Baudžiamoji byla Nr. 2K-6-693/2018
Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01248-2013-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.2.;
(S)
1.2.23.2.2.2.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. vasario 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Aldonos Rakauskienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Ridiko ir Vytauto Masioko (pranešėjas), teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Q. (R. Q.) gynėjo advokato Remigijaus Rinkevičiaus ir nuteistojo R. A. bei jo gynėjo advokato Andriaus Marapolsko kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 1 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 8 d. nuosprendžių.
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 1 d. nuosprendžiu R. Q. ir R. A. nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu: R. Q. – dvylikai metų; R. A. – dešimčiai metų.
R. Q. pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 199 straipsnio 2 dalį išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
20 000 JAV dolerių, rastų automobilio „Renault Clio“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kratos metu, ir automobilis „Toyota Corolla“ (Nr. (duomenys neskelbtini)) (Tadžikistano Respublikos numeriai) perduoti pridėjimui prie atskirto ikiteisminio tyrimo Nr. 02-2-00103-15.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 8 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 1 d. nuosprendis pakeistas:
R. Q., nuteistam pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, paskirta bausmė sumažinta iki laisvės atėmimo vienuolikai metų;
R. A. veika iš BK 260 straipsnio 3 dalies perkvalifikuota į BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį ir palikta Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 1 d. nuosprendžiu jam paskirta bausmė;
pripažinta neįrodyta, kad R. A. 2013 m. lapkričio 19 d., apie 15.00 val., bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), asmeniui, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas, iš anksto perdavė ne mažiau kaip 45 000 Lt, skirtų narkotinės medžiagos – heroino labai dideliam kiekiui įgyti;
į R. A. paskirtą laisvės atėmimo bausmę įskaitytas suėmimo laikotarpis nuo 2014 m. gegužės 9 d. iki 2014 m. spalio 8 d.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. S. nuteista pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Teisėjų kolegija
nustatė:
1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiais nustatytos tokios bylos faktinės aplinkybės: 2013 m. lapkričio 19 d., apie 15.00 val., bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), įvyko asmens (K. U. (K. U.), kurio atžvilgiu byla išskirta į atskirą tyrimą, ir R. A. susitikimas (prie minėto namo jie atvyko kartu R. A. vairuojamu automobiliu „BMW X6“), kurio metu buvo aptartas narkotinės medžiagos – heroino pirkimo– pardavimo sandoris. Po to asmuo, kurio atžvilgiu byla išskirta į atskirą tyrimą, automobiliu „Renault Clio“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) gautu iš R. A., išvyko į Kauną, kur apie 17 val. „Akropolyje“ susitiko su R. Q., ir po to abu viename kambaryje nakvojo Kaune, (duomenys neskelbtini) name.
R. Q. ikiteisminio tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijo 10 072,93 g miltelių, kurių sudėtyje yra labai didelis kiekis – 2862,429 g narkotinės medžiagos – heroino, neteisėtai nugabeno iki namo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), kur šį labai didelį kiekį heroino paslėpė po laiptais, užkasdamas į žemę, ir neteisėtai laikė iki 2013 m. lapkričio 20 d.
2013 m. lapkričio 20 d. R. Q., veikdamas kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu byla išskirta į atskirą tyrimą, ne vėliau kaip 13.34 val. dalį, t. y. 2974,93 g, miltelių, kurių sudėtyje yra labai didelis kiekis – 843,418 g narkotinės medžiagos – heroino, paslėpė automobilyje „Mercedes Benz 300“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) po priekine panele, ir nuo namo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), vairuodamas minėtą automobilį, atgabeno į Vilnių, o jį lydėjo asmuo, kurio atžvilgiu byla išskirta į atskirą tyrimą, vairuodamas automobilį „Renault Clio“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) gautą iš R. A., turėdami tikslą heroiną perduoti (išplatinti) per asmenį, kurio atžvilgiu byla išskirta į atskirą tyrimą, R. A., su kuriuo 2013 m. lapkričio 19 d. apie tai buvo susitarta, tačiau minėto kiekio narkotinių medžiagų R. A. neperdavė (neišplatino), o šis jų neįgijo dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, kadangi tą pačią dieną, apie 14.50 val., Vilniuje, prie (duomenys neskelbtini), jie – R. Q. ir asmuo, kurio atžvilgiu byla išskirta į atskirą tyrimą, – buvo sulaikyti policijos pareigūnų, kurie apie 15.15 val. Vilniuje, prie (duomenys neskelbtini) namo, kratos metu automobilyje „Mercedes Benz 300“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) rado ir paėmė labai didelį kiekį – 843,418 g narkotinės medžiagos – heroino, o likusią dalį, t. y. 7098 g, miltelių, kurių sudėtyje yra labai didelis kiekis – 2019,011 g narkotinės medžiagos – heroino, laikė Kaune, užkastą žemėje po laiptais prie namo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), iki tos pačios dienos 18.30 val., kai atliktos kratos metu minėto namo teritorijoje policijos pareigūnai rado ir paėmė minėtą narkotinę medžiagą.
2. Nuteistojo R. Q. gynėjas advokatas R. R. kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 8 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
3. Skunde nurodoma, kad teismai neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat buvo padaryta esminių baudžiamojo įstatymo ir baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1, 7 straipsnių, 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies), buvo paskirta neteisinga ir neindividualizuota bausmė. Be to, apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, tendencingai, vienpusiškai vertino nuteistojo R. Q. apeliacinio skundo argumentus, ignoravo bylos duomenis ir faktinių aplinkybių visumą, rėmėsi prielaidomis, nepašalino visų prieštaravimų, buvusių bylos medžiagoje, ir juos aiškino R. Q. nenaudai.
4. Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai nesiaiškino, ar tikrai R. Q. disponavo visu kaltinime nurodytu narkotinių medžiagų kiekiu. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad žemės R. Q. nurodytoje vietoje net nebuvo tirtos, nebuvo aiškinamasi, ar šių žemių pėdsakų yra jo automobilyje rastuose milteliuose. Nuteistasis viso proceso metu nuosekliai teigė, kad narkotines medžiagas buvo paslėpęs namo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), patvoryje, o ne po namo laiptais. Apeliacinės instancijos teismas šios versijos netyrė, abejonių dėl to, kad R. Q. disponavo mažesniu narkotinių medžiagų kiekiu, nei nurodyta kaltinime, nepašalino.
