Dėl varžytynių akto pripažinimo niekiniu ir žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. e2A-347-940/2023

Teisminio proceso Nr. 2-50-3-00939-2022-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.3.;

(S)

2.6.10.2.4.1.; 3.5.2.; 3.5.20.2.; 3.3.1.18.1.;

3.3.1.20.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. rugpjūčio 23 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Alvidos Jasaitytės – Pralgauskienės, kolegijos teisėjų Ramunės Čeknienės ir Ritos Dambrauskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo nemokumo administratoriaus V. U. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2023 m. vasario 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-56-839/2023 pagal ieškovo M. S. ieškinį atsakovui nemokumo administratoriui V. U., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, valstybės įmonei (toliau – VĮ),,Registrų centras“ ir Lloyd‘s insurance company S. A., Lietuvoje veikiančiai per UADBB,,Colemant draudimo brokeris“, dėl varžytynių akto pripažinimo niekiniu ir žalos atlyginimo, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas M. S. prašė pripažinti niekiniu 2021 m. vasario 23 d. varžytynių aktą Nr. (duomenys neskelbtini), priteisti jo naudai iš atsakovo nemokumo administratoriaus V. U. 5 700 Eur turtinę žalą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 5 700 Eur sumą bei bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad atsakovas nemokumo administratorius V. U. 2020 m. gruodžio 31 d. paskelbė 129,13 m2 sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), varžytynes. Prieš apsispręsdamas dalyvauti varžytynėse jis nuvyko apžiūrėti parduodamą sandėlį. Kadangi būklė tenkino, todėl dalyvavo varžytynėse ir jas laimėjo pasiūlęs 5 700 Eur kainą už parduodamą turtą. 2021 m. vasario 23 d. buvo surašytas varžytynių aktas Nr. (duomenys neskelbtini). 2021 m. kovo 23 d. ieškovui buvo įregistruotos nuosavybės teisės į įsigytą statinį. Siekiant pradėti naudotis įsigytu turtu paaiškėjo, kad įsigytas pastatas priklauso kitiems asmenims ir yra gretimo gyvenamojo namo gyventojų nuosavybė (jų butų priklausinys). VĮ „Registrų centras“ patvirtino, jog įsigytas sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei stoginė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), laikytini vienu ir tuo pačiu nekilnojamojo turto objektu. Nemokumo administratorius informavo, kad yra asmuo, kuris nupirks iš jo įsigytą sandėlį ir kompensuos išlaidas, tačiau laukiant susidariusios situacijos sprendimo bankrutavusi AB „Utenos melioracija“ buvo likviduota ir išregistruota iš registro. Ieškovo teigimu, buvo parduotas realiai neegzistuojantis turtas, nes varžytynėse parduotas turtas ir kitų asmenų nuosavybės teisės į jį įregistruotos anksčiau nei buvo paskelbtos pačios varžytynės, todėl toks sandoris yra niekinis. Turto egzistavimu turėjo įsitikinti nemokumo administratorius, tačiau tai nebuvo atlikta, todėl dėl patirtos žalos yra atsakingas turto pardavimą organizavęs asmuo nemokumo administratorius V. U.. Taip pat prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, jeigu teismas vertintų, kad jis buvo yra praleistas.

3. Atsakovas nemokumo administratorius V. U. pateiktu atsiliepimu į ieškinį, be kita ko, prašė taikyti ieškinio senatį, motyvuodamas tuo, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 602 straipsnio 3 dalyje yra nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl turto pardavimo iš varžytynių. Atsakovo teigimu, pats ieškovas nurodo, jog jis sužinojo apie savo tariamai pažeistų teisių pažeidimą 2021 m. balandžio 6 d., kai gavo VĮ „Registrų centras“ pranešimą dėl informacijos pateikimo. Tačiau ieškinys teisme dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu pagal CPK 602 straipsnio 1 dalies 1 punktą gautas tik 2022 m. liepos 7 d. Vadinasi, ieškovas pareiškė ieškinį praleidęs įstatymo nustatytą vienerių metų senaties terminą tokiam ieškiniui pateikti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmai 2023 m. vasario 13 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Pripažino negaliojančiu 2021 m. vasario 23 d. varžytynių aktą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo parduotas bankrutavusios AB „Utenos melioracija“ įmonės vardu registruotas pastatas – sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registracijos adresas (duomenys neskelbtini). Priteisė iš nemokumo administratoriaus V. U. ieškovo M. S. naudai 4 275 Eur žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas. Kitą ieškinio dalį atmetė.

5. Teismas įvertino tai, kad varžytynių objektas buvo konkretus, individualiais požymiais apibūdintas nekilnojamasis turtas – statinys, tačiau toks objektas ieškovui nebuvo perduotas. Todėl, teismo nuomone, byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia spręsti, jog neįmanoma įvykdyti varžytynių akto dėl nekilnojamojo daikto pardavimo, nes negalima konstatuoti, kad varžytynių metu fiziškai egzistavo ir šiuo metu egzistuoja pastatas – sandėlis, kurio statybos metai – 1966 m., užstatytas plotas – 129 kv. m, tūris – 276 kub. m. Galimybių įgyvendinti su tokiu daiktu susijusių savininko teisių nėra, todėl galima konstatuoti daikto fizinį neįmanomumą. Šiuo atveju ieškovas faktiškai įsigijo fiziškai neegzistuojantį daiktą, kuris negali būti pirkimo–pardavimo sutarties dalyku.

