Dėl sprendimų panaikinimo

Administracinė byla Nr. eI3-3202-983/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00338-2021-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.14.1.1; 12.15.5.1; 55.1.3

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 30 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė,

dalyvaujant pareiškėjos atstovei advokato padėjėjai Evelinai Veličkienei,

atsakovės atstovui E. F.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Club & Lounge 2“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teismas

n u s t a t ė :

Pareiškėja UAB „Club & Lounge 2“ kreipėsi į teismą su skundu ir prašo: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2020-10-29 sprendimą Nr. 69-103; 2) panaikinti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Inspekcija) 2020-08-05 sprendimą Nr. (42.59)FR0682-348); 3) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos (toliau – Komisija) 2021-01-12 sprendimą Nr. S-1(7-200/2020); 4) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškina, kad Inspekcija pagal 2020-03-04 pavedimą tikrinti Nr. (36.1)FR0773-691 atliko pakartotinį bendrovės pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) ir pelno mokesčio (toliau – PM) deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą už 2017 metų laikotarpį ir 2020-06-12 surašė patikrinimo aktą Nr. (36.1 E)FR0680-297 (toliau – Patikrinimo aktas). Patikrinimo metu nustatyta, kad bendrovė į apskaitą įtraukė ūkines operacijas, kurios realiai neįvyko. Tokiu būdu bendrovė pažeidė Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 58 straipsnio nuostatas ir Pelno mokesčio įstatymo (toliau – PMĮ) 5 straipsnio ir 17 straipsnio 1 dalies nuostatas. Inspekcija, išnagrinėjusi patikrinimo aktą ir rašytines pastabas 2020-08-05 sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (42.59)FR0682-348 patvirtino patikrinimo aktą ir patikrinimo aktu priskaičiavo 14 864 Eur PVM ir 8 582 Eur PM sumas, taip pat apskaičiavo 4 172 Eur PVM delspinigių ir 1 642,23 Eur PM delspinigių, skyrė 30 proc. dydžio PVM baudą (4 459 Eur) ir 30 proc. dydžio PM baudą (2 575 Eur). VMI ir Komisija netenkino bendrovės skundų.

Pareiškėja paaiškina, kad esminis ginčas tarp atsakovės ir bendrovės kilo dėl to, kad mokesčių administratorius atsisakė suteikti bendrovei teisę į PVM atskaitą, motyvuodama, kad UAB „Maerus“ paslaugų bendrovei nesuteikė.

Pareiškėja su šia mokesčių administratoriaus išvada nesutinka.

Nurodo, kad ginčo tarp šalių, kad UAB „Maerus“ laikotarpiu nuo 2017-02-08 iki 2017-08-23 išrašė PVM sąskaitas faktūras už suteiktas įvairaus pobūdžio paslaugas, nėra. Visos sąskaitos apmokėtos pavedimais per AB SEB banką. UAB „Maerus“ nuo šių išrašytų PVM sąskaitų faktūrų mokėtiną 14 863,34 Eur pridėtinės vertės mokestį į valstybės biudžetą sumokėjo nustatyta tvarka ir terminais. Valstybė iš suteiktų paslaugų atsiradusį PVM yra gavusi ir žala dėl to nėra padaryta. Iš to seka, kad pirmoji prielaida teisei į PVM ataskaitą yra įrodyta.

Pareiškėja teigia, kad atsakovė, remdamasi PVM sąskaitų faktūrų forma, nepagrįstai konstatavo, jog nėra antrosios prielaidos teisei į PVM ataskaitą atsirasti, nes visose PVM sąskaitose faktūrose buvo nurodyta ta pati paslauga „Konsultacinės paslaugos pagal sutartį / Consulting services under the contract“.

