Civilinė byla Nr. 3K-3-346/2014
Teisminio proceso Nr. 2-02-3-05855-2011-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 44.5.2.5; 114.11; 121.21 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. birželio 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. G. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Muitinės kriminalinės tarnybos dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo; trečiasis asmuo – Vilniaus teritorinė muitinė.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių valstybės atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, aiškinimo ir taikymo klausimai.
Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti jai iš atsakovo 13 217,53 Lt turtinės ir 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Ieškovė nurodė, kad Muitinės kriminalinės tarnybos Vilniaus skyriuje 2010 m. rugpjūčio 26 d. jai pradėtas ikiteisminis tyrimas, nustačius, jog iš Baltarusijos į Lietuvą per Šalčininkų kelio postą, kuriame tuo metu inspektorės pareigas atliko ieškovė, atvyko vilkikas su nedeklaruotomis prekėmis – cigaretėmis, kurių muitinė vertė – apie 4 000 000 Lt. Ieškovė 2010 m. rugpjūčio 26 d. pagal Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnį buvo laikinai sulaikyta ilgiau nei parą. 2010 m. rugsėjo 3 d. raštu jai pranešta apie įtarimą; nuo 2010 m. rugsėjo 10 d. iki 2010 m. lapkričio 9 d. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. 2011 m. gegužės 6 d. ikiteisminis tyrimas ieškovei nutrauktas. Jos įsitikinimu, ikiteisminis tyrimas pradėtas neteisėtai, neturint teisinio ir faktinio pagrindo. Ieškovei įtarimas pareikštas dėl to, kad ji, eidama inspektorės pareigas, patikrino tik krovinio dokumentus, bet nenuėmė plombos ir nepatikrino vežamo krovinio. Ieškovės teigimu, ji neturi pareigos tikrinti krovinio ir tai buvo nurodžiusi ikiteisminį tyrimą atlikusiems pareigūnams. Ikiteisminis tyrimas nutrauktas, remiantis tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir pareiškiant ieškovei įtarimą. Jai nepagrįstai pritaikytos procesinės prievartos priemonės (sulaikymas, darbo vietos krata). Ieškovės patirtą turtinę žalą sudaro: 526,53 Lt išlaidos vaistams, 5000 Lt išlaidos kelionėms pas gydytojus ateityje, 5300 Lt teisinės gynybos, kuria naudojosi ikiteisminio tyrimo metu, išlaidos, 2391 Lt išlaidos vykstant pas gydytojus ir dėl procesinių veiksmų būtinos išvykos į Vilnių, 3984,33 Lt negautas darbo užmokestis nušalinimo nuo darbo metu. Neturtinę žalą ieškovė vertina 50 000 Lt, iš jų – 25 000 Lt už sveikatai padarytą žalą, 25 000 Lt – už kitoms neturtinėms vertybėms padarytą žalą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad ieškovei pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio metu buvo taikytos tokios procesinės prievartos priemonės: 2010 m. rugpjūčio 26 d. atlikta ieškovės ir jos darbo vietos krata; nuo 2010 m. rugpjūčio 26 d. iki rugpjūčio 27 d. ieškovė laikina sulaikyta; 2010 m. rugpjūčio 27 d. jai paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti; 2010 m. rugsėjo 3 d. jai įteiktas pranešimas apie įtarimą; 2010 m. rugpjūčio 27 d. ir 2010 m. rugsėjo 3 d. ieškovė apklausta; nuo 2010 m. rugsėjo 9 d. iki lapkričio 9 d. – nušalinta nuo pareigų.
Teismas nurodė, kad valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą neteisėtais valdžios institucijų, pareigūnų veiksmais (CK 6.272 straipsnis) atsiranda nustačius deliktinės atsakomybės sąlygų visumą: neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis), žalą (CK 6.249 straipsnis), priežastinį ryšį (CK 6.247 straipsnis) ir kaltę (CK 6.248 straipsnis). Neteisėti veiksmai CK 6.272 straipsnio 1 dalies prasme – įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (nuosprendžiu, nutartimi ir pan.) ar kito kompetentingo pareigūno įstatymų nustatyta tvarka nustatyti BPK ar ATPK pažeidimai, kuriuos padarė atitinkamų institucijų pareigūnai, priimdami sprendimą sulaikyti, suimti, nuteisti asmenį ir pan., o pagrindas žalai atlyginti – dėl šių neteisėtų veiksmų atsiradusi turtinė ir (arba) neturtinė žala. Ištyręs byloje pateiktus ikiteisminio tyrimo duomenis, susipažinęs su byloje pateiktais įrodymais bei šalių pateiktais argumentais, teismas sprendė, kad nėra visų būtinųjų sąlygų atsakovo deliktinei atsakomybei kilti.
Teismas nesutiko su ieškovės argumentu, kad ikiteisminio tyrimo (praėjus dešimt mėnesių nuo jo pradžios) nutraukimas motyvuojant tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios buvo ikiteisminio tyrimo pradžioje, teikia pagrindą teigti, jog ikiteisminis tyrimas ir jo metu atlikti procesiniai veiksmai neteisėti; pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo nutraukimas savaime nereiškia visų ikiteisminio tyrimo metu atliktų procesinių veiksmų, priimtų procesinių sprendimų neteisėtumo ir nepagrįstumo. Nutraukiant ikiteisminį tyrimą, nekonstatuoti neteisėti atitinkamų institucijų ir pareigūnų veiksmai; nei ieškinyje, nei teismo posėdžio metu ieškovė nenurodė, kurias, jos manymu, baudžiamojo proceso teisės normas pažeidė ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai.
Teismas sprendė, kad, atsižvelgiant į byloje pateiktus duomenis ir BPK 166 straipsnio 1 dalį, pagal kurią ikiteisminis tyrimas pradedamas gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką arba prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius, ir BPK 168 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, jog ikiteisminį tyrimą atsisakoma pradėti tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, sprendė, kad ikiteisminis tyrimas ieškovei pradėtas pagrįstai. Ieškovei pareikšti įtarimai dėl to, kad ji galbūt netinkamai atliko inspektorės pareigas ir nepatikrino transporto priemonės, kurioje rasta nedeklaruotų prekių; pažymėjo, jog prieš keturis mėnesius iki aptariamo ikiteisminio tyrimo pradžios ieškovei jau buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl labai panašių aplinkybių, todėl, teismo nuomone, ikiteisminio tyrimo pareigūnams galėjo kilti įtarimų. Kartu teismas pažymėjo, kad ieškovė, atlikdama savo pareigas, turėjo vadovautis Muitinės departamento generalinio direktoriaus patvirtintomis Rizikos valdymo muitinės poste taisyklėmis (toliau – Rizikos valdymo taisyklės), kuriose reglamentuojami transporto priemonių, kuriomis gali būti gabenamos nelegalios prekės, atpažinimo požymiai, kuriuos ieškovė (atsižvelgiant į jau anksčiau jai pradėtą ikiteisminį tyrimą) turėjo vertinti itin atidžiai. Teismas pažymėjo, kad, siekiant nustatyti, ar ieškovė tinkamai ėjo savo pareigas, būtina buvo išsiaiškinti visas su jos veikla susijusias aplinkybes, apklausti liudytojus, ištirti kitus duomenis, todėl ikiteisminis tyrimas pradėtas pagrįstai.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2013 m. spalio 4 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimą nepakeistą.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad asmeniui, kuriam pradėtas ikiteisminis tyrimas nutrauktas, turtinė ar neturtinė žala gali būti priteista ir tuo atveju, kai ikiteisminio tyrimo metu jis neskundė pareigūnų veiksmų ir jie nebuvo pripažinti neteisėtais ikiteisminio tyrimo byloje.
