Dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos

Civilinė byla Nr. 3K-3-288/2008

Procesinio sprendimo kategorijos:

50.11.2; 51 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Sigitos Rudėnaitės ir Prano Žeimio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. M. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, tretieji asmenys G. M., uždaroji akcinė bendrovė,,Senamiesčio ūkis“, Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, institucija, teikianti išvadą, – Vilniaus miesto savivaldybės Vaikų teisių apsaugos tarnyba, dėl pripažinimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisės įgijimo į butą ir įpareigojimo sudaryti neterminuotą gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, ir pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės priešieškinį D. M., trečiasis asmuo G. M., dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašė: 1) pripažinti, kad butas (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklauso nuo 1995 m. balandžio 4 d., perduotas jai savininko – Lietuvos valstybės valia 1995 m. balandžio 4 d. raštu Nr. 09-05-0114; 2) apginti jos ir šeimos civilines teises, viešąjį interesą ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę sudaryti su ja neterminuotą šios gyvenamosios patalpos nuomos sutartį.

Ieškovė nurodė, kad ji 1990 m. nuomininko šeimos nario teisėmis apsigyveno 33,88 kv. m ploto bute (duomenys neskelbtini), kurio nuomininkė buvo jos giminaitė N. S. Dėl sveikatos būklės N. S. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 1993 m. gegužės 5 d. sprendimu buvo pripažinta neveiksnia, o ieškovė Vilniaus miesto valdybos 1993 m. birželio 10 d. potvarkiu buvo paskirta N. S. globėja. 1993 m. spalio 21 d. ji privatizavo butą N. S. vardu. (duomenys neskelbtini) N. S. mirė. Po jos mirties butą 1995 m. kovo 22 d. paveldėjo valstybė, o patikėjimo teise valdė Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, kuri 1995 m. balandžio 4 d. raštu Nr. 09-05-0114 butą perdavė Vilniaus miesto savivaldybei. Ieškovė su sutuoktiniu G. M., nepilnamečiu sūnumi U. M., gim. 1993 m., liko gyventi bute, o nuo 1998 m. bute gyveno ir jos sūnus R. M., gimęs 1998 m. Ieškovė 1995 m. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę prašydama sudaryti su ja buto nuomos sutartį, tačiau savivaldybė 1995 m. balandžio 14 d. raštu atsisakė sudaryti šią sutartį tuo pagrindu, kad ieškovė teismo sprendimu nepripažinta mirusios savininkės šeimos nare. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 1995 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu ieškovė buvo pripažinta mirusios N. S. šeimos nare, tačiau Vilniaus miesto savivaldybė atsisakydavo sudaryti su ja buto nuomos sutartį, motyvuodama, kad neranda 1995 m. Valstybinės mokesčių inspekcijos rašto ir persiųstų savivaldybei buto dokumentų. 2005 m. gegužės 6 d. raštu Vilniaus miesto savivaldybė atsisakė sudaryti su ja nuomos sutartį, nes butas nėra savivaldybės nuosavybė.

Ieškovė nurodė, kad atsakovas įregistravo butą nuosavybės teise, remdamasis 2006 m. gegužės 19 d. priėmimo–perdavimo aktu Nr. 2271-01, tačiau butą, nuosavybės teise priklausantį Lietuvos Respublikos valstybei, patikėjimo teise valdanti Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija perdavė Vilniaus miesto savivaldybei 1995 m. balandžio 4 d. raštu Nr. 09-05-0114, vadovaudamasi TSRS Finansų ministerijos 1984 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 185 patvirtintos instrukcijos,,Dėl konfiskuoto, bešeimininkio turto, turto, perėjusio paveldėjimo teise valstybei ir lobių apskaitos, įkainojimo bei realizavimo nuostatų“ 6a punktu ir TSRS Ministrų Tarybos 1984 m. birželio 29 d. nutarimu Nr. 683 patvirtintais Konfiskuoto, bešeimininkio turto, turto, perėjusio paveldėjimo teise valstybei, ir lobių apskaitos, įkainojimo bei realizavimo nuostatais (kuriais vadovautis nurodyta LTSR Ministrų Tarybos 1984 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 197).

Atsakovas priešieškiniu prašė apginti savininko pažeistas teises ir iškeldinti iš buto (duomenys neskelbtini) ieškovę, jos sutuoktinį, nepilnamečius vaikus su visais jiems priklausančiais daiktais, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.

Atsakovas nurodė, kad, 1994 m. liepos 1 d. mirus buto savininkei N. S., butą paveldėjo Lietuvos Respublika, nuo 1995 m. kovo 28 d. iki 2006 m. liepos 10 d. turto patikėjimo teise valdė Vilniaus miesto valstybinė mokesčių inspekcija. Butas 2006 m. gegužės 19 d. priėmimo–perdavimo aktu Nr. 2271-01 perėjo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat šiuo metu galiojančio CK 6.588 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad globėjai, apsigyvenę globotinio gyvenamosiose patalpose, neįgyja globotinio šeimos narių teisių. Tik tuo atveju, jeigu pasibaigia globa, globėjas ir globotinis drauge gyvena, bendrai tvarko namų ūkį ir tarp jų susidaro nuolatiniai šeimos teisiniai santykiai, gali būti keliamas klausimas dėl tokio globėjo pripažinimo šeimos nariu. Butų kodekso 54 straipsnyje, 1964 m. CK 329 straipsnio 2 dalyje, CK 6.588 straipsnio 3 dalyje nenustatyta galimybės bute gyvenančiam asmeniui tapti savininko šeimos nariu ir įgyti nuomininko teises ir pareigas. Nors ieškovė Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 1995 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu buvo pripažinta mirusios N. S. šeimos nare, tačiau šeimos nario statusas jai negali būti taikomas, nes N. S. buvo buto savininkė, o ne nuomininkė.

Atsakovas nurodė, kad ieškovė yra neįgaliųjų asmenų (šeimų) sąraše socialinio būsto nuomai, tačiau socialinio būsto suteikimo ir gyvenamosios patalpos nuomos sutarties sudarymo klausimas turi būti sprendžiamas bendrąja tvarka, nustatyta Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatyme, laikantis įstatyme nustatyto eiliškumo. Atsakovas neturi teisinio pagrindo sudaryti nuomos sutartį su ieškove.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2007 m. birželio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: įpareigojo atsakovą sudaryti su ieškove gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) neterminuotą nuomos sutartį; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas atsakovo priešieškinį atmetė; priteisė ieškovei iš atsakovo 100 Lt žyminio mokesčio ir valstybei iš atsakovo 44 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas nustatė, kad ieškovė, jos sutuoktinis ir nepilnamečiai vaikai nuolat gyveno Lietuvos Respublikos valstybei priklausančiame bute (duomenys neskelbtini), juo naudojosi, rūpinosi jo išlaikymu, mokėjo visus mokesčius už komunalines paslaugas, tiekiamas gamtines dujas, elektros energiją, o buto savininko patikėtinis – Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija – žinojo apie tai, tam neprieštaravo ir nereikalavo mokėti nuomos mokesčio. Teismas konstatavo, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovė, jos sutuoktinis su nepilnamečiais jų vaikais savavališkai užėmė gyvenamąją patalpą. Teismas konstatavo, kad ieškovė, jos sutuoktinis ginčo bute apsigyveno teisėtai. Ieškovė nuo 1990 m. gyveno ir naudojosi butu su buto nuomininke buto nuomininko šeimos nario teisėmis. Po buto privatizavimo 1993 m. spalio 21 d. N. S. vardu ieškovė liko gyventi bute buto savininkės šeimos nario teisėmis iki savininkės mirties. G. M. ginčo bute apsigyveno teisėtai kaip nuomininko šeimos narės sutuoktinis. Teismas padarė išvadą, kad tarp buto savininko, kurio patikėtinis buvo Vilniaus miesto valstybinė mokesčių inspekcija, ir buto naudotojų atsirado neterminuotos panaudos teisiniai santykiai (CK 6.629 straipsnio 1 dalis).

2006 m. gegužės 19 d. perdavimo–priėmimo aktu Nr. 2271-01 priimant nuosavybėn ginčo butą, perduotą atsakovui Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir įregistruojant butą nuosavybės teise nekilnojamojo turto registre, atsakovas žinojo, kad jam nuosavybėn perduotu butu neatlygintinai naudojasi ieškovė su šeima, nes ieškovė jau nuo 1995 m. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę su prašymu sudaryti su ja buto nuomos sutartį, teisme buvo nagrinėjamas šalių ginčas. Pasikeitus buto savininkui, teisėtiems buto naudotojams išliko teisė toliau naudotis gyvenamąja patalpa neterminuotos panaudos sutarties pagrindu (CK 6.643 straipsnio 1 dalis). Naujajam savininkui – Vilniaus miesto savivaldybei – perėjo visos teisės ir pareigos pagal ankstesnio savininko – Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ir ieškovo ir jos sutuoktinio sudarytą neterminuotą panaudos sutartį (CK 6.643 straipsnio 1 dalis). Atsakovas neįspėjo ieškovės ir jos sutuoktinio prieš tris mėnesius apie panaudos sutarties nutraukimą, kaip kad nustatyta CK 6.642 straipsnio 1 dalyje. Teismas konstatavo, kad ieškovė, jos sutuoktinis su vaikais teisėtai apsigyveno ir gyvena ginčo bute ir kad jie nepažeidžia atsakovo teisių ir nėra pagrindo iškeldinti juos iš ginčo buto, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos (CK 4.98, 6.612 straipsniai). Teismas nurodė, kad atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką sprendžiant analogiško pobūdžio ginčus (civilinės bylos Nr. 3K-3-379/2006, Nr. 3K-7-816/2003).

Dėl ieškovės reikalavimo pripažinti Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teises į butą nuo 1995 m. balandžio 4 d. teismas nurodė, kad butas (duomenys neskelbtini) nebuvo priimtas į Vilniaus miesto savivaldybės balansą, nebuvo atlikta jo teisinė registracija nekilnojamojo turto registre, ginčo butą valdė ir disponavo, buvo jo savininkė Lietuvos Respublika. Buto savininkas – Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybei perdavė ginčo butą 2006 m. gegužės 19 d. priėmimo–perdavimo aktu Nr. 2271-01. Šio akto pagrindu 2007 m. liepos 10 d. Vilniaus miesto savivaldybė įregistravo ginčo butą nuosavybės teise.

Dėl ieškinio senaties teismas nurodė, kad pažeidimas, nuo kurio apginti prašė ieškovė, yra tęstinis. Ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Be to, atsakovas nuosavybės teisę į ginčo butą įgijo nuo turto jam perdavimo 2006 m. gegužės 19 d.

Teismas nurodė, kad ieškovė ir jos sutuoktinis neturi realios galimybės įsigyti tinkamą gyvenamąjį būstą. Jų sunkiai sergančiam nepilnamečiam sūnui reikalingas nuolatinis gydymas. Ieškovė turi teisę į savivaldybės socialinį būstą ir yra neįgaliųjų asmenų (šeimų) sąraše socialinio būsto nuomai, įrašyta nuo 2004 m. 394-uoju numeriu. Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 11 straipsnyje nustatyta, kad savivaldybės socialinis būstas nuomojamas laikantis eiliškumo pagal sąrašus. Ieškovė, jos sutuoktinis ir nepilnamečiai vaikai negali būti iškeldinti iš ginčo buto, jie turi teisę naudotis butu neterminuotos panaudos pagrindu, šia teise gali naudotis iki bus aprūpinti kita gyvenamąja patalpa arba ją įsigys. Panaudos davėja turi teisę nutraukti panaudos sutartį tik esant panaudos sutarties pažeidimo atvejams (CK 6.641 straipsnio 1, 2 dalys).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2007 m. gruodžio 11 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės ieškinį ir tenkinti atsakovo priešieškinį. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Teismai pažeidė Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 11 straipsnyje nustatytą eiliškumo principą. Neaišku, kokiais pagrindais su ieškove turi būti sudaryta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, nesilaikant įstatymo reikalavimų. Šiuo atveju yra pažeidžiami kitų asmenų, kurie yra įrašyti į eiles socialiniam būstui išsinuomoti, teisėti interesai ir viešasis interesas. Ginčas yra susijęs su teisėtumu viešojo administravimo srityje. Teisėtumo viešojo administravimo srityje užtikrinimas yra viešojo intereso sudėtinė dalis.

2. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė nuomininko šeimos nario statusą savininkės šeimos nariui. Jei ir būtų pagrindas konstatuoti, kad ieškovė buvo N. S. šeimos narė, tai tik nuo 1990 m. iki 1993 m. spalio 21 d., kai N. S. iki buto privatizavimo buvo buto nuomininkė. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (civilinė byla Nr. 3K-3-790/2000).

3. Teismai netinkamai taikė CK 6.643 straipsnio 1 dalį. Byloje nėra duomenų, kad panaudos sutartis buvo įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre, o neįregistruotas sandoris negali būti panaudojamas prieš trečiuosius asmenis. Lietuvos Respublikos valstybinė mokesčių inspekcija, perduodama ginčo butą Vilniaus miesto savivaldybei, neinformavo apie nekilnojamojo daikto suvaržymus ar apie tai, kad yra sudaryta panaudos sutartis.

4. Teismai be jokio teisinio pagrindo panaudos teisinius santykius transformavo į nuomos sutartį. Toks neteisingas teisinių santykių kvalifikavimas prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai civilinėse bylose Nr. 3K-7-816/2003, Nr. 3K-3-959/2003.

5. Teismai nenurodė termino, per kurį turi būti pasirašyta nuomos sutartis. Šiuo metu socialinio būsto fondo butų labai trūksta, yra susidariusios didelės laukiančiųjų socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių sudarymo eilės. Dėl teismų sprendimų atsakovas atsidūrė pablogintoje padėtyje. Konstatavus, kad yra susiklostę neterminuotos panaudos teisiniai santykiai, bet netenkinant nepagrįsto ieškovės reikalavimo įpareigoti atsakovą su ieškove sudaryti nuomos sutartį, atsakovas įgytų teisę CK 6.642 straipsnio pagrindu atsisakyti neterminuotos panaudos sutarties, apie tai šalį įspėjus prieš tris mėnesius.

6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas turėtų pasisakyti dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 1995 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo, kuriuo ieškovė buvo pripažinta N. S. šeimos nare, prejudicinės galios buvimo šioje byloje, kai ieškovė pripažinta buto savininkės, o ne nuomininkės šeimos nare.

7. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime pažymėjo, kad teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. Nukrypimai nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos sudaro grėsmę viešajam interesui ir teisinės valstybės principui.

8. Teismai nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnį kaip pagrindą neiškeldinti ieškovės su šeima iš ginčo buto. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika civilinėse bylose Nr. 3K-3-358/2002, 3K-3-731/2002, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 5 punkte nustatytas principas negali būti suabsoliutintas. Iš bylos matyti, kad ieškovės vaikų seneliai turi butą Vilniuje, todėl darytina išvada, kad vaikų seneliai turi galimybę ir pareigą užtikrinti vaikaičiams teisę į būstą, jei to negalėtų padaryti vaikų tėvai. Be to, jei būtų patenkintas atsakovo priešieškinis dėl iškeldinimo, Vaikų teisių apsaugos tarnyba vykdytų teisės aktų nustatytas pareigas užtikrinti vaiko teisę turėti būstą.

9. Atsakovo pareikštas reikalavimas atitinka negatorinio ieškinio esmę. Negatorinio ieškinio atveju ieškovas neturi įrodinėti atsakovo veiksmų neteisėtumo, jei pats atsakovas neįrodys savo veiksmų teisėtumo. Asmuo, kurio teisė naudotis nuosavybe yra apribota, turi įrodyti kliudymo faktą, nurodyti asmenį, kurio elgesys trukdo naudotis nuosavybe, ir turi teisę reikalauti pašalinti tokį kliudymą. Atsakovo priešieškinyje visa tai buvo nurodyta. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2005 konstatavo, kad ieškovo reikalavimas iškeldinti atsakovus pagal savo turinį apima ir reikalavimą nutraukti tarp šalių susiklosčiusius panaudos teisinius santykius.

IV. Atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašė atmesti kasacinį skundą. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad mirusios buto savininkės šeimos narė ieškovė ir jos sutuoktinis su nepilnamečiais vaikais neprarado teisės naudotis butu, kuris šiuo metu priklauso atsakovui. Teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, tinkamai įvertino pateiktus įrodymus ir nenukrypo nuo teismų praktikos.

2. Šioje situacijoje konstatuotina teisės spraga, todėl būtina vadovautis įstatymo leidėjo nustatytais kriterijais, kuriais remiantis asmeniui (šeimai) pripažįstama teisė į socialinį būstą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kito būsto ieškovės šeima neturi. Ieškovės šeima atitinka įstatyme nustatytą sąlygą. Šioje situacijoje būtina atsižvelgti į individualų visuomeninį santykį, kuris susiklostė tarp ieškovės ir jos šeimos, kaip teisėtų buto naudotojų, ir atsakovo, kaip socialinio būsto nuomotojo. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo formuojama praktika nustato, kad Lietuvos valstybė yra socialiai orientuota (2003 m. gruodžio 3 d. ir 2004 m. kovo 5 d. nutarimai). Atsižvelgiant į konstitucinę doktriną, socialinio būsto suteikimas, kaip socialinės apsaugos priemonė, atitinka viešojo intereso sampratą.

3. Atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (civilinė byla Nr. 3K-3-524/2006), apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė priešieškinį dėl ieškovės iškeldinimo iš buto. Teismas nustatė, kad ieškovė ir jos sutuoktinis neturi gyvenamojo būsto, turi du nepilnamečius sūnus, vienas sūnų serga sunkia liga, jam nustatytas invalidumas, visi jie teisėtai naudojasi ginčo butu. Vertinant valstybės ir individo interesus, ieškovės ir jos šeimos interesas nusveria valstybės interesą, todėl jų iškeldinimas nėra būtinas demokratinės visuomenės interesams, nėra proporcingas siekiamam teisėtam tikslui.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašė kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Teismai teisingai taikė CK 1.2, 1.5 straipsnius, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnį, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio nuostatas, atsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, pagal kurią, sprendžiant ginčą dėl asmenų iškeldinimo iš būsto, privalu apsvarstyti, kiek tas iškeldinimas yra nustatytas įstatymų, ar tuo iškeldinimu siekiama teisėtų valstybės tikslų, ar to reikia demokratinės visuomenės interesams, ar tai proporcinga siekiamam teisėtam tikslui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2006).

2. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 1995 m. rugpjūčio 9 d. sprendimas yra nereikšmingas.

3. Ieškovė pritaria teismų sprendime ir nutartyje išdėstytiems teiginiams dėl materialinės ir procesinės teisės normų.

k o n s t a t u o j a :

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė nuomininko šeimos nario teisėmis ginčo bute apsigyveno 1990 metais. Vilniaus miesto valdybos 1993 m. birželio 10 d. potvarkiu ieškovė paskirta N. S. globėja. 1993 m. spalio 21 d. ieškovė globotinės N. S. vardu privatizavo butą (duomenys neskelbtini). N. S. (duomenys neskelbtini) mirė. Pagal Butų kodekso 54 straipsnio 3 dalį, galiojusią ieškovės apsigyvenimo bute metu (1990 metais), ieškovė galėjo būti pripažinta nuomininkės šeimos nare. Tokią teisę ji turėjo ir pagal 1964 m. Civilinio kodekso 329 straipsnio 2 dalį (1992 m. liepos 15 d. įstatymo Nr. I-2749 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso trisdešimtojo skirsnio pakeitimo“ redakcija). Esant nurodytoms teismų konstatuotoms aplinkybės ir minėtam teisiniam reglamentavimui yra reikšmingas Vilniaus miesto 1-ojo teismo 1995 m. rugpjūčio 9 d. sprendimas, kuriuo ieškovė pripažinta N. S. šeimos nare. Pagal šį teismo sprendimą iki buto privatizavimo (1993 m. spalio 21 d.) ieškovė buvo nuomininkės N. S. šeimos nare.

Pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį buto nuomininkas, jo šeimos nariai, taip pat ir laikinai išvykusieji turėjo lygias teises pirkti butą ir tapti buto savininkais (bendrasavininkiais). Ieškovė, būdama nuomininkės N. S. šeimos narė, taip pat turėjo galimybę tapti buto savininke (bendrasavininke), tačiau šios teisės neįgyvendino. Ją įgyvendino nuomininkė N. S.

Butų privatizavimo įstatymo 12 straipsnyje buvo nustatyta, kad nuomininkas ar jo šeimos nariai, neįgiję nuosavybės teisės į privatizuojamą butą, juo naudojasi kaip savininko (bendrasavininkio) šeimos nariai. Buvę savininko (bendrasavininkio) šeimos nariai šiuo butu naudojasi panaudos arba nuomos sutarties pagrindais. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant civilines bylas dėl privatizuotų butų padalijimo“ 4 punkto 2 pastraipą (Butų privatizavimo įstatymo taikymo metu taikant įstatymus buvo vadovaujamasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimais (1964 m. CPK 12 straipsnis, Teismų įstatymo 25 straipsnis)) teismas turėjo aiškintis, kodėl susitarimą pasirašę asmenys atsisakė savo teisės įsigyti butą bendrosios dalinės nuosavybės teise ir pasirinko teisę juo naudotis kaip savininko (bendrasavininkio) šeimos nariai. Taigi teismų praktikoje tuo metu, kai pagal Butų privatizavimo įstatymą buvo privatizuojamas butas, akcentuota nuomininko šeimos narių teisė naudotis butu. Ši teisė galėjo būti įgyvendinta pagal panaudos arba nuomos sutartį. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ieškovė, nuomininkei N. S. privatizavus butą, kaip savininkės N. S. šeimos narė, šiuo butu naudojosi panaudos arba nuomos sutarties pagrindais. Pagal 1964 m. CK 366 ir 297 straipsnius panaudos sutarties ir nuomos sutarties vienas esminių skirtumų buvo tai, kad panaudos sutartis buvo neatlygintinė, o nuomos sutartis – atlygintinė. Atitinkamų ypatumų turėjo gyvenamosios patalpos nuomos sutartis.

Iki N. S. mirties ieškovės teisės naudotis ar nuomotis ginčo butą nebuvo ginčijamos. Jį paveldėjus valstybei, panaudos (arba nuomos) sutartis nebuvo nutraukta. Taigi ieškovė pagal įstatymus įgijusi teisę naudotis gyvenamąja patalpa, turėjo teisėtų lūkesčių, kad valstybė, o po to nuosavybės teise butą perėmusi savivaldybė užtikrins jos teisę naudotis gyvenamąja patalpa. Savininko pasikeitimas, t. y. nuosavybės teisės perėjimas savivaldybei, nepaneigia ieškovės teisės naudotis būstu. Įstatymais įgyta teisė naudotis gyvenamąja patalpa suformavo ieškovei teisėtus lūkesčius, kad ši jos įgyta teisė nebus paneigta. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas). Tokia Konstitucinio Teismo teisėtų lūkesčių apsaugos principo samprata negali būti aiškinama kaip leidimas savivaldybei nepaisyti ieškovės įgytų teisių naudotis (arba) nuomoti užimamą būstą.

Kasatorius nurodo, kad ieškovės naudojamas būstas yra socialinis ir turi būti naudojamas pagal paskirtį. Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad savivaldybės socialinio būsto fondas – savivaldybei nuosavybės teise priklausantys, taip pat patikėjimo teise jos valdomi gyvenamieji namai, jų dalys, butai (ir kitos tinkamos gyventi patalpos), skirti nuomoti asmenims (šeimoms), turintiems teisę į socialinį būstą. Šio įstatymo 7-10 straipsniuose reglamentuojama tokių būstų nuoma. Įstatyme nenustatyta, kad socialiniu būstu galima naudotis pagal panaudos sutartį, todėl išlieka neaiškus ieškovės, gyvenančios ginčo būste, teisinis statusas. Teismai konstatavo, kad, ieškovei ir jos šeimai teisėtai naudojantis ginčo butu, nebuvo būtino reikalo registruotis savivaldybėje į eilę asmenų, kuriems reikalingas socialinis būstas. Be to, ieškovė nuo 2004 metų įrašyta į neįgaliųjų asmenų (šeimų) sąrašą socialinio būsto nuomai. Minėta, kad Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatyme įtvirtinta socialinio būsto nuoma, o ne panauda, todėl teismai, atsižvelgdami į išdėstytas aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad ieškovė negali būti iškeldinta iš buto ir su ja turi būti sudaryta nuomos sutartis.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje pagal nustatytas faktines aplinkybes teismai teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl jų sprendimai yra teisėti, taigi skundžiama Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 11 d. nutartis paliktina galioti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Sigita Rudėnaitė

Pranas Žeimys