Civilinė byla Nr. e3K-3-108-248/2018
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-30226-2014-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.8.; 2.6.18.1.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. vasario 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kings trans“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Truck Service Vilnius“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kings trans“ dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarčių aiškinimo taisykles, proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, procesinių palūkanų skaičiavimo pradžios momentą ir bylinėjimosi išlaidų su pridėtinės vertės mokesčiu (toliau – PVM) atlyginimo priteisimą, kai juridinis asmuo turi teisę į PVM atskaitą, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės 8676,21 Eur (29 957,18 Lt) skolos už medžiagas ir remonto darbus, 6 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Ieškovė nurodė, kad 2013 m. birželio–liepos mėn. atliko atsakovei priklausančios puspriekabės „Krone SDP27“ remonto darbus. Ieškovė iš pradžių remonto darbų kiekį ir kainą derino su atsakovės draudimo bendrove ir pateikė šiai 16 179,62 Eur (55 865 Lt) sąmatą. Kai sąmata buvo pateikta, ieškovė remonto darbus ir kainą derino su atsakove, kuri pageidavo, kad puspriekabė būtų remontuojama nenaudojant naujų detalių, todėl ieškovė pateikė atsakovei 8676,21 Eur (29 957,18 Lt) sąmatą, kurioje nurodyta darbų kaina sudaro 6710,50 Eur (23 170 Lt), o medžiagos – 1502,55 Eur (5188 Lt).
Atlikus remonto darbus, atsakovė ieškovei sumokėjo 1387,74 Eur (4791,60 Lt) už detales ir taip pripažino paslaugų užsakymo faktą, tačiau liko skolinga už atliktus darbus ir medžiagas pagal 8676,21 Eur (29 957,18 Lt) sąmatą. Atlikus remonto darbus atsakovė pateikė pranešimą, kuriame nurodė, kad draudimo išmoka bus sumokėta lizingo bendrovei, todėl atsakovė neturi galimybių atsiskaityti su ieškove. Ieškovės nuomone, atsakovė iš šio draudžiamojo įvykio gavo didelę naudą, kadangi žymia suma buvo sumažinta pagal lizingo sutartį įgyto turto likutinė išperkamoji vertė, o puspriekabę atsakovė suremontavo savo lėšomis. Ieškovės nuomone, vien tai, kad nebuvo išrašyta PVM sąskaita faktūra, neriboja jos galimybės reikšti reikalavimą sumokėti už tinkamai atliktus darbus.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimu ieškinį patenkino; priteisė ieškovei UAB „Truck Service Vilnius“ iš atsakovės UAB „Kings Trans“ 8676,21 Eur skolos, 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. spalio 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2846,64 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2013 m. birželio 13 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta puspriekabė „Krone SDP27“; ši buvo apdrausta sausumos transporto priemonių draudimu draudimo bendrovės „BTA Insurance Company SE“ filiale Lietuvoje. Puspriekabė pagal draudikės reikalavimą buvo pristatyta ieškovei UAB „Truck Service Vilnius“. Atsakovė pagal lizingo sutartį buvo puspriekabės naudotoja. Draudikė gavo iš ieškovės 16 179,62 Eur (55 865 Lt) sumos PVM sąskaitą faktūrą už puspriekabės remonto paslaugas. Draudikė, išnagrinėjusi draudžiamąjį įvykį, 2013 m. liepos 25 d. priėmė sprendimą už atsakovei suteiktas remonto darbų paslaugas išmoką sumokėti tiesiogiai lizingo davėjos SIA „Unicredit Leasing“ Lietuvos filialui. 2013 m. gruodžio 11 d. ginčo puspriekabę atsakovė perleido Estijos bendrovei „Negotiator OU“, šios vadovas yra Vidmantas Žumbakis.
Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, procesinius šalių dokumentus bei liudytojų parodymus, konstatavo, jog atsakovė užsakė, kad ieškovė atliktų puspriekabės remonto darbus, ir tai patvirtino savo konkliudentiniais veiksmais, iš dalies apmokėdama remonto darbus bei detales, kurių įsigijimas nebūtų buvęs pagrįstas, jei būtų buvę kreiptasi tik dėl puspriekabės remonto sąmatos sudarymo, kaip nurodo atsakovė.
Teismas konstatavo, kad Vidmantas Žumbakis tvarkė visus su ginčo puspriekabės remontu susijusius klausimus ir veikė atsakovės vardu, kadangi 2013 m. birželio 20 d. atsakovės draudikės AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialui Lietuvoje rašė pranešimą apie įvykį, pasirašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. 00558, be to, elektroniniu paštu 2013 m. liepos 16 d. pateikė prašymą neatlikti remonto darbų. Minėtas asmuo taip pat yra ir trečiojo asmens Estijos bendrovės „Negatiator OU“ bei UAB „Giloja“ vadovas. Pagal pateiktus į bylą įrodymus bei nustatytas aplinkybes teismas sprendė, kad atstovaujamojo veiksmai buvo tokie, jog protingas žmogus analogiškomis aplinkybėmis patikėtų esant atstovavimo santykius.
