S. G. pagal BK 199 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-49-387/2026

Teisminio proceso Nr. 1-03-4-00003-2024-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.2; 1.1.8.14; 1.1.9.7; 1.2.17.1.1; 2.1.7.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. sausio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Algimanto Valantino (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. G. (S. G.) kasacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. spalio 24 d. nuosprendžio, kuriuo S. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 1 dalį 100 MGL (5000 Eur) dydžio bauda. Į bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas (viena para) ir nustatyta galutinė bausmė – 98 MGL (4900 Eur) dydžio bauda. S. G. taip pat paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas ir iš jo išieškota konfiskuotino turto (automobilio „Toyota Land Cruiser 150“ (Rusijos Federacijos valst. Nr. (duomenys neskelbtini))) vertės dalį atitinkanti pinigų suma – 3000 Eur. Iš S. G. kaip nusikalstamos veikos priemonė taip pat konfiskuoti 110,01 Eur ir 1320 Rusijos rublių bei 587,10 Eur muitinę vertę atitinkanti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabentų prekių dalis. Į 9999,99 Eur dalį S. G. priklausančių nekonfiskuotinų pinigų nukreiptas paskirtų baudos bausmės (4900 Eur), baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo (3000 Eur) ir Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos priteistų atlyginti proceso išlaidų (292,85 Eur) išieškojimas.

Taip pat skundžiamas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. balandžio 30 d. nuosprendis, kuriuo Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. spalio 24 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš S. G. kaip nusikalstamos veikos priemonė konfiskuoti 110,01 Eur bei 1320 Rusijos rublių grynųjų pinigų. Taip pat panaikinta nuosprendžio dalis, kuria į 9999,99 Eur S. G. priklausančių nekonfiskuotinų pinigų sumą nukreiptas paskirtų baudos bausmės (4900 Eur), baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo (3000 Eur) ir priteistų atlyginti proceso išlaidų (292,85 Eur) priverstinis išieškojimas, ir S. G. grąžinta visa jam priklausanti pinigų suma – 10 110 Eur ir 1320 Rusijos rublių. Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. S. G. nuteistas už tai, kad jis, pažeisdamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2018/1672 „Dėl į Sąjungą įvežamų arba iš jos išvežamų grynųjų pinigų kontrolės“ (toliau – Reglamentas) 3 straipsnio 1 punkto reikalavimą, kuriuo nustatyta, jog bet kuris fizinis asmuo, atvykstantis į Bendriją ar išvykstantis iš jos ir gabenantis grynuosius pinigus, kurių vertė ne mažesnė kaip 10 000 Eur, deklaruoja tą pinigų sumą pagal šį reglamentą valstybės narės, per kurią jis atvyksta į Bendriją ar išvyksta iš jos, kompetentingai institucijai, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 439 patvirtintų Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisyklių (toliau – Taisyklės) 6.3 papunkčio reikalavimą, kuriuo nustatyta, jog keleivių, atvykstančių iš trečiosios valstybės ar trečiosios teritorijos, prekės, gabenamos asmeniniame bagaže, neapmokestinamos importo pridėtinės vertės mokesčiais (toliau – PVM) ir akcizais, jeigu jos įvežamos ne komerciniais tikslais ir bendra tokių prekių vertė neviršija 300 Eur, 2024 m. sausio 21 d. apie 14.00 val., vykdamas iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, Kauno teritorinės muitinės Kybartų kelio postą, J. Basanavičiaus g. 2, Kybartuose, Vilkaviškio r. sav., lengvųjų automobilių kanalu automobiliu „Toyota Land Cruiser 150“ (Rusijos Federacijos valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su savimi (asmeniniame bagaže) gabeno grynuosius pinigus – 10 110 Eur ir 1320 Rusijos rublių, kurių vertė 2022 m. kovo 1 d. Lietuvos banko nustatytu kursu – 11,26 Eur (iš viso grynųjų pinigų –10 121,26 Eur), taip pat automobilio bagažinėje (asmeniniame bagaže) gabeno prekes komerciniais tikslais: 15 kg makadamijų riešutų, 10 kg džiovintų cukruotų kinkanų, 20 kg džiovintų persimonų, 30 kg džiovintų abrikosų, 30 kg kedrų riešutų, 10 kg razinų (sultano), 1 kg riešutų mišinio, 1 kg saldainių (lukumo) „Asorti“, 2 kg vaisinių pastilių „Fastfruit“ (arbūzų, mangų skonio), kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius (importo PVM), sudaro 887,10 Eur ir viršija 300 Eur neapmokestinamąją sumą, privalėdamas šias prekes ir grynuosius pinigus raštu deklaruoti muitinės įstaigoje, neužpildė ir nepateikė grynųjų pinigų ir prekių deklaravimo formos bei muitinei žodžiu deklaravęs, kad privalomų deklaruoti daiktų negabena, tyčia nedeklaravo, nepateikė muitinei, vengdamas jos kontrolės, ir neteisėtai gabeno privalomus pateikti muitinei daiktus – 10 110 Eur ir 1320 Rusijos rublių bei 119 kg džiovintų vaisių, riešutų ir saldainių, kurių bendra muitinė vertė – 11 008,36 Eur, tai yra viršija 150 MGL, bet neviršija 400 MGL.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo S. G. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria konfiskuoti S. G. priklausantys 110,01 Eur ir 1320 Rusijos rublių. Teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai S. G. bendrą nedeklaruotą pinigų sumą – iš viso 10 110 Eur ir 1320 Rusijos rublių – suskaldė į deklaruotiną ir nedeklaruotiną dalį, ir konstatavo, kad S. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 110,01 Eur ir 1320 Rusijos rublių konfiskavimas – nėra proporcinga jo padarytai nusikalstamai veikai ir S. G. paskirta baudos bausmė yra pakankama priemonė bausmei keliamiems tikslams įgyvendinti.

