Dėl lėšų priteisimo

Civilinė byla Nr. e2A-368-940/2023

Teisminio proceso Nr. 2-08-3-03460-2022-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.3.; 2.5.9.;

(S)

2.6.10.5.2.17.; 3.3.1.18.1.; 3.3.1.20.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. rugpjūčio 22 d. Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alvida Jasaitytė – Pralgauskienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. kovo 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-88-1000/2023 pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovei D. K. dėl lėšų priteisimo, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašė priteisti iš atsakovės D. K. 1 013,85 Eur ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Nurodė, kad valstybė, kuriai paveldėjimo santykiuose atstovavo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI), 2020 m. birželio 2 d. gavo D. K. prašymą dėl palikimo priėmimo, kuriame nurodė, jog (duomenys neskelbtini) mirė K. D. K. (toliau – ir palikėja), po kurios mirties liko jai nuosavybės teise priklausantis turtas, kuriam paveldėti nėra įstatyminių ar testamentinių įpėdinių. VMI paveldėjo palikėjos turtą paveldėjimo teise pagal įstatymą. Palikimo perėjimo valstybei liudijimas išduotas (duomenys neskelbtini) Panevėžio miesto 5-ojo notaro biure. Notarui išdavus Palikimo perėjimo valstybei liudijimą, 2020 m. spalio 19 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovė buvo informuota apie tai, kad palikimą priėmė valstybė. Ieškovė, pradėjusi rinkti informaciją apie palikėjai priklausiusį turtą, kreipėsi į kredito įstaigas, prašydama informuoti apie palikėjos vardu atidarytas sąskaitas bei jose esančius lėšų likučius. „Swedbank“, AB bankas informavo, jog palikėjos vardu yra atidaryta sąskaita, kuri buvo susieta su atsakovės mokėjimo kortele. Nustatyta, kad atsakovė po palikėjos mirties iš palikėjai priklausančios sąskaitos, esančios „Swedbank“, AB ir susietos su atsakovės mokėjimo kortele, laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo 24 d. iki 2020 m. balandžio 10 d. išgrynino pinigines lėšas bankomate ir atsiskaitė už pirkinius, iš viso išleisdama 2 731,30 Eur sumą.

3. Nurodė, kad ieškovė 2021 m. balandžio 6 d. gavo atsakovės 2021 m. kovo 31 d. raštą, kuriame ji teigia, jog nuimtas lėšas panaudojo apmokėdama palikėjos laidojimo išlaidas: P. K. K. K. parapijai, P. V. B. tautos kankinių rektoratui, giedotojų paslaugoms, raidžių iškalimui kapinėse, kapo tvarkymui ir gėlėms, gedulingiems pietums bei metinėms. Atsakovė pridėjo šių išlaidų panaudojimą pagrindžiančius dokumentus: pažymas apie įvykusius užsakymus, kasos kvitus, kasos išlaidų orderį. Atsakovė nurodė, kad iš viso patyrė 3 480 Eur laidojimo išlaidų. Ieškovė pažymėjo, kad iš valstybės atsakovė laidojimo išlaidoms iš viso gavo 629,32 Eur. Pagrįstos laidojimo išlaidos sudaro 1 517,45 Eur (1 636,33 + 510,44 – 629,32), todėl atsakovė turi grąžinti 1 213,85 Eur (2 731,30 – 1 517,45). VMI prašo priteisti iš atsakovės bendrai 1 013,85 Eur, kuriuos sudaro išlaidos, kurios teismų praktikoje nelaikomos būtinosiomis laidojimo išlaidomis. Ginčas tarp ieškovės ir atsakovės kyla dėl nepagrįstai didelės Šv. Mišių aukos. VMI pripažįsta 200 Eur laidojimo Šv. Mišių auką kaip atlygintiną, atsižvelgdama į susiformavusius laidojimo papročius bei tradicijas. Tačiau atsakovės patirtos 1 600 Eur Grigalinių Šv. Mišių, 50 Eur metinių Šv. Mišių, 50 Eur 30 dienų Šv. Mišių aukos negali būti pripažįstamos laidojimo išlaidomis, net ir tuo atveju, jeigu yra pagrindžiamos privalomais finansinės apskaitos dokumentais. Bendra atsakovės iš bankomato po palikėjos mirties išgryninta bei iš valstybės laidojimo išlaidoms gautų lėšų suma sudaro 3 360,62 Eur (2 731,30 + 629,32), o būtinomis laidojimo išlaidomis pagal formuojamą teismų praktiką pripažįstama suma iš viso sudaro 2 346,77 Eur. Todėl atsakovė turi grąžinti ieškovei 1 013,85 Eur (3 360,62 – 2 346,77).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2023 m. kovo 6 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai.

5. Teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) mirė K. D. K., po kurios mirties liko jai nuosavybės teise priklausantis turtas, kuriam paveldėti nėra įstatyminių ar testamentinių įpėdinių. (duomenys neskelbtini) Panevėžio miesto 5-ojo notaro biure išduotas palikimo perėjimo valstybei liudijimas, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovė, būdama valstybės atstovė, išsiaiškino, jog laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo 24 d. iki 2020 m. balandžio 10 d. atsakovė iš palikėjos vardu atidarytos sąskaitos išgrynino pinigines lėšas, iš viso 2 731,30 Eur. Be to, atsakovei už palikėją buvo išmokėta 301,15 Eur senatvės pensija, 24,17 Eur našlių pensija bei 304 Eur laidojimo pašalpa.

6. Teismas įvertino tai, jog, atsakovės teigimu, ji visas išgrynintas lėšas išleido laidotuvėms, t. y. sumokėjo 416 Eur už UAB „Grauduva“ suteiktas paslaugas, 57 Eur už gėlių kompoziciją ir 510,44 Eur už rūbus, avalynę, karstą, P. K. K. K. parapijai – 440 Eur, P. V. B. tautos kankinių rektoratui – 1 600 Eur, giedotojų paslaugoms – 240 Eur, raidžių iškalimui ir paminklo atnaujinimui – 450 Eur, kapo tvarkymui ir gėlėms – 100 Eur, gedulingiems pietums ir metinėms – 650 Eur. Tuo tarpu ieškovė pripažįsta pagrįstomis šias išlaidas: 983,44 Eur UAB „Grauduva“, 33,33 Eur už gėles, 240 Eur už giedotojų paslaugas, 450 Eur už paminklo atnaujinimą ir raidžių kalimą, 300 Eur už gedulingus pietus bei 340 Eur už ritualines paslaugas P. K. K. K., iš viso 2 346,77 Eur, todėl teismo prašė priteisti iš atsakovės 1013,85 Eur sumą.

7. Teismas konstatavo, kad byloje iš esmės yra kilęs ginčas ne apskritai dėl atsakovės patirtų laidojimo išlaidų, o tik dėl atsakovės patirtų išlaidų P. V. B. tautos kankinių rektoratui ir ieškovės pareigos jas atlyginti.

8. Pažymėjo, jog auka bažnyčiai (savo tikėjimo bendruomenei) yra savanoriškas aktas, nereglamentuojamas teisės normomis. Kiekvienas asmuo aukoja pagal savo galimybes, ir kitam negali kilti pareiga atlyginti savanoriškai paaukotų lėšų. Todėl teismas laikė, kad ir šiuo atveju valstybei, priėmusiai palikimą, nekyla pareiga atlyginti atsakovei išlaidas, patirtas sumokant už mišias P. V. B. tautos kankinių rektoratui. Teismas taip pat įvertino tai, jog nors 1 600 Eur išlaidos už mišias yra pagrįstos rašytiniais įrodymais, pagal teismų praktiką nėra priskiriamos prie laidojimo išlaidų, todėl į laidojimo išlaidų sumą nėra įskaitomos.

9. Atsižvelgdamas į galiojantį teisinį reglamentavimą, teismų praktiką ir byloje esančius įrodymus, į tai, jog 1 600 Eur suma už Šv. Mišias pripažintina auka, be to, nepriskiriama būtinoms laidojimo išlaidoms, teismas darė išvadą, kad ieškovei nekilo pareiga tokių išlaidų atlyginti. Sprendė, kad atsakovė, išleidusi palikėjos pinigines lėšas nebūtinoms laidojimo išlaidoms, privalo šias lėšas grąžinti ieškovei, priėmusiai mirusiosios palikimą, todėl ieškovė pagrįstai prašo priteisti iš atsakovės 1013,85 Eur sumą ir procesines palūkanas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10. Apeliaciniu skundu atsakovė D. K. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. kovo 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

11. Nurodo, kad

12. Mano, jog sprendimas turi būti panaikintas, nes teismas nenagrinėjo, neanalizavo ir nevertino esminių faktų: velionės paskutinis noras buvo už ją aukojamos Šv. Mišios, kurios buvo užsakytos ir tokiu būdu įvykdyta jos valia; už gautą paslaugą – Šv. Mišių auką buvo išrašytas apskaitos dokumentas, atitinkantis buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus; už paslaugą sumokėta velionės susitaupytais pinigais; atsakovė nepasisavino nei vieno euro svetimų pinigų, todėl negali grąžinti to, ko nepaėmė.

13. Pažymi, jog teismas visiškai ignoravo B. parapijos išrašytą pinigų priėmimo kvitą, nors privalėjo teisiškai argumentuoti, kodėl bažnyčios kvitas už Šv. Mišias nėra tinkamas įrodymas. Sutinka, kad aukos nepriskiriamos prie laidojimo išlaidų, tačiau teismas neteisingai vertino ir nesuprato, kas yra auka bažnyčiai. Auka yra įdėti pinigai aukų dėžutėje arba per rinkliavą Šv. Mišių metu, arba paprastai užsakant Šv. Mišias paaukoti pinigai. Tačiau šiuo atveju buvo užsakyta paslauga – Šv. Mišių auka. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo 7 straipsnio nuostatomis, kunigas, paėmęs pinigus už paslaugas pagal paskutinę velionės valią, išrašė kasos pajamų (išlaidų) orderius Nr. 20-77 ir Nr. 20-78, kurie yra tinkami įrodymai išlaidoms pagrįsti.

14. Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė VMI prašo apeliacinį skundą atmesti.

15. Nurodo, kad sprendimas yra teisėtas, pagrįstas, keisti ar naikinti jį remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra jokio pagrindo. Tai, kad, apeliantės teigimu, mirusioji buvo tikinti ir prašė užsakyti Šv. Mišias, nepaneigia fakto, jog Šv. Mišių auka yra nepriskiriama būtinoms laidojimo išlaidoms. Auka bažnyčiai (savo tikėjimo bendruomenei) yra savanoriškas aktas, nereglamentuojamas teisės normomis. Tai patvirtina plačiai išplėtota teismų praktika bylose dėl laidojimo lėšų priteisimo, kuria rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Teismas plačiai analizavo ir pateikė argumentuotus motyvus dėl apeliantės sumokėtų lėšų už užsakytas Šv. Mišias P. V. B. tautos kankinių rektoratui, todėl apeliantės teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Remiantis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuojama, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

17. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo 2023 m. kovo 6 d. sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinys dėl 1 013,85 Eur sumos, kuri buvo sumokėta P. V. B. tautos kankinių rektoratui, ir procesinių palūkanų priteisimo iš atsakovės D. K., teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

18. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino, jog nagrinėjamu atveju valstybei, priėmusiai palikimą, nekyla pareiga atlyginti atsakovei išlaidas, patirtas sumokant už mišias P. V. B. tautos kankinių rektoratui, kadangi tokios išlaidos nėra priskiriamos prie laidojimo išlaidų, todėl į laidojimo išlaidų sumą nėra įskaitomos.

19. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliaciniame skunde akcentuoja, kad teismas netyrė ir nevertino aplinkybių, jog laidojimo išlaidų pagrįstumą patvirtina byloje esantys kasos pajamų (išlaidų) orderiai, visi teismui pateikti dokumentai įrodantys patirtas išlaidas atitinka buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, o Šv. Mišioms skirti pinigai buvo velionės sutaupyti, be kita ko, kurios ir buvo užsakytos vykdant velionės valią, tai yra jos prašymu.

20. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktų įrodymų visumą, skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių pagrindu padarytas išvadas, vertina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovės ieškinys atsakovei tenkintas visiškai, yra teisėtas ir pagrįstas, nes teismas, nagrinėdamas šalių ginčą, tinkamai nustatė faktinį ginčo pagrindą, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, jo padarytos teisinę reikšmę teisingam bylos išsprendimui turinčios išvados atitinka faktinius bylos duomenis ir nustatytas bylos aplinkybes, o apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo jų pripažinti neteisėtomis. Pirmosios instancijos teismas, priešingai apeliantės argumentams, tinkamai motyvavo ir pagrindė savo išvadas, su kuriomis apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka, todėl jų visų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų (pagal apeliacinio skundo ribas). Vien tai, kad apeliantė turi kitą nuomonę dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad įrodymų visuma įvertinta ne pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, kad nukrypta nuo teismų formuojamos praktikos šiuo klausimu ar kad byloje nebuvo atskleista bylos esmė ir dėl to skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).

21. Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus ir būtų teisinga; pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi, skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, atsakovės apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009).

22. Pažymėtina, jog pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

23. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą, pritaikė netinkamą teismų praktiką. Pažymėtina, jog teismų praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad atlyginamos tik tos laidojimo išlaidos, kurios yra būtinos ir kurias patvirtina byloje pateikti įrodymai. Laidojimo išlaidomis laikomos karsto įgijimo, gėlių, drabužių, transporto, kitų ritualinių paslaugų, gedulingų pietų, kapo tvarkymo išlaidos. Šios kategorijos bylose atlyginamos tik būtinos, įprastos, vidutinės išlaidos, tai yra tokios, kurios buvo padarytos neperžengiant nuosaikumo ribų ir kurias patvirtina pateikti įrodymai (Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-705-253/2021, Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1533-1043/2022, Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-551-260/2013). Tuo tarpu auka bažnyčiai (savo tikėjimo bendruomenei) yra savanoriškas aktas, nereglamentuojamas teisės normomis. Kiekvienas asmuo aukoja pagal savo galimybes, tačiau kitam negali kilti pareiga atlyginti savanoriškai paaukotų lėšų. Todėl, priešingai apeliantės nuomonei, sutiktina su pirmosios instancijos išvada, kuri pagrįsta detalia ir aktualia nagrinėjamai bylai teismų praktika, kad šios išlaidos (auka bažnyčiai už Šv. Mišias) neatlygintinos.

24. Apeliantė teigia, kad mirusioji jos paprašė jai (velionei) būtinos paslaugos – Šv. Mišių, todėl jos prašymą įvykdė – užsakė Šv. Mišias, kurios buvo aukotos B. parapijos bažnyčioje kas mėnesį nuo laidotuvių iki mirimo metinių ir toliau po keturias mišias kas metus; velionė gavo paslaugą už kurias buvo sumokėta, jos sutaupytais pinigus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu labai tikėtina, kad atsakovei buvo svarbu palaidoti mirusiąją pagal religines tradicijas, tačiau byloje nėra pateikta leistinų patikimų įrodymų, išskyrus deklaratyvius apeliantės teiginius, kad palikėja būdama dar gyva tokį pageidavimą ir savo valią būtų reiškusi, ar, kad aktyviai praktikavo religinį tikėjimą. Nors apeliaciniame skunde pažymima, jog Šv. Mišių užsakymas – mirusiosios valia, tačiau nėra nurodoma, kokios faktinės aplinkybės ir byloje pateikti įrodymai, tai patvirtina. Pripažintina, kad gali būti sudėtinga tiesioginiais rašytiniais įrodymais pagrįsti asmens religines pažiūras (tikėjimą), tačiau apeliaciniame skunde net nenurodomi jokie mirusiosios veiksmai ar aplinkybės, kurie sudarytų pagrindą spręsti apie velionės religinius įsitikinimus. Nesant minėtų duomenų, darytina labiau tikėtina išvada, jog aukos bažnyčiai už visas mišias yra atsakovės tikėjimo išraiška. Liudytojo kunigo A. D. parodymai, liudytojo K. S. paaiškinimai, kad 2018 m., kai mėnesį teko su mirusiąją bendrauti, ji kalbėjo apie Šv. Mišių aukojimą po jos mirties, nėra pakankami įrodymai tokioms aplinkybėms pagrįsti. Pažymėtina, kad kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 straipsnis). Tačiau laisvė turėti ir reikšti savo religinius įsitikinimus lemia ir tai, kad kitas asmuo negali būti įpareigojamas atlyginti dėl šių įsitikinimų patirtas išlaidas.

25. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog apeliantė patyrė išlaidas už Šv. Mišių laikymą. Tačiau aplinkybės, kad apeliantė sumokėtas lėšas vertina kaip užmokestį už suteiktas paslaugas bei prideda sumokėjimą patvirtinančius dokumentus, nepaneigia šių lėšų tikrosios paskirties, kurią nurodė ir pats mišias aukojęs kunigas – auka už Šv. Mišias. Byloje nepateikta įrodymų, kad Panevėžio vyskupijos B. T. kankinių rektorate būtų oficiali paslauga – Grigališkų ir Šv. Mišių aukojimas bei nustatyti šios paslaugos įkainiai, todėl šiuo atveju aukos už Šv. Mišias nėra pagrindo vertinti kitaip nei kaip savanoriškos bei asmeninės atsakovės aukos, nulemtos jos pačios religinių įsitikinimų ir valios išraiškos. Kaip jau minėta nutarties 23 punkte, auka bažnyčiai (savo tikėjimo bendruomenei) yra savanoriškas aktas, nereglamentuojamas teisės normomis. Kiekvienas asmuo aukoja pagal savo galimybes ir kitam negali kilti pareiga atlyginti savanoriškai paaukotų lėšų.

26. Pirmosios instancijos teismas analizavo ir pateikė argumentuotus motyvus dėl apeliantės į bylą pateiktų 2020 m. lapkričio 25 d. kasos pajamų (išlaidų) orderių Nr. 20-77 – 600 Eur Šv. Mišių aukai, ir Nr. 20-78 – 1 000 Eur Grigalinėms Šv. Mišioms. Teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad P. V. B. tautos kankinių rektorato 2020 m. lapkričio 25 d. pažymoje nurodoma, jog Šv. Mišių aukai 2019 m. spalio, lapkričio, gruodžio, 2020 m. sausio, vasario, kovo, balandžio, gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais už a. a. K. D. K. iš D. K. gauta 1 600 Eur. Šioje pažymoje aiškiai patvirtinama, jog už mišias buvo paimta auka, o ne atlygis už suteiktas paslaugas. Atsižvelgiant į tai, apeliantės argumentai dėl teismo nevertintų jos pateiktų su ginčo esme susijusių įrodymų (kasos pajamų (išlaidų) orderių), atmestini kaip nepagrįsti (CPK 185 straipsnis).

27. Apeliantė nurodo, jog teismas nenagrinėjo esminių faktinių bylos aplinkybių, todėl priėmė šališką sprendimą, tačiau šių argumentų faktinio turinio neatskleidžia, todėl apeliacinės instancijos teismas juos vertina kaip deklaratyvius ir atmeta kaip neturinčius įtakos skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Pažymėtina, jog apeliantės išreikšta nuomonė apie teismo šališkumą yra susijusi su pirmosios instancijos teismo atliktais procesiniais veiksmais, t. y. skundžiamo procesinio sprendimo priėmimu, jame atliktu įrodymų vertinimu ir išdėstytais motyvais. Teismų praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas negali būti vertinamas kaip teisėjo šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas.

28. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-469/2023). Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

29. Kartu apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų pagrindu padaryta išvada, jog išlaidos (auka) už Šv. Mišias nepriskiriamos prie būtinųjų laidojimo išlaidų, ir vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

30. Atsakovės apeliacinį skundą atmetus, jai apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Duomenų apie ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nėra, todėl jų atlyginimo klausimas nespręstinas (CPK 93 straipsnis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

n u t a r i a :

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėja Alvida Jasaitytė – Pralgauskienė