Pirmosios instancijos teismo vertinimu, į bylą pateikti rašytiniai įrodymai paneigia atsakovės poziciją, kad ji į ieškovę kreipėsi ne dėl transporto priemonės remonto, o tik dėl puspriekabės remonto sąmatos sudarymo – iš byloje esančių elektroninių laiškų galima daryti išvadą, jog draudikė su ieškove derino pozicijas dėl puspriekabės remonto. 2013 m. liepos 1 d. laiške ieškovė nurodė, kad su draudike turi susisiekti atsakovė, ir tai įrodo, jog apie bendravimą bei pozicijų derinimą tarp ieškovės ir draudikės atsakovei buvo žinoma. Nors atsakovė nurodo, kad ieškovei teikė 2013 m. liepos 16 d. prašymą, kuriame aiškiai išreiškė valią neremontuoti ginčo transporto priemonės, tačiau ieškovė pateikė įrodymus, jog minėtas prašymas ieškovei buvo išsiųstas tik 2013 m. liepos 23 d. 21.03 val. iš elektroninio pašto [email protected]. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad atsakovė 2013 m. liepos 24 d. už remonto darbus sumokėjo ieškovei 1387,74 Eur (4791,60 Lt) iš geranoriškumo, tačiau teismas šiuos argumentus vertino kaip neatitinkančius verslo logikos.
Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į teismų praktiką ir į tai, kad atsakovei atsiskaitymo prievolės atsiradimas yra siejamas su transporto priemonės remonto paslaugos atlikimu, konstatavo, jog šalis siejo rangos teisiniai santykiai.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2017 m. kovo 16 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Kolegija pabrėžė, kad atsakovė neginčijo, jog darbai buvo atlikti tinkamai. Teismas nurodė, kad įstatymas nenustato remonto darbų rangos sutarčiai privalomos rašytinės formos, todėl ji, kaip sandorio šalių valia, gali būti išreikšta (sudaryta) žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma, kai iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.64 straipsnio 1 dalis, 1.71 straipsnis). Asmens valia gali būti numanoma atsižvelgiant į konkrečias sandorio sudarymo aplinkybes (CK 1.64 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad sprendžiant, kas užsakė rangos darbus, svarbu nustatyti sandoryje dalyvavusių asmenų faktinius veiksmus ir juos tinkamai kvalifikuoti.
Byloje nustatytos aplinkybės, leidžiančios konstatuoti tai, kad atsakovės vardu veikė Vidmantas Žumbakis ir kad atsakovė užsakė ne ginčo puspriekabės žalos įvertinimą, o remonto paslaugas. Bylos nagrinėjimo metu, be kita ko, nustatyta, kad Vidmantas Žumbakis remonto metu lankydavosi pas ieškovę ir domėjosi remontu. Bet kuris protingas ir atidus asmuo tokius Vidmanto Žumbakio veiksmus būtų vertinęs kaip veikimą atsakovės vardu. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad nuo 2016 m. gegužės 25 d. Vidmantas Žumbakis ir iki šiol yra atsakovės darbuotojas, o nuo 2017 m. sausio 18 d. iki 2017 m. vasario 27 d. buvo atsakovės vadovas, todėl tikėtina, jog ir ginčo laikotarpiu Vidmantą Žumbakį siejo atitinkami ryšiai su minėta įmone.
Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė neįrodė, jog ji užsakė ne remonto, o eismo įvykio metu padarytos žalos įvertinimo paslaugas, kadangi ji nepateikė tai patvirtinančių įrodymų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis). Priešingai, ieškovės ir draudimo bendrovės elektroninis susirašinėjimas patvirtino, kad buvo tariamasi dėl remonto.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovė ginčo puspriekabę turėjo nuo 2013 m. birželio 20 d., kai buvo sudaryta pirmoji sąmata, reikalinga pateikti draudimo bendrovei. Ieškovės pateikti įrodymai patvirtina, kad jau 2013 m. liepos 2 d. ieškovė buvo užsakiusi reikalingas detales priekabai remontuoti. Taigi šios aplinkybės sudaro pagrindą manyti, kad ieškovė puspriekabės remonto darbus atliko birželio–liepos mėnesiais. Tuo tarpu įrodymų, kad ieškovė darbus baigė 2013 m. rugsėjo mėn., t. y. po to, kai atsakovė remonto darbų atsisakė, byloje nėra.