Pareiškėja mano, kad atsakovė neįrodė, kad UAB „Maerus“, atstovaujama P. B., realiai jokių paslaugų nesuteikė. Kaip teisingai savo praktikoje pažymi LVAT, mokesčių administratorius turi įrodyti ne tai, kad buhalterinės apskaitos dokumente nėra patvirtintas paslaugos teikimas, o tai, kad apskritai paslauga nebuvo suteikta. Šiuo konkrečiu atveju atsakovė apsiribojo PVM sąskaitų faktūrų, priėmimo - perdavimo aktų formos analize, bet neatsižvelgė į tai, kad bendrovės pateikti rašytiniai įrodymai, liudytojų parodymai, surinkta kita papildoma medžiaga patvirtina realų paslaugų teikimą. Kitaip tariant atsakovė netaikė turinio viršenybės prieš formą principo. Komisija, nagrinėdama skundą, surinktus įrodymus vertino atsietai, nenustatė jų sąsajumo, išimtinai rėmėsi tik atsakovės poziciją pagrindžiančiais įrodymais ir nieko nepasisakė dėl Komisijos posėdyje apklaustų liudytojų parodymų įrodomosios reikšmės, jų ryšio su pateiktais rašytiniais įrodymais, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

Pareiškėja teigia, kad principinė paslaugų savybė yra ne materialus jos pobūdis. Tai lemia, jog bendrovei įrodyti paslaugos suteikimo faktą yra sudėtinga, o kai kuriais atvejais netgi neįmanoma. Pareiškėja mano, kad pateikė daugiau nei pakankamai įrodymų, patvirtinančių suteiktų paslaugų realumą. Atsižvelgiant į nematerialų paslaugų pobūdį (mokymai, konsultacijos, darbuotojų atranka, informacijos perdavimas buhalterijai) didelė įrodomoji reikšmė yra liudytojų, kuriems tie mokymai ir konsultacijos buvo teikti parodymai. Tačiau atsakovė liudytojų parodymai nevertino, motyvuodama tuo, kad jie neva yra dviprasmiški ir vertintini kaip su bendrove susijusių asmenų gynybinė pozicija.

Pareiškėja nurodo, kad teisingam kilusio ginčo išsprendimui ir pateiktų rašytinių įrodymų įvertinimui yra labai svarbi aplinkybė, jog UAB „CLUB & LOUNGE 2“ kartu su UAB „Anos kiemas“ vykdo naktinių klubų veiklą Kauno ir Vilniaus miestuose su prekės ženklu „Anna Mesha“. Anna Mesha naktiniai klubai Kaune veikia po įmonės UAB „Anos kiemas“ vardu, tuo tarpu Anna Mesha naktiniai klubai Vilniuje yra valdomi UAB „CLUB & LOUNGE 2“. Abi įmonės yra valdomos tų pačių akcininkų, veikia su tuo pačiu prekės ženklu, buhalterinė apskaita yra tvarkoma pas tuos pačius asmenis, prekės įsigyjamos iš tų pačių tiekėjų. Ši aplinkybė yra svarbi dėl to, kad analizuojant pateiktus elektroninius laiškus, kurie patvirtina UAB „Maerus“ atstovo P. B. teiktas paslaugas juridinių asmenų pavadinimai nėra išskiriami, yra bendraujama prisistatant kaip „Anna Mesha“ atstovu.

Pareiškėja taip pat nurodo, kad atsakovė ignoravo faktines aplinkybes, turinčias esminės reikšmės nagrinėjamam ginčui dėl bendrovės ir P. B. santykių pradžios, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad paslaugos nebuvo suteiktos. Atsakovė neatsižvelgė į faktą, jog šalių santykių pradžios momentas yra 2016 m. lapkričio mėnuo. 2016-11-05 (du mėnesiai iki paslaugų sutarties sudarymo) bendrovės akcininkas F. F. elektroniniais laiškais pradeda bendrauti su potencialiu verslo konsultantu P. B.. Pirmiausia yra prašoma atsiųsti CV, susitikti pokalbiui. Šis elektroninis laiškas patvirtina aplinkybes, kad dėl paslaugų teikimo su P. B. buvo tariamasi iš anksto. Prieš pradedant bendradarbiavimą su P. B., jis atsiuntė elektroninį laiką su savo CV, kuris patvirtina, kad P. B. buvo pasamdytas tik po to, kai buvo įsitikinta jo kompetencija ir gebėjimu suteikti atitinkamas paslaugas. Ši aplinkybė patvirtina faktą, jog sprendimas pirkti paslaugas iš P. B. nebuvo spontaniškas, buvo apgalvotas ir priimtas įvertinus P. B. kompetenciją. Tuo tarpu atsakovė ignoruoja iki sutartinius šalių santykius ir apsiriboja išimtinai 2017-01-25 Konsultavimo paslaugų sutarties vertinimu, kas sudaro formalią priežastį konstatuoti, jog iki 2017-01-25 paslaugos negalėjo būti suteiktos.