4.1. Skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesvarstė būtinybės skirti pakartotinį rastų medžiagų tyrimą ir šiuo aspektu netinkamai aiškino bei taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 260 straipsnio 3 dalį, be to, neišsamiai ištyręs bylos aplinkybes, padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą. Taigi apeliacinės instancijos teismas, privalėdamas užtikrinti teismo procese rungimosi principo, numatyto BPK 7 straipsnyje, įgyvendinimą, suteikiant nuteistajam ir jo gynėjui galimybę pateikti į bylą duomenis, kuriais jie siekia grįsti savo gynybinę poziciją, pažeidė šį principą. Be to, nors apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys turi atitikti BPK 331 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas šių reikalavimų taip pat nesilaikė, nes nuosekliai neišdėstė įrodymų, neatskleidė jų turinio ir nevertino jų kaip visumos.
4.2. Kasatoriai teigia, kad, nagrinėjamoje byloje tiksliai nenustačius draudžiamos medžiagos, kuria disponavo nuteistasis R. Q., kiekio, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas negalėjo pripažinti, jog kasatorius R. Q. disponavo visu kaltinime nurodytu kiekiu, t. y. 2862,429 g narkotinės medžiagos heroino, slėpdamas šią medžiagą po namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, laiptais. Šios iškilusios abejonės byloje liko nepašalintos, dėl to buvo pažeistas in dubio pro reo principas, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir neišnagrinėtas kasatoriaus ir jo gynėjo apeliaciniame skunde keliamas klausimas.
5. Kasatoriai nesutinka ir su R. Q. paskirta bausme. Nurodo, kad nepagrįstai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepripažinta tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką bei nuoširdžiai gailisi. Byloje nustatyta, kad jis kaltę pripažino iš dalies ir dėl esminių veikos padarymo aplinkybių. Be to, viso proceso metu davė nuoseklius ir nekintančius parodymus, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, bendradarbiavo su ikiteisminio tyrimo pareigūnais.
5.1. Taip pat šioje byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo pernelyg ilgą proceso trukmę, tačiau, paskirdamas R. Q. galutinę vienuolikos metų bausmę, į tai tinkamai neatsižvelgė. Kasatorių manymu, pernelyg ilgas procesas laikytinas išimtine aplinkybe, leidžiančia taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir mažinti paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki minimalios. Skunde minima 2005 m. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis ir nurodoma, kad šioje byloje Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas analogišką bylą su tapačiomis faktinėmis aplinkybėmis, nukrypo nuo savo paties suformuotos teismų praktikos, paskyrė R. Q. griežtesnę bausmę.
6. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad 20 000 JAV dolerių buvo konfiskuoti neteisėtai. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl 20 000 JAV dolerių konfiskavimo, nurodė, jog apeliacinės instancijos teisme buvo perskaityti K. U. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai, kuriuose jis nurodė, kad dalis kratų metu rastų pinigų – 20 000 JAV dolerių priklauso R. Q.. Tačiau K. U. nebuvo apklaustas teisiamajame posėdyje, ir parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nėra visavertis savarankiškas įrodymų šaltinis, todėl vien tik šiuose parodymuose užfiksuoti faktiniai duomenys negali būti pakankamas įrodymas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog, atsižvelgiant į R. Q. ir K. U. inkriminuotų nusikalstamų veikų pobūdį, rastų ir paimtų narkotinių medžiagų kiekį, manytina, jog rasti ir paimti pinigai gali būti laikomi nusikalstamos veikos rezultatu arba priemone. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pinigų muitinėje deklaravimo faktas neginčijamai nepatvirtina to, kad dalis pas K. U. rastų pinigų yra tie patys pinigai, kuriuos R. Q. deklaravo atvykdamas į Lietuvos Respubliką. Anot teismo, byloje nėra objektyvių, patikimų įrodymų, kad būtent R. Q. muitinėje deklaruota pinigų suma buvo K. U. vairuotame automobilyje. Kasatoriai nesutinka su tokia apeliacinės instancijos teismo pozicija. Skunde nurodoma, kad įtariamojo K. U. parodymai dėl 20 000 JAV dolerių kilmės ir priklausomumo nuteistajam R. Q. gauti teisėtais būdais ikiteisminio tyrimo metu, buvo perskaityti (ištirti) teismo posėdyje, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada apie tai, kad negalima jais vadovautis, yra nepagrįsta. Be to, apeliacinės instancijos teismas išvadą apie tai, kad 20 000 JAV dolerių, kuriuos nuteistasis deklaravo muitinėje, yra nusikalstamos veikos įrankis arba rezultatas, pagrindė tikimybe. Byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad šie pinigai yra įgyti nusikalstamu būdu arba kad yra nusikaltimo įrankis. Taip pat, pasak kasatorių, abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes visas abejones dėl 20 000 JAV dolerių kilmės vertino nuteistojo R. Q. nenaudai ir nuosprendį dėl šios dalies pagrindė prielaidomis bei duomenimis, kurie apskritai negalėjo būti pripažįstami įrodymais, nes jie nepatikimi ir neatitinkantys leistinumo reikalavimų.
7. Kasaciniame skunde nesutinkama ir su automobilio „Toyota Corolla“ konfiskavimu, nes šis automobilis nebuvo nusikalstamos veikos įrankis. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad automobilis buvo pritaikytas būtent šio nusikaltimo padarymui ir kad be jo panaudojimo nusikaltimo padarymas būtų neįmanomas. Apeliacinės instancijos teismas savo poziciją dėl automobilio „Toyota Corolla“ konfiskavimo pagrindė ne konkrečiais faktais ir įrodymais, nustatytais ikiteisminio tyrimo ar teisiamojo posėdžio metu, bet prielaidomis. Tokiu būdu iš esmės buvo pažeistas in dubio pro reo principas, kuris draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį.
8. Nuteistasis R. A. ir jo gynėjas advokatas A. Marapolskas kasaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 1 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 8 d. nuosprendžius panaikinti ir bylą R. A. nutraukti.
9. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas padarius esminius baudžiamojo proceso pažeidimus ir netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismas R. A. apeliacinį skundą tenkino iš dalies, esmingai pakoregavo kaltinimą, veikos kvalifikaciją, tačiau esant tokioms aplinkybėms R. A. negalėjo būti nuteistas, apeliacinės instancijos teismas jam turėjo priimti išteisinamąjį nuosprendį.