Pasisakydama dėl ikiteisminio tyrimo ieškovei pradėjimo teisėtumo bei pagrįstumo, teisėjų kolegija nustatė, kad ikiteisminis tyrimas ieškovei pradėtas, 2010 m. rugpjūčio 26 d. (duomenys neskelbtini), pareigūnams aptikus vilkiką „Man“, kuriame buvo 600 000 pakelių cigarečių, ir nustačius, jog ši transporto priemonė įvažiavo į Lietuvą per Šalčininkų kelio postą, kuriame tuo metu dirbo ieškovė. Pranešime apie įtarimą buvo nurodyta, kad ieškovė, eidama kelio posto inspektorės pareigas, jas atliko netinkamai, nes 2010 m. rugpjūčio 26 d. į kelio postą atvykus vilkikui „Man“, nenuėmė plombos ir nepatikrino krovinio, taip pažeidė Rizikos valdymo taisykles bei kitus norminius aktus. Atliekant ikiteisminį tyrimą, buvo apklaustas G. T., kuris parodė, kad dirba muitinės Šalčininkų kelio posto vyresniojo inspektoriaus pareigose; vilkiku „Man“ gabento krovinio skirtumas tarp nustatyto svorio ir svorio, nurodyto dokumentuose, buvo apie 300 kg; jis puspriekabių neatidarinėjo ir krovinių netikrino, nes tokį sprendimą priima dokumentus forminantis pareigūnas; ieškovei jis pasakė, kad svoris atitinka, nes 300 kg svorio skirtumas vertintinas kaip nedidelis. Ištyrus visas reikšmingas aplinkybes ir apklausus liudytojus, konstatuota, kad ieškovė nepadarė muitinės veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo, nes ji neturi pareigos visais atvejais patikrinti krovinį. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytos aplinkybės teikia pagrindą spręsti, kad ikiteisminis tyrimas ieškovei pradėtas turint pakankamą pagrindą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovė apklausta kaip įtariamoji du kartus – 2010 m. rugpjūčio 27 d. ir 2010 m. rugsėjo 3 d., taip pat į atsakovo atstovo atsiliepime į ieškinį nurodytus argumentus, jog pranešimai apie įtarimą ieškovei įteikti prieš abi apklausas, atmetė apeliacinio skundo argumentus, kad ieškovei pranešimas apie įtarimą įteiktas tik 2010 m. rugsėjo 3 d., kaip neįrodytus; nesutiko su apeliacinio skundo argumentu, kad, prieš pareiškiant ieškovei įtarimus, ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo apklausti Vilniaus teritorinės muitinės Šalčininkų kelio posto viršininką V. D., kuris būtų nurodęs, kokiems pareigūnams tenka pareiga fiziškai tikrinti krovinį, nes iš nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą matyti, jog apklaustas kaip liudytojas G. T. parodė, kad sprendimą tikrinti krovinį ir atidarinėti puspriekabę turėjo priimti dokumentus forminantis pareigūnas, šiuo atveju – ieškovė.
Pasisakydama dėl procesinių prievartos priemonių taikymo pagrįstumo, teisėjų kolegija pažymėjo, kad tiek ieškovės sulaikymas, tiek kardomosios priemonės paskyrimas – baudžiamojo proceso veiksmai, atlikti siekiant išsiaiškinti padarytą nusikaltimą – krovinio pervežimą per sieną, nesumokėjus muito mokesčio, todėl ieškovė, kaip pareigūnė, praleidusi šį krovinį per kelio postą, galėjo būti įtariama prisidėjusi prie nurodyto nusikaltimo padarymo. Rizikos valdymo taisyklėse nenustatyta, kuris iš kelio poste dirbančių pareigūnų yra rizikos valdytojas, atsakingas už krovinio patikrinimą, todėl tik tyrimo metu ši aplinkybė galėjo būti nustatyta, taip pat ir tai, ar ieškovė turėjo pareigą krovinį patikrinti. Liudytojas V. D. paaiškino, kad jis nurodė muitinės pareigūnams atlikti fizinį krovinio patikrinimą tuo atveju, jei krovinine transporto priemone gabenamos rizikos prekės ir pareigūnui kyla kokių nors įtarimų. Taigi tyrėjai turėjo nustatyti, ar tiriamu atveju muitinės pareigūnams turėjo kilti kokių nors įtarimų dėl gabenamo krovinio. Tai, kad ieškovė neįžvelgė rizikos veiksnių ir požymių, įvertinta tinkamu jos, kaip inspektorės, pareigų atlikimu, todėl ikiteisminis tyrimas nutrauktas, tačiau ši aplinkybė nebuvo akivaizdi tyrimo pradžioje, kai buvo atliekami veiksmai, kuriuos ieškovė nurodo kaip neteisėtus.
Teisėjų kolegija, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, kad ikiteisminis tyrimas truko pernelyg ilgai, nustatė, jog ikiteisminio tyrimo veiksmai, kuriuose dalyvavo ieškovė, buvo atliekami nuo 2010 m. rugpjūčio 26 d. iki rugsėjo 8 d., 2011 m. gegužės 6 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas; pažymėjo, kad ieškovė neįrodė, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuratūros pareigūnai ar teismas veikė aiškiai nekvalifikuotai, kad tyrimas užsitęsė nepagrįstai ilgą laiką, todėl jos reikalavimai atlyginti žalą pirmosios instancijos teismo atmesti pagrįstai. Teisėjų kolegija nurodė, kad net jeigu būtų nustatyta, jog sveikatos sutrikimų ieškovei atsirado dėl jos baudžiamojo persekiojimo, nenustačius visų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas jai negalėtų būti priteisiamas.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 4 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:
1. Dėl netinkamo procesinių veiksmų ir taikytų priemonių vertinimo pagal baudžiamojo proceso teisės normas. Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti: 1) ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; 2) kokiu pagrindu nutrauktas ikiteisminis tyrimas; 3) kaip įvertintas ikiteisminio tyrimo procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka. Teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, turi įvertinti nurodytas aplinkybes civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų aspektu pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles ir gali prieiti prie priešingos išvados, negu padarytoji baudžiamajame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xODMvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-183/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-183/2006">3K-7-183/2006</a>; 2008 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. U. ir kt. v. D. N. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTUvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-215/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-215/2008">3K-3-215/2008</a>; kt.). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad vien tas faktas, jog (duomenys neskelbtini) pareigūnai aptiko vilkiką „Man“ su 600 000 pakelių cigarečių ir ši transporto priemonė įvažiavo į Lietuvą per Šalčininkų kelio postą, buvo pagrindas pareikšti įtarimus Šalčininkų kelio poste dirbusiai muitinės pareigūnei – kasatorei. Jai ikiteisminis tyrimas pradėtas ir 2010 m. rugsėjo 3 d. pranešimu apie įtarimą, vadovaujantis BPK 187 straipsniu, pranešta, kad ji padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 229 straipsnyje, t. y. kad ji netinkamai atliko savo pareigas, nes tikrino tik krovinio dokumentus, nenuėmė plombos ir nepatikrino krovinio, taip pažeisdama Rizikos valdymo taisykles bei kitus norminius aktus. Nurodytų taisyklių 4 punkte nustatyta, kad kiekviename muitinės poste visą darbo laiką turi dirbti vienas arba keli pareigūnai paskirti posto (pamainos) viršininko atsakingais už rizikos valdymą muitinės poste. Šiam darbui skiriami aukštą kvalifikaciją, didelį darbo stažą ir atitinkamas žinias bei asmenines savybes turintys pareigūnai. Kartu gali dirbti teritorinio rizikos valdymo padalinio pareigūnai, informavę apie tai posto (pamainos) viršininką. Taisyklių 10–11 punktuose nustatyta, kad tikrinimą atliekantys pareigūnai privalo vykdyti rizikos valdytojo nurodymus ir atlikti jo nurodytus tikrinimus, o kiti muitinės poste dirbantys pareigūnai atlikdami savo pareigas vertina riziką pagal savo pastebėjimus ir siūlymus. Kasatorės teigimu, ji nebuvo paskirta už rizikos valdymą atsakinga pareigūne, turėjo atlikti tik dokumentų tikrinimą. Sunkvežimį apžiūrėjo kitas muitinės pareigūnas G. T. Be to, net ir esant konkrečių rizikos veiksnių, Rizikos valdymo taisyklėse nenustatyta muitinės pareigūno pareigos kiekvieną kartą fiziškai patikrinti vežamus krovinius. Dėl to kasatorė Rizikos valdymo taisyklių nepažeidė ir negalėjo pažeisti. Be to, šių taisyklių pažeidimo atveju gali būti taikoma tik drausminė, bet ne baudžiamoji atsakomybė. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai neištyrė muitinį patikrinimą ir kasatorės pareigas reglamentuojančių teisės aktų ir, remdamiesi tariamos kasatorės pareigos – tikrinti krovinius – pažeidimu, suformulavo kasatorei įtarimus. Šių nekvalifikuotų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų pagrindu kasatorei taikytos procesinės prievartos priemonės: laikinas sulaikymas ilgiau nei parą (BPK 140 straipsnis); asmens bei darbo vietos krata (BPK 145, 146 straipsniai); rašytinis pasižadėjimas neišvykti (BPK 136 straipsnis); laikinas nušalinimas nuo pareigų (BPK 157 straipsnis). Taigi, kasatorės įsitikinimu, ikiteisminis tyrimas pradėtas ir procesinio poveikio priemonės taikytos nesant pakankamai duomenų apie tai, kad ji galėjo padaryti nusikalstamą veiką, todėl pripažintini neteisėtais. Tokią išvadą, be kita ko, patvirtina Vilniaus apygardos prokuratūros 2011 m. gegužės 6 d. nutarime dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo konstatuotos aplinkybės, kad muitinį tikrinimą reglamentuojantys norminiai aktai neįpareigoja muitinės pareigūno privalomai atlikti visų su kroviniu vykstančių transporto priemonių fizinį krovinio patikrinimą; nėra objektyvaus pagrindo teigti, kad kasatorės veiksmais buvo padaryta priešinga valstybės tarnybai veikla, nėra pagrindo tvirtinti, jog nurodytomis aplinkybėmis kasatorė, kaip valstybės tarnautoja, neatliko savo pareigų, ar jas atliko netinkamai taip, kad dėl jų valstybė, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelę žalą. Kasatorės nuomone, taip pripažįstama, kad ikiteisminis tyrimas jai negalėjo būti pradėtas. Be to, ikiteisminis tyrimas tęsėsi pernelyg ilgai. BPK 176 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas bylose dėl neatsargių nusikaltimų turi būti baigtas per šešis mėnesius. Pagrindas nutraukti nepagrįstai pradėtą ikiteisminį tyrimą kasatorei buvo nuo pat jo pradžios. Išvada, kad kasatorė nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, padaryta tik praėjus daugiau nei devyniems mėnesiams nuo įtarimų kasatorei pareiškimo. Taip pareigūnai pažeidė bendrąją rūpestingumo pareigą, įtvirtintą BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje, CK 6.263 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės sąlygų buvimo, visų šių aplinkybių neįvertino, todėl padarė neteisėtas ir nepagrįstas išvadas.
2. Dėl civilinio proceso normų pažeidimo. Kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentu, kad byloje pakankamai įrodymų, jog 2010 m. rugpjūčio 27 d., ją apklausiant kaip įtariamąją, kasatorei įteiktas pranešimas apie įtarimą, todėl nepadarytas BPK 187 straipsnio 1 dalies pažeidimas. Šiame straipsnyje nustatyta, kad prieš pirmąją apklausą įtariamajam turi būti įteiktas rašytinis pranešimas apie įtarimą. Kreipdamasi į teismą kasatorė nurodė ir tai yra patvirtinta nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą, kad kasatorė, kaip įtariamoji, pirmą kartą apklausta 2010 m. rugpjūčio 27 d., o pranešimas apie įtarimą jai įteiktas tik 2010 m. rugsėjo 3 d. Atsakovas paaiškino, kad pranešimas apie įtarimą kasatorei įteiktas prieš pirmąją apklausą, tačiau jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas, į tai neatsižvelgdamas, pažeidė lygiateisiškumo ir rungimosi principus (CPK 12, 17 straipsniai).
Kasatorės nuomone, bylą nagrinėję teismai nesilaikė civilinio proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, nukrypo nuo šių normų aiškinimo bei taikymo klausimais suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Kasatorė pateikė byloje įrodymų, pagrindžiančių jos patirtos turtinės ir neturtinės žalos dydį, taip pat jai atliktos medicinos ekspertizės išvadas, kurios patvirtina, kad, prasidėjus ikiteisminiam tyrimui, kasatorei atsiradusios fizinės ir psichinės sveikatos problemos – neteisėtų pareigūnų veiksmų padarinys, tačiau jie teismų nevertinti ir dėl jų nepasisakyta. Pirmosios instancijos teismas dėl žalos, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, iš viso nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas šių pirmosios instancijos teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo nevertino.
3. Dėl civilinės teisės normų, reglamentuojančių valstybės pareigą atlyginti žalą, pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad byloje neįrodytos visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos:
Dėl nekvalifikuoto pareigūnų veikimo. Valstybei, kaip ir bet kuriam kitam asmeniui, taikoma bendro pobūdžio rūpestingumo pareiga, įtvirtinta CK 6.263 straipsnio 1 dalyje. Tai reiškia, kad valstybė, įgyvendindama savo funkcijas per atitinkamas valstybės institucijas ir pareigūnus, privalo užtikrinti, jog valstybės institucijos ir pareigūnai veiktų teisėtai. Valstybės pareiga taip pat yra užtikrinti reikiamą valstybės pareigūnų kvalifikaciją, kad dėl nekvalifikuotų pareigūnų veiksmų nebūtų padaroma žalos kitiems asmenims. Kai valstybės pareigūnai veikia aiškiai nekvalifikuotai, valstybei turi būti taikoma didesnė atsakomybė, nes valstybė pažeidė ne tik savo pareigą užtikrinti, kad jos pareigūnai veiktų rūpestingai, bet ir pareigą užtikrinti tinkamą savo pareigūnų kvalifikaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. R. v. Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MDQvMjAwNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-604/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-604/2005">3K-3-604/2005</a>). Valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ne tik dėl neteisėto teisėsaugos institucijų veikimo ar neteisėto neveikimo, bet ir tuo pagrindu, kad jų pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (laikytis tokio elgesio taisyklių, jog savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. D. v. Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzQvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-534/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-534/2009">3K-3-534/2009</a>). Kasatorės teigimu, pirmiau nurodyti kasacinio skundo argumentai patvirtina, kad ikiteisminis tyrimas jai pradėtas neteisėtai. Kasatorei pareikšti įtarimai nesant duomenų apie tai, kad ji privalėjo atlikti krovinio patikrinimą, bet jo neatliko, taip pat apie jos ir padaryto nusikaltimo (nelegalaus prekių įvežimo) ryšį, t. y. nesurinkus pakankamai duomenų sprendimui pradėti ikiteisminį tyrimą priimti. Taigi ikiteisminio tyrimo pareigūnai veikė nekvalifikuotai, pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Pareigūnų kvalifikacijos trūkumą, kasatorės nuomone, patvirtina ir tai, kad, norėdami gauti duomenų apie galbūt padarytą nusikalstamą veiką, pareigūnai galėjo pasinaudoti BPK įtvirtintomis informacijos rinkimo galimybėmis ir išsiaiškinti, jog kasatorės veiksmuose nėra baudžiamojo įstatymo draudžiamos veikos požymių, pavyzdžiui, pasinaudoti vaizdo kamerų užfiksuota vaizdo medžiaga, iš kurios matyti, kad fizinį krovinio patikrinimą atliko ne kasatorė, o kitas pareigūnas; apklausti kasatorę kaip liudytoją, ne kaip įtariamąją; prieš pareiškiant jai įtarimus, apklausti Šalčininkų kelio posto viršininką V. D., nes būtent jis nurodydavo, kada būtina sverti visas su kroviniais iš Baltarusijos į Lietuvą atvykstančias transporto priemones (šiuo atveju nurodymą pasverti transporto priemonę įvykdė kitas su kasatore dirbęs pareigūnas G. T.). Dėl to kasatorė nesutinka apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai neprivalėjo apklausti V. D. anksčiau, nei jis buvo apklaustas, taip pat kad aplinkybė, jog kasatorė tinkamai atliko savo kaip inspektorės pareigas, nebuvo akivaizdi ikiteisminio tyrimo pradžioje. Ikiteisminio tyrimo trukmė – devyni mėnesiai – taip pat vienas pareigūnų netinkamą kvalifikaciją patvirtinančių požymių. Apeliacinės instancijos teismas, nepripažindamas pareigūnų veiksmų nekvalifikuotais, kartu ir valstybės veiksmų neteisėtumo, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, pažeidė CK 6.272 straipsnį ir nukrypo nuo pirmiau nurodytos kasacinio teismo praktikos.