3. Apeliacinės instancijos teismas taip pat, nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas, neišaiškindamas S. G. paskirtos baudos bausmės vykdymo tvarkos ir nenustatydamas baudos sumokėjimo termino, kai priėmė nuosprendį, iš karto nuspręsdamas dėl priverstinio baudos išieškojimo, nesilaikė įstatymų, iškraipė bausmės vykdymo sistemą ir pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 352 straipsnio 1 dalies reikalavimus, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl priverstinio baudos bausmės (4900 Eur), baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo (3000 Eur) ir priteistų atlyginti proceso išlaidų (292,85 Eur) išieškojimo iš S. G. priklausančios nekonfiskuotinos grynųjų pinigų sumos panaikino ir grąžino S. G. visą jam priklausančią nekonfiskuotiną pinigų sumą – 10 110 Eur ir 1320 Rusijos rublių bei išaiškino S. G. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės savanoriško ir priverstinio vykdymo tvarką.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4. Kasaciniu skundu nuteistasis S. G. prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. spalio 24 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. balandžio 30 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. Netenkinus pirmojo prašymo, S. G. padarytą veiką pripažinti mažareikšme ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo tik formaliai, nenustatė ir neištyrė esminių bylos aplinkybių, taip pat neatskleidė bylos esmės. Skundžiamuose nuosprendžiuose netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nes buvo nepagrįstai pritaikytos tos teisės normos, kurios jau nebegalioja, be to, ir tos teisės normos, kurios nenustato draudimų, už kurių nesilaikymą kasatorius buvo nuteistas. Teismai nepagrįstai nepripažino nuteistojo padarytos veikos mažareikšme, be to, buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas), dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, kadangi teismai bylos įrodymus vertino netinkamai, dėl to nuosprendžius teismai pagrindė tik deklaratyviais teiginiais, prielaidomis ir spėlionėmis bei nepatikimais ir prieštaringais įrodymais. Be to, teismai nepagrįstai taikė nuteistojo kaltumo prezumpciją, kadangi jis neįrodė esminių bylos aplinkybių, nesurinko savo nekaltumo įrodymų. Byloje ištirti įrodymai nepatvirtina nuteistojo kaltės, kad jis padarė nusikaltimą, priešingai – patvirtina jo nekaltumą ir tai, kad byloje nėra tiesioginių bei objektyvių įrodymų.

4.2. Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2007 m. gegužės 25 d. įsakymas Nr. 1B-373 neteko galios 2017 m. sausio 12 d., o Europos Parlamento ir Tarybos 2005 m. spalio 26 d. reglamentas (EB) Nr. 1889/2005 (toliau – Reglamentas Nr. 1889/2005) neteko galios 2018 m. spalio 23 d., todėl apeliacinės instancijos teismas šioje byloje taikė nebegaliojančius teisės aktus, dėl to skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas.

4.3. Reglamento 3 straipsnio 1 dalyje, kurios pažeidimu nuteistasis buvo kaltinamas, nustatyta, kad „vežėjai, vežantys grynuosius pinigus, kurių vertė yra 10 000 Eur arba didesnė, deklaruoja tuos grynuosius pinigus valstybės narės, per kurią jie atvyksta į Sąjungą arba iš jos išvyksta, kompetentingoms institucijoms ir sudaro joms galimybę atlikti kontrolę“. Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad deklaruoti vežamus grynuosius pinigus, kurių vertė yra 10 000 Eur arba didesnė, privalo tik tie asmenys, kurie atvyksta į Europos Sąjungą arba iš jos išvyksta. Nuteistasis vyko per Europos Sąjungos valstybę tik tranzitu, tai reiškia, kad jis neatvyko į Sąjungą ir iš jos neišvyko. Todėl nuteistasis neturėjo pareigos deklaruoti vežamos didesnės kaip 10 000 Eur pinigų sumos.

4.4. Teismai taip pat neteisingai taikė ir kitas Reglamento normas. Reglamento 3 straipsnio 1 dalyje taip pat reglamentuota, kad „jeigu pateikiama neteisinga arba neišsami informacija arba nesudaroma galimybė atlikti grynųjų pinigų kontrolę, grynųjų pinigų deklaravimo pareiga laikoma neįvykdyta“. Taigi, įstatyme yra aiški prezumpcija, kuri nurodo, kad deklaravimo pareiga laikoma neįvykdyta tik tuo atveju, jeigu nesudaroma galimybė atlikti grynųjų pinigų kontrolės. Byloje yra įrodyta, kad muitinės pareigūnai atliko grynųjų pinigų kontrolę, todėl akivaizdu, kad nuteistasis sudarė jiems galimybę atlikti vežamų grynųjų pinigų kontrolę, todėl, priešingai teismų argumentams, įvykdė deklaravimo pareigą.

4.5. Be to, teismai, įvertinę, kad nuteistasis gabeno grynuosius pinigus kontrabanda, ir už tai jį nuteisdami, nesivadovavo Reglamento 5 straipsnio 3 dalimi, kurioje nurodyta, kad „jeigu 3 straipsnyje nustatyta pareiga deklaruoti lydimus grynuosius pinigus arba 4 straipsnyje nustatyta pareiga atskleisti nelydimus grynuosius pinigus neįvykdyta, kompetentingos institucijos raštu arba elektroniniu būdu parengia ex officio deklaraciją, į kurią įtraukiama kuo daugiau išsamių duomenų, išvardytų atitinkamai 3 straipsnio 2 dalyje arba 4 straipsnio 2 dalyje“. Byloje nėra jokių įrodymų, kad muitinės pareigūnai būtų raštu arba elektroniniu būdu parengę ex officio (pagal pareigas) deklaraciją, į kurią būtų įtraukę kuo daugiau išsamių duomenų, išvardytų atitinkamai 3 straipsnio 2 dalyje. Todėl patys muitinės pareigūnai pažeidė Reglamento 5 straipsnio 3 dalies reikalavimus, tačiau teismai šio pažeidimo nepagrįstai niekaip nevertino, tai taip pat lėmė nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą. Šios teisės normos prasmė yra ta, kad jeigu įvežantis į Europos Sąjungą asmuo nedeklaruoja įvežamos 10 000 Eur ar didesnės sumos, tai jam jokia baudžiamoji atsakomybė negali būti taikoma, bet tokį nedeklaravimo faktą atskleidę pareigūnai turi pareigą patys raštu arba elektroniniu būdu parengti ex officio deklaraciją. Todėl šios teisės normos prasme nuteistajam buvo neteisingai pritaikyta baudžiamoji atsakomybė ir jis buvo neteisingai nuteistas.