Teisėjų kolegija atmetė atsakovės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovės 6 proc. metines palūkanas, kadangi PVM sąskaita faktūra dėl ginčo sumos pateikta tik paskutinio posėdžio metu. Teismas paaiškino, kad skundžiamu sprendimu iš atsakovės yra priteistos procesinės palūkanos, kurios priteisiamos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo. Pagrindas priteisti procesines palūkanas yra asmeninė skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė laiku, geruoju, todėl jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Per bylinėjimosi laiką atsakovė naudojosi ieškovės lėšomis, gavo iš to naudos ir taip pažeidė ieškovės interesus, todėl privalo pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį mokėti įstatymo nustatytas palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo – tai minimalūs kreditoriaus nuostoliai.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė UAB „Kings trans“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 16 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai ieškovei iš atsakovės priteisė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, į kurį įeina ir atstovo PVM sąskaitose faktūrose nurodyta PVM suma. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė yra PVM mokėtoja ir turi teisę į PVM atskaitą. Pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčių įstatymo (toliau – PVMĮ) 57 straipsnį, jei asmuo, kuris įsigyja prekes ar paslaugas, yra PVM mokėtojas, už paslaugas sumokėtą pirkimo PVM susigrąžina iš biudžeto. Pagal PVMĮ 2 straipsnį PVM atskaita gali pasinaudoti asmuo, įsiregistravęs PVM mokėtoju ir vykdantis PVM įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiklą. Šiuo atveju teismai nepagrįstai priteisė ieškovei atlyginti daugiau bylinėjimosi išlaidų, nei ieškovė realiai jų patyrė. Ieškovė įgijo nepagrįstą teisę PVM sumą atgauti du kartus (pasinaudodama PVMĮ įtvirtinta teise į atskaitą ir vykdydama teismo sprendimą). Ieškovė yra PVM mokėtoja, kuri pagal PVMĮ 57 ir 91 straipsnius turi teisę į PVM atskaitą, todėl šia suma gali sumažinti į valstybės biudžetą mokėtiną PVM arba ją susigrąžinti iš biudžeto. Šiuo atveju ieškovei nepagrįstai priteista jos atstovo išrašytų PVM sąskaitų faktūrų PVM suma (iš viso 546,25 Eur), nes šią sumą ieškovė turi teisę įtraukti į atskaitą ir, įvykdžiusi teismo sprendimą, ją atgaus du kartus.
Teismai, spręsdami šalių ginčą dėl rangos santykių pabaigos momento ir sutarties nutraukimo teisinių padarinių, netaikė sutarčių aiškinimo taisyklių, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nenustatė visų šalių ginčui išspręsti reikšmingų faktinių aplinkybių, tinkamai neištyrė ir neįvertino byloje esančių duomenų visumos (CPK 176 straipsnis, 179 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Šiuo atveju teismai konstatavo, kad atsakovė, veikdama per Vidmantą Žumbakį, sudarė žodinį priekabos remonto darbų sandorį. Nustatę šią faktinę aplinkybę, teismai netyrė ir nesiaiškino šio sandorio sąlygų (kainos, darbų terminų, sutarties nutraukimo sąlygų, apmokėjimo terminų). Teismai, vertindami tikrąją šalių valią, turėjo visapusiškai ir išsamiai įvertinti dokumentuose fiksuotų įvykių chronologiją. Ieškovė išrašė dvi 2017 m. liepos 11 d. PVM sąskaitas faktūras tuo pačiu numeriu TSV 00558, vieną iš jų – 19 577,15 Eur (67 596 Lt) su PVM, o kitą – 1387,74 Eur (4791,60 Lt) su PVM. Pirmąją išsiuntė draudimo bendrovei, o antrąją pateikė atsakovei apmokėti. Ieškovė į apskaitą įtraukė tik antrąją sąskaitą. Atsakovės sumokėta suma yra ne už „dar kitas medžiagas“, kaip teigia ieškovė, o susijusi su sąmata „Krone el 604“. Teismai nepagrįstai neišskaičiavo atsakovės sumokėtų 1387,74 Eur (4791,60 Lt) iš ieškovės reikalaujamų 8676,21 Eur (29 957,18 Lt), nesivadovavo į bylą pateiktais dokumentais. Ieškovė patvirtino, kad ji 2013 m. liepos 23 d. gavo atsakovės reikalavimą neatlikti remonto darbų, t. y. gavo reikalavimą nutraukti rangos santykius. Šią faktinę aplinkybę konstatavo teismas, tačiau jis nepasisakė dėl vėlesnio ieškovės elgesio. Apeliacinės instancijos teismas nutartimi konstatavo, kad kai atsakovė pareikalavo nevykdyti remonto, ieškovė remonto darbus jau buvo atlikusi. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas priekabos remonto laikotarpį (2013 m. birželio–liepos mėnesiai), pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes nesivadovavo bylos ir policijos medžiagos dokumentais, pagrindžiančiais remonto eigą. Teismai nevertino, kad remonto darbų priėmimo aktas surašytas tik 2014 m. birželio 15 d. Teismai neįvertino ir tos aplinkybės, kad patikslinta sąmata „Krone el 604“ surašyta tik 2013 m. liepos 19 d., todėl ieškovė objektyviai nebūtų spėjusi per dvi darbo dienas iki atsakovės 2013 m. liepos 23 d. reikalavimo neatlikti darbų suspėti suremontuoti sugadintos krovininės transporto priemonės. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas, kad ieškovė 2013 m. liepos 2 d. įsigijo iš priekabos gamintojo atstovo remontui skirtų detalių, neatsižvelgė į tai, kad toje detalių įsigijimo sąskaitoje nurodyti pirkiniai nesutampa su sąmatoje išvardytomis detalėmis. Teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes išvadas apie rangos sutarties trukmę, remonto laikotarpį ir jo kainą vertino ne pagal išvardytus byloje esančius įrodymus, o tik apsiribodami tuo, kad rangos sandoris buvo sudarytas.
