Dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 16 d. nuosprendžio, kuriuo

Pranešėjas S. Katauskas Baudž. byla Nr. 1A-656-360/2011

Teisėjas V. Gasiūnas Teisminio proceso Nr. 1-33-3-00016-2009-8

Procesinio sprendimo kategorija

(S)

1.2.8.1.; 1.2.8.2.; 2.4.1.

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. sausio 25 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Savinijaus Katausko,

teisėjų Lino Pauliukėno ir Violetos Miliuvienės,

sekretoriaujant Jolantai Kližentytei, Giedrei Pajauskienei,

dalyvaujant nuteistiesiems V. M., V. S.,

nuteistųjų gynėjui advokatui Jurijui Koreckiui,

nukentėjusiosios atstovui advokatui Mantui Liugiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. M. ir V. S. apeliacinius skundus dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 16 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. M. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 str. 1 d. ir nuteista terminuota 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme.

V. S. pripažintas kaltu pagal BK 155 str. 1 d. ir nuteistas terminuota 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme.

Iš V. M. ir V. S. solidariai priteista 2000 Lt nukentėjusiajai L. D. jos turėtų išlaidų, susijusių su advokato paslaugų apmokėjimu. Taip pat iš V. M. ir V. S. priteista po 250 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

V. M. nuteista už tai, kad 2009 m. rugpjūčio 19 d., apie 16 val., (duomenys neskelbtini) kaime, Rietavo sav., tyčia viešai paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, išvadindama nukentėjusiąją L. D. vagimi, žemės grobike, bandite, kyšininke, ir taip viešai paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją ir ją apšmeižė.

V. S. nuteistas už tai, kad 2009 m. rugpjūčio 19 d., apie 16 val., (duomenys neskelbtini) kaime, Rietavo sav., viešai, užgauliais žodžiais, išvadino nukentėjusiąja L. D. „pijoke“, striptizo šokėja, bandite, žmogžude ir aferiste, taip tyčia ją įžeidė.

Apeliaciniu skundu nuteistieji V. M. ir V. S. prašo panaikinti Plungės rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 16 d. nuosprendį ir juos išteisinti. Taip pat panaikinti nuosprendžio dalį dėl 2000 Lt teisinių paslaugų apmokėjimo priteisimo ir panaikinti priteistą neturtinę žalą.

Tiek V. M., tiek V. S. apeliaciniuose skunduose nurodo, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas dėl netinkamo procesinės teisės normų taikymo, nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismo praktikos dėl įrodymų vertinimo bei Lietuvos teisės doktrinos nuostatų. Pasak apeliantų, BPK 305 str. komentare yra nurodyta, kad jei keli kaltinamieji padarė nusikalstamas veikas bendrai, jų veiksmai turi būti aprašyti taip, kad nekiltų abejonių, kokius konkrečius veiksmus atliko kiekvienas iš jų.

Apeliantų teigimu, teismo posėdyje nukentėjusioji nepatvirtino privataus kaltinimo formuluočių, o kai kurias faktines aplinkybes nurodė skirtingai nei skunde. Nukentėjusioji parodė, kad V. M., girdint A. Puidokui, R. Krauleidienei ir V. Maciulevičiui, išvadino ją „pijoke“, žemės grobike, kyšininke, tačiau privataus kaltinimo skunde nebuvo nurodyta, kad A. Puidokas girdėjo V. M. nukentėjusiajai pasakytus žodžius. Mano, jog šis prieštaravimas pačios nukentėjusiosios parodymuose kelia abejonę jos parodymų objektyvumu.

Apeliantės V. M. nuomone, nukentėjusiosios L. D. parodymai apie tai, kad jos atžvilgiu buvo pavartoti atskiri žodžiai („pijokė“, žemės grobikė, kyšininkė), rodo ne šmeižimo, o įžeidimo požymius su sąlyga, kad tokie žodžiai iš tikro buvo pasakyti.