4.6. Analogiškai Taisyklių 6.3 papunktyje nustatyta, kad „keleivių, atvykstančių iš trečiosios valstybės ar trečiosios teritorijos, prekės, gabenamos asmeniniame bagaže, neapmokestinamos importo PVM ir akcizais, jeigu jos įvežamos ne komerciniais tikslais ir bendra tokių prekių vertė neviršija 300 Eur“. Ši teisės norma taip pat reglamentuoja teisinį santykį, kai asmuo įveža per valstybės sieną į Lietuvos Respubliką prekes. Nuteistasis neįvežinėjo į Lietuvos Respubliką jokių prekių, kaltinime nurodytus džiovintus vaisius ir saldumynus ketino vežti per Lietuvos Respublikos teritoriją tranzitu.

4.7. Taisyklėse nėra nustatyta jokio draudimo ar ribojimo įvežti į Lietuvos Respubliką ir didesnio negu 300 Eur vertės prekių kiekio. Tačiau tuo atveju asmuo privalėtų sumokėti PVM ir (ar) akcizus. Todėl didesnio negu 300 Eur vertės prekių kiekio įvežimas į Lietuvos Respubliką negali būti vertinamas kaip kontrabanda, kadangi toks įvežimas nėra niekaip nei draudžiamas, nei ribojamas, nes pagal Taisyklių prasmę didesnės negu 300 Eur vertės prekės yra tik tam tikrų mokesčių objektas, dėl kurio apmokestinimo turi būti sprendžiama pagal mokesčių įstatymus, o ne taikant baudžiamąją atsakomybę už kontrabandą. Tačiau, kadangi nuteistasis džiovintus vaisius ir saldumynus per Lietuvos Respublikos teritoriją gabeno tik tranzitu, tai toms prekėms, nesvarbu, kokia jų vertė, jokie mokesčiai neturėjo būti taikomi. Todėl šiuo atveju nuteistasis nesukėlė ir net negalėjo sukelti jokios žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Teismų vertinimas, kad nuteistasis prekes vežė komerciniais tikslais, prieštarauja Taisyklių nuostatoms. Taisyklių 5.1 papunktyje yra nurodyta, kad prekės laikomos įvežtomis ne komerciniais tikslais, kai jos įvežamos nereguliariai. Byloje nėra jokių įrodymų, kad nuteistasis džiovintus vaisius ir saldumynus būtų įvežinėjęs reguliariai.

4.8. Taip pat apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino bylos įrodymus, dėl to nepagrįstai nepripažino nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos mažareikšme. Kaip vieną iš esminių motyvų, dėl ko apeliacinės instancijos teismas nepripažino nuteistojo veikos mažareikšme, teismas nurodė tai, kad nuteistasis nepripažįsta savo kaltės bei tyčios. Tačiau BK 37 straipsnyje nėra įtvirtintas reikalavimas kaltinamajam, siekiančiam, kad jo veika būtų pripažinta mažareikšme, pripažinti ir savo kaltę bei tyčią. Todėl apeliacinės instancijos teismas šią teisės normą aiškino pernelyg plačiai, tai baudžiamojoje teisėje yra neleidžiama. Todėl yra nepagrįstas pagrindinis apeliacinės instancijos teismo motyvas nepripažinti nuteistojo veikos mažareikšme. Be to, apeliacinės instancijos teismas taip pat neįvertino ir esminės šios bylos aplinkybės, kuri nuteistojo veiką daro akivaizdžiai mažareikšmę, – nuteistasis vyko per Lietuvos Respublikos teritoriją tik tranzitu, ją turėjo kirsti per 24 valandas. Todėl nuteistasis jokios žalos įstatymo saugomiems interesams negalėjo padaryti, kadangi jis negalėjo Lietuvos Respublikoje nei panaudoti vežtų grynųjų pinigų ar kokios nors žymios jų dalies, nei realizuoti vežtų džiovintų vaisių ir saldumynų. Todėl šiuo atveju egzistuoja apeliacinės instancijos teismo nurodytas objektyvusis veikos mažareikšmiškumo kriterijus – žala baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms ne tik nebuvo padaryta, bet ir negalėjo būti padaryta. Todėl nuteistojo padaryta veika, jeigu ji ir būtų vertinama kaip nusikalstama, yra tik formali ir labai menko pavojingumo lygio.

4.9. Nuteistasis visą laiką tvirtino, kad jis negabeno grynųjų pinigų, viršijančių 10 000 Eur ribą, tyčia, kad jis paprasčiausiai apsiskaičiavo. Tačiau tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas savo argumentus dėl to, kad nuteistasis tyčia gabeno kontrabanda didesnę negu 10 000 Eur sumą, grindė išsamiais ir nuosekliais muitinės pareigūnų R. M. ir T. B. parodymais. Tačiau šie liudytojai negalėjo paliudyti apie labai reikšmingą bylai teisingai išspręsti aplinkybę, ar nuteistasis grynuosius pinigus gabeno tyčia. Todėl teismų nurodyti įrodymai visiškai nepagrindžia tyčinio grynųjų pinigų gabenimo. Šioje byloje nebuvo paneigti nuteistojo tvirtinimai, kad, gabendamas pinigus per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, jis apsiskaičiavo ir todėl netyčia gabeno didesnę negu 10 000 Eur sumą, o Rusijos rublių neplanavo gabenti per sieną, už juos jis planavo įsigyti automobilio draudimą, tačiau tuo metu nebeveikė draudimo pardavėjai, dėl to jis Rusijos rublių negalėjo išleisti ir aplinkybių buvo priverstas gabenti juos per valstybės sieną. Be to, gabentų per valstybės sieną bendra pinigų suma tik labai mažai viršija įstatymų leidžiamą gabenti jų nedeklaravus 10 000 Eur pinigų sumą – 121,27 Eur. Toks menkas pinigų perviršis suponuoja labiau tikėtiną išvadą, kad nuteistasis iš tikrųjų apsiskaičiavo, negu kad jis tyčia viršijo leidžiamą gabenti nedeklaruotą pinigų sumą, kadangi nėra nei racionalaus, nei logiško paaiškinimo, kodėl dėl tokios menkos pinigų sumos nuteistasis galėjo ryžtis daryti apysunkį nusikaltimą su visomis iš to išplaukiančiomis neigiamomis pasekmėmis.