Ieškovė PVM sąskaitą faktūrą dėl 8676,21 Eur (29 957,18 Lt) sumos su PVM reikalavimo pateikė tik paskutinio pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, tačiau teismai to neįvertino. Toje sąskaitoje buvo nurodytas mokėjimo terminas – 7 dienos nuo gavimo. Taigi pati ieškovė savo valia nustatė mokėjimą terminą 7 dienomis vėliau, nei buvo baigtas bylos nagrinėjimas. Todėl nelogiška teismo sprendimo dalis priteisti palūkanas nuo bylos iškėlimo momento. Teismai nieko nepasisakė dėl ieškovės elgesio kaitaliojant PVM sąskaitas faktūras ir jų turinį (dėl to paties remonto išrašė tris PVM sąskaitas faktūras, iš kurių dvi pirmąsias – tuo pačiu numeriu). PVMĮ 83 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu po prekių tiekimo arba paslaugų teikimo įforminimo keičiasi tiekiamų prekių arba teikiamų paslaugų apmokestinamoji vertė ir (arba) kiekis, suteikiamos įvairios nuolaidos, prekės (ar jų dalis) grąžinamos, prekių (ar jų dalies) arba paslaugų atsisakoma ar dėl kokių nors kitų priežasčių keičiasi pirkėjo (kliento) mokėtinas atlygis, kreditinį dokumentą, kuriuo įforminami minėtų aplinkybių pasikeitimai, privalo išrašyti asmuo, kuris išrašė pradinį prekių tiekimą arba paslaugų teikimą įforminantį apskaitos dokumentą. Ši įstatymo nuostata leidžia tvirtinti, kad pridėtinės vertės mokesčiu apmokestinamas asmuo, kai prekių (ar jų dalies) arba paslaugų atsisakoma ar dėl kokių nors kitų priežasčių keičiasi pirkėjo (kliento) mokėtinas atlygis, privalo išrašyti kreditinį dokumentą, kuriuo įforminami minėtų aplinkybių pasikeitimai. Taigi kreditinė sąskaita pagal PVMĮ reikalavimus yra dokumentas, skirtas PVM apskaitai tvarkyti. Šiuo atveju atsakovė, koreguodama PVM sąskaitas faktūras ir jų sumas, jokio kreditinio dokumento neišrašė.
Ieškovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-2166-809/2015, ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTJBLTM0Mi02MTkvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2A-342-619/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2A-342-619/2017">e2A-342-619/2017</a>, palikti nepakeistus. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nėra išaiškinta, kad, priteisiant šalių patirtas bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidas, jų už suteiktas paslaugas sumokėtas PVM nėra priskirtinas prie patirtų bylinėjimosi išlaidų. Priešingai, nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tiesiogiai šiuo klausimu išsamiau nepasisako, tačiau bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidas proceso šaliai visuomet priteisia su PVM suma, o ne be jos. Bylinėjimosi išlaidas pagal CPK 88 straipsnį sudaro ne tik atstovavimo išlaidos, bet ir kitos išlaidos (pvz., išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu ir įteikimu, taip pat su teismo sprendimo vykdymu, ir kt.), kurias visų grandžių teismai taip pat visuomet priteisia su PVM suma, o ne be jos. Taigi teismų praktika yra aiški ir nuosekli ne tik dėl atstovavimo išlaidų, bet ir dėl kitų bylinėjimosi išlaidų, kurios teismų praktikoje yra suprantamos kaip faktiškai proceso dalyvio procese patirtos išlaidos. Be to, atsakovė šio klausimo nekėlė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme, todėl atsakovės veiksmai iškeliant šį klausimą tik kasaciniame procese yra akivaizdžiai nesuderinami su CPK 347 straipsnio 2 dalimi.
Atsakovė šioje byloje nekėlė rangos sutarties aiškinimo klausimo ir iki pat kasacinio proceso apskritai neigė tokios sutarties tarp šalių sudarymo faktą, teigdama, kad į ieškovę ji kreipėsi neva dėl remonto sąmatos sudarymo, o ne dėl remonto darbų atlikimo, be to, ieškovė teigė, kad V. Žumbakis jai neatstovavo. Vien tai, kad bylą nagrinėję teismai įrodymus bei šalių sudarytos rangos sutarties sąlygas vertino ne taip, kaip to pageidautų sutarties sudarymo faktą apskritai iki šiol neigusi atsakovė, nesudaro pagrindo laikyti, kad buvo pažeisti įrodymų vertinimo reikalavimai ar kad buvo priimti nepagrįsti procesiniai sprendimai. Teismai procesinių sprendimų išvadas grindė ne tik ieškovės paaiškinimais, bet ir rašytiniais įrodymais, liudytojų parodymais ir atsakovės paaiškinimais. Atsakovės teigimu, šią bylą nagrinėję teismai turėjo visapusiškai ir išsamiai įvertinti jos kasaciniame skunde nurodomų įvykių chronologiją. Bylą nagrinėję teismai šią pareigą įvykdė bei įvertino ne tik atsakovės nurodomus įvykius ir faktus, bet ir kitus teisiškai reikšmingus įvykius ir faktus, apie kuriuos atsakovė net neužsimena.
Nėra pagrindo sutikti su atsakovės argumentu, kad bylą nagrinėję teismai turėjo išskaičiuoti jos sumokėtus 1387,74 Eur (4791,60 Lt) iš ieškovės šioje byloje prašomų priteisti 8676,21 Eur (29 957,18 Lt), kadangi 1387,74 Eur (4791,60 Lt) atsakovė sumokėjo už ieškovės nupirktas ir puspriekabėje sumontuotas detales, o ieškovė šioje byloje prašo priteisti 8676,21 Eur (29 957,18 Lt) ne už remontui panaudotas detales, o už pačius remonto darbus, nurodytus 2013 m. liepos 19 d. sąmatoje, į kurią jokios detalės nebuvo įtrauktos. Atsakovė iki pat kasacinio proceso neteigė ir neįrodinėjo, kad 1387,74 Eur (4791,60 Lt) turėtų būti išskaičiuoti iš ieškovės šioje byloje prašomų priteisti 8676,21 Eur (29 957,18 Lt). Atsakovės skunde nurodomi faktai bei faktinio pobūdžio argumentai apskritai nesudaro kasacinio bylos nagrinėjimo dalyko.
Nėra pagrindo sutikti su atsakovės kasacinio skundo argumentu, kad bylą nagrinėję teismai, darydami išvadas apie puspriekabės remonto laikotarpį, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kadangi byloje nėra nė vieno įrodymo, kuris patvirtintų atsakovės teiginį, jog puspriekabės remonto darbai buvo vykdomi ir po atsakovės 2013 m. liepos 16 d. pranešimo, išsiųsto ieškovei tik 2013 m. liepos 23 d. 21.03 val., gavimo.
Atsakovės teigimu, apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas, kad ieškovė 2013 m. liepos 2 d. įsigijo iš puspriekabės gamintojo atstovo remontui skirtų detalių, neatsižvelgė į tai, kad detalių įsigijimo sąskaitoje nurodyti pirkiniai nesutampa su sąmatoje išvardytomis detalėmis, tačiau teismas ir neturėjo atsižvelgti į šį faktą, kadangi atsakovė už puspriekabės remontui reikalingas detales pagal 2013 m. liepos 11 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 00558 ieškovei 2013 m. liepos 24 d. sumokėjo atskirai. Todėl šios detalės nebuvo ir negalėjo būti įtrauktos nei į byloje esančią 2013 m. liepos 19 d. darbų sąmatą, nei į šios sąmatos pagrindu atsakovei išrašytą 2015 m. lapkričio 17 d. PVM sąskaitą faktūrą. Kadangi ginčo dėl atsiskaitymo už remontui panaudotas detales nėra, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė tik dėl atsakovės pareigos atsiskaityti už atliktus remonto darbus egzistavimo bei pagrįstai netyrė įrodymų, susijusių su remontui reikalingų detalių įsigijimu.
Ieškinyje nurodytos sumos PVM sąskaita faktūra iš tikrųjų buvo išrašyta tik bylos nagrinėjimo metu, tačiau pastaroji aplinkybė neturėjo jokios įtakos atsakovės valiai atsiskaityti su ieškove, kadangi ji visuomet neigė ir iki šiol neigia tokią savo pareigą, atsiradusią iš karto po remonto paslaugų suteikimo. Net jei ši PVM sąskaita faktūra atsakovei būtų buvusi pateikta anksčiau, ji vis vien jos nebūtų apmokėjusi (to nėra padariusi iki šiol), todėl būtų neprotinga ir nesąžininga atleisti atsakovę nuo pareigos mokėti ieškovei procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Pažymėtina, kad šios civilinės bylos nagrinėjimo dalykas yra tai, ar atsakovė turi pareigą sumokėti ieškovei 2015 m. lapkričio 17 d. PVM sąskaitoje faktūroje nurodytą 8676,21 Eur (29 957,18 Lt) sumą už suteiktus puspriekabės remonto darbus, ar tokios pareigos neturi, todėl atsakovės nurodomi argumentai, susiję su kitos PVM sąskaitos faktūros išrašymu, koregavimu ar kreditinės PVM sąskaitos faktūros dėl tos pačios sumos neišrašymu, neturi absoliučiai jokios reikšmės.
Atsakovės nurodoma PVM sąskaita faktūra buvo išrašyta pareikalavus draudimo bendrovei, tačiau pastarajai naudos gavėju pagal draudimo sutartį pripažinus lizingo bendrovę ir būtent jai pervedus draudimo išmoką, ši PVM sąskaita faktūra buvo anuliuota. Ieškovė kitaip ir negalėjo pasielgti, kadangi atsakovės atstovo V. Žumbakio prašymu remonto darbai už 67 596,65 Lt sumą nebuvo atliekami, nes V. Žumbakis, sužinojęs, kad draudimo išmoką ruošiamasi išmokėti lizingo bendrovei, pareiškė norą sutaupyti sugadintas priekabos detales keičiant ne naujomis, kaip tai nurodyta 2013 m. birželio 20 d. sąmatoje-užsakyme, o jas remontuojant. Kadangi puspriekabės remonto darbai už 19 577,34 Eur (67 596,65 Lt) sumą nebuvo atliekami, nurodytos sumos PVM sąskaita faktūra buvo anuliuota ir jos nei ieškovė, nei atsakovė į savo apskaitą neįtraukė.
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
k o n s t a t u o j a :
Dėl šalių sutartinių santykių aiškinimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo
Sutartis aiškinama tada, kai kyla šalių ginčas dėl jos galiojimo, rūšies, pobūdžio, pakeitimo, pasibaigimo. Aiškios ir nedviprasmiškos sutarties nuostatos neturi būti aiškinamos, o teismas negali keisti jų prasmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NjMvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-463/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-463/2011">3K-3-463/2011</a>). Sutarčių aiškinimo taisyklės nustatytos CK 6.193 straipsnyje ir išplėtotos kasacinio teismo praktikoje. Pagal CK 6.193 straipsnį sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (1 dalis); visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes (2 dalis). Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (5 dalis).
Aiškindamas minėtą CK straipsnį kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du svarbūs sutarčių aiškinimo principai. Visų pirma sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai; antra, šioje normoje įtvirtintas subjektyvaus sutarties aiškinimo principas, įpareigojant aiškintis tikruosius šalių ketinimus. CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad aiškinant sutartį svarbu ne tik sutarties tekstas, bet ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais. Faktiniai šalių veiksmai aiškintini, siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yODgvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-288/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-288/2010">3K-3-288/2010</a>).
Taigi aiškinant sutartį pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), derinant šį subjektyvų sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize. Kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTAvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-290/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-290/2007">3K-3-290/2007</a>; 2011 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2011).
Kai sutartis sudaroma ne rašytine forma ir dėl to nėra raštu išdėstyto sutarties teksto, sutarties sąlygų aiškinimas tampa sudėtingesnis, kadangi, šalims skirtingai aiškinant ketinimus, nėra galimybės remtis sutarties tekstu ir tenka daugiausia kliautis faktinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais ir pan.
Nagrinėjamoje byloje šalių pozicija išsiskyrė dėl sutarties dalyko, t. y. dėl kokių darbų ar paslaugų buvo tartasi, ir dėl to, kas yra sutarties šalys. Atsakovė tvirtino, kad buvo tartasi tik dėl puspriekabės remonto sąmatos sudarymo. Bylą nagrinėję teismai pripažino, kad sutartiniai santykiai susiklostė tarp ieškovės ir atsakovės ir kad buvo sudaryta rangos sutartis dėl puspriekabės remonto. Aiškindami sutartį ir nustatydami tikruosius šalių ketinimus teismai vertino sutartinių santykių tikslą, sutarties sudarymo aplinkybes, ankstesnius šalių santykius, derybas prieš sudarant sutartį (susirašinėjimą ir kt.), taip pat aplinkybes, susijusias su jos vykdymu, kaip tai nustato CK 6.193 straipsnio 2 ir 5 dalys. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad atskleisdami tikruosius sutarties šalių ketinimus teismai tinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles.
Kasaciniame skunde atsakovė nurodo, kad, nustatęs sutarties sudarymo faktą, teismas nesiaiškino kitų sutarties sąlygų: kainos, darbų atlikimo terminų, sutarties nutraukimo sąlygų, apmokėjimo terminų, tačiau neatskleidžia savo pozicijos, koks šalių susitarimas dėl šių sąlygų buvo ir kokią įtaką jos galėtų turėti teismo sprendimui. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien abstraktus nurodymas, jog sutarties sąlygas teismas išaiškino netinkamai, neatskleidė tikrųjų sutarties šalių ketinimų, nenurodant, kokie tikrieji ketinimai buvo, dėl kokių sutarties sąlygų iš tikrųjų susitarta ir kas tokį susitarimą patvirtina, nesudaro pagrindo pripažinti, kad buvo pažeistos sutarčių aiškinimo taisyklės.
Šioje byloje teismai, kvalifikavę šalių sutartinius santykius ir pripažinę, kad buvo sudaryta rangos sutartis dėl transporto priemonės remonto, spręsdami dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, aiškinosi, kaip šalys vykdė savo sutartinius įsipareigojimus. CK 6.644 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad rangos sutartimi viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti. Pagal kasacinio teismo praktiką, rangos sutarties dalykas yra tam tikro darbo rezultatas, turintis materialią išraišką. Tai gali būti naujo daikto sukūrimas arba naujų savybių jau esančiam daiktui suteikimas (remontas, patobulinimas ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzM0LTY4NC8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-334-684/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-334-684/2016">e3K-3-334-684/2016</a>, 16 punktas).