Dėl priežastinio ryšio ir žalos. Ikiteisminio tyrimo veiksmai turėjo tiesioginę įtaką kasatorės patirtai turtinei ir neturtinei žalai atsirasti. Kasatorei atsirado nemiga, apetito stoka, didelė vidinė įtampa, nesulaikomas verkimas, paviršinis miegas, krūpčiojimas; ant veido, smakro, lūpų – bėrimų pūlinukų, kt.; sutinimas, dėl kurio kasatorė negalėjo normaliai valgyti; padidėjo kraujospūdis, padažnėjo pulsas. Kasatorei paskirtas gydymas buvo neveiksmingas. Jai nustatyti psichologinės traumos padariniai – prislėgta nuotaika, nepasitikėjimas savo jėgomis. Byloje pateikti visi šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai, kartu ir teismo medicinos ekspertizės išvados. Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad iš karto po ikiteisminio tyrimo pradėjimo atsiradusios kasatorės fizinės ir psichinės sveikatos problemos – ikiteisminio tyrimo veiksmų padarinys. Ekspertai pripažino, kad kasatorės sveikatai padaryta žala savo pobūdžiu atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą.
4. Dėl CPK 330 straipsnio pažeidimo. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pažeidė CPK 330 straipsnio reikalavimus, nukrypo nuo šios normos aiškinimo ir taikymo klausimais suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad apeliacinės instancijos teismas sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje privalo glausta forma nurodyti nustatytas bylos aplinkybes, įrodymų, kuriais grindžia savo išvadas apie nustatytas aplinkybes, įvertinimą, argumentus, dėl kurių atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymus ir kitus teisės aktus bei kitus teisinius argumentus, kuriais vadovavosi darydamas išvadas (CPK 331 straipsnio 4 dalis). Be to, apeliacinės instancijos teismas sprendime (nutartyje) privalo pasisakyti dėl visų apeliacinio skundo argumentų. Teismas turi teisę neanalizuoti tik tų apeliacinio skundo argumentų, kurie visiškai nesusiję su byla arba yra draudžiami, tačiau kiekvienu atveju atsisakymas analizuoti apeliacinio skundo argumentus turi būti motyvuotas. Motyvuota nutartimi galima pripažinti tik tokią apeliacinės instancijos teismo nutartį, kurioje argumentuotai įvertinti visi, t. y. tiek faktiniai, tiek ir teisiniai, apeliacinio skundo argumentai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. G. ir kt. v. J. Š. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjkvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-429/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-429/2006">3K-3-429/2006</a>; 2008 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „NT Service“ v. Latvijos įmonė SIA „Radio Telecommunication Network“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-231/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-231/2008">3K-3-231/2008</a>; kt.). Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo šios praktikos, nes nepasisakė dėl visų kasatorės argumentų, kuriais ji grindė savo reikalavimus (pvz., dėl pareigūnų netinkamos kvalifikacijos ir rūpestingumo pareigos pažeidimo civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų – aspektu, dėl priežastinio ryšio ir žalos, kt.).
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Muitinės kriminalinės tarnybos, prašo kasacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:
1. Atsakovas nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl visų apeliacinio skundo argumentų ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands, no. 16034/90, judgment of 19 April 1994, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDQvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-344/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-344/2011">3K-3-344/2011</a>; kt.). Be to, atsakovo nuomone, apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl visų kasatorės apeliacinio skundo argumentų; tai, kad, vertindamas byloje esančius įrodymus, rėmėsi kasatorei nepalankiais įrodymais ir padarė atitinkamas išvadas, nereiškia, jog neatsižvelgė į kasatorės argumentus. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad kasatorė neįrodė, jog ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnai ar teismas veikė aiškiai nekvalifikuotai, taip pat kitų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl, net jeigu ir būtų pripažinta, jog sveikatos sutrikimų kasatorei atsirado dėl ikiteisminio tyrimo jai pradėjimo, valstybė neturėtų pareigos atlyginti kasatorės patirtą žalą.
2. Atsakovo nuomone, ikiteisminio tyrimo pareigūnai surinko pakankamai duomenų ikiteisminiam tyrimui kasatorei pradėti. Kasatorei įtarimas pareikštas dėl to, kad ji, būdama valstybės tarnautoja ir eidama Vilniaus teritorinės muitinės Šalčininkų kelio posto inspektorės pareigas, netinkamai atliko savo pareigas, t. y. 2010 m. rugpjūčio 26 d., apie 11.50 val., į Vilniaus teritorinės muitinės Šalčininkų kelio postą iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką atvykus vilkikui, tikrino tik dokumentus, nenuėmė plombos ir nepatikrino krovinio, taip pažeisdama Rizikos valdymo taisykles bei kitus norminius aktus, todėl valstybei buvo padaryta didesnė kaip 250 MGL žala t. y. apie 4 000 000 Lt; šiais veiksmais kasatorė padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 229 straipsnyje. Rizikos valdymo taisyklių 10 punkte nustatyta, kad muitinės poste dirbantys pareigūnai, atlikdami savo pareigas, vertina riziką pagal savo kompetenciją ir informuoja rizikos valdytoją apie savo pastebėjimus ir siūlymus; 24 punkte nustatyta, jog, vadovaudamiesi Taisyklėse išvardytais informacijos šaltiniais ir rizikos požymiais, poste dirbantys muitinės pareigūnai nuolat stebi situaciją poste, nustato postui būdingus rizikos veiksmus ir požymius ir imasi visų įmanomų priemonių rizikai sumažinti; 25 punkte nustatyta, kad pagrindinė posto pareigūnų taikoma rizikos mažinimo priemonė – tinkamai organizuotas ir sąžiningai atliekamas, nustatyta tvarka dokumentuojamas prekių, dokumentų, transporto priemonių, fizinių asmenų tikrinimas. Atsakovo teigimu, Šalčininkų kelio poste iš Baltarusijos įvažiavęs ir kasatorės tikrintas automobilis atitiko keturis Rizikos valdymo taisyklių nurodytus rizikos požymius: deklaruoti kroviniai (medžio drožlių plokštės ir klijuota fanera) atitiko 15.2 punkte nurodytą požymį, t. y. šios prekės priskiriamos prie dažnai naudojamų kitoms kontrabandos būdu gabenamoms prekėms paslėpti; pakrovimo vieta buvo didelės rizikos šalyje (19.6 punktas); gabenta iš šalies, kurioje prekių kainos kur kas mažesnės (19.12 punktas); gabenimo maršrutas buvo žinomas kaip būdingas tam tikriems pažeidimams (19.13 punktas) (Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Tarnybinių tyrimų tarnybos 2010 m. spalio 28 d. raštas). Kasatorė, nustačiusi nurodytus rizikos požymius, turėjo informuoti rizikos valdytoją, kad būtų patikrintas krovininis automobilis. Atsakovo nuomone, šiuo atveju reikšminga ir tai, kad jau anksčiau buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl labai panašių aplinkybių, t. y. per išorinę Lietuvos Respublikos sieną leista įvažiuoti transporto priemonei su didelės vertės kontrabanda. 2010 metų balandžio mėnesį Muitinės kriminalinėje tarnyboje pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikaltimų, nustatytų BK 199 straipsnio 1 dalyje ir 199 straipsnio2 1 dalyje, dėl to, kad 2010 m. balandžio 9 d. apie 3.15 val. Vilniuje Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai sulaikė patikrinti vilkiką „Volvo“, vykusį, kaip vėliau nustatyta, iš Baltarusijos Respublikos per Šalčininkų kelio postą. Tada kasatorė taip pat atliko tik transporto priemonės ir krovinio dokumentų patikinimą. Nurodyto ikiteisminio tyrimo metu kasatorė apklausta kaip liudytoja. Šio krovinio rizikos požymiai buvo tokie patys kaip pirmiau nurodyto krovinio, dėl kurio pradėtas ikiteisminis tyrimas kasatorei (abiem atvejais deklaruotas krovinys buvo panašus (fanera ir medžio drožlių plokštės), siuntėjas – iš Baltarusijos Respublikos). Atsakovo nuomone, šių aplinkybių visuma buvo pakankamas pagrindas įtarti, kad kasatorė netinkamai atliko tarnybines pareigas, ją sulaikyti, apklausti kaip įtariamąją ir laikinai nušalinti nuo pareigų. Prokuratūros nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodyta, kokie veiksmai atlikti ikiteisminio tyrimo metu: apklausti kiti poste dirbę muitinės pareigūnai, krovinį vežęs vairuotojas, buvo aiškinamasi, ar vežant krovinį nepažeistos jo plombos, ar krovinio svorio neatitiktis buvo pagrindas atlikti krovinio patikrinimą, tiriama, ar kasatorė turėjo ir (ar) galėjo krovinio tikrinimo metu nustatyti Rizikos valdymo taisyklėse nurodytus rizikos požymius, ar tokie požymiai buvo ir ar jų buvo pakankamai, atlikta kasatorės asmens ir darbo vietos krata, siekiant surasti daiktų ar dokumentų, galinčių turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti, imtasi priemonių nustatyti, ar kasatorė nesusijusi su kontrabandą įvežusiais asmenimis. Šie procesiniai veiksmai atlikti laikantis teisės aktų reikalavimų. Dėl to, atsakovo nuomone, bylą nagrinėjusių teismų išvados, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas esant tiek faktiniam, tiek teisiniam pagrindui, pripažintinos teisėtomis ir pagrįstomis.
3. Atsakovas nesutinka su kasatorės teiginiu, kad ikiteisminio tyrimo metu pažeista BPK 187 straipsnio 1 dalis, nes pranešimas apie įtarimą kasatorei įteiktas tik 2010 m. rugsėjo 3 d. Vilniaus apygardos prokuratūra jau prie atsiliepimo į ieškinį teismui ir bylos šalims pateikė 2010 m. rugpjūčio 27 d. kasatorės pasirašytą pranešimą apie įtarimą.
4. Ikiteisminio tyrimo trukmė – aštuoni mėnesiai ir devynios dienos (ikiteisminis tyrimas pradėtas 2010 m. rugpjūčio 26 d., o nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą priimtas 2011 m. gegužės 6 d.), o ne daugiau kaip devyni mėnesiai, kaip nurodo kasatorė. Remiantis CPK 178 straipsnyje įtvirtinta šalims pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, kasatorė, teigdama, kad ikiteisminio tyrimo metu konkrečiais laikotarpiais nebuvo atliekami jokie procesiniai veiksmai ar jų atlikimas buvo vilkinamas, turėjo tai įrodyti. Atsakovo nuomone, ikiteisminis tyrimas vyko operatyviai ir nuosekliai, jo metu buvo atlikti keturi specialisto tyrimai, apklausiami kiti įtariamieji (įtarimai buvo pareikšti keturiems asmenims) ir liudytojai, kreiptasi su teisinės pagalbos prašymu į Baltarusijos Respubliką. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas tą pačią dieną, kai buvo sulaikytas stambus kontrabandinis cigarečių krovinys. Esant pagrindui manyti, kad kasatorės veiksmuose gali būti nusikalstamos veikos požymių ir siekiant nustatyti ikiteisminiam tyrimui reikšmingas aplinkybes, 2010 m. rugpjūčio 26 d. ji laikinai sulaikyta, atlikta jos darbo vietos ir asmens krata. Pažymėtina, kad visi nurodyti veiksmai (sulaikymas ir kratos) buvo atliekami operatyviai, tą pačią dieną, kai buvo sulaikytas krovinys, siekiant išsiaiškinti visas įvykio detales.
5. Kasatorės pateiktoje ekspertizėje nenustatyta, kad kasatorei atsiradusios fizinės ir psichinės sveikatos problemos yra neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų padarinys. Bylą nagrinėję teismai, nenustatę ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros ir teismo neteisėtų veiksmų, dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų, be kita ko, žalos, padarytos kasatorės sveikatai, dydžio bei ekspertizės išvados pagrįstai nepasisakė ir jų nevertino. Be to, kasatorės prašymu civilinėje byloje atliktos medicinos ekspertizės išvada yra nepagrįsta, nelogiška, t. y. duomenys, kuriais remiamasi, nesutampa su padarytomis išvadoms, pvz., nustatyta, kad kasatorė 2003 m. smakro srityje turėjo pūlinukų, serga dermatitu, 2007 m. jos veidas buvo išbertas spuogais, 2008 m. jai diagnozuotas dermatitas, 2009 m. kasatorei išberta veido oda, tačiau galutinė išvada – kad sulaikymas ir kiti procesiniai veiksmai lėmė kasatorės susirgimus. Medicinos ekspertizė yra neišsami ir neobjektyvi, nes kasatorė ekspertizei nepateikė 2010 m. rugsėjo 9 d. atlikto kasatorės sveikatos patikrinimo Centrinėje medicinos ekspertizės komisijoje medicininių dokumentų. Pagal šiuos, kasatorė, atsakydama į Pareigūno privalomo periodinio profilaktinio sveikatos patikrinimo klausimyną, nurodė, kad šiuo metu nuo jokios ligos nesigydo, reguliariai jokių vaistų nevartoja, nusiskundimų dėl psichikos sveikatos neturi, su gydytoju psichiatru jokių konsultacijų neturėjo, raminamųjų ir psichiką veikiančių vaistų nevartoja, pastaruoju metu nei darbe, nei buityje, nei šeimoje streso nepatiria, miego sutrikimų neturi, jokio nerimo ryte nejaučia, be priežasties kylančio nerimo nejaučia, nuotaikų svyravimo nepasitaiko, jai nereikalinga psichologo, psichiatro ar psichoterapeuto konsultacija. Medicinos ekspertizės išvadose nurodyta, kad kasatorė turėjo sveikatos sutrikimų 2012 m. gegužės 28–30 d., tačiau nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pateikta duomenų, jog 2012 m. balandžio 23 d. kasatorei pradėtas dar vienas ikiteisminis tyrimas dėl kitos nusikalstamos veikos (dėl neteisėto prekių neišvežimo iš Lietuvos Respublikos). Taigi nurodytu laikotarpiu kasatorės sveikatos sutrikimus galėjo lemti naujo ikiteisminio tyrimo pradėjimas. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad tarp vaistų, kurių įsigijimo dokumentus pateikė kasatorė, yra preparatų, kurie neskirti jos gydymui, pvz., šampūnas ir pan.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, atstovaujamos Vilniaus apygardos prokuratūros, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Pritardama atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Muitinės kriminalinės tarnybos, atsiliepime nurodytiems argumentams, atsakovas nurodo tokius papildomus teisinius argumentus:
1. Atsakovo nuomone, nepagrįstas kasatorės argumentas, kad ji neprivalėjo patikrinti krovinio. Vilniaus teritorinės muitinės kelio posto inspektoriaus, atliekančio pareigas (Medininkų, Lavoriškių, Raigardo ir Šalčininkų) pareigybės aprašymo (patvirtintas Vilniaus teritorinės muitinės viršininko 2004 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 313-303) IV skirsnio 8.7, 8.8 punktuose nurodyta, kokius specialiuosius kvalifikacinius reikalavimus turi atitikti posto inspektorius: gebėti atlikti per postą gabenamų ar poste deklaruojamų prekių, dokumentų, transporto priemonių, keleivių ir bagažo muitinį tikrinimą bei įforminimą vadovaujantis teisės aktais; gebėti vykdyti kontrabandos, muitų taisyklių pažeidimų prevenciją; V skirsnio 9.1 punkte nurodyta, kad posto inspektorius privalo atlikti per postą gabenamų ar poste deklaruojamų prekių, dokumentų, transporto priemonių, keleivių ir bagažo muitinį tikrinimą bei įforminimą vadovaujantis teisės aktais; 9.4 ir 9.5 punktuose – posto inspektorius privalo vykdyti kontrabandos, muitų taisyklių pažeidimų prevenciją, nustačius įstatymų ir teisės aktų, už kurių įgyvendinimą atsakinga muitinė, pažeidimus, nustatyta tvarka sulaikyti asmenis, prekes, transporto priemones, atlikti asmens apžiūrą, surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą. Atsakovo teigimu, kasatorė neteisingai aiškina Rizikos valdymo taisykles, teigdama, kad jose nenustatyta pareigos visais atvejais atlikti fizinį krovinio patikrinimą, tai reiškia, jog ji negalėjo būti įtarta tarnybos pareigų neatlikimu ar netinkamu jų atlikimu. Taisyklių 24 punkte nurodyta, kad, vadovaudamiesi taisyklėse išvardytais informacijos šaltiniais ir rizikos požymiais, rizikos valdytojas ir kiti poste dirbantys muitinės pareigūnai nuolat stebi situaciją poste, nustato postui būdingus rizikos veiksnius ir požymius ir imasi visų įmanomų priemonių rizikai sumažinti, 25 punkte – kad pagrindinė posto pareigūnų taikoma rizikos mažinimo priemonė – tinkamai organizuotas ir sąžiningai atliekamas, nustatyta tvarka dokumentuojamas prekių, dokumentų, transporto priemonių, fizinių asmenų tikrinimas. Kasatorės tikrintas automobilis, kuriame vėliau buvo aptikta kontrabanda, atitiko kelis Taisyklėse nurodytus rizikos požymius: deklaruoti kroviniai (medžio drožlių plokštės ir klijuota fanera) atitiko 15.2 punkte nustatytą požymį, t. y. šios prekės priskiriamos prie dažnai naudojamų kitoms kontrabandos būdu gabenamoms prekėms paslėpti; pakrovimo vieta buvo didelės rizikos šalyje (19.6 punktas); gabenta iš šalies, kurioje prekių kainos kur kas mažesnės (19.12 punktas); gabenimo maršrutas buvo žinomas kaip būdingas tam tikriems pažeidimams (19.13 punktas). Kad šie rizikos veiksniai galbūt buvo neįvertinti, patvirtino patikrinimą atlikusi Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Tarnybinių tyrimų tarnyba, kurios 2010 m. spalio 28 d. rašte, be kita ko, nurodyta, kad taisyklėse pateikti rizikos informacijos šaltinių, rizikos veiksnių ir rizikos požymių sąrašai nebaigtiniai. Muitinės pareigūnai privalo nuolat ieškoti naujų informacijos šaltinių ir rizikos požymių, iš naujo juos įvertinti ir kūrybingai taikyti savo darbe. Šis atvejis buvo ne pirmas, kai, kasatorei dirbant poste, jos patikrinta transporto priemone buvo įvežta kontrabanda. Dėl to bylą nagrinėję teismai padarė pagrįstą išvadą, kad buvo pakankamas pagrindas įtarti, jog kasatorė netinkamai atliko tarnybines pareigas.
2. Atsakovo nuomone, visos procesinės prievartos priemonės kasatorei taikytos teisėtai. Nušalinimas nuo pareigų buvo taikytas tik du mėnesius, vėliau prokuroras nesikreipė dėl šios procesinės prievartos taikymo termino pratęsimo. Kasatorė neskundė apeliacinės instancijos teismui 2010 m. rugsėjo 13 d. nutarties, kurios pagrindu ji buvo nušalinta nuo pareigų. Kadangi buvo pakankamas pagrindas įtarti kasatorę nusikaltimo padarymu, tai jai pagrįstai skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Ši kardomoji priemonė yra švelniausia, nėra duomenų, kad dėl jos taikymo kasatorė patyrė nepatogumų; kasatorė šios neskundė, nė karto nesikreipė į prokurorą dėl kardomosios priemonės panaikinimo, pakeitimo ar leidimo laikinai išvykti iš gyvenamosios vietos.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Pritardama atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Muitinės kriminalinės tarnybos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atsiliepime nurodytiems argumentams, atsakovas papildomai nurodo, kad net jeigu ir būtų nustatytos visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, kasatorės reikalaujamas priteisti neturtinės žalos dydis – 50 000 Lt – neatitinka protingumo kriterijų, neproporcingas galimam padarytam pažeidimui ir prieštarauja tokios kategorijos bylose suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai (2009 m. sausio 20 d. sprendimas byloje Norkūnas v. Lietuva, pareiškimo Nr. 302/05; 2009 m. sausio 20 d. sprendimas byloje Četvertakas v. Lietuva, pareiškimo Nr. 16013/02; 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Grauslys v. Lietuva, bylos Nr. 36743/97).
Trečiojo asmens Vilniaus teritorinės muitinės atsiliepimas į kasacinį skundą neatitiko CPK 351 straipsnio reikalavimų, todėl jį atsisakyta priimti.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus bei (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, nenustačiusi viešojo intereso buvimo, neperžengia kasacinio skundo, kuriame keliami teisės klausimai, susiję su valstybės civilinės atsakomybe už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, ribų. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – jis saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, fakto klausimai analizuojami tiek, kiek reikia nustatyti, ar teismai teisingai taikė materialiosios teisės normas, taip pat ar tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą civiliniame procese reglamentuojančias proceso teisės normas.
Dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų
CK 6.272 straipsnyje reglamentuojamas specialusis civilinės deliktinės atsakomybės atvejis – valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl neteisėto procesinio veiksmo baudžiamajame ir administraciniame procese. Šioje teisės normoje įtvirtinta taisyklė, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Aiškindamas šios teisės normos turinį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad tokio pobūdžio civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos ir jų priežastinio ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjQvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-364/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-364/2008">3K-3-364/2008</a>; 2010 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. ir kt. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDAvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-200/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-200/2010">3K-3-200/2010</a>; kt.). Kadangi neteisėti veiksmai – viena iš prievolės atlyginti žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, atsiradimo būtinųjų sąlygų, tai svarbu nustatyti, kokie veiksmai pripažintini neteisėtais ir kokie yra neteisėtumo konstatavimo kriterijai.
Kasacinio teismo praktikoje akcentuota, kad neteisėti veiksmai, su kuriais įstatyme siejama valstybės prievolė atlyginti žalą (neteisėtas nuteisimas, neteisėtas suėmimas, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas procesinės prievartos priemonių pritaikymas, neteisėtas administracinis areštas) – procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuojami baudžiamojo proceso ir administracinės teisės normų. O iš jų kilusi valstybės deliktinė atsakomybė – civilinės teisės institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba, bylos Nr. 3K-7-381/2003; 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xODMvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-183/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-183/2006">3K-7-183/2006</a>; kt.).
Taigi esminiai kriterijai, pagal kuriuos turi būti vertinamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo veiksmų teisėtumas sprendžiant dėl valstybės prievolės atlyginti žalą, suformuluoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ir, kiek tai susiję su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija) garantuojamų teisių apsauga, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi principinių nuostatų, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nėra pagrindas preziumuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; civilinės atsakomybės aspektu reikšminga aplinkybė – ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas; reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų ar administracinių procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka; visą šią informaciją laikydamasis civilinių procesinių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų aspektu turi įvertinti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas ir padarytų teisinių išvadų pagrindu spręsti apie pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrįstumą. Dėl to teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, nei padarytoji baudžiamajame procese (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba, bylos Nr. 3K-7-381/2003; 2008 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjQvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-364/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-364/2008">3K-3-364/2008</a>; 2009 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. T. ir kt. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-5/2009; kt.).
Jeigu būtų nustatyta, kad asmens baudžiamasis persekiojimas pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, jog asmuo padarė nusikaltimą ir kad ikiteisminio tyrimo pradžios momentu nebuvo aplinkybių, nurodytų BPK 168 straipsnio 1 dalyje bei 3 straipsnio 1 dalyje, teismas turėtų aiškintis, ar teisėtai taikytos kardomosios priemonės ir kitos procesinės prievartos priemonės, ar jų skyrimas atitiko bendrąsias šių priemonių skyrimo nuostatas. Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl asmeniui paskirtos kardomosios ar kitokios procesinės prievartos priemonės teisėtumo, būtina, be kita ko, įvertinti jų skyrimo tikslą: skiriant šias priemones asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, o siekiama užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminio tyrimo atlikimą ir teisminį nagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-219/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-219/2010">3K-3-219/2010</a>). Teisėjų kolegija pažymi, kad procesinės prievartos priemonės baudžiamajame procese turi būti proporcingos siekiamiems proceso tikslams, pernelyg nesuvaržyti asmens (kaltinamojo) teisių, jei tam nėra objektyvaus būtinumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje E. B. v. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija ir kt., bylos Nr. 3K-3-102/2012).
Dėl laikino sulaikymo (BPK 140 straipsnis)
Laikinai sulaikius kasatorę, apribota jos teisė į laisvę, ginama pagal Lietuvos Respublikos ir tarptautinės teisės normas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnis, Konvencijos 5 straipsnis, BPK 44 straipsnio 1 dalis; kt.). Konvencijos 5 straipsnio (teisė į laisvę ir saugumą) 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir saugumą; niekam laisvė negali būti atimta kitaip, kaip šioje dalyje nustatytais atvejais ir įstatymo nustatyta tvarka; vienas tokių atvejų – kai asmuo teisėtai sulaikomas ar įkalinamas, kad būtų pristatytas kompetentingai teismo institucijai, pagrįstai įtariant jį padarius nusikaltimą ar kai pagrįstai manoma, jog būtina neleisti jam padaryti nusikaltimo, arba manoma, kad jis, padaręs tokį nusikaltimą, gali pabėgti.
Pagal EŽTT praktiką pagrįstas įtarimas, kurio buvimas yra būtinoji (sine qua non) suėmimo (sulaikymo) teisėtumo sąlyga, suprantamas kaip esantys (paaiškėję) faktai ar informacija, kurie pakankami objektyviam stebėtojui susidaryti nuomonę, kad įtariamasis gali būti padaręs nusikalstamą veiką (Murray v. the United Kingdom, no. 14310/88, judgment of 28 October 1994; Labita v. Italy, no. 26772/95, judgment of 6 April 2000; Shannon v. Latvia, no. 32214/03, judgment of 24 November 2009; kt.). Taigi faktai, kurie gali sukelti įtarimą šios nuostatos prasme, neturi būti tokio paties lygmens, kaip būtina apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ar kaltinimui pareikšti (tai įvyksta vėlesnėje proceso stadijoje (e. g. I. Mammadov v. Azerbaijan, no. 15172/13, judgment of 22 May 2014; Murray v. the United Kingdom, no. 14310/88, judgment of 28 October 1994, § 55). Aiškindamas „pagrįsto įtarimo“ sąvoką, EŽTT taip pat yra nurodęs, kad tas faktas, jog pareiškėjui nebuvo pateikta kaltinimų arba jis nebuvo perduotas teismui, nebūtinai reiškia, kad suėmimo tikslas neatitiko nurodytos Konvencijos nuostatos (Brogan and Others v. the United Kingdom, no. 11209/84; 11234/84; 11266/84; 11386/85, judgment of 29 November 1988; Erdagöz v. Turkey, no. 21890/93, judgment of 22 October 1997; Labita v. Italy, no. 26772/95, judgment of 6 April 2000).
Bylą nagrinėję teismai išsamiai netyrė, ar, sulaikant kasatorę, buvo pagrindas įtarti ją padarius nusikalstamą veiką; nenustatė šiuo aspektu esminių aplinkybių; iš esmės neanalizavo pagrįsto įtarimo buvimo Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punkto prasme, todėl teisėjų kolegija sprendžia perduoti šį klausimą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Teismas, nagrinėsiantis bylą iš naujo, turėtų nustatyti ir sprendime išdėstyti, kokie buvo kasatorės, atliekančios dokumentų patikrinimą ir įforminimą, įgaliojimai priimant sprendimą atlikti fizinį patikrinimą ir tokį sprendimą įgyvendinant (pavyzdžiui, posto viršininkas V. D. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad sprendimą dėl taikytino patikrinimo būdo ji turėjo priimti pati, T. 1, b. l. 36-37; taip pat žr. b. l. 73); kiek apytiksliai panašių rizikos požymių, kaip ir kontrabandą gabenusi transporto priemonė, turinčių vilkikų per pamainą pravažiuoja per Šalčininkų postą; koks jų skaičius paprastai tikrinamas; ar įprasta atlikti fizinį patikrinimą nesant papildomų rizikos požymių (pavyzdžiui, didelė svorio neatitiktis ar prieštaravimai dokumentuose, įtartinas vairuotojo elgesys ir pan.), kt. Vertinant pareigūnų veiksmų teisėtumą, būtina nustatyti, kokia informacija turėjo būti žinoma rūpestingiems ir kvalifikuotiems pareigūnams, kurių specializacija – su muitinės veikla susijusių nusikaltimų tyrimas. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovo Muitinės kriminalinės tarnybos atstovas pirmosios instancijos teismo posėdyje negalėjo atsakyti į teismo klausimus, susijusius su kasatorės (muitinės pareigūnės) konkrečiomis pareigomis aptariamoje situacijoje (T. 2, b. l. 112).
Teismai, vertindami kasatorės sulaikymo teisėtumą, sprendė, kad buvo pagrindas ją įtarti, tačiau iš esmės netyrė, ar egzistavo kitos privalomosios baudžiamojo proceso įstatyme nustatytos laikino sulaikymo sąlygos. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas pagrįstai, glaustai nurodė, kad, atsižvelgiant į nusikaltimo pobūdį, į tai, jog sulaikyta transporto priemonė (kurios kasatorė netikrino fiziškai) su stambia kontrabanda, tokie procesiniai veiksmai – procesinių prievartos priemonių taikymas – nevertintini neteisėtais ar neproporcingais. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad tiek kasatorės sulaikymas, tiek kardomosios priemonės parinkimas buvo baudžiamojo proceso veiksmai, atlikti siekiant išsiaiškinti padarytą nusikaltimą – krovinio pervežimą per sieną, nesumokėjus muito mokesčio, todėl kasatorė, kaip pareigūnė, praleidusi šį krovinį per kelio postą, galėjo būti įtariama nusikaltimo padarymu, nes turėjo būti nustatytos nusikaltimui ištirti reikšmingos aplinkybės, t. y. kaip krovinys buvo praleistas pro muitinės kelio postą, kuriame dirbo muitinės pareigūnai.
Remiantis BPK 140 straipsniu, laikinas sulaikymas, neužklupus asmens nusikalstamos veikos padarymo vietoje ar tuoj po nusikalstamos veikos padarymo (kaip kasatorės atveju), nėra įprasta procesinės prievartos priemonė, kurios taikymą suponuoja asmens įtarimas padarius nusikalstamą veiką. Pagal BPK 140 straipsnio 2 dalį toks sulaikymas galimas tik išimtiniais atvejais, kai yra visos šioje nuostatoje nustatytos sąlygos, t. y. paaiškėja, kad yra BPK 122 straipsnyje nustatyti suėmimo skyrimo pagrindai ir sąlygos; tuoj pat būtina suvaržyti asmeniui laisvę siekiant šio Kodekso 119 straipsnyje numatytų tikslų; nėra galimybės šio Kodekso 123 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka itin skubiai kreiptis į teismą dėl suėmimo skyrimo. Nagrinėjamoje byloje teismai, pateikę bendro pobūdžio glaustus argumentus dėl pagrindo įtarti kasatorę buvimo ir būtinybės atlikti tyrimą, visiškai nevertino, ar nagrinėjama situacija laikytina būtent tokiu išimtiniu atveju, kai galimas asmens sulaikymas pagal BPK 140 straipsnio 2 dalį, ir ar egzistavo visos šioje nuostatoje nurodytos sąlygos sulaikyti kasatorę – neteistą, nuolatinį darbą ir šeimą (be kita ko, du nepilnamečius vaikus) turinčią moterį, įtariamą nesmurtinio nusikaltimo padarymu. Iš naujo nagrinėjant civilinę bylą šiuo aspektu turi būti pateikti konkretūs duomenys, patvirtinantys, kad nurodytų įstatymo reikalavimų sulaikant kasatorę laikytasi. Teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat reikšminga nustatyti 2010 m. rugpjūčio 26–27 d. įvykių eigą, patikrinti, ar buvo laikomasi kitų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų sulaikant kasatorę, ar sulaikymas tinkamai įformintas.
Dėl ikiteisminio tyrimo trukmės
Kasatorė teigia, kad ikiteisminis tyrimas jai truko nepagrįstai ilgai, o teismai netinkamai vertino šios aplinkybės reikšmę sprendžiant dėl valstybės civilinės deliktinės atsakomybės.
Teismų byloje nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas kasatorei pradėtas 2010 m. rugpjūčio 26 d., o nutrauktas – 2011 m. gegužės 6 d. t. y. truko daugiau nei aštuonis mėnesius. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad kasatorė neįrodė, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuratūros pareigūnai ar teismas veikė aiškiai nekvalifikuotai, kad tyrimas užsitęsė nepagrįstai ilgai, todėl jos reikalavimai atlyginti žalą pirmosios instancijos teismo atmesti pagrįstai.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad aplinkybė, jog kasatorės ikiteisminio tyrimo trukmė nėra itin ilga, savaime nereiškia ikiteisminio tyrimo trukmės pagrįstumo, nes ikiteisminis tyrimas gali būti tęsiamas tik tiek, kiek būtina siekiant baudžiamojo proceso tikslų. Įtariamojo statusas suponuoja atitinkamus nepatogumus, kasatorės atveju – ir konkrečius jos teisių apribojimus taikant nušalinimą nuo pareigų ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal BPK 176 straipsnio 1 dalies 2 punktą (straipsnio redakcija, įsigaliojusi nuo 2010 m. spalio 1 d.) ikiteisminis tyrimas turi būti atliktas per kuo trumpiausius terminus, dėl neatsargių nusikaltimų – ne ilgiau kaip per šešis mėnesius. Kasatorės atveju šis terminas pažeistas; teismai tokio pažeidimo priežasčių ir įtakos kasatorės teisėms nevertino. Skundžiamuose procesiniuose sprendimuose pateikti tik bendro pobūdžio abstraktūs motyvai dėl ikiteisminio tyrimo trukmės pagrįstumo. Iš naujo nagrinėjant civilinę bylą šiuo aspektu turi būti nustatyta konkreti ikiteisminio tyrimo įvykių eiga; jo metu atlikti veiksmai; kaip jie susiję su kasatore; tęsiant tyrimą dėl kasatorės gauta įrodomąją reikšmę turinti informacija ir informacija, kurią dar reikėjo rasti ir (ar) patikrinti; tai, kokiu procesiniu momentu buvo surinkta pakankamai duomenų, paneigiančių kasatorei pareikštą įtarimą; kokių priemonių ir ar operatyviai ėmėsi kompetentingi pareigūnai, spręsdami ikiteisminio tyrimo nutraukimo jai klausimą. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal 2010 m. rugsėjo 3 d. pranešimą apie įtarimą kasatorė buvo įtariama tik neatsargaus nusikaltimo, nustatyto BK 229 straipsnyje (tarnybos pareigų neatlikimas), padarymu, taigi svarstytina, ar ikiteisminio tyrimo jai tąsa galėjo būti pateisinama informacijos apie kitus įtariamuosius rinkimu.
Atsižvelgiant į iš naujo išnagrinėjus bylą padarytas išvadas dėl ikiteisminio tyrimo trukmės pagrįstumo ir dėl to, ar tęsiant tyrimą buvo pagrindas ir toliau įtarti kasatorę padarius nusikalstamą veiką, turi būti įvertintas ir rašytinio pasižadėjimo neišvykti bei nušalinimo nuo pareigų teisėtumas. Pažymėtina, kad jeigu būtų konstatuotas ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų neteisėtumas, turi būti sprendžiama ir dėl kitų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – žalos ir priežastinio ryšio – buvimo.
Vadovaudamasi tuo, kas pirmiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai patvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintus kasacijos pagrindus, apeliacinės instancijos teismas, netinkamai aiškindamas CK 6.272 straipsnio nuostatas, netyrė ir nevertino šiai normai taikyti reikšmingų aplinkybių, neišsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo atliktą valstybės civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų buvimo vertinimą. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Kasacinis teismas turėjo 10,51 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl nurodytų ir šalių turėtų išlaidų atlyginimo priteisimo turės pasisakyti šis teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 4 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjos Gražina Davidonienė
Sigita Rudėnaitė
Dalia Vasarienė