Be to, anot apeliantų, BPK 305 str. reikalauja nustatyti nusikalstamos veikos padarymo laiką. Nukentėjusioji L. D. nurodė, kad V. M. ją apšmeižė tuo metu, kai buvo skaitomas patikrinimo aktas. Duodamas parodymus dėl V. M. nusikalstamos veikos padarymo laiko A. Puidokas nurodė, kad tai įvyko skaitant matavimo aktą. Taigi liudytojo ir nukentėjusiosios parodymai dėl veikos padarymo laiko iš esmės nesutampa. Liudytojas A. Puidokas negalėjo nurodyti, kokius būtent žodžius nukentėjusiosios atžvilgiu išsakė V. M., o kokius V. S.

Apeliantas V. S. savo apeliaciniame skunde teigia, jog nukentėjusioji parodė, kad įžeidžiančius žodžius jis pasakė tuo metu, kai buvo skaitomas patikrinimo aktas, tačiau privataus kaltinimo skunde jau nurodė, kad V. S. ją įžeidė tuo metu, kai V. M. rašė pastabas į aktą. Taigi nuteistasis mano, jog veikos padarymo laikas skiriasi. Nukentėjusiajai V. M. rašant pastabas turėjo būti tylu ir visi turėjo galimybę girdėti tai, ką sako jis, o žemėtvarkos specialistui K. Maciulevičiui skaitant aktą turėjo kirstis kelių asmenų sakomi žodžiai. Jei iš tikro buvo padaryta nusikalstama veika, nukentėjusioji L. D. neturėtų klysti dėl aplinkybės, kuriuo būtent metu jis ją įžeidė. Nuteistieji pabrėžia ir tai, jog pagal nukentėjusiosios L. D. pareiškimą, A. Puidokas buvo priėmęs nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Nutarime A. Puidokas nurodė, kad „L. D. priėjus arčiau V. S. ir V. M., pastarieji pavadino ją įvairiais žodžiais: „aferistė“, „banditė“, „pijokė“, „striptizo šokėja“. Kaltino L. D. ir jos tėvus užgrobus jų senelių žemę“. Taip pat nutarime nurodyta, kad V. S. ir V. M. sakė, jog „K. yra banditai“, „visus pareigūnus paperka, veža jiems kyšius“. Apeliantų manymu, nutarimo teiginiai neatitinka nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų. Jame užfiksuota, kad šmeižiančio pobūdžio žinios buvo išsakytos apie K., o ne apie L. D. Nutarime fiksuoti įžeidžiančio pobūdžio teiginiai, tačiau šiame procesiniame dokumente neatribota, kokius būtent žodžius išsakė V. M., kokius V. S.

Apeliantų nuomone, liudytojo A. Puidoko padėtis šioje byloje yra specifinė, nes tariamų nusikalstamų veikų padarymo metu jis buvo įvykio vietoje ir kaip policijos pareigūnas privalėjo užkirsti kelią nusikalstamų veikų darymui. Tai, kad A. Puidokas jokių veiksmų neatliko, rodo, kad nusikalstamos veikos nebuvo padarytos.

Apeliaciniuose skunduose teigiama, jog jie yra nuteisti už skirtingų nusikalstamų veikų padarymą, taigi grįsti apkaltinamąjį teismo nuosprendį R. Krauleidienės parodymais netikslinga, nes liudytoja negalėjo nurodyti, kokius būtent šmeižiančio pobūdžio teiginius nukentėjusiosios L. D. atžvilgiu išsakė V. M., kokius V. S. Mano, jog liudytojos R. Krauleidienės parodymai yra svarbūs tuo, jog liudytoja nurodė, kad konfliktavo ir pati L. D.

Liudytojas K. Maciulevičius taip pat negalėjo nurodyti, kuris iš nuteistųjų kokius konkrečius žodžius pasakė. Šie liudytojo parodymai rodo įžeidžiančio pobūdžio žodžių išsakymą, bet ne šmeižiančio pobūdžio informacijos paskleidimą. Apeliantų manymu, liudytojas K. Maciulevičius turi pagrindą apkalbėti juos, nes žemėtvarkos pareigūnai yra atlikę neteisėtus veiksmus atkuriant nuosavybės teises į A. S. žemę.

