Baudžiamoji byla Nr. 2K-415/2009
Procesinio sprendimo kategorijos
1.1.4.4.2; 1.2.28.2; 1.1.8.1.2; 1.1.8.6.2
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Olego Fedosiuko ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Pavelo Merynau (Pavel Merynau) ir jo gynėjos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 12 d. nuosprendžio, kuriuo Pavelas Merynau nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 292 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal BK 24 straipsnio 3 dalį ir 292 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams devyniems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 29 d. nuosprendis, kuriuo nuteistojo Pavelo Merynau ir jo gynėjos apeliacinis skundas atmestas.
Nuteistieji Movsaras Šamaevas ir Ayna Myakieva kasacine tvarka nesiskundžia.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimą,
n u s t a t ė :
P. Merynau pagal BK 292 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad neteisėtai gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje Respublikoje neturinčius, neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną perėjusius užsieniečius, t. y. Baltarusijos Respublikos piliečiui Jevgenijui Jukovičiui (Jevgenij Jukovič) pasiūlius ir palenkus padaryti nusikalstamą veiką, P. Merynau 2006 m. rugpjūčio 14 d., šviesiu paros metu, automobiliu „Opel Kadet“ (valst. Nr. RVU 203) nuvažiavo į Švenčionių r., Baliulių k. pakraštį, ten susitiko su J. Jukovičiumi, įsisodino į automobilį neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos perėjusius ir nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius Rusijos Federacijos piliečius Sultaną Alchastovą (Sultan Alchastov) ir Asetą Gandalojevą (Aset Gandalojev) ir juos gabeno iki Užsieniečių registracijos centro, esančio Švenčionių r., Pabradėje.
P. Merynau pagal BK 24 straipsnio 3 dalį ir 292 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad dėl savanaudiškų paskatų neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius, t. y. 2006 m. lapkričio mėnesio pradžioje M. Šamaevui už piniginį atlygį palenkus P. Merynau daryti šią nusikalstamą veiką, jis, veikdamas kartu su A. Myakieva ir Baltarusijoje gyvenančiais nenustatytais asmenimis, atliko šiuos nusikalstamus veiksmus: 2006 m. lapkričio 10 d., apie 21.52 val., nuvyko per Lavoriškių pasienio kontrolės punktą į Baltarusijos Respubliką, Ostrovecko rajono Kemeliškių kaimą, kur kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, vardu Denis, pastarojo vairuojamu automobiliu „VW Passat“ nuvažiavo į Minsko geležinkelio stotį ir apie 10.00 val. susitiko su A. Myakieva, kuri parodė P. Merynau iš Rusijos Federacijos atvykusius ir nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius Adlaną Šamaevą (Adlan Šamaev), Eliną Umarovą, Maksaliną Šamaevą, kuriuos reikėjo neteisėtai pergabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Baltarusijos į Lietuvą. Už 50 JAV dolerių atlygį tuo pačiu automobiliu P. Merynau nuvežė nurodytus užsieniečius iki Ostrovecko rajono Kemeliškių kaimo ir perdavė juos Baltarusijoje gyvenantiems nenustatytiems asmenimis, kurie neteisėtai, ne tam skirtoje vietoje – per mišką, esantį Vilniaus rinktinės Pavoverės užkardos aptarnaujamame valstybės sienos ruože, tyčia pergabeno (pervedė pėsčiomis) Adlaną Šamaevą, Eliną Umarovą ir Maksaliną Šamaevą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną.
Kasaciniu skundu nuteistasis Pavelas Merynau ir jo gynėja prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 12 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 29 d. nuosprendį – nuteistojo Pavelo Merynau nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 292 straipsnio 1 dalį ir paskirti švelnesnę bausmės rūšį.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (bendrosios ir specialiosios dalies normas), nes neteisingai kvalifikavo P. Merynau nusikalstamą veiką. Dėl to ir bausmė, paskirta už sunkiausią nusikaltimą, yra aiškiai per griežta.
Apkaltinamajame nuosprendyje nurodytos pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės (išskyrus savanaudiškas paskatas) nėra ginčijamos. Iš bylos duomenų aišku, kad P. Merynau padaryti nusikalstamą veiką palenkė Movsaras Šamaevas, Ayna Myakieva, turėję tikslą, kad į Lietuvą neteisėtai atvyktų jų giminaičiai. P. Merynau, sutikęs su pastarųjų pasiūlymu, 2006 m. rugpjūčio ir lapkričio mėn. padėjo Movsaro Šamaevo artimiesiems Rusijos Federacijos Čėčėnijos Respublikos piliečiams Sultanui Alchastovui, Asetui Gandalojevui, Adlanui Šamaevui, Elinai Umarovai, Maksalinai Šamaevai atvykti į Lietuvos Respublikos Pabradės užsieniečių registracijos centrą (kur šie pasiprašė politinio prieglobsčio). Akivaizdu, kad P. Merynau buvo ne nusikaltimo vykdytojas, o padėjėjas (BK 24 straipsnio 6 dalis), be to, jis veikė netiesiogine tyčia, lengvabūdiškai tikėdamasis išvengti pasekmių.
Kasatorių nuomone, P. Merynau keli tapatūs veiksmai, susiję su neteisėtu čėčėnų tautybės žmonių gabenimu į Lietuvos Respubliką, sudaro vieną tęstinę nusikalstamą veiką, nukreiptą į vieningą objektą, siekiant vieningo rezultato, kurio realizavimo laikas nėra reikšmingas. Dėl to nuteistojo nusikalstama veika netinkamai kvalifikuota kaip dvi atskiros veikos, numatytos BK 292 straipsnio 1 dalyje ir 292 straipsnio 2 dalyje.
Kasaciniame skunde teigiama, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtino kaltinimas dėl P. Merynau savanaudiškų paskatų buvimo, nes niekas konkrečiai neparodė, kada ir koks piniginis atlygis buvo mokamas P. Merynau, už kokią jo paslaugą.
Kasatorių manymu, esant išdėstytoms aplinkybėms, teismai netinkamai kvalifikavo P. Merynau veiką: pagal BK 292 straipsnio 1 dalį – dėl S. Alchastovo ir A. Gandalojevo neteisėto gabenimo Lietuvos Respublikos teritorijoje ir pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 292 straipsnio 2 dalį – dėl A. Šamaevo, E. Umarovos, M. Šamaevos neteisėto gabenimo į Lietuvą.
Kasatoriai teigia, kad, skiriant P. Merynau bausmę už šių nusikaltimų padarymą, buvo pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, esant išimtinėms aplinkybėms, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tačiau teismai, priešingai negu M. Šamaevo ir A. Myakievos atveju, neatsižvelgė į tai, kad P. Merynau ikiteisminio tyrimo metu ir teisme faktiškai visiškai prisipažino ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs, padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką ir joje dalyvavusius asmenis, savo veiksmais realios žalos įstatymo saugomoms vertybėms nepadarė ir tai yra atsakomybę lengvinančios aplinkybės (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nors teismai pažymėjo, kad P. Merynau iš dalies keitė parodymus, vengė prisipažinti apie savanaudiškas paskatas, tačiau nenurodė, kuriuos jo parodymus atmeta, nekreipė dėmesio į tai, jog iš tiesų nuteistasis parodė apie tai, kad jam M. Šamaevas buvo pažadėjęs atlygį už padarytą paslaugą. Taigi teismų sprendimuose P. Merynau atsakomybę lengvinančių aplinkybių nepripažinimas yra nemotyvuotas. Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, Lietuvoje jis neteistas. Be to, P. Merynau yra pagrindinis šeimos, kurioje auga nepilnametė duktė, maitintojas, jo paramos bei priežiūros reikia ir nepagydoma liga sergančiai motinai, vienai gyvenančiai Baltarusijoje.
Atsiliepimu į nuteistojo P. Merynau ir jo gynėjos kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė Olga Zabelina prašo kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, P. Merynau kaltė įvykdžius jam inkriminuotas veikas įrodyta, veikos kvalifikuotos teisingai, paskirta tinkama bausmė.
P. Merynau inkriminuotos nusikalstamos veikos negali būti pripažįstamos kaip viena tęstinė veika. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje baudžiamojoje byloje 2K–451/2006 pasisakyta, kad tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs, laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko. Priklausomai nuo veikos specifikos jos tęstinumui vertinti gali būti keliami ir kitokie reikalavimai. Teismai nenustatė, kad P. Merynau abi veikas būtų padaręs vieninga tyčia. Nors kasatoriai ir nurodo, kad šias veikas sieja veiksmų panašumas ir tas pats veikos objektas, tačiau abiejų veikų nejungė bendras sumanymas, kiekviena iš jų buvo organizuota ir įgyvendinta atskirai, praėjus nemažam laiko tarpui. Be to, skirtingi P. Merynau padarytų nusikalstamų veikų objektyvieji požymiai. Vykdant antrąjį nusikaltimą dalyvavo bendrininkai, skiriasi ir šio nusikaltimo padarymo būdas (P. Merynau pats vyko į Baltarusiją).
Pasak prokurorės, niekuo neargumentuotas kasacinio skundo teiginys, kad P. Merynau darydamas nusikalstamą veiką, numatytą BK 292 straipsnio 2 dalyje, veikė kaip padėjėjas (BK 24 straipsnio 6 dalis). Pagal BK 24 straipsnio 6 dalį padėjėjas yra asmuo, padėjęs padaryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas arba pridengdamas bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Pagal nustatytas aplinkybes P. Merynau aktyviais veiksmais realizavo nusikaltimo objektyviuosius požymius: nuvyko į Baltarusijos Respubliką, pasitiko M. Šamaevo sūnaus šeimą, surado transporto priemonę ir ja nugabeno tris asmenis iki Lietuvos Respublikos valstybės sienos. Toks P. Merynau vaidmuo negali būti pripažintas antraeiliu, nes be jo nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai nebūtų realizuoti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nuteistąjį buvus nusikaltimo vykdytoju.
Prokurorė, pasisakydama dėl kasacinio skundo argumentų, kuriais ginčijamas nusikalstamos veikos savanaudiškumo požymis, atkreipia dėmesį į tai, kad jie yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Pirmiausia skunde nurodoma, kad neįrodytas savanaudiškų paskatų buvimo faktas, tačiau vėliau teigiama, kad teismas nepagrįstai konstatavo kaltinamojo neprisipažinimą padarius veiką dėl savanaudiškų paskatų. Prokurorės nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados, kad P. Merynau nusikalstamą veiką įvykdė dėl savanaudiškų paskatų, sukurstytas M. Šamaevo, ir kad ši jo veika atitinka BK 292 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, yra teisingos, jos pagrįstos liudytojo A. Šamaevo bei nuteistojo M. Šamaevo parodymais, 2006 m. lapkričio 10 d. vykusio P. Merynau telefoninio pokalbio su A. Myakieva duomenimis. Be to, pats P. Merynau ne vieną kartą parodė (taip pat apklaustas ir ikiteisminio tyrimo teisėjo), kad nusikalstamą veiką padarė už jam pažadėtą atlygį. Kasatoriaus argumentas, kad niekas konkrečiai neparodė, kada, kiek ir už kokią paslaugą jam buvo mokamas atlygis, neturi lemiamos reikšmės veikos kvalifikavimui pagal BK 292 straipsnio 2 dalį, nes tam pakanka subjektyvaus asmens siekimo gauti turtinės naudos iš daromos veikos.
Atsiliepime nurodoma, kad nepagrįstas kasatorių teiginys dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, pripažinimo. Priešingai nei teigiama skunde, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje apie tai padarytos išvados yra išsamiai motyvuotos. Teismas pagrįstai neįžvelgė P. Merynau parodymuose nuoširdumo, nes jis iš dalies keitė parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, vengė prisipažinti, jog antrąją veiką padarė dėl savanaudiškų paskatų, mėgino sumenkinti kitos nuteistosios A. Myakievos vaidmenį darant nusikalstamą veiką.
Prokurorės nuomone, taip pat nepagrįsti kasatorių argumentai dėl P. Merynau paskirtos bausmės. Sprendžiant šį klausimą atsižvelgta į BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, t. y. į tai, kad padarytos dvi nusikalstamos veikos (apysunkis ir sunkus nusikaltimai), į kaltės formą ir rūšį, veikų motyvus ir tikslus, kaltininko vaidmenį darant nusikaltimą (vykdytojas), jo asmenybę apibūdinančius duomenis bei atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Taip pat įvertinta ir tai, kad BK 292 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta tik viena bausmės rūšis – laisvės atėmimas. Byloje nėra jokių duomenų, kad, atsisakius padaryti antrąjį nusikaltimą, P. Merynau būtų iškilusi grėsmė. Taip pat nėra duomenų, kad P. Merynau paskyrus laisvės atėmimo bausmę, nebus kam prižiūrėti jo dukters bei Baltarusijoje gyvenančios motinos. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistojo žmona turi profesiją ir dirba, todėl gali pasirūpinti vaiko priežiūra. Dokumentų, bylojančių apie nuteistojo motinos sveikatos būklę, taip pat apie tai, kad nėra kam jos prižiūrėti, nepateikta. Pasak prokurorės, labiau švelninti nuteistajam bausmę nėra jokio pagrindo. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai įvertino visas bylos aplinkybes bei paskyrė P. Merynau bausmę, kuri atitinka jos paskirtį ir teisingumo principą.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl P. Merynau veikų kvalifikavimo pagal BK 292 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 3 dalį ir 292 straipsnio 2 dalį
Kasacinio skundo teiginys, kad P. Merynau veiksmai, susiję su neteisėtu žmonių gabenimu per valstybės sieną 2006 m. rugpjūčio 14 d. ir 2006 m. lapkričio mėn., sudaro vieną tęstinę nusikalstamą veiką, o ne du nusikaltimus, yra nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad P. Merynau padarė dvi savarankiškas nusikalstamas veikas: pirmą – 2006 m. rugpjūčio 14 d. neteisėtai gabendamas nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius, neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną perėjusius užsieniečius S. Alchastovą, ir A. Gandalojevą; antrą – 2006 m. lapkričio mėnesio pradžioje, veikiant kartu su kitais asmenimis, neteisėtai gabendamas nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius A. Šamaevą, E. Umarovą ir M. Šamaevą. Nors abiejų šių nusikaltimų objektas tas pats – valdymo tvarka, valstybės sienų neliečiamumas, abi veikos padarytos panašiu būdu, tačiau vien tai nelemia veikos tęstinumo. Pagal teismų nustatytas faktines aplinkybes P. Merynau sumanymas neteisėtai gabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną užsieniečius kilo skirtingomis aplinkybėmis, skirtingu laiku: pirmuoju atveju – pasiūlius Baltarusijos piliečiui J. Jukovičiui, antruoju atveju – M. Šamaevui, su kuriuo susitarimas įvyko 2006 m. lapkričio pradžioje, jau po pirmojo nusikaltimo padarymo. Kiekviena iš šių veikų buvo organizuota ir įgyvendinta atskirai, savarankiškai viena nuo kitos, jas skyrė nemažas – maždaug trijų mėnesių – laiko tarpas. Per Lietuvos Respublikos valstybės sieną buvo gabenami skirtingi žmonės. Esant išdėstytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą, padarydamas pagrįstas išvadas, kad P. Merynau įvykdė dvi nusikalstamas veikas.
Taip pat nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad P. Merynau buvo ne nusikaltimų vykdytojas, o tik padėjo M. Šamaevo artimiesiems atvykti į Lietuvos Respubliką. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kurį paliko galioti apeliacinės instancijos teismas (išnagrinėjęs nuteistojo P. Merynau ir jo gynėjos apeliacinį skundą), padarytos išvados, kad P. Merynau iš tiesų buvo nusikaltimų vykdytojas (BK 24 straipsnio 3 dalies prasme). 2006 m. rugpjūčio 14 d. jis pats gabeno Lietuvos Respublikos teritorijoje neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną perėjusius užsieniečius S. Alchastovą ir A. Gandalojevą, t. y. atliko BK 292 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytus veiksmus, akivaizdžiai sudarančius šios veikos objektyviuosius požymius. Kalbant apie nusikalstamą veiką, susijusią su neteisėtu užsienio piliečių gabenimu per Lietuvos Respublikos valstybės sieną 2006 m. lapkričio mėnesį, reikšminga tai, kad šis nusikaltimas įvykdytas kelių asmenų (bendravykdytojų). Nustatyta, kad P. Merynau, sutikęs su M. Šamaevo pasiūlymu neteisėtai per valstybės sieną gabenti užsieniečius ir šiuo tikslu, įgyvendindamas tokį sumanymą, nuvyko iš Lietuvos į Baltarusiją, kur susitiko su A. Myakieva, parodžiusia jam šiuos asmenis – A. Šamaevą, E. Umarovą ir M. Šamaevą; po to automobiliu nuvežė juos iki pasienyje esančio kaimo, kur perdavė minėtus užsieniečius Baltarusijoje gyvenantiems asmenims, kad šie neteisėtai pervestų juos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, tą jie ir padarė. Pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, jeigu nusikalstamą veiką padaro keli asmenys kartu, tai kiekvienos iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdytoju). BK 292 straipsnyje numatyta veika – tai neteisėtas gabenimas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčio užsieniečio arba neteisėtas valstybės sieną perėjusio tokio užsieniečio gabenimas ar slėpimas Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes P. Merynau veika atitinka šiuos BK bendrosios ir specialiosios dalies straipsniuose nurodytus požymius, nes jis aktyviais veiksmais tiesiogiai realizavo konkretaus nusikaltimo – neteisėto užsieniečių gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – objektyviuosius požymius. Aprašytoje situacijoje P. Merynau veiksmai buvo būtina sąlyga nusikalstamam sumanymui įgyvendinti, jie susiję su kitų nusikaltimo vykdytojų veiksmais. Nors nusikalstamos veikos bendravykdytojų veiksmai buvo skirtingi, tačiau vieningi, tarpusavyje suderinti ir visi jie realizavo to paties nusikaltimo sudėtį. Darytina išvada, kad P. Merynau pagrįstai nuteistas pagal BK 24 straipsnio 3 dalį ir 292 straipsnio 2 dalį kaip nusikaltimo vykdytojas (bendravykdytojas).
Kasacinio skundo teiginiai, kad antrąjį nusikaltimą (kvalifikuotą pagal BK 24 straipsnio 3 dalį ir 292 straipsnio 2 dalį) P. Merynau įvykdė ne dėl savanaudiškų paskatų, kad esą ši aplinkybė teisminio nagrinėjimo metu nepasitvirtino, yra nepagrįsti, neatitinka bylos duomenų. Į šiuos kasacinio skundo argumentus motyvuotai atsakyta apeliacinės instancijos teismo sprendime. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė ir išanalizavo įrodymus, susijusius su P. Merynau pažadėto ir sumokėto materialinio atlygio už neteisėtą užsieniečių gabenimą per valstybės sieną aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo išvadas apie tai, konstatavo, kad nuteistasis už iš anksto A. Šamaevo pažadėtą atlygį, t. y. dėl savanaudiškų paskatų padarė nusikalstamą veiką ir tai patvirtina teisėtais būdais gauti įrodymai, tarp jų – paties nuteistojo parodymai, duoti apklausiant jį ikiteisminio tyrimo teisėjui. Taigi ši faktinė aplinkybė – kasatoriaus veiką kvalifikuojantis požymis – yra nustatyta ir nurodyta teismų sprendimuose.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad P. Merynau veikų teisinis vertinimas yra teisingas, baudžiamasis įstatymas jam taikytas tinkamai.
Dėl bausmės ir BK 54 straipsnio 3 dalies, 59 straipsnio1 dalies 2 punkto taikymo
Kasaciniame skunde teigiama, kad P. Merynau atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, kad jis visiškai prisipažino nusikaltęs ir dėl to nuoširdžiai gailisi, o teismai nemotyvavo, kodėl nepripažino esant šios BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos aplinkybės. Be to, pasak kasatoriaus, nuteistajam yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, paskiriant švelnesnę bausmę negu numato įstatymas už jo padarytą nusikalstamą veiką. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti, juos išnagrinėjęs ir atmetęs apeliacinės instancijos teismas padarė išsamias ir motyvuotas išvadas. Išanalizavęs P. Merynau parodymų esmę ir byloje esančius duomenis, teismas nustatė, kad pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasmę nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės nėra. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pateikė argumentuotas išvadas, kodėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu P. Merynau paskirta bausmė yra teisinga ir jos švelninti nėra pagrindo. Pažymėtina, kad apygardos teismo nuosprendyje, be kita ko, aptartos ir nuteistojo (tiek apeliaciniame, tiek kasaciniame skunduose) nurodytos šeiminės aplinkybės (dėl nepilnametės dukters ir sergančios motinos priežiūros). Taigi nebuvo nustatyta kokių nors išimtinių aplinkybių, kurioms esant BK straipsnio sankcijoje numatytos bausmės nuteistajam P. Merynau paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, o paskirta bausmė (mažesnė negu baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytos bausmės vidurkis) yra adekvati nustatytoms aplinkybėms, turinčioms reikšmę bausmės rūšies bei dydžio parinkimui.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio naikinimo ar keitimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais ir pagrįstais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo Pavelo Merynau ir jo gynėjos kasacinį skundą.
Teisėjai Vytautas Piesliakas
Olegas Fedosiukas
Dalia Bajerčiūtė
