Baudžiamoji byla Nr. 2K-515/2009
Procesinio sprendimo kategorijos
1.2.14.4.2; 2.1.7.3; 2.1.7.4; 2.3.6.4.5.1;
2.1.15.3.3.2; 1.1.8.1.1 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Benedikto Stakausko, Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. gynėjo kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 9 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Priteista iš A. Š. nukentėjusiajam M. I. S. 8433,09 Lt neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiojo atstovei pagal įstatymą L. S. 700 Lt išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, 126,81 Lt proceso išlaidų valstybei. L. S. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 29 d. nutartis, kuria nuteistojo A. Š. gynėjo apeliacinis skundas atmestas; patikslinta Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 9 d. nuosprendžio aprašomoji dalis, nurodant, kad A. Š. pagrįstai inkriminuota ne 2008 m. vasario 28 d. veika, bet 2007 m. vasario 28 d. veika.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimą,
n u s t a t ė :
A. Š. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2006 m. rugpjūčio mėn. pabaigos iki 2007 m. vasario 28 d., neturėdamas teisėto pagrindo, panaudodamas psichinę prievartą bei fizinį smurtą, atvirai savo naudai vertė nukentėjusįjį M. I. S. perduoti turtą, t. y.: 2006 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje, dienos metu, (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) namo, paėmęs apžiūrėti M. I. S. mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“, jo negrąžino ir pasinaudodamas nukentėjusiojo bailumu, demonstruodamas savo fizinį pranašumą ir neigiamą reputaciją, reikalavo sumokėti už telefono sugrąžinimą 40 Lt. M. I. S., norėdamas atgauti savo mobiliojo ryšio telefoną, tos pačios dienos vakare, apie 22.00 val., nuėjęs prie A. Š. namų, esančių (duomenys neskelbtini), šiam pranešęs, kad jo tėvai dėl paimto telefono ketina kreiptis į policiją, paprašė telefoną grąžinti bei bijodamas, kad nesumokėjus reikalaujamų pinigų A. Š. telefono negrąžins ir jį sumuš, perdavė jam 12 Lt. A. Š. telefono negrąžino ir pareikalavo iš nukentėjusiojo perduoti likusią sumą pinigų – 28 Lt. 2006 m. rugsėjo mėn. pradžioje, tęsdamas nusikalstamą veiką, A. Š. pasikvietė nukentėjusįjį M. I. S. prie savo namų, spyrė jam į galvą ir pareikalavo perduoti ne mažiau kaip 80 Lt už tai, kad šis neperdavė anksčiau neteisėtai reikalaujamų 28 Lt; A. Š. leido nukentėjusiajam nueiti tik tada, kai šis pažadėjo atnešti pinigus. Po 3–4 dienų nukentėjusysis prie A. Š. namų perdavė jam dalį – ne mažiau kaip 40 Lt – neteisėtai reikalaujamo turto. 2006 m. spalio 4 d., A. Š., paskambinęs per trečiąjį asmenį – T. M. – M. I. S. dėl 50 Lt skolos, liepė jam ateiti prie (duomenys neskelbtini) pagrindinės mokyklos, kur įsisodino jį į automobilį „Honda Civic“ ir reikalavo iš nukentėjusiojo ne mažiau kaip 50 Lt, o jam neturint pinigų, nuvežė jį prie namų, (duomenys neskelbtini), iš kur nukentėjusysis atnešė 10 Lt ir perdavė juos automobilyje laukusiam A. Š. M. I. S iš A. Š elgesio supratęs, kad 10 Lt jam per mažai ir jo bijodamas, kartu su pastaruoju nuvyko pas savo močiutę, gyvenančią (duomenys neskelbtini), kur gavęs 60 Lt perdavė juos A. Š. 2006 m. lapkričio–gruodžio mėn., A. Š, vairuodamas automobilį „BMW“, (duomenys neskelbtini), sustojo prie grįžtančio po pamokų namo nukentėjusiojo M. I. S., liepė šiam sėstis į automobilį ir nuvežė jį į (duomenys neskelbtini) stovėjimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), kur padidino reikalaujamų pinigų sumą iki 200 Lt. Tos pačios dienos vakare M. I. S. atnešus dalį – 100 Lt – reikalaujamos sumos, A. Š. pareikalavo likusią sumą atnešti artimiausiu metu. 2007 m. vasario mėn., A. Š. per trečiąjį asmenį – Ž. P. – paskambinus M. I. S., šis neatsiliepė, tačiau suprato, kad yra ieškomas A. Š. dėl reikalaujamų 100 Lt, dėl to 2007 m. vasario 27 d. pats paskambino ir sutiko perduoti jam 200 Lt savo namuose. 2007 m. vasario 28 d., apie 13.00 val., A. Š. atvykus prie nukentėjusiojo namų, (duomenys neskelbtini), M. I. S. perdavė A. Š. neteisėtai reikalaujamą turtą – 200 Lt.
Kasaciniu skundu nuteistojo A. Š. gynėjas prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 9 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 29 d. nutartį, A. Š. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 294 straipsnio 1 dalį, sušvelninti paskirtą bausmę ir sumažinti atlygintinos neturtinės žalos dydį. Kartu nurodoma, kad teismų sprendimai turėtų būti panaikinti, neįrodžius, kad A. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 2 dalyje (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu).
Kasatoriaus manymu, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių BPK pažeidimų. Teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad A. Š. prievartavo turtą, o byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių, jog nuteistasis veikė būdamas įsitikinęs, kad nukentėjusysis jį apkalbėjo ir taip pažeidė jo teises bei reputaciją, todėl jis (A. Š.) ir reikalavo iš M. I. S. moralinės žalos, t. y. savavaldžiavo. Kasaciniame skunde pažymima, kad vienas iš savavaldžiavimo sudėties objektyviųjų požymių yra neteisėtas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos savavališkas ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1996 m. birželio 21 d. nutarime Nr. 43 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant turto prievartavimo baudžiamąsias bylas“ išaiškinta, kad reikalavimas turto prievartavimo atveju visada yra neteisėtas. Jis nėra susijęs su reikalaujančiojo ar asmens, kurio interesais reikalaujantysis veikia, ir nukentėjusiojo ankstesniais turtiniais santykiais (materialinės žalos padarymu) ar kitomis aplinkybėmis, kurios, suinteresuoto asmens manymu, suteikia jam tokią teisę. Tačiau prievartinis reikalavimas patenkinti turtines pretenzijas (kai kaltininkas grasindamas reikalauja atlyginti moralinę žalą, padarytą nukentėjusiojo veiksmais), atsiradusias Civiliniame kodekse numatytais pagrindais, nesudaro turto prievartavimo sudėties, ir, esant savavaldžiavimo požymiams, kvalifikuojamas pagal BK 294 straipsnį. Teismai privalėjo išsiaiškinti, ar A. Š. veikoje nėra savavaldžiavimo požymių, juo labiau kad kaltinimas turto prievartavimu suformuluotas iš esmės pagal nukentėjusiojo parodymus. Paties A. Š. parodymai patvirtina įvykio aplinkybes, kurios atitinka savavaldžiavimą.
Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. birželio 26 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K–490, kurioje nurodyta, kad baudžiamajai atsakomybei kilti nepakanka įstatyme numatytų objektyvių nusikalstamos veikos požymių, jos pagrindas taip pat yra ir subjektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai (pakaltinamumas, kaltė, tikslas, motyvas). Šią baudžiamosios teisės nuostatą detalizuoja BK 3 straipsnio 2 dalis, kuri nustato, kad pagal baudžiamuosius įstatymus atsako ir baudžiamas tik toks fizinis asmuo, kuris kaltas nusikaltimo padarymu, t. y. tyčia ar dėl neatsargumo padarė baudžiamojo įstatymo numatytą veiką.
Pagal kaltinimą A. Š. prievartavo turtą, panaudodamas kitokią psichinę prievartą, pasireiškusią pasyviais veiksmais – pasinaudojimu nukentėjusiojo bailumu, fizinio pranašumo ir neigiamos reputacijos demonstravimu, reikalavimu sumokėti už telefono sugrąžinimą. Tuo tarpu BK 181 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytas „kitokios psichinės prievartos panaudojimas“ stilistine, gramatine ir teisine prasme turėtų būti suprantamas kaip aktyvūs veiksmai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1996 m. birželio 21 d. nutarime Nr. 43 nurodyta, kad kitokia prievarta turto prievartavimo atveju – tai kaltininko tyčiniais veiksmais sukurta situacija, kuri verčia nukentėjusįjį bijoti, kad neįvykdžius reikalavimo atsiras žalingos pasekmės jam, jo artimiesiems arba jų turtui. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad A. Š. tyčiniais veiksmais būtų sukūręs tokią situaciją. Apie tai nenurodoma ir pačiuose kaltinimuose.
Kasaciniame skunde teigiama, kad aplinkybės, rodančios nusikaltimo (turto prievartavimo) sudėties objektyviuosius požymius nebuvo įrodytos. Prokuratūrai perfrazavus kaltinimą liko neaišku, kokiu būdu A. Š. demonstravo savo fizinį pranašumą ir neigiamą reputaciją prieš nukentėjusįjį. Nors A. Š. anksčiau teistas, tačiau jis nebuvo paauglių gaujos lyderis ar narys. Kasatoriaus nuomone, teistumas negali būti traktuojamas kaip aktyvūs veiksmai – „demonstravimas neigiamos reputacijos“. Faktinės bylos aplinkybės rodo, kad nuteistasis nereikalavo pinigų, juos mokėti pasiūlė pats nukentėjusysis, prašydamas grąžinti telefoną, kurį jis buvo davęs A. Š. paskambinti.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, bylos duomenis vertino šališkai, neįsigilino į įvykio pradžios ir kitas svarbias aplinkybes, netyrė kaltinimuose nurodytų aplinkybių, o tik atkartojo nepriimtiną ir teisiškai nepagrįstą kaltinimo formuluotę. Be to, nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.1 punkto nuostatų, kad nusikalstamos veikos aprašymą lemia baudžiamajame įstatyme numatyti nusikalstamos veikos sudėties požymiai, būtini nusikalstamos veikos kvalifikavimui; apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje visada nurodoma veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, taip pat įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaujantis teismas atmeta kitus įrodymus. Taigi teismas privalo kiekvieną kaltininkui inkriminuotą nusikaltimo sudėties objektyvųjį požymį pagrįsti teisiamojo posėdžio metu ištirtais ir įvertintais įrodymais ir nei vienam iš alternatyvių straipsnio dispozicijoje išvardytų objektyviųjų požymių negali būti keliami mažesni reikalavimai juos įrodinėjant bei pagrindžiant teismo nuosprendyje.
Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje pasisakyta, kad apeliantas yra teisus, nurodydamas, kad apygardos teismas, nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstydamas įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, pavartojo netinkamus žodžių junginius („demonstravo fizinį pranašumą ir neigiamą reputaciją“), kurie šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių kontekste neturėjo būti vartojami ir kad šie netaisyklingi pasakymai turi būti vertinami kaip leksikos ir logikos klaidos, kurios nekeičia nuosprendžio esmės ir nedaro jo nesuprantamu. Kasatorius pabrėžia, kad apeliaciniame skunde buvo nurodyta, jog A. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai yra neįrodyti, tačiau jame visiškai nekalbama apie tai, kad būtų naudojamas tik netinkamas žodžių junginys, todėl tokios apeliacinės instancijos teismo išvados visiškai nesuprantamos, jos išeliminuoja iš kaltinimo aplinkybes, apibrėžiančias nuteistojo veiką ir apibūdinančias „kitokios psichinės prievartos“ panaudojimo būdą.
Kasatorius taip pat nesutinka su kitomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis ir mano, kad jos pagrįstos prielaidomis. Svarbia aplinkybe teismas laikė tai, kad nuteistasis ir nukentėjusysis iki įvykio nebuvo pažįstami, nebendravo, todėl esą M. I. S. negalėjo apkalbėti A. Š. Tačiau neretai pasitaiko gyvenimiškos situacijos, kai apkalbamas asmeniškai nepažįstamas asmuo. Vertindamas A. Š. parodymus dėl reikšmingų aplinkybių – jo įžeidimo, apkalbėjimo iš nukentėjusiojo pusės, paaiškinančių nuteistojo motyvą reikalauti pinigų, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadas, kurios visiškai nesuprantamos ir prieštarauja BPK ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jau suformuotai teisinei praktikai.
Kasaciniame skunde teigiama, kad abiejų instancijų teismai, sprendžiant iš jų sprendimų turinio, įrodinėjimo naštą perkėlė nuteistajam, o tai draudžia BPK normos. Kasatorius kritikuoja teismų padarytą A. Š. parodymų vertinimą. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, pastebėjo, kad šio teismo nuosprendyje nurodyta neatitinkanti tikrovės aplinkybė, jog A. Š. ikiteisminio tyrimo metu nieko neparodė apie tai, kad iš nukentėjusiojo reikalavo pinigų kaip moralinio atlygio už įžeidimą, tačiau šis netikslumas esą neturėjęs įtakos A. Š. paaiškinimų (parodymų) kaip nepatikimų ir nenuoseklių teisingam vertinimui, nes, nepaisant to, kad nuoširdžiame prisipažinime A. Š. nurodė minėtą aplinkybę (dėl pinigų reikalavimo už įžeidimą) apklausiamas kaip įtariamasis (T. 1, b. l. 89-91) apie įžeidimą net neužsiminė, nors tokios svarbios aplinkybės, paaiškinančios jo elgesį, negalėjo pamiršti. Kasatorius pabrėžia, kad rašydamas nuoširdų prisipažinimą, A. Š. buvo nepilnametis, todėl jo apklausoje privalėjo dalyvauti gynėjas (BPK 10, 51, 52 straipsniai). Be to, teismai neatsižvelgė ne tik į nuteistojo amžių, bet ir į tai, kad jis mažai raštingas, teisiškai neišprusęs (tai rodo minėto dokumento – nuoširdaus prisipažinimo turinys). Taip nuteistojo parodymais buvo nepagrįstai nepatikėta. A. Š. apklausų protokolus surašė tyrėjas, kurio pareiga (BPK 2 straipsnis) išsiaiškinti veikos motyvus, juo labiau – nurodytus nuoširdžiame prisipažinime; kadangi tyrėjas to nepadarė, tai leidžia daryti išvadą, jog jis vengė ištirti šią svarbią aplinkybę, specialiai apsunkindamas įtariamojo A. Š. padėtį. Negana to, apeliacinės instancijos teismas pats prieštaringai vertina nuteistojo parodymus, atmesdamas juos dėl nusikalstamo poelgio motyvo, nurodyto nuoširdžiame prisipažinime, patiki šio prisipažinimo dalimi, kur nuteistasis nurodė sudavęs nukentėjusiajam į pilvą. Be to, kasatoriaus pastebėjimu, šiame dokumente fizinio smurto panaudojimas nurodytas jau po turto užvaldymo.
Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptarti A. Š., nukentėjusiojo M. I. S., liudytojo M. K. parodymai ir dėl jų padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Kasaciniame skunde analizuojami nuteistojo bei nukentėjusiojo parodymai ir iš jų daroma išvada, kad A. Š. veikė manydamas turįs teisę ir motyvą reikalauti iš M. I. S. moralinės žalos atlyginimo už pastarojo kalbas apie jį. Taip pat kasatorius tvirtina, kad fizinio smurto panaudojimo aplinkybės nustatymas paremtas vien nukentėjusiojo parodymais, kurie yra prieštaringi ir jokie kiti įrodymai (liudytojų parodymai, teismo medicinos duomenys) to nepatvirtina. Liudytojo J. S. paaiškinimai apie tai, kad jam žinoma, jog sūnui buvo grasinta ginklu, prieštarauja kaltinimo medžiagai – jokie kaltinimai dėl grasinimo ginklu A. Š. nebuvo pareikšti. Paskutinį veikos epizodą – pinigų davimą – pasak kasatoriaus, išprovokavo patys policijos pareigūnai, panaudodami nesankcionuotą NVIM. Apie tai galima spręsti iš nukentėjusiojo M. I. S., liudytojo J. S. ir policijos pareigūno R. J. parodymų. Tačiau teismas minėtų faktų neįvertino.
Kasatorius pažymi, kad 2008 m. kovo 12 d. prokuroro nutarime (dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo) konstatuota, jog G. Š. dalyvavimas darant nusikalstamą veiką neįrodytas, kad kaltinimas negali būti grindžiamas vien nukentėjusiojo parodymais. Tačiau galiausiai nuteistojo A. Š. kaltė grindžiama išimtinai nukentėjusiojo parodymais. Be to, apkaltinamajame nuosprendyje remiamasi ir nuteistojo brolio G. Š. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, tačiau apklausiamajam nebuvo išaiškinta teisė neduoti parodymų ir todėl pažeistos BPK 82 straipsnio nuostatos. Teismas į tai neatsižvelgė, taip pažeisdamas BPK 276 straipsnio taisykles, kuriose numatyta, kuriais atvejais gali būti perskaitomi asmens parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Be kita ko, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 7 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K–372/2005 nurodyta, kad tokie parodymai, perskaityti teisiamajame posėdyje, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, jais galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus.
Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam laisvės atėmimo bausmę, neteisingai nurodė, jog jis nedirba – byloje pateiktas patento pažymėjimo nuorašas, kuriame nurodytas ir A. Š. Be to, teismas pripažino, kad nuteistasis atlygino dalį žalos. Kaip matyti iš teismo nuosprendžio turinio, realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimą lėmė ir tai, kad Plungės rajono apylinkės teisme nagrinėjama kita baudžiamoji byla, kurioje A. Š dar nenuteistas, be to, esą jis po paskutinio nuosprendžio tęsė nusikalstamą veiką. Taip pažeista nekaltumo prezumpcija. Apeliacinės instancijos teismas nors ir konstatavo, kad nebaigtos nagrinėti A. Š. baudžiamosios bylos paminėjimas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra visiškai korektiškas nekaltumo prezumpcijos požiūriu, tačiau iš to padaryta priešinga ir neteisinga išvada – kad dėl to keisti ar naikinti tokį nuosprendį nėra pagrindo, kad ši aplinkybė faktiškai neturėjo jokios įtakos bausmės dydžiui ar kardomosios priemonės parinkimui.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad nepagrįstai nukentėjusiajam iš nuteistojo priteista 8433,09 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teismas patikėjo nukentėjusiojo teiginiais, kad po įvykio jam pablogėjo sveikata, buvo nustatyta vidutinio sunkumo depresija, skirtas gydymas. Kaip šių teiginių patvirtinimas teismui pateikta gydytojo pažyma, kurioje nurodyta, kad jis tikrai buvo gydomas. Tačiau teismas netyrė, ar šis sveikatos pablogėjimas yra susijęs su aptariamais įvykiais, ar tai tik ankstesnio susirgimo paūmėjimas. Kasatoriaus nuomone, teismas turėjo skirti psichologinę–psichiatrinę ekspertizę ir nustatyti priežastinį ryšį tarp nuteistojo veiksmų ir susirgimo.
BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šiuo atveju abiejų instancijų teismai nevertino bylos įrodymų visumos, o apeliacinės instancijos teismas, nustatęs keletą esminių įstatymo pažeidimų, juos įvardijo kaip apsirikimus, ir nepagrįstus, neturėjusius jokios įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės paskyrimui. Tokiu būdu teismai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalį bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus apie tai, kad teisinėje valstybėje asmuo turi teisę į tinkamą teismo procesą, kuriame turi būti paisoma proceso aiškumo, jo dalyvių lygiateisiškumo principų tam, kad visos aplinkybės būtų įrodinėjamos išsamiai, objektyviai ir baudžiamojoje byloje būtų priimtas teisingas sprendimas.
Atsiliepimu į nuteistojo A. Š. gynėjo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras Arūnas Meška prašo kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad A. Š. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, esminių BPK pažeidimų nepadaryta, paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta. Vien tai, kad apeliacinės instancijos teismas atmetė apeliacinį skundą ir priėmė nuteistajam nepalankų sprendimą, negali būti pagrindas abejoti žemesnių instancijų teismų sprendimų šioje byloje pagrįstumu.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose aptartais ir tinkamai įvertintais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad A. Š., pasinaudodamas paties išgalvota dingstimi, prievartavo nukentėjusiojo M. I. S. turtą, o ne savavaldžiavo, t. y. jis pats ir per kitus asmenis persekiojo nukentėjusįjį, reikalaudamas pinigų; A. Š. nukentėjusysis bijojo, dėl to grįždavo iš mokyklos į namus aplinkiniais keliais. Taip pat nustatyta, kad į policiją dėl turto prievartavimo kreipėsi pats nukentėjusysis. Nukentėjusysis visų apklausų metu vienodai tvirtino, kad pinigus perdavinėjo, norėdamas atgauti atimtą telefoną ir bijodamas nuteistojo, kuris yra vyresnis, stambesnis ir pagal klasiokų pasakojimus – banditas. Tai rodo, kad nuteistojo parodymai ir kasatoriaus teiginiai, esą pats nukentėjusysis gera valia siūlė pinigus už tariamą įžeidimą ar jo gynimą nuo kitų asmenų, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, todėl pagrįstai atmesti. Nekyla abejonių, kad nukentėjusysis M. I. S. negalėjo apkalbėti A. Š., nes iki mobiliojo ryšio telefono paėmimo ir reikalavimo perduoti 40 Lt nuteistojo asmeniškai nepažinojo ir su juo nebendravo. Prokuroras pažymi, kad apie žalos atlyginimą už tariamą įžeidimą nuteistasis nurodė (duodamas pirminius parodymus) tik paskutiniame tęstinės pinigų prievartavimo veikos epizode. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, teismai išsamiai ir motyvuotai aptarė, kuo pasireiškė A. Š. panaudota psichinė prievarta nukentėjusiojo atžvilgiu.
Pasak prokuroro, nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad teismai negalėjo remtis nuteistojo brolio G. Š. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nes esą prieš apklausą jam nebuvo išaiškinta teisė neduoti parodymų prieš artimą asmenį. Iš bylos duomenų matyti, kad apie tokios teisės išaiškinimą G. Š. patvirtino savo parašu. Šis liudytojas parodė supratęs, kad jo brolis (A. Š.), neturėdamas teisėto pagrindo, reikalauja pinigų.
Prokuroras, pasisakydamas dėl kasatoriaus argumentų apie nuosprendžio išvadas (aptariant A. Š. apibūdinančius duomenis) dėl netinkamų žodžių junginių, atskleidžiančių kitokią psichinę prievartą, vartojimo, dėl prisipažinime minimo apkalbėjimo, taip pat dėl kitos neišnagrinėtos A. Š. bylos paminėjimo, pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas visais atvejais nurodė motyvus, kodėl aptarti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumai neturi įtakos nuosprendžio esmei ir jo teisingumui. Tai, kad kasatorius su tokiais motyvais nesutinka, savaime nedaro apeliacinio teismo sprendimo nepagrįsto.
Atsiliepime nurodoma, kad kasatoriaus teiginiai apie teismų neva perkeltą įrodinėjimo naštą nuteistajam yra deklaratyvūs, niekuo nepagrįsti. Tai, kad nuteistasis apklausų metu davė vienokius ar kitokius parodymus, o teismai juos įvertino kaip nepatikimus, neleidžia teigti apie įrodinėjimo naštos perkėlimą.
Pasisakydamas dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su atlygintinos neturtinės žalos dydžiu, prokuroras pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinę žalą sudaro ne tik nukentėjusiojo sveikatos pablogėjimas, bet ir fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, sukrėtimai, pažeminimas ir kt. Visa tai patyrė nukentėjusysis, todėl pareikštas 10 000 Lt civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti, kurio dalį nuteistasis atlygino, yra pagrįstas. Teismai, vadovaudamiesi neturtinės žalos nustatymo kriterijais, nurodytais CK 6.250 straipsnio 2 dalyje ir atsižvelgdami į sąžiningumo, teisingumo, protingumo principus, šios žalos dydį nustatė tinkamai.
Kasacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad tenkinti kasacinį skundą nėra pagrindo.
Dėl A. Š. veikos kvalifikavimo pagal BK 181 straipsnio 2 dalį
Kasaciniame skunde teigiama, kad A. Š. veikoje nėra turto prievartavimo (BK 181 straipsnio 2 dalis) požymių, nes nuteistasis pinigų iš nukentėjusiojo M. I. S. reikalavo kaip moralinės žalos atlyginimo dėl to, kad šis, jį apkalbėdamas, įžeidė. Be to, teismai neteisingai ir netinkamai nustatė psichinės prievartos panaudojimo aplinkybes, o fizinio smurto A. Š. apskritai nenaudojęs. Kasatorius mano, kad nuteistojo veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 294 straipsnio 1 dalį (savavaldžiavimas) arba baudžiamoji byla jam nutraukta.
Kasacinio skundo argumentai nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo išnagrinėtą bylą bei joje priimto nuosprendžio teisingumą, nustatė, kad A. Š. neturėjo jokio preteksto reikalauti turto (telefono, pinigų) iš M. I. S., kad pastarasis nuteistojo iki įvykio nepažinojo ir jo neapkalbėjo. Taigi nenustatyta jokių kasatoriaus skunde nurodytų faktinių aplinkybių, iš kurių būtų galima teigti, kad A. Š. turėjo tikrą ar tariamą teisę atlyginti jam neturtinę (moralinę) žalą, todėl nėra pagrindo daryti išvadą esant nuteistojo veikoje BK 294 straipsnyje numatyto nusikaltimo – savavaldžiavimo požymių.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad nuteistasis A. Š., pakankamai ilgą laiką reikalavęs iš nukentėjusiojo M. I. S. perduoti jam turtą, o šiam netenkinant tokių reikalavimų, panaudojo fizinį smurtą. Tai yra 2006 m. rugsėjo pradžioje, sutikęs nukentėjusįjį, A. Š., reikalaudamas iš jo 80 Lt, spyrė M. I. S. į galvą. Taigi nustatyta faktinė fizinio smurto panaudojimo aplinkybė, kuri yra BK 181 straipsnio 2 dalyje numatyto turto prievartavimo sudėties požymis.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat padarė išvadas, kad reikalaudamas perduoti turtą, A. Š. naudojo psichinę prievartą. Pagal BK 181 straipsnio dispoziciją neteisėtas vertimas kito asmens perduoti turtą gali būti padaromas įvairiais būdais, tarp jų – ir panaudojant „kitokią psichinę prievartą“. Pagal nustatytas faktines aplinkybes apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino tokios psichinės prievartos sampratą. Visų pirma iš teismų sprendimuose aprašytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių akivaizdu, kad A. Š. atliko aktyvius veiksmus – nuo 2006 m. rugpjūčio pabaigos iki 2007 m. vasario 28 d. nuteistasis nuolat persekiojo nukentėjusįjį, iš pradžių paėmė jo telefoną, vėliau reikalavo perduoti pinigus, o negavęs jo nurodytos pinigų sumos, šiuo pretekstu vis didino reikalavimus. Nukentėjusysis M. I. S., būdamas jaunesnis ir fiziškai silpnesnis už A. Š., žinodamas pastarojo reputaciją – nusikalstamą praeitį, jo bijojo, o kaltininkas tuo naudojosi. Būtent iš baimės M. I. S. ilgą laiką niekam nesiskundė, iš mokyklos į namus eidavo aplinkiniais keliais, kad nesutiktų jį persekiojusio A. Š., o verčiamas, bet ne gera valia, netgi iš dalies tenkindavo šio reikalavimus, nes suprato, kad priešingu atveju bus blogai – A. Š. negrąžins atimto telefono, jį sumuš, kai tuo tarpu neatidavus reikalaujamos pinigų sumos, jų buvo reikalaujama vis daugiau. Teismų padarytos motyvuotos išvados apie tai, kad nuteistasis A. Š. tyčiniais veiksmais, pasinaudodamas M. I. S. bailumu, jaunesniu amžiumi ir savo fiziniu pranašumu, aplinkiniams žinoma neigiama reputacija, sukūrė situaciją, kuri nukentėjusiajam kėlė pagrįstą nerimą ir baimę dėl atsirasiančių žalingų pasekmių tuo atveju, jeigu netenkins kaltininko reikalavimų. Esant minėtoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentų, teisingai sprendė, kad apkaltinamajame nuosprendyje aprašant A. Š. nusikalstamą veiką stilistiškai netiksliai pavartoti žodžių junginiai („demonstravo fizinį pranašumą ir neigiamą reputaciją“) nepaneigia nuosprendžio esmės, nedaro jo neaiškiu ir nesuprantamu, todėl ir neturi įtakos jo teisingumui.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal teismų nustatytas faktines aplinkybes A. Š. padaryta veika atitinka BK 181 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, todėl baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai.
Dėl BPK normų laikymosi
Kasatorius ginčija teismų išvadas dėl faktinių aplinkybių nustatymo (turto reikalavimo pagrindo nebuvimo ir fizinio smurto panaudojimo) ir teigia, kad jos nustatytos pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kad iš tiesų tokios aplinkybės neįrodytos ir A. Š. nuteistas remiantis prielaidomis, nepagrįstai netaikant BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 2 dalies. Šie teiginiai argumentuojami tuo, kad A. Š. parodymai vertinti neteisingai, jam perkelta įrodinėjimo našta; nepagrįstai ir išimtinai remtasi nukentėjusiojo M. I. S. parodymais; taip pat netinkamai vertinti kitų asmenų parodymai. Be to, pasak kasatoriaus, apkaltinamasis nuosprendis neatitinka BPK 305 1 dalies 1 punkto reikalavimų, nes neatskleistos psichinės prievartos panaudojimo aplinkybės.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalyku nėra įrodymų tyrimas ar naujas jų vertinimas, faktinių aplinkybių nustatymas, todėl minėtus kasacinio skundo argumentus nagrinėja tiek, kiek tai susiję su BPK nuostatų, reglamentuojančių įrodinėjimą teisminiame procese, laikymusi.
Teisėjų kolegija nenustatė esminių BPK pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo A. Š. teisės ar kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus.
Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apelianto argumentus (kuriuos jis nurodė ir kasaciniame skunde) dėl paties A. Š., nukentėjusiojo M. I. S. bei kitų asmenų parodymų vertinimo išsamiai juos išanalizavo ir padarė motyvuotas išvadas, atitinkančias šių įrodymų turinį. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptariant A. Š. parodymus (ir konstatuojant juos esant nepatikimais) padaryta klaidų (netikslumų), t. y. nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo metu A. Š. niekada neminėjęs apie tai, kad pinigų iš nukentėjusiojo reikalavo už įžeidimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad iš tiesų, rašydamas nuoširdų prisipažinimą A. Š. nurodė, jog nukentėjusysis už moralinį įžeidimą jam buvo skolingas 200 Lt (T. 1, b. l. 85); antra vertus, apklausiamas kaip įtariamasis, jis nieko neparodė apie tokią aplinkybę (T. 1, b. l. 89-91) ir būtent šios apklausos protokolo duomenimis pirmosios instancijos teismas motyvavo išvadą apie nuteistojo parodymų nenuoseklumą. Taigi apeliacinės instancijos teismas, savo kompetencijos ribose tikrindamas bylą, iš naujo įvertino nuteistojo A. Š. parodymus ir, pagrįstai nenustatęs esminių BPK pažeidimų, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį, dėl to padarė savo motyvuotas išvadas, savo ruožtu atitinkančias baudžiamojo proceso reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas taip pat motyvuotai ir išsamiai atsakė į apelianto argumentus dėl nukentėjusiojo M. I. S., nuosekliai tvirtinusio niekuo nepagrįsto reikalavimo perduoti turtą bei fizinio smurto panaudojimo aplinkybes, parodymų vertinimo. Neatitinka bylos medžiagos bei teismų sprendimų turinio kasacinio skundo teiginiai, kad sprendžiant A. Š. veikos įrodytumo klausimus teismai rėmėsi išimtinai tik nukentėjusiojo parodymais. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadas dėl A. Š. kaltės, argumentuotai atsakė į apeliacinio skundo teiginius ir dėl kitų bylos įrodymų. Taigi nuteistojo kaltė grindžiama bylos įrodymų visuma, jų pagrindu nustatytomis aplinkybėmis.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad byloje padaryti BPK 10, 51, 52, 82 straipsnių pažeidimai, nes ikiteisminio tyrimo metu apklausiant nuteistąjį A. Š., kuris tuomet buvo nepilnametis, nedalyvavo gynėjas, o apklausiant jo brolį G. Š. šiam nebuvo išaiškinta teisė atsisakyti duoti parodymus.
Šie kasatoriaus teiginiai nepagrįsti. Iš tiesų A. Š. buvo išsamiai apklaustas dalyvaujant gynėjui, o jo paties surašytas „nuoširdus prisipažinimas“ nėra procesiškai reglamentuotas dokumentas ir nėra apklausa BPK 179, 188 straipsnių prasme. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad minėtas nuoširdus prisipažinimas neturi įrodomosios vertės (BPK 20 straipsnis), o turi reikšmę tik lyginant jį kartu su kitais bylos įrodymais (darant išvadas dėl jų patikimumo). Nuteistojo brolis G. Š. ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus; prieš tai, išsiaiškinus šio liudytojo giminystės ryšį su įtariamu asmeniu (apie tai pažymėta ir apklausos protokole), jam buvo išaiškinta teisė neduoti parodymų ar neatsakyti į pateiktus klausimus, kaip to reikalauja BPK 82 straipsnio 2 dalies nuostatos (apie tokios teisės išaiškinimą G. Š. atskirai patvirtino savo parašu). Dėl to apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad G. Š. teisiamojo posėdžio metu atsisakius duoti parodymus, teismas ankstesnius jo parodymus, gautus teisėtu būdu, perskaitė (BPK 276 straipsnis), tačiau šiais parodymais nuosprendžio negrindė, o tik atsižvelgė vertindamas ir tikrindamas kitus bylos įrodymus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvados, kuriomis paneigti apeliacinio skundo (o kartu – ir kasacinio skundo) argumentai yra teisingos. Be to, apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad šioje byloje nesprendžiamas prokuroro nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą prieš G. Š. pagrįstumas (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad šis prokuroro nutarimas neturi reikšmės sprendžiant A. Š. kaltės klausimą.
Taip pat nepagrįsti kasatoriaus teiginiai apie neteisėtai panaudotą nusikalstamos veikos imitavimo modelį (NVIM), A. Š. provokavimą padaryti nusikaltimą. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje, remiantis bylos duomenimis, pagrįstai atsakyta, kad toks modelis BPK 159 straipsnio prasme nebuvo naudojamas ir A. Š. nebuvo provokuojamas prievartauti turtą. Priešingai, nuteistasis ilgą laiką, nuo 2006 m. rugpjūčio pabaigos neteisėtai vertė nukentėjusįjį perduoti jam turtą, atlikdamas nevienkartinius veiksmus, kiekvienu atveju atitinkančius BK 181 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį, ir tik paskutiniame tęstinės nusikalstamos veikos etape, 2007 m. vasario 28 d., kai apie tai nukentėjusysis pranešė policijos pareigūnams, šie teisėtai kontroliavo kaltininko reikalaujamų 200 Lt jam perdavimą, kad sulaikytų A. Š. nusikaltimo padarymo vietoje bei užkirstų kelią toliau tęsti nusikalstamą veiką.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad, sprendžiant ginčijamus A. Š. kaltės ir atsakomybės klausimus, esminių BPK pažeidimų nepadaryta, nusikalstamos veikos sudėtį atskleidžiančios faktinės aplinkybės buvo nustatytos teisėtais būdais gautais, leistinais įrodymais, kurių vertinimas grindžiamas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisingumą ir palikdamas jį galioti, nepažeidė BPK 20 straipsnio nuostatų.
Tariamus BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimus (dėl įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aprašymo apkaltinamajame nuosprendyje) kasatorius sieja su kaltininko psichinės prievartos panaudojimo būdu, kuris esą neatskleistas. Šios aplinkybės anksčiau aptartos kasacinės instancijos teismo nutartyje, pasisakant dėl jų kaip turto prievartavimo sudėties požymio, todėl atskirai šių kasatoriaus argumentų nenagrinėja. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto esminių pažeidimų ir padarė motyvuotą bei pagrįstą išvadą, kad A. Š. įvykdytos nusikalstamos veikos aplinkybės išdėstytos aiškiai ir suprantamai, psichinės prievartos panaudojimo būdas, šios prievartos esmė – visiškai atskleista.
Dėl bausmės
Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl bausmės paskyrimo lėmė neteisingai nustatyta aplinkybė – esą A. Š. niekur nedirbo, o taip pat tai, kad atsižvelgta, jog nuteistasis kaltinamas ir nusikaltimo padarymu kitoje teismo dar neišnagrinėtoje baudžiamojoje byloje. Analogiškus argumentus, išdėstytus apeliaciniame skunde, išnagrinėjo apeliacinės instancijos teismas. Šis teismas išsamiai ir argumentuotai į juos atsakė, savo išvadas dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, spręsdamas A. Š. paskirtos bausmės klausimą, pagrindė faktinėmis bylos aplinkybėmis ir baudžiamojo įstatymo normomis, reglamentuojančiomis bausmės paskyrimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes nėra jokio pagrindo teigti, jog A. Š. paskirta bausmė, kuri yra ženkliai mažesnė už įstatyme numatytos bausmės vidurkį, neatitinka BPK 41, 54, 91 straipsnių nuostatų.
Dėl civilinio ieškinio (neturtinės žalos atlyginimo)
Kasaciniame skunde teigiama, kad nepagrįstai patenkintas civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti, nes nenustatyta, jog nukentėjusiojo M. I. S. sveikatos pablogėjimas susijęs su nuteistojo A. Š. padaryta veika. Į šiuos kasatoriaus argumentus taip pat atsakyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Remdamasis bylos duomenimis šis teismas padarė išvadą, kad nukentėjusysis M. I. S. dėl A. Š. kaltės patyrė sveikatos sutrikimą, kitus dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš nuteistojo neturtinės žalos atlyginimą (atsižvelgus ir į tai, kad dalį žalos kaltininkas atlygino). Taigi teisėjų kolegija konstatuoja kasacinio skundo argumentus dėl civilinio ieškinio esant nepagrįstus.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasatoriaus teiginiai apie teisingo proceso baudžiamojoje byloje, šalių lygiateisiškumo, nekaltumo prezumpcijos principų pažeidimus, prieštarauja bylos medžiagai.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties naikinimo ar keitimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais ir pagrįstais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo A. Š. gynėjo kasacinį skundą.
Teisėjai Benediktas Stakauskas
Josifas Tomaševičius
Dalia Bajerčiūtė