Pareiškėja nesutinka su Komisijos teiginiais, kad UAB „Maerus“ buvo įkurta fiktyvių paslaugų teikimui. Savo išvadą Komisija grindžia ikiteisminiame tyrime UAB „Maerus“ buvusios direktorės G. R. duotais parodymais, kur ji nurodė, jog buvo tik formali vadovė, o viską darė P. B.. Priešingai nei teigia Komisija, ši aplinkybė tik patvirtina nuoseklius bendrovės parodymus, jog paslaugų teikimui ji samdė konkrečiai P. B. dėl jo turimų žinių ir patirties. Esminė aplinkybė buvo ne įmonė, kuri teikia paslaugas, o konkretus asmuo, t. y. P. B.. Pažymi, kad nuo 2018-02-05 visos UAB „Maerus“ akcijos buvo perleistos P. B.. Nuo tada jis yra šios įmonės akcininkas ir direktorius. UAB „Maerus“ ir toliau vykdo veiklą, teikia finansinės atskaitomybės dokumentus, kas paneigia Komisijos išvadas, kad ši įmonė buvo sukurta tik fiktyviai veiklai vykdyti.

Pareiškėja nesutinka, kad šalys nesilaikė esminių sutarties sąlygų. Sutarties 4.3 punkte numatyta, kad šalys susitarė dokumentus, jeigu tokie būtų reikalingi, teikti esant vienos ar kitos šalies prašymui. Šiame sutarties punkte, priešingai nei nurodo Komisija, nėra susitarta, kad kiekvienai atskirai paslaugai teikti privalomai bus perduodama informacija. Atkreipia dėmesį, kad net ir CK 6.722 straipsnis nustato, kad paslaugų teikėjas privalo teikti ataskaitas apie suteiktas paslaugas tik esant kliento reikalavimui, jeigu ko kita nenumato paslaugų sutartis. Tarp šalių sudaryta paslaugų teikimo sutartis nenukrypo nuo šios įstatyminės nuostatos ir nenumatė privalomų rašytinių ataskaitų teikimo, todėl Komisija nepagrįstai teigia, kad tarp šalių nebuvo teikiama informacija dokumentų forma ir tai įrodo, kad sutartis nebuvo vykdoma. Esminės paslaugų sutarties sąlygos, vadovaujantis CK 6.716 straipsniu yra vienos šalies įsipareigojimas suteikti paslaugas, o kitos šalies už jas atsiskaityti. Nei viena iš šių esminių sąlygų pažeista nebuvo. UAB „Maerus“ atstovaujama P. B. paslaugas teikė, o bendrovė už jas atsiskaitė, todėl esminių sutarties sąlygų buvo laikytasi.

Pareiškėja nurodo, kad F. F. 2018-03-07 duodamas parodymus nurodė, jog už paslaugas apmokama suma už suteiktas paslaugas visada buvo derinama tarpusavyje tarp jo ir P. B.. P. B. pateikdavo savo skaičiavimus kiek jis išleido, sunaudojo savo laiko, o jis žiūrėdavo, ar tai realu ir suderinus sumą UAB „Maerus“ išrašydavo PVM sąskaitą faktūrą apmokėjimui. Kadangi sumos buvo suderintos iš anksto, jas bendrovė apmokėdavo. Kadangi suteiktų paslaugų kaina kiekvienu atveju buvo suderinama individualiai, todėl ir jų apimtys kiekvieną kartą skyrėsi.

Pažymi, kad Komisijos teiginį, kad įkainiai nebuvo suderinami tarp šalių paneigia P. B. elektroniniai laiškai skirti bendrovės buhalterei ir F. F., kurie patvirtina faktą, jog suteiktų paslaugų apimtys būdavo suderinamos tarp P. B. ir F. F., o buhalterė negavusi patvirtinimo, apmokėjimo neatlikdavo.