10. Kasatoriai teigia, kad pažeistos R. A. teisės gintis ir tiksliai žinoti pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą. Skunde nurodoma, kad iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog šis teismas iš kaltinimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį pašalino esmingiausias įstatymo reikalaujamas pripažintomis įrodytomis aplinkybes – veikos padarymo laiką (2013 m. lapkričio 19 d. apie 15 val., kai, anot pirmosios instancijos teismo, jis susitiko su tariamu jo ir kito nuteistojo R. Q. tarpininku K. U.), vietą – (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir tariamą tiesioginę tyčią (ketinimą) įgyti narkotines medžiagas patvirtinančią aplinkybę – ne mažiau kaip 45 000 Lt perdavimą K. U.. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad R. Q. ir K. U. didelį kiekį narkotinių medžiagų išplatinti vežė R. A.. Byloje nėra ginčo apie tai, kad R. Q. disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, tačiau, apeliacinės instancijos teismui iš kaltinimo pašalinus minėtas aplinkybes, liko neaišku, už kokią nusikalstamą veiką nuteistas R. A.. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kaip pasireiškė tariamas R. A. pasikėsinimas įgyti labai didelį kiekį narkotinių medžiagų. BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimai privalomi ir apeliacinės instancijos teismo apkaltinamajam nuosprendžiui, kadangi, remiantis BPK 331 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis BPK XXIII skyriuje nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui keliamų reikalavimų. Esant dabartinei abiejų teismų nuosprendžių konstrukcijai, baudžiamoji byla R. A. turi būti nutraukta BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
10.1. Skunde nurodoma, kad pažeidžiama nuteistojo R. A. teisė į veiksmingą gynybą nuo pareikšto kaltinimo, t. y. jis nežino, už ką yra nuteistas, o tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). Pirmosios instancijos teismas nagrinėjo kaltinamajame akte suformuluotą kaltinimą, kuriame buvo nurodyta, kad R. A. už tariamas narkotines medžiagas K. U. davė net 210 000 Lt; pirmosios instancijos teismas šią sumą sumažino iki ne mažiau kaip 45 000 Lt; apeliacinės instancijos teismas šią aplinkybę apskritai laikė nepagrįsta. Toks kaltinimo nenuoseklumas tik patvirtina jo nepagrįstumą, galbūt dirbtinį teisėsaugos pareigūnų norą apkaltinti R. A., kadangi de facto baudžiamoji atsakomybė pagal BK 260 straipsnio 3 dalį kyla vien už disponavimą labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, tikslas jas parduoti ar kitaip platinti pagal šį straipsnį neturi jokios įtakos baudžiamajai atsakomybei.
11. Kasatorių manymu, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje yra prielaidų, tariamai patvirtinančių R. A. kaltę. Nuosprendyje išdėstyta kriminalinės žvalgybos veiksmų analizė, kurios didžioji dalis niekaip nesusijusi su R. A. pareikštu kaltinimu ir tariamai nustatytomis jo veikos aplinkybėmis. R. A. pirmosios instancijos teismo buvo nuteistas už veiką, prasidėjusią 2013 m. lapkričio 19 d. Pagal BPK 255 straipsnį, teismas nagrinėja bylą dėl tų kaltinamųjų ir dėl tų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nuteistojo kaltę grindė kriminalinės žvalgybos veiksmų protokolais apie K. U. vizitus į Lietuvą 2013 m. liepos 5 d., rugpjūčio 3 d., rugsėjo 29 d. (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 13 lapas), liudytojo policijos pareigūno A. B. parodymais, kuriais jis bandė paaiškinti slaptų kriminalinės žvalgybos priemonių taikymą ir jo rezultatus (užfiksuotų telefoninių pokalbių sąvokas, prielaidas dėl įsivaizduojamo turinio ir pan.). Šie duomenys, anot kasatorių, tėra prielaidos, spėjimai, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu gautus duomenis būtina patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Teismas pripažįsta įrodymais tik įstatymų nustatyta tvarka teisėtais būdais gautus duomenis, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir kuriuos galima patikrinti Baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Minėti kriminalinės žvalgybos veiksmai, jų rezultatai, to paties liudytojo A. B. parodymai neturi jokios įtakos R. A. pareikšto kaltinimo pagrįstumui ar nepagrįstumui. Kasatorius niekada neginčijo, jog yra pažįstamas su K. U., todėl šie apeliacinės instancijos teismo motyvai, tariamai pagrindžiantys šių asmenų tarpusavio bendravimą, yra visiškai bereikšmiai. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą konstatavo, kad reikalavimas laikytis įstatymų gaunant įrodymus yra ypač svarbus, nes priešingu atveju nebūtų užtikrintas bylos nagrinėjimo teisingumas. Duomenys, kurie gaunami suvaržant įstatymų garantuotas žmogaus teises (pavyzdžiui, asmens teisę į privataus gyvenimo ir susižinojimo slaptumo gerbimą), nesilaikant įstatymais nustatytos tvarkos, laikomi gautais neteisėtu būdu ir pažeidžia BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Neteisėtu būdu gauta informacija negali būti pripažįstama įrodymais baudžiamajame procese (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNDEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-141/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-141/2008">2K-7-141/2008</a> ir kt.).
11.1. Šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo išvados dėl R. A. nuteisimo padarytos nesilaikant išvadų argumentavimo ir išsamaus apeliacinio skundo išnagrinėjimo nuostatų (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 44 straipsnio 5, 6 dalys, 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai, 329 straipsnio 2 dalis, 331 straipsnio 2 dalis), šie pažeidimai laikytini esminiais, nes sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis), o pateiktas R. A. veikos kvalifikavimas neatitinka tinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo reikalavimų (BPK 369 straipsnio 2 dalis).
12. Atsiliepimu į nuteistojo R. Q. gynėjo advokato R. Rinkevičiaus ir nuteistojo R. A. bei jo gynėjo advokato A. Marapolsko kasacinius skundus Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Nėrijus Puškorius prašo juos atmesti.
12.1. Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs ir įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, padarė išvadą, kad 2013 m. lapkričio 19 d. R. A. tarėsi su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, dėl narkotinių medžiagų įsigijimo, o narkotinės medžiagos, rastos R. Q. vairuotame automobilyje, – 2974,93 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 843,418 g heroino, buvo skirtos R. A.. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas neįrodyta, kad R. A. iš anksto perdavė asmeniui, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas, pinigus už narkotines medžiagas, pažymėjo, kad tai nekeičia R. A. veikos kvalifikavimo ir net nenustačius šios aplinkybės lieka neginčytinai įrodyta, jog R. Q. ir asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, narkotines medžiagas vežė būtent R. A. pagal jų išankstinį susitarimą, t. y. R. A. pasikėsino įgyti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – heroino. Apeliacinės instancijos pripažintos neįrodytomis aplinkybės nebuvo esminės ir būtinos įrodyti kvalifikuojant nuteistojo veiksmus pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir dar kartą išsamiai išanalizavęs byloje esančius įrodymus, aiškiai nurodė, kokiais veiksmais pasireiškė R. A. pasikėsinimas įgyti labai didelį kiekį narkotinių medžiagų.