Nagrinėjamu atveju teismai byloje esančių įrodymų pagrindu sprendė, kad ieškovė savo pareigas, kylančias iš rangos sutarties, įvykdė – atliko eismo įvykio metu apgadintos puspriekabės remontą, o atsakovė už atliktą remontą sumokėjo tik dalį atlyginimo. Kasacinio skundo argumentai, kad teismai įvertino ne visus į bylą pateiktus įrodymus ir dėl to padarė neteisingas išvadas dėl sutarties sudarymo ir vykdymo, nepagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinis teismas iš naujo nevertina įrodymų ir nenustato faktinių aplinkybių, o tik patikrina, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai jas nustatydami nepažeidė įrodinėjimo taisyklių. Ieškovė nurodo, kad teismai neįvertino įrodymų, susijusių su jos atsisakymu tęsti puspriekabės remontą ir su remonto pabaigos momentu. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad šie įrodymai (atsakovės pranešimas, liudytojų parodymai bei dalyvaujančių byloje asmenų atstovų paaiškinimai, medžiaga dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą, buhalteriniai bei remontui reikalingų detalių užsakymo dokumentai) teismų buvo vertinti ir dėl jų įrodomosios reikšmės teismų sprendimuose yra pasisakyta. Tai, kad šių įrodymų pagrindu teismų padarytos išvados dėl atitinkamų faktinių aplinkybių (ne)įrodymo netenkina vienos iš šalių, nesudaro pagrindo konstatuoti įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 176, 185 straipsniai) pažeidimą.
Dėl laikotarpio, už kurį priteisiamos procesinės palūkanos
Palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai (CK 6.37 straipsnio 1 dalis). Palūkanos gali būti mokėjimo, kitaip teismų praktikoje dar vadinamos pelno, ir kompensuojamosios. Kompensuojamosios palūkanos atlieka minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, atlyginimo už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.210, 6.261 straipsniai) funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-332-219/2017, 24 punktas). Kompensuojamosioms palūkanoms priskiriamos ir vadinamosios procesinės palūkanos, t. y. įstatymų nustatyto dydžio palūkanos, kurias skolininkas privalo mokėti už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Jos skirtos būsimiems, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo susidariusiems kreditoriaus nuostoliams kompensuoti. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojasi kreditoriaus lėšomis, gauna iš to naudos, taip pažeidžia kreditoriaus interesus ir dėl to privalo mokėti įstatymo nustatytas palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NTMvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-553/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-553/2008">3K-3-553/2008</a>).
Kaip minėta nutarties 27 punkte, procesinių palūkanų skaičiavimo pradžia ir pabaiga nustatyta įstatyme: pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį procesinės palūkanos mokamos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylos iškėlimo momentu laikomas teisėjo rezoliucijos priėmimo momentas (CPK 137 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-684/2017, 29 punktas).
Kadangi procesinių palūkanų skaičiavimo pradžios ir pabaigos momentai nustatyti įstatymu, skaičiavimo pradžia negali būti siejama su kokiais nors kitokiais juridiniais faktais, pavyzdžiui, dokumentų išrašymo ar pateikimo teismui data. Dėl to kasacinio skundo argumentai, kad procesinės palūkanos galėjo būti skaičiuojamos suėjus PVM sąskaitoje faktūroje, kuri išrašyta po kreipimosi į teismą, nurodytam pinigų sumokėjimo terminui, teisiškai nepagrįsti. Atsakovės piniginė prievolė atsirado sutarties pagrindu ir turėjo būti vykdoma, kitai sutarties šaliai įvykdžius savo sutartinius įsipareigojimus. PVM sąskaita faktūra skirta įvykusiam prekių tiekimui arba paslaugų teikimui apskaitos ir apmokestinimo tikslais įforminti ir yra tik vienas iš įrodymų, patvirtinančių, kad pardavėjas perdavė (suteikė), o pirkėjas gavo joje išvardytas prekes ar jam buvo suteiktos išvardytos paslaugos. Pavėluotas PVM sąskaitos faktūros išrašymas gali būti vertinamas kaip apskaitos taisyklių pažeidimas, tačiau nesudaro pagrindo kitaip, nei nustato įstatymai, skaičiuoti procesines palūkanas.
Dėl išlaidų, kitos šalies patirtų advokato pagalbai apmokėti, priteisimo iš pralaimėjusios šalies dydžio (mažinimo PVM suma)
Kasaciniame skunde nurodoma, kad ieškovė yra juridinis asmuo ir PVM mokėtoja, PVM mokėtojas turi teisę į PVM atskaitą – mokėtino į biudžetą šio mokesčio mažinimą arba grąžinimą iš biudžeto. Jeigu visa advokato kontorai sumokėta suma (su PVM) bus priteista iš pralaimėjusios šalies ir pagal advokatų kontoros sąskaitą už paslaugas sumokėtas PVM bus įtrauktas į atskaitą, t. y. susigrąžintas, ieškovė nepagrįstai praturtės PVM suma.
CPK 93 straipsnio, reglamentuojančio bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Kitaip tariant, joje įtvirtintas bendras bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principas, kad pralaimėjusi šalis moka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatytos bylinėjimosi išlaidų atlyginimo taisyklės, kai ieškinys tenkinamas iš dalies. Galimi nukrypimai nuo šių taisyklių nurodyti CPK 93 straipsnio 4 dalyje.
Išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra viena iš bylinėjimosi išlaidų rūšių (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas), jų atlyginimas CPK reglamentuotas atskiru – 98 straipsniu. Pagal šį straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (1 dalis). Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (2 dalis).