Pareiškėja nurodo, kad iš skundžiamo sprendimo matyti, jog tiek atsakovė, tiek Komisija didelį dėmesį skyrė priėmimo - perdavimo aktų, kurie nėra privalomi buhalterinės apskaitos dokumentai, formos analizei, todėl nėra suprantamas Komisijos argumentas, kad šių aktų sudarymui taikomas Buhalterinės apskaitos įstatymas. Nei vienas įstatymas nenumato šių aktų privalomo pildymo, jų formos ar turinio, todėl Komisija susikoncentravusi vien tik į šių dokumentų vertinimą ir nesiedama jų su kitais bendrovės pateiktais rašytiniais įrodymais, nepagrįstai konstatavo, jog paslaugos nebuvo suteiktos.

Pareiškėja teigia, kad Komisija nevertino bendrovės pateiktų rašytinių įrodymų ir neanalizavo jų turinio, todėl nepagrįstai konstatavo, jog bendrovė nepateikė atitinkamos kokybės materialinę (daiktinę) formą turinčių darbo eigos dokumentų ir paslaugų suteikimo rezultatą patvirtinančių dokumentų.

Pareiškėja nesutinka su atsakovės išvada, kad „ikko“ programos įdiegimo ir mokymo paslaugų pirkimas iš UAB,,Maerus“ nepagrįstas tikslingumo, ekonominio naudingumo ir protingumo kriterijais. Atsakovė nesuprato, kas yra „ikko“ sistema, kaip ji veikia ir kokio pobūdžio mokymai darbuotojams buvo reikalingi, todėl padarė nepagrįstas išvadas.

Nurodo, kad atsakovė nepagrįstai susikoncentravo vien tik į metinių inventorizacijų atlikimą ir joms taikomas taisykles. Esminė aplinkybė yra ta, kad bendrovė atlieka kassavaitines inventorizacijas, kurias vykdydavo ir jų duomenis apdorodavo bei analizuodavo P. B., o apdorojęs duomenis pateikdavo buhalterei.

Pareiškėja nurodo, kad mokesčių administratorius teisės į PVM ataskaitą ribojimą įrodinėja ne bendrovės sąžiningumo aspektu, o tuo, kad paslaugos realiai nebuvo suteiktos. Dėl šios priežasties ikiteisminiame tyrime surinktų įrodymų pagrindu padaryta išvada, jog nebuvo įrodytas fiktyvus paslaugų teikimo pobūdis yra svarbus nagrinėjamai bylai ir turėjo būti įvertintas.

Taigi, pareiškėja teigia, kad tiek atsakovė, tiek Komisija apie įvykusias ar neįvykusias ūkines operacijas nepagrįstai sprendė tik iš turimų PVM sąskaitų faktūrų ir priėmimo - perdavimo aktų, t. y. vertino tik formaliąją sandorio pusę, bet neatsižvelgė į eilę rašytinių įrodymų, pagrindžiančių paslaugų suteikimo faktą.

Atsakovė VMI atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė nurodo, kad įvertinus byloje esančią medžiagą galima daryti išvadą, jog ūkinės operacijos realiai neįvyko, todėl pareiškėjai yra apribojama teisė į PVM atskaitą pagal UAB „Maerus“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Patikrinimo metu buvo nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2017-02-08 iki 2017-08-23 UAB „Maerus“ pareiškėjai išrašė 33 PVM sąskaitas faktūras 85 641,61 Eur sumai, išskiriant 14 863,34 Eur PVM. Visose PVM sąskaitose faktūrose buvo nurodyta ta pati paslauga „Konsultacinės paslaugos pagal sutartį/ Consulting services under the contract“.