12.2. Prokuroras teigia, kad teismų išvados dėl R. A. kaltės pasikėsinus padaryti nusikalstamą veiką buvo grindžiamos ne vien tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais, kurie teismų sprendimuose buvo itin išsamiai išanalizuoti ir sujungti į logišką ir nuoseklią grandinę. Nors kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nepagrįstai nuteistojo kaltę grindė kriminalinės žvalgybos veiksmų protokolais ir liudytojo A. B. parodymais, nes šie duomenys tėra prielaidos ir spėjimai, nepatikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, tačiau teismai, darydami išvadą dėl nuteistojo R. A. kaltumo, skundžiamuose nuosprendžiuose rėmėsi ne tik kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolais, liudytojo policijos pareigūno A. B., kuris atliko kriminalinės žvalgybos veiksmus, parodymais, bet ir 2013 m. lapkričio 19 d. bei 2013 m. lapkričio 20 d. atliekant slaptą sekimą bei elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę gautais duomenimis ir kita bylos medžiaga, kuri patvirtino aplinkybes, nustatytas atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus. Tai reiškia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami įrodymus, laikėsi BPK reikalavimų, ištyrė visus surinktus įrodymus, juos tarpusavyje sugretino ir pripažino pakankamais R. A. kaltei pagrįsti.
12.3. Atsiliepime nurodoma, kad šioje byloje analogiškus kasaciniame skunde nurodomiems nuteistojo R. Q. gynėjo argumentams dėl neištirtos, nuteistojo pateiktos versijos dėl narkotinių medžiagų kiekio pagal apelianto R. Q. gynėjo advokato R. R. apeliacinį skundą nagrinėjo apeliacinės instancijos teismas, kuris, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, pakartotinai išanalizavo visus byloje ištirtus įrodymus ir pagrįstai, remdamasis įrodymų visuma, padarė išvadą, kad nuteistasis R. Q. disponavo visu kaltinime nurodytu narkotinės medžiagos kiekiu. Aplinkybė, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė kitokias išvadas, kitaip vertino ištirtus įrodymus nei nuteistojo R. Q. vertinimas, priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia ir negali būti laikoma esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.
12.4. Kasacinio skundo argumentai dėl nuteistajam R. Q. paskirtos neadekvačios ir neindividualizuotos bausmės yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą nuteistajam R. Q. paskirtos bausmės aspektu, pakartotinai įvertino R. Q. asmenybę, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos padarymo motyvus ir tikslus, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat atsižvelgė į pernelyg ilgą baudžiamojo proceso trukmę ir tai, kad nuteistasis R. Q. jau suimtas pakankamai ilgą laiko tarpą, t. y. daugiau nei trejus su puse metų, dėl pernelyg ilgo proceso pirmosios instancijos teismo nuteistajam R. Q. parinktos bausmės dydį sumažino vieneriais metais.
12.5. Dėl nuteistojo R. Q. gynėjo kasacinio skundo teiginių, susijusių su 20 000 JAV dolerių ir automobilio „Toyota Corolla“ konfiskavimu, prokuroras pažymi, kad minėti pinigai ir automobilis skundžiamais teismo nuosprendžiais nebuvo pripažinti nusikalstamos veikos rezultatu ar priemone, nebuvo išspręstas jų konfiskavimo klausimas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nusprendė 20 000 JAV dolerių, rastų automobilyje „Renault Clio“ kratos metu, ir automobilį „Toyota Corolla“ perduoti pridėjimui prie išskirtos baudžiamosios bylos. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, taip pat ir kasatoriaus R. Q. apeliacinio skundo argumentus dėl pinigų grąžinimo, motyvuotai pripažino pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl minėtų pinigų ir automobilio pridėjimo prie atskirto ikiteisminio tyrimo pagrįstu.
13. Nuteistojo R. Q. gynėjo advokato R. R. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, nuteistojo R. A. bei jo gynėjo advokato A. Marapolsko kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
14. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-P-135-648/2016). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
14.1. Nuteistųjų ir jų gynėjų kasaciniuose skunduose (iš esmės pakartojant tai, kas buvo nurodoma ir apeliaciniuose skunduose) daug dėmesio skiriama bylos įrodymų detaliai analizei, pateikiama jų įrodomoji reikšmė ir sava vertinimo versija; didžioji dalis skunduose paminėtų pažeidimų grindžiami ir argumentuojami ginčijant ir nesutinkant su žemesnės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu, jų pakankamumu, faktinių aplinkybių nustatymu, o tai, kaip minėta, yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų pakankamumo, patikimumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos atmesti. Dėl to kasatorių teiginiai ir argumentai, susiję su nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių nustatymu ir įrodymų vertinimu, nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.
Dėl kasacinių skundų argumentų, susijusių su BPK pažeidimais, ir R. Q. inkriminuoto narkotinių medžiagų kiekio
15. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad bylą nagrinėję abiejų instancijų teismai neišsiaiškino visų faktinių aplinkybių, netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, nevertino jų visapusiškai, nešalino jų prieštaravimų, išvadas grindė abejonėmis ir prielaidomis – taip pažeidė BPK 1, 7, 20, 301 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio reikalavimus. Tokie kasatorių skundų teiginiai yra nepagrįsti.
15.1. BPK 1 straipsnyje nustatyta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Rungimosi principas, įtvirtintas BPK 7 straipsnyje, yra tiesiogiai susijęs su lygių teisių aktyviai dalyvauti baudžiamajame procese užtikrinimu. Pagal jį kaltinimo ir gynybos šalys bylos nagrinėjimo teisme metu, be kitų, turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus ir pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Nuteistojo R. Q. gynėjo kasaciniame skunde nurodoma, kad buvo pažeistas aptariamas principas, tačiau nenurodoma, kaip, anot jo, pasireiškė šis pažeidimas. Iš teisiamųjų posėdžių protokolų turinio matyti, kad kaltinamiesiems jų teisės buvo išaiškintos, jų gynėjai reiškė įvairius prašymus, kurių dalis buvo tenkinama, kita dalis – motyvuotai atmetama, užduodavo klausimus apklausiamiems asmenims. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismas, vertindamas bei spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus pagal BPK 270 straipsnio nuostatas, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam bylos aplinkybių ištyrimui. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau turi teisę ir motyvuotai atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla. Taigi tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2011, 2K-430/2012, 2K-109/2014). Visi teismo posėdžiuose pareikšti prašymai buvo apsvarstyti. Pažymėtina, kad proceso dalyvių, tarp jų ir kaltinamojo ar (ir) jo gynėjo, dalies prašymų motyvuotas atmetimas pats savaime nesuteikia pagrindo teigti, kad buvo pažeistas rungimosi principas. Teismas neprivalo tenkinti nepagrįstų ar reikšmės bylos išnagrinėjimui neturinčių proceso dalyvių prašymų, o proceso dalyviai neturi piktnaudžiauti savo teisėmis. Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad byla išnagrinėta nepažeidžiant BPK 7 straipsnio nuostatų.
15.2. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. BPK 20 straipsnio 5 dalis numato: „Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.“ Taigi esminis šios BPK nuostatos pažeidimas gali būti konstatuotas nustačius bent vieną iš šių pažeidimų: 1) teismo baigiamasis aktas priimtas išsamiai neišsiaiškinus visų reikšmingų bylai aplinkybių arba jų neišanalizavus teismo baigiamojo akto aprašomojoje dalyje; 2) teismo proceso metu tiriant įrodymus ar formuluojant teismo daromas išvadas buvo pažeistas nešališkumo principas ir 3) išvados dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais darytos pažeidžiant BPK nustatytas duomenų pripažinimo įrodymais taisykles. Reikalavimas išsamiai nustatyti bylos aplinkybes pažeidžiamas, kai teismo išvados daromos nesiėmus visų įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; neįvertinus visų proceso metu surinktų bylos išsprendimui reikšmingų duomenų; klaidingai pasisakant dėl atskirų įrodymų turinio ar įrodymų tarpusavio ryšio. Tai reiškia, kad teismas, vykdydamas pareigą išsamiai išsiaiškinti bylos aplinkybes, privalo teismo baigiamąjį aktą surašyti taip, kad iš jo turinio būtų aišku: 1) kad yra nustatytos visos toje byloje įrodinėtinos aplinkybės, o tuo atveju, kai pašalinti tam tikrų abejonių dėl reikšmingų aplinkybių nepavyksta, turi būti konstatuota, kad visos įmanomos įrodinėjimo priemonės yra išnaudotos, ir 2) kad išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių yra tinkamai argumentuotos, t. y. darytos įvertinus tos aplinkybės nustatymui svarbius, teismo proceso metu tinkamai ištirtus įrodymus. Tais atvejais, kai byloje yra prieštaringų duomenų, teismo baigiamajame akte turi būti nurodyta, kodėl teismas išvadas grindžia vienais įrodymais ir reikšmingais nustatant tiesą byloje nelaiko kitų įrodymų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-385-507/2016).
15.3. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kaip reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta analizė ir išvados dėl jų vertinimo, motyvuojama, kodėl atmetami kaltinimui prieštaraujantys įrodymai (kaltinamųjų parodymai). Teismas kaltinamųjų R. Q. ir R. A. kaltę, kad jie padarė BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą, pagrindė įvertinęs bylos įrodymų visumą.
15.4. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu ir faktinių aplinkybių nustatymu, nuteistieji teismo nuosprendį apskundė apeliacine tvarka. Bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka, teismas atliko įrodymų tyrimą ir apklausė nuteistuosius, liudytojus, tyrė kitus duomenis. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertino surinktus bylos duomenis. Atkreiptinas kasatorių dėmesys, kad tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje motyvuotai pasisakyta dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kaltinamasis ar nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.
15.5. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą dėl nuteistojo R. A., pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino iš esmės tinkamai ir faktines bylos aplinkybes nustatė teisingai, išskyrus vienintelę aplinkybę dėl pinigų perdavimo, kurią pripažino neįrodyta, t. y. kad R. A. 2013 m. lapkričio 19 d., apie 15.00 val., bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), asmeniui, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas, iš anksto perdavė ne mažiau kaip 45 000 Lt, skirtų narkotinės medžiagos – heroino labai dideliam kiekiui įgyti, bei ištaisė veikos kvalifikavimo klaidą – iš BK 260 straipsnio 3 dalies perkvalifikavo į 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį. Šis teismas išsamiai išanalizavo byloje surinktus 2013 m. lapkričio 19 d. ir lapkričio 20 d. atliekant slaptą sekimą bei elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę gautus duomenis, liudytojo policijos pareigūno A. B., kuris atliko kriminalinės žvalgybos veiksmus, parodymus ir padarė teisingą išvadą, kad R. Q. gabenamas heroinas buvo skirtas R. A., dėl kurio šis 2013 m. lapkričio 19 d. susitarė su asmeniu (K. U.), kurio atžvilgiu byla išskirta į atskirą tyrimą. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Priimtame nuosprendyje į esminius apelianto R. A. argumentus – dėl procesinių pažeidimų, įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo, padarytų išvadų ir jo kaltės – yra atsakyta. Taigi byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų.
15.6. Apeliacinės instancijos teismas pagal nuteistojo R. Q. gynėjo apeliacinio skundo argumentus pakartotinai vertino ir analizavo visus byloje ištirtus įrodymus. Iš šio teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas atsakė į esminius nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, be kita ko, susijusius su jam inkriminuotu narkotinės medžiagos kiekiu, kurie pakartoti ir kasaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, kad nuteistasis R. Q. viso proceso metu neigė žinojęs apie narkotines medžiagas (7098 g miltelių, kurių sudėtyje labai didelis kiekis – 2019,011 g narkotinės medžiagos heroino), užkastas po namo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, laiptais. Šie teiginiai paneigti byloje surinktais įrodymais, apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo kiekvieną įrodymą bei jų visumą ir pagrįstai pripažino, kad narkotinės medžiagos, slėptos žemėje po laiptais, priklausė R. Q.. Teismas savo išvadas grindė šiais įrodymais: liudytojos R. K. parodymais apie R. Q. apsistojimą jos name ir jos pastebėtas žemių sujudinimo vietas, kuriose vėliau ir buvo rastos narkotinės medžiagos; ant kuprinės ir metalinio kastuvėlio, buvusių R. Q. vairuotame automobilyje, rasto dirvožemio likučiai yra vienodi su slėptuvių Nr. 1 ir Nr. 2, buvusių po namo laiptais, dirvožemiu, kad namo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, kratos metu slėptuvių žemė buvo neseniai kasta; R. Q. automobiliu gabentuose trijuose paketuose narkotinių medžiagų – heroino koncentracija (29,4 %, 27,2 %, 28,4 %) iš esmės atitiko tos pačios rūšies narkotinių medžiagų – heroino, rastų slėptuvėse Nr. 1 ir Nr. 2 po žeme po namo laiptais, koncentraciją (30,2 %, 27,1 %, 28,9 %), teismas padarė pagrįstą išvadą, kad R. Q. gabentos narkotinės medžiagos buvo paimtos iš slėptuvių Nr. 1 ir Nr. 2 po namo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, laiptais. Byloje esančia įrodymų visuma nustatyta, kad R. Q. disponavo visu kaltinime nurodytu kiekiu narkotinės medžiagos, t. y. 2862,429 g heroino, slėpdamas šią medžiagą po namo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, laiptais, o dalį šios medžiagos, t. y. 843,418 g, paslėpė automobilyje „Mercedes Benz“ ir gabeno iš Kauno į Vilnių. Priimtame nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas išdėstė išvadas, kurios motyvuotos, paremtos teismų nustatytais faktiniais bylos duomenimis ir padarytos vadovaujantis baudžiamojo proceso įstatymu. Nėra jokio pagrindo abejoti surinktų ir ištirtų įrodymų patikimumu.
16. Nuteistojo R. Q. gynėjo skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo apsvarstyti pakartotinį rastų medžiagų tyrimą, nepagrįstas. Minėta, kad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai ištirti bylos aplinkybes, atliko įrodymų tyrimą. Vien kasatoriaus nesutikimas su apeliacinės instancijos teismo atliktu tyrimu ir padarytomis išvadomis savaime nereiškia, kad bylos procesas apeliacinės instancijos teisme vyko pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Be to, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos reikšmingos bylai teisingai išspręsti (o ne visos įmanomos) aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008).
16.1. Taigi, pagal teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes R. Q. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, t. y. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nagrinėjant šią bylą nepadaryta.
Dėl R. Q. paskirtos bausmės
17. Nuteistojo R. Q. gynėjas nesutinka ir su nuteistajam paskirta bausme, nurodo, kad nepagrįstai R. Q. atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepripažinta tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, be to, byloje nustatyta pernelyg ilga proceso trukmė ir šios aplinkybės pagrindu galima švelninti bausmę pagal BK 54 straipsnio 3 dalį. Šie kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.
18. Bendrieji bausmių skyrimo pagrindai numatyti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje laikoma, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjAzLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-603/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-603/2010">2K-603/2010</a>, 2K-118/2011, 2K-568/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014 ir kt.).
18.1. Atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, pripažįstama tada, kai yra bent vienas iš šių alternatyvių pagrindų: 1) kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Pažymėtina ir tai, jog teismai nepripažįsta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės tais atvejais, kai kaltininkas, duodamas parodymus, neigia esmines įvykio aplinkybes, kritiškai nevertina savo elgesio arba nors ir pripažįsta esmines įvykio aplinkybes, bet tik verčiamas surinktų įrodymų.
18.2. Nuteistojo R. Q. gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad jo ginamasis prisipažino dėl nusikalstamų veikų padarymo ir nuoširdžiai gailėjosi, todėl teismai turėjo nustatyti šią aplinkybę kaip lengvinančią nuteistojo atsakomybę. Tokie kasatoriaus teiginiai nepagrįsti. R. Q., duodamas parodymus apie jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybes, dalį esminių aplinkybių, patikimai nustatytų byloje surinktais įrodymais, neigė, pripažino tik tą narkotinių medžiagų kiekį, kuris rastas jo vairuojamame automobilyje, stengėsi sušvelninti savo teisinę padėtį. Įvertinę visas aplinkybes, teismai pagrįstai šios aplinkybės nepripažino R. Q. atsakomybę lengvinančia.
18.3. Nepagrįsti ir kasacinio skundo argumentai dėl pernelyg ilgos baudžiamojo proceso trukmės ir dėl to BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo R. Q.. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė skiriama tada, kai įstatyme numatytos bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui, kitaip tariant, būtų aiškiai neproporcingas kaltininko asmenybei ir jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teismų praktikoje taip pat suformuota nuostata, kad ilga proceso trukmė gali lemti švelnesnės už sankcijos vidurkį bausmės taikymą ir gali būti pagrindas skirti švelnesnę už sankcijoje numatytą minimalią bausmę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00NS8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-45/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-45/2007">2K-7-45/2007</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTkyLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-192/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-192/2011">2K-192/2011</a>, 2K-387/2013). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs bylos medžiagą, visas bylos aplinkybes, konstatavo, kad baudžiamoji byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama beveik vienerius metus, tiek pat buvo nagrinėjama ir apeliacinės instancijos teisme, ir, atsižvelgęs į tai, kad R. Q. suimtas pakankamai ilgą laiko tarpą (nuo 2013 m. lapkričio 20 d.), pirmosios instancijos teismo nuteistajam paskirtą dvylikos metų laisvės atėmimo bausmę sumažino iki vienuolikos metų laisvės atėmimo. Taigi apeliacinės instancijos teismas įvertino kasaciniame skunde akcentuojamą ilgo proceso aplinkybę ir sušvelnino nuteistajam R. Q. paskirtą bausmę. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad išvada dėl pernelyg ilgos proceso trukmės savaime nelemia BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo. Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog teisės į įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo nustatymas nereiškia, kad bausmė bus sušvelninta būtent taip, kaip prašo asmuo, kurio teisė pažeista. Pagal šią įstatymo nuostatą švelnesnė bausmė gali būti motyvuotai skiriama tik tuo atveju, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teismų praktikoje BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas dėl pernelyg ilgo baudžiamojo proceso siejamas su nusikalstamos veikos pavojingumo, kaltininko asmenybės ir įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo vertinimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTkyLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-192/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-192/2011">2K-192/2011</a>, 2K-186-942/2015). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, sušvelnino pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę, paskirdamas R. Q. artimą sankcijos minimumui bausmę – vienuolika metų laisvės atėmimo (BK 260 straipsnio 3 dalies sankcija nustato laisvės atėmimo bausmę nuo dešimties iki penkiolikos metų). Atsižvelgus į byloje esančius duomenis apie R. Q. asmenybę, jo vaidmenį nusikalstamos veikos metu, veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat kitas bylos aplinkybes, kolegijos nuomone, nėra pagrindo daryti išvadą, kad R. Q. paskirta BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos bausmės minimumui artima bausmė yra neteisinga, t. y. neatitinka kaltininko asmenybės ir jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo.
Dėl R. Q. gynėjo skundo argumentų, susijusių su 20 000 JAV dolerių ir automobilio „Toyota Corolla“ konfiskavimu
19. Pirmosios instancijos teismas 20 000 JAV dolerių, rastų automobilio „Renault Clio“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kratos metu, perdavė pridėti prie išskirtos baudžiamosios bylos, kurioje yra įtariamas K. U.. Apeliacinės instancijos teismas tokį pirmosios instancijos teismo sprendimą patvirtino. Taigi šių pinigų teismai nekonfiskavo, kaip teigiama gynėjo skunde.
20. Byloje nustatytos šios aplinkybės: 2013 m. lapkričio 20 d. kratos metu K. U. vairuotame automobilyje „Renault Clio“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) esančioje rankinėje rasta ir paimta 105 655 JAV doleriai, 100 Eur, 64 000 Baltarusijos rublių ir 1000 Rusijos rublių. Grynųjų pinigų lėšų deklaracija patvirtina, kad 2013 m. lapkričio 19 d. muitinėje R. Q. deklaravo 20 000 JAV dolerių įvežimą į Lietuvos Respubliką automobiliui pirkti (3 t., b. l. 122–124).
20.1. K. U., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad dalis pas jį rastų pinigų, būtent 20 000 JAV dolerių, priklauso R. Q. (4 t., b. l. 190–191). Apeliacinės instancijos teisme buvo perskaityti įtariamojo K. U. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai (BPK 276 straipsnio 4 dalis), ir jie buvo ištirti tam, kad būtų patikrinti kiti įrodymai, t. y. R. Q. parodymai ir jo deklaracijoje nurodyti duomenys. Pažymėtina ir tai, kad pats R. Q. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad 20 000 JAV dolerių, kuriuos jis deklaravo 2013 m. lapkričio 19 d. atvykdamas į Lietuvos Respubliką (beje, K. U. tą pačią dieną atvyko į Lietuvą) ir kurie kitą dieną – 2013 m. lapkričio 20 d. – rasti pas K. U. kratos metu, buvo perdavęs jam pasaugoti ir kad šie pinigai gauti teisėtu būdu bei niekaip nesusiję su nusikalstama veika. Be to, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad neįrodyta, jog R. A. 2013 m. lapkričio 19 d. iš anksto perdavė ne mažiau kaip 45 000 Lt asmeniui (K. U.), kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas. Taigi byloje nėra jokių duomenų, kad 20 000 JAV dolerių buvo gauti kaip nusikalstamos veikos rezultatas (BK 72 straipsnis), todėl nėra teisinio pagrindo juos konfiskuoti.
20.2. Dar viena svarbi aplinkybė – ikiteisminio tyrimo metu prokuroras, iš R. Q., K. U. parodymų, kitų bylos duomenų nustatęs, jog dalis pas K. U. kratos metu rastų pinigų – 20 000 JAV dolerių – galimai priklauso R. Q., laikiną nuosavybės teisės į šiuos pinigus apribojimą prašė tęsti R. Q.. Ikiteisminio tyrimo teisėjas laikiną nuosavybės teisės apribojimą į 20 000 JAV dolerių būtent ir tęsė R. Q.. Taigi teismai šių pinigų klausimą turėjo išspręsti iš esmės – konfiskuoti, jeigu tai atitinka BK 72 straipsnio 2 dalies nuostatas, arba grąžinti juos savininkui, o ne pridėti prie atskirto ikiteisminio tyrimo.
20.3. Visi pirmiau išdėstyti duomenys rodo tai, kad 20 000 JAV dolerių, priešingai nei nurodė abiejų instancijų teismai, priklauso R. Q.. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai netinkamai vadovavosi baudžiamojo proceso normomis, reguliuojančiomis daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, likimo klausimus (BPK 94 straipsnio nuostatos), pernelyg formaliai vertino byloje esančius duomenis. Bylos duomenys suteikia pagrindą pinigus – 20 000 JAV dolerių – grąžinti jo teisėtam savininkui BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 2 dalies nustatytais pagrindais.
21. Nuteistojo R. Q. gynėjas ginčija ir teismų sprendimą konfiskuoti automobilį „Toyota Corolla“ (Nr. (duomenys neskelbtini)) (Tadžikistano Respublikos numeriai). Beje, šis automobilis ne konfiskuotas, o perduotas pridėti prie išskirtos baudžiamosios bylos, kurioje įtariamas K. U..
21.1. Baudžiamojoje byloje nustatyta, tą patvirtino ir pats R. Q., kad narkotines medžiagas, prisitvirtinęs jas prie savo kojų ir juosmens, į Lietuvos Respubliką atgabeno automobiliu „Toyota Corolla“, kuris registruotas K. U. žmonos vardu. Iš byloje esančio įgaliojimo matyti, kad Šoira Š. U. (K. U. žmona) įgaliojo R. Q. vairuoti jai priklausantį automobilį „Toyota Corolla“, Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 42–45). Taigi bylos duomenys patvirtina, kad narkotinės medžiagos buvo gabenamos šiuo automobiliu, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti teismų sprendimus automobilį pridėti prie atskirto ikiteisminio tyrimo Nr. 02-2-00103-15, kuriame K. U. įtariamas pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 199 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 3 dalį.
Dėl nuteistojo R. A. ir jo gynėjo kasacinio skundo argumentų, susijusių su baudžiamojo įstatymo taikymu
22. Nors kasatoriai R. A. ir jo gynėjas teigia, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 260 straipsnio 3 dalies nuostatas – ir nepagrįstai jį pripažino kaltu, tačiau iš esmės ginčijamas įrodymų vertinimas bei faktinės bylos aplinkybės bei nesutinkama su padarytomis išvadomis dėl jo kaltumo.
23. BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Šioje byloje R. A. nuteistas už tai, kad pasikėsino įgyti 2974,93 g miltelių, kuriuose buvo labai didelis kiekis narkotinės medžiagos – 843,418 g heroino, kurį 2013 m. lapkričio 20 d., nuo 13.34 val., iš Kauno į Vilnių automobiliu „Mercedes Benz 300“ gabeno R. Q.. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytą aplinkybę, kad R. A. iš anksto, dieną prieš tai, perdavė asmeniui (K. U.), kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas, 45 000 Lt, apeliacinės instancijos teismas pripažino neįrodyta. Būtent ši aplinkybė ir sudaro kasacinio skundo esmę. Kasatoriai teigia, kad, pašalinus minėtą aplinkybę, nebeaišku, už ką nuteistas R. A., o apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kaip pasireiškė R. A. pasikėsinimas įgyti labai didelį kiekį narkotinių medžiagų.
23.1. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs neįrodytą pinigų perdavimo faktą, nuosprendyje nurodė, kad tai nekeičia R. A. veikos kvalifikavimo. Net ir nenustačius, kad R. A. iš anksto perdavė asmeniui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, 45 000 Lt ar kokią nors kitą pinigų sumą už narkotinių medžiagų įsigijimą, yra patikimai įrodyta, kad 2013 m. lapkričio 19 d. bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), įvyko asmens (K. U.), kurio atžvilgiu byla išskirta į atskirą tyrimą, ir R. A. susitikimas (prie minėto namo jie atvyko kartu R. A. vairuojamu automobiliu „BMW X6“), kurio metu buvo aptartas narkotinės medžiagos – heroino pirkimo–pardavimo sandoris. Kitą dieną R. Q. savo automobilyje gabeno narkotines medžiagas, o jį kitu automobiliu lydėjo asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, kuris minėtas medžiagas pagal išankstinį susitarimą būtų perdavęs R. A., tačiau abu buvo sulaikyti policijos pareigūnų. Taigi kasatorių teiginiai apie tai, kad neaišku, už ką nuteistas R. A., yra nepagrįsti.
23.2. Apeliacinės instancijos teismas ypač išsamiai išnagrinėjo visus byloje esančius įrodymus ir R. A. kaltę tinkamai pagrindė. Teismas tyrė tiek teisinančius, tiek ir kaltinančius įrodymus, vertino ir nuteistųjų parodymus, juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje dar kartą išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo R. A. kaltę, aptarė jo iškeltą gynybos versiją apie automobilių pardavimus K. U. ir ją motyvuotai atmetė.
23.3. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad įrodomąją vertę, priešingai nei mano kasatoriai, turi tiek tiesioginiai, tiek ir netiesioginiai įrodymai. Įstatymas nedraudžia apkaltinamąjį nuosprendį grįsti netiesioginiais įrodymais. Svarbu, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus ir teismui nekiltų jokių abejonių dėl to, kad kaltininkas padarė nusikaltimus, dėl kurių jis kaltinamas. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-642/2012, 2K-287/2013). Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad tiesioginių ir netiesioginių (išvestinių) įrodymų vertinimui BPK nenustato skirtingų reikalavimų ar pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išanalizavo byloje surinktus kriminalinės žvalgybos veiksmų protokolų duomenis, liudytojo policijos pareigūno A. B., kuris atliko kriminalinės žvalgybos veiksmus, parodymus, 2013 m. lapkričio 19 d. ir lapkričio 20 d. atliekant slaptą sekimą bei elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę gautus duomenis ir padarė teisingą išvadą, kad 2013 m. lapkričio 19 d. R. A. buvo susitikęs su asmeniu (K. U.), kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas, ir nors nenustatyta, kad šio susitikimo metu būtų perduoti pinigai, tačiau šio susitikimo metu ir buvo susitarta dėl labai didelio kiekio narkotinių medžiagų perdavimo R. A.. Šį susitarimą patvirtina teismų nustatyti faktai, kad kitą dieną, 2013 m. lapkričio 20 d., R. Q. savo automobilyje gabeno narkotines medžiagas, o jį kitu automobiliu lydėjo asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, kuris minėtas medžiagas pagal išankstinį susitarimą būtų perdavęs R. A., kuris jų laukė (tai patvirtina teismų išanalizuoti šių asmenų telefoniniai pokalbiai ir susirašinėjimas). Tačiau R. Q. ir K. U. buvo sulaikyti ir narkotinių medžiagų R. A. perduoti neturėjo galimybės. Aplinkybę, kad R. A. laukė asmenų, gabenančių narkotines medžiagas, patvirtina ir tai, kad jis, nesulaukęs, kol jie atvyks, intensyviai rašė SMS žinutes K. U., teiraudamasis, kur jis yra, taip pat tą pačią dieną ir vėliau rašė ir skambino K. U., intensyviai jo ieškojo. Teismai nustatė, kad vėliau pas R. A. šeimos narius – sugyventinės R. S. rankinėje bei jos bute, kuriame taip pat gyveno R. A., R. A. bute, kuriame gyveno jo motina M. A., rasti labai dideli kiekiai tos pačios rūšies narkotinės medžiagos – heroino. Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjų nutartimis buvo leista klausytis telefoninių pokalbių ir kontroliuoti kitą elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją ne tik R. A., bet ir kitų jo šeimos narių, tarp jų ir R. S., tačiau, klausantis R. S. ir kitų nutartyse nurodytų asmenų pokalbių, jokios reikšmingos informacijos negauta, visus reikalus tvarkydavo, dėl susitikimų su įvairiais asmenimis tardavosi ir derėdavosi tik R. A..
23.4. Taigi byloje įrodyta, kad 2013 m. lapkričio 19 d. R. A. tarėsi su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, dėl narkotinių medžiagų – heroino įsigijimo, o narkotinės medžiagos, rastos R. Q. vairuotame automobilyje, – 2974,93 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 843,418 g heroino, – buvo skirtos R. A.. Byloje nustatyta, kad R. Q. vairuotas automobilis buvo sustabdytas Vilniuje, t. y. pakeliui pas R. A., tačiau narkotinės medžiagos nepasiekė galutinio adresato dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo R. Q., asmens, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, ir R. A. valios, kadangi 2013 m. lapkričio 20 d., 14.50 val., Vilniuje, prie (duomenys neskelbtini), R. Q. ir asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, buvo sulaikyti policijos pareigūnų, kurie tą pačią dieną, 15.15 val., kratos metu automobilyje „Mercedes Benz 300“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) rado ir paėmė labai didelį kiekį – 843,418 g narkotinės medžiagos – heroino. Apeliacinės instancijos teismo pripažintos neįrodytomis aplinkybės dėl pinigų perdavimo K. U., priešingai nei teigia kasatoriai, nebuvo esminės ir būtinos įrodyti kvalifikuojant R. A. veiksmus pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį.
23.5. Kaip matyti iš teismų nuosprendžių, tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymiai R. A. veikoje yra nustatyti ir argumentuotai atskleisti. Be to, priešingai kasatorių tvirtinimui, apeliaciniame nuosprendyje nurodyti R. A. veiksmai pasikėsinant įgyti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos heroino. Kaip minėta, R. A. kaltė pagrįsta baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais; aplinkybių, susijusių su susitarimu įgyti narkotines medžiagas, visuma. Tai, kad, anot kasatorių, R. A. pažinojo tik K. U., o tiesioginis ryšys su R. Q. nenustatytas, nepaneigia jo kaltės, nes šiuos asmenis siejo asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas, K. U., kuris buvo abiejų bendras pažįstamas ir atliko tarpininko vaidmenį, nes būtent jis bendraudavo ir susitikdavo su R. A..
24. Taigi, pagal teismų nustatytas nagrinėjamos bylos aplinkybes, R. A. padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota, t. y. baudžiamasis įstatymas (tiek BK bendrosios, tiek specialiosios dalies teisės normos) pritaikytas tinkamai.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 ir 6 punktais, 94 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 2 dalimi,
n u t a r i a :
Nuteistojo R. A. ir jo gynėjo advokato Andriaus Marapolsko kasacinį skundą atmesti.
Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 1 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 8 d. nuosprendžius:
panaikinti 20 000 JAV dolerių, rastų automobilio „Renault Clio“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kratos metu, kurie yra saugomi Vilniaus apskr. VPK Finansų skyriaus kasoje, perdavimą pridėjimui prie išskirtos baudžiamosios bylos, kurioje K. U. įtariamas pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 199 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 3 dalį;
panaikinti laikinąjį nuosavybės teisių apribojimą į 20 000 JAV dolerių, rastų automobilio „Renault Clio“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kratos metu, kurie yra saugomi Vilniaus apskr. VPK Finansų skyriaus kasoje, ir šiuos pinigus grąžinti R. Q.
Kitą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Artūras Ridikas
Vytautas Masiokas