4.10. Be to, net muitinės pareigūnai, kurių viena iš esminių funkcijų yra neleisti per valstybės sieną gabenti daiktų, nepateikiant muitinės kontrolei, pirmą kartą skaičiuodami nuteistojo gabentus pinigus, taip pat apsiskaičiavo. Neabejotina, kad muitinės pareigūnai tikrai turi daugiau kompetencijos ir praktikos, skaičiuodami per sieną gabenamus pinigus, negu nuteistasis. Tačiau nesuprantama, kodėl pareigūnų veiksmams apsiskaičiuoti ir nuteistojo analogiškiems veiksmams apsiskaičiuoti gabenamus pinigus teismai taikė skirtingus atidumo ir rūpestingumo standartus, tai yra įvertino, kad muitinės pareigūnai galėjo suklysti skaičiuodami gabenamus pinigus, o nuteistasis negalėjo suklysti. Be to, teismai, vertindami nuteistojo galimybę apsiskaičiuoti, neįvertino ir kito reikšmingo aspekto. Byloje yra įrodyta, kad nuteistasis dalį gabentų grynųjų pinigų – eurų neseniai buvo iškeitęs iš rublių, tai patvirtina byloje esantis pinigų keitimo kvitas rusų kalba. Kitą dalį grynųjų pinigų – eurų nuteistasis turėjo iš seniau. Todėl dėl valiutos kurso pasikeitimo, valiutos keityklų taikomų komisinių mokesčių skirtumų nuteistasis realiai galėjo apsiskaičiuoti, skaičiuodamas ruošiamus gabenti grynuosius pinigus. Teismai nepagrįstai šio aspekto nevertino atsižvelgdami į visus kitus bylos įrodymus. Iš išdėstytų argumentų matyti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, tai taip pat lėmė neteisingų ir nepagrįstų teismų nuosprendžių priėmimą. Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių teismai nepagrįstai pripažino S. G. kaltu padarius nusikalstamą veiką, nurodytą BK 199 straipsnio 1 dalyje, ir nepagrįstai dėl to jį nuteisė. S. G. turi būti išteisintas, kadangi nebuvo surinkta pakankamai įrodymų jo kaltei pagrįsti. Be to, jeigu ir būtų pripažinta, kad S. G. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tai ta jo nusikalstama veika turėjo būti pripažinta mažareikšme.

5. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Bekišas (Sergejus Bekiš) atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

5.1. Dalis kasaciniame skunde išdėstytų argumentų yra susiję su byloje esančių įrodymų vertinimu, o faktinių bylos aplinkybių vertinimas ir analizė nėra kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas. Teismas byloje surinktus įrodymus patikrino ir įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, su teismo išvadomis nesutikti nėra pagrindo. Teismas išsamiai argumentavo, kodėl ir remdamasis kokiais įrodymais jis padarė išvadą, jog nuteistasis kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 199 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Apeliacinės instancijos teismas pakankamai aiškiai ir įtikinamai motyvavo, kodėl pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms ir grįsdamas nuteistojo kaltę rėmėsi liudytojų (muitinės pareigūnių) R. M., T. B. parodymais, kita rašytine baudžiamosios bylos medžiaga, o nuteistojo parodymus kaip prieštaringus ir nenuoseklius vertino kritiškai.

5.2. Kiekvienas asmuo, atvykstantis į Lietuvos Respubliką iš trečiųjų šalių ar išvykstantis iš Lietuvos Respublikos į trečiąsias šalis ir gabenantis ne mažesnę kaip 10 000 Eur grynųjų pinigų sumą (arba ją atitinkančią sumą kita valiuta), privalo ją deklaruoti muitinės įstaigoje, per kurią jis atvyksta į Lietuvos Respubliką ar išvyksta iš jos, ir tokiu atveju pateikti užpildytą ir pasirašytą grynųjų pinigų deklaravimo formą privaloma be atskiro muitinės pareigūno reikalavimo. Nors teisės aktuose muitinės pareigūnams nenustatyta pareiga klausti kiekvieno per sieną važiuojančio asmens, ar jis veža deklaruotiną pinigų sumą ar kitus deklaruotinus daiktus, tačiau yra protinga muitinės pareigūnui paklausti, ką asmuo veža ir ar turi kokių nors deklaruotinų daiktų, tai šiuo atveju ir buvo padaryta. Liudytoja muitinės pareigūnė R. M. parodė, kad nuteistasis žodžiu muitinei deklaravo, jog privalomų deklaruoti daiktų neveža, paklaustas pakartotinai nurodė, kad turi leistiną sumą – 9800 Eur grynųjų pinigų, paprašius pateikti pinigų kilmę pagrindžiančius dokumentus, pateikė pinigų keitimo kvitą dėl Rusijos rublių keitimo į 5500 Eur ir galutinai nurodė, kad jis gabena 5500 Eur. Liudytojas muitinės pareigūnas T. B. taip pat parodė, kad nuteistasis nurodė, jog turi tik 5500 Eur, ir juos (kaip vėliau paaiškėjo, 5550 Eur) pateikė, po to jis papildomai surado, kad nuteistasis turi, ir iš jo paėmė dar 4560 Eur ir 1320 Rusijos rublių. Todėl, nors kasaciniame skunde teigiama, kad nuteistasis tiesiog apsiskaičiavo, suklydo dėl gabenamos pinigų sumos, manė, kad gabenamų pinigų suma neviršija 10 000 Eur sumos ir jos nereikia deklaruoti, iš muitinės pareigūnų parodymuose užfiksuotų nuteistojo veiksmų (žodžiu muitinei deklaravo, kad neveža privalomų deklaruoti daiktų, ir nurodė, kad gabena tik 5500 Eur pinigų sumą, o apie kitą gabenamų pinigų dalį nepranešė, ji buvo rasta ir paimta vėliau tolesnio detalaus patikrinimo metu) matyti, kad nuteistasis ne apsiskaičiavo, o priešingai, žinodamas, kad gabena daugiau nei 10 000 Eur, taip pat žinodamas apie būtinybę deklaruoti gabenamus grynuosius pinigus, šių pinigų nedeklaravo, visos grynųjų pinigų sumos turėjimą sąmoningai nuslėpė nuo muitinės pareigūnų ir norėjo taip veikti.