Atsakovė teigia, kad išanalizavus sutarties nuostatas galima daryti išvadą, kad tarp pareiškėjos ir UAB „Maerus“ sudarytas dvišalis atlygintinas sandoris, kuriuo paslaugos teikėjas įsipareigojo teikti nematerialaus pobūdžio (intelektines, konsultacines) paslaugas, o tuo pačiu pasiekti ir atitinkamos kokybės objektyvią išraišką turintį rezultatą, pvz., pasiūlymus ir galimas alternatyvas, kaip nurodyta sutarties 3.2 punkte, papildomą informaciją, susijusią su sutarties 3.2 punkte nurodytu pasiūlymu, ataskaitą, kaip nurodyta sutarties 1 punkte ir kt. Sutartyje numatyto plataus spektro paslaugų įgyvendinimui sutarties galiojimo laikotarpiu šalių veiksmai turėjo būti aktyvūs, motyvuoti ir pagrįsti bendradarbiavimu, t. y. dokumentų, konkrečių duomenų ir informacijos, reikšmingos kiekvienai atskirai paslaugai teikti, perdavimu, (kaip numatyta sutarties 4.3 punkte), susirašinėjimu dėl tarpinių ir galutinių paslaugos teikimo rezultatų, teikiamų konsultavimo paslaugų laiko apskaitos duomenų ir galutinio suteiktų paslaugų, t. y. pasiūlymų, alternatyvų paslaugų gavėjui, perdavimu. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų konsultavimo paslaugų sutartyje nustatytų veiksmų atlikimo seką. Nėra duomenų apie teiktas ataskaitas, pateiktus užsakymus, derintas paslaugų kainas, taigi galima konstatuoti, kad nebuvo laikomasi esminių sutarties sąlygų, kas leidžia daryti išvadą, jog paslaugos realiai nebuvo suteiktos.

Atsakovė nurodo, kad iš Priėmimo-perdavimo aktų matyti, kad juose nurodytas ūkinės operacijos turinys (Darbas su,,ikko“ sistema, pardavimų analizė, ataskaitų ruošimas, inventorizacijos, darbo sutarčių ruošimas, bendravimas su tiekėjais, renginių kuravimas, naujų projektų vertinimas, rinkodaros plano sukūrimas ir vykdymo kuravimas) apima skirtingos veiklos srities paslaugas su skirtingu galutiniu rezultatu, tačiau Priėmimo-perdavimo aktuose nurodytas bendras šių paslaugų kiekis (valandomis) ir bendra šių paslaugų kaina. Supranta, kad esant skirtingam paslaugos turiniui, skiriasi tiek jų matavimo vienetai, tiek įkainiai, taigi, kiekviena šių paslaugų skirtingai keičia įsipareigojimų paslaugos teikėjui dydį, todėl apskaitos dokumentuose ji turi būti atvaizduota atskirai. Pareiškėja nepateikė objektyvių įrodymų, kada, kokia apimtimi ir kokia kaina kiekviena iš paslaugų buvo suteikta, todėl tai dar labiau sustiprina VMI poziciją, jog paslaugos realiai nebuvo suteiktos.

Atsakovė paaiškina, kad siekiant nustatyti, ar UAB „Maerus“ realiai suteikė pareiškėjai konsultavimo paslaugas buvo apklausti esami ir tikrinamuoju laikotarpiu įmonėje dirbę darbuotojai. 2019-02-14 į Inspekciją atvykę trys pareiškėjos darbuotojai M. Ž., D. K. ir J. A. pateikė paaiškinimus, jog pažįsta P. B. ir jis jiems teikė konsultacijas bei mokymus, t. y. supažindino su vidaus tvarka, darbo eiga, ir kaip naudotis kasos IIKO sistema. Apie kitus P. B. darbus jie plačiau papasakoti negalėjo. Be to, patikrinimo metu buvo apklausta buvusi pareiškėjos vykdomoji direktorė, tuo metu ėjusi pareigas A. B., kuri Inspekcijai pateikė pakankamai abstraktaus pobūdžio paaiškinimą, kuris iš dalies prieštarauja patikrinimo metu surinktiems faktams. Pažymi, kad A. B. pateiktame paaiškinime nurodė, kad P. B. įmonėje dirbo nuo pat pradžių, nors oficialiai sutartis su įmone UAB „Maerus“ sudaryta tik 2017-01-25, o P. B. minėtoje įmonėje įsidarbino tik 2017-01-26, kai DB Sodros duomenimis A. B. įmonėje dirbo nuo 2016-09-07, t. y. nuo pat įmonės įkūrimo. Inspekcija, esant duomenų prieštaringumui ir tam tikrų faktų neatitikimui pareiškėjos darbuotojų pateiktus paaiškinimus vertino kritiškai. Atsakovės vertinimu, pagrįstai buvo atsisakyta vertinti liudytojų parodymus, kaip patvirtinančius suteiktų paslaugų realumą, kadangi liudytojų parodymuose rasta neatitikimų tarp patikrinimo metu surinktos informacijos, rasta duomenų prieštaringumo, todėl liudytojų parodymai pagrįstai buvo vertinti kritiškai ir kaip nepatvirtinantys suteiktų paslaugų realumo.