Taigi išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimui, be bendrųjų CPK 93 straipsnyje nustatytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo taisyklių, taikomas dydžio ribojimas, nustatytas CPK 98 straipsnio 2 dalyje, – atlyginamos išlaidos, neviršijančios Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatyto maksimalaus dydžio. Atlygintinų išlaidų už advokato pagalbą mažinimo (dalies išlaidų nepriteisimo) priklausomai nuo išlaidų struktūros ir sudedamųjų dalių (paslaugų teikimo sąnaudos, pelnas, mokesčiai ir pan.) įstatymai nenustato.
Mokesčių įstatymai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Apmokestinimą PVM, taip pat apmokestinamųjų asmenų, PVM mokėtojų ir kitų asmenų prievoles, susijusias su šio mokesčio mokėjimu, nustato PVMĮ (žr. šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalį). Šis įstatymas, be kitų šio mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo taisyklių, nustato ir PVM atskaitos sąlygas (57–64 straipsniai).
Pagal PVM įstatymo 2 straipsnio 28 dalį PVM atskaita – pirkimo ir (arba) importo PVM dalies atskaitymas, kai pagal šio Įstatymo nuostatas apskaičiuota atskaitoma pirkimo ir (arba) importo PVM dalimi sumažinama mokėtina į biudžetą ar padidinama grąžintina iš biudžeto PVM suma. PVM atskaita nėra besąlyginė, siekiantis pasinaudoti šia teise asmuo turi atitikti įstatyme nustatytas sąlygas.
Siekiant nustatyti, ar asmuo galės pasinaudoti PVM atskaita, reikia nustatyti, ar asmuo turi tokią teisę pagal įstatymą: ar jis yra PVM mokėtojas (paminėtina, kad pagal PVMĮ 57 straipsnį teisę į PVM atskaitą turi ne visi PVM mokėtojai, o tam tikrais įstatymo nustatytais atvejais ją turi ir PVM mokėtojais neįregistruoti asmenys, be to, asmenys, turintys teisę į PVM atskaitą, gali šia teise nesinaudoti); ar įsigytos PVM apmokestintos prekės ir paslaugos panaudotos tokiai veiklai, kai leidžiama PVM atskaita (PVMĮ 58 straipsnis); ar asmuo laikėsi PVM sumų įtraukimo į PVM atskaitą reikalavimų, nustatytų PVMĮ 64 straipsnyje (tinkamai įforminta PVM sąskaita faktūra, įtraukimas į PVM deklaraciją ir kt.). Paminėtina ir tai, kad PVMĮ nustato PVM atskaitos tikslinimo institutą, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms (PVMĮ 65–70 straipsniai).
Lietuvos Respublikoje už mokesčių administravimą atsakinga valstybės institucija yra Valstybinė mokesčių inspekcija. Mokesčių administratorius, be kitų, atlieka ir kontrolės, ar mokesčiai teisingai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti, funkciją. PVM apskaičiavimą, sumokėjimą bei jo atskaitą taip pat kontroliuoja Valstybinė mokesčių inspekcija (išskyrus įstatyme nustatytą atvejį, kai tokią kontrolę atlieka Lietuvos Respublikos muitinė) (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalis, 26 straipsnio 1 dalies 7 punktas, PVMĮ 120 straipsnis).
Atsižvelgdama į nutarties 31–37 punktuose nurodytą teisinį reglamentavimą bei jo pagrindu padarytas išvadas teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai, nustatydami atlygintinas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, privalo vadovautis CPK normomis ir neturi pareigos priteistiną sumą vertinti bylos šalims kaip mokesčių mokėtojams galimai kilsiančių mokestinių prievolių bei teisių aspektu ir pagal tai koreguoti priteistiną išlaidų atlyginimą.
Kasaciniame skunde nurodomoje kasacinio teismo byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODEvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-381/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-381/2006">3K-3-381/2006</a>) nebuvo sprendžiama dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydžio, atsižvelgiant į galimą PVM atskaitą, todėl ji nelaikytina precedentine šiai bylai.
Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, nepadarė proceso teisės normų pažeidimų, kurie galėtų turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, todėl tenkinti kasacinį skundą nėra pagrindo. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 16 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasacinį skundą atmetus, atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jai neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Ieškovė prašo priteisti 998,25 Eur išlaidų advokato pagalbai, patirtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginimą; ji pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d., žr. 8.14 punkte nustatytą dydį). Todėl ieškovei iš atsakovės priteistinas šis atstovavimo išlaidų atlyginimas.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 6 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 5,38 Eur tokių išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad kasacinis skundas atmestinas, šios išlaidos valstybei priteistinos iš atsakovės.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 16 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei UAB „Truck Service Vilnius“ (j. a. k. 300155690) iš atsakovės UAB „Kings trans“ (j. a. k. 301735778) 998,25 Eur (devynis šimtus devyniasdešimt aštuonis Eur 25 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti valstybei iš atsakovės UAB „Kings trans“ (j. a. k. 301735778) 5,38 Eur (penkis Eur 38 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Birutė Janavičiūtė
Donatas Šernas