5.3. Nesutiktina su kasacinio skundo argumentu, kad nuteistasis per Lietuvos Respublikos teritoriją vyko tranzitu ir todėl neprivalėjo deklaruoti vežamų grynųjų pinigų. Reglamentas nenustato jokių išimčių tranzitiniam grynųjų pinigų gabenimui, o iš Reglamento 3 straipsnio 1 punkto nuostatų aiškiai matyti, kad pareiga deklaruoti grynuosius pinigus valstybės narės, per kurią asmuo atvyko į Sąjungą arba iš jos išvyko, kompetentingoms institucijoms besąlygiškai atsiranda kiekvienam asmeniui, vežančiam 10 000 Eur ir didesnę grynųjų pinigų sumą. Be to, vykstant tranzitu per Europos Sąjungos valstybę yra kertamos valstybės (šiuo atveju Lietuvos Respublikos) sienos, tai yra į šalį atvykstama, o po to išvykstama. Dėl analogiško kasacinio skundo argumento apie tai, kad ir džiovinti vaisiai ir saldumynai buvo gabenami tranzitu, papildomai pažymėtina, kad pats nuteistasis teisme parodė, jog muitinėje jau anksčiau pats domėjosi ir tikslino informaciją dėl prekių gabenimo ir jam pareigūnų buvo paaiškinta, kad galima vežti asmeninio naudojimo prekes, kurių vertė neviršija 300 Eur sumos, todėl apie pareigą deklaruoti tokias prekes jis žinojo.

5.4. Asmuo, atvykęs į pasienio kontrolės postą, turi būti aktyvus, pats pranešti pareigūnams apie vežamą pinigų sumą ar kitas gabenamas prekes, klausti informacijos, kurios jis nežino ar dėl kurios nėra tikras. Kita vertus, baudžiamojoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad nuteistasis nuo 2023 m. liepos 4 d. iki 2024 m. sausio 21 d. Lietuvos Respublikos sieną automobiliu kirto net 39 kartus, tai rodo, kad valstybės sienos kirtimas ir jo metu atliekamos procedūros turėjo būti nuteistajam gerai žinomos.

5.5. Nuteistasis pateikė muitinės pareigūnams neteisingą informaciją apie gabenamus deklaruotinus daiktus, o tai pagal Reglamento 3 straipsnio 1 dalies nuostatas imperatyviai laikoma kaip neįvykdyta deklaravimo pareiga. Be to, baudžiamojoje byloje nustatyta, jog nuteistasis žodžiu muitinei deklaravo, kad privalomų deklaruoti daiktų negabena, nepranešė apie visą gabenamą per valstybės sieną pinigų sumą ir kitas gabenamas prekes, muitinės pareigūnams nei užpildytos deklaracijos, nei gabenamų pinigų ir prekių laiku nepateikė, siekė išvengti muitinės kontrolės, o visi jo gabenami grynieji pinigai ir prekės buvo pateikti ir rasti tik dėl muitinės pareigūnų atlikto patikrinimo.

5.6. Sutiktina su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nurodė ankstesnį, netekusį galios, Reglamentą Nr. 1889/2005 (ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2007 m. gegužės 25 d. įsakymą Nr. 1B-373), tačiau šis apsirikimas neturėjo įtakos tinkamam nusikalstamos veikos kvalifikavimui, nes nuosprendžio nustatomojoje dalyje nuteistajam inkriminuota nusikalstama veika, pažeidžiant jos padarymo metu galiojantį Reglamentą, be to, šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies nuostatų esmė nesiskiria nuo ankstesnio Reglamento Nr. 1889/2005 3 straipsnio 1 dalies nuostatų.

5.7. Nors kasaciniame skunde nurodoma, kad nuteistojo veika yra labai menko pavojingumo lygio, pritartina apeliacinės instancijos teismo argumentams, kad nuteistojo padaryta veika pažeidžia svarbias įstatymo saugomas vertybes ir tiek pagal objektyviųjų (daiktų vertės ir grynųjų pinigų sumos), tiek subjektyviųjų (kaltės tiesioginės tyčios forma) požymių turinį, jų pasireiškimą, nusikaltimo motyvą rodo, kad yra gana pavojinga, o žala valstybei nebuvo padaryta tik dėl muitinės pareigūnų tinkamai atliktų darbo funkcijų, todėl negali būti pripažinta mažareikšme.

5.8. Šioje byloje teismas tinkamai įgyvendino BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą ir jo kompetencijai priskirtą įstatymo nuostatą vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, ir minėtos nuostatos nepažeidė, nes baudžiamojoje byloje esančius įrodymus vertino ne atsietai vieną nuo kito, o kaip visumą ir teisingai konstatavo, kad nuteistasis kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 199 straipsnio 1 dalyje, padarymo.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Nuteistojo S. G. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

7. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduoti kasaciniai skundai, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalis). Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy03MC04OTUvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-70-895/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-70-895/2018">2K-7-70-895/2018</a>, 2K-P-58-697/2019, 2K-P-31-788/2021, 2K-7-39-1073/2022). Kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, o tik gali patikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-31-788/2021, 2K-71-976/2025).

8. Kaip matyti iš nuteistojo S. G. kasacinio skundo, jame bendro pobūdžio deklaratyviais teiginiais ginčijamos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo, pateikiamos savos byloje nustatytų aplinkybių ir įrodymų interpretacijos bei nuomonės dėl atskirų bylos duomenų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės. Taigi, tokio pobūdžio kasacinio skundo argumentai bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų

9. Kasaciniame skunde nurodoma, kad žemesnės instancijos teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nesivadovavo nekaltumo prezumpcijos principu ir rėmėsi prielaidomis. Teisėjų kolegija su tokiais kasacinio skundo argumentais dėl padarytų esminių BPK pažeidimų nesutinka.

10. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų laikytini įrodymais, kokios išvados jais remiantis darytinos, ar byloje surinktų įrodymų pakanka išvadai, kad inkriminuojama nusikalstama veika turi baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Baudžiamojo proceso įstatyme nurodytos įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią bei vientisą loginę grandinę. Proceso dalyviai gali teismui teikti prašymus, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau jų išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismų praktikoje nurodoma, kad teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04OS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-89/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-89/2014">2K-P-89/2014</a>, 2K-7-130-699/2015, 2K-246-689/2019, 2K-98-489/2020, 2K-34-648/2021, 2K-243-387/2023, 2K-71-976/2025 ir kt.).

11. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tik tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzYtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-176-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-176-303/2015">2K-7-176-303/2015</a>, 2K-270-628/2020, 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022, 2K-71-976/2025 ir kt.).

12. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi bylą, pirmiau aptartų įrodinėjimo taisyklių pažeidimų, kuriuos nurodo kasatorius, šioje byloje nenustatė.

13. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl S. G. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką yra pagrįstos liudytojų muitinės pareigūnų R. M. ir T. B. parodymais, teisiamajame posėdyje ištirta rašytine bylos medžiaga dėl vežtų ir nedeklaruotų pinigų bei kitų prekių kiekio. Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenimis, 2023 m. liepos 4 d. – 2024 m. sausio 21 d. nuteistasis S. G. Lietuvos Respublikos valstybės sieną per Kauno teritorinės muitinės Kybartų kelio postą tuo pačiu automobiliu kirto (abiem kryptimis) 39 kartus.

14. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, laikantis BPK 305 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, aprašomojoje dalyje išdėstyti pirmiau nurodytų įrodymų vertinimo motyvai, padarytos įrodymais pagrįstos išvados, nurodant, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie įrodymai patvirtina, kad nuteistasis S. G. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, ir paneigia nuteistojo versiją, kad jis grynųjų pinigų nedeklaravo ir nepateikė muitinei dėl to, kad apsiskaičiavo dėl su savimi turėtų grynųjų pinigų eurais ir pamiršo apie su savimi turėtus grynuosius pinigus rubliais, t. y. nusikalstamą veiką padarė netyčia.

15. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal nuteistojo S. G. apeliacinį skundą, dėl skundo pateikė argumentuotas išvadas. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje buvo motyvuotai atsakyta į visus esminius nuteistojo S. G. apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įrodymų vertinimu, konstatuojant nuteistojo S. G. kaltę. Apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus: įrodymai buvo įvertinti laikantis įstatymo reikalavimų, tiek kiekvienas atskirai, tiek lyginant tarpusavyje, susieti į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikiant išskirtinės reikšmės. Motyvuotai argumentuota, kodėl nesivadovaujama nuteistojo S. G. parodymais, paneigiant jo versiją, kad jo veikoje nėra tyčios. Atsižvelgdama į tai, kasatoriaus argumentus, kad teismai šioje byloje nenustatė ir neištyrė esminių bylos aplinkybių, neatskleidė bylos esmės, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus, nuteistojo kaltė byloje įrodyta. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų esminių BPK pažeidimų vertinant įrodymus nenustatyta.

Dėl Reglamento ir Taisyklių taikymo

16. Kasatorius skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas šioje byloje taikė nebegaliojančius teisės aktus (Reglamentą Nr. 1889/2005 ir jį įgyvendinančius teisės aktus, o ne Reglamentą Nr. 2018/1672), taip pat teisės normas, kurios nenustato draudimų, už kurių nesilaikymą kasatorius buvo nuteistas, dėl to skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, tačiau teisėjų kolegija su tokiu vertinimu neturi pagrindo sutikti.

17. Reglamento 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad vežėjai, vežantys grynuosius pinigus, kurių vertė yra 10 000 Eur arba didesnė, deklaruoja tuos grynuosius pinigus valstybės narės, per kurią jie atvyksta į Sąjungą arba iš jos išvyksta, kompetentingoms institucijoms ir sudaro joms galimybę atlikti kontrolę. Jeigu pateikiama neteisinga arba neišsami informacija arba nesudaroma galimybė atlikti grynųjų pinigų kontrolės, grynųjų pinigų deklaravimo pareiga laikoma neįvykdyta.

18. Taisyklių 6.3 papunktyje nurodyta, kad keleivių, atvykstančių iš trečiosios valstybės ar trečiosios teritorijos, prekės, gabenamos asmeniniame bagaže, neapmokestinamos importo PVM ir akcizais, jeigu jos įvežamos ne komerciniais tikslais ir bendra tokių prekių vertė neviršija 300 Eur šių taisyklių 6.1 ir 6.2 papunkčiuose nenurodytais atvejais.

19. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, jog teismas nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje padarė rašymo apsirikimo klaidą nurodydamas Reglamento, kurį pažeidė nuteistasis, numerį, tačiau teismo nustatytose faktinėse aplinkybėse nurodytas aktualus Reglamentas Nr. 2018/1672, kurio 3 straipsnio 1 dalies nuostatų esmė nesiskiria nuo ankstesnio Reglamento Nr. 1889/2005 3 straipsnio 1 dalies nuostatų, t. y. abiem atvejais nustatyta pareiga deklaruoti 10 000 Eur viršijančią gabenamų pinigų sumą, taigi šis apsirikimas neturėjo įtakos vertinant nuteistojo apeliacinio skundo argumentų dėl veikos kvalifikavimo pagrįstumą.

20. Pažymėtina, jog Reglamente nenurodytos jokios išimtys tranzitiniam grynųjų pinigų gabenimui. Pagal Reglamento 3 straipsnio 1 punktą pareiga deklaruoti grynuosius pinigus valstybės narės, per kurią asmuo atvyko į Europos Sąjungos valstybę arba iš jos išvyko, kompetentingoms institucijoms besąlygiškai atsiranda kiekvienam asmeniui, vežančiam 10 000 Eur ir didesnę grynųjų pinigų sumą. Vykstant tranzitu per Europos Sąjungos valstybę yra kertamos Europos Sąjungos valstybės (šiuo atveju Lietuvos Respublikos) sienos, taigi Reglamento prasme į valstybę narę yra atvykstama, o po to išvykstama. Atsižvelgiant į tai, kasatoriaus argumentas, kad jis Reglamento prasme į valstybę narę neatvyko ir iš jos neišvyko, nes vyko tik tranzitu ir neturėjo pareigos deklaruoti vežamos didesnės kaip 10 000 Eur pinigų sumos, atmestinas kaip nepagrįstas, nuteistasis tokią pareigą turėjo.

21. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstą kasatoriaus argumentą, kad jis įvykdė grynųjų pinigų deklaravimo pareigą. Byloje nustatyta, kad nuteistasis sudarė galimybę muitinės pareigūnams atlikti vežamų grynųjų pinigų kontrolę, tačiau pažymėtina, kad jis muitinės pareigūnams pateikė neteisingą informaciją apie gabentus grynuosius pinigus, t. y. žodžiu muitinei deklaravo, kad privalomų deklaruoti daiktų negabena, nepranešė apie visą gabenamą per valstybės sieną pinigų sumą ir kitas gabenamas prekes, muitinės pareigūnams nei užpildytos deklaracijos, nei gabenamų pinigų ir prekių laiku nepateikė, siekė išvengti muitinės kontrolės, o visi jo gabenami grynieji pinigai ir prekės buvo pateikti ir rasti tik muitinės pareigūnams atlikus patikrinimą. Kadangi nuteistasis muitinės pareigūnams pateikė neteisingą ir neišsamią informaciją apie gabentus grynuosius pinigus, pagal Reglamento 3 straipsnio 1 dalį jis deklaravimo pareigos neįvykdė. Kasatorius skunde taip pat nurodo muitinės pareigūnų padarytus pažeidimus, nuteistajam neįvykdžius pareigos deklaruoti grynuosius pinigus, tačiau nurodytų klausimų vertinimas nėra kasacijos dalykas, todėl teisėjų kolegija dėl jų neturi pagrindo pasisakyti.

22. Taip pat laikytinas nepagrįstu kasatoriaus skundo argumentas, kad didesnio negu 300 Eur vertės prekių kiekio įvežimas į Lietuvos Respubliką negali būti vertinamas kaip kontrabanda. Pažymėtina, jog kontrabandos dalykas gali būti viskas, ką pagal galiojančius teisės aktus privalu pateikti muitinei, t. y. deklaruoti, be kita ko, ir maisto produktai. Nuteistojo gabentos prekės – maisto produktai viršijo Taisyklių 6.3 papunktyje nustatytą 300 Eur sumą, iki kurios gabenamos prekės neapmokestinamos importo PVM ir akcizais, taigi šioms prekėms buvo taikomas nustatytas apmokestinimas ir jos turėjo būti pateiktos muitinės kontrolei. Pažymėtina, kad tranzitiniam prekių gabenimui deklaravimo išimtys nenustatytos, taigi atsakomybė kyla ir už tranzitinę kontrabandą, todėl nuteistasis privalėjo gabentas prekes deklaruoti.

23. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, į tai, kad nuteistojo gabentų privalomų muitinei pateikti pinigų ir prekių bendra muitinė vertė – 11 008,36 Eur, t. y. viršija 150 MGL, bet neviršija 400 MGL, darytina išvada, kad nuteistojo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 199 straipsnio 1 dalį.

Dėl BK 37 straipsnio nuostatų taikymo

24. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai skundžiamuose sprendimuose netinkamai įvertino ir galimą veikos mažareikšmiškumą. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo kasacinio skundo argumentu.

25. BK 37 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų, nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikalstamos veikos dalyko ar kitų jos požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme.

26. Nusikaltimas mažareikšmiu yra pripažįstamas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nustatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teismas padaro išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nurodyta bausme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-109/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-109/2013">2K-7-109/2013</a>, 2K-153-942/2016, 2K-186-689/2020, 2K-112-648/2022, 2K-195-976/2022, 2K-27-976/2023, 2K-68-976/2023 ir kt.).

27. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nuosprendžio 13 punkte ir apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus dėl BK 37 straipsnio taikymo, skundžiamo nuosprendžio 21 punkte išdėstė aiškius motyvus, kodėl nuteistojo padaryta nusikalstama veika nepripažįstama mažareikšme. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija kitaip vertinti šias nustatytas aplinkybes ir daryti priešingas išvadas neturi teisinio pagrindo, nes išvados dėl BK 37 straipsnio netaikymo yra teisingos ir pagrįstos. Apeliacinės instancijos teismas, be nurodytų motyvų, pažymėjo ir tai, kad nuteistasis nepripažino savo kaltės ir tyčios, tačiau ši aplinkybė nebuvo esminė nepripažįstant nuteistojo veikos mažareikšme, kaip nurodo kasatorius. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas išvadą dėl veikos mažareikšmiškumo nepripažinimo grindė byloje nustatytų padarytos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šioje byloje teismų BK 37 straipsnio taikymo pažeidimų nenustatė. Pažymėtina, jog kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės, rodančios mažesnį nuteistojo padarytos veikos pavojingumą, buvo įvertintos nuteistajam skiriant bausmę, t. y. nustatant minimalų baudos bausmės už apysunkį nusikaltimą dydį (100 MGL).

Dėl netinkamo BK 72 straipsnio nuostatų taikymo

28. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu S. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas ir iš nuteistojo išieškota konfiskuotino turto (automobilio „Toyota Land Cruiser 150“ (Rusijos Federacijos valst. Nr. (duomenys neskelbtini))) vertės dalį atitinkanti pinigų suma – 3000 Eur.

29. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus nuosprendžius teisės taikymo aspektu, daro išvadą, kad BK 72 straipsnio nuostatos taikant nurodytą baudžiamojo poveikio priemonę šioje byloje pritaikytos netinkamai, nepagrįstai apsunkinant nuteistojo S. G. teisinę padėtį. Nors kasaciniame skunde šis klausimas nekeliamas, tačiau skundo dalyką sudaro prašymas nuteistąjį S. G. pagal BK 199 straipsnio 1 dalį išteisinti ir baudžiamąją bylą nutraukti, todėl teisėjų kolegija nurodytu klausimu, susijusiu su bausmės individualizavimu, pasisako.

30. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pasisakyta, kad nusikalstamos veikos padarymo priemonės, kitaip nei rezultato, konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą panaudoti šią priemonę nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims. Todėl taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. konfiskuojant ne pačią nusikalstamos veikos padarymo priemonę, o jos vertę pinigais, turėtų būti apsvarstoma, ar tokia baudžiamojo poveikio priemonė atitinka turto konfiskavimo tikslus, taip pat įvertinamas tokio išieškojimo proporcingumas. Tai reiškia, kad už teisės pažeidimą skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės taikymas turi būti individualizuotas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-262-489/2017)???. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, paskirtos bausmės rūšis ir dydis yra viena iš aplinkybių vertinant turto konfiskavimo ar konfiskuotino turto vertės išieškojimo proporcingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE5LTk3Ni8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-119-976/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-119-976/2018">2K-119-976/2018</a>, 2K-72-489/2020).??????

