Civilinė byla Nr. 3K-3-281/2008
Procesinio sprendimo kategorijos: 24.4; 42.8; 114.11 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. gegužės 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Janinos Januškienės ir Sigito Gurevičiaus (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. D. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 27 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. J. ieškinį atsakovui A. D. dėl nuostolių priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties terminus, sutarčių aiškinimą, taip pat dėl šalių sudaryto dokumento pripažinimo ar nepripažinimo sutartimi, sukėlusia šalims prievolinius teisinius santykius. 2006 m. balandžio 10 d. ieškovas kreipėsi į teismą ir nurodė, kad 1999 m. birželio 30 d.–2000 m. balandžio 18 d. laikotarpiu perdavė atsakovui pagal rašytinę sutartį (lentelę) 240 000 Lt kaip užmokestį už konditerijos gamybos cecho įrangos pagaminimą, nugabenimą, sumontavimą ir paruošimą eksploatuoti Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje. Tokius darbus atsakovas įsipareigojo atlikti per dvejus metus iki 2001 m. birželio 30 d. Kadangi atsakovas buvo panašaus profilio įmonės (konditerinių gaminių gamyba ir pan.),,V ir M Trakai“ direktorius, tai ieškovas pasitikėjo atsakovu, susitarė su juo dėl įrangos pateikimo, tačiau atsakovas prievolės neįvykdė, įrangos nepateikė. 2002 m. kovo mėnesį, matant liudytojams, atsakovas pažadėjo grąžinti 240 000 Lt per šešis mėnesius, tačiau šio pažado neįvykdė. Ieškovo teigimu, įrašus lentelėje, kad pinigai buvo gauti būtent įrangos gamybai, atsakovas įrašė pats. Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo 240 000 Lt, penkių procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo 1999 m. birželio 30 d.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2007 m. kovo 27 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo 161 717, 60 Lt, penkių procentų dydžio metinių palūkanų nuo 2006 m. gegužės 18 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas, remdamasis liudytojų parodymais, ištyręs šalių elgesį, padarė išvadą, kad šalių žodinis susitarimas dėl įrangos pagaminimo sukūrė šalims prievolinius santykius, o dalis šių santykių – ieškovo įsipareigojimo finansuoti darbus vykdymas – buvo įtvirtinti raštu. Teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į susitarimo sumą, tokia sutartis turėjo būti įforminta rašytine sutartimi, tačiau pagal tuo metu galiojusias teisės normas įstatymo reikalavimo formos nesilaikymas rangos teisiniuose santykiuose nedarė sandorio negaliojančio. Teismas kaip liudytoją apklausė R. P., kuris, nurodė, kad dalyvavo šalių derybose, matė pinigų – užstato, kad įranga būtų gaminama, perdavimą, raštelį ir jame daromus šalių įrašus, žinojo sutartinę darbų kainą (240 000 Lt), atsakovo įsipareigojimų terminus įrangai pagaminti, girdėjo pažadus grąžinti pinigus, kai įranga nebuvo pagaminta. Teismas pažymėjo, kad liudytojai S. T., R. P., S. P., R. B. ir V. Ž. nurodė, kad, įsteigus bendrą įmonę, suteikti patalpas bei ją finansuoti turėjęs ieškovas, o įrangą pagaminti įsipareigojo atsakovas. Liudytojas R. P. patvirtino 2-3 kartus matęs pinigų perdavimą atsakovui bei raštelį, sudarytą iš dviejų skyrių. Dėl to teismas, atsižvelgęs į liudytojų parodymus, nustatė, kad šalys sudarė sutartį dėl tam tikro darbo atlikimo. Atsakovas neįvykdė savo prievolės atlikti darbą, tai įrodyta byloje, todėl teismas pripažino, kad ieškovas įgijo teisę atsisakyti nuo sutarties ir reikalauti atlyginti nuostolius. Be to, teismas pažymėjo, kad atsakovo pozicija bylos pasirengimo ir nagrinėjimo metu nebuvo nuosekli ir tvirta, jo atsikirtimų motyvai nuolat kito – iš pradžių atsakovas neigė bet kokį pinigų perdavimo fakto buvimą, reikalavo raštelio originalo ir išreiškė norą ekspertų pagalba jį nuginčyti, tačiau vėliau tokio ketinimo atsisakė, tik pakeitė atsikirtimų argumentaciją, aiškindamas apie ieškovo skolos jam pačiam buvimą. Teismas vertino aplinkybę, kad raštelyje dalis įrašų yra sukeistomis datomis, tai yra pirmiau įrašyti įrašai vėlesne data, ir nurodė, kad ši aplinkybė nepaneigė raštelio autentiškumo; motyvavo, kad datų neatitiktis paaiškinama ir tuo, kad pats atsakovas teisme pripažino, kad, darydamas įrašus dokumente, paliko tarpus, jog datas galėtų įrašyti vėliau. Teismas atmetė atsakovo prašymą taikyti ieškinio senatį, nurodydamas, kad ieškovas nepraleido CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatyto bendrojo ieškinio senaties termino.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2007 m. gruodžio 3 d. nutartimi, jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, visapusiškai ir objektyviai ištyrė ir įvertino bylos duomenis, nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, atsižvelgė į tai, kaip kiekvienos iš šalių pasirinktą poziciją patvirtina arba paneigia kiti bylos įrodymai. Kolegija, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB „Turto bankas“ v. UAB „Vaidluvė“; bylos Nr. 3K-3-406/2000, išdėstytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, tyrė ir vertino ne tik šalių sudaryto dokumento turinį, bet ir šalių elgesį, pažymėjo, kad atsakovas 1998 metais (kai šalys tarėsi dėl konditerijos verslo plėtojimo), dirbo Lietuvos ir Rusijos UAB,,V ir M Trakai“, kuri užsiėmė konditerijos gamyba; liudytojai patvirtino, kad atsakovas minėtoje bendrovėje dirbo ir gamindavo ieškovą dominančią įrangą, ją taisydavo; atsakovas taip pat nurodė, kad lankėsi Kaliningrade esančioje įmonėje ir teikė konsultacijas. Be to, pirmosios instancijos teismas, vertindamas šalių susiklosčiusius teisinius santykius, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad abi šių santykių šalys, nors ir fiziniai asmenys, buvo verslininkai, kuriuos siejo galimybė steigti bendrą verslą; pačios šalys, liudytojai patvirtino, kad tarp šalių ilgą laiką buvo draugiški, dalykiniai, pasitikėjimu grįsti santykiai, todėl kolegija padarė išvadą, kad ieškovas galėjo tikėtis ir tikėjosi, jog atsakovas pagamins konditerijos fabrikui reikalingą įrangą, t. y. šalys susitarė dėl tam tikro darbo (įrangos pagaminimo), kurį įsipareigojo atlikti atsakovas, už tai gavęs avansą; atsakovui (rangovui) neįvykdžius sutarties, užsakovas (ieškovas) įgijo teisę atsisakyti nuo sutarties ir reikalauti atlyginti nuostolius pagal 1964 m. CK 384 straipsnį. Kolegija, vertindama apelianto argumentus dėl įrodymų įvertinimo, kad pinigų perdavimo–priėmimo raštelis, buvo pakvitavimas, kuriuo atsakovas 1999 metais paskolino ieškovui 160 000 Lt ir kuriame jis pasirašydavo kaskart, kai ieškovas jam grąžindavo dalį skolos, atmetė šiuos skundo argumentus, nes atsakovas nepateikė savo teiginius pagrindžiančių įrodymų, o liudytojai negalėjo tiksliai apibūdinti situacijos dėl pinigų perdavimo. Taigi, nesant jokių kitų tiesioginių ar netiesioginių įrodymų, patvirtinusių paskolos sudarymo faktą, kolegija sprendė, kad šalis siejo rangos, o ne paskolos teisiniai santykiai. Kolegija taip pat atmetė atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas restituciją, peržengė ieškinio reikalavimo ribas; motyvavo, kad, ieškovui ieškinio pareiškime klaidingai nurodžius faktinį ieškinio pagrindą ir materialinės teisės normą, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, turėjo teisinį pagrindą pritaikyti teisės normą, atitikusią ieškinio faktinį pagrindą. Dėl to kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos įrodymus, nepažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių teisės normų, teisingai įvertino šalių teisinius santykius, tinkamai nustatė ieškovo teisės pažeidimo momentą, tinkamai taikė ir aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovo reikalavimas buvo teisėtas ir pagrįstas ir ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias rangos teisinius santykius. Ieškovas savo reikalavimus grindė rašteliu–rašytine lentele, kurioje nuo 1999 m. birželio 30 d. iki 2000 m. balandžio 18 d. užfiksuotos litų ir JAV dolerių sumos, kurios, pasak ieškovo, buvo mokėtos atsakovui kaip užmokestis už konditerijos gamybos cecho įrangos pagaminimą, nugabenimą, sumontavimą ir paruošimą eksploatuoti Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje. Bylą nagrinėję teismai, pažeidę įrodymų įvertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, padarė neteisingas išvadas, kad šalys sudarė sutartį dėl tam tikro darbo atlikimo. Kasatoriaus teigimu, tarp ginčo šalių niekada nebuvo susiklostę rangos civiliniai teisiniai santykiai. Ginčo raštelyje nurodyti įrašai apie piniginių sumų gavimą yra kasatoriaus pakvitavimas ieškovui, kai šis grąžindavo skolą kasatoriui. Be to, atitinkami įrašai ginčo raštelyje, lentelė buvo nubraižyta daug vėliau negu kasatorius įrašė pakvitavimus ieškovui dėl skolos kasatoriui grąžinimo. Dėl to teismai, neįvertinę tikrųjų ginčo šalių ketinimų, nesiaiškino tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių, neatskleidė ginčo sutarties esmės. Be to, kasatoriaus manymu, bylą nagrinėję teismai, privalėjo aiškintis nurodytas aplinkybes, skirdami rašysenos ekspertizę, priešingu atveju, remiantis tik netiesioginiais įrodymais (liudytojų parodymai), teismų išvados yra pagrįstos tik prielaidomis, neatskleidžiant bylos esmės. Ginčo raštelis buvo esminis įrodymas byloje, todėl teismai, siekdami nustatyti objektyvią tiesą byloje ir išsiaiškinti visas esminę reikšmę turinčias aplinkybes, privalėjo pasinaudoti įstatymų leidėjo suteikta teise ir imtis priemonių, nustatytų CPK 184 straipsnio l dalyje.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai grindė savo išvadas prieštaringais liudytojų parodymais ir tikimybių pusiausvyros principu, tačiau, kasatoriaus manymu, aplinkybė, kad tarp ginčo šalių susiklostė rangos civiliniai teisiniai santykiai, kad ieškovas perdavė, o atsakovas tikrai gavo ginčo raštelyje nurodytas pinigų sumas kaip avansą už įrangos pagaminimą, turėjo būti įrodyta ir pagrįsta, kad neliktų jokių pagrįstų abejonių dėl šių faktų buvimo. Faktas gali būti pripažintas įrodytu tik tada, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant, nei jo nesant. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką, yra nurodęs, kad pagal bendrąją taisyklę įrodymų pakankamumas nustatomas, kai įrodymai yra neprieštaringi ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl įrodinėjimo dalyko buvimo.
Bylą nagrinėję teismai, klaidingai išsiaiškinę taikytinos konkretiems ginčo santykiams teisės normos turinį, padarė nepagrįstas išvadas dėl restitucijos taikymo, peržengė ieškinio reikalavimo ribas, padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas dėl ieškinio senaties termino. Atsižvelgiant į bylos aplinkybes, CK 6.153 ir 6.222 straipsnių turinį, restitucija, kaip civilinių teisių gynybos būdas, šioje byloje negalėjo būti taikoma, nes tam nebuvo jokių teisinių pagrindų (ieškovas nekėlė reikalavimo nei dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, nei dėl sutarties nutraukimo), taip pat nebuvo reikalavimo dėl restitucijos taikymo. Ieškovas savo civilinių teisių gynybai pasirinko kitą būdą – ginti savo tariamai pažeistas teises, pateikiant teismui ieškinį dėl nuostolių atlyginimo CK 6.249 straipsnio pagrindu, o ne prašant taikyti restituciją. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas dėl ieškinio senaties terminų. Bylą nagrinėję teismai nenustatė ieškovo tariamos teisės pažeidimo momento, nemotyvavo savo išvadų dėl atsisakymo taikyti ieškinio senaties terminą. Kasatoriaus teigimu, ieškinio senaties terminas prasidėjo galiojant 1964 m. CK 84 straipsniui, pagal kurį ginčo santykiams taikytinas trejų metų bendrasis ieškinio senaties terminas; toks pat ieškinio senaties terminas nustatytas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje. Tuo tarpu ieškovas reikalavimą teisme pareiškė tik 2006 m. balandžio 10 d. Kasatoriaus manymu, jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Bylos medžiaga patvirtino, kad ieškovas pateikė ieškinį suėjus ieškinio senaties terminams, o bylą nagrinėję teismai padarė dėl šios dalies nepagrįstas, neteisėtas išvadas, kurios pažeidė kasatoriaus teises ir teisėtus interesus.
Atsiliepimų į kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka nepateikta.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, nustatančias sutarčių aiškinimo principus, reglamentuojančias ieškinio senaties termino skaičiavimo tvarką, ar nepažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų, ar nenukrypo nuo teismų praktikos šiais klausimais (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, iš dalies tenkindami ieškovo pareikštą ieškinį, konstatavo, kad tarp ginčo šalių susiklostė rangos civiliniai teisiniai santykiai. Teismai, atsižvelgdami į tai, kad ginčo šalys pradėjo derinti savo veiksmus dėl konditerijos fabriko įrengimo Kaliningrade ir atlikti atsiskaitymus 1999 metais, nurodė, kad šalių santykius reguliavo 1964 m. CK 374 straipsnis, apibrėžiantis rangos sutartį. Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad tarp ginčo šalių niekada nebuvo susiklostę rangos teisiniai santykiai, kad teismai, darydami tokią išvadą, netinkamai vertino įrodymus byloje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus, detaliai aiškinosi šalių tarpusavio santykius ir tinkamai motyvavo savo išvadas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš bylos medžiagos akivaizdu, jog tarp ginčo šalių buvo sutartiniai teisiniai santykiai, kurie sukūrė šalims atitinkamas teises ir pareigas. Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija sutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadomis, kad tarp ginčo šalių buvo susiklostę rangos teisiniai santykiai.
Kasatorius taip pat nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties taikymą; nurodo, kad restitucija, kaip civilinių teisių gynybos būdas, šioje byloje negalėjo būti taikoma, nes tam nebuvo jokių teisinių pagrindų – ieškovas nekėlė reikalavimo nei dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, nei dėl sutarties nutraukimo, taip pat nebuvo reikalavimo taikyti restituciją. Su šiais kasacinio skundo argumentais teisėjų kolegija iš dalies sutinka.
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio, todėl šalys susitarimu jų pakeisti negali (CK 1.126 straipsnio 3 dalis, 1.127 straipsnio 12 dalis). Šalių susitarimai, pažeidžiantys šias įstatymo nuostatas, yra niekiniai ir negalioja. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas šį atmesti, tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (CK 1.126 straipsnio 2 dalis).
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas, nurodė, jog ieškovas prašė grąžinti jam tik tai, ką atsakovas buvo gavęs pagal sutartį – avansu sumokėtą užmokestį už įrangos pagaminimą, t. y., teismo nuomone, prašė taikyti restituciją, o ne atlyginti neteisėtais veiksmais padarytą žalą, todėl šiuo atveju taikytina CK 1.125 straipsnio 1 dalis, nustatanti bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą, o ne atsakovo nurodoma minėto straipsnio 8 dalis, nustatanti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo pareikšti. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškinio senaties termino, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ieškinio senaties instituto svarbą civiliniuose teisiniuose santykiuose, konstatuoja, kad teismai nepakankamai išsamiai ir motyvuotai pasisakė dėl ieškinio senaties taikymo šiuo konkrečiu atveju, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nagrinėjant bylą iš naujo, atkreiptinas dėmesys į tai, kad tarp ginčo šalių buvo susiklostę rangos teisiniai santykiai. Tiek pagal 1964 m. CK 384 straipsnį, tiek pagal CK 6.658 straipsnį (iš esmės analogišką iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusiam 384 straipsniui), esant akivaizdžiai situacijai, kad sulygti darbai nebus atlikti, užsakovas turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius. Šiuo pagrindu (CK 6.249 straipsniu) ir buvo pareikštas ieškinys (b. l. 3). Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, kai ieškovas prašė taikyti civilinę atsakomybę – išieškoti iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę žalą (nuostolius) CK 1.138 straipsnio 6 punkto pagrindu, svarstytina, ar buvo pagrindas taikyti restituciją. Pirmosios instancijos teismo motyvai šiuo klausimu nėra argumentuoti ir išsamūs, neatskleisti restitucijos taikymo pagrindai. Esant tokiam pagrindui ir šį nustačius, ieškovui galėtų būti priteista žala (nuostoliai) CK 6.249 straipsnio pagrindu ir taptų būtina taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalį, todėl taip pat kaip ir pirmuoju atveju, būtina nustatyti teisės į ieškinį atsiradimo momentą, išsiaiškinti aplinkybes, ar nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Tik nustačius ir išsiaiškinus nurodytas aplinkybes, galimas teisėto sprendimo priėmimas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė nurodytas teisės normas, todėl teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartį ir perduoti bylą Lietuvos apeliaciniam teismui iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina Stripeikienė
Janina Januškienė
Sigitas Gurevičius
