Baudžiamoji byla Nr. 2K-456/2009
Procesinio sprendimo kategorijos
1.2.26.2.1; 1.1.14; 1.1.5.1; 2.1.7.4;
2.1.2.4 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Benedikto Stakausko, Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal R. R. kasacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 23 d. nutarties, kuria N. R., padariusiai Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, taikytos priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinis stebėjimas bendrojo stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Raseinių skyriaus ir nukentėjusiojo V. L. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti, pripažįstant jiems teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, nagrinėjant bylą civilinio proceso tvarka.
Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 28 d. nutartis, kuria N. R., kuriai taikytos priverčiamosios medicinos poveikio priemonės, ir jos gynėjo R. Gargaso apeliaciniai skundai atmesti, Raseinių rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 23 d. nutartis pakeista, nurodant, kad N. R. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje; nukentėjusiojo V. L. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Raseinių skyriaus civilinis ieškinys palikti nenagrinėti, nenurodant teisės į civilinių ieškinių patenkinimą civilinio proceso tvarka. Kita nutarties dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimą,
n u s t a t ė :
Raseinių rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 23 d. nutartimi (pakeista Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 28 d. nutartimi) pripažinta, kad N. R., būdama nepakaltinama, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką dėl to, kad viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. 2007 m. kovo 8 d., apie 14.40 val., (duomenys neskelbtini), autobusų stotelėje, įlipusi į UAB „Raseinių autobusų parkas“ priklausantį maršrutinį autobusą „Mercedes Benz“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), daugelio žmonių akivaizdoje tarpusavio ginčo metu dujiniu pistoletu BLOW MINI MOD 2003 iššovė autobuso vairuotojui V. L. į veidą, taip padarydama jam nežymų sveikatos sutrikdymą.
Kasaciniu skundu N. R. brolis R. R. prašo Raseinių rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 23 d. nutartį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 28 d. nutartį panaikinti ir bylą nutraukti. Kasatoriaus manymu, teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių BPK pažeidimų.
Kasatorius nurodo, kad teismas padarė klaidingą išvadą, jog N. R. įvykdė BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, nes iš tiesų jos veikoje nėra šio nusikaltimo (viešosios tvarkos pažeidimo) sudėties. Visų pirma nėra šios nusikalstamos veikos subjektyviojo požymio – tiesioginės tyčios (kai kaltininkas supranta, kad viešoje vietoje demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka ir šių padarinių nori). N. R. ir V. L. buvo pažįstami, tarp jų dar iki įvykio kildavo ginčai, nes šis, būdamas maršrutinio autobuso vairuotojas, nenorėdavo jai – nedarbingai, II grupės invalidei, parduoti bilieto su 80 proc. nuolaida. Nors anksčiau tokią lengvatą taikydavo, tačiau vėliau persigalvojo, sakydavo, kad N. R. dokumentai suklastoti ir kad ši turinti teisę pirkti bilietą su 50 proc. nuolaida. Pagal N. R. paaiškinimą, įvykio dieną (2007 m. kovo 8 d.) V. L. piktai pasakė, kad jos neveš, ir, ketindamas išmesti iš autobuso, sugriebė ją už pečių. N. R., išsigandusi, kad vairuotojas jos nesužalotų, išsitraukė dujinį pistoletą ir iššovė į viršų. Šūvio banga sužalojo V. L. veidą galbūt dėl to, kad šis už N. R. gerokai aukštesnis, be to, stovėjo per daug arti. Pagal N. R., ji specialiai į jį nešovusi ir neketinusi to daryti. Kasatoriaus nuomone, iš nustatytų bylos aplinkybių matyti, kad N. R., konfliktuodama su V. L., neturėjo tikslo padaryti poveikį aplinkai ir aplinkiniams. V. L. šioje konfliktinėje situacijoje nebuvo atsitiktinai viešoje vietoje atsidūręs pašalinis žmogus, todėl neturėjo būti vertinamas kaip patenkantis į BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą aplinkos ir aplinkinių sampratą. Neanalizuojant, kiek įtakos konflikto eigai turėjo N. R. psichinė liga ir kaip adekvačiai ji vertino susiklosčiusią konfliktinę situaciją, akivaizdu, kad ji siekė padaryti poveikį vien tik V. L. Atsižvelgtina ir į tai, kad konfliktas vyko spontaniškai, todėl net ir psichikos sutrikimų neturintis žmogus nebūtų turėjęs laiko apmastyti, kokį poveikį jo veiksmai sukels aplinkai ir aplinkiniams. Byloje nėra jokių duomenų, kad N. R. sąmoningai ar dėl psichikos sutrikimo būtų siekusi BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių. Kasatoriaus nuomone, autobuso keleivių patirti nepatogumai turėtų būti vertinami kaip N. R. veiksmų padariniai, sukelti dėl neatsargumo.
Kasaciniame skunde teigiama, kad susiklosčiusioje konfliktinėje situacijoje, kai kilus ginčui V. L. neįleido N. R. į autobuso saloną ir sugriebė ją už pečių, bet kuris žmogus tokį elgesį suvoktų kaip realų kėsinimąsi. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas turėjo konstatuoti būtinąją gintį ir taikyti BK 28 straipsnio nuostatas. Tuo atveju, kai ginamasi nuo įsivaizduojamo, tikrovėje neegzistuojančio užpuolimo – yra tariamoji gintis. Tyčiniu nusikaltimu galima laikyti asmens veiksmus tik tada, kai jis įvykius, nukentėjusiojo elgesį visiškai nepagrįstai vertina kaip užpuolimą. Taigi teismai turėjo pagrindą konstatuoti bent jau tariamąją gintį ir atleisti N. R. nuo baudžiamosios atsakomybės bei netaikyti priverčiamųjų medicinos poveikio priemonių.
Kasatorius nurodo, kad teismas bylą išnagrinėjo šališkai ir neobjektyviai, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 44 straipsnio 5 dalies nuostatas. Vertindamas įvykio aplinkybes, teismas rėmėsi tik nukentėjusiojo V. L. parodymais, motyvuodamas tuo, kad jie nuoseklūs. Tačiau nors N. R. viso bylos tyrimo metu taip pat vienodai ir nuosekliai papasakojo įvykio aplinkybes, tačiau jos parodymais teismas nesirėmė, neįvertino N. R. suvokiamų aplinkybių adekvatumo realybei. Be to, teismas neįžvelgė jokios V. L. kaltės išprovokuojant konfliktą ir laikė jį absoliučiai teisiu, nors nukentėjusysis dėl 90 ct (tiek sudarė skirtumas tarp 80 proc. ir 50 proc. bilieto kainos nuolaidos) užstojo praėjimą į autobuso saloną ir sugriebė neįgalią moterį už pečių. Kasatoriaus įsitikinimu, teismas, nesant įvykio liudytojų, visas aplinkybes aiškino ir vertino palankiai V. L. ir N. R. nenaudai vien dėl to, kad ji serga psichikos liga.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė Jolita Urbelienė prašo kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad teismai teisingai pripažino, kad N. R. veiksmuose yra požymių veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje. N. R. įžūlius smurtinius veiksmus prieš autobuso vairuotoją V. L. įvykdė maršrutiniame autobuse, t. y. viešoje vietoje. Pagal susiformavusią teismų praktiką vieša vieta pripažįstama tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys, veikos tiesioginis objektas – viešoji tvarka. Konflikto tarp N. R. (autobuso keleivės) ir nukentėjusiojo V. L. (autobuso vairuotojo–konduktoriaus) priežastis buvo tai, kad šis teisėtai reikalavo N. R. tinkamai atsiskaityti už kelionės bilietą. Iš pirmosios instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas nustatė, jog N. R. viešoje vietoje, matant ir girdint kitiems asmenims, panaudojo dujinį ginklą prieš darbo vietoje esantį ir savo pareigas atliekantį nukentėjusįjį. Taip buvo išreikštas kitų asmenų paniekinimas, kuris turėjo viešąjį pobūdį. Nekyla abejonių, kad N. R. veiksmais buvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka: nutrauktas visuomeninio transporto darbas, maršrutinis autobusas negalėjo išvykti į reisą, pašaliniai asmenys, tarp kurių buvo ir vaikų, patyrė ne tik nepatogumus, bet ir neigiamus išgyvenimus bei stresą.
Pasak prokurorės, kasatorius teisingai nurodo, kad BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką, ir nori taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Tačiau savo veiksmų suvokimas yra privaloma baudžiamosios atsakomybės sąlyga. Nustatyta, kad N. R. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, tačiau dėl psichikos sutrikimo negalėjo teisingai suprasti savo veiksmų esmės ir jų teisingai valdyti. Dėl lėtinio psichikos sutrikimo N. R. teismo buvo pripažinta nepakaltinama. Kadangi nepakaltinamas asmuo nėra nusikaltimo subjektas ir nepripažįstamas kaltu, nėra įrodinėjamas ir subjektyvusis nusikaltimo sudėties požymis – asmens psichinis santykis su veika. Veikos juridinis vertinimas apsiriboja objektyviais duomenimis, sprendžiama, kiek jie atitinka konkrečią BK apibrėžtą veiką. Šiuo atveju N. R. veiksmai tinkamai įvertinti kaip atitinkantys BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos pavojingos visuomenei veikos požymius.
Prokurorės nuomone, nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad N. R. buvo būtinosios ginties situacijoje. Byloje nenustatyta konkrečių faktinių aplinkybių, kurios atitiktų būtinosios ginties požymius N. R. veiksmuose. Nukentėjusysis V. L. nenaudojo fizinės jėgos prieš N. R., o tik užstojo jai praėjimą į autobusą, kol nesumokės už bilietą jo nurodytos kainos. Aplinkybė, kad dėl ligos N. R. iškreiptai suvokė susidariusią situaciją ir neadekvačiai reagavo, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad jai buvo iškilusi reali būtinybė gintis.
Atsiliepime nurodoma, kad teismai, išnagrinėję šią bylą, BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė. N. R. parodymai įvertinti objektyviai. Teismas rėmėsi ir ekspertės psichiatrės paaiškinimais apie tai, kad N. R. dėl savo psichinės būsenos yra nekritiška, jai pasireiškia sisteminio pobūdžio persekiojimo ir santykio kliedesiai. Akivaizdu, kad psichine liga sergančio, adekvačiai įvykių vertinti nesugebančio asmens parodymai negali paneigti nuoseklių nukentėjusiojo parodymų, kuriuos patvirtina kiti byloje esantys faktiniai duomenys. Prokurorė pažymi, kad BPK 58 straipsnyje numatytų pagrindų, kuriais remiantis galėtų būti daroma išvada, kad teismai bylą išnagrinėjo šališkai, nėra.
Kasacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamas teismų nutartis teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad tenkinti kasacinį skundą nėra pagrindo.
Dėl BK 284 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio taikymo
Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Šis teiginys argumentuojamas tuo, kad nėra BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos subjektyviojo požymio – N. R. tiesioginės tyčios pažeisti viešąją tvarką, ir tai liudija dar iki įvykio susiklostę jos ir nukentėjusiojo V. L. priešiški santykiai bei įvykio metu pademonstruotas netinkamas jo elgesys, kuris ir išprovokavo spontanišką N. R. poelgį (iššovimą iš dujinio pistoleto), nukreiptą į V. L.; kilę padariniai – kitų asmenų patirti nepatogumai (visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas) turėtų būti vertinami kaip padaryti dėl neatsargumo.
BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos objektyvusis požymis – tai veiksmai, kuriais pažeidžiama viešoji tvarka. Tokiais veiksmais gali būti įžūlus elgesys, kuriuo demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai. Kitas būtinas objektyvusis požymis – padariniai – tai realus visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas. Veika turi būti padaroma viešoje vietoje.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutartyse nustatyta, kad N. R. viešoje vietoje – autobuse, kuriame be nukentėjusiojo V. L. buvo kitų asmenų, jų akivaizdoje, ginčo su V. L. metu, pasielgė įžūliai – iš dujinio pistoleto iššovė jam į veidą ir taip pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai; dėl to V. L. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas bei sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka: autobuse buvę keleiviai – vaikai, pabūgę išsilakstė, o autobusas laiku neišvyko numatytu maršrutu. Taigi aprašytos konkrečios veikos padarymo aplinkybės visiškai atitinka visus būtinus BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos sudėties objektyviuosius požymius, todėl, nepaisant to, kad N. R. ir anksčiau nesutarė su autobuso vairuotoju nukentėjusiuoju V. L. dėl jai, kaip keleivei, taikytinos lengvatos dydžio, pasirinktas ginčo sprendimo būdas ir vieta aptartoje situacijoje nereiškia, kad nebuvo padaryta minėta veika (viešosios tvarkos pažeidimas). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nutarties teisingumą, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas apie tai, jog N. R. įvykdė BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką.
Tai, kad nenustatytas nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – tyčia pažeisti viešąją tvarką, šiame priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procese nereiškia, kad buvo netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas, nes tik pakaltinamas asmuo gali būti pripažįstamas kaltu tyčia ar dėl neatsargumo padaręs nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Kaltės ir jos formos klausimai (BK 14 straipsnis) nesprendžiami, kai asmuo yra nepakaltinamas (BK 17 straipsnis). Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procese (t. y. šioje byloje) pagal BPK 395 straipsnio nuostatas įrodinėtinos aplinkybės yra: 1) baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir kitos aplinkybės; 2) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė tas asmuo; 3) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padaręs asmuo praeityje yra sirgęs psichikos ligomis, kokio sunkumo ir pobūdžio psichikos liga asmuo sirgo veikos padarymo momentu, ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme metu ar po bausmės paskyrimo; 4) koks baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens elgesys tiek prieš veikos padarymą, tiek ir po to; 5) baudžiamojo įstatymo uždrausta veika padarytos žalos pobūdis ir dydis. Bylą išnagrinėjęs teismas, priimdamas nutartį, turi išspręsti šiuos BPK 401 straipsnio 2 dalyje nurodytus klausimus: 1) ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika; 2) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama; 3) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką tas asmuo padarė būdamas nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas; 4) ar po nusikalstamos veikos padarymo tam asmeniui sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti ir ar tai nėra laikinas psichikos sutrikimas, dėl kurio reikia tik atidėti bylos nagrinėjimą; 5) ar taikytina priverčiamoji medicinos priemonė ir būtent kokia. Būtent šias aplinkybes nustatinėjo ir šiuos klausimus sprendė pirmosios instancijos teismas bei jo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliacinius skundus patikrinęs apeliacinės instancijos teismas. Taigi nustatyta, kad N. R., darydama baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, todėl buvo nepakaltinama. Dėl to BK 98 straipsnio pagrindu N. R. paskirta priverčiamoji medicinos priemonė.
Dėl BK 28 straipsnio taikymo
Kita dalis kasacinio skundo argumentų yra apie tai, kad nukentėjusiojo V. L. elgesį (neįleidimą į autobuso saloną ir sugriebimą už pečių) N. R. suvokė kaip realų kėsinimąsi, todėl teismai privalėjo konstatuoti buvus būtinąją gintį ir taikyti BK 28 straipsnio nuostatas. Tuo atveju, jei N. R. poelgis būtų vertintas kaip gynyba nuo įsivaizduojamo, tačiau tikrovėje neegzistuojančio užpuolimo, tai būtų pagrindas konstatuoti tariamąją gintį ir netaikyti N. R. priverčiamųjų medicinos poveikio priemonių.
Pagal teismų nustatytas faktines įvykio aplinkybes nėra pagrindo taikyti BK 28 straipsnį, numatantį būtinąją gintį. Apie tai išsamiai ir argumentuotai pasisakyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje, atsakant į atitinkamus apeliantų argumentus. Pagal baudžiamojo įstatymo prasmę būtinoji gintis yra tuo atveju, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, kitas vertybes nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 2 dalis). Būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika (BK 28 straipsnio 3 dalis). Tokių aplinkybių, kurios liudytų buvus būtinosios ginties situaciją, nenustatyta, todėl kasacinio skundo argumentai apie BK 28 straipsnio nuostatų taikymo galimybę – nepagrįsti.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymo
Kasaciniame skunde nurodyti BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimai, šališkas (neobjektyvus) bylos aplinkybių išnagrinėjimas siejamas su teismų sprendimuose padarytomis išvadomis teisiškai vertinant įvykio aplinkybes bei N. R. padarytą veiką, tačiau kasatorius nenurodo, kuo pasireiškė tariami pažeidimai. Iš tiesų šie kasacinio skundo teiginiai niekuo nepagrįsti. Apie tai išsamiai ir motyvuotai pasisakyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje, kurioje, be kita ko, objektyviai atsakyta ir į argumentus dėl N. R. paaiškinimų bei nukentėjusiojo V. L. parodymų vertinimo.
Tai, kad padarytos išvados nėra palankios N. R. ir neatitinka kasatoriaus interpretacijos, dar nereiškia teismo šališkumo ir neteisingo bylos išsprendimo (BPK 44 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina, kad ir kasaciniame skunde iš esmės neginčijamas veikos padarymo faktinių aplinkybių nustatymas, kuris iš tiesų atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Apie veikos faktinių aplinkybių tinkamą teisinį vertinimą anksčiau nurodyta šioje nutartyje.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių naikinimo ar keitimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais ir pagrįstais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti R. R. kasacinį skundą.
Teisėjai Benediktas Stakauskas
Josifas Tomaševičius
Dalia Bajerčiūtė