31. Pagal teismų praktiką, spręsdamas, ar turtas laikytinas nusikalstamos veikos įrankiu ar priemone, teismas įvertina šio turto panaudojimo reikšmę nusikalstamos veikos sudėties požymiams įgyvendinti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-24/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-24/2011">2K-24/2011</a>, 2K-237/2011). Įstatyme nereikalaujama, kad nusikaltimo padarymo priemonė būtų tiesiogiai pritaikyta tokiai veikai daryti, sukonstruojant specialias saugyklas ar kitokias ertmes, pritaikytas turtui paslėpti ar gabenti. Svarbu, kad tokio turto panaudojimas palengvino nusikalstamos veikos padarymą taip, jog jos padarymas be jo panaudojimo būtų pasunkintas ar būtų neįmanomas. Šis kriterijus teismų praktikoje lemia transporto priemonės pripažinimą nusikaltimo padarymo priemone, jeigu nusikaltimo dalykas gabenamas ar aptinkamas transporto priemonėje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzM5LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-339/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-339/2008">2K-339/2008</a>, 2K-463/2011, 2K-534/2011, 2K-223-696/2017).

32. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nuteistajam S. G. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – kontrabandos dalyko – pinigų konfiskavimo taikymo pagrįstumą, padarė išvadą, jog kartu su paskirta bauda S. G. papildomai taikyti ir baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą šiuo konkrečiu atveju yra neproporcinga, bausmei keliamiems tikslams pasiekti pakanka paskirtos baudos. Tokia išvada padaryta įvertinus S. G. padarytos veikos ir jo asmenybės pavojingumą, t. y. kad pažeidimo esmė buvo tik formalios pareigos deklaruoti vežamą pinigų sumą neįvykdymas, gabentų pinigų suma nežymiai viršijo deklaruotiną sumą, byloje neiškelta jokių abejonių dėl vežtų pinigų teisėtos kilmės ar nuteistojo kitokios nusikalstamos veiklos, S. G. anksčiau neteistas, pažeidimas, susijęs su privalomais pateikti muitinei daiktais bei pinigais, padarytas pirmą kartą, žala padaryta nebuvo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl kitos nuteistajam pritaikytos baudžiamojo poveikio priemonės – nurodyto automobilio vertės dalies – 3000 Eur konfiskavimo pagrįstumo ir proporcingumo. Pažymėtina, jog proporcingumo aspektu būtina įvertinti ne tik atskirą nuteistajam pritaikytą priemonę, bet šių priemonių visumą – ir bausmės, ir konfiskavimo priemonių apimtį, jų reikšmę kaltininkui.

33. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismui padarius išvadą dėl nuteistojo S. G. mažesnio veikos pavojingumo ir kontrabandos dalyko – pinigų konfiskavimo neproporcingumo, analogiškai turėjo būti sprendžiamas klausimas ir dėl pirmosios instancijos teismo paskirto automobilio kaip kontrabandos priemonės vertės dalies konfiskavimo proporcingumo, atsižvelgiant ir į tai, kad gabenti pinigai automobilyje niekaip nebuvo slepiami (bylos duomenimis, nuteistasis pinigus laikė asmeniniame bagaže). Pažymėtina, jog, pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 208 straipsnio 3 dalį, net iki 150 MGL (7500 Eur) vertės gabenamų prekių atvejais yra taikoma administracinė atsakomybė ir transporto priemonės konfiskavimas pagal šio straipsnio 4 dalį nėra būtinas, o šioje byloje nustatyta, kad gabentų prekių vertė sudarė tik 887,10 Eur, todėl šiuo atveju vien dėl gabentų prekių, kurios buvo gabenamos automobilio bagažinėje ir taip pat nebuvo niekaip tyčia slepiamos, automobilio vertės konfiskavimo taikymas taip pat negali būti laikomas proporcinga priemone padarytai veikai. Todėl nurodytų aplinkybių pagrindu S. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 3000 Eur konfiskavimas – naikintina.

Dėl BK 66 straipsnio nuostatų taikymo

34. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam S. G. už padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 199 straipsnio 1 dalį paskirta 100 MGL (5000 Eur) dydžio bauda. Į šią paskirtą bausmę įskaitytas jo laikinojo sulaikymo nuo 2024 m. sausio 21 d. 18.00 val. iki 2024 m. sausio 22 d. 13.58 val. laikas (viena para), atitinkantis 2 MGL, ir nustatyta, kad S. G. turi sumokėti 98 MGL (4900 Eur) dydžio baudą.

35. Pažymėtina, kad, pagal nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusią BK 66 straipsnio 2 dalį (2024 m. spalio 15 d. įstatymo redakcija), suėmimas ir (ar) laikinasis sulaikymas į paskirtą bausmę įskaitomi pagal BK 65 straipsnio 1 dalies taisykles, vieną suėmimo ir (ar) laikinojo sulaikymo dieną prilyginant 6 MGL dydžio baudai. Šios šiuo metu galiojančios baudžiamojo įstatymo nuostatos, palyginti su nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusiomis BK 66 straipsnio 2 dalies (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) nuostatomis, pagal kurias viena kardomojo kalinimo (suėmimo) diena buvo prilyginta 2 MGL dydžio baudai, yra nuteistojo S. G. teisinę padėtį lengvinančios, todėl turi grįžtamąją galią (BK 3 straipsnio 2 dalis) ir taikytinos jo laikinojo sulaikymo laiką įskaitant į jam paskirtą bausmę – baudą.

36. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas ir į S. G. paskirtą bausmę įskaitytinas laikinojo sulaikymo laikas (viena diena), vieną dieną prilyginant 6 MGL dydžio baudai, ir nustatytina, kad S. G. paskirta bausmė yra 94 MGL (4700 Eur) dydžio bauda.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. spalio 24 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. balandžio 30 d. nuosprendį.

Panaikinti S. G. paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – 3000 Eur konfiskavimą.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į nuteistajam S. G. paskirtą bausmę – 100 MGL (5000 Eur) dydžio baudą įskaityti jo laikinojo sulaikymo laiką nuo 2024 m. sausio 21 d. 18.00 val. iki 2024 m. sausio 22 d. 13.58 val. (vieną dieną), vieną laikinojo sulaikymo dieną prilyginant 6 MGL dydžio baudai, ir nustatyti, kad S. G. neatlikta (nesumokėta) bausmės dalis yra 94 MGL (4700 Eur) dydžio bauda.

Kitą Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. spalio 24 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. balandžio 30 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Artūras Ridikas

Olegas Fedosiukas

Algimantas Valantinas