Atsakovė pažymi, kad pareiškėjos pateikti elektroninio susirašinėjimo laiškai, esant išsamiai ir tinkamai atliktų ūkinių operacijų turinį, jų laiką, mąstą, apimtį atspindinčiai dokumentacijai ir apskaitai, galėtų papildyti tokius dokumentinius įrodymus ar sustiprinti jų patikimumą, bet negali jų pakeisti. Taigi elektroniniai laiškai nepatvirtina suteiktų paslaugų realumo.

Atsakovė nurodo, kad patikrinimo metu Inspekcija atlikusi išsamią analizę nustatė, jog tarp pareiškėjos ir UAB „Maerus“ sudarytoje sutartyje numatytos P. B. atliekamos funkcijos iš esmės sutampa su pareiškėjos vykdomosios direktorės funkcijomis. Tarp atliekamų P. B. funkcijų buvo nurodyta: bendravimas su tiekėjais (dėl šitos funkcijos atlikimo jau buvo pasisakyta sprendime); buhalterinės apskaitos tvarkymo organizavimu, sąskaitų savalaikiu apmokėjimu; ataskaitų apie įmonės finansinę situaciją ir įsipareigojimų su tiekėjais pateikimą įmonės akcininkui. Siekiant nustatyti ar tikrai tokias funkcijas atliko P. B. buvo išsiųstas paklausimas pareiškėjos buhalterinę apskaitą tvarkančiai įmonei UAB „Teisės ir finansų sprendimai“. Inspekcijai į pateiktus klausimus atsakė įmonės, tvarkiusios pareiškėjos buhalterinę apskaitą darbuotoja R. M., kuri pateiktame atsakyme nurodė, jog įmonės dokumentai buvo pristatomi į ofisą ir juos pristatydavo tuometinė pareiškėjos vykdomoji direktorė A. B., o po jos atleidimo I. M.. Dalį dokumentų įmonė gaudavo el. paštu, Asta ir Ingrida ruošdavo „mokėtinų sąskaitų išrašus, pavedimus patvirtindavo F. F., kuriuos paruošdavo buhalterė. Pateiktuose atsakymuose niekur nefigūruoja nei UAB „Maerus“ nei P. B., todėl nėra duomenų, kurie leistų teigti, jog minėtas funkcijas įmonėje atliko P. B.. Atsakovės vertinimu, atlikus išsamią vykdomosios direktorės ir P. B. atliekamų funkcijų analizę, pagrįstai konstatuota, jog minėtų funkcijų P. B. įmonėje neatliko, kadangi nepateikta tai patvirtinančių duomenų.

Atsakovė pažymi, jog tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nesurinkta objektyvių ir neginčijamų duomenų, jog UAB „Maerus“ pareiškėjai realiai paslaugų nesuteikė, savaime nepaneigia to fakto, jog paslaugos nebuvo suteiktos. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys leidžia teigti, kad UAB „Maerus“ pervedus už suteiktas paslaugas suteiktas lėšas – buvo siekiama jas pasisavinti įforminant realiai neįvykusias ūkines operacijas bei išvengti mokestinių prievolių teikiant melagingas PVM ir pelno deklaracijas VMI. Taigi remiantis šiuo pagrindu, pareiškėjos atžvilgiu nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl veikų nustatytų Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalyje (Sukčiavimas), tačiau pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl veikų nustatytų BK 183 straipsnio 2 dalyje (Turto pasisavinimas) ir BK 220 straipsnio 1 dalyje (Neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas). Taigi dėl išvardintų priežasčių nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą savaime nepaneigia to fakto, jog UAB „Maerus“ galėjo/negalėjo suteikti paslaugas pareiškėjai. Taip pat pažymi, kad baudžiamojoje byloje padarytos išvados neturi įtakos pareiškėjos mokestinėms prievolėms, nes, vadovaujantis LVAT nuostata, mokestinė atsakomybė ir baudžiamoji atsakomybė kyla iš skirtingas teisės šakas reglamentuojančių teisės aktų normų (LVAT 2014-04-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-575/2014). Atsižvelgiant į tai, nors byloje nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas dėl vienos nusikalstamos veikos buvo nutrauktas ir buvo pradėtas kitas ikiteisminis tyrimas, tai neturi įtakos vertinant su įformintais sandoriais susijusių aplinkybių ir įrodymų visumą mokestinėje byloje. Atsakovės vertinimu pagrįstai atsisakyta vertinti ikiteisminio tyrimo metu surinktą informaciją kaip patvirtinančią suteiktų paslaugų realumą pareiškėjai, kadangi patikrinimo metu surinkta informaciją leidžia daryti išvadą, jog paslaugos realiai nebuvo suteiktos. Šią poziciją dar labiau sustiprina tai, jog Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Kontrolės departamento I juridinių asmenų patikrinimų skyrius atliko UAB „Maerus“ mokestinį tyrimą, kurio metu nustatyta, jog UAB „Maerus“ faktiškai ekonominės veiklos nevykdė, buvo naudojama PVM sukčiavime kaip priedanga – tarpinė grandis – sandorių grandinėje visuomenei priešiškiems, neteisėtiems tikslams pasiekti UAB „Maerus“ nesuteikė paslaugų pareiškėjai.

