Civilinė byla Nr. 3K-3-350/2014
Teisminio proceso 2-28-3-03803-2010-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 16.5.1; 16.7.; 16.8.;
60.; 73.2.6.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. birželio 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Vasarienės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. S. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 10 d. nutarties ir Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „TFA Logistic“ ieškinį atsakovams V. S., If P&C Insurance AS dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo A. S., bei atsakovo V. S. priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „TFA Logistic“ dėl visiškos materialinės atsakomybės sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo A. S..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių vežėjo atsakomybę už krovinio sugadinimą pagal CMR nuostatas, visiškos materialinės darbuotojo atsakomybės sutarties sudarymą, darbdavio regreso teisės į darbuotojo padarytos žalos atlyginimą įgyvendinimo sąlygas, nedraudžiamųjų įvykių nustatymą, aiškinimo ir taikymo klausimai.
Atsakovas V. S. (toliau – ir atsakovas) su UAB „Kelsvėja“ (pavadinimas pakeistas į UAB „TFA Logistics“; toliau – ir ieškovas), 2008 m. lapkričio 11 d. sudarė darbo sutartį (toliau – ir Darbo sutartis), pagal kurią atsakovas priimtas dirbti vairuotoju–ekspeditoriumi. Tą pačią dieną atsakovas pasirašė vairuotojo–ekspeditoriaus pareiginius nuostatus ir individualią visiškos materialinės atsakomybės sutartį. Pagal šią sutartį atsakovas prisiėmė visišką materialinę atsakomybę, kad užtikrintų darbdavio jam perduotų vertybių (krovinių, siuntų ir pan.) saugumą, ir sutiko, jog darbdaviui padaryta žala būtų įskaitoma į darbuotojo (atsakovo) darbo užmokestį.
Vykdydamas darbo pareigas atsakovas, važiuodamas su ieškovo jam patikėtu autovežiu „Renault Premium“, 2010 m. vasario 1 d. apie 21 val. 30 min. Belgijoje nepasirinko tinkamo aukščio ir važiuodamas per nenustatytą tiltą (atsakovas nurodė nacionalinį kelią N9, ieškovas draudimo kompanijai pateikė duomenis, kad įvykis įvyko kelyje N17), stipriai apgadino vežamą krovinį – viršutinius automobilius „Mitsubishi L200“ (ind. Nr. MMBJNKB40AD001354 ir MMBJYKB40AD002289 (krovinio važtaraštyje padarytas rašymo apsirikimas ir įrašyta raidė C vietoje B), „Mitsubishi Lancer“ (ind. Nr. JMBLJCX8A9U000356), „Honda Civic“ (ind. Nr. SHHFK27609U014709).
Atsakovas už pabėgimą iš įvykio vietos, nesuteikiant galimybės atlikti reikalingus nustatymus, netgi tuo atveju, jei avarija būtų įvykusi ne dėl jo kaltės, bei nesugebėjimą sustoti prieš numatomą kliūtį 2011 m. kovo 25 d. Briugės Policijos teismo nuosprendžiu už akių nuteistas pinigine bauda ir vairavimo teisės visoms motorizuotoms transporto priemonėms atėmimu vienam mėnesiui.
Pagal ieškovo ir atsakovo IF P&C Insurance AS (toliau – ir draudimo kompanija) 2009 m. lapkričio 24 d. sudarytą Transporto pramonės įmonių civilinės atsakomybės draudimo sutartį (draudimo liudijimas (polisas) CMRA Nr. 000285) ieškovo civilinė atsakomybė prieš trečiuosius asmenis laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 25 d. iki 2010 m. lapkričio 24 d. buvo apdrausta.
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartimi, priimta išnagrinėjus civilinę bylą Nr. 2-4444-374/2010, buvo patvirtinta ieškovo ir atsakovo V. S. sudaryta taikos sutartis, pagal kurią atsakovas V. S. įsipareigojo ieškovui atlyginti 97 789,13 Lt žalą.
Atsakovo V. S. sutuoktinės A. S. prašymu atnaujinus procesą šioje byloje, ieškovas pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo prašė žalos atlyginimą (97 789,13 Lt) priteisti subsidiariai iš atsakovų If P&C Insurance AS ir V. S..
Atsakovas V. S. pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančia Materialinės atsakomybės sutartį, argumentuodamas tuo, kad tokia sutartis pagal Darbo kodekso (toliau – ir DK) 265 straipsnio 1 dalį gali būti sudaroma tik įmonėse, kuriose yra kolektyvinė sutartis, be to, krovinys atsakovui perduotas ne darbdavio, o trečiųjų asmenų.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2013 m. balandžio 11 d. sprendimu patenkino pareiškėjos A. S. prašymą ir panaikino šio teismo 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-4444-374/2010, kuria buvo patvirtinta ieškovo UAB „TFA Logistic“ ir atsakovo V. S. taikos sutartis; ieškovo ieškinį tenkino iš dalies; atsakovo V. S. priešieškinį atmetė; priėmė naują sprendimą ir, be kita ko, priteisė ieškovui iš atsakovo V. S. 97 789,13 Lt žalos atlyginimo.
Dėl priešieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančia individualią visiškos materialinės atsakomybės sutartį. Remdamasis DK 256 straipsnio 1 dalimi, nustatęs, kad atsakovo darbas buvo tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių (krovinių, lėšų ir kt.) priėmimu, saugojimu bei išdavimu, teismas sprendė, jog, esant tokiam darbo pobūdžiui, darbdavys (ieškovas) pagrįstai sudarė visiškos materialinės atsakomybės sutartį su darbuotoju (atsakovu). Teismas, remdamasis kasacinio teismo išaiškinimu, pateiktu 2006 m. balandžio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2006, pažymėjo, kad įstatyme nenustatyta įsakmaus reikalavimo įmonėje turėti kolektyvinę sutartį, juolab kad tokio pobūdžio klausimus galima aptarti darbo ir kartu su ja pasirašytoje visiškos materialinės atsakomybės sutartyje. Nustatęs, kad ieškovas su atsakovu jo atliktiną darbą ir konkrečias pareigas aptarė darbo sutartyje, pareiginiuose nuostatuose bei visiškos materialinės atsakomybės sutartyje, teismas atmetė priešieškinį kaip nepagrįstą.
Dėl darbuotojo materialinės atsakomybės taikymo sąlygų. Iš atsakovo paaiškinimo teismas nustatė, kad jis automobilius krovėsi keliose vietose; pakrovus pastebėjo didesnį krovinio aukštį bei savo nuogąstavimus išdėstė krovinį krovusiems asmenims, tačiau jį vis tiek ėmėsi gabenti, jokių pastabų 4 CMR važtaraščiuose, kuriuos pasirašė, nepadarė; savo darbdavio (ieškovo) apie susidariusią situaciją neinformavo, instrukcijų, kaip vykdyti pervežimą, neprašė (jei pats dėl kokių nors priežasčių nežinojo, kaip tai atlikti). Teismas, nurodęs, kad vežėjas neatleidžiamas nuo nuostolių atlyginimo, jei nustatyta, kad jis matė, jog kuri nors iš krovinio pakrovimo operacijų kelia grėsmę krovinio saugumui, tačiau neatsisakė vežti prekių ir (arba) nepadarė apie tai žymos važtaraštyje, sprendė, kad atsakovas neįrodė, jog egzistuoja jo kaltę paneigiančios aplinkybės; pats darbuotojas prisiėmė visą su tuo susijusią riziką ir važiuodamas per tiltą ar kitą kliūtį privalėjo visais įmanomais būdais įsitikinti, ar galės pravažiuoti (prie tilto sustoti ir įsitikinti, ar pravažiuos), tačiau to nepadarė. Be to, be jokių svarbių priežasčių jis pasišalino iš įvykio vietos, nesiėmė priemonių padariniams šalinti (neinformavo darbdavio, policijos, dėl ko padidino žalos dydį (policija nubaudė jį ir darbdavį (ieškovą), buvo suklaidinta draudimo kompanija (atsakovas), dėl ko ji atsisakė išmokėti draudimo išmoką ir pan.). Teismas pažymėjo, kad atsakovas negalėjo paaiškinti, dėl kokių priežasčių (neva išsikrovus mobiliajam telefonui) nesustojo įvykio vietoje ir nelaukė policijos; nepasinaudojo kartu važiavusio automobilius pakrovusios firmos darbuotojo telefonu, jo pagalba, pranešant apie įvykį policijai. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, taip pat į tai, kad, tęsiant krovinių pervežimą, tą pačią dieną apie 22 val. kelyje Nr. 17 atsakovas buvo sustabdytas Belgijos policijos pareigūnų, už pabėgimą iš įvykio vietos ir nesugebėjimą sustoti prieš numatomą kliūtį 2011 m. kovo 25 d. Briugės Policijos teismo nuosprendžiu už akių nuteistas, teismas padarė išvadą, kad žala padaryta dėl didelio atsakovo neatsargumo ir aplaidaus savo pareigų vykdymo.
Ieškovo teigimu, patirta ir iš atsakovo reikalaujama priteisti žala – 97 789,13 Lt. Remdamasis DK 255 straipsnio, reglamentuojančio atvejus, kai darbuotojai materialiai atsako už visą dėl jų kaltės darbdaviui padarytą žalą, 3 punkto nuostata, pagal kurią darbuotojas už visą dėl jo kaltės padarytą žalą atsako tuo atveju, kai su juo yra sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, vadovaudamasis kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2002 m. gruodžio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1444/2002, 2003 m. kovo 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2003, teismas laikė, kad, siekiant nustatyti, ar yra pagrindas atsakovui taikyti visišką materialinę atsakomybę (ar jis privalo atlyginti visą darbdaviui atsiradusią žalą) pagal pirmiau nurodytą įstatymo nuostatą, pakanka nustatyti, ar jam turtas buvo perduotas saugoti ar kitais tikslais ir ar jis šio turto neišsaugojo. Teismas nesutiko su atsakovo teiginiu, kad jis gali būti atsakingas tik už jam tiesiogiai darbdavio perduotas materialines vertybes (autovežį), o krovinys buvo ne darbdavio, bet kitų įmonių, todėl atsakovas neturi pareigos už juos visiškai materialiai atsakyti; nurodė, kad V. S. darbdavys šiame pervežime buvo vežėjas, todėl darbuotojas, priimdamas krovinį, vykdė vežėjo funkcijas; tas, kas privaloma darbdaviui, privaloma ir šį darbą atliekančiam jo darbuotojui, todėl jei už gautą krovinį atsako vežėjas (ieškovas), atsako ir jį priėmęs darbuotojas; priešingu atveju būtų visiškai neįmanoma vykdyti tarptautinių pervežimų pagal CMR konvenciją, kai krovinio pervežimą vykdo keletas vežėjų, nes kiltų perduotinų materialinių vertybių saugumo klausimas. Teismas padarė išvadą, kad nebūtina fiziškai pačiam darbdaviui perduoti savo darbuotojui materialines vertybes, užtenka tos aplinkybės, kad jos darbuotojui, kaip darbdavio atstovui, buvo perduotos CMR važtaraščio pagrindu.
Nustatęs, kad šioje byloje darbdaviui dėl darbuotojo veiksmų padaryta reali žala, kurią jis įvertino 97 789,13 Lt (išlaidos teisėtoms ir pagrįstoms krovinių vežėjų ir siuntėjo pretenzijoms tenkinti); žala atsirado dėl kaltos – neatsargios ir neteisėtos atsakovo veikos (nepateisinamai aplaidaus elgesio vykdant krovinio vežimo darbus); atsakovo aplaidų neatsargumą ir ieškovo patirtus nuostolius sieja tiesioginis priežastinis ryšys; žalos atsiradimo metu ginčo šalys buvo susijusios darbo santykiais ir šis nuostolių atsiradimas (žalos padarymas) yra susijęs su atsakovo darbine veikla, teismas sprendė, kad ieškovo trečiajam asmeniui sumokėtas žalos atlyginimas vertintinas darbdavio nuostoliais, atsiradusiais dėl jo darbuotojo (atsakovo) kaltės, ir jis gali būti priteisiamas atgręžtinio reikalavimo tvarka, vadovaujantis darbo teisės normomis, reglamentuojančiomis darbuotojo materialinę atsakomybę už darbdaviui padarytą žalą (DK XVII skyrius). Teismas konstatavo, kad prievolė atsakovui atlyginti žalą ieškovui atsirado įstatymo ir sutarčių (darbo ir materialinės atsakomybės) pagrindu.
Dėl žalos dydžio ir jos atlyginimo, kai vežimą vykdė keli vežėjai. Teismas sprendė, kad krovinio pervežimui iš Belgijos į Prancūziją taikytina CMR konvencija. Remdamasis CMR konvencijos 36 straipsniu, reglamentuojančiu, kad kai vežimą vykdė keli vežėjai ir jo metu buvo padaryta kroviniui žala, tai reikalavimo teisę turintis asmuo gali pareikšti ieškinį tik pirmam ar paskutiniam vežėjui arba tam vežėjui, kuris vykdė vežimą tuo metu, kai atsitiko tai, kas lėmė krovinio praradimą, sugadinimą arba pristatymo termino viršijimą, teismas nurodė, kad vežimo įmonė (vežėjas) krovinio siuntėjui, gavėjui ar jiems atstovaujantiems asmenims atsako pagal CMR konvenciją, o žalą padaręs vežėjo darbuotojas – pagal nacionalinius įstatymus tos šalies, kurioje yra nagrinėjama žala. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju vežimą CMR konvencijos prasme vykdė keli vežėjai – Mosolf Benelux BVBA, Expo Logistics BVBA, Toquero France (kaip ieškovo subrangovas) ir UAB „TFA Logistics“, o krovinių siuntėjas buvo kompanija Mitsubishi Motors Europe (išskyrus „Honda Civic“, kurio gavėjas važtaraštyje neįskaitomas, o siuntėjas Mosolf Benelux); ieškovas 95 383,63 Lt žalą atlygino paskesniam vežėjui Toguero France užskaitos būdu; įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visetą, šių įrodymų tarpusavio ryšį, vadovaudamasis įrodinėjimo taisyklėmis (CPK 176–185 straipsniai), remdamasis logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, teismas sprendė, kad, nors duomenų apie tai, jog vežėjas Mosolf Benelux gavo žalos atlyginimą, nėra, žala, kaip matyti iš jos atlyginimo sekos, turėjo būti atlyginta ir šiam vežėjui; padarė išvadą, kad ieškovas atlygino nuostolius krovinio paskesniam vežėjui Toquero France, kuris juos atlygino paskesniam vežėjui, o pastarasis per draudimo kompaniją atlygino patirtus nuostolius krovinio siuntėjui. Remdamasis CMR konvencijos 37 straipsniu, kuriame nustatyta, kad vežėjas, atlyginęs nuostolius pagal CMR konvencijos reikalavimus, įgyja regreso teisę kitų vežime dalyvavusių vežėjų, dėl kurių kaltės buvo padaryta žala, atžvilgiu, atsižvelgęs į šalių pripažintas aplinkybes (faktus), į tai, kad dėl krovinio sugadinimo kaltas vienintelis vežėjas – UAB „TFA Logistics“, atlyginęs paskesniam vežėjui Toquero France 27 625,01 EUR (95 383,63 Lt) žalą, kuri buvo atlyginta krovinių siuntėjui, krovinys sugadintas tuo metu, kai jis buvo ieškovo žinioje, teismas padarė išvadą, kad ieškovo regreso teisė įrodyta.
Dėl žalos dydžio ir jos apskaičiavimo teisingumo. Remdamasis CMR konvencijos 25 straipsnio 1 punktu, teismas nurodė, kad krovinio sugadinimo atveju vežėjas turi kompensuoti krovinio vertės sumažėjimo sumą; kartu vežėjas turi kompensuoti ir su krovinio vertės sumažėjimu susijusias kitas išlaidas (pavyzdžiui, mokestį ekspertams už vertės sumažėjimo nustatymą ir kt.). Iš CMR krovinio važtaraščių, ekspertizės aktų teismas nustatė, kad žala padaryta naujiems automobiliams, kurie vertinami kaip prekė, o ne naudojamos transporto priemonės. Įvertinęs byloje esančius įrodymus dėl kiekvienai iš prekių (automobilių) padarytos žalos, nurodęs, kad byloje ginčo dėl to, kad transporto priemonės buvo visiškai naujos, nenaudotos, nekilo, teismas padarė išvadą, jog 95 383,63 Lt žala yra pagrįsta, nepadidinta ir visiškai įrodyta.
Teismas konstatavo, kad ieškovas, vykdamas į Toquero France kompaniją deryboms dėl žalos dydžio sureguliavimo, patyrė 2405,50 Lt išlaidų, kurios taip pat išieškotinos iš kaltų asmenų.
Dėl įvykio pripažinimo nedraudžiamuoju. Remdamasis kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2002 m. gruodžio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1445/2002, kad nedraudžiamieji įvykiai yra esminė draudimo sutarties sąlyga, todėl jie draudimo taisyklėse turi būti apibrėžti aiškiai ir nedviprasmiškai, o kai abejojama, draudimo sutarties sąlygos turi būti aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis), teismas nurodė, kad pagal Transporto pramonės įmonių civilinės atsakomybės draudimo liudijimo (serija CMRA Nr. 000285) papildomas sąlygas šalių susitarimu nedraudžiamaisiais įvykiais, be kitų, laikomi, įvykiai, neužfiksuoti valstybinių institucijų: policijos, milicijos, gaisrinės, muitinės, išskyrus atvejus, kai įvykio aplinkybės laikomos visuotinai pripažintomis; pagal If P&C Insurance AS Transporto pramonės įmonių civilinės atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 013 19.1 punktą nedraudžiamuoju įvykiu, už kurį įmonė (draudikas) neprivalo mokėti draudimo išmokų, laikomas įvykis, jei jis įvyko dėl draudėjo, jo darbuotojų arba asmenų, kuriuos jis pasitelkė sutarties vykdymui, tyčios arba didelio neatsargumo; 47 punkte nurodyti atvejai, kada draudimo išmoka nemokama ir vienas jų – kai draudėjas apie įvykį nedelsiant nepranešė policijai. Teismas nustatė, kad draudimo apsaugos galiojimo laikotarpiu (2010 m. vasario 3 d.) ieškovas kreipėsi į draudimo kompaniją, informuodamas apie įvykį (gabentų automobilių apgadinimą 2010 m. vasario 1 d. tariamo susidūrimo metu su tiltu A17 greitkelyje, važiuojant iš Briugės į Rumbekę Belgijoje, gatvių Molendreef ir Vliegweg sankryžoje); ieškovo ir atsakovo nurodytos įvykio vietos skiriasi; draudikas užvedė draudimo bylą (MAR/CMR/0642) ir pavedė savo siurvejeriui Belgijoje „N.V.Beeckman De Vos“ atlikti įvykio tyrimą; siurvejerio ataskaitoje nurodyta, kad Belgijos Briugės policija nerado duomenų apie 2010 m. vasario 1 d. greitkelyje A17 įvykusį eismo įvykį, nes jis oficialiai nebuvo užfiksuotas, o apsilankius vietovėje, kur tariamai įvyko eismo įvykis (tiltas A17 greitkelyje Molendreef ir Vliegweg gatvių sankryžoje), jokių automobilio susidūrimo su tiltu pėdsakų nerasta; taip pat stebėjimo būdu nustatyta, kad pro šį nepažymėtą tiltą pravažiavo keli sunkvežimiai su dviaukštėmis platformomis ir tilto nekliudė, todėl darytina išvada, kad tokio įvykio nurodytoje vietoje apskritai būti negalėjo, o policijos pareigūnai apie įvykį taip pat nebuvo informuoti; draudimo kompanija, vadovaudamasi nuo 2009 m. liepos 1 d. galiojusių Transporto pramonės įmonių civilinės atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 013 48.1, 48.3, 19.1 punktais, draudimo sutarties papildomomis sąlygomis, nurodė ieškovui, kad įvykis dėl didelio draudėjo neatsargumo, nepranešimo policijos pareigūnams, nurodytoje vietoje įvykio pėdsakų nebuvimo, pripažintas nedraudžiamuoju ir draudimo išmoką atsisakoma išmokėti. Nurodęs, kad byloje nustatyta, jog eismo įvykis įvyko dėl vairuotojo veiksmų, važiuojant po tiltu; pats ieškovas teigia, kad žala padaryta dėl itin didelio darbuotojo (atsakovo) neatsargumo ir netinkamo pareigų vykdymo, remdamasis kasacinio teismo 2009 m. liepos 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2009, pateiktu didelio neatsargumo sąvokos išaiškinimu, pagal kurį juo pripažįstamas paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas; įvertinęs reikšmingas byloje nustatytas aplinkybes, tarp jų tai, kad vežėjui (vairuotojui) buvo žinoma, jog pakrautas krovinys yra aukštesnis (automobiliai pakrauti dviem aukštais, viršutiniai buvo džipai), tačiau jis neįsitikino ar transporto priemonė su kroviniais viršijo maksimalų leidžiamą transporto priemonių aukštį – 4 metrus, pagal 1996 m. liepos 25 d. Tarybos direktyvą 96/53/EB, teismas sprendė, kad vežėjo papildomi veiksmai (transporto priemonės su kroviniu matavimas ar pan.), siekiant įsitikinti, ar pakrautos transporto priemonės matmenys atitinka nustatytus šioje direktyvoje, kai nukrypimai nėra akivaizdžiai pastebimi, ir kai paprastai toks krovinys (lengvieji automobiliai) neviršija leistinų matmenų, reikštų atidaus ir rūpestingo vežėjo standartus. Atsižvelgęs į tai, kad vežėjas, turėdamas, kaip pats pripažino, ruletę ir galėdamas bent preliminariai įsitikinti krovinio aukščiu ir pasirinkti maršrutą, kur jis galėtų su tokiu kroviniu saugiai pravažiuoti, to nepadarė; be to, nepadarė atitinkamos žymos važtaraštyje ir neatsisakė vežti krovinio, juolab kad buvo patyręs vairuotojas, turintis nemažą tolimųjų reisų vairuotojo patirtį, teismas laikė, kad krovinys buvo apgadintas dėl didelio vežėjo (vairuotojo) neatsargumo.
Spręsdamas dėl kito pagrindo įvykį pripažinti nedraudžiamuoju, teismas laikė, kad nėra pagrindo išvadai, jog įvykis tinkamai užfiksuotas policijos pareigūnų; nors ir nustatyta, kad atsakovas nuteistas 2011 m. kovo 25 d. Briugės Policijos teismo nuosprendžiu, tačiau jame konstatuota, jog dėl to, kad V. S. pasišalino iš įvykio vietos, neįmanoma nustatyti įvykio aplinkybių. Atsižvelgęs į tai, kad skiriasi atsakovo savo darbdaviui duoti paaiškinimai nuo paaiškinimų, kuriuos pastarasis teikė draudimo kompanijai apie įvykio laiką, vietą (tiltą, po kuriuo padaryta avarija) ir kt. aplinkybes, teismas pritarė pirmiau nurodytai išvadai, jog įvykio aplinkybių nustatyti neįmanoma; sprendė, kad dėl šio suklaidinimo draudikas negalėjo tinkamai nustatyti įvykio aplinkybių ir suformuoti žalos bylos, dėl ko pagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką, pripažindamas įvykį nedraudžiamuoju (CK 6.1012 straipsnio 2 dalis, Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalis). Ieškinį atsakovui If P&C Insurance AS teismas atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas padarė išvadą, kad dėl visų pirmiau išdėstytų aplinkybių, nesant duomenų, kad apie iškeltą civilinę bylą Nr. 2-4444-374/2010 ir atsakovo V. S. su ieškovu pasirašytą taikos sutartį buvo žinoma atsakovo sutuoktinei ir bendraturtei A. S., 2010 m. rugsėjo 6 d. taikos sutartis vertintina kaip pažeidžianti trečiojo asmens A. S. interesus, todėl yra negaliojanti.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo V. S. apeliacinį skundą, 2013 m. spalio 10 d. nutartimi paliko nepakeistą Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimą.
Dėl eismo įvykio pripažinimo nedraudžiamuoju. Teisėjų kolegija nurodė, kad, įvertinus byloje esančius duomenis 2010 m. kovo 31 d., nėra pagrindo nesutikti su atsakovo If P&C Insurance AS išvada, jog 2010 m. vasario 1 d. įvykis pripažintinas nedraudžiamuoju, išmoka nemokėtina; policijoje avarija nefiksuota, nurodytas tiltas rastas be apgadinimų ar kitokių buvusios avarijos žymių; tilto aukštis pakankamas tokio tipo vilkikams pravažiuoti. Nors nagrinėjant atnaujintą bylą paaiškėjo, kad dėl 2010 m. vasario 1 d. įvykio Briugėje atsakovas V. S. nubaustas Briugės Policijos teismo, tačiau iš 2011 m. kovo 25 d. nuosprendžio matyti, jog V. S. kaltintas tuo, kad: a) kaip eismo dalyvis ar vairuotojas viešame kelyje nesugebėjo, nepaisant aplinkybių, sustoti prieš numatomą kliūtį; b) pabėgo iš įvykio vietos, nesuteikdamas galimybės atlikti reikalingus nustatymus, netgi ir tuo atveju, kai avarija įvyko ne dėl jo kaltės. Taigi atsakovas nubaustas ne už įvykį, kurio metu buvo sugadintos transporto priemonės, o už pasitraukimą iš įvykio vietos. Įvertinęs bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad krovinys apgadintas dėl didelio vairuotojo neatsargumo.
Teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovo argumentas, jog už tinkamą pakrovimą ir žalą yra atsakingas siuntėjas, todėl teismas turėjo įtraukti MITSUBISHI MOTORS EUROPE į bylą trečiuoju asmeniu, atmetė kaip nepagrįstą. Netinkamo krovinio pakrovimo veiksnys, jos vertinimu, nelaikytinas savarankiška aplinkybe, kurios vežėjas negalėjo išvengti. Pareigingas vežėjas, pastebėjęs netinkamą krovinio pakrovimą, keliančią grėsmę krovinio saugumui, turėtų atsisakyti vežti krovinį arba padaryti atitinkamą žymą važtaraštyje. Nagrinėjamu atveju pats atsakovas nurodo, kad jam kilo įtarimas dėl pakrauto krovinio aukščio, tačiau jis krovinį vežė, žymų važtaraštyje nepadarė.
Dėl visiškos materialinės atsakomybės sutarties pripažinimo negaliojančia. Teisėjų kolegija sprendė, kad pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčo šalių sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis yra teisėta. Nurodžiusi, kad byloje nustatyta, jog atsakovo darbas buvo tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių priėmimu, saugojimu bei išdavimu; sudaryta atskira visiškos materialinės atsakomybės sutartis, kuri atitinka DK 256 straipsnyje įtvirtintą susitarimo formos reikalavimą; joje nustatyta, kad darbuotojas, einantis vairuotojo–ekspeditoriaus pareigas, tiesiogiai susijusias su įmonės krovinių gabenimu, prisiima visišką materialinę atsakomybę, kad užtikrintų darbdavio jam perduotų vertybių (krovinių, siuntų ir pan.) saugumą, teisėjų kolegija sprendė, kad vairuotojui–ekspeditoriui tenka pareiga pagal darbo funkcijas priėmus ir nugabenus pagal paskirtį krovinį perduoti gavėjui, o gabenimo metu imtis visų reikiamų priemonių kroviniui išsaugoti. Jei šalių visiškos materialinės atsakomybės sutartyje nustatytas darbo pobūdis, visiškos materialinės atsakomybės ribos, vien tik kolektyvinės sutarties buvimas ar nebuvimas neturi nulemti asmens, dirbančio su jam darbdavio patikėtomis materialinėmis vertybėmis, atsakomybės apimties.
Dėl reikalavimo teisės pagrįstumo. Teisėjų kolegija nurodė, kad CMR konvencijos 17 straipsnio 1 punkte nustatyta, jog vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio sugadinimą nuo to momento, kai krovinį prisiėmė vežti, ir iki jo perdavimo gavėjui momento; atlyginęs nuostolius pagal konvencijos reikalavimus, vežėjas turi regreso teisę kitų vežime dalyvavusių vežėjų atžvilgiu dėl sumokėtos kompensacijos, palūkanų ir kitų išlaidų, susijusių su vežimu (CMR konvencijos 37 straipsnis); subjektai, kuriems gali būti pateiktas ieškinys dėl kroviniui padarytos žalos atlyginimo, išvardyti CMR konvencijos 36 straipsnyje. Nurodžiusi, kad, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams, teisėjų kolegija sprendė, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, kad ieškovas atlygino žalą paskesniam vežėjui, ji buvo atlyginta siuntėjui, o tai pagrindžia aplinkybę, kad ieškovas turėjo reikalavimo teisę. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl šios dalies.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 10 d. nutartį ir Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą.
Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:
Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo. Teismai iš esmės pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą, dėl šių pažeidimų neatskleista bylos esmė, priimti nepagrįsti ir neteisėti sprendimai. Teismai taip pat nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1445/2002, pateiktų išaiškinimų), nepagrįstai eismo įvykį pripažino nedraudžiamuoju. Nedraudžiamieji įvykiai yra esminė draudimo sutarties sąlyga, todėl jie turi būti apibrėžti aiškiai ir nedviprasmiškai, o esant abejonių, draudimo sutarties sąlygos turi būti aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Teismų išvada, kad nagrinėjamu atveju įvykis buvo nedraudžiamasis, padaryta nustačius vežėjo (vairuotojo) didelį neatsargumą, šiam tinkamai neįvertinus pakrauto krovinio aukščio, kasatoriaus manymu, prieštarauja teisingumo principui. Atsakovo dideliu neatsargumu įvardytos aplinkybės, kurios nuo jo visiškai nepriklausė. CMR konvencijos nuostatomis nereguliuojamos krovinio pakrovimo ir iškrovimo procedūros, taigi sutarties šalys gali dėl to susitarti. Byloje nenustatyta, kad tokie susitarimai būtų buvę sudaryti. Nesant tokio susitarimo, krovinio pakrovimas, remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2004 m. birželio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2004, yra siuntėjo reikalas, vežėjas tokiu atveju nėra įpareigotas tikrinti ir prižiūrėti, ar krovinys yra kraunamas tinkamai.
Krovinio siuntėjas – MITSUBISHI MOTORS EUROPE – privalėjo būti įtrauktas į bylą kaip suinteresuotas asmuo; pirmosios instancijos teismas privalėjo identifikuoti krovinio siuntėją ir ginčo šalis siejantį materialinį teisinį santykį, taip pat materialiosios teisės normą, nustatančią galimus padarinius šio asmens teisėms ir pareigoms. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo taikyti CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nes pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų.
Teismai nepagrįstai konstatavo, kad draudikas pagrįstai pripažino įvykį nedraudžiamuoju, nurodė, jog netinkamai vykdyta bendradarbiavimo pareiga, suklaidintas draudikas, kuris negalėjo tinkamai nustatyti įvykio aplinkybių ir suformuoti žalos atlyginimo bylos. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas vadovavosi If P&C Insurance AS Transporto pramonės įmonių civilinės atsakomybės draudimo taisyklių nuostatomis, tinkamai ir laiku informavo draudiką apie eismo įvykį, teikė kitą ieškovui žinomą informaciją; nepateikta įrodymų, kurie pagrįstų ieškovo tyčią, o tai – esminė įvykio pripažinimo nedraudžiamuoju taisyklė. Negalima teigti, kad ieškovo draudikui suteikta klaidinga informacija nulėmė draudžiamąjį įvykį. Šiuo atveju kuriamas teisinis precedentas, kuriuo remiantis galima įvykį pripažinti nedraudžiamuoju dėl bendradarbiavimo pareigos tinkamo nevykdymo, nors buvo įvykdytos visos pirmiau nurodytų draudimo taisyklių nuostatos.
Dėl teisės taikymo visiškos materialinės atsakomybės sutarčiai. Teismai netinkamai aiškino Darbo kodekso 256 straipsnio 1 dalį. Šioje teisės normoje įtvirtinta, kad konkrečių darbų ir pareigų sąrašas pagal visiškos materialinės atsakomybės sutartį turi būti nustatomas kolektyvinėje sutartyje, o byloje nustatyta, kad kolektyvinės sutarties įmonėje nebuvo. Tokių darbų ir pareigų sąrašas nenustatytas ir jokiu kitu įmonės vidaus dokumentu. Taigi atsakovo visiškos materialinės atsakomybės sutartis negalioja. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai padarė priešingą išvadą. Toks pirmiau nurodytos DK normos aiškinimas prieštarauja Lietuvos Respublikos darbo teisės principams, tikslams, neapsaugo darbuotojų interesų. Nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įmonėje nebūtina turėti kolektyvinę sutartį, jog galima būtų taikyti visišką materialinę atsakomybę, tačiau tai per se nereiškia, kad įmonė gali neturėti konkrečių darbų ir pareigų sąrašo darbo tvarkos taisyklėse ar bet kokiame kitame įmonės vidaus dokumente ir vis vien taikyti visišką materialinę atsakomybę savo darbuotojams. Priešingas aiškinimas pažeidžia darbuotojo teisę į normalias darbo sąlygas, neapgina jo interesų, nes visiška materialinė atsakomybė kyla nesant tam faktinio pagrindo; toks aiškinimas prieštarauja ir darbo sutarties turinio esminėms sąlygoms, pabloginama darbuotojo teisinė padėtis, o tai nesuderinama su imperatyviosiomis DK 94 straipsnio 2 dalies nuostatomis.
Dėl reikalavimo atlyginti žalą pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas iš žalos atlyginimo sekos sprendė, kad žala turėjo būti atlyginta ir vežėjui Mosolf Benelux; apeliacinės instancijos teismas šio klausimo nenagrinėjo, nurodė, kad pritaria pirmosios instancijos teismui. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, pateiktus 2009 m. gegužės 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2009, norint priteisti nuostolių atlyginimą, pagal iš CMR konvencijos kylančias prievoles, reikia pagrįsti jų kilmę, sudėtį ir dydį. Kasatorius neginčija nuostolių padarymo fakto. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2009, pažymėta, kad regresinėje prievolėje kreditorius yra asmuo, kuris turi reikalavimo teisę; tai asmuo, kuris yra sumokėjęs kito asmens padarytus nuostolius ir taip įgijęs reikalavimo teisę; reikalavimui atsirasti yra svarbios dvi aplinkybės: 1) padaryti nuostoliai (išlaidos, negautos pajamos ir kt.); 2) jų atlyginimas nukentėjusiajam ar kitam reikalavimo teisę į žalos (nuostolių) atlyginimą turinčiam asmeniui. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo pirmąją aplinkybę, t. y. patirtus nuostolius, tačiau nenustatė antrosios. Nuostolių pagrindimas prielaidomis (nesant įrodymų byloje) nesuderinamas su kasacinio teismo formuojama vienoda teismų praktika. Siekdami užtikrinti objektyvų teisingumą, teismai privalėjo tirti reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą, nes, nenustačius asmenų, atlyginusių krovinio savininkui nuostolius, ir nuostolių atlyginimo sekos, neįmanoma objektyviai nustatyti nuostolių atlyginimo reikalavimo teisę turinčio asmens. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. birželio 15 d. nutarimo Nr. 31 25 punkte nurodyta, kad teisę pareikšti ieškinį vežėjui turi siuntėjas, gavėjas, taip pat asmuo, atlyginęs šiems nuostolius. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos vienodos praktikos.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo šį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas; nurodo nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus, kurie iš esmės sutampa su teismų sprendimo ir nutarties motyvais, taip pat nurodo, kad transporto priemones krovė pats kasatorius, kuris turi didelę patirtį, žino, kad krovinio gabenimo gabaritai yra apibrėžti Europos Sąjungos Tarybos direktyvos 95/53/EB; kasatorius anksčiau neprašė ir nenurodė, kad dalyvauti byloje trauktini kiti asmenys; teigdamas, kad teismai netinkamai aiškino DK 256 straipsnio 1 dalies nuostatas, pažeistos DK 94 straipsnio 2 dalies nuostatos, kasatorius nenurodo konkrečių darbo sąlygų, kurios pablogintų jo padėtį; teismai pagrįstai konstatavo, kad nustatytos visos DK 246 straipsnyje įtvirtintos sąlygos visiškai materialinei atsakovo atsakomybei atsirasti (DK 255 straipsnis); DK nereglamentuojama, kaip reikėtų taikyti materialinę atsakomybę darbuotojams, kai įmonėje, įstaigoje, organizacijoje kolektyvinė sutartis nesudaroma, nors tokių atvejų yra gana daug; reikėtų vadovautis DK 95 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad sudarydamos darbo sutartį šalys gali sulygti dėl materialinės atsakomybės, nepažeisdamos DK 94 straipsnio 2 dalies nuostatų; laikytina, kad kai yra pakankamas pagrindas sudaryti visiškos materialinės atsakomybės sutartį (pvz., kai darbas susijęs su materialinių vertybių saugojimu, gabenimu ir pan.), nesant kolektyvinės sutarties, darbdavys gali siūlyti darbuotojui tai nustatyti darbo sutartyje; visiška darbuotojų materialinė atsakomybė už patikėtas vertybes nustatytina, tik jei tai numatyta kolektyviniame akte: darbo tvarkos taisyklėse, kitame vietiniame (lokaliame) norminiame teisės akte; su kasatoriumi teisėtai buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, kuri yra darbo sutarties sudedamoji dalis (DK 95 straipsnio 4 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2006).
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas (draudikas) prašo skundo dalį dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju atmesti, palikti nepakeistas atitinkamas skundžiamų nutarties ir sprendimo dalis; dėl dalies dėl visiškos materialinės atsakomybės – spręsti teismo nuožiūra; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodo tokius argumentus:
Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo. Draudimo sutartimi draudimo objektui suteikiama apsauga nėra absoliuti – draudikas, prisiimdamas draudimo riziką, nustato sutartimi suteikiamos draudimo apsaugos ribas. Draudimo apsauga nustatoma tiek draudiko parengtomis draudimo rūšies taisyklėmis, tiek draudimo polise aptartomis individualiomis sąlygomis. Draudimo išmoka mokama, kai yra sąlygos, nustatytos draudimo sutartyje, pripažinti įvykį draudžiamuoju ir nėra aplinkybių, kurios darytų įvykį nedraudžiamąjį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2006; 2012 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2012; 2012 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2012). Nagrinėjamos bylos kontekste nedraudžiamieji įvykiai yra aiškiai apibrėžti If P&C Insurance AS Transporto pramonės įmonių civilinės atsakomybės draudimo taisyklėse Nr. 013 (19.1 punktas), draudimo sutarties papildomose sąlygose (1 punktas). Teismai teisingai aiškino ir vertino draudimo sutarties sąlygas, todėl kasacinio skundo atitinkami (priešingi) argumentai atmestini.
Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos teismų praktikoje bei teisės doktrinoje dideliu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių asmuo, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir dėmesingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, bei faktines bylos aplinkybes (kasatorius, matydamas, kad krovinio aukščio gabaritai akivaizdžiai viršija 4 metrų aukščio standartą, nustatytą Europos Sąjungos Tarybos direktyvoje 96/53/EB, neatsisakė vežti krovinio bei nesiėmė jokių priemonių žalos atsiradimui išvengti), kasatoriaus veiksmai pagrįstai teismų įvertinti kaip didelis neatsargumas, o įvykis pripažintas nedraudžiamuoju. Pastaroji išvada pagrįstai teismų padaryta ir dėl nesąžiningo ieškovo UAB „TFA Logistic“ elgesio – nepranešimo apie įvykį policijai, atsakovui (draudikui), tyrusiam įvykį, informacijos nesuteikimo nei apie įvykio vietą, nei apie jo aplinkybes, taip užkertant kelią objektyvių faktų nustatymo galimybei. Įvykis, kuris dėl nesąžiningų ieškovo veiksmų negali būti objektyvizuotas, negali būti pripažintas draudžiamuoju ir draudimo išmoka dėl tokio įvykio negalima. Konkretaus įvykio fiksavimo atitinkamoje institucijoje (policijoje, milicijoje, gaisrinėje, kt.) reikalavimas yra tikslingas: tai sudaro prielaidas nustatyti objektyvias įvykio aplinkybes.
Dėl teisės taikymo visiškos materialinės atsakomybės sutarčiai. DK nustatytos dvi darbuotojų materialinės atsakomybės rūšys: ribota ir visiška. Tam tikrais įstatyme nustatytais atvejais darbuotojai privalo atlyginti visą žalą, neribojant jos dydžio (DK 255 straipsnis). Vienas tokių atvejų – kai žala padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis (DK 255 straipsnio 3 punktas). Nors atsakovui yra gerai žinoma kasacinio teismo formuojama praktika, kad kolektyvinės sutarties buvimas ar nebuvimas neturi nulemti asmens, dirbančio su jam darbdavio patikėtomis materialinėmis vertybėmis, atsakomybės apimties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2012), tačiau DK 256 straipsnio 1 dalyje aiškiai įtvirtinti įstatymų leidėjo visiškai materialinės atsakomybės sutarčiai keliami reikalavimai. Atsakovo manymu, šiais reikalavimais (konkrečių darbų ir pareigų sąrašą nustatyti rašytinėje kolektyvinėje sutartyje) siekta suteikti vienodą derybinę galią darbdaviui ir darbuotojui, esančiam silpnesniąja darbo sutarties šalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-138/2005; 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2013). Toks teisinis reguliavimas saugo darbuotoją nuo galimų nepagrįstų materialinio pobūdžio įsipareigojimų atsiradimo, tačiau kartu suteikia darbdaviui teisę nustatyti tokias materialinės atsakomybės sąlygas, kurios išlaikytų pusiausvyrą tarp darbdavio intereso – apsaugoti materialines vertybes, gauti žalos atlyginimą jų praradimo atveju – bei darbuotojo turtinės atsakomybės apimties tokių vertybių neišsaugojus. Pažymėtina, kad kasacinio teismo formuojama praktika dėl DK 256 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų visiškos materialinės atsakomybės sutarčiai, kai pirmenybė kolektyvinių sutarčių atžvilgiu suteikiama darbo sutarčiai, neskatina kolektyvinių derybų, kaip to reikalauja TDO konvencijos Nr. 98 bei Europos Bendrijos Pagrindinių socialinių darbuotojų teisių chartijos nuostatos. Ieškovo įmonėje pasirašytos kolektyvinės sutarties, kurioje būtų aiškiai nurodytas konkrečių darbų ir pareigų sąrašas pagal visiškos materialinės atsakomybės sutartį, nėra. Tai vertintina kaip šiurkštus darbdavio pareigų pagal galiojančius teisės aktus pažeidimas, todėl visiška materialinė atsakomybė dėl ginčo įvykio kasatoriui neturėtų kilti.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl visiškos materialinės darbuotojo atsakomybės sutarties teisėtumo, kai įmonėje nesudaryta kolektyvinė sutartis
Kasatorius ginčija teismų procesinius sprendimus, kuriais jam taikyta visiška materialinė darbuotojo atsakomybė, teigdamas, kad su juo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis prieštarauja imperatyviosioms Darbo kodekso normoms, nustatančioms, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartys gali būti sudaromos tik tais atvejais, kai įmonėje yra sudaryta kolektyvinė darbo sutartis, kurioje įtvirtintas sąrašas darbuotojų, su kuriais šias sutartis galima sudaryti.
Pagal Darbo kodekse įtvirtintą teisinį reglamentavimą darbuotojas už darbdaviui padarytą žalą paprastai atsako ribotai – jis privalo darbdaviui padarytą žalą atlyginti visiškai, tačiau ne daugiau kaip trijų vidutinių mėnesio darbo užmokesčio dydžių sumą (Darbo kodekso 254 straipsnis). (Visiškos materialinės atsakomybės sutartis su kasatoriumi sudaryta 2008 m. lapkričio 11 d., todėl toliau šioje nutarties dalyje pasisakoma dėl tuo metu aktualios Darbo kodekso normų redakcijos). Visiška materialinė darbuotojo atsakomybė taikoma tik išimtiniais atvejais, įtvirtintais DK 255 straipsnyje: darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, inter alia kai žala padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis (3 punktas); tai nustatyta kolektyvinėje sutartyje (7 punktas). Taigi, įstatyme individualios visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymas ir visiškos materialinės atsakomybės nustatymas kolektyvinėje sutartyje įtvirtinti kaip du savarankiški jos taikymo pagrindai.
Visiškos darbuotojo materialinės atsakomybės institutas nustatytas visų pirma darbdavio interesais, siekiant apsaugoti jo turtą nuo aplaidžiais ar nesąžiningais darbuotojų veiksmais daromos žalos. Darbo sutarties šalių interesų proporcingumo principas užtikrinamas įtvirtinant darbuotojų interesų apsaugai skirtas nuostatas, reglamentuojančias reikalavimus visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymui: DK 256 apibrėžti darbuotojai, su kuriais dėl jų darbo pobūdžio gali būti sudaroma visiškos materialinės atsakomybės sutartis: tai darbuotojai, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe; konkrečių darbų ir pareigų sąrašas nustatomas kolektyvinėje sutartyje. Šiame įstatymo straipsnyje taip pat įtvirtinti reikalavimai visiškos materialinės sutarties formai – ši sutartis turi būti sudaroma raštu, bei būtinosios sutarties sąlygos – joje turi būti nustatyta, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę ir kokius įsipareigojimus prisiima darbdavys, užtikrindamas sąlygas, kad žalos neatsirastų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad DK 256 straipsnio nuostatos, jog konkrečių darbų ir pareigų, dėl kurių gali būti sudaromos visiškos materialinės atsakomybės sutartys su darbuotojais, sąrašas nustatomas kolektyvinėje sutartyje, teisinė reikšmė buvo aiškinta kasacinio teismo. Jo praktikoje šiuo klausimu pasisakyta, kad tais atvejais, kai darbovietėje nėra sudarytos kolektyvinės sutarties arba joje tokių konkrečių darbų ar pareigų sąrašas nenurodytas, tačiau yra sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, tokia sutartis turėtų būti taikoma. Ginčo atveju konstatavus, kad (darbuotojo) darbo pobūdis atitinka DK 256 straipsnį, ir visiškos materialinės atsakomybės ribos (sąlygos) yra aiškiai įtvirtintos ginčo šalių sudarytoje visiškos materialinės atsakomybės sutartyje, darytina išvada, jog vien tik kolektyvinės sutarties buvimas ar nebuvimas neturi nulemti asmens, dirbančio su jam darbdavio patikėtomis materialinėmis vertybėmis, atsakomybės apimties. Visiškos materialinės atsakomybės sutarčių sudarymo galimybė nustatyta Darbo kodekse (DK 256 straipsnio 1 dalis), todėl nepagrįstu laikytinas argumentas, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis, įtraukta į darbo sutartį, pablogina darbuotojo padėtį, palyginti su ta, kurią nustato galiojantys teisės aktai (DK 94 straipsnio 2 dalis). DK 95 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad šalių susitarimu gali būti sulygstama ir dėl kitų darbo sutarties sąlygų, jeigu darbo įstatymai, kiti norminiai teisės aktai ar kolektyvinė sutartis nedraudžia jas nustatyti. Taigi darbdavys ir darbuotojas sudarydami darbo sutartį gali sulygti dėl materialinės atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Nodora“ v. P. K., bylos Nr. 3K-3-340/2012). Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką DK 256 straipsnio norma, kad konkrečių darbų ir pareigų, dėl kurių gali būti sudaromos visiškos materialinės atsakomybės sutartys su darbuotojais, sąrašas nustatomas kolektyvinėje sutartyje, nėra imperatyvi, o tokio sąrašo nebuvimas nedaro individualios visiškos materialinės atsakomybės sutarties neteisėtos, jeigu ji atitinka pirmiau aptartus įstatymo reikalavimus. Aptariamos nuostatos tikslas yra skatinti kolektyvinių sutarčių sudarymą įmonėse, nes taip užtikrinamas geresnis darbdavio ir darbuotojų interesų derinimas. Įstatymo aiškinimas, pagal kurį įmonėje nesant kolektyvinės sutarties būtų draudžiamas visiškos materialinės darbuotojų atsakomybės sutarčių sudarymas, reikštų neproporcingą darbdavio turtinių interesų ribojimą.
Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus argumentai dėl su juo sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutarties neteisėtumo nepagrįsti.
Dėl regresinio darbdavio reikalavimo tenkinimo sąlygų
Ginčydamas teismų sprendimus kasatorius teigia ir tai, kad teismai nenustatė vienos būtinųjų darbdavio regresinio reikalavimo patenkinimo sąlygų – kad ieškovas atlygino žalą reikalavimo teisę turinčiam asmeniui. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius pagrįstai nurodo, jog pagal kasacinio teismo praktiką regresinėje prievolėje kreditorius yra asmuo, kuris turi reikalavimo teisę; tai asmuo, kuris yra sumokėjęs kito asmens padarytus nuostolius ir taip įgijęs reikalavimo teisę; reikalavimui atsirasti yra svarbios dvi aplinkybės: 1) padaryti nuostoliai (išlaidos, negautos pajamos ir kt.); 2) jų atlyginimas nukentėjusiajam ar kitam reikalavimo teisę į žalos (nuostolių) atlyginimą turinčiam asmeniui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB,,Amber cargo v. R. J., bylos Nr. 3K-3-439/2009, kt.). Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriaus argumentai dėl šios ginčo dalies iš esmės yra ne dėl netinkamo teisės ar teismų praktikos nuostatų taikymo, o dėl įrodymų vertinimo teismų sprendimuose. Bylą nagrinėję teismai nagrinėjo abi regresinio reikalavimo tenkinimo sąlygas: nustatė nuostolių padarymo faktą (kasatorius nurodo, kad jo neginčija), taip pat, ištyrę byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad ieškovas atlygino žalą reikalavimo teisę turinčiam asmeniui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus argumentai, jog neįrodyta, kad žalos atlyginimas buvo sumokėtas su krovinio siuntėju sutartį sudariusiam vežėjui Mosolf Benelux, nepakankami ieškovo regresinio reikalavimo pagrįstumui paneigti. Bylos aplinkybės rodo, kad pervežime dalyvavo keli vežėjai pagal nuosekliai sudarytas tarpusavio pervežimo sutartis, ieškovas pervežimo sutartį sudarė su įmone Toquero France, todėl pagal CMR santykių reglamentavimą Toquero France ieškovo atžvilgiu laikytina siuntėja ir ieškovas jai atsakingas už krovinio sugadinimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L.I.F.T.II-L.I.F.T. GmbH & Co KG v. UAB „Jutatransos ekspedicija“, bylos Nr. 3K-3-265/2013; kt.). Taigi, vien tos aplinkybės, kad ieškovas atlygino žalą įmonei Toquero France pakanka konstatuoti faktui, jog egzistuoja regresinio reikalavimo sąlyga – žala atlyginta reikalavimo teisę turinčiam asmeniui.
Taigi kasatoriaus argumentas, kad bylą nagrinėję teismai nenustatė ieškovo regresinio reikalavimo patenkinimo sąlygų, nepagrįsti.
Dėl vežėjo didelio neatsargumo, kaip pagrindo pripažinti įvykį nedraudžiamuoju
Kasatorius teigia, kad įvykis, kurio metu buvo apgadinti jo vežti automobiliai, nepagrįstai pripažintas nedraudžiamuoju, kaip įvykęs dėl jo didelio neatsargumo, nes dideliu neatsargumu įvardytos aplinkybės, kurios nuo jo visiškai nepriklausė; pagal CMR konvencijos nuostatas vežėjas nėra įpareigotas tikrinti ir prižiūrėti, ar krovinys yra kraunamas tinkamai.
Kasacinio teismo praktika dėl CMR konvencijos nuostatų, reglamentuojančių vežėjo atsakomybę, yra gana išsami. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į nagrinėjamo klausimo sprendimui aktualius teismų praktikos išaiškinimus. Vežėjo didelis neatsargumas CMR konvencijos aspektu aktualus kaip aplinkybė, dėl kurios vežėjas negali būti atleistas nuo atsakomybės už krovinio praradimą ar sugadinimą. CMR konvencijos 17 straipsnyje įtvirtinta griežtoji (objektyvioji) vežėjo sutartinė atsakomybė: vežėjas joje nustatytais pagrindais atsako visais atvejais, jeigu neįrodo jo atsakomybę šalinančių aplinkybių, nustatytų 17 straipsnio 2 ir 4 dalyse, viena tokių aplinkybių savo poziciją grindžia kasatorius – kai krovinį pakrovė siuntėjas (4 dalies c punktas). Atsakomybę šalinančių pagrindų įrodinėjimo našta pagal CMR konvencijos 18 straipsnio 1 dalį tenka vežėjui: vežėjas turi įrodyti, kad krovinys prarastas, jo trūksta ar pristatyta ne laiku dėl 17 straipsnyje nurodytų aplinkybių, t. y. tos aplinkybės turi būti priežastiniu ryšiu susijusios su dėl krovinio praradimo ar sugadinimo atsiradusia žala. Vis dėlto pagal CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį vežėjas negali vadovautis nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų, jeigu žala buvo padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus šią bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams. Jeigu nustatoma vežėjo kaltė, atitinkanti CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies sąlygas, tai šiam vežėjui netaikytinos šios konvencijos nuostatos, atleidžiančios nuo civilinės atsakomybės arba ją ribojančios (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB,,Avelita“ v. UAB „Dairema“, bylos Nr. 3K-3-189/2014, ir joje nurodytą kasacinę praktiką).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies normą, yra konstatavęs, kad joje nustatyta vežėjo kaltė suprantama kaip: 1) žalos padarymas tyčia; 2) žalos padarymas veiksmais, kurie pagal bylą nagrinėjančio teismo taikomus įstatymus prilyginami tyčiniams. Pagal Lietuvos nacionalinę teisę, kurios taikymas yra aktualus CMR konvencijos 29 straipsnio 1 daliai, civilinėje atsakomybėje tyčinei kaltės formai pagal teisinę reikšmę gali būti prilyginamas didelis neatsargumas. Teismui sprendžiant dėl tyčiniams prilyginamų veiksmų sąvokos, didelis neatsargumas tiesiogiai nevertinamas tyčia, suprantamas kaip paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas, tačiau teisiniai tyčinių veiksmų ir didelio neatsargumo padariniai neretai yra vienodi. Taikant CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį vežėjo didelis neatsargumas pagal bylos aplinkybes gali būti prilyginamas tyčiniams veiksmams, jeigu jis atliko veiksmus, kurie neatitinka bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų. Tokiais veiksmais laikytini sąmoningi, pakankamai tikslingi vežėjo vairuotojo veiksmai, dėl kurių kiltų grėsmė krovinio išsaugojimui. Kasacinio teismo išaiškinta, kad tokiais veiksmais galėtų būti, pavyzdžiui, aiškių Kelių eismo taisyklių nurodymų esminis pažeidimas – ribojimų, draudimų, kitokių aiškių nuostatų nepaisymas, leistino greičio aiškiai nustatytas ir didelis viršijimas, važiavimo draudimų nepaisymas, nepaisymas reikalavimų sustoti prie linijų arba pervažų, transporto priemonės eksploatavimo draudimų pažeidimas ir pan. Be to, turi būti įvertinta vežėjo vairuotojo veiksmų įtaka žalos atsiradimo galimybei, t. y. ar dėl jo veiksmų tiesiogiai kyla arba reikšmingai padidėja grėsmė, kad bus padaryta žala kroviniui, ar kad jis bus prarastas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB DK,,PZU Lietuva“ v. UAB „Movidus transportas“, bylos Nr. 3K-3-219/2014, ir joje nurodytą kasacinę praktiką).
Bylą nagrinėję teismai dideliu kasatoriaus neatsargumu pripažino tai, kad jis, žinodamas, jog jo vežamas krovinys yra per aukštas, vis tiek ėmėsi jį gabenti ir važiavo po tiltu neįsitikinęs, ar jo aukštis pakankamas saugiai pravažiuoti, dėl ko krovinys – viršutiniai automobiliai – buvo apgadinti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie kasatoriaus veiksmai neatitinka minimalių profesionalaus vairuotojo atidumo ir rūpestingumo reikalavimų, todėl jo kaltė pagrįstai įvertinta kaip didelis neatsargumas. Dėl to atmetami kasatoriaus argumentai dėl įvykio pripažinimo nedraudžiamuoju nepagrįstumo.
Dėl priteistinos žalos dydžio
Galiojančiomis bylos nagrinėjimo metu Darbo kodekso normomis reglamentuojamas atlygintinos žalos dydžio nustatymas darbuotojo materialinės atsakomybės atveju. Nagrinėjamu atveju aktuali DK 257 straipsnio 4 dalis, kurioje nustatyta, kad atlygintina žala nustatoma tokio dydžio, kurį darbdavys regreso teise įgijo dėl darbuotojo padarytos žalos atlyginimo, bei DK 257 straipsnio 5 dalis, kurioje nustatyta, kad darbo ginčą nagrinėjantis organas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį atsižvelgdamas į aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą, taip pat į atsakovo turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaroma tyčia.
Pagal kasacinio teismo praktiką tais atvejais, kai kasatorius siekia, kad reikalavimas atlyginti žalą būtų visiškai atmestas, atlygintinos žalos dydžio sumažinimas nelaikytinas kasacinio skundo ribų peržengimu. Kasacinis teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, gali taikyti DK 257 straipsnio 5 dalį ir sumažinti priteistinos žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Transtira“ v. G. B., bylos Nr. 3K-3-384/2012).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas mažinti ieškovui priteistinos žalos dydį, remiantis DK 257 straipsnio 5 dalies norma. Bylos duomenys rodo, kad kasatoriaus turtinė padėtis yra bloga: dėl sunkios materialinės padėties kasatoriui atidėtas dalies žyminio mokesčio mokėjimas, 2010 m. rugsėjo 6 d. Marijampolės apylinkės teismo patvirtintos taikos sutarties (panaikinta atnaujinus procesą) sąlygos taip pat rodo, kad kasatorius neturi lėšų – jis buvo įsipareigojęs žalos ieškovui atlyginimui imti paskolą iš banko. Pažymėtina, kad tai, jog pagal civilinės atsakomybės institutą kasatoriaus veiksmai, kvalifikuoti kaip didelis neatsargumas, CMR konvencijos prasme prilygintini tyčiniams, nereiškia, kad šie jo veiksmai gali būti vertinami kaip tyčiniai pagal materialinę atsakomybę reglamentuojančias darbo teisės normas. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad iš kasatoriaus priteistos žalos suma mažintina 1/3 dalimi – iki 65 193 Lt.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Kadangi kasatoriaus kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, tai, atsižvelgiant į CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatytą proporcingumo principą, kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos proporcingai teismo patenkintų (atmestų) reikalavimų daliai, iš naujo paskirstytinos byloje šalių ir teismų turėtos bylinėjimosi išlaidos.
Pirmosios instancijos teisme (atnaujinus procesą) ieškovas reiškė vieną pagrindinį reikalavimą – priteisti 97 789,13 Lt žalos atlyginimo (subsidiariai) iš atsakovų V. S. ir If P&C Insurance AS, kuris pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo visiškai patenkintas dėl atsakovo V. S. ir atmestas dėl atsakovo If P&C Insurance AS. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Kadangi kasacinės instancijos teisme ieškovo reikalavimas dėl atsakovo V. S. patenkintas iš dalies, t. y. priteistas žalos atlyginimas sumažintas iki 65 193 Lt (1/3 dalimi), o dėl atsakovo If P&C Insurance AS liko nepakeistas, atitinkamai perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme: iš atsakovo V. S. ieškovui priteistos 14 486 Lt bylinėjimosi išlaidos mažintinos iki 9657 Lt (žyminio mokesčio dalis – iki 1956 Lt, išlaidos už vertimo paslaugas – iki 4031 Lt, išlaidos advokato padėjėjo pagalbai apmokėti – iki 3670 Lt). Atsakovui V. S. iš ieškovo priteistina 1/3 dalis apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų (dėl kurių atsakovas pateikė įrodymus), vadovaujantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 2 ir 8.9 punktais, 6066 Lt (prašytas priteisti) išlaidas advokato pagalbai apmokėti sumažinus iki 3000 Lt: 978 Lt žyminio mokesčio (1/3 x 2934 Lt) ir 1000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (1/3 x 3000 Lt). Atlikus įskaitymą, ieškovui iš atsakovo V. S. priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 7679 Lt (9657 Lt – 1978 Lt). Apeliacinės instancijos teismo atsakovui If P&C Insurance AS iš atsakovo V. S. priteistos išlaidos advokato pagalbai apmokėti sumažintinos iki 1000 Lt (1500 Lt x 2/3). Iš kasatoriaus valstybei priteistos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, – 46,50 Lt sumažintinos iki 31 Lt, likusi dalis šių išlaidų – 15,50 Lt priteistina valstybei iš ieškovo.
Už paduotą kasacinį skundą kasatorius sumokėjo 1000 Lt žyminio mokesčio (T. 6, b. l. 117), likusios dalies šio mokesčio – 1934 Lt sumokėjimas atidėtas iki bylos išnagrinėjimo kasacine tvarka (T. 6, b. l. 132-133); patyrė 1000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (T. 6, b. l. 126, 129). Ieškovas už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą sumokėjo 1815 Lt (T. 6, b. l. 158), atsakovas If P&C Insurance AS – 3000 Lt. Atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų kasacinio skundo reikalavimų dalį, į tai, kad dalies žyminio mokesčio sumokėjimas buvo atidėtas, atlikus įskaitymą, valstybei iš ieškovo priteistina (atsakovo nesumokėta) dalis žyminio mokesčio – 101 Lt (3934 Lt x 1/3) – (1815 x 2/3); iš atsakovo V. S. likusi dalis – 1833 Lt (1934 Lt – 101 Lt). Atsakovui If P&C Insurance AS iš atsakovo V. S. priteistina dalis išlaidų advokato pagalbai apmokėti (jas, remiantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir pirmiau nurodytų Rekomendacijų 8.14 punktu, sumažinus iki 2000 Lt) – 1333 Lt (2000 Lt x 2/3).
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 46,61 Lt tokių išlaidų. Patenkinus dalį kasacinio skundo, šių išlaidų 2/3 dalys – 31 Lt valstybės naudai priteistinos iš atsakovo V. S., likusi dalis – 15,61 Lt – iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 360 ir 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 10 d. nutartį ir Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimą pakeisti.
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškovui UAB „TFA Logistic“ (j. a. k. 300121193) iš atsakovo V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteistą žalos atlyginimą sumažinti iki 65 193 Lt.
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškovui UAB „TFA Logistic“ (j. a. k. 300121193) iš atsakovo V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteistas bylinėjimosi išlaidas sumažinti iki 7679 (septynių tūkstančių šešių šimtų septyniasdešimt devynių) Lt.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 10 d. nutartimi atsakovui If P&C Insurance AS (reg. Nr. 10100168) iš atsakovo V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteistas išlaidas advokato pagalbai apmokėti sumažinti iki 1000 (vieno tūkstančio) Lt.
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimu valstybei iš atsakovo V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteistas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, sumažinti iki 31 (trisdešimt vieno) Lt.
Priteisti valstybei iš ieškovo UAB „TFA Logistic“ (j. a. k. 300121193) 15,50 Lt (penkiolika litų 50 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Kitas Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 10 d. nutarties ir Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.
Priteisti atsakovui If P&C Insurance AS (reg. Nr. 10100168) iš atsakovo V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1333 (vieną tūkstantį trisdešimt tris) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti kasaciniame teisme.
Priteisti valstybei iš ieškovo UAB „TFA Logistic“ (j. a. k. 300121193) 116,61 Lt (vieną šimtą šešiolika litų 61 ct) žyminio mokesčio ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Priteisti valstybei iš atsakovo V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1833 (vieną tūkstantį aštuonis šimtus trisdešimt tris) Lt žyminio mokesčio ir 31 (trisdešimt vieną) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Sigita Rudėnaitė
Dalia Vasarienė
