėties požymių nebuvimą konstatavo padaręs išvadą, kad reikalavimas atiduoti telefoną nėra vertinamas nei kaip psichinė, nei kaip fizinė prievarta, už kurį kaltinamajam kiltų atsakomybė pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, o 200 eurų vertės telefono užvaldymu didelė žala nebuvo padaryta.

39. BK 294 straipsnio 2 dalyje atsakomybė numatyta tam, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui.

40. Taigi, pagal šį įstatymą baudžiamoji atsakomybė kyla, kai savivaldžiaujama, t. y. nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdoma ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuota savo ar kito asmens tikra ar tariama teisė panaudojant grasinimus ar smurtą padaroma bet kokio dydžio žala.

41. Atsižvelgiant į BK 294 straipsnio 2 dalies struktūrą, jame nurodyta nusikaltimo sudėtis realizuojama sukuriant situaciją, kada nukentėjusysis praranda saugumo jausmą, kada kaltininko veiksmais sukuriama bauginančio pobūdžio situacija ir dėl to jis perleidžia kaltininkui jo reikalaujamą turtą.

42. Pažymėtina, kad teisės vykdymo savavališkumas reiškia tai, kad kaltinamasis piktnaudžiauja savo teise arba pasirenka tokį teisės gynimo būdą, kuris neatitinka geros moralės, bendro gyvenimo taisyklių gerbimo, sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principų. Taip veikdamas asmuo pats imasi vykdyti tariamą teisingumą, t. y. ne įstatymo nustatyta tvarka paima iš tikro ar tariamo skolininko turtą.

43. D. I. nei teisiamojo posėdžio metu, nei ikiteisminio tyrimo metu savo kaltės nepripažino ir apskritai neigė paėmęs mobilųjį telefoną iš L. M., o kaip jis atsirado A. M. automobilyje, kuriuo važiavo ir pats, neva nežino. Tačiau tokia jo versija yra paneigta nukentėjusiojo L. M. ir liudytojų E. I., iš dalies E. B. bei paties D. I. parodymais bei kitais byloje surinktais įrodymais.

44. Iš tarnybinio pranešimo matyti, kad po įvykio nukentėjęs L. M. dar iki išvežant jį medikams į Panevėžį, policijos pareigūnams minėjo, kad telefoną iš jo mušeikos paėmė ir negrąžino (3 t., b. l. 44-45). L. M. nurodė, kad eidamas link K. sutiko D. su 3 draugais, D. pamatęs telefoną pasakė „atiduok telefoną, nes suplėšei striukę“ ir iš jo rankų paėmė. E. B. patvirtino, kad E. I. kitą dieną jam pasakė, kad kartu su D. I. A. M. vairuojamu automobiliu važiavo į Panevėžį, matė D. I. rankose mobilųjį telefoną, kurį šis, sustabdžius jų automobilį policijos pareigūnams, numetė ant grindų. Pats D. I. patvirtino, kad pareigūnai rado brolio automobilyje mobiliojo ryšio telefoną, tačiau jo jis prieš tai nematė.

45. Šios aplinkybės visiškai patvirtina nukentėjusiojo L. M. parodymus, jog neva už suplėšytą striukę telefoną iš jo paėmė būtent D. I.. Kadangi tai įvyko betarpiškai po to, kai prieš L. M. buvo atlikti smurtiniai veiksmai, ką D. I. neabejotinai žinojo, akivaizdu, jog šioje situacijoje L. M. suvokė, kad, jeigu D. I. reikalavimo atiduoti telefoną neįvykdys, šis prieš jį taip pat gali panaudoti fizinį smurtą. Nors tokio grasinimo D. I. tiesiogiai L. M. neišsakė, tačiau jis tuo metu buvusią L. M. psichologinę būklę neabejotinai suvokė, todėl šioje situacijoje vien D. I. išreikštas reikalavimas atiduoti telefoną vertintina kaip psichinė prievarta L. M. atžvilgiu. Kad D. I. suvokė savo atlikto veiksmo – telefono paėmimo nusikalstamą pobūdį neabejotinai rodo ir tai, kad policijos pareigūnams sustabdžius automobilį, kuriuo, turėdamas iš L. M. paimtą telefoną vyko D. I., jis šį telefoną numetė automobilyje ant grindų, o po to neigė, kad jį turėjo.

46. Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje byloje neginčytinai įrodyta, kad D. I. 2019 m. spalio 27 d. apie 1.00 val. gatvėje prie Biržų g. 14, Alizavos mstl., Kupiškio r., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos įstatymo uždraustos veikos padarymui, panaudodamas nukentėjusiojo L. M. atžvilgiu psichinę prievartą, t. y. reikalaudamas L. M. jam atiduoti savo mobilųjį telefoną už neva suplėšytą jo striukę, ir L. M. išsigandus dėl anksčiau L. M. atžvilgiu panaudoto jo fizinio smurto, atidavė turėtą K. K. priklausantį mobilaus ryšio telefoną „Xiaomi Redmi5“, 200 eurų vertės. Tokiu būdu D. I., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodamas psichinę prievartą savavališkai įvykdė tariamą savo teisę.

47. Tokiu būdu D. I. veikoje yra visi nusikaltimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, kuris yra apysunkis, sudėties požymiai.

48. Pagal BK 294 straipsnio 2 dalį numatytos bausmės – areštas arba laisvės atėmimas iki penkerių metų.

49. D. I. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, atsakomybę sunkinančios aplinkybės yra tai, kad nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), bei tai, jog nagrinėjamas tyčines nusikalstamas veikas padarė turėdamas neišnykusius teistumus, t. y. būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

50. Skiriant bausmę pagal BK 294 straipsnio 2 dalį atsižvelgiama į šio nusikaltimo metu nukentėjusiojo atžvilgiu panaudoto smurto pobūdį, nusikaltimu užvaldyto turto vertę ir daroma išvada, kad bausmės tikslai nagrinėjamu atveju bus pasiekti D. I. už šią padarytą nusikalstamą veiką paskyrus švelniausią BK 294 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – areštą, nustatant jos dydį didesnį nei įstatymo (BK 49 straipsnio 3 dalis) sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis.

51. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamo nuosprendžio dalimi, kuri apeliacine tvarka nebuvo skundžiama, D. I. nuteistas už nesunkių nusikaltimų pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnį padarymą esant idealiajai nusikaltimų sutapčiai, ir šios bausmės subendrintos apėmimo būdu, o nusikaltimą, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje, kuris priskiriamas apysunkiems nusikaltimams D. I. padarė nauja tyčia, kas reiškia, jog yra realioji šių nusikaltimų sutaptis, visi šie nusikaltimai nelabai skiriasi pagal savo pavojingumą, todėl šiuo nuosprendžiu skiriama bausmė pagal BK 294 straipsnio 2 dalį bendrintina dalinio sudėjimo būdu su skundžiamu nuosprendžiu paskirta subendrinta laisvės apribojimo bausme (BK 63 straipsnio 1, 4 dalys) ir jam skirtina galutinė subendrinta arešto bausmė.

52. Nors D. I. aptariamas nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistu, anksčiau yra nuteistas ir atlikęs ir laisvės atėmimo bausmę, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad nuo nagrinėjamų įvykių yra praėję daugiau kaip ketveri metai, į tai, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad D. I. po to būtų padaręs kokių nors naujų nusikalstamų veikų, yra pagrindas manyti, kad bausmės tikslai jo atžvilgiu gali būti pasiekti be realaus arešto bausmės, kuri D. I. skiriama pirmą kartą, atlikimo, taikant šiuo metu galiojančias BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas.

53. Esant šioms aplinkybėms D. I. arešto bausmės vykdymas atidėtinas vieneriems metams, paskiriant šiam terminui jam privalomai įstatymo numatytą intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis, įpareigojant jį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu, tęsti darbą arba pradėti dirbti, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, bei dalyvauti elgesio pataisos programoje.

54. Panevėžio apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – VGTPT) pažyma dėl šioje byloje patirtų teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodoma, kad teikiant teisinę pagalbą nuteistajam D. I., buvo patirtos 246,67 eurų dydžio išlaidos.

55. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybę, jog apeliaciniame procese nuteistojo D. I. gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, taip pat į tai, kad buvo nagrinėjamas prokurorės apeliacinis skundas, kad valstybės patirtų proceso išlaidų priteisimas iš nuteistojo, kuriam gynėjas buvo paskirtas valstybės iniciatyva, prieštarautų teisingumo principui. Todėl VGTPT prašymas priteisti teisinės pagalbos išlaidas netenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

Panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2023 m. birželio 19 d. nuosprendžio dalį, kuria D. I. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį išteisintas ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – D. I. pripažinti kaltu pagal BK 294 straipsnio 2 dalį ir skirti jam 70 (septyniasdešimties) parų arešto bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, D. I. šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2023 m. birželio 19 d. nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir BK 284 straipsnį paskirta subendrinta bausme ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – 90 (devyniasdešimties) parų areštą.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 5, 6, 7, 10 punktais arešto bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams, paskiriant D. I. intensyvią priežiūrą, įpareigojant jį visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką: būti namuose nuo 22 iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu, tęsti darbą arba pradėti dirbti, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo priteisti iš D. I. teisinės pagalbos išlaidas netenkinti.

Teisėjai Sigitas Bagdonavičius

Valdas Ciesiūnas

Algirdas Gaputis