Atsakovė nurodo, kad patikrinimo metu pareiškėja pateikė sutartį Nr. 20170111/ER1 sudarytą su UAB „Straujos prekybos sistemos“, kurioje numatyta, kad perduoti bei įdiegti „ikko“ programą ir organizuoti įmonės paskirtų darbuotojų apmokymus naudotis įranga ir įdiegta programa. Patikrinimo metu Inspekcija paprašė UAB „Straujos prekybos sistemos“ pateikti paaiškinimą dėl pareiškėjai teiktų paslaugų. Pateiktame paaiškinime UAB „Straujos prekybos sistemos“ nurodė, jog įmonės darbuotojams atliko pradinius mokymus dirbti su sistema, pažymėjo, jog pagal tarp jų ir pareiškėjos sudarytą sutartį įmonės darbuotojai nuolat yra konsultuojami ir mokomi dirbti su sistema. Pareiškėjai kiekvieną mėnesį už šias paslaugas yra išrašomos PVM sąskaitos faktūros 70 Eur per mėnesį sumai (plius 14,70 Eur PVM), kai tuo tarpu UAB „Maerus“ pagal surašytus darbų perdavimo aktus pareiškėjai analogiškas paslaugas teikė už 100 Eur + PVM, už valandą, neatsižvelgiant į darbų sudėtingumą ir kitus kriterijus. Tai šiuo atveju analogiškų paslaugų pirkimas už ženkliai didesnę kainą nėra pagrįstas ekonominio naudingumo ir protingumo kriterijais. Taip pat svarbu pažymėti, jog iš bylos medžiagos matyti, kad pats P. B. nemokėjo naudotis UAB „Straujos prekybos sistemos“ įdiegta įranga, nes kaip matyti iš vieno elektroninio laiško turinio, pačiam P. B. F. F. nurodė išmokti naudotis sistema iš Evaldo (galimai UAB „Straujos prekybos sistemos“ darbuotojas) ir Astos (galimai vykdomoji direktorė A. B.). Tai šiuo atveju tiek pareiškėjos ir paties P. B., tiek tuometinės vykdomosios direktorės paaiškinimai, jog P. B. pirmasis išmoko dirbti su sistema ir vėliau apmokė likusius darbuotojus vertinami kritiškai, kadangi tai neatitinka tikrovės, nes sistema įmonėje buvo įdiegta 2017-01-11, o sutartis su UAB „Maerus“ buvo sudaryta tik 2017-01-25, tai reiškia, kad iš UAB „Straujos prekybos sistemos“ paaiškinimo galima daryti išvadą, jog pareiškėjos darbuotojai mokėjo dirbti su sistema, kadangi jiems buvo atlikti pradiniai mokymai, įskaitant A. B., kuri savo paaiškinimuose nurodo, jog išmoko dirbti su sistema iš P. B., kuris konsultavimo paslaugas pradėjo teikti vėliau nei įmonėje buvo įdiegta „ikko“ programa, kai tuo tarpu pati dirbo nuo pat įmonės įkūrimo, t. y. nuo 2016-09-07. Taigi visa tai nepatvirtina UAB „Maerus“ suteiktų paslaugų realumo. Todėl pagrįstai konstatuota, jog minėtų funkcijų P. B. įmonėje neatliko ir nepatvirtina suteiktų paslaugų realumo pareiškėjai.