Vertindami liudytojų R. Krauleidienės ir K. Maciulevičiaus parodymus, apeliantai mano, jog reikėjo atsižvelgti į tą aplinkybę, kad vykdyti žemės ribų nustatymo jie vyko neturėdami galimybės atlikti užduotį, nes vietoje nėra riboženklių. Tokie veiksmai leidžia daryti išvadą, kad žemėtvarkos pareigūnai prognozavo konfliktinę situaciją ir ją tyčia kūrė bei rengėsi šios situacijos fiksavimui. Byloje yra pateikti dokumentiniai įrodymai, iš kurių matosi, kad 1,5 ha žemės, priklausiusios S., yra atmatuota K. Taip pat matosi, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūrose S. teisės buvo šiurkščiai pažeidinėjamos. Apeliantų įsitikinimu, jų nuteisimas palengvintų žemėtvarkos pareigūnų padėtį, nes jie turi suinteresuotumą juos apkalbėti. Apeliantai daro išvadą, jog neginčijamų jų kaltės įrodymų nesurinkta, todėl jie turi būti išteisinti. Taip pat skunde pažymima, jog pirmosios instancijos teismas priteisdamas nukentėjusiosios turėtas išlaidas advokatui apmokėti, nenurodė, kokia nuteistiesiems kyla prievolė, t. y. solidari ar subsidiari.

Teismo posėdyje nuteistųjų gynėjas advokatas prašo apeliacinius skundus tenkinti, nuteistieji V. M. ir V. S. savo skundais prašo išteisinti.

Nukentėjusiosios atstovas advokatas prašo apeliacinius skundus atmesti.

Apeliaciniai skundai atmestini.

Nuteistieji V. M. ir V. S. ginčija įrodymų, kuriais pagrįsta jų kaltė, vertinimą bei veikos kvalifikavimą. Kadangi apeliantų skundai yra beveik analogiški, teisėjų kolegija juos nagrinės ne skyrium, o kartu.

Kolegija pažymi, kad pagal Baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

BPK 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, 3 dalyje – kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, 4 dalyje – kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje remiamasi duomenimis, neatitinkančiais BPK 20 straipsnyje nustatytų duomenų pripažinimo įrodymais sąlygų, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Nuosprendyje teismas nurodė įrodymus, kuriais grindė teismo išvadas dėl apeliantų kaltės padarius BK 154 straipsnio 1 dalyje, BK 155 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolai ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų patikrinimo ir vertinimo taisyklių buvo laikomasi. Kolegija daro išvadą, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas dėl apeliantų kaltės klaidų nepadarė.

Vien tai, kad nuteistieji V. M. bei V. S. nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodami byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindami, nėra pagrindo tenkinti jų apeliacinių skundų. Taip pat pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai nei nurodoma skunde, vertino įrodymų visumą, nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus vertino kaip patikimus ne fragmentiškai, tačiau atsižvelgdamas į kitus įrodymus, atsižvelgdamas, kiek kiti teisme ištirti duomenys juos patvirtina, todėl skundų argumentai dėl nenustatyto įrodymų patikimumo atmetami.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, jog nuteistųjų V. M. ir V. S. kaltė dėl jų padarytų nusikaltimų yra įrodyta nukentėjusiosios, liudytojo A. Puidoko, liudytojos R. Krauleidienės, liudytojo K. Miciulevičiaus parodymais, kitais bylos duomenimis. Teismas pateikė išsamią tiek šmeižimo, tiek įžeidimo sąvokų sampratą, taip pat pateikė vertinimą, kodėl V. M. veiksmuose yra šmeižimo kaip nusikaltimo sudėtis ir kodėl V. S. veiksmuose konstatuota įžeidimo sudėtis.

Vienas iš pagrindinių apeliacinių skundų argumentų yra tai, jog liudytojai teismo posėdžio metu negalėjo nurodyti, kokius būtent žodžius nukentėjusiosios atžvilgiu išsakė V. M., kokius V. S. Apeliantų manymu, jų nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuojama vienodai, t. y. kaip įžeidimas, su sąlyga, jog tie žodžiai buvo išsakyti. Apeliantė V. M. skunde nurodo, jog nukentėjusiosios L. D. parodymai apie tai, kad jos atžvilgiu buvo pavartoti atskiri žodžiai („pijokė“, žemės grobikė, kyšininkė) rodo ne šmeižimo, o įžeidimo požymius.