6. Teismas pažymėjo, jog VĮ „Registrų centras“ 2021 m. lapkričio 18 d. raštu „Dėl informacijos pateikimo ir klaidų ištaisymo“ Nr. (duomenys neskelbtini) informavo ieškovą, kad ūkinio pastato 2I1/p Nekilnojamojo turto registre niekam nuosavybės teise neįregistruotas plotas yra 42,44 m², stoginės 11I1/p Nekilnojamojo turto registre niekam nuosavybės teise neįregistruotas plotas yra 4,68 m². Tačiau varžytynių objektas nebuvo dalis statinio, o šios bylos nagrinėjimo dalykas nėra ir galimos dalinės įmonės nuosavybės turėjimas kitame statinyje. Be to, nors VĮ „Registrų centras“, išanalizavęs ieškovo pateiktą informaciją dėl jo įsigyto sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra pateikęs išvadą, kad šis statinys ir ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei stoginė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys adresu (duomenys neskelbtini), laikytini vienu ir tuo pačiu nekilnojamojo turto objektu, tačiau aplinkybės dėl statinio dvigubos nuosavybės teisės registracijos ir priežasčių bei užfiksuotų skirtingų galimai to paties pastato kadastrinių duomenų nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

7. Teismas darė išvadą, kad varžytynių metu faktiškai buvo parduotas daiktas, kurio priklausymas likviduotai AB „Utenos melioracija“ yra tik pagal turto registro duomenis ir galimai buvusius įmonės turto apskaitos duomenis, dėl kurių patikimumo kyla pagrįstų abejonių. Teismo vertinimu, ieškovas varžytynių metu faktiškai įgijo įrašą apie tikėtinai esamą ar buvusią AB „Utenos melioracija“ nuosavybę ir tikėtinai galimą reikalavimo teisę dėl kitų asmenų nuosavybės teisių ginčijimo. Tačiau varžytynių objektas nebuvo tikėtina reikalavimo teisė dėl nuosavybės, todėl nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, jog ieškovui parduotas realus, faktiškai bankrutuojančiai įmonei priklausęs statinys (CPK 602 straipsnio 1 dalies 1, 7 punktai), ir nėra galima konstatuoti daikto fizinį įmanomumą. Konstatavo, kad sandoris dėl pastato – sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas – 129 kv. m, tūris – 276 kub. m, statybos metai – 1966 m., pirkimo–pardavimo yra niekinis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.75 straipsnio 4 dalis, 6.306 straipsnio 3 dalis, 6.396, 6.398 straipsniai).

8. Teismas atmetė atsakovo prašymą taikyti ieškinio senatį, motyvuodamas tuo, kad niekinio sandorio nereikia nuginčyti ir negalima patvirtinti, niekinis sandoris savaime, pagal savo prigimtį, negalioja ab initio (nuo sudarymo momento), todėl jo negaliojimo faktui ieškinio senaties institutas nėra reikšmingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-311/2010 ir kt.).

9. Teismas įvertino tai, kad AB „Utenos melioracija“, kuriai atiteko gautos lėšos pagal sandorį, likviduota ir išregistruota, todėl sprendė, jog restitucija negalima, o sprendžiant nuostolių atlyginimo klausimą aktualus yra nemokumo administratoriaus ir pirkėjo atsakomybės klausimas.

10. Teismas nurodė, kad iš bylos duomenų matyti, jog visiškai nesidomėta kaip patekti į visas sandėlio patalpas, kurios yra rakinamos, kas jas užrakino ir turi raktus, kodėl įmonė neturi raktų, jeigu kai kurios patalpos yra užrakintos. Tai neabejotinai būtų sudarę sąlygas įsitikinti, jog visas sandėlis nėra naudojamas, o ne tik kai kurios jo dalys. Taip pat tai būtų leidę išsiaiškinti, kas tada naudojasi ir kokiu pagrindu naudojasi pastato dalimis sandėliavimui ar kt. poreikiams. Dėl to, teismo vertinimu, tokie veiksmai, kai buvo pakankamas pagrindas suabejoti dėl sandėlio naudojimo, patekimo į jį galimybės, o administratorius vykdo varžytynes, negali būti pripažįstami atitinkančiais tiek CK normų reikalavimus, tiek nemokumo administratoriaus pareigą veikti itin rūpestingai, atidžiai, kvalifikuotai ir sąžiningai.

11. Teismas laikė, jog yra pagrindas konstatuoti ir kitas civilinės atsakomybės sąlygas – žala (CK 6.249 straipsnis) (ieškovo varžytynėse sumokėta suma, už kurią jis faktiškai neįgijo konkretaus nekilnojamojo turto, kuriuo galėtų naudotis) ir priežastinis ryšys tarp žalos fakto ir neteisėtų veiksmų (CK 6.247 straipsnis) (žala atsirado nemokumo administratoriui netinkamai vykdant pareigą parduoti iš varžytynių bankrutuojančios įmonės turtą). Pažymėjo, kad teismui nustačius bankroto administratoriaus neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju atsakovo pateikti įrodymai ir vertinimai dėl jo veiksmų nepatvirtina, jog jis nėra kaltas dėl atsiradusios žalos.

12. Teismo vertinimu, ieškovo paaiškinimai, pateikti duomenys apie jo vardu įsigyto nekilnojamojo turto kiekį (daugiau nei 20 vnt.) leidžia manyti, jog jis nėra visiškai nepatyręs nekilnojamojo turto pirkimo procesuose, taip pat ir turto apžiūroje, jo požymių įvertinime, todėl galėjo veikti atitinkamai tokiu būdu, kad atsiradusios žalos būtų išvengta. Taigi rizika iš dalies tenka ir turtą įgijusiam asmeniui. Kadangi ieškovas taip pat buvo nepakankamai rūpestingas ir savo veiksmais iš dalies prisidėjo prie netinkamo prievolės vykdymo, todėl yra pagrindas iš dalies mažinti atsakovo atsakomybę ¼ dalimi (CK 6.259 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdamas į tai, teismas iš atsakovo ieškovo naudai priteisė 4 275 Eur žalai atlyginti bei įstatymu nustatytas 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

13. Apeliaciniu skundu atsakovas nemokumo administratorius V. U. prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2023 m. vasario 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba, netenkinus pirmojo reikalavimo, sprendimą pakeisti, priteisianti ieškovo naudai iš atsakovo ne 4 275 Eur žalai atlyginti, o 2 850 Eur, t. y. ½ dalį, bei atitinkamai perskirstyti šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas.

14. Nurodo, kad, priešingai nei nusprendė teismas, neegzistavo jokios aplinkybės, dėl kurių varžytynių aktas galėjo būti pripažintas niekiniu sandoriu. Visų pirma, neaišku, dėl kokių priežasčių teismas nusprendė, kad sandėlis fiziškai neegzistuoja, kai iš tiesų jis fiziškai egzistuoja, ką patvirtina byloje esančios sandėlio nuotraukos, yra pažymėtas plane žymėjimu 16F1p, turi realų adresą (duomenys neskelbtini), ir unikalų numerį (duomenys neskelbtini) bei yra registruotas Nekilnojamojo turto registre kaip nekilnojamojo turto vienetas – pastatas-sandėlis, registro Nr. (duomenys neskelbtini), kurio kadastriniai matavimai atlikti 1998 m. liepos 7 d. Vien tai, kad Nekilnojamojo turto registre yra padaryta klaida, jog tas pats nekilnojamasis turtas galimai įregistruotas dviem skirtingais nekilnojamojo turto unikaliais numeriais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), nereiškia, jog sandėlis neegzistuoja. Antra, neaišku, dėl kokių priežasčių teismas nusprendė, kad sandėlis nebuvo perduotas ieškovui ir kad neįmanoma įvykdyti varžytynių akto. Varžytynių aktu buvo patvirtintas ne tik sandėlio pardavimas ieškovui, bet ir jo perdavimas. Ieškovas varžytynių aktu 2021 m. kovo 23 d. įregistravo Nekilnojamojo turto registre savo nuosavybės teises į sandėlį. Taigi, visos šios faktinės aplinkybės patvirtina, kad ne tik buvo įvykdytas varžytynių aktas, bet pagal jį ir perduotas sandėlis ieškovo nuosavybei.

15. Teigia, jog šioje civilinėje byloje nustatyta, kad atsakovas vykdė sandėlio varžytynes pagal bankrutavusios AB „Utenos melioracija“ turto sąrašą, jį palyginant su VĮ „Registrų centras“ duomenimis, gyvai apžiūrint sandėlį kartu su bankrutavusios AB „Utenos melioracija“ direktoriumi, kuris pats jį aprodė ir padėjo užfiksuoti fotoaparatu. Iki pat varžytynių akto sudarymo nebuvo jokių abejonių, kad sandėlis galėtų neegzistuoti ar VĮ „Registrų centras“ būtų įsivėlusi kokia nors klaida dėl dvigubos nekilnojamojo turto registracijos. Todėl mano, jog teismas nepagrįstai vadovavosi kasacinio teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2012, nes jos faktinės aplinkybės skiriasi nuo šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Kasacinis teismas šioje byloje konstatavo, kad varžytynės buvo vykdomos tik pagal registro duomenis, nors realiai nepavyko nustatyti nei paties nekilnojamojo daikto, nei tikslios vietos, kur buvo ar galėjo būti šis daiktas.

16. Atsakovo įsitikinimu, kadangi varžytynių aktas negalėjo būti pripažintas niekiniu sandoriu, o ieškovas per CPK 602 straipsnio 3 dalyje nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą nepareiškė ieškinio dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, teismas turėjo tenkinti jo prašymą dėl senaties taikymo.

17. Tvirtina, jog teismas nepagrįstai nusprendė, kad egzistuoja atsakovo neteisėti veiksmai, ir tuo pagrindu priteisė ieškovui iš atsakovo 4 275 Eur žalai atlyginti. Teismas byloje nusprendė, jog atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė ne kokių nors teisės aktų pažeidimu, o tik tariamai nesant pakankamai rūpestingu apžiūrint sandėlį prieš pradedant vykdyti jo varžytynes. Tokiu būdu teismas sukūrė labai pavojingą precedentą, nes neribotai (neapibrėžtai) praplėtė visų nemokumo administratorių pareigą apžiūrėti turtą, kurį parduoda varžytynių būdu, ir taip suteikė galimybę suinteresuotiems asmenims tuo piktnaudžiauti. Be to, iš sprendimo matyti, kad teismas varžytynių aktą prilygino notaro patvirtintai pirkimo-pardavimo sutarčiai. Tai reiškia, kad teismas primetė atsakovui notaro pareigas tvirtinant nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorį (Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 31 straipsnio 1, 3 dalys, 46 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, pagal ginčo faktinę situaciją atsakovas atliko daugiau veiksmų nei būtų turėjęs pareigą atlikti notaras, t. y. atsakovas ne tik patikrino sandėlio dokumentus, bet ir gyvai jį apžiūrėjo bei įsitikino, kad jis fiziškai egzistuoja, ir įvertino jo būklę.

18. Mano, jog teismas, nuspręsdamas sumažinti atsakovo atsakomybę ¼, o ne ½ dalimi, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, kuria beveik pažodžiui vadovavosi priimdamas sprendimo dalį dėl varžytynių akto pripažinimo niekiniu. Kaip matyti, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. vasario 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2012 nusprendė, kad esant byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms yra pagrindas taikyti CK 6.259 straipsnį ir priteisti ieškovo naudai iš atsakovo tik ½ dalį žalos atlyginimo. Pažymi, jog teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai dėl varžytynių akto pripažinimo niekiniu vadovavosi kasacinio teismo suformuota praktika civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2012, kai dėl ieškovo kaltės jau nukrypo nuo to paties kasacinio teismo suformuotos praktikos.

19. Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas M. S. prašo apeliacinį skundą atmesti.

20. Nurodo, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo jo naikinti arba pakeisti. Apeliantas ignoruoja faktinę aplinkybę, kad varžytynėse parduotas pastatas egzistuoja tik „dokumentaliai“, o faktiškai tai yra du atskiri pastatai, priklausantys gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų savininkams. Bylos nagrinėjimo metu apeliantas pripažino šią faktinę aplinkybę, siūlydamas bylinėtis ne su juo, o su ūkinio pastato ir stoginės bendraturčiais arba VĮ „Registrų centras“.

21. Teigia, jog apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai apie ginčo pastato „egzistavimą“ Nekilnojamojo turto registre nepaneigia teismo išvadų apie varžytynėse parduoto nekilnojamojo daikto fizinį neįmanomumą. Akivaizdu, kad vien varžytynių akto, kaip dokumento, pasirašymas nereiškia faktinio nekilnojamojo turto perdavimo, nes neegzistuojant varžytynėse parduoto statinio fiziškai neįmanomas ir jo perdavimas.

22. Mano, jog teismas, pripažinęs varžytynių aktą niekiniu CK 1.80 straipsnio pagrindu, pagrįstai nesprendė dėl ieškinio senaties taikymo.

23. Nurodo, kad nors apeliantas teigia, jog teismas sukūrė labai pavojingą precedentą, nes neribotai (neapibrėžtai) praplėtė visų nemokumo administratorių pareigą apžiūrėti turtą, kurį parduoda varžytynių būdu, ir taip suteikė galimybę suinteresuotiems asmenims tuo piktnaudžiauti, tačiau tokie samprotavimai neturi jokio pagrindo, apeliantas akivaizdžiai siekia iškreipti teismo sprendime išdėstytų argumentų ir išvadų prasmę. Priešingai, teismas visiškai pagrįstai įvertino, kad apeliantas nebuvo tiek atidus ir rūpestingas, kiek būtina vykdant nemokumo administratoriaus funkcijas, susijusias su bankrutuojančios įmonės turto pardavimu.

24. Laiko, jog apeliantas yra neteisus, teigdamas, kad nemokumo administratoriui negalėjo būti taikoma civilinė atsakomybė. Bankroto administratoriui civilinė atsakomybė kyla ne tik atlikus veiksmus, kurie prieštarauja teisės aktams, bet ir nevykdant ar netinkamai vykdant pareigas, kurių pagrindą sudaro teisės aktų nustatyti specialūs kvalifikacijos reikalavimai, aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, specialiosios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai. Šiuo atveju teismas neturėjo pagrindo nemokumo administratoriaus atsakomybės mažinti ½ dalimi. Apeliantas be jokio teisinio pagrindo suabsoliutindamas varžytynių laimėtojo atidumo ir rūpestingumo pareigą siekia leisti nemokumo administratoriui išvengti pareigos elgtis sąžiningai ir atskleisti jam žinomą, esminę reikšmę turinčią informaciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

25. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Remiantis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuojama, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

26. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas ieškinys ir remiantis CK 1.80 straipsniu, kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms pripažintas negaliojančiu 2021 m. vasario 23 d. varžytynių aktas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo parduotas bankrutavusios AB „Utenos melioracija“ vardu registruotas pastatas – sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registracijos adresas (duomenys neskelbtini), bei atitinkamai priteista iš nemokumo administratoriaus V. U. ieškovo M. S. naudai 4 275 Eur žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl ginčo esmės ir nustatytų bylos faktinių aplinkybių

27. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, akcentuoja, jog teismas nepagrįstai sprendė, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas yra niekinis, tuo pagrindu, kad ginčo sandėlis fiziškai neegzistuoja. Apelianto nuomone, priešingai, sandėlis fiziškai egzistuoja, ką patvirtina byloje esančios sandėlio nuotraukos, jis yra pažymėtas plane žymėjimu 16F1p, turi realų adresą (duomenys neskelbtini), ir unikalų numerį (duomenys neskelbtini), bei yra registruotas Nekilnojamojo turto registre kaip nekilnojamojo turto vienetas – pastatas-sandėlis, registro Nr. (duomenys neskelbtini), kurio kadastriniai matavimai atlikti 1998 m. liepos 7 d. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus laiko nepagrįstais.

28. CK 1.78 straipsnis numato, kad niekiniu sandoris gali būti laikomas tik tada, kai yra įstatymų nustatyti pagrindai (3 dalis); reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo; niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva) (5 dalis). CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.

29. Byloje nustatyta, kad bankrutavusios AB „Utenos melioracija“ nemokumo administratorius V. U. 2020 m. gruodžio 31 d. paskelbė 129,13 m2 sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), varžytynes. Ieškovas dalyvavo varžytynėse ir jas laimėjo pasiūlęs 5 700 Eur kainą. 2021 m. vasario 23 d. buvo surašytas varžytynių aktas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pastatas – sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), parduotas ir perduotas ieškovui. 2021 m. kovo 23 d. nekilnojamojo turto registre 2021 m. vasario 23 d. varžytynių akto Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu buvo įregistruotos ieškovo nuosavybės teisės į įsigytą statinį. Ieškovui siekiant pradėti naudotis įsigytu turtu ir kilus abejonėms dėl jo galimo priklausymo kitiems asmenims, atlikus faktinį aplinkybių patikrinimą VĮ „Registrų centras“ pateikė išvadą, jog jo varžytinėse įsigytas sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei stoginė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), laikytini vienu ir tuo pačiu nekilnojamojo turto kadastro objektu, ir priklauso kitiems asmenims bei yra gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), gyventojų nuosavybė (jų butų priklausinys).

30. Nustatyta (duomenimis gautais iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės), kad bankrutavusios AB „Utenos melioracija“ nuosavybės teisė į pastatą – sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), viešajame registre įregistruota nuo 1998 m. spalio 27 d. Utenos rajono savivaldybės valdybos 1998 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu. Šiuo Utenos rajono valdybos sprendimu leista registruoti sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini). Liudytoju byloje apklaustas buvęs AB „Utenos melioracija“ vadovas L. P. patvirtino, jog įmonė šiuo statiniu niekada nesinaudojo. Nuosavybės teisės į ūkio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei stoginę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), nuo 1993 m. iki šiol registruotos fizinių asmenų vardu ir bylos duomenimis AB „Utenos melioracija“ vardu niekada nebuvo registruotos (CK 1.75 straipsnio 4 dalis).

31. Ginčijamame varžytynių akte parduotas pastatas – sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), 2020 m. gruodžio 31 d. skelbime apie paskelbtas varžytines buvo individualizuojamas pagal adresą – (duomenys neskelbtini), ir individualų (unikalų) numerį – (duomenys neskelbtini), bei papildomai individualizuotas pagal jo tūrį bei naudojimo paskirtį. Iš nekilnojamojo turto registre užfiksuotų statinių kadastro duomenų nustatyta, kad ūkinio pastato 2I1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas – 101,22 kv. m, tūris – 281 kub. m., fizinis nusidėvėjimas – 67 proc., o stoginės 11I1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas – 23,40 kv. m., tūris – 0 kub. m., fizinis nusidėvėjimas – 70 proc., jų abiejų statybos metai – 1940 m., kadastro duomenų nustatymo data – 1999 m. sausio 26 d. Pastato – sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas – 129 kv. m, tūris – 276 kub. m, fizinis nusidėvėjimas – 42 proc., statybos metai – 1966 m., kadastro duomenų nustatymo data – 1998 m. liepos 7 d. Pagal statinių kadastro duomenis, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, jie nesutampa, net ir aritmetiškai susumavus stoginės bei ūkinio pastato 2I1p plotus, tūrį (124,66 kv. m – 129 kv. m., 281 kub. m – 276 kub. m), taip pat duomenys ženkliai skiriasi pagal nusidėvėjimo procentus, statybos metus, nors registro duomenimis kadastro duomenų nustatymo data panaši – 1998/1999 m. Byloje pateikti įrodymai leidžia pagrįstai spręsti, kad skelbime apie varžytynes pateikta pastato nuotrauka ir buvo ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei stoginė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės nagrinėjant bylą pirmos instancijas teisme atsakovo nebuvo paneigtos ir nuginčytos.

32. Apeliantas nurodo, kad Nekilnojamojo turto registre yra padaryta klaida, kai tas pats nekilnojamasis turtas įregistruotas dviem skirtingais nekilnojamojo turto unikaliais numeriais ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), nereiškia, jog varžytinėse parduotas sandėlis realiai neegzistuoja. Tačiau tokius apelianto teiginius paneigia nutarties 29 – 31 punktuose išdėstytos aplinkybės, kurias išsamiai aiškinosi bei tyrė pirmosios instancijos teismas. Nagrinėjamo ginčo atveju aplinkybė, jog buvo pasirašytas turto pardavimo iš varžytynių aktas, kuris vėliau buvo registruotas ir išviešintas viešajame registre, nesuponuoja išvados, kad ieškovas faktiškai įgijo nuosavybės teises į ginčo statinį ir, kad sandėlis faktiškai buvo perduotas ieškovui (CK 4.47 straipsnio 1 dalis).

33. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas yra susijęs su įrodymų pakankamumu. Apie įrodymų pakankamumą teismas sprendžia pagal įrodymų, kaip faktinių duomenų, ryšį su įrodinėjama aplinkybe (tiesioginiai ar netiesioginiai įrodymai) pagal informacijos tikslumą, detalumą ir kitas aplinkybes.

34. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas šioje byloje surinktą įrodymų visumą, minėtų įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų laikėsi, iš jų visumos pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju neįmanoma įvykdyti varžytynių akto dėl nekilnojamojo daikto pardavimo, nes negalima konstatuoti, jog varžytynių metu fiziškai egzistavo ir šiuo metu egzistuoja pastatas – sandėlis, kurio statybos metai – 1966 m., užstatytas plotas – 129 kv. m, tūris – 276 kub. m. Taigi galimybių įgyvendinti su tokiu daiktu susijusių savininko teisių nėra, nes ieškovas faktiškai įsigijo fiziškai neegzistuojantį daiktą, kuris negalėjo ir negali būti civilinių santykių objektas, tai yra ir bankrutuojančios įmonės varžytinėse parduodamo turto objektu. Pirmosios instancijos teismas atlikęs įrodymų tyrimą pagrįstai nurodė, jog nors ginčo pastatas ir turi priskirtą identifikacinį, žymėjimo plane numerius, yra fiksuoti kiti jo kadastriniai duomenys, tačiau nagrinėjamos bylos kontekste vien to nepakanka konstatuoti realų daikto, nuosavybės teise priklausiusio AB „Utenos melioracija“ egzistavimą (CK 4.2 straipsnis, 4.38 straipsnis).

35. Įmonės nekilnojamojo turto pardavimo iš varžytynių aktas prilyginamas notaro patvirtintai pirkimo – pardavimo sutarčiai ir yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-333/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2012). Sutartis dėl neatitikties įmanomumo reikalavimui yra niekinė, jeigu visiškai, objektyviai negalima įvykdyti to, dėl ko šalys susitarė. Įvykdyti pirkimo – pardavimo sutartį dėl nekilnojamojo daikto ar kito turto pardavimo būtų neįmanoma dėl to, kad jis iki sutarties sudarymo būtų sunykęs, žuvęs ar dėl kitokių priežasčių fiziškai visiškai neegzistuotų (fizinis neįmanomumas), arba jeigu būtų teisiniai ribojimai jį pirkti ar parduoti (teisinis neįmanomumas). Bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad realizuojant bankrutuojančios įmonės turtą varžytinėse buvo parduotas statinys, kuris fiziškai (realiai) neegzistuoja, kas sudarė pagrindą teismui konstatuoti sandorio (turto pardavimo iš varžytynių akto) fizinį neįmanomumą bei pripažinti tokį sandorį niekiniu CK 1.80, 6.396, 6.398 straipsnių pagrindais.

Dėl atsakovo (nemokumo administratoriaus) civilinės atsakomybės ir priteistos žalos dydžio

36. Apelianto nuomone, pirmos instancijos eismas priimdamas ginčijamą sprendimą neribotai praplėtė visų nemokumo administratorių pareigą apžiūrėti turtą, kurį parduoda varžytynių būdu, ir taip suteikė galimybę suinteresuotiems asmenims tuo piktnaudžiauti, taip pat varžytynių aktą prilygino notaro patvirtintai pirkimo – pardavimo sutarčiai, tokiu būdu priskirdamas atsakovui notaro pareigas tvirtinant nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorį. Teisėjų kolegija su tokiu apelianto vertinimu neturi teisinio pagrindo sutikti.

37. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turto realizuoto bankroto procese, varžytines vykdant nemokumo administratoriui. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 90 – 91 straipsnių nuostatomis reglamentuojamas įmonės nekilnojamojo turto pardavimas iš varžytynių. Turto pardavimui iš varžytynių mutatis mutandis yra taikomos CPK turto pardavimą iš varžytynių reguliuojančios nuostatos tiek, kiek JANĮ nenustato kitaip (JANĮ 91 straipsnio 1 dalis). Varžytynių juridinių asmenų bankroto procese vykdymą reglamentuojama ne tik JANĮ, bet ir poįstatyminiai teisės aktai. Kaip jau minėta, įmonės turto pardavimo iš varžytynių aktas prilyginamas notaro patvirtintai pirkimo–pardavimo sutarčiai ir yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas. Nemokumo (bankroto) administratorius yra itin plačius įgaliojimus įmonės bankroto procese turintis asmuo, nuo kurio veiksmų sąžiningumo ir aktyvumo priklauso tinkama pačios įmonės, kartu ir visų kreditorių teisėtų interesų apsauga, bankroto procedūrų vykdymo sklandumas ir skaidrumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2013). Šiuo aspektu pažymėtina, kad nemokumo administratorius varžytynėse, kurios vyksta bankroto procese, vykdo ne tik įstatymines funkcijas, kurias vykdo antstolis, bet ir tas funkcijas, kurias atlieka išieškotojas (atstovaudamas kreditorių interesus) bei skolininkas (įmonė, kurios atžvilgiu vykdomos bankroto procedūros). Todėl nėra pagrindo teigti, kad pirmos instancijos teismas atsakovo pareigas įtvirtintas norminiuose teisė aktuose nepagrįstai praplėtė ir jas aiškino plečiamai.

38. Pasisakydamas dėl nemokumo (bankroto) administratoriaus civilinės atsakomybės sąlygų, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bankroto administratoriui civilinė atsakomybė yra taikoma CK pagrindu. Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti skolininko veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, skolininko kaltė (išskyrus įstatymuose ar sutartyse nurodytas išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246 – 6.249 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653-695/2015; kt.).

39. Nemokumo administratoriaus civilinė atsakomybė priskirtina profesinės civilinės atsakomybės kategorijai, todėl, sprendžiant klausimą dėl nemokumo administratoriaus veiksmų teisėtumo (neteisėtumo), būtina atsižvelgti į jo profesinei veiklai keliamus reikalavimus. Nemokumo (bankroto) administratorius yra savo srities profesionalas, kuriam teisės aktais nustatyti specialieji kvalifikaciniai reikalavimai, taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, jį saisto specialiosios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2012). Bankroto administratoriui civilinė atsakomybė kyla ne tik atlikus veiksmus, kurie prieštarauja teisės aktams, bet ir nevykdant ar netinkamai vykdant pareigas, kurių pagrindą sudaro teisės aktų nustatyti specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, specialiosios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-32-823/2020).

40. Nustatyta, kad AB „Utenos melioracija“, kuriai atiteko gautos lėšos pagal ginčijamą sandorį, likviduota ir 2022 m. gegužės 30 d. išregistruota iš juridinių asmenų registro, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl civilinės atsakomybės taikymo nemokumo administratoriui (atsakovui).

41. Pirmosios instancijos teismas byloje vertino ir atsižvelgė į tai, kad varžytynių vykdytojas nemokumo administratorius V. U. paskelbė ir vykdė varžytynes, pardavė ginčo turtą, kuris realiai egzistuoja kaip kiti statiniai (ūkinis pastatas ir stoginė), priklausantys nuosavybės teise fiziniams asmenims, kurie nuosavybės teises yra įgiję ir jas išviešinę 1993 m. – 2014 m., t. y. žymiai ankščiau nei buvo paskelbtos varžytynės (CK 1.75 straipsnio 4 dalis). Kadangi varžytynėse pardavinėtas nekilnojamojo turto objektas savo fizinėmis savybėmis neatitiko varžytynių vykdytojo paskelbtos informacijos apie parduodamą objektą, teismas vertino, kiek apeliantas, kaip nemokumo administratorius, buvo atidus ir rūpestingas parduodamas ginčo turtą.

42. Iš byloje pateiktos turto patikrinimo metu darytų varžytynėse parduoto turto nuotraukos matyti, kad pastatas – sandėlis turi kelias duris ir įėjimus. Kai kurie įėjimai (durys) su pakabinamomis spynomis, kelios spynos su uždengiama apsauga nuo kritulių poveikio, prie statinio yra priestatas panašus į garažą, kuris taip pat tikėtinai užrakintas (uždengta apsauga nuo kritulių). Sandėlio stogo kraigas apskardintas, virš poros įėjimų į sandėlį pritvirtintos kritulių nuvedimo skardos, pora įėjimų pabetonuoti su šaligatvio plytelėmis. Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog tokie vizualūs statinio požymiai neleidžia vienareikšmiškai konstatuoti, kad statinys yra visiškai nenaudojamas ir apleistas. Pažymėtina, kad liudytojas A. M., kuris atliko apžiūrą nemokumo administratoriaus pavedimu, ir nemokumo administratorius patvirtino, jog patekti į sandėlio vidų nebandė ir net nesprendė klausimo dėl sandėlio durų raktų, siekiant apžiūrėti patalpas iš vidaus. Taigi, iš esmės organizuojant varžytynes buvo apsiribota tik išorine pastato apžiūra ir formaliu duomenų iš Nekilnojamojo turto registro skelbime nurodymu. Įvertinus visumą šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nei nemokumo administratorius, nei jo pavedimą vykdęs A. M. nesiekė bent minimaliai patikrinti, ar buvusio įmonės vadovo parodytas statinys pagal savo parametrus atitinka duomenis, įregistruotus Nekilnojamojo turto registre. Nors bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad faktiškai apžiūrėto ir fotografuoto statinio fiziniai parametrai neatitiko įregistruotų viešajame registre varžytinėse parduodamo statinio, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), duomenų (nutarties 31 punktas) (CPK 185 straipsnis).

43. Priešingai nei teigia apeliantas, byloje nustatytos aplinkybės (nutarties 42 punktas), patvirtina, kad toks nemokumo administratoriaus elgesys, negali būti pripažįstamas atitinkančiu ne tik CK 1.5 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendrąją pareigą civilinių teisinių santykių subjektams, įgyvendinantiems savo teises bei pareigas, veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, bet tuo labiau nemokumo administratoriaus, kaip savo srities profesionalo, pareigą veikti itin rūpestingai, atidžiai, kvalifikuotai ir sąžiningai.

44. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje buvo įrodytos visos bankroto administratoriaus civilinės atsakomybės taikymo sąlygos: neteisėti veiksmai, pasireiškę bankroto administratoriui, kuriam keliami aukštesnis veiklos bei atsakomybės standartai, neįsitikinus, jog varžytinėse parduodamas ginčo pastatas – sandėlis yra ne tik registruotas viešajame registre, bet ir fiziškai egzistuojantis; žala – ieškovo varžytynėse sumokėta suma, už kurią jis faktiškai neįgijo konkretaus nekilnojamojo turto, kuriuo galėtų naudotis; priežastinis ryšys tarp žalos fakto ir neteisėtų veiksmų, nes žala atsirado nemokumo administratoriui netinkamai vykdant pareigą parduoti iš varžytynių bankrutuojančios įmonės turtą; nustačius šias tris civilinės atsakomybės sąlygas nemokumo administratoriaus kaltė preziumuojama, kurios nagrinėjamu atveju apeliantas nepaneigė (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).

45. Apelianto teigimu, teismas, nuspręsdamas sumažinti atsakovo atsakomybę ¼, o ne ½ dalimi, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2012, kuria beveik pažodžiui vadovavosi priimdamas skundžiamą sprendimą.

46. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad precedentais reikia remtis itin apdairiai, jų, kaip teisės šaltinių, negalima suabsoliutinti. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip byloms, kuriose buvo sukurtas precedentas. Vertinant, ar precedentas tinkamas, taip pat būtina atsižvelgti ir į kitas reikšmingas aplinkybes, tarp jų – precedento sukūrimo laiką; į tai, ar precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į precedento argumentacijos įtikinamumą ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234-248/2016).