Atsakovė teigia, kad pagrįstai konstatuota, jog UAB „Maerus“ pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras, realiai pareiškėjai paslaugų nesuteikė, o tik padėjo jai panaikinti tam tikras mokestines prievoles. Patikrinimo metu buvo atlikta itin išsami analizė. Buvo apklausiami pareiškėjos buvę ir esami darbuotojai, buvo išsiųsti paklausimai ir gauti atsakymai iš įmonių turėjusių ryšių su pareiškėja, buvo atlikta išsami el. laiškų analizė, analizuotos P. B. vykdytos funkcijos ir nustatyta, kad realiai jis tų funkcijų neatliko, kadangi nebuvo rasta tai patvirtinančių patikimų įrodymų. Dalis pareiškėjos pateiktų įrodymų, kurie jos teigimu patvirtina suteiktų paslaugų faktą, vertintini kritiškai, kadangi nustatyti neatitikimai tarp pareiškėjos išsakytų teiginių ir patikrinimo metu nustatytų faktų. Taip pat pažymi, kad iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjos vadovas F. F. ir P. B. buvo pažįstami dar iki sudarant konsultavimo paslaugų sutartį su UAB „Maerus“ ir tai dar labiau sustiprina mokesčių administratoriaus išvadą, jog paslaugos realiai nebuvo suteiktos, nes sutartis su UAB „Maerus“ sudaryta 2017-01-25, o pats P. B. įmonėje pradeda dirbti tik kitą dieną, t. y. 2017-01-26, kas verčia daryti išvadą, jog sutartis sudaryta fiktyviai, siekiant gauti mokestinės naudos.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovė skundą palaikė iš esmės jame nurodytais argumentais ir prašė jį tenkinti. Atsakovės atstovas prašė skundą atmesti atsiliepime išdėstytais argumentais.

Liudytoja R. M. apklausta teismo posėdyje nurodė, jog pareiškėjai nuo 2016 m. teikė apskaitos paslaugas. Tuo metu UAB „Club & Lounge 2“ veikloje dalyvavo A. B., vadovas F. F. ir P. B.. Įmonę UAB „Maerus“ atstovavo P. B., su juo teko nemažai bendrauti. UAB „Maerus“ teikė pareiškėjai įvairias paslaugas – P. B. derino darbo sutartis, atrinkdavo darbuotojus, pateikdavo duomenis iš „ikko“ programos (atsargų likučiai, nurašymai). P. B. iš UAB „Club & Lounge 2“ gaudavo pelno-nuostolių ataskaitas. Buvo derinamas susitikimas P. B., kad pastarasis apmokytų dirbti su „ikko“ sistema. Su P. B. teko nuolat bendrauti, jis atveždavo dokumentus, buvo derinami įvairūs aspektai buhalteriniais klausimais. Inventorizacijos bus kassavaitinės, darydavo jas P. B. kartu su kitais darbuotojais – skaičiuodavo gėrimų likučius. Padarę inventorizaciją įvesdavo duomenis į „ikko“ sistemą (pvz. tam tikrų gėrimų minusas, gėrimų trūkumas, kurių gėrimų per daug, minėtų duomenų įrašymas į sistemą). Šie duomenys (ataskaita) atkeliaudavo į buhalterijos apskaitą. Kiekvieną savaitę UAB „Maerus“ buvo daromi bankiniai pavedimai. UAB „Club & Lounge 2“ gaudavo sąrašą laiškų iš P. B., už ką reikdavo apmokėti, o buhalterijos skyrius jas apmokėdavo.

Liudytojas P. B. apklaustas teismo posėdyje nurodė, jog 2016 m. spalio mėn. susitiko su UAB „Club & Lounge 2“ savininku. Sutartis su UAB „Club & Lounge 2“ 2017 m. sausio mėn. buvo sudaryta su UAB „Maerus“, o ne asmeniškai su juo, kadangi per įmonę patogiau dirbti. Nurodė, kad dar iki sudarant šią sutartį jis jau teikė paslaugas pareiškėjai. Pareiškėjai teikė įvairias paslaugas – sutarčių sudarymas, darbuