Baudžiamoji byla Nr. 2K-9-719/2018
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-31813-2015-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.1;
1.2.4.4.2.3; 2.1.7.4
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aldonos Rakauskienės (kolegijos pirmininkė), Vytauto Masioko ir Artūro Ridiko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. G. ir jo gynėjo advokato Laimono Judicko kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 3 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 12 d. nutarties.
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 3 d. nuosprendžiu G. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1, 5, 6 punktais, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant jį per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos raštu (išsiunčiant registruotą laišką nukentėjusiosios gyvenamosios vietos adresu) atsiprašyti nukentėjusiosios, visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą, per devynis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo sudalyvauti elgesio pataisos programoje. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 4 punktu, 69 straipsniu, G. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajai A. G. nusikaltimu padarytą 773,20 Eur turtinę žalą. Iš nuteistojo G. G. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei A. G. priteista 773,20 Eur turtinei ir 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 1000 Eur atstovavimo išlaidų.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 12 d. nutartimi nuteistojo G. G. gynėjo advokato Laimono Judicko ir nukentėjusiosios A. G. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. G. G. nuteistas už tai, kad 2015 m. birželio 6 d., apie 14.00 val., Vilniaus r., (duomenys neskelbtini) ežero esančioje miško aikštelėje, tyčia smurtavo prieš savo šeimos narį – sutuoktinę A. G.: ranka įsikibo į jos dešinę ranką ir, ją spausdamas, tempė A. G., jai išsilaisvinus ir sėdint automobilio „Audi A6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo vietoje, ranka sugriebęs ją už plaukų, daužė galvą į automobilio vairą ne mažiau kaip keturis kartus, laikydamas A. G. už plaukų, ištempė ją iš minėto automobilio, parvertė ant žemės, sugriebė ją už kojų ir tempė, A. G. atsistojus, vėl sugriebė jai už kojų, dėl to ji nukrito ant žemės, tuomet tempė ją ežero link, gulinčiai ant žemės A. G. užspaudė keliais ir rankomis kaklą–raktikaulį, patempė už kojų, taip jai padarė poodines kraujosruvas kaktos dešinėje, dešinės akies vokuose, pasmakrės kairėje, krūtinės ląstos priekinio paviršiaus kairėje, kairiojo peties sąnaryje, abiejuose žastuose ir dilbiuose, dešiniame rieše, odos nubrozdinimus abiejuose dilbiuose, dešinio raktikaulio lūžį, t. y. nesunkiai sužalojo savo šeimos narį.
2. Kasaciniu skundu nuteistasis G. G. ir jo gynėjas advokatas L. Judickas prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus panaikinti ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, bylą nutraukti.
2.1. Kasatoriai, nesutikdami su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų dalimis, kuriomis buvo atsisakyta pripažinti G. G. veikus būtinosios ginties situacijoje, nurodo, kad teismai padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 28 straipsnio 1–4 dalių nuostatas.
2.2. Kasatoriai dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo teigia, kad teismai šioje byloje neatsižvelgė į tai, jog Vilniaus rajono apylinkės teismas, baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtNzQtMzY1LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-74-365/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-74-365/2017">1A-74-365/2017</a> priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį A. G., iš viso nesivadovavo jos parodymais. A. G. tiek baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtNzQtMzY1LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-74-365/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-74-365/2017">1A-74-365/2017</a>, tiek šioje byloje davė analogiškus parodymus bei į šią bylą pateikė baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtNzQtMzY1LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-74-365/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-74-365/2017">1A-74-365/2017</a> vykusių apklausų protokolus. Taigi, šią bylą nagrinėję teismai skirtingai vertino A. G. parodymus, nei jie buvo vertinami baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtNzQtMzY1LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-74-365/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-74-365/2017">1A-74-365/2017</a>, dėl to, kasatorių nuomone, nukentėjusiosios A. G. parodymai dėl tų pačių aplinkybių nepagrįstai buvo vertinami skirtingai.
2.3. Pasak kasatorių, dalis aplinkybių nebuvo užfiksuota vaizdo įraše (aplinkybės dėl A. G. atvykimo prie ežero, jos pradėtas žodinis konfliktas bei įsėdimas į automobilį); A. G. nurodė skirtingus motyvus, kodėl įlipo į svetimą automobilį ir įsėdo į vairuotojo vietą. A. G. įsėdimą į automobilį ir bandymą juo išvažiuoti tiek G. G., tiek J. K. suprato kaip akivaizdų kėsinimąsi užvaldyti automobilį ir taip pakenkti G. G. bei J. K.. Dėl to kasatoriai mano, kad A. G. iškreipė įvykio aplinkybes, o teismų padarytos išvados, remiantis A. G. parodymais, yra nepagrįstos ir klaidingos.
2.4. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nuosprendis nebuvo įsiteisėjęs pirmosios instancijos teismui priimant 2017 m. vasario 3 d. nuosprendį; Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartis šioje byloje buvo pateikta tik šią bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Nors kitoje byloje teismai padarė išvadas, kad įvykį pirma išprovokavo A. G.; A. G. puolus mušti J. K., G. G. stengėsi apsaugoti J. K.; A. G. iškreipė įvykio aplinkybes, tačiau šią bylą nagrinėję teismai sprendė, jog apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo A. G. pripažinta kalta dėl J. K. nežymaus sveikatos sutrikdymo, neįrodo būtinosios ginties situacijos. Pasak kasatorių, tokios teismų išvados nepagrįstos, nes A. G. kėsinimasis į įstatymo saugomas vertybes buvo akivaizdus, jai pradėjus rankomis mušti J. K. bei bandant išvažiuoti iš poilsiavietės automobiliu.
2.5. Be to, kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad G. G., nukentėjusiajai sėdint automobilyje, iš jos paėmė automobilio raktelius, nes pirmosios instancijos teisme jis to nenurodė.
2.6. Pasak kasatorių, teismai neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes, reikšmingas sprendžiant klausimą, ar G. G., sužalodamas A. G., veikė esant būtinosios ginties situacijai, t. y. nepasisakė dėl Valstybinės teismo medicinos tarnybos 2015 m. birželio 8 d. ekspertizės, kuria J. K. nustatytas sveikatos sutrikdymo mastas ir lokalizacija, neatsižvelgė į G. G., policijos patrulių K. K. ir G. K. (G. K.) parodymus, jog 2015 m. birželio 6 d. A. G. galbūt buvo neblaivi, A. G. parodymus, kuriais ji neneigė vartojusi alkoholį. Kasatorių teigimu, G. G. įvykio metu turėjo pagrindą manyti, kad A. G. yra neblaivi (byloje pateikti įrodymai, jog A. G. piktnaudžiauja alkoholiu ir yra bausta administracine tvarka už vairavimą esant neblaiviai), o tai galėjo turėti įtakos jos agresyviam ir provokuojančiam elgesiui, todėl A. G. įsėdimas į automobilio vairuotojo vietą buvo realus kėsinimasis juo išvažiuoti.
2.7. Kasaciniame skunde dėl netinkamo BK 28 straipsnio nuostatų taikymo nesutinkama su abiejų instancijų teismų išvadomis dėl būtinosios ginties situacijos vertinimo ir nurodoma, kad sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams.