47. Apelianto nurodomoje kasaciniame teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2012 buvo sprendžiamas klausimas dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, nemokumo administratoriaus atsakomybės bei nuostolių atlyginimo, tačiau nurodomoje byloje buvo nustatyta ir vertinta tai, kad ieškovais byloje buvo privatūs juridiniai asmenys, kurių veiklos sritis – bankrutuojančių įmonių turto supirkimas, be to, bankroto administratorius prieš varžytynes įspėjo dalyvius, jog parduodamas ne tas turtas, kuris nurodytas,,Informacinių pranešimų“ skelbime dėl vyksiančių varžytynių. Nagrinėjamu atveju aplinkybės, kad apelianto (nemokumo administratoriaus) organizuotų varžytynių metu buvo parduotas fiziškai neegzistuojantis statinys, nes varžytynių objektas – sandėlis, faktiškai yra ūkinis pastatas ir stoginė, priklausantys fiziniams asmenims, o ne bankrutavusiai AB „Utenos melioracija“, paaiškėjo tik įvykdžius varžytynes.

48. Vertinant ieškovo elgesį, byloje buvo nustatytos ir pirmosios instancijos teismo įvertintos, kaip teisiškai reikšmingos aplinkybės, kad jis prieš varžytynes buvo nuvykęs apžiūrėti parduodamo sandėlio, todėl turėjo galimybę matyti, jog pastatas – sandėlis turi kelias duris ir įėjimus, kurie užrakinti, tačiau iš vidaus pastato ieškovas neapžiūrėjo ir tokio noro net nebuvo išreiškęs; kainą už parduodamą turtą pasiūlė savo laisva valia. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad ieškovas verčiasi individualia veikla, yra ūkininkas ir turi patirties įsigyjant nekilnojamojo turto objektus, dėl ko galėjo veikti atitinkamai tokiu būdu, kad atsiradusios žalos būtų išvengta. Ieškovas šios sprendimo dalies neginčija. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, esant nustatytų aplinkybių visetui ir atsižvelgiant į atsakovo, kaip nemokumo administratoriaus specifinį statusą, jam nustatytus specialius jo profesinei veiklai keliamus reikalavimus, tai, kad jis yra verslu užsiimantis subjektas, savo rizika ir atsakomybe teikiantis administravimo paslaugas, nagrinėjamos bylos kontekste nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais ir ieškovui priteistos žalos dydį mažinti, dalinant ginčo šalims atsakomybę lygiomis dalimis po ½ dalį (CK 6.259 straipsnio 1 dalis).

Dėl ieškinio senaties termino

49. Apeliantas teigia, kad pirmos instancijos teismas be pagrindo reikalavimui dėl turto pardavimo iš varžytynių pripažinimo negaliojančiais netaikė CPK 602 straipsnio 3 dalyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino.

50. Esminis niekinio sandorio požymis – negaliojimas nepriklausomai nuo valinių teisės subjektų veiksmų. Niekinio sandorio nereikia nuginčyti ir negalima patvirtinti. Niekinis sandoris savaime, pagal savo prigimtį, negalioja ab initio, todėl jo negaliojimo faktui, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškinio senaties institutas nereikšmingas. Niekinis sandoris gali sukelti teisinius ir faktinius padarinius, jis gali būti vykdomas ir jo pagrindu gali atsirasti civilinės apyvartos pokyčių, pažeidžiančių kitų asmenų teises. Dėl to reikalavimui pašalinti niekinio sandorio padarinius gali būti taikoma ieškinio senatis. Tokiam reikalavimui pareikšti ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kada sandoris pradėtas vykdyti ir asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie niekinio sandorio vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2014; kt.).

51. Teisėjų kolegija pažymi, kad konstatavus, jog varžytynių aktas yra niekinis, ieškinio senaties termino taikymas yra aktualus tik reikalavimui pašalinti niekinio sandorio padarinius, t. y. sprendžiant žalos atlyginimo klausimą. Tai suponuoja išvadą, kad šioje byloje pareikštam ieškiniui aktualus ne CPK 602 straipsnio 3 dalyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų senaties terminas, o trijų metų senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 9 dalis). Taigi, apelianto argumentai dėl senaties termino pradžios nebeturi esminės teisinės reikšmės, nes net ir laikant, kad ieškovas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo 2021 m. balandžio 6 d., kai gavo VĮ „Registrų centras“ pranešimą dėl informacijos pateikimo, ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl šio akto pripažinimo negaliojančiu negali būti laikomas pasibaigusiu.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

52. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su apelianto apeliacinio skundo argumentais, kurių pagrindu jis skundžiamą teismo sprendimą vertina neteisėtu ir nepagrįstu. Įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, bylos medžiagą, pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys atsakovui tenkintas iš dalies, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas laikantis materialinės ir procesinės teisės normų, todėl jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

53. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-469/2023). Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

54. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

55. Atsakovo apeliacinį skundą atmetus, jam apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Ieškovas turėjo 730 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, pateikė įrodymus, kuriais grindžia šias išlaidas – PVM sąskaitą faktūrą, mokėjimo nurodymą.

56. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 98 straipsnio nuostatomis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 2 punkte nurodytais kriterijais, atsižvelgdamas į pagal Rekomendacijų 7, 8.11 punktus apskaičiuotą maksimalų atlygintinų išlaidų už nurodyto pobūdžio procesinio dokumento parengimą dydį, daro išvadą, kad ieškovo prašoma atlyginti 730 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą suma yra pagrįsta, todėl ieškovui priteistina 730 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų iš atsakovo nemokumo administratoriaus V. U..

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2023 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui M. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 730,00 Eur (septynis šimtus trisdešimt eurų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų iš atsakovo nemokumo administratoriaus V. U., sąrašo eilės Nr. (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija: Ramunė Čeknienė

Rita Dambrauskaitė

Alvida Jasaitytė – Pralgauskienė