Baudžiamoji byla Nr. 2K–496/2009 nuasmeninta
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.18.10, 2.4.2.1.
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. gruodžio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Albino Sirvydžio, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. Š. ir jos gynėjo kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 4 d. nuosprendžio, kuriuo V. Š. nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 30 MGL (3750 Lt) dydžio bauda, pagal BK 220 straipsnio 1 dalį – 15 MGL (1875 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šios bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė bausmė paskirta 35 MGL (4375 Lt) dydžio bauda. Nustatyta, kad bauda turi būti sumokėta per 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 14 d. nutartis, kuria nuteistosios V. Š. bei jos gynėjo apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą,
n u s t a t ė :
V. Š. nuteista už tai, kad apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą įmonės buhalterinę apskaitą, dėl to nebuvo negalima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, turto, įsipareigojimo dydžio ir struktūros, t. y.:
būdama UAB (duomenys neskelbtini), įregistruotos 2005 m. gegužės 23 d., Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), vienintėlė akcininkė, laikotarpiais nuo 2005 m. gegužės 16 d. iki 2005 m. birželio 2 d. bei nuo 2006 m. rugpjūčio 10 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. – direktorė, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnį atsakinga už įmonės ūkinę finansinę veiklą, buhalterinės apskaitos organizavimą, pažeisdama šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus; 2000 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr.179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Taisyklių 4 punkto nuostatas, tyčia, veikdama per UAB (duomenys neskelbtini) vyr. finansininkę V. V., nesuvokusią jos nusikalstamų veiksmų pobūdžio, nepateikdama jai duomenų apie neužfiksuotą darbo užmokesčio žiniaraščiuose išmokėtą neoficialų darbo užmokestį darbuotojams, organizavo apgaulingą įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą – laikotarpiu nuo 2006 m. rugpjūčio 10 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. apskaitos dokumentais nepagrindė neoficialaus darbo užmokesčio priskaičiavimo, iš viso 16 198,71 Lt, bei darbo užmokesčio išmokėjimo, iš viso 11 336,22 Lt, šių duomenų neįtraukė į bendrovės buhalterinę apskaitą bei organizavo neoficialaus, neparodyto darbo užmokesčio žiniaraščiuose, darbo užmokesčio išmokėjimą keturiems darbuotojams, išmokėdama pati ar padedant UAB (duomenys neskelbtini) nedirbančiam P. Š.: A. P. – už 2006 metų rugpjūčio, rugsėjo, spalio, lapkričio mėnesius, iš viso 1791,45Lt; K. B. – už 2006 metų rugsėjo mėnesį 821,70 Lt; D. D. – už 2006 metų rugsėjo mėnesį 301,70 Lt; Z. D. – už 2006 metų rugpjūčio, rugsėjo, spalio, lapkričio, gruodžio mėnesius 8421,37 Lt.
Dėl nustatytų Lietuvos Respublikos įstatymų ir norminių teisės aktų pažeidimų laikotarpiu nuo 2006 m. rugpjūčio 10 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) ūkinės finansinės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
Be to, V. Š. nuteista už tai, kad, siekdama išvengti mokesčių, įrašė į deklaraciją ir nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pajamas, turtą, jų panaudojimą ir pateikė jas valstybės įgaliotai institucijai, t. y., būdama UAB (duomenys neskelbtini) vienintėlė akcininkė, laikotarpiais nuo 2005 m. gegužės 16 d. iki 2005 m. birželio 2 d. bei nuo 2006 m. rugpjūčio 10 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. – direktorė, atsakinga už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, ataskaitų pateikimą bei įmonės ūkinę finansinę veiklą, pažeisdama 2004 m. balandžio 13 d. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 40 straipsnio, 2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr.IX-1007 24 straipsnio 1 dalies ir 23 straipsnio 1 dalies reikalavimus, 2000 m. rugsėjo 12 d. Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatymą Nr. VIII-1926, laikotarpiu nuo 2006 m. rugpjūčio 10 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d., veikdama per UAB (duomenys neskelbtini) vyr. finansininkę V. V., nesuvokusią jos nusikalstamų veiksmų pobūdžio, nepateikdama jai visų buhalterinės apskaitos dokumentų apie įvykusias ūkines operacijas, nurodė užpildyti ir pateikti Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai metines A klasės išmokų nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracijas už 2006 metus ir mėnesines pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijas už 2006 m. rugpjūčio–gruodžio mėn., kuriose įrašyti tik jai žinomi neteisingi duomenys apie UAB (duomenys neskelbtini) pajamas, turtą, jų panaudojimą, t. y. nurodant 16 198,71 Lt mažesnę išmokėtų išmokų, neatėmus NPD, PNPD, socialinio draudimo įmokų ir pajamų mokesčio sumą bei 4376,52 Lt mažesnę išmokėtoms išmokoms tenkančią pajamų mokesčio sumą, taip siekdama išvengti sumokėti valstybės biudžetui 4376,52 Lt gyventojų pajamų mokesčio bei 32,41 Lt įmokų į garantinį fondą. Be to, pažeisdama 2004 m. lapkričio 4 d. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. IX–2535 9 straipsnio 1 dalies, 10 straipsnio bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimo Nr. 647 „Dėl Lietuvos Respublikos Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo“ 20.1 punkto reikalavimus, laikotarpiu nuo 2006 m. rugpjūčio 10 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d., tyčia, veikdama per buhalterę V. V., nesuvokusią jos nusikalstamų veiksmų pobūdžio, siekdama išvengti sumokėti 5504,33 Lt socialinio draudimo įmokų, susidariusių dėl neįtrauktos į apskaitą 16 198,71 Lt darbo užmokesčio sumos (neatėmus NPD, PNPD, soc. draudimo įmokų ir pajamų mokesčio sumos) bei 11 336,22 Lt išmokėtos darbo užmokesčio sumos, nepateikdama buhalterei V. V. duomenų apie visas įvykusias ūkines operacijas, nurodė jai užpildyti ir pateikti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui UAB (duomenys neskelbtini) 2006 metų III, IV ketvirčių Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondo lėšų finansinėse ataskaitas, įrašant tik jai žinomus, neteisingus duomenis apie UAB (duomenys neskelbtini) pajamas, turtą, jų panaudojimą, t. y. nurodant 16 198,71 Lt mažesnę darbo apmokėjimo sumą bei 5504,33 Lt mažesnę valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo fondų įmokų sumą. Buhalterei V. V., užpildžius nurodytas ataskaitas ir pateikus jas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, buvo pateikti neteisingi duomenys apie UAB (duomenys neskelbtini) pajamas, turtą, jų panaudojimą. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui pateiktose valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondo lėšų finansinėse ataskaitose už 2006 metų III-IV ketvirčius nurodė neteisingus duomenis apie priskaičiuotas darbo apmokėjimo sumas, iš viso 16 198,71 Lt, išvengiant sumokėti įmokas į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą, iš viso 5504,33 Lt.
Dėl nustatytų Lietuvos Respublikos įstatymų ir norminių teisės aktų pažeidimų V. Š. nuo 2006 m. rugpjūčio 10 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. UAB (duomenys neskelbtini) nepriskaičiavo ir nesumokėjo į Valstybės biudžetą bei Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą 9913,26 Lt.
Kasaciniu skundu nuteistoji V. Š. ir jos gynėjas prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 4 d. nuosprendį bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 14 d. nutartį panaikinti ir bylą nutraukti.