Pagal BK 154 straipsnyje numatyto nusikaltimo dispoziciją, šmeižimas reiškia paskleidimą apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Būtini veikos objektyvieji požymiai yra tada, kai apie kitą žmogų paskleidžiama informacija, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, ir kai ta informacija neatitinka tikrovės. Šmeižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami paskleidus negatyvią, visuomenės akyse asmenį diskredituojančią informaciją. Nustatant šmeižimo turinį sudarančius požymius, svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnį. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais. Be to, sprendžiant atsakomybės pagal BK 154 straipsnį klausimą, svarbu nustatyti, ar kaltinamo asmens išsakyta kritika neperžengė leistinų ribų. Be to, šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, nes kaltininkas paskleidžia aiškiai melagingus prasimanymus. Jis suvokia, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos ir žemina kito asmens garbę. Kaltininkas tokias žinias gali būti prasimanęs, išgirdęs, sužinojęs iš kitų asmenų, bet supranta, kad jos neatitinka tikrovės.

Nuosprendžiu nustatyta, jog V. M. tyčia viešai paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, išvadindama nukentėjusiąją vagimi, žemės grobike, bandite, kyšininke, ir taip viešai paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją ir ją apšmeižė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog teisės doktrinoje laikytina, jog paskleista informacija, kad žmogus padarė nusikalstamas veikas, t. y. kad L. D. vogė, kyšininkavo ir pan., yra konkreti, t. y. informacijos turinys turi būti faktai, kuriuos galima patikrinti. Jeigu asmuo sąžiningai klysta dėl informacijos teisingumo, yra įsitikinęs, kad ji teisinga, ši aplinkybė šalina atsakomybę. Kaip matyti iš bylos medžiagos, jokių duomenų, jog nukentėjusioji būtų patraukta baudžiamojon atsakomybėn už minėtas nusikalstamas veikas, nėra, to nepatvirtino ir pati nuteistoji. Pažymėtina ir tai, jog apeliantė skunde ir neneigia, jog nukentėjusiosios atžvilgiu išsakė žodžius, nurodytus privataus kaltinimo skunde. Nuteistoji tik patvirtino, jog konfliktuoja su nukentėjusiąja 19 metų dėl žemės ribų. Nukentėjusioji nurodė, jog išgirdusi viešai išsakytus tokius apeliantės žodžius pasijautė apšmeižta. Taigi kolegija sprendžia, jog nuteistoji V. M. suvokė, kad išsakyti žodžiai nukentėjusiajai girdint aplinkiniams yra melagingos ir jos prasimanytos žinios, apeliantė tai sakydama tyčia siekė apšmeižti nukentėjusiąją kitų akivaizdoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos pagrindu nustatytos aplinkybės apie nukentėjusiąją (jog ji kyšininkavo, vogė ir t. t.) nepasitvirtino ir nesuteikė jokio pagrindo apeliantei manyti, jog ji yra įvykdžiusi nusikalstamas veikas.

Kolegija pažymi, jog nusikalstamos veikos buvo įvykdytos 2009 m., o liudytojai pirmosios instancijos teisme davė parodymus 2011 m. Tikėtina, jog kiekvienas iš jų negali atsiminti, kokius būtent žodžius išsakė V. M., kokius V. S. Tačiau visi liudytojai bendrai patvirtino, jog nukentėjusiosios atžvilgiu buvo išsakyti įžeidžiantys ir šmeižiantys žodžiai. Liudytoja R. Krauleidienė parodė, jog susitikus V. M. ir V. S., jie iškarto pradėjo priekaištauti, o po to buvo išsakyti įžeidinėjimai visų atžvilgiu. Kažkuris iš kaltininkų pasakė, kad neva L. D. vagia jų žemę. Liudytoja teigė, nors stengėsi kuo mažiau klausytis, girdėjusi, kaip kažkuris iš nuteistųjų pavadino nukentėjusiąją kyšininke. Išsakyti žodžiai skambėjo įžeidžiančiai. Liudytojas K. Miciulevičius taip pat nurodė, jog nuteistieji nukentėjusiajai tiesiai išsakė, kad ji yra vagis, plėšikė, kad ji ir jos šeimos nariai yra blogi žmonės. Liudytojas parodė, jog jam įsiminė išsakyti kažkurio iš nuteistųjų išsakyti žodžiai, neva kad dėl nukentėjusiosios gyvenimo būdo jos vaikai yra invalidai. Liudytojų parodymai nuoseklūs, tarpusavyje sutampa, juos patvirtina kiti bylos duomenys, papildo vienas kitą ir atskleidžia faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, kartu su kitais teismo ištirtais ir įvertintais įrodymais sudaro vientisą įrodomąją medžiagą ir atskleidžia išsamų nusikalstamos veikos vaizdą. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės dėl liudytojų suinteresuotumo yra tik subjektyvus apeliantų vertinimas, nepagrįstas jokiais įrodymais. Kolegija neturi jokio pagrindo abejoti liudytojų parodymų patikimumu.

Nors liudytojai konkrečiai įvardyti, kuris kokius žodžius išsakė nukentėjusiajai, teismo posėdžio metu negalėjo, tačiau nukentėjusioji nuosekliai ir tiksliai pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, jog po to, kai buvo išmatuota jos žemė, ji dviračiu nuvažiavo prie atvykusių specialistų automobilio pasirašyti patikrinimo akto, atėję V. M. ir V. S. pradėjo ją įžeidinėti ir šmeižti. Tuo metu buvo ir pašaliniai, atvykę asmenys. Specialistams surašius patikrinimo aktą ir jį perskaičius, V. M. pradėjo ją šmeižti vadindama vagimi, žemės grobike, bandite, kyšininke. Žodžiai buvo išsakyti jai tiesiogiai. Jos atžvilgiu jokių ikiteisminių tyrimų nėra ir nebuvo dėl banditizmo, vagysčių ar kyšininkavimo. V. M. išsakytus žodžius nukentėjusioji laiko šmeižtu. Taip pat specialistų skaitomo akto metu prie jos priėjo V. S. ir jai pasakė, kad ji yra „pijokė“, striptizo šokėja, banditė, žmogžudė ir aferistė. V. S. išsakyti žodžiai ją įžeidė, nes už alkoholio vartojimą, neblaivios šlitinėjimą ji nėra bausta, kaip ir nėra jokia šokėja ar baro lankytoja. Tokie išsakyti žodžiai ją įžeidė. L. D. parodė, kad nuteistųjų elgesys įžeidė ir pažemino ją pačią ir jos šeimą. Viešas nuteistųjų elgesys, kada jie viešai ją šmeižė ir įžeidinėjo, sukėlė jai dvasinių išgyvenimų, bendravimo galimybių sumažėjimą – priversta jaustis nesmagiai viešose vietose, priversta ginti savo pažeistas teises. Nukentėjusiosios parodymai esminėse detalėse sutampa, be to, juos patvirtina ir kiti bylos duomenys. Todėl pirmosios instancijos teismas konstatuodamas apeliantų kaltę pagrįstai rėmėsi liudytojų ir nukentėjusiosios parodymais.

Apeliantai taip pat skunduose teigia, jog nukentėjusioji nepatvirtino privataus kaltinimo formuluočių, o kai kurias faktines aplinkybes nurodė skirtingai nei skunde. O būtent, V. M. apeliaciniame skunde teigia, jog nukentėjusioji parodė, kad, girdint A. Puidokui, R. Krauleidienei ir V. Maciulevičiui, V. M. pasakė jai skirtus žodžius „pijokė“, žemės grobikė, kyšininkė, o skunde dėl privataus kaltinimo nebuvo nurodyta, kad A. Puidokas girdėjo V. M. nukentėjusiajai pasakytus žodžius. Nors privataus kaltinimo skunde nukentėjusioji nepaminėjo, jog jai išsakytus šmeižiančius žodžius girdėjo ir policijos pareigūnas A. Puidokas, tačiau ji tai patvirtino pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Tokie apeliacinių skundų argumentai nesudaro jokio pagrindo teigti, jog nukentėjusiosios parodymai prieštaringi ir nenuoseklūs, juolab, kad liudytojas policijos pareigūnas A. Puidokas teismo posėdžio metu patvirtino, jog girdėjo, kaip buvo šmeižiama ir įžeidinėjama nukentėjusioji. Liudytojas nurodė, jog pildant matavimų duomenis akte abu nuteistieji pradėjo kaltinti L. D., kad viskas padaryta neteisėtai, jog ji papirkinėja pareigūnus, yra vagis, kad L. D. yra striptizo šokėja. Liudytojas patvirtino, jog po tokių išsakytų žodžių nukentėjusioji atsisėdo į tarnybinį automobilį ir norėjo rašyti pareiškimą dėl šmeižimo. V. M. su V. S. žodžius išsakė tiesiogiai L. D., sakė garsiai, kad visi girdėtų. Liudytojas teigė, jog pats turėjo raminti nuteistuosius.

Nepagrįstas ir apeliacinių skundų argumentas, jog esmingai skiriasi liudytojo A. Puidoko ir nukentėjusiosios nurodytas veikos padarymo laikas. Nors liudytojas A. Puidokas nurodė, jog pildant matavimų duomenis akte abu nuteistieji pradėjo kaltinti nukentėjusiąją, kad viskas padaryta neteisėtai, kad L. D. papirkinėja pareigūnus, yra vagis, kad nukentėjusioji yra striptizo šokėja, o nukentėjusioji nurodė, jog specialistams surašius patikrinimo aktą ir jį perskaičius, V. M. pradėjo ją šmeižti vadindama vagimi, žemės grobike, bandite, kyšininke, to traktuoti kaip esmingai besiskiriančius liudytojų parodymus nėra pagrindo. Kolegija pažymi, jog byloje įrodymai yra vertinami viseto išnagrinėjimu ir konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Teismo nuosprendyje aptarti įrodymai patvirtina, kad V. M. paskleidė žeminančio pobūdžio tikrovės neatitinkančią informaciją tyčia, t. y. neturėdama jokių realių, faktais patvirtintų duomenų apie žinių tikrumą ji suvokė, kad ši informacija neatitinka tikrovės, taip pat suvokė, kad tokios žinios žemina kito asmens garbę. Teismo išvados šmeižimo aspektu išsamiai motyvuotos ir pagrįstos byloje nustatytais faktiniais duomenimis. Teismas įvertino įrodymus atsižvelgdamas į bylos įrodymų visumą, BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Atsižvelgdama į anksčiau paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. M. veika atitinka BK 154 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nustatytus šmeižimo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, nusikalstama veika kvalifikuota tinkamai, V. M. pripažinta kalta įvykdžiusi BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą pagrįstai.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuosprendyje nurodė, jog V. S. nukentėjusiajai išsakyti žodžiai sudaro ne šmeižimo, o įžeidimo sudėtį. Nuosprendžiu nustatyta, jog V. S. viešai užgauliais žodžiais išvadino nukentėjusiąją L. D. „pijoke“, striptizo šokėja, bandite, žmogžude, aferiste, taip tyčia ją įžeidė. Nukentėjusioji nurodė, jog išgirdus tokius nuteistojo jai viešai išsakytus žodžius pasijuto įžeista.

BK 155 str. 1 d. numatyta, kad baudžiamoji atsakomybė atsiranda tam, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad įžeidimas žodžiu yra neigiamas nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimo žodžiu atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 24 d. nutartis Nr. 2K-269/2005). Įžeidimas taip pat yra padaromas tik tiesiogine tyčia. V. S. nepadoriai apibūdindamas nukentėjusiąją kitiems žmonėms girdint suvokė, jog viešai užgauliai žemina L. D. ir to norėjo, taigi veikė tiesiogine tyčia. Aptarti nusikaltimo sudėties, numatytos BK 155 str. 1 d., požymiai ir V. S. elgesys, už kurį jis nuteistas, rodo, kad nuteistojo veika atitinka įžeidimo sudėtį. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog tokiose situacijose, ar veiksmas, įvertinimas yra įžeidžiantis ar apšmeižiantis – sprendžia pats nukentėjusysis. Pats užgaulumas suprantamas kaip veiksmai ar vertinimai, akivaizdžiai prieštaraujantys įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškos moralės reikalavimams. Užgauliu laikomas toks elgesys, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamas kito žmogaus orumas. Taigi įžeidimas siejamas su užgauliu žmogaus, jo garbės ir orumo pažeminimu, t. y. siekiu paniekinti asmenį, pakirsti pasitikėjimą jo reputacija.

Kaip jau buvo minėta, V. S. viešai, kitų žmonių akivaizdoje užgauliais žodžiais išvadino nukentėjusiąja nepagarbiais žodžiais. Analizuojant išsakytų žodžių kontekstą, matyti, jog V. S. siekė sukurti neigiamą, paniekinantį nukentėjusiosios vertinimą. Nuteistasis siekė liudytojų A. Puidoko, R. Krauleidienės, K. Miciulevičiaus akivaizdoje, kurie atlikinėjo žemės kontrolės patikrinimą, šią informaciją paskleisti ir taip pažeminti nukentėjusiąją. Todėl kolegija daro išvadą, kad tokiais veiksmais V. S. viešai įžeidė skundą privataus kaltinimo tvarka padavusią nukentėjusiąją L. D. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. S. veika atitinka BK 155 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nustatytus įžeidimo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, nusikalstama veika kvalifikuota tinkamai, V. S. pripažintas kaltu įvykdęs BK 155 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą pagrįstai.

Apeliantų V. M. ir V. S. skunduose daug dėmesio skiriama nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą vertinimui. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apygardos teismas neišeidamas iš apeliacinio skundo ribų patikrina tik pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą ir nevertina nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliantai manydami, jog nutarimas yra neteisėtas ar nepagrįstas, turėjo teisę šį nutarimą skųsti įstatymo nustatyta tvarka. Be to, apeliantai neigdami savo kaltę vis teigia, jog yra užgrobta jų senelių žemė, tačiau kolegija pažymi, jog tai visiškai nėra susiję su baudžiamąja byla, ginčai dėl teisių į žemę nagrinėjami civilinio proceso tvarka.

Nepagrįstas apeliacinių skundų teiginys, jog pirmosios instancijos teismas L. D. išlaidas teisinių paslaugų apmokėjimui priteisė iš V. M. bei V. S. nuosprendyje nenurodydamas, ar nuteistiesiems kyla solidari ar subsidiari prievolė. Nuosprendyje aiškiai nurodyta, jog nukentėjusioji turėjo 2000 litų išlaidų teisinėms paslaugoms apmokėti, kurios pripažintinos bylinėjimosi išlaidomis, todėl tos išlaidos išieškotinos solidariai iš nuteistųjų.

Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji pateikė prašymą iš nuteistųjų V. M. bei V. S. nukentėjusiosios naudai priteisti turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Pinigų priėmimo kvitas patvirtina, kad nukentėjusioji L. D. už advokato pagalbą apeliaciniame procese sumokėjo 1000 Lt. BPK 106 str. 2 d. numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Ši byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistųjų apeliacinius skundus, kurie yra atmetami. Nukentėjusiosios atstovas dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Todėl nukentėjusiosios turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti dydis yra pagrįstas, ir apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 106 str. 2 d., iš nuteistųjų V. M. bei V. S. nukentėjusiosios L. D. naudai priteisia solidariai 1000 Lt turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Esant anksčiau išdėstytoms aplinkybėms daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Teismas tinkamai aiškino BK 154 str. ir 155 str. nuostatas, pagrįstai nustatė V. M. veiksmuose BK 154 str. 1 d. bei V. S. veiksmuose BK 155 str. 1 d. nusikaltimų sudėtis bei pagrįstai juos pripažino kaltais. Taigi naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

nuteistųjų V. M. ir V. S. apeliacinius skundus atmesti.

Iš nuteistųjų V. M. ir V. S. nukentėjusiosios L. D. naudai solidariai priteisti 1000 Lt turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Nutartis neskundžiama.

Kolegijos pirmininkas Savinijus Katauskas

Teisėjai Violeta Miliuvienė

Linas Pauliukėnas