2.8. Kasatoriai nurodo, kad, priešingai nei konstatuota pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose, bylos įrodymai patvirtina, jog nuteistojo G. G. smurtinio pobūdžio veiksmai prieš A. G. buvo pradėti, reaguojant į nukentėjusiosios provokuojančius ir neteisėtus veiksmus, kai A. G. bandė užvaldyti UAB „G“ priklausantį automobilį; po to, kai A. G. puolė mušti J. K., kuri incidento metu buvo penktą mėnesį nėščia; praėjus laiko tarpui, A. G. pakartotinai puolus mušti J. K.. Taigi, A. G. tyčia, dėl asmeninių paskatų dėl jos sutuoktinio G. G. neištikimybės kelis kartus kėsinosi į skirtingas įstatymo saugomas vertybes. Kasatorių teigimu, šie trys atskiri įvykio epizodai turėjo būti vertinami atskirai būtinosios ginties sąlygų kontekste, tačiau to teismai nepadarė, visus kaltinamojo veiksmus vertino kaip vieną tęstinę veiką. Visus tris epizodus skiria laiko tarpas, yra aiškus momentas, kada nukentėjusioji pradėjo kėsintis į konkrečias įstatymo saugomas vertybes, kada buvo pradėta gynyba bei kada baigtas kėsinimasis ir gynyba. Vaizdo įrašas patvirtina, kad sužalojimai A. G. buvo padaryti ne vienu metu, jėga buvo naudojama tik kaip atsakas į A. G. neteisėtus veiksmus, siekiant nutraukti kėsinimąsi į įstatymo saugomas vertybes. Kasatoriai pažymi, jog teismai sprendimuose pasisakė tik dėl vieno epizodo – A. G. bandymo užvaldyti automobilį ir juo išvažiuoti, o dėl kitų dviejų – ne.
2.9. Kasatorių tvirtinimu, byloje, be pačios A. G. parodymų, nėra jokių duomenų, kad, jai atvykus prie ežero, jai būtų reikėję gintis nuo G. G., kad būtų vykusios abipusės muštynės, kurių metu visos šalys būtų aktyviai puolusios viena kitą, arba kad būtų puolama mušti tik prie ežero netikėtai atvykusi A. G.. Filmuota medžiaga bei proceso dalyvių parodymai patvirtina, kad A. G. smurtavo prieš J. K., o G. G. panaudojo fizinę jėgą prieš A. G., tačiau J. K. įvykio metu jokio smurto ar pavojaus A. G. nekėlė ir nesmurtavo. Byloje nenustatyta aplinkybių, kad A. G. būtų aktyviai bandžiusi gintis nuo G. G., ar atsakydama tiesioginiais veiksmais, ar bandydama bėgti ar slėptis nuo jo smurto. A. G. buvo priešiškai nusiteikusi išimtinai J. K. ir jos sūnaus atžvilgiu, tai patvirtina ir jos įvykio metu išsakyti įžeidinėjimai J. K.. Kasatoriai nesutinka ir su teismų išvada, kad J. K. veiksmai buvo provokuojantys A. G. prieš ją smurtauti, nes A. G. J. K. mušti pradėjo po pirmojo epizodo, t. y. ištraukta iš automobilio, taigi, jokio realaus pavojaus A. G. nuo įvykio pradžios nebuvo kilę, dėl ko būtų reikėję slėptis ar kaip nors gintis. Kasatoriai nurodo, kad kitoje baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, jog pirmoji konfliktinę situaciją sukėlė A. G., atvykusi prie ežero, kur buvo J. K. ir G. G.. Konfliktas prasidėjo, kai A. G., priėjusi prie vaiko, pradėjo priekabiauti, atėmė giros butelį ir metė jį į J. K., tada nuėjo link automobilio ir į jį įsėdo. G. G., pamanęs, kad A. G. nori užvesti automobilį, pradėjo ją traukti iš automobilio. A. G. puolus mušti J. K., kuri filmavo įvykio aplinkybes, G. G. stengėsi apsaugoti J. K..
2.10. Kasatoriai nesutinka su teismų išvada, kad J. K. padaryti sužalojimai neįrodo, kad buvo pagrindas gintis nuo A. G., nes kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Bylą nagrinėję teismai J. K. padaryto sveikatos sutrikdymo ir įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu nustatytų A. G. neteisėtų veiksmų bei motyvų smurtauti prieš J. K. nevertino kaip akivaizdaus kėsinimosi, nuo kurio būtų galima gintis. Teismai visiškai nevertino, kad G. G. smurtą prieš nukentėjusiąją A. G. panaudojo nepasibaigus pavojingam kėsinimuisi į J. K. sveikatą, siekdamas nutraukti pavojingą, realų, akivaizdų kėsinimąsi prieš jo draugę ir dar negimusį kūdikį. Pasak kasatorių, tai, kad A. G., kiekvieną kartą smūgiuodama, siekė trenkti J. K. į veidą, kad A. G. rankų delnais, o vėliau ir rankose laikydama piniginę (kietą daiktą) sudavė J. K. smūgius į galvą, rodo akivaizdų kėsinimąsi ir didelį pavojingumą. Be to, teismai nepagrįstai konstatavo, kad A. G. nežinojo ir negalėjo žinoti, jog J. K. buvo penktą mėnesį nėščia, nes tai įvykio metu (karštą vasaros dieną, apsirengus plonais drabužiais) buvo akivaizdžiai matyti.
2.11. Kasatoriai nesutinka su teismų išvada, kad nuteistojo smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusiąją A. G. buvo tęstinio pobūdžio, intensyvūs, nukreipti į įvairias nukentėjusiosios kūno vietas, galvą, plaukus, galūnes, kaklą, raktikaulį, nes įvykį sudarė trys atskiri epizodai, o iš BK 28 straipsnio nuostatų nekyla reikalavimas, kad užpultasis ar jį ginantis asmuo prieš besikėsinantįjį panaudotų adekvačias kėsinimosi pavojingumui priemones. G. G. žinant apie savo draugės nėštumą ir nenutraukus A. G. neteisėtų veiksmų, J. K. sveikata galėjo būti dar labiau sutrikdyta, ji dėl sužalojimo ar streso galėjo patirti nėštumo komplikacijų arba net persileidimą. Nagrinėjamu atveju, kasatorių įsitikinimu, gynyba negalėjo būti laikoma akivaizdžiai neatitinkančia kėsinimosi pavojingumo, reaguojant į A. G. neteisėtus veiksmus.
2.12. Kasaciniame skunde nurodoma ir tai, kad, byloje netinkamai įvertinus būtinosios ginties situaciją, nebuvo sprendžiama dėl būtinosios ginties ribų peržengimo pripažinimo kaip kaltinamojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės (BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė J. Urbelienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo G. G. ir jo gynėjo advokato L. Judicko kasacinį skundą atmesti.
3.1. Prokurorė dėl kasatorių nurodomų BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų teigia, kad, priešingai, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimais, tiesiogiai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo G. G. kaltės ir tinkamai kvalifikavo jo veiką. Teismas savo išvadas pagrindė teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka gautais duomenimis, kuriuos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Nustatydamas ginčijamas įvykio aplinkybes, pirmosios instancijos teismas įvertino nuteistojo, nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, taip pat kitus bylos duomenis, užfiksuotus įvykio vietos apžiūros protokole, specialisto išvadoje, teisiamojo posėdžio metu ištirtu vaizdo įrašu, ir savo išvadas dėl G. G. kaltės grindė jų visuma. Pasak prokurorės, iš baudžiamosios bylos matyti, kad priimant nuosprendį teismui buvo žinoma ir ta aplinkybė, jog Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu A. G. pripažinta kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už J. K. padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą 2015 m. birželio 6 d. konflikto metu.
3.2. Apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, išanalizavęs nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus dėl būtinosios ginties situacijos, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo G. G. kaltės. Šio teismo nutartyje detaliai išanalizuotos nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės, įvertinti surinkti įrodymai ir konstatuota, kad šių duomenų visuma yra pakankama padaryti išvadai, jog G. G. ne tik pirmas panaudojo smurtą prieš A. G., bet ir aktyviai tęsė prieš nukentėjusiąją smurtinius veiksmus, padarydamas jai sužalojimus. Apeliacinės instancijos teismas pateikė ir išvadą dėl apeliacinio skundo argumentų, kad A. G. įvykio metu galbūt buvo neblaivi. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, konstatavo, kad tokios aplinkybės byloje objektyviai nenustatytos.
3.3. Prokurorė dėl BK 28 straipsnio nuostatų taikymo nurodo, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Siekiant pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje.
3.4. Prokurorė pažymi, kad, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, bylą nagrinėję teismai vertino visas reikšmingas bylos aplinkybes ir pateikė argumentuotas išvadas dėl G. G. veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad būtinosios ginties situacijos nagrinėjamo įvykio metu nebuvo. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atvykus prie ežero A. G. prasidėjo žodinis konfliktas. Nukentėjusioji, teismo vertinimu, pasirinko su geros moralės principais nesuderinamą santykių aiškinimosi būdą. Mažamečio vaiko akivaizdoje A. G. elgėsi provokuojamai, žodžiais įžeidinėjo vaiką ir kartu buvusią jo motiną. Teismas tokį nukentėjusiosios elgesį pripažino provokuojančiu ir šią aplinkybę įvertino kaip lengvinančią G. G. atsakomybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
3.5. Prokurorė teigia, kad provokuojantis nukentėjusiojo elgesys negali būti tapatinamas su kėsinimusi, nuo kurio galima būtinoji gintis. Nuteistasis pats nurodė, kad pamatęs A. G., sėdinčią jo automobilyje, pamanė, jog A. G. nori nuvažiuoti su jo automobiliu, ir siekė ją iš automobilio ištraukti, panaudodamas fizinę jėgą. Teismas konstatavo, kad nukentėjusiosios A. G. veiksmai (įsėdimas į automobilį, kuriuo G. G. buvo atvykęs prie ežero), po kurių G. G. pradėjo smurtinio pobūdžio veiksmus prieš nukentėjusiąją, nebuvo pavojingi, tai nebuvo realus ir akivaizdus kėsinimasis į įstatymo saugomas vertybes, dėl kurio būtų galima būtinoji gintis. Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų tvirtinti, kad, sėdėdama automobilyje ir neturėdama automobilio raktelių (kad rakteliai buvo atimti, nustatyta vadovaujantis nuteistojo parodymais), nukentėjusioji kėlė grėsmę kaltinamajam, su juo buvusiems asmenims arba jų automobiliui.
3.6. Prokurorė nesutinka su kasatorių argumentais, kad teismai detaliai neanalizavo konfliktinės situacijos, ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įvertinti A. G. veiksmai prieš liudytoją J. K.; A. G. smūgius J. K. galbūt sudavė jau po to, kai G. G. prieš ją buvo pradėjęs smurtauti. Tokios nustatytos bylos aplinkybės paneigia kasacinio skundo argumentus dėl būtinosios ginties požymių nuteistojo G. G. veiksmuose. Be to, apeliacinės instancijos teismo nutartyje taip pat pažymėta, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas būtinosios ginties egzistavimo sąlygas, motyvuotai atsižvelgė į tai, kad nors nukentėjusioji A. G. ir inicijavo konfliktą, tačiau G. G. smurtiniai veiksmai neatitiko kėsinimosi pavojingumo.
3.7. Prokurorė teigia ir tai, kad nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, jog bylą nagrinėjusiems teismams nusprendus, kad incidento metu nebuvo būtinosios ginties situacijos, nebuvo svarstoma, ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Teismų praktikoje pripažįstama, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra galimas tik veikiant būtinosios ginties situacijoje, kurios vienas požymių – pavojingo, akivaizdaus ir realaus kėsinimosi buvimas. Teismai konstatavo, kad būtinosios ginties situacijos nebuvo; tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas.
4. Nuteistojo G. G. ir jo gynėjo advokato L. Judicko kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis)
5. Kasaciniame skunde teigiama, kad abiejų instancijų teismai G. G. nuteisė nepagrįstai, nes nevertino visų 2015 m. birželio 6 d. įvykio veiksmų ir jų eigos, taip pat policijos pareigūnų parodymų ir ekspertizės išvadų, netinkamai įvertino nukentėjusiosios A. G. parodymus šioje ir kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje ji nuteista pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, taip padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimus.
6. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus.
6.1. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.
6.2. Pagal teismų praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).
7. Patikrinus skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas tokių trūkumų neturi, o kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi bylą nagrinėję teismai, priimdami skundžiamus nuosprendį ir nutartį, vertinimo atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos.
7.1. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamąjį G. G., nukentėjusiąją A. G., liudytojus J. K., policijos pareigūnus K. K., G. K., peržiūrėjo ir perklausė vaizdo ir garso įrašus, paskelbė išvardydamas dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, ir nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir juos vertindamas, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Teismas tyrė bei analizavo tiek G. G. teisinančius, tiek ir jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų, tarp jų ir nukentėjusiosios, liudytojų policijos pareigūnų parodymų, eksperto išvados, vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie įrodymai pagrindžia G. G. kaltę, taip pat aptarė jo gynybos versijas dėl byloje nagrinėjamų įvykių faktinių aplinkybių ir būtinosios ginties situacijos bei motyvuotai jas atmetė.
7.2. Pagal BPK neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai įvertinti teisingai ir pan., patikrina apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą: ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.
7.3. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, atliko dalinį įrodymų tyrimą ir dar kartą įvertino pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio, joje išdėstyti argumentai ir išvados, paaiškinančios, kodėl šis teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl nuteistojo kaltės yra pagrįstos ir teisingos. Toks įrodymų vertinimas ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 332 straipsnio 3 dalyje išdėstytus reikalavimus. Nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl kasaciniame skunde nurodytų argumentų nėra teisinio pagrindo.
7.4. Šis teismas nutartyje motyvuotai pasisakė dėl nukentėjusiosios parodymų dalies nenuoseklumo, taip pat nurodė, kodėl kita nukentėjusiosios parodymų dalis patikima ir ja vadovavosi (nes juos patvirtino kiti bylos įrodymai, tarp jų ir nuteistojo parodymai), taip pat paneigė nuteistojo versijas, kad nukentėjusioji jį galėjo apkalbėti ir kad ji įvykio metu galbūt buvo neblaivi. Priešingai nei teigia kasatoriai, apeliacinės instancijos teismas analizavo ir pasisakė dėl visų esminių 2015 m. birželio 6 d. įvykio aplinkybių, t. y. tiek dėl situacijos, kai G. G. smurtavo prieš nukentėjusiąją automobilyje ir tempdamas iš jo, tiek dėl situacijos, kai G. G. smurtavo prieš nukentėjusiąją, jai sukonfliktavus su J. K. ir sudavus jai smūgius, ir argumentuotai paneigė nuteistojo keliamą versiją dėl būtinosios ginties situacijos buvimo nagrinėjamo įvykio metu.
7.5. Kasatorių teiginiai, kad teismai netinkamai įvertino nukentėjusiosios A. G. parodymus šioje ir kitoje baudžiamojoje byloje, atmestini kaip nepagrįsti. Nors ši ir kita baudžiamoji byla yra (buvo) nagrinėjamos iš esmės dėl tos pačios dienos įvykio (konflikto), kuriame dalyvavo G. G., A. G., J. K., tačiau šios ir kitos baudžiamosios bylos nagrinėjimo objektai skirtingi – šioje byloje baudžiamosios atsakomybės prasme vertinami nuteistojo G. G. veiksmai nukentėjusiosios A. G. atžvilgiu, kitoje – nuteistosios A. G. veiksmai nukentėjusiosios J. K. atžvilgiu. Taigi, tai, kad A. G. kitoje byloje pripažinta kalta ir nuteista dėl J. K. nežymaus sužalojimo ir fizinio skausmo jai sukėlimo dėl asmeninių paskatų, savaime nepaneigia šioje baudžiamojoje byloje nuteistojo G. G. veiksmų kaip nusikalstamų prieš A. G. vertinimo. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties, šis teismas kartu su šioje byloje nustatytomis 2015 m. birželio 6 d. įvykio aplinkybėmis vertino ir kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje A. G. pripažinta kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl nežymaus sužalojimo ir fizinio skausmo sukėlimo J. K., nustatytas faktines aplinkybes, taigi, vadovavosi įrodymų visuma. Tačiau tai, kad teismas padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog vertinant įrodymus buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti. Kaip minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.
7.6. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, kasatorių nurodytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, nepadarė.
Dėl BK 28 straipsnio nuostatų taikymo
8. Nagrinėjamoje byloje nustatytos ir teismų sprendimuose nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad konflikto metu nesunkiai buvo sužalota nukentėjusioji A. G.. Byloje nėra ginčo dėl to, kad nukentėjusiąją sužalojo nuteistasis G. G., tačiau kasaciniame skunde teigiama, kad nuteistasis G. G. veikė esant būtinosios ginties situacijai, todėl byla jam turi būti nutraukta.
9. BK 28 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi.
9.1. Pagal teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-59/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-59/2010">2K-59/2010</a>, 2K-310/2011, 2K-423/2011, 2K-568-139/2015).
9.2. Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi ir tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTM3LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-137/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-137/2010">2K-137/2010</a>, 2K-7-313/2012). Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-279/2010).
10. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, įvertinę byloje nustatytas faktines aplinkybes, nenustatė egzistavus būtinosios ginties situacijos nagrinėjamo įvykio metu.
10.1. Teismai nustatė, kad nukentėjusiajai atvykus prie ežero, kur buvo G. G. ir J. K., prasidėjo žodinis konfliktas, nukentėjusioji A. G. įsėdo į G. G. automobilį. G. G., pamanęs, kad A. G. nori nuvažiuoti su jo automobiliu, paėmė automobilio raktelius ir pradėjo prieš ją smurtauti – intensyviai, pakankamai didele fizine jėga pradėjo nukentėjusiąją traukti iš automobilio, tempė ją už plaukų, vilko žeme, laikė prispaudęs. Nukentėjusioji nuo tokio G. G. smurto pradėjo gintis. Nukentėjusioji smūgius J. K. sudavė jau po to, kai G. G. prieš ją buvo pradėjęs smurtinio pobūdžio veiksmus. Teismai taip pat nustatė, kad nuteistojo G. G. ir J. K. veiksmai nagrinėjamo įvykio metu buvo nukreipti į įvykio fiksavimą, jo filmavimą, o ne į pavojaus išvengimą. Dėl to teismai padarė išvadą, kad nukentėjusiosios įsėdimas į automobilį, po ko G. G. pradėjo smurtinio pobūdžio veiksmus prieš nukentėjusiąją, nebuvo pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis į įstatymo saugomas vertybes, dėl kurio būtų galima būtinoji gintis; G. G. ne tik pirmas pradėjo smurtauti prieš nukentėjusiąją, bet ir aktyviai tęsė prieš ją smurtinius veiksmus, dėl kurių nukentėjusioji buvo nesunkiai sužalota.
10.2. Išnagrinėjusi šioje baudžiamojoje byloje esančius teismų sprendimus pagal kasacinio skundo argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvada dėl būtinosios ginties situacijos nebuvimo nagrinėjamo įvykio metu yra pagrįsta ir teisinga. Nukentėjusiosios veiksmai – įsėdimas į automobilį – nebuvo tiek pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis, kad nuteistasis G. G., manydamas ir bijodamas, jog nukentėjusioji ketina išvažiuoti jo automobiliu, turėtų imtis tokių intensyvių fizinių veiksmų ir smurto prieš ją, juo labiau kad jis buvo atėmęs automobilio raktelius iš nukentėjusiosios, taigi, nukentėjusioji neturėjo jokių realių galimybių užvaldyti jo automobilį, kaip kad teigia nuteistasis G. G.. Taigi, teismai pagrįstai sprendė, kad nuteistasis pasikėsinimui užvaldyti jo automobilį atremti panaudojo priemones, kurios nagrinėjamoje situacijoje nebuvo būtinos ir neatitiko kėsinimosi pavojingumo, nuteistajam nereikėjo nuo nukentėjusiosios gintis taip agresyviai. Nuteistojo G. G. toliau tęsiami intensyvūs smurtiniai veiksmai, kai nukentėjusioji jau buvo ištraukta iš automobilio, taip pat nebuvo nukreipti į gynybą, nes grėsmė, jog nukentėjusioji išvažiuos jo automobiliu, jau buvo praėjusi, o gintis nuo gresiančio pavojingo kėsinimosi, kaip jau minėta, paprastai susijusi su aktyviais atsakomaisiais besiginančiojo veiksmais, kurie iš karto naudojami prieš užpuoliką stengiantis atremti tiesiogiai gresiantį pavojingą kėsinimąsi.
10.3. Pažymėtina ir tai, kad teismai įvertino ir nukentėjusiosios elgesį tokioje jautrioje, įtemptoje konfliktinėje šeimos situacijoje – pripažino, kad žodinį konfliktą pirma pradėjo būtent nukentėjusioji, kuri pasirinko su geros moralės principais nesuderinamą santykių aiškinimosi būdą, t. y. mažamečio vaiko akivaizdoje elgėsi provokuojamai, žodžiais įžeidinėjo vaiką ir kartu esančią jo motiną, taip provokavo nuteistąjį; dėl to teismai konstatavo nukentėjusiosios provokuojantį elgesį, atitinkantį BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas, kuris pripažintas nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tačiau vien tai savaime nelemia, jog nagrinėjamo įvykio metu egzistavo būtinosios ginties situacija; kaip minėta pirmiau, reikia vertinti, ar byloje nustatytos aplinkybės atitinka BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi.
10.4. Tai, kad, kaip kasaciniame skunde teigia kasatoriai, A. G. piktnaudžiauja alkoholiu ir yra bausta administracine tvarka už vairavimą esant neblaiviai, neįrodo, jog būtent nagrinėjamo įvykio metu nukentėjusioji buvo neblaivi, be to, tokios aplinkybės teismai byloje nenustatė; tai taip pat nepateisina nuteistojo manymo, kad nukentėjusioji įvykio metu galbūt buvo neblaivi, ir situacijos kaip gresiančio pavojingo kėsinimosi vertinimo. Būtinoji gintis yra ne nuo pavojingo asmens, ne nuo tam tikrų asmeninių jo savybių, ankstesnio jo elgesio ir pan., o būtent nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi; nagrinėjamu atveju toks kėsinimasis nebuvo nustatytas.
10.5. Kasatorių argumentai, kad teismai nesprendė dėl būtinosios ginties ribų peržengimo pripažinimo ir kaip nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, atmestini kaip nepagrįsti. Būtinosios ginties ribų peržengimo klausimas gali iškilti ir privalo būti sprendžiamas tik tada, kai nustatoma, kad egzistavo būtinosios ginties situacija, kurios vienas požymių – pavojingo, akivaizdaus ir realaus kėsinimosi buvimas, tačiau, kaip minėta, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai tokio kėsinimosi buvimo nenustatė. Dėl to G. G. veiksmai negali būti vertinami ir kaip būtinosios ginties ribų peržengimas. Kadangi nebuvo būtinosios ginties situacijos, todėl nėra ir būtinosios ginties ribų peržengimo aplinkybių.
11. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nuteistajam G. G. pagrįstai netaikė BK 28 straipsnio nuostatų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo G. G. ir jo gynėjo advokato Laimono Judicko kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Vytautas Masiokas
Artūras Ridikas
