Z. I. pagal BK 223 str., 47 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-11-648/2018

Teisminio proceso Nr. 1-06-2-00205-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.18.11(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Gutausko (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios Z. I. kasacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 17 d. nuosprendžio, kuriuo Z. I. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį 40 MGL (1506,4 Eur) bauda.

Skundžiama ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 13 d. nutartis, kuria nuteistosios Z. I. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

Z. I. nuteista už tai, kad, būdama UAB „K“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos Biržuose, (duomenys neskelbtini)) direktorė bei pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį būdama atsakinga už UAB „K“ apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, nuo 2013 m. spalio 10 d. iki 2015 m. vasario 13 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, Biržų mieste aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą bendrovės apskaitą, būtent:

pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimus, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo turi būti saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą. Patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai turi būti saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų;

pažeidė Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų 1995 m. gruodžio 5 d. įstatymo 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir įmonės, valstybės įgalioti asmenys, nevalstybinės organizacijos, privatūs juridiniai asmenys privalo: 1) saugoti dokumentus patikimoje ir saugioje aplinkoje, įvertindami galimus rizikos veiksnius; 2) išsaugoti savo veiklos dokumentus reikiamą laiką, kad būtų užtikrinti veiklos įrodymai, apsaugotos su ja susijusių fizinių ir juridinių asmenų teisės; 4) užtikrinti, kad turimi elektroniniai ir kiti dokumentai, prie kurių prieinama tik specialios įrangos priemonėmis, išliktų autentiški, patikimi ir prieinami visą jų saugojimo laiką. Kartu su šiais dokumentais turi būti saugoma ir kontekstinė informacija;

neišsaugojo ir tyrimui nepateikė UAB „K“ buhalterinės apskaitos dokumentų: 2013 m. lapkričio 1 d. – 2015 m. vasario 13 d. pirkimų ir pardavimų dokumentų bei jų apskaitos registrų (pirkėjų ir atsiskaitymų su tiekėjais), kasos dokumentų ir kasos knygos; 2014 m. sausio 1 d. – 2015 m. vasario 13 d. didžiosios knygos; 2014 m. vasario 1 d. – 2015 m. vasario 13 d. ilgalaikio turto ir ilgalaikio turto nusidėvėjimo apskaitos registrų; 2014 m. kovo 1 d. – 2015 m. vasario 13 d. darbo laiko ir darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščių, todėl iš dalies negalima nustatyti UAB,,K“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 10 d. iki 2015 m. vasario 13 d.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu nuteistoji Z. I. prašo panaikinti Biržų rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 17 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 13 d. nutartį ir ją išteisinti, o bylą nutraukti arba panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 13 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, arba pakeisti Biržų rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 17 d. nuosprendį ir paskirti jai mažesnę baudą. Kasaciniame skunde nurodo:

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, tirdami ir vertindami įrodymus, iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 5 dalies, 242 straipsnio 1 dalies reikalavimus, iškilusių abejonių neaiškino jos, kaip kaltinamosios, naudai, todėl nuosprendį pagrindė prielaidomis. Pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, įrodymus vertino selektyviai, nes nuosprendyje nurodė tik kasatorę kaltinančius duomenis, o teismui pateiktų ją teisinančių duomenų nevertino arba nepagrįstai vertino kritiškai. Antai pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai kritiškai vertino jos aiškinimą, kad baigdama dirbti UAB „K“ ji visus turimus buhalterinės apskaitos dokumentus ir bendrovės antspaudą perdavė pagal aktą. Kasatorė pažymi, kad jos aiškinimą apie bylos aplinkybes patvirtina liudytojo V. I. parodymai, todėl jais netikėti nebuvo pagrindo, tačiau pirmosios instancijos teismas, vertindamas šiuos jos parodymus, į tai neatsižvelgė, vertino juos kritiškai, motyvuodamas tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu ji pripažino neperdavusi dokumentų. Kasatorė pažymi, kad per apklausą ikiteisminio tyrimo metu buvo susijaudinusi, netiksliai prisiminė aplinkybes, neturėjo teisinės pagalbos, todėl jos parodymai ikiteisminio tyrimo metu nesuteikia pagrindo jos teisme duotus parodymus vertinti kritiškai. Kasatorės nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepagrįstai kritiškai vertino ją teisinančius liudytojo V. I. parodymus, kad, 2015 m. vasario 25 d. gavęs nurodymą atsiųsti visus UAB „K“ buhalterinės apskaitos dokumentus ikiteisminio tyrimo pareigūnei, jis taip ir padarė. Kasatorė atkreipia dėmesį, kad V. I. nebuvo nubaustas pagal BPK 163 straipsnį ar kitus įstatymus už tai, kad UAB „K“ dokumentų nepateikė, o tai rodo, kad netikėti jo parodymais nebuvo pagrindo. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nutylėjo ją teisinančią aplinkybę, kad UAB „K“ patalpose krata nebuvo atlikta tik 2014 m. liepos 16 d., nepagrįstai kaip visiškai nesusijusį su byla vertino prokuroro nutarimą sustabdyti ikiteisminį tyrimą byloje, kurioje buvo tiriama vagystė iš UAB „K“ patalpų, įvykdyta 2016 m. kovo 9 d. Kasatorės teigimu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė nepagrįstas išvadas, esą ji neišsaugojo UAB „K“ buhalterinės apskaitos dokumentų. Apeliacinės instancijos teismo nurodytas antstolio 2017 m. kovo 22 d. raštas Nr. S-17-115-7565 nepatvirtina fakto, kad ji atsakinga už UAB „K“ dokumentų išsaugojimą, nes jame nenurodyta, kokie konkretūs UAB „K“ dokumentai buvo perduoti bankroto administratorei MB „Administravimas“. Be to, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nenurodė jokių konkrečių neišsaugotų UAB „K“ dokumentų, todėl darytina išvada, kad pats dokumentų neišsaugojimo faktas yra neįrodytas. Kasatorė teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai neištyrė bylos aplinkybės dėl UAB „K“ buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimo po to, kai pasibaigė darbo teisiniai santykiai su bendrovės buhaltere D. M. Be to, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netyrė bylos aplinkybių, iki kada kasatorė buvo atsakinga už UAB „K“ buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą. Nedetalizuodama, kokių kitų su BK 223 straipsnio 1 dalyje aprašyta nusikalstamos veikos sudėtimi susijusių bylos aplinkybių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netyrė, kasatorė tvirtina, kad teismai nesiaiškino, ar kasatorės veika atitinka BK 223 straipsnio 1 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pirmosios instancijos teismas padarė tik kaip prielaidą vertintiną išvadą, jog UAB „K“ buhalterinės apskaitos dokumentai nebuvo pavogti vagystės iš bendrovės patalpų 2016 m. kovo 9 d. metu, nors tokią galimybę tiesiogiai patvirtino apklausiamas liudytojas V. I. Be to, šis teismas nepašalino abejonės, kad UAB „K“ dokumentų neišsaugojo ne ji, o V. I. ar bankroto administratorė MB „Administravimas“, šią abejonę aiškino ne jos, kaip kaltinamosios, naudai, todėl nuosprendį pagrindė prielaida. Pasak kasatorės, vien tai, kad ji, nebūdama UAB „K“ vadovė, pareikalavus atitinkamoms institucijoms nepateikė UAB „K“ buhalterinės apskaitos dokumentų, nesuteikia pagrindo išvadai, kad ji trauktina baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, kasatorė teigia, kad jos kaltumas padarius jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką nėra patikimai įrodytas, o pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, priimdami jai apkaltinamąjį nuosprendį, savo išvadas pagrindė spėjimu ir prielaidomis, pažeidė nekaltumo prezumpcijos ir rungimosi principus, įtvirtintus BPK 44 straipsnyje ir kituose teisės aktuose, nukrypo nuo teismų praktikos panašiose baudžiamosiose bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzI5LzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-329/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-329/2006">2K-329/2006</a>, 2K-426/2013, 2K-587/2014, 2K-253-303/2015, 2K-290-699/2016).

Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, nutartyje neišdėstė motyvų, kodėl atmeta apeliacinį skundą, todėl pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, 332 straipsnio 5 dalį. Paduotame apeliaciniame skunde nuteistoji pateikė argumentą dėl pašalintinos iš kaltinimo aplinkybės, kad ji vengė pateikti institucijoms UAB „K“ buhalterinės apskaitos dokumentus kartu su V. I., t. y. ginčijo išvadą dėl jos kaltės formos ir turinio, tačiau apeliacinės instancijos teismas į šį argumentą nutartyje neatsakė, nes nutartyje detaliai nepasisakė dėl jos kaltės formos ir turinio.

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, kvalifikuodami jos veiką pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasatorė pažymi, kad negali būti laikoma BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektu, nes ji jau nebuvo atsakinga už UAB „K“ buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą 2015 m. kovo 5, 13 d., kai atitinkamos institucijos pareikalavo šiuos dokumentus pateikti. Be to, kasatorė pažymi, kad už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą galima tiek administracinė, tiek baudžiamoji atsakomybė, todėl teismai, sekdami konstitucine jurisprudencija, turėjo įvertinti, ar šioje byloje siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams nepakanka taikyti kitų teisės šakų poveikio priemonių (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai), bet tai nebuvo padaryta.

Pirmosios instancijos teismo jai paskirta bausmė yra per griežta, paskirta netinkamai taikant BK 54 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktų nuostatas, todėl turėtų būti sušvelninta, jei teismas padarytų išvadą, kad jos veika pagal BK 223 straipsnio 1 dalį pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų kvalifikuota tinkamai. BK 223 straipsnio 1 dalyje aprašyta nusikalstama veika yra nedidelio pavojingumo, kelia pavojų finansų sistemai, todėl už ją turėtų būti skiriama turtinio pobūdžio bausmė, tačiau bausmės dydis turi būti proporcingas kaltininko pajamoms, jo asmenybei. Kasatorė nurodo, kad jos metinės pajamos yra iki 3800 Eur, todėl jai paskirta 1506,4 Eur bauda, nustatant ją sumokėti per keturis mėnesius nuo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, yra aiškiai neproporcinga jos turtinei padėčiai, nes varžo jos teises labiau, nei tai yra būtina demokratinėje visuomenėje. Be to, teismams paskyrus jai 1506,4 Eur baudą, nepakankamai atsižvelgta į jos asmenybę apibūdinančius duomenis, o konkrečiai, kad ji neteista, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, dirba, nuo veikos padarymo praėjo ilgas laiko tarpas ir per šį laikotarpį ji naujų nusikalstamų veikų nepadarė.

Kasaciniame skunde taip pat nenurodant konkrečių aplinkybių pažymima, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą byloje, įvertino ne visus teisės aktus, kurie reikšmingi siekiant teisingai išspręsti bylą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Sigutė Malinauskienė prašo nuteistosios Z. I. kasacinį skundą atmesti. Prokurorė nurodo:

Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, kasacinis teismas patikrina tik teisės taikymo aspektu. Iš Z. I. kasacinio skundo turinio darytina išvada, kad jame atkartojami apeliacinio skundo argumentai, kuriais kasatorė, bandydama paneigti savo kaltę, ginčija įrodymų vertinimą, savaip, sau palankia linkme, vertina atskirus bylos įrodymus, nesutinka su teismų nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir išvadomis, teigia, kad bylos duomenimis jos kaltė padarius nusikaltimą, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje, nėra įrodyta, o tai nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas.

BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už tris alternatyvias veikas: 1) buhalterinės apskaitos netvarkymą; 2) aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą; 3) apskaitos dokumentų nesaugojimą. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 2 dalį už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas. Pagal teismų praktiką, jei formaliai įmonės vadovu esantis asmuo realiai įmonės vadovo funkcijų neatlieka, baudžiamosios atsakomybės subjektu pagal BK 223 straipsnį gali būti pripažintas ir asmuo, kuris faktiškai vadovauja įmonei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDUtNTA3LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-45-507/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-45-507/2015">2K-45-507/2015</a>, 2K-615-507/2015). Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas, tačiau už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą (BK 223 straipsnio 1 dalis) ūkio subjekto vadovas atsako tik tada, kai jis pats tiesiogiai tvarko buhalterinę apskaitą arba ją aplaidžiai tvarko asmuo, kuris nėra susijęs su ūkio subjektu darbo santykiais, o tik žodžiu susitaręs su ūkio subjektu. Kitais atvejais už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą yra atsakingi ūkio subjekto darbuotojai, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą, arba pagal sutartį apskaitos paslaugas teikiančios įmonės darbuotojai (Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 straipsniai). Be to, teismų praktikoje yra išaiškinta, kad BK 223 straipsnio 1 dalyje aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas padaromas tik neatsargia kaltės forma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0zMDUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-305/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-305/2009">2K-P-305/2009</a>, 2K-216/2011). Byloje nustatyta, kad Z. I. nuo 2013 m. spalio 10 d. iki 2015 m. vasario 13 d. buvo UAB „K“ direktorė, todėl pagal pareigas buvo atsakinga už bendrovės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą. Prokurorės teigimu, Z. I. buvo reali, o ne formali bendrovės vadovė, nes ji vienintelė ėjo šias pareigas kaltinime nurodytu laiku. Byloje nustatyta, kad Z. I. kaltinime nurodytu laiku tinkamai neorganizavo buhalterinės apskaitos ir neišsaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, o konkrečiai, nenustatė jokios buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo tvarkos, už tai atsakingo asmens, nesidomėjo dokumentų laikymo vieta ir sąlygomis, neatliko jokių aktyvių veiksmų, siekdama įgyvendinti jai, kaip ūkio subjekto vadovei, kylančią pareigą išsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentus. Byloje nėra duomenų, kad Z. I. kaip bendrovės vadovė būtų priėmusi buhalterinės apskaitos dokumentus iš bendrovės buhalterės D. M., kai ši išėjo iš darbo, kad Z. I., išeidama iš darbo, būtų perdavusi UAB „K“ buhalterinės apskaitos dokumentus ją pakeitusiam V. I. Iš bylos duomenų matyti, kad Z. I. neišsaugojo didelės dalies UAB „K“ registrų ir pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, kurie turėjo būti surašyti per kaltinime nurodytą laiką. Taigi, neveikdama ji tiesiogiai sudarė sąlygas buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugoti ir baudžiamojo įstatymo 223 straipsnio 1 dalyje numatytiems padariniams kilti. Šie padariniai kilo būtent dėl Z. I. neveikimo, todėl tarp Z. I. veikos ir kilusių padarinių yra priežastinis ryšys.

Baudžiamąją ir administracinę atsakomybę už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą skiria BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai, t. y. negalėjimas visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Administracinei atsakomybei kilti pakanka vien tik veikos atlikimo, nepriklausomai nuo to, ar kilo kokie nors padariniai. BK 223 straipsnyje aprašyta nusikalstamos veikos sudėtis yra sukonstruota taip, kad asmens ūkinę, komercinę, finansinę padėtį, nuosavą kapitalą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant tik to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-11/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-11/2008">2K-11/2008</a>). Tokie padariniai byloje yra nustatyti, todėl teismai pagrįstai taikė Z. I. baudžiamąją atsakomybę ir jos veiką kvalifikavo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį.

BK už Z. I. padarytą nusikalstamą veiką nustato penkias alternatyvias bausmės rūšis. Nuteistajai buvo paskirta antra pagal griežtumą bausmės rūšis – bauda, kurios dydis mažesnis už šios bausmės vidurkį. Prokurorės nuomone, paskiriant nuteistajai bausmę, BK VIII skyriaus normos buvo pritaikytos tinkamai.

Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų padarytų BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų prieštarauja bylos medžiagai bei teismų sprendimų turiniui. Įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės teismų nustatytos įvertinus byloje surinktų įrodymų visetą, palyginus teisėtais būdais gautus duomenis, išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylą išspręsti teisingai, o ne įvertinant tik kaltinančius Z. I. įrodymus, kaip teigia kasatorė. Visi įrodymai teismų sprendimuose yra aptarti, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo, jų patikimumo bei gavimo teisėtumo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių (BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 ir 4 punktai).

Apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatų, motyvuotai atsakė į visus esminius nuteistosios apeliaciniame skunde keliamus klausimus ir argumentus. Pažymėtina tai, kad nors nuteistoji apeliaciniame skunde tvirtino, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai neištyrė visų byloje esančių duomenų, tačiau nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme įrodymų tyrimo atlikti neprašė.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistosios Z. I. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Dėl to kasacinės instancijos teisme tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad dalis jame nurodytų argumentų yra susiję su teismų nustatytų faktinių aplinkybių ginčijimu, tik formaliai pažeistais BPK straipsniais, o tai nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas, todėl dėl šių argumentų kasacinės instancijos teismas pasisako tik tiek, kiek jie yra susiję su teisės taikymu.

Dėl kasaciniame skunde nurodomų esminių BPK 1 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies, 242 straipsnio 1 dalies pažeidimų

Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, tirdami ir vertindami įrodymus, iš esmės pažeidė BPK 1 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies, 242 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Išvada argumentuojama tuo, kad teismai nemotyvuotai kritiškai vertino kasatorę teisinančius jos pačios, liudytojo V. I. parodymus, neatsižvelgė į bylos duomenis, kad 2016 m. kovo 9 d. buvo įvykdyta vagystė, kurios metu iš UAB „K“ patalpų buvo pagrobti buhalterinės apskaitos dokumentai, kad UAB „K“ patalpose, buvusiose Biržuose, (duomenys neskelbtini), krata nebuvo atlikta nuo 2014 m. liepos 16 d., neįrodyta, kad konkretūs dokumentai neišsaugoti, neištirta buhalterinės apskaitos dokumentų buvimo vieta po to, kai iš darbo išėjo įmonės buhalterė D. M., laikas, iki kada kasatorė buvo atsakinga už buhalterinės apskaitos dokumentus, dėl to teismai padarė išvadas apie faktines aplinkybes ne pagal tiesiogiai teisme ištirtus įrodymus, bet remdamiesi prielaidomis. Vien tai, kad kasatorė, jau nebūdama įmonės direktorė, ikiteisminio tyrimo metu pareikalavus pateikti įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus, jų nepateikė, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad ji neišsaugojo UAB „K“ buhalterinės apskaitos dokumentų.

Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, teismų išvados apie faktines bylos aplinkybes yra pagrįstos ne prielaidomis, bet teisme tiesiogiai ištirtais įrodymais, įvertinant tiek kasatorę teisinančius, tiek ją kaltinančius įrodymus, išsiaiškinus visas aplinkybes, reikšmingas bylai teisingai išspręsti, ir įvertinus byloje surinktus įrodymus kaip visetą. Kasatorės gynybos versija, kad ji nėra atsakinga už kaltinime nurodytų UAB „K“ buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą, nes išeidama iš įmonės ji pagal aktą buhalterinius apskaitos dokumentus perdavė laikinajam vadovui V. I., todėl už vėlesnį jų neišsaugojimą nėra atsakinga, teismų buvo motyvuotai paneigta byloje surinktų įrodymų visetu, kurį sudaro iš dalies pačios kasatorės, liudytojo V. I. parodymai, specialisto išvada dėl UAB „K“ ūkinės finansinės veiklos, kratos protokolai ir kiti dokumentai. Remdamiesi vienintelės akcininkės sprendimais, darbo sutartimis teismai nustatė, kad Z. I. buvo UAB „K“ direktorė nuo 2013 m. spalio 10 d. iki 2015 m. vasario 13 d., todėl nepagrįsti kasatorės teiginiai, kad byloje nėra išsamiai ištirta, iki kada ji buvo atsakinga už buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimą. Vadovaudamiesi bankroto administravimo įmonės MB „Administravimas“ raštu, teismai padarė išvadą, kad ši įmonė jokių UAB „K“ buhalterinės apskaitos dokumentų nėra gavusi. Pagal liudytojų D. M., D. I. apklausų, kratų, dokumentų pateikimo protokolus ir kitus bylos įrodymus teismai padarė išvadą, kad kaltinime nurodyti UAB „K“ buhalterinės apskaitos dokumentai šių asmenų to reikalavusioms valstybės institucijoms nebuvo pateikti, nebuvo rasti kratų metu, todėl nepagrįsti kasacinio skundo motyvai dėl išsamiai neištirtų bylos aplinkybių, susijusių su UAB „K“ buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimu D. M. išeinant iš darbo. Z. I. parodė, kad ji 2015 m. vasario 13 d. išeidama iš darbo paliko įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus pagal aktą V. I., tačiau teismai tokį jos aiškinimą ir jį patvirtinančius V. I. parodymus, nepažeisdami įstatymo reikalavimų, įvertino kritiškai, atsižvelgdami į tai, kad toks aktas byloje nėra pateiktas, kad ikiteisminio tyrimo metu Z. I. pripažino niekada įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų neturėjusi, kad pagal V. I. parodymus kaltinime nurodyti UAB „K“ buhalterinės apskaitos dokumentai dar 2013 m. kovo 6 d. buvo išsiųsti policijai, tačiau iš tyrėjos L. Š. tarnybinio pranešimo matyti, kad jokie UAB „K“ buhalterinės apskaitos dokumentai policijai nebuvo atsiųsti, o V. I. paaiškino, kad jokių įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų nepateiks, kad V. I., kaip Z. I. sutuoktinis, yra suinteresuotas padėti jai išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kolegija pažymi ir tai, kad UAB „K“ buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimo–priėmimo aktą, kuriuo Z. I. įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus perdavė V. I., šis dar iki 2016 m. kovo 9 d. vagystės iš UAB „K“ patalpų galėjo pateikti policijai, tačiau to nepadarė, todėl 2016 m. kovo 9 d. vagystės iš UAB „K“ aplinkybės nėra reikšmingos siekiant teisingai išspręsti šią bylą. Svarbu ir tai, kad kaltinime nurodyti UAB „K“ buhalterinės apskaitos dokumentai iki šios dienos nėra pateikti policijai ar teismui, nepaisant to, kad už nusikalstamus buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimus baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti tiek Z. I., tiek V. I., todėl nepagrįstas kasatorės argumentas dėl neišsamaus bylos aplinkybių ištyrimo iki 2014 m. liepos 16 d. neatlikus kratos UAB „K“ patalpose, esančiose Biržuose, (duomenys neskelbtini), kuriose kaip įmonės patalpose galėjo lankytis tiek Z. I., tiek V. I. Esant tokioms aplinkybėms, daryti išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, darydami išvadas apie faktines bylos aplinkybes, iš esmės pažeidė BPK 1 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies, 242 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nėra teisinio pagrindo.

Dėl kasaciniame skunde nurodomų esminių BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies pažeidimų

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, 332 straipsnio 5 dalį. Išvada dėl to grindžiama tuo, kad apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje neišdėstė motyvų, kodėl atmeta apeliacinio skundo argumentą dėl Z. I. kaltės formos, grindžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta aplinkybe, kad Z. I. kartu su V. I. vengė pateikti institucijoms UAB „K“ buhalterinės apskaitos dokumentus.

BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o BPK 332 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad jeigu apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teismas nutartyje (nuosprendyje) išdėsto motyvus, paaiškinančius, kodėl apeliacinis skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Aiškinant šias normas teismų praktikoje yra pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties (nuosprendžio) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo argumentą. Laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas tik tada, kai nėra motyvuotų išvadų bent dėl dalies esminių skundo prašymų ar argumentų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-467/2013, 2K-418-699/2015, 2K-319-976/2015). Iš Z. I. apeliacinio skundo matyti, kad ji prašė pašalinti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies teiginius, kad ji ir V. I. vengė pateikti valstybės institucijoms buhalterinės apskaitos dokumentus. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismo įrodytomis pripažintose nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėse nėra nurodyta, kad Z. I. veikė kartu su V. I., kasatorei abejonių kelianti nuosprendžio formuluotė, kad „tiek Z. I., tiek V. I.“ vengė pateikti UAB „K“ buhalterinės apskaitos dokumentus, yra pavartota tik vienoje nuosprendžio aprašomosios dalies vietoje, analizuojant byloje surinktus įrodymus. Dėl to, atsižvelgus į teismo įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, į nuosprendžio aprašomąją dalį kaip visumą, nėra pagrindo daryti išvadą, kad pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes Z. I. veiką padarė bendrai su V. I. Savo ruožtu nėra pagrindo teigti, kad Z. I. nurodomas apeliacinio skundo argumentas yra esminis ir neatsakydamas į šį argumentą apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

Dėl kasacinio skundo argumentų dėl netinkamo BK 223 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai pritaikė BK 223 straipsnio 1 dalį, nes kasatorė nebuvo UAB „K“ direktore, nebuvo atsakinga už kaltinime nurodytų UAB „K“ buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą, kai policija pareikalavo pateikti kaltinime nurodytus UAB „K“ buhalterinės apskaitos dokumentus, be to, kaip tvirtina kasatorė, jai taikytina administracinė, o ne baudžiamoji atsakomybė.

Kolegija pažymi, kad byloje nustatyta, jog Z. I. buvo UAB „K“ direktorė nuo 2013 m. spalio 10 d. iki 2015 m. vasario 13 d. Iš išlikusių įmonės buhalterinės apskaitos ir kitų dokumentų matyti, kad Z. I. per šį laiką ne tik formaliai pasirašė buhalterinės apskaitos dokumentuose, bet ir kreipėsi į Biržų rajono policijos komisariatą 2014 m. sausio 2 d. prašydama pradėti ikiteisminį tyrimą dėl savavaldžiavimo, neteisėto jos ir UAB „K“ turto bei buhalterinės apskaitos dokumentų užvaldymo, domėjosi šio ikiteisminio tyrimo eiga, teikė skundus dėl sprendimų ikiteisminį tyrimą nutraukti, taigi buvo reali, o ne formali įmonės vadovė ir kaip įmonės vadovė pagal teisės aktus buvo atsakinga už kaltinime nurodytų UAB „K“ buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą. Kitaip nei teigiama kasaciniame skunde, Z. I. nėra nuteista už tai, kad nepateikė dokumentų tada, kai jau nebuvo UAB „K“ direktore. Šioje byloje ji yra nuteista už tai, kad neišsaugojo UAB „K“ buhalterinės apskaitos dokumentų už laikotarpį, kai buvo šios įmonės vadovė, t. y. nuo 2013 m. spalio 10 d. iki 2015 m. vasario 13 d. Aplinkybė, kad valstybės institucijos į Z. I. kreipėsi dėl UAB „K“ buhalterinės apskaitos dokumentų pateikimo jau po to, kai ji nebedirbo UAB „K“ direktore, buvo nulemta to, kad UAB „K“ buhalterinės apskaitos dokumentai to pareikalavusioms institucijoms nebuvo pateikti, o valstybės institucijos aiškinosi aplinkybes, siekdamos patikrinti faktą, kad galbūt įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai buvo išsaugoti ir laikomi pas įmonės akcininkus, buvusius vadovus ar darbuotojus, ir taip išvengti nepagrįsto asmenų patraukimo teisinėn atsakomybėn.

Už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą yra numatyta baudžiamoji ir administracinė atsakomybė (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 173-1 straipsnis, Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 205 straipsnis). Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, kai per tikrinamą laikotarpį dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo nebuvo sumokėta tam tikra suma mokesčių, o baudžiamoji atsakomybė asmeniui pagal BK 223 straipsnį kyla, kai dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Taigi, kilus baudžiamojo įstatymo numatytiems padariniams, asmuo traukiamas ne administracinėn, bet baudžiamojon atsakomybėn (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzM1LTY0OC8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-335-648/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-335-648/2016">2K-335-648/2016</a>). Šioje byloje nustatyta, kad dėl neišsaugotų UAB „K“ buhalterinės apskaitos dokumentų iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį, kurio metu Z. I. buvo UAB „K“ vadove ir turėjo pareigą išsaugoti įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus. Dėl kasatorei taikytina baudžiamoji, o ne administracinė atsakomybė.

Byloje nėra nustatyta, kad Z. I. būtų atlikusi tyčinius veiksmus, siekdama sunaikinti ar kitaip neišsaugoti kaltinime nurodytus UAB „K“ buhalterinės apskaitos dokumentus, taip pat nėra duomenų, kad neturėjo ir negalėjo suvokti, kad nesaugodama buhalterinės apskaitos dokumentų ji sukels BK 223 straipsnio 1 dalyje aprašytus padarinius. Dėl to nėra pagrindo nesutikti su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad Z. I. nusikalstamą veiką padarė veikdama neatsargiai.

Dėl išdėstytų argumentų darytina išvada, kad teismai, kvalifikuodami Z. I. veiką pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su kasatorei paskirta bausme

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai paskyrė kasatorei teisingumo principo neatitinkančią bausmę, nes tinkamai neįvertino nusikalstamos veikos pavojingumo ir jos asmenybės, todėl netinkamai taikė BK 54 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktų nuostatas. Kolegija pažymi, kad nėra pagrindo tvirtinti, jog Z. I. pirmosios instancijos teismo už BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskirta bausmė neatitinka teisingumo principo, yra paskirta netinkamai pritaikius BK 54 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktų nuostatas. Už BK 223 straipsnio 1 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos padarymą kaltininkas gali būti nubaustas viešaisiais darbais, bauda, laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Pagal BK 47 straipsnio 3 dalį (2011 m. balandžio 28 d. įstatymo redakciją) už nesunkų nusikaltimą galėjo būti paskirta bauda iki 500 MGL. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę Z. I., atsižvelgė į tai, kad ji padarė vieną nesunkų nusikaltimą dėl nusikalstamo nerūpestingumo, kad anksčiau neteista, bausta administracine tvarka, tačiau galiojančių administracinių nuobaudų neturi, dirba, kad duomenų apie psichiatrinį ar priklausomybės ligų gydymą nėra, todėl paskyrė jai vieną švelniausių bausmių rūšių – baudą, kurios dydį nustatė artimą minimaliam, t. y. 40 MGL. Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino Z. I. įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą, jos asmenybę, todėl netinkamai pritaikė BK 54 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktų nuostatas. Nors kasatorė teigia, kad paskirta bausmė dėl absoliutaus jos dydžio ir jos metinių pajamų santykio yra neproporcinga, šis argumentas nesuteikia pagrindo tvirtinti, kad paskirtoji bausmė neatitinka teisingumo principo, ir atitinkamai švelninti Z. I. paskirtą bausmę, nes paskirtoji bausmė nėra itin griežta, kasatorė dirba, todėl gauna nuolatinių pajamų, iš kurių gali baudą sumokėti, be to, įstatyme yra numatyta galimybių pakeisti baudos bausmę viešaisiais darbais, jei asmuo neturi lėšų sumokėti teismo paskirtą baudą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios Z. I. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Audronė Kartanienė

Artūras Pažarskis