Kasatoriai teigia, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti. V. Š. inkriminuota tai, kad UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojams tariamai išmokėjo atlyginimus neįtraukdama jų į įmonės buhalterinę apskaitą: A. P. 1791,45 Lt už laikotarpį nuo 2006 m. rugpjūčio iki 2006 m. lapkričio mėnesio, K. B. 821,70 Lt už 2006 m. rugsėjo mėnesį, D. D. 301,70 Lt už 2006 m. rugsėjo mėnesį, Z. D. 8421,37 Lt nuo 2006 m. rugpjūčio iki 2006 m. gruodžio mėnesio. Kasatorių nuomone, teismai nepašalino abejonių dėl tariamai į įmonės buhalterinę apskaitą neįtraukto darbo užmokesčio išmokėjimo. A. P. parodė, kad UAB (duomenys neskelbtini) pradėjo dirbti nuo 2006 m. sausio mėnesio. Su juo buvo sudaryta darbo sutartis. Per mėnesį gaudavo 1000 Lt atlyginimą. Atlyginimas dažniausiai būdavo išmokamas biure, keletą kartų – objekte. Atlyginimą biure išmokėdavo V. Š., o į objektą pinigus atveždavo jos vyras P. Š. Už gautus pinigus jie pasirašydavo kažkokiuose lapuose, kuriuose būdavo nurodyta mažesnė, nei realiai gaudavo, pinigų suma. Kasatoriai teigia, kad apeliaciniame skunde buvo nurodyta, jog minėtu laikotarpiu V. Š. nebuvo direktorė, ji atliko tik kasininkės pareigas. Pagal dokumentus A. P. 2006 m. spalio 13 d. gavo 545,38 Lt, 2006 m. lapkričio 17 d. – 1000 Lt, 2006 m. gruodžio 29 d. – 338,24 Lt (iš viso – 1883,62 Lt). 2007 m. birželio 29 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad direktorės V. Š. darbo metu dokumentais nepagrįstas darbo užmokesčio išmokėjimas A. P. buvo 5300,21 Lt. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad neaišku, kaip per V. Š. dirbtus keturis mėnesius ir 10 dienų galima priskaičiuoti tokią pinigų sumą, jei darbo užmokestis buvo 1000 Lt. Vadinasi, per šį laikotarpį A. P. turėjo gauti apie 4330 Lt, tačiau dėl nežinomų priežasčių nepriskaičiuoti jo gauti 1883,62 Lt. Be to, neatkreiptas dėmesys į tai, kad A. P. 2006 m. rugpjūčio 28 d. – rugsėjo 8 d., 2006 m. gruodžio 5 d. – gruodžio 29 d. laikotarpiais nedirbo ir už šį laikotarpį darbo užmokesčio neturėjo gauti. Teismo posėdžio metu liudytojas A. P. nurodė, kad pasirašė už tokią pinigų sumą, kokią gavo, o tai, kasatorių nuomone, reiškia, kad jis ikiteisminio tyrimo metu duotų savo parodymų nepatvirtino. Apeliacinės instancijos teismas, apskaičiuodamas tariamai į įmonės buhalterinę apskaitą neįtrauktas pinigų sumas, iš liudytojo A. P. nurodytos atlyginimo sumos atėmė pagal dokumentus išmokėtą pinigų sumą. Kasatoriai mano, kad šis skaičiavimas ydingas jau vien dėl to, kad pats liudytojas teismo posėdžio metu teigė pasirašęs už tokią pinigų sumą, kokią realiai gavo, t. y. už 2208,55 Lt. Be to, visiškai neatkreiptas dėmesys į tai, kad pagal dokumentus, įtrauktus į įmonės buhalterinę apskaitą, A. P. išmokėtas 1883,62 Lt darbo užmokestis. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad laikotarpis, kuomet A. P. sirgo (nuo 2006 m. gruodžio 5 d. – 2006 m. gruodžio 29 d.), jo darbo užmokesčio apskaičiavimui įtakos neturi. Baudžiamosios bylos medžiagoje, be kitų dokumentų, yra 2006 m. sausio 9 d. tarp UAB (duomenys neskelbtini) bei A. P. darbo sutartis. Pagal minėtos sutarties 5 punktą A. P. darbo laikas – 8 valandos, o tokios nuostatos, kad darbuotojui atlyginimas mokamas už faktiškai atliktą darbą, nėra. Pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 14 straipsnį darbdavys moka susirgusiam darbuotojui ligos pašalpą už dvi pirmąsias nedarbingumo dienas, o už likusį nedarbingumo laikotarpį darbuotojui mokama pašalpa iš valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teiginys, jog A. P. ligos laikotarpis nedaro įtakos šio darbuotojo darbo užmokesčio apskaičiavimui, yra visiškai nepagrįstas. Liudytojas D. D. parodė, kad UAB (duomenys neskelbtini) pradėjo dirbti nuo 2006 m. rugpjūčio mėnesio pabaigos ir su juo buvo sudaryta darbo sutartis, kurioje darbo užmokestis numatytas 800 Lt. Realiai atlyginimą jis gavo tik vieną kartą. Buvo išmokėta 500 Lt, už kuriuos jis pasirašė žiniaraštyje. Vėliau dar išmokėjo 300 Lt, už kuriuos niekur nepasirašė. Priimant į darbą buvo sutarta, kad per dieną mokės jam ne mažiau kaip 90 Lt. 2006 m. spalio 13 d. D. D. gavo 498,30 Lt, daugiau pinigų negavo. Teigiama, kad jam sumokėta 800 Lt ir tokiu būdu nuo apskaitos nuslėpta 301,70 Lt. Teisme liudytojas D. D. nurodė, jog nepamena, kada ir kas jam išmokėjo minėtus 300 Lt. Todėl, kaip teigia kasatoriai, kyla abejonė, ar šie pinigai iš viso buvo išmokėti, neaišku, kas juos išmokėjo ir kada, o šios aplinkybės labai svarbios siekiant nustatyti, kas atsakingas už įstatymo reikalavimų pažeidimą – ar nuteistoji V. Š., ar kitas asmuo. Be to, teismas nekreipė dėmesio į tai, kad D. D. 2007 m. balandžio 20 d. buvo sumokėtas deponuotas darbo užmokestis – l538,04 Lt. Liudytojas K. B. parodė, kad jis UAB (duomenys neskelbtini) pradėjo dirbti nuo 2006 metų liepos mėnesio. Priimant į darbą darbo sutartis nebuvo sudaryta. Darbo sutartis buvo sudaryta tik 2006 metų rugpjūčio mėnesio pabaigoje, joje numatytas darbo užmokestis – 800 Lt, tačiau jam mokėdavo žymiai didesnį darbo užmokestį. Kol dirbo be sutarties, mokėjo atlyginimą kas savaitę priklausomai nuo padaryto darbo. Išmokėjo apie 1700 Lt. Kai pasirašė oficialią darbo sutartį, reguliariai pinigų nemokėjo. Spalio mėnesio pradžioje už rugsėjo mėnesį gavo ne mažiau kaip 1600 Lt. Už spalio ir lapkričio mėnesius su juo atsiskaityta tik iš dalies. Kai išmokėdavo atlyginimus, kartais duodavo pasirašyti, o kartais ne. Už kokio dydžio išmokamas sumas jis pasirašydavo, ar šios sumos sutapdavo su išmokėtomis, negali pasakyti, nes tada jam tai buvo nesvarbu – svarbiausia buvo gauti uždirbtus pinigus. Pareiškime dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu nurodyta, kad K. B., neįtraukiant į buhalterinę apskaitą, už 2006 metų rugsėjo mėnesį buvo išmokėta 821,70 Lt. Kadangi teismas negali nagrinėti kaltinimų, nenurodytų kaltinamajame akte (šiuo atveju – pareiškime dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu), galima spręsti, kad V. Š. nuteista būtent už tai, jog 2006 metų rugsėjo mėnesį, neįtraukiant į buhalterinę apskaitą, K. B. sumokėjo 821,70 Lt. Už kokį laikotarpį ir kas sumokėjo K. B. minėtą pinigų sumą, nenustatyta. Jei tai apmokėjimas ir už laikotarpį, kai V. Š. dar nebuvo įmonės vadovė, ji negali būti pripažinta kalta. Liudytojas Z. D. parodė, kad UAB (duomenys neskelbtini) pradėjo dirbti nuo 2006 m. liepos mėnesio pabaigos. Su juo buvo sudaryta darbo sutartis. Atlyginimą gaudavo kartą per mėnesį. Per mėnesį gaudavo ne mažiau kaip 2300 Lt, nors sutartyje buvo numatytas minimalus atlyginimas. Atlyginimo dydis priklausė nuo atlikto darbo. Būdavo atvejų, kad pasirašydavo žiniaraščiuose, o būdavo, kad ir niekur nepasirašydavo. Pirmą mėnesį uždirbo ir jam buvo išmokėtas 4700 Lt atlyginimas. Pareiškime dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu nurodyta, kad Z. D., neapskaitant buhalterinėje apskaitoje, už 2006 metų rugpjūčio-gruodžio mėnesius buvo išmokėta 8421,37 Lt. Tai reiškia, kad V. Š. nuteista būtent už tai, jog sumokėjo Z. D., neapskaitant buhalterinėje apskaitoje, už 2006 metų rugpjūčio-gruodžio mėnesius 8421,37 Lt, o 2007 birželio 29 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad 2006 m. rugpjūčio 1 – spalio 31 d. laikotarpiu Z. D. nepagrįstai išmokėta 5097,97 Lt suma, už tą patį laikotarpį nepriskaityta 7282,83 Lt darbo užmokesčio. Šie neaiškumai ir neatitikimai nepašalinti.
Bylos nagrinėjimo metu liudytojai nurodė, kad neatsimena aplinkybių, kuriomis jie gaudavę pinigus – kas, kada, kiek pinigų jiems sumokėjo. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas nurodė gana tikslius liudytojų parodymus, pateikdamas jų santraukas. Ši situacija susidarė dėl to, kad liudytojams pareiškus, jog jie neprisimena aplinkybių, jiems buvo perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnams duoti parodymai ir paklausiama, ar šiuos parodymus jie patvirtina. Apeliacinės instancijos teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė, nurodė, kad teismas pasinaudojo jam įstatymo suteikta teise ir, siekdamas nustatyti byloje tiesą, perskaitė liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnams. BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta, byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Kadangi liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo perskaityti, kasatorių nuomone, laikytina, kad teismui kilo abejonių dėl parodymų patikimumo, tačiau šios abejonės nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nebuvo pašalintos. Be to, kasatorių nuomone, jeigu liudytojas iš tiesų negali prisiminti tam tikrų aplinkybių ir teismas yra priverstas perskaityti ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, teismo nuosprendyje ar nutartyje turėtų būti nurodoma, kad liudytojas nepamena aplinkybių, apie kurias yra apklausiamas. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir šio teismo išaiškinimus, ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojų parodymai patys savaime nelaikytini įrodymais (kasacinė nutartis Nr. 2K-234/2008). Šioje byloje liudytojams sudarant galimybę patvirtinti ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, ikiteisminio tyrimo duomenys nepagrįstai prilyginti įrodymams. Šiuo atveju iš gynybos buvo atimta galimybė padėti nustatyti byloje tiesą, nes teismas apsiribojo tik ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų pakartojimu.
Teisiamo asmens kaltę privalo įrodyti valstybinį kaltinimą palaikanti institucija, be to, kaltė turi būti įrodoma neginčijamai (kasacinės nutartys Nr. 2K-592/2004, 2K-7-544/2005). Asmens atsakomybė už nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnyje, kyla tik tuo atveju, kai dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo ar kitų veiksmų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Tai ne kartą buvo akcentuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse (Nr. 2K-143/2006, 2K-499/2007, 2K-265/2006). Byloje esančiose specialistų išvadose konstatuota, kad daliai UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojų buvo išmokėtas darbo užmokestis, neįtrauktas į įmonės buhalterinę apskaitą. Tačiau, kasatorių nuomone, byloje nėra surinkta jokių duomenų apie tai, kad dėl minėtų operacijų neužfiksavimo buhalterinėje apskaitoje buvo visiškai ar iš dalies neįmanoma nustatyti įmonės UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, todėl darytina išvada, kad neįrodyta pagrindinė aplinkybė, leidžianti kvalifikuoti V. Š. veiksmus pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. 2007 m. birželio 29 d. bei 2008 m. gegužės 21 d. specialistų išvadose konstatuota, kad pagal ūkinės finansinės veiklos tyrimui atlikti pateiktus UAB (duomenys neskelbtini) ikiteisminio tyrimo medžiagą ir dokumentus nustatyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinė apskaita buvo tvarkoma iš dalies nesilaikant Lietuvos Respublikos norminių aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimų. Specialisto išvadą šioje byloje pateikė reikiamą kvalifikaciją ir patirtį turinti ekspertė, tačiau specialisto išvada neturi teismui privalomosios galios ir, remiantis BPK 20 straipsniu, turėtų būti vertinama taip pat, kaip ir kiti byloje esantys įrodymai. Išvadose nurodoma, kad tirtas UAB (duomenys neskelbtini) veiklos laikotarpis nuo 2005 m. spalio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d., apimantis ne tik nuteistosios V. Š., bet ir kitų asmenų vadovavimo UAB (duomenys neskelbtini) laikotarpius, be to, jos iš esmės pagrįstos UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. A. P., K. B., D. D. ir Z. D. teisme parodė, kad neatsimena, kokias pinigų sumas gavo ir už kokias sumas pasirašė žiniaraščiuose, arba kad gavo pinigų sumas, už kurias pasirašė. Tai, kasatorių nuomone, leidžia abejoti specialisto išvados teisingumu.
Kasatoriai teigia, kad apeliaciniame skunde buvo nurodę konkrečius neatitikimus, esančius teismo baudžiamajame įsakyme, specialisto išvadoje bei liudytojų parodymuose. Apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje nurodė, kad nuteistosios kaltė pagrįsta įrodymų visuma, o apeliaciniame skunde, teismo nuomone, nurodyti tik byloje esančių įrodymų fragmentai. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad apeliacinio skundo argumentai, susiję su keturiems asmenims išmokėtu darbo užmokesčiu, atmesti tais pačiais motyvais, nors visi keturi atvejai iš esmės skirtingi. Kasatoriai mano, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistosios apeliacinio skundo tinkamai neišnagrinėjo ir tai laikytina esminiu Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimu.
Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo nuteistosios V. Š. ir jos gynėjo kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras teigia, kad nuteistosios V. Š. ir jos gynėjo kasaciniame skunde nurodyti argumentai ir prašymai yra nepagrįsti. Pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nepadarė, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.
Liudytojų parodymus, specialistų išvadas kasatoriai vertina savaip, teigdami, kad nepašalinti neaiškumai ir abejonės, ginčija nustatytas faktines bylos aplinkybes bei įrodymų vertinimą, kurie nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia kasatoriai, visas bylos aplinkybes ištyrė išsamiai ir nešališkai, išvadas pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas analogiškus kasatorių argumentus dėl liudytojų parodymų, specialistų išvadų vertinimo bei nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvuotai atmetė.
Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, konstatavo, kad liudytojų A. P., D. D., K. B. ir Z. D. parodymų patikimumu abejoti nėra pagrindo. Kasaciniame skunde, analogiškai kaip ir apeliaciniame skunde, kasatoriai, akcentuodami tam tikrus liudytojų parodymų fragmentus, teigia, jog nustatytų faktinių bylos aplinkybių jie nepatvirtina. Teismas, išanalizavęs ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamajame posėdyje duotus minėtų liudytojų parodymus, juos palyginęs su specialistės išvadomis bei UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos dokumentais, nuteistosios ir jos gynėjo iškeltas abejones motyvuotai paneigė, dėl kiekvieno liudytojo parodymų nuoseklumo, patikimumo bei jų turinio atitikties nustatytoms bylos aplinkybėms išsamiai pasisakė. Įvertinęs liudytojų parodymus, teismas padarė išvadą, kad visi liudytojai ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtino ir nurodė tas pačias esmines nagrinėjamo įvykio aplinkybes. Duomenų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad įrodinėjimo procesas vyko iš esmės pažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, nėra. Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijų teismai bylos įrodymus vertino nepažeisdami BPK 20 straipsnio 3-5 dalių reikalavimų, teismų sprendimai atitinka Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių sprendimų surašymą, nuostatas. Tai, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyti motyvai neįtikino kasatorių, negali būti laikoma esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeistas rungimosi principas. Kasatoriai klaidingai aiškina BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatą teigdami, kad iš gynybos buvo atimta galimybė padėti nustatyti byloje tiesą, kad teismas apsiribojo tik ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų atkartojimu. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas liudytojų A. P., D. D., K. B. ir Z. D. parodymų objektyvumą, pasinaudojo BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostata, teisiamajame posėdyje šių asmenų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus perskaitė, nes liudytojai tam tikrų įvykio detalių neprisiminė. Teismas BPK 276 straipsnio 4 dalies reikalavimų nepažeidė. Rungimosi principas nebuvo pažeistas, nes V. Š. ir jos gynėjas turėjo galimybę aktyviai dalyvauti nustatant bylos aplinkybes, užduoti klausimus liudytojams, reikšti prašymus. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų sprendimuose tiesiogiai nenurodoma, kad remiamasi minėtų liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Be to, sprendimas dėl V. Š. baudžiamosios atsakomybės pagrįstas visų teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu.
Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad 2007 m. birželio 29 d. ir 2008 m. gegužės 21 d. specialisto išvados yra nepatikimos. UAB (duomenys neskelbtini) ūkinės-finansinės veiklos tyrimas apėmė laikotarpį nuo 2005 m. birželio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d., o sprendžiant V. Š. baudžiamosios atsakomybės klausimą, buvo išskirtas jos buvimo bendrovės vadove laikotarpis ir ji nuteista už apgaulingą įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą nuo 2006 m. rugpjūčio 10 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. Specialistė, atlikdama tyrimą bei darydama išvadas, rėmėsi visa jai pateikta medžiaga ir atitinkamais teisės aktais. Savo išvadą specialistė patvirtino pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Abejoti specialisto kompetencija bei jos išvadomis nėra pagrindo. Priešingai nei nurodyta kasaciniame skunde, nėra pagrindo teigti, kad nenustatytas BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo būtinasis požymis – dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo kilusios pasekmės, t. y. negalimumas iš dalies nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad kasatoriai, prašydami panaikinti visą apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo V. Š. nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir BK 220 straipsnio 1 dalį, argumentų, kodėl nesutinka su BK 220 straipsnio 1 dalies taikymu, nepateikė.
Kasacinis skundas atmestinas.
Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatorių prašymą – panaikinti juos ir bylą nutraukti – nėra pagrindo.
Dėl baudžiamojo proceso įstatymo ir BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrinama, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Ar pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir nustatė faktines bylos aplinkybes, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs bylos įrodymus pripažino, kad nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos, ir apeliantų argumentus, kurie dar kartą pakartoti ir kasaciniame skunde, motyvuotai atmetė. Teisėjų kolegija nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis bei konstatuoti, kad šioje byloje buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos, jokio teisinio pagrindo neturi. Byloje, remiantis liudytojų A. P., K. B., D. D., Z. D. parodymais, specialisto išvadomis bei kitais ištirtais įrodymais nustatyta, kad buvo mokami didesni, nei numatyti darbo sutartyse bei nurodomi darbo užmokesčio žiniaraščiuose, t. y. neoficialūs, neatsispindintys įmonės buhalterinėje apskaitoje, atlyginimai. Tai, kad nagrinėjant bylą teisme liudytojų, teigusių, jog dėl įvykių senumo neprisimena, negali konkretizuoti konkrečių išmokėtų sumų ir pan., parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo perskaityti (BPK 276 straipsnio 4 dalis), nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, leidžiantis konstatuoti, kad nuosprendis pagrįstas įrodymais, neatitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimams. Liudytojai teisme buvo apklausti, jie parodymų nekeitė, nei nuteistajai, nei jos gynėjui teisė užduoti liudytojams klausimus nebuvo suvaržyta ir, kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, buvo realizuota. Todėl nesutikti su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kuriais remiantis nuteistosios ir jos gynėjo teiginiai, kad perskaičius parodymus buvo pažeistas rungimosi principas (BPK 7 straipsnis) ar suvaržyta teisė gintis, atmesti, nėra pagrindo. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnį kyla tuo atveju, kai dėl straipsnio dispozicijoje išvardytų veikų padarymo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, o kilus abejonių dėl jų pagrįstumo gali būti skiriama ekspertizė. Byloje dėl apgaulingai tvarkytos teisės aktų reikalaujamos apskaitos kilę padariniai nustatyti remiantis specialistės išvadomis. Specialistė dalyvavo nagrinėjant bylą teisme, duodama parodymus savo išvadas patvirtino ir paaiškino, kokiais duomenimis remdamasi ji atliko tyrimą, bei padarė atitinkamas išvadas. Nei vienam proceso dalyviui teisė užduoti jai klausimus, prašyti išsamiau pasisakyti tais klausimais, kurie, proceso dalyvio nuomone, nėra pakankamai aiškiai išspręsti, nebuvo atimta ar suvaržyta, prašymų dar kartą atlikti tyrimą ar skirti ekspertizę, nebuvo pareikšta. Kasatorių nurodyti argumentai nėra pagrindas konstatuoti, kad specialistės išvados yra BPK 20 straipsnio reikalavimų neatitinkantis įrodymas, be to, pažymėtina, kad ir patys kasatoriai to nenurodo. Įrodymų, atitinkančių BPK 20 straipsnio 1-4 dalių nuostatas, vertinimas, padarytų išvadų pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, kaip minėta, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Apeliacinės instancijos teismas tiek dėl liudytojų, tiek dėl specialistės išvadų vertinimo, jų patikimumo ir nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumo priimtoje nutartyje pakankamai išsamiai ir motyvuotai pasisakė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, t. y. nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde ir priimtoje nutartyje neatsakė į esminius apeliantų argumentus.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, kasatorių argumentai, kuriais grindžiamas prašymas, laikytini nepagrįstais, jais remiantis naikinti teismų sprendimus ir, kaip prašo kasatoriai, bylą nutraukti nėra pagrindo. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes V. Š. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai jos veikoje yra nustatyti. Kasatoriai, prašydami teismų sprendimus panaikinti visa apimtimi, argumentų, kodėl nesutinka su BK 220 straipsnio 1 dalies taikymu, nenurodė.
Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistosios V. Š. ir jos gynėjo kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Gintaras Goda
Albinas Sirvydis
Aldona Rakauskienė
