Dėl avanso, kompensacijos už perduotus daiktus, palūkanų, delspinigių ir nuostolių priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-186/2014

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02197-2011-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.8; 114.11; 121.13 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Birutės Janavičiūtės ir Janinos Januškienės (pranešėja ir kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. P. firmos „Romuna“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. P. firmos,,Romuna“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei,,Pozicija“ dėl avanso, kompensacijos už perduotus daiktus, palūkanų, delspinigių ir nuostolių priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Ieškovas R. P. firma,,Romuna“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB,,Pozicija“, prašydamas priteisti iš atsakovo 24 799,27 Lt sumokėto avanso, 9312 Lt palūkanų, 33 217,56 Lt delspinigių, 126 772,95 Lt nuostolių ir bylinėjimosi išlaidas.

2005 m. sausio 7 d. šalys sudarė sutartis, pagal kurią atsakovas įsipareigojo atlikti spausdinimo darbus, o ieškovas – už atliktus darbus atsiskaityti. Atsakovas iš viso turėjo pagaminti ir sukomplektuoti 2000 mokymo priemonių komplektų. Mokymo priemonių gamybai ieškovas atsakovui pristatė komplektavimui reikalingas 2000 dėžučių (7504,80 Lt vertės) bei 2000 knygelių „Valstybės žinios“ (3780 Lt vertės). Dar neįvykdęs užsakymo, atsakovas 2005 m. sausio 31 d., 2005 m. vasario 23 d. ir 2005 m. birželio 6 d. pateikė ieškovui PVM sąskaitas faktūras, pagal kurias ieškovas turėjo sumokėti 103 726,72 Lt. Šią sumą ieškovas sumokėjo pagal 2005 m. liepos 12 d. Reikalavimo perleidimo sutartį kitam juridiniam asmeniui, t. y. KDO International Trading Company L.L.C. Atsakovas užsakymo pagal 2005 m. sausio 7 d. sutartį ir jos priedus iki galo neįvykdė ir pagamino tik 1535 komplektus. Jis nepagamino 465 komplektų „Kelio ženklai“ už 23 054,40 Lt, 465 vnt. brošiūrų už 1744,87 Lt, be to, negrąžino ieškovo perduotų komplektavimui 465 dėžučių, kurių vertė 17 44,87 Lt, ir 465 vnt. knygelių „Valstybės žinios“, kurių vertė 878,85 Lt. Ieškovo teigimu, dėl netinkamai atliktų įsipareigojimų atsakovas ieškovui turi sumokėti 33 217,56 Lt delspinigių, 126 772,95 Lt nuostolių, kuriuos sudaro 218 Lt grynosios išlaidos ir 54,63 Lt negautas pelnas už komplektą. Be to, ieškovo teigimu, atsakovas naudojosi ieškovo sumokėtu avansu už darbus, kurių neatliko, bei negrąžino ieškovui sumokėtos sumos, todėl atsakovas turi sumokėti ieškovui 9312 Lt palūkanų už ketverius metus (CK 6.210 straipsnis; Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 6 d. sprendimu ieškovo R. P. firmos „Romuna“ ieškinį atmetė.

Teismas, įvertinęs šalių 2005 m. sausio 7 d. sudarytos sutarties nuostatas, sprendė, kad ieškovui pareiga apmokėti už atsakovo pagamintas mokymo priemones ir kitus spaudinius kyla tik po to, kai atsakovas užsakytas prekes pagamina bei perduoda ieškovui bei pateikia ieškovui PVM sąskaitą faktūrą. Teismo vertinimu, šalims nesusitarus dėl darbų priėmimo–perdavimo įforminimo, perdavimo fakto patvirtinimas galimas PVM sąskaita faktūra, padarant joje atitinkamą įrašą.

Teismas pažymėjo, kad ieškovo vadovas PVM sąskaitose faktūrose pasirašė, jog jose nurodytas prekes gavo. Atsižvelgęs į tai, kad jokių nuorodų, jog šios PVM sąskaitos faktūros yra avansinės, nėra, teismas pripažino, kad jomis šalys įformino atsakovo pagamintų mokymo priemonių ir kitų spaudinių perdavimą–priėmimą. Šį faktą patvirtino ir ta aplinkybė, kad ieškovas savo skolą atsakovui pagal pirmiau nurodytas PVM sąskaitas faktūras pripažino ir šalių bei KDO International Trading Company L.L.C. sudarytoje reikalavimo perleidimo sutartyje (Sutarties 2 punktas), tuo patvirtindamas, jog prekes iš atsakovo gavo, nes pareiga apmokėti už gautas prekes jam kilo tik po prekių gavimo. Pirmiau nurodytą skolą ieškovas naujajam kreditoriui sumokėjo, neginčydamas atsakovo reikalavimo teisės į ieškovą, ir šiuo faktu neatsikirtinėjo į naujojo kreditoriaus reikalavimą.

Teismo vertinimu, nors ieškovas teigia, kad buvo atsakovo suklaidintas ir PVM sąskaitas faktūras pasirašė iš anksto avansu, dar negavęs iš atsakovo prekių, tačiau jis nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, o byloje esantys rašytiniai duomenys paneigia tokius ieškovo argumentus (CPK 178 straipsnis). Ieškovo pateikti į bylą atsakovo darbuotojo pasirašyti gabenimo važtaraščiai už laikotarpį nuo 2005 m. vasario 25 d. iki 2005 m. spalio 24 d., kuriais įrodinėjama, kad atsakovas atidavė pervežti 1535 komplektus „Kelio ženklai“, nepaneigė nustatytų aplinkybių, jog pagamintos prekės ieškovui buvo perduotos, nes gabenimo važtaraščiai nėra dokumentai, patvirtinantys prekių perdavimo–priėmimo faktą, jų paskirtis yra visiškai kitokia, juolab kad pagal šalių pasirašytą sutartį atsakovo pagamintas prekes iš atsakovo sandėlio privalėjo atsiimti pats ieškovas. Teismo vertinimu, ieškovas nepaneigė PVM sąskaitose faktūrose įtvirtinto pagamintų mokymo priemonių ir kitų spaudinių jam perdavimo fakto, neįrodė, kad atsakovas neperdavė viso šalių sudarytoje sutartyje numatyto mokymo priemonių ir kitų spaudinių kiekio, taip pat atsakovo neteisėtų veiksmų, todėl ieškovo ieškinį dėl permokėtos atsakovui sumos, netesybų, palūkanų ir nuostolių priteisimo atmetė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. liepos 10 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 6 d. sprendimą.

Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje pateiktos PVM sąskaitos faktūros, kuriose atsakovo vadovas patvirtino jose nurodytas prekes gavęs, yra pakankamas įrodymas konstatuoti faktinį ginčo prekių perdavimo faktą (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje ieškovo pateikti važtaraščiai, iš kurių matyti, kad nuo 2005 m. vasario 25 d. iki 2005 m. spalio 24 d. atsakovas išdavė ieškovui 1535 užsakymo komplektus, nepaneigia PVM sąskaitose faktūrose nurodytos aplinkybės (patvirtintos ieškovo vadovo parašu), kad ieškovas gavo 2000 užsakymo komplektų. Atsakovas paaiškino, kad dalį pagamintos produkcijos ieškovas iš atsakovo sandėlių atsiėmė pats, tokia ieškovo pareiga numatyta ir šalių sudarytoje sutartyje (Sutarties 4.1 punktas). Teisėjų kolegija vertino, kad šių faktinių aplinkybių kontekste nėra pagrindo teigti, kad ieškovo pateikti važtaraščiai, iš kurių matyti, jog ieškovui buvo išduoti 1535 užsakymo komplektai, kartu patvirtina aplinkybę, kad likę 465 užsakymo komplektai nebuvo išduoti. Pripažinus, kad atsakovas įvykdė pareigą perduoti užsakytas mokymo priemones ir kitus spaudinius, atmesti ieškovo reikalavimai grąžinti permokėtą sumą (avansą), priteisti palūkanas ir nuostolius. Byloje įrodyta, kad atsakovas perdavė ieškovui visas užsakytas prekes, o reikalavimui dėl atsakovui pavėluotai pateiktų prekių yra pasibaigęs ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas.). Atsakovas savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad visiškai nepripažįsta ieškinio, o teismo posėdžio metu atsakovo darbuotojas nurodė, kad ieškovas turėjo šešerius metus ieškiniui pateikti. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokio pobūdžio pareiškimas nagrinėjamu atveju turėtų būti vertinamas kaip prašymas taikyti ieškinio senatį, kas sudaro savarankišką pagrindą atmesti ieškinio dalį dėl delspinigių priteisimo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas R. P. firma „Romuna“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 10 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 6 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasatorius nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo. Teismai, spręsdami, kad ieškovui pareiga apmokėti už atsakovo pagamintas mokymo priemones ir kitus spaudinius kyla tik po to, kai atsakovas pagamina ieškovo pagamintas mokymo priemones ir jas perduoda ieškovui bei pateikia ieškovui PVM sąskaitą faktūrą, rėmėsi tik pažodiniu sutarties tekstu. Jeigu teismas norėjo nustatyti, ar prekės tikrai buvo pagamintos ir perduotos PVM sąskaitose faktūrose nurodytomis dienomis, remdamasis sutartimi, jis negalėjo remtis tik pažodiniu sutarties tekstu, privalėjo įvertinti ir šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo.

Dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo. Teismai vieniems įrodymams suteikė iš anksto nustatytą galią, o kitus įvertino kaip galinčius įrodyti konkrečias aplinkybes, taip pat sutapatino mokėjimo ir perdavimo sąvokas ir dėl to nenustatė reikšmingų bylos išsprendimui faktinių aplinkybių. Pažeista CPK 177 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta procesinė nuostata, nes teismai padarė išvadą, kad ieškovo pateikti prekių gabenimo važtaraščiai negali būti įrodymu, įrodinėjant ieškinį pagrindžiančias aplinkybes dėl prekių perdavimo. Šiuo ginčo atveju, vertinant važtaraščius kaip įrodymus, visiškai nesvarbu, kam jie įprastai yra naudojami, kokia jų įprastinė paskirtis – jie, kaip tinkami įrodymai, patvirtina aplinkybes dėl tam tikro kiekio prekių perdavimo ir likusio kiekio prekių neperdavimo. Teismai laikė, kad iš byloje esančių įrodymų tik PVM sąskaitos faktūros gali tinkamai patvirtinti, jog prekės buvo perduotos, nes šiame dokumente gali būti užfiksuotas perdavimo faktas, padarant jame atitinkamą įrašą. PVM sąskaitos faktūros vertintos kaip įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią nei kiti rašytiniai įrodymai. Jos vertintos vien formaliai, t. y. vadovautasi vien jose įrašyta fraze „prekes gavau“ ir nevertintas PVM sąskaitų faktūrų turinys ir todėl padarytos nepagrįstos išvados. Teismai ne tik nevertino kaip įrodymų prekių gabenimo važtaraščių, nors privalėjo tai padaryti, bet ir netinkamai įvertino įrodymus (PVM sąskaitas faktūras), kuriuos laikė įrodančiais atsakovo nurodytas aplinkybes. Važtaraščiai patvirtino ieškovo nurodytas aplinkybes, kad po sutarties pasirašymo tarp ieškovo ir atsakovo susiformavo praktika, jog, pagaminus užsakytą produkciją, ji dalimis būdavo atvežama iš atsakovo sandėlio ieškovui, kad visi 1535 mokymo priemonės „Kelio ženklai“ komplektai atsakovui buvo atvežti, o ieškovas pats pagamintų mokymo priemonės komplektų iš atsakovo sandėlio niekada neatsiimdavo, jame nurodyta, kas krovinį išdavė, o kas priėmė. Važtaraščiai akivaizdžiai paneigia faktus, užfiksuotus 2005 m. sausio 31 d. PVM sąskaitoje faktūroje: mokymo priemonės komplektai nebuvo perduoti šios PVM sąskaitos faktūros išrašymo momentu, nes tada neaišku, kokiu tikslu buvo išrašyti prekių gabenimo važtaraščiai su vėlesnėmis datomis, kuriuose užfiksuoti komplektų pakrovimo vieta, komplektų kiekis, krovinį išdavęs sandėlininkas, transporto priemonė, vairuotojas. 2005 m. sausio 31 d. PVM sąskaitos faktūros išrašymo momentu prekės negalėjo būti perduotos, nes IĮ „Polichroma“ dar nebuvo pagaminusi dėžučių (pusgaminių), į kurias buvo sudedami kelio ženklai, brošiūros ir knygelės – M. firmos „Polichroma“ 2005 m. vasario 7 d. ir 2005 m. birželio 3 d. PVM sąskaitų faktūrų dėl 2000 vienetu dėžučių pagaminimo. Jos patvirtina, kad UAB „Pozicija“ PVM sąskaitų faktūrų išrašymo momentu pagaminti komplektai atsakovo ieškovui negalėjo būti perduoti, nes dar buvo nepagamintos komplektavimui skirtos dėžutės, į kurias UAB „Pozicija“ privalėjo įdėti 312 vnt. kelio ženklų, vieną brošiūrą „Kelio ženklai“ ir vieną brošiūrą „Valstybės žinios“.

Dėl CPK 320 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Pirmosios instancijos teismas nesprendė klausimo dėl ieškinio senaties taikymo ir ieškovas apeliaciniame skunde taip pat nekėlė klausimo dėl to, o apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad reikalavimui dėl atsakovui pavėluotai pateiktų prekių yra pasibaigęs ieškinio senaties terminas. Teismas nepagrįstai vertino, kad atsakovas savo procesiniuose dokumentuose nurodė, jog visiškai nepripažįsta ieškinio, o teismo posėdžio metu atsakovo darbuotojas nurodė, kad ieškovas turėjo šešerius metus ieškiniui pateikti, todėl tai laikytina prašymu taikyti ieškinio senatį, ir taip išėjo už apeliacinio skundo ribų.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „Pozicija“ prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsakovas, sutikdamas su teismų argumentais, procesiniame dokumente papildomai nurodo šiuos argumentus:

Dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau –PVMĮ) 2 straipsnio 29 dalyje PVM sąskaita faktūra apibrėžiama kaip griežtos atskaitomybės dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas ir kuris atitinka visus PVMĮ tokiam dokumentui nustatytus privalomus reikalavimus. PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių tiekimą, taip pat tai yra įrodymas, kad pardavėjas perdavė (suteikė), o pirkėjas gavo išvardytas prekes ar jam buvo suteiktos išvardytos paslaugos. Nuo sąskaitos faktūros pasirašymo momento ieškovui pereina nuosavybės teisė į pagamintą produkciją (CK 4.49 straipsnio 1 dalis) ir kyla pareiga atsiskaityti su atsakovu per sutartyje sutartą terminą, šiuo atveju – per dešimt kalendorinių dienų (Sutarties 3.1 punktas), ko ieškovas nepadarė, o atsiskaitė tik praėjus šešiems mėnesiams. Tokio laiko pakanka pretenzijoms pareikšti, bet kasatorius to nepadarė. Tai reiškia, kad R. P. PVM sąskaitoje faktūroje nurodytas prekes iš tikrųjų priėmė ir todėl sąskaitas faktūras pasirašė.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; vykdydamas kasacijos funkciją, nenustatinėja bylos faktų, o yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Teisėjų kolegija šią bylą nagrinėja neišeidama už CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatytų ribų. Kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį teisės taikymo aspektu keliami klausimai dėl sutarčių aiškinimo taisyklių tinkamo taikymo, apeliacinio skundo ribų, taip pat įrodymų vertinimo. Šiais teisės klausimais teisėjų kolegija pasisako.

Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių

Kasaciniame skunde ieškovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, jog ieškovo pareiga apmokėti už atsakovo pagamintas mokymo priemones ir kitus spaudinius kyla tik po to, kai atsakovas pagamina, perduoda ir pateikia ieškovui PVM sąskaitą faktūra, netinkamai aiškino šalių 2005 m. sausio 7 d. sudarytos sutarties sąlygas, t. y. apsiribojo sutarties lingvistiniu teksto aiškinimu, nevertino ir netyrė sutarties vykdymo praktikos, šalių elgesio po sutarties sudarymo.

Kilus tokio pobūdžio ginčui, pažymėtina, kad konkrečios sutarties turinio ir jos sąlygos aiškinimas, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimai, tačiau klausimas, ar apeliacinės instancijos teismas teisingai taikė sutarties aiškinimo principus ir taisykles, laikytinas teisės klausimu, dėl kurio kasacinis teismas turi pasisakyti.

Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Auksinis varnas” v. AB,,Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2004 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Libra Vitalis“ v. UAB „Homo Faber“, bylos Nr. 3K-3-274/2004; 2010 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Ervin“ v. Ageratec AB, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjgvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-128/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-128/2010">3K-3-128/2010</a>; 2011 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Creditum Vilnius“ v. AB „Utenos melioracija“, bylos Nr. 3K-3-318/2011; kt.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalių sudarytoje 2005 m. sausio 7 d. Sutartyje buvo sutarta dėl mokymo priemonių, knygų, brošiūrų, reklaminės produkcijos, firminių blankų, kitų spaudinių spausdinimo, dizaino sukūrimo ir gamybos (Sutarties 1.1 punktas). Sutarties 3 skyriuje, įvardytame „Atsiskaitymų tvarka“, įtvirtinta, kad užsakovas atsiskaito su vykdytoju pavedimu arba grynais per dešimt kalendorinių dienų po produkcijos gavimo pagal pateiktą PVM sąskaitą faktūrą. Jeigu užsakymas atliekamas dalimis pagal abiejų šalių suderintą grafiką, užsakovas prieš atsiimdamas pagamintą spaudinių partiją turi atsiskaityti už anksčiau gautus spaudinius. Sutarties 6.8 punkte šalys susitarė, kad kiti šios sutarties pakeitimai, papildymai ir priedai galioja, jeigu jie sudaryti raštu ir pasirašyti abiejų šalių. Byloje nepateikta įrodymų dėl šalių susitarime nustatyta tvarka atliktų Sutarties pakeitimų. Atsakovas pateikė kasatoriui PVM sąskaitas faktūras, kuriose kasatoriaus direktorius pasirašė, kad prekes gavo. Bylą nagrinėję teismai, aiškindami šalių susitarimą, taip pat rėmėsi 2005 m. liepos 12 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi, kuria kasatorius (skolininkas) patvirtino savo 103 584 Lt skolą UAB „Pozicija“, kurią ji perleido naujajam kreditoriui KDO International Trading Company L.L.C. Šio susitarimo 7 punkte nurodyta, kad kreditorius pareiškia, jog perduodamas naujajam kreditoriui reikalavimas yra galiojantis, skolininkui suteiktos paslaugos yra jo neapmokėtos, skolininkas prievolės sumokėti kreditoriui neginčija. Reikalavimo perleidimo sutarties 3 punkte įtvirtinta, kad kreditorius reikalavimą pagrindžia 2005 m. sausio 7 d. Sutartimi ir jos pagrindu išrašytomis sąskaitomis faktūromis Nr. 000564 ir 000615, kurios naujajam kreditoriui perduodamos kaip reikalavimo pagrindas. Šiame susitarime nurodytą 103 584 Lt skolą ieškovas naujajam kreditoriui sumokėjo, neginčydamas atsakovo reikalavimo teisės į ją. Teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, sistemiškai aiškindamas sutarties sąlygas, atsižvelgdamas į šalių elgesį po sutarties sudarymo, jų pasirašytus susitarimus ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad kasatoriui pareiga apmokėti už atsakovo pagamintas mokymo priemones ir kitus spaudinius kyla tik po to, kai atsakovas užsakytas prekes pagamina, perduoda ir pateikia kasatoriui PVM sąskaitą faktūrą. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.193 straipsnio nuostatas, apsiribojo tik sutarties lingvistiniu teksto aiškinimu, neatsižvelgė į šalių elgesį po sutarties sudarymo, jų santykių praktiką, kaip nepagrįstus.

Dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo

Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176–178, 185 straipsniai), nes nevertino jo pateiktų įrodymų, pagrindžiančių visų sutartų prekių neperdavimą, o rėmėsi tik PVM sąskaitomis faktūromis. Šie argumentai teisėjų kolegijos laikomi nepagrįstais. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05OC8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-98/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-98/2008">3K-3-98/2008</a>; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „ Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-335/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-335/2009">3K-3-335/2009</a>; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-588/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-588/2009">3K-3-588/2009</a>; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž.. v. M. P. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-316/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-316/2010">3K-3-316/2010</a>; kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės nepripažįstamos įrodytomis, nesudaro pagrindo išvadai, kad padarytas CPK 176 ar 185 straipsnių pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. V. J. v. V. J., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-243/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-243/2010">3K-3-243/2010</a>).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas ištyrė byloje esančius įrodymus ir pagrįstai sprendė, kad jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog atsakovas įvykdė pareigą perduoti užsakytas prekes kasatoriui. Teismai vertindami prekių perdavimo fakto įrodytinumą rėmėsi šalių Sutartimi, paties kasatoriaus pasirašyta Reikalavimo perleidimo sutartimi, kurioje, be kita ko, nurodoma, jog kasatoriui suteiktos paslaugos yra jo neapmokėtos, susidariusį reikalavimą pagrindžia PVM sąskaitos faktūros (3, 7 punktai), važtaraščiais, PVM sąskaitomis faktūromis, taip pat kitais byloje pateiktas įrodymais. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad PVM sąskaita faktūra šiuo atveju yra įrodymas, patvirtinantis faktinį ginčo prekių perdavimo faktą. Remiantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 29 punktu, PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas ar paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas ir kuris atitinka visus šiame įstatyme tokiam dokumentui nustatytus privalomus reikalavimus. Teismai įvertino tai, kad ginčo PVM sąskaitose faktūrose kasatoriaus direktorius pasirašė jose nurodydamas, jog prekes gavo, taip pat atsižvelgta į tai, kad ginčas keliamas po daugiau negu penkerių metų nuo kasatoriaus atlikto apmokėjimo. Nepagrįstu laikytinas kasacinio skundo argumentas, kad teismai byloje nevertino kasatoriaus pateikto įrodymų – važtaraščių, nes teismai šiuos įrodymus vertino atitinkamai kitų byloje pateiktų įrodymų kontekste ir sprendė, jog įrodymų visuma leido padaryti išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą, t. y. užsakytų prekių perdavimą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas padarė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimą, nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl visų reikšmingų nagrinėjamam ginčui išspręsti aplinkybių, ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kaip to reikalaujama CPK 183 ir 185 straipsniuose.

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų

Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsniai). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, negali peržengti CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). CPK 306 straipsnyje apibrėžiamas apeliacinio skundo turinys, nurodyta, kad skundžiamo teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas turi būti grindžiamas bylos aplinkybėmis, įrodymais ir teisiniais argumentais, t. y. faktinio ir teisinio pobūdžio informacija. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad išėjimas už apeliacinio skundo ribų yra tada, kai teismas pakeičia ar panaikina žemesnės instancijos teismo sprendimą dėl teisiškai reikšmingų faktinių pagrindų, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama ir įstatymas nesuteikia galimybės išeiti už apeliacinio skundo ribų tuo klausimu (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Pamario sargas“ v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NDkvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-649/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-649/2006">3K-3-649/2006</a>; 2007 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. K. v. A. K., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MDcvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-507/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-507/2007">3K-3-507/2007</a>; 2008 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. Ž. v. UAB „Titlis“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzcvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-237/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-237/2008">3K-3-237/2008</a>; ir kt.).

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 320 straipsnio 2 dalį, peržengdamas bylos nagrinėjimo ribas, nes pasisakė dėl delspinigių reikalavimo ieškinio senaties termino pasibaigimo, nors pirmosios instancijos teismas nesprendė ir nepasisakė dėl šio klausimo, o apeliaciniame skunde taip pat nebuvo keltas klausimas dėl ieškinio senaties taikymo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas atsakovo prašymą taikyti ieškinio senatį argumentavo tuo, kad atsakovas savo procesiniuose dokumentuose nurodė, jog visiškai nepripažįsta ieškinio, teismo posėdžio metu atsakovo atstovas (darbuotojas) nurodė, kad ieškovas turėjo šešerius metus ieškiniui pateikti. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva negali išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Nagrinėjamoje byloje, skųsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, kasatorius aiškiai suformulavo argumentus, dėl kurių prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, atsakovas į juos pateikė savo atsiliepimą, tačiau nei šiuose, nei kituose byloje pateiktuose dokumentuose nebuvo keliamas ieškinio senaties taikymo klausimas, todėl apeliacinės instancijos teismo ieškinio senaties termino praleidimo konstatavimas dėl reikalavimo priteisti delspinigius laikytinas apeliacinio skundo ribų peržengimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas būtų pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Apeliacinio skundo ribų peržengimas reikštų sprendimo panaikinimo pagrindą tik tuo atveju, kai dėl tokio peržengimo būtų priimamas teisiškai nepagrįstas sprendimas. Bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų funkcija. Kasacinis teismas fakto klausimų nesprendžia (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Taigi teisiškai reikšminga aplinkybė, kad užsakytos prekės buvo perduotos kasatoriui, vadovaujantis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teismų buvo nustatyta. Pagal byloje pateiktas PVM sąskaitas faktūras (Nr. 000566, Nr. 000932, Nr. 000615) ir šalių pasirašytus Sutarties priedus dėl konkrečių darbų ir jų kiekių (jose įtvirtintas užsakymo įvykdymo datas), pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šioje byloje nekonstatuotas šių darbų įvykdymo termino pažeidimas, todėl pagrindo priteisti Sutarties 2.3 punkte nustatytus delspinigius nebuvo.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad kasacinio skundo argumentais nėra nuginčytas byloje priimtos Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 10 d. nutarties teisinis pagrįstumas, dėl to aptariamas procesinis sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų ir byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių

Kasacinį skundą atmetant, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Kasaciniame teisme patirta 45,78 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 26 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi patenkintas kasatoriaus prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui UAB „Pozicija“ (kodas 120256271, buveinės adresas: Žukausko g. 49, Vilniuje, (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausantį 194 101,78 Lt vertės nekilnojamąjį ir (ar) kilnojamąjį turtą bei turtines teises, esantį pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant jį perleisti, įkeisti kitiems asmenims ar kitaip apsunkinti. Nekilnojamojo ir (ar) kilnojamojo turto, turtinio teisių nesant ar jo nepakankant, areštuoti 194 101,78 Lt atsakovui priklausančias pinigines lėšas, esančias pas atsakovą ir (ar) trečiuosius asmenis, suteikiant atsakovui teisę vykdyti atsiskaitymus su ieškovu, darbuotojais, mokėti mokesčius valstybei ir privalomas socialinio draudimo įmokas, kitais galimais atsakovo kreditoriais, esančiais pirmesnės nei ieškovas eilės išieškotojais, jei prievolių šiems kreditoriams įvykdymo terminas yra suėjęs, taip pat areštuojamą turtą naudoti išlaidoms, skirtoms įprastai įmonės veiklai vykdyti. Kasaciniam teismui palikus galioti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys atmestas, laikinoji apsaugos priemonė naikintina (CPK 150 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 150 straipsnio 2 dalimi, 340 straipsnio 5 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš R. P. firmos „Romuna“ (j. a. k. 123609068) 45,78 (keturiasdešimt penkis litus 78 ct) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), įmokos kodas 5660).

Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui UAB „Pozicija“ (kodas 120256271, buveinės adresas: Žukausko g. 49, Vilniuje, (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise priklausantį 194 101,78 Lt (vieno šimto devyniasdešimt keturių tūkstančių vieno šimto vieno Lt 78 ct) vertės nekilnojamąjį ir (ar) kilnojamąjį turtą bei turtines teises, esantį pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant jį perleisti, įkeisti kitiems asmenims ar kitaip apsunkinti. Nekilnojamojo ir (ar) kilnojamojo turto, turtinio teisių nesant ar jo nepakankant, areštuoti 194 101,78 Lt atsakovui priklausančias pinigines lėšas, esančias pas atsakovą ir (ar) trečiuosius asmenis, suteikiant atsakovui teisę vykdyti atsiskaitymus su ieškovu, darbuotojais, mokėti mokesčius valstybei ir privalomas socialinio draudimo įmokas, kitais galimais atsakovo kreditoriais, esančiais pirmesnės nei ieškovas eilės išieškotojais, jei prievolių šiems kreditoriams įvykdymo terminas yra suėjęs, taip pat areštuojamą turtą naudoti išlaidoms, skirtoms įprastai įmonės veiklai vykdyti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Birutė Janavičiūtė

Janina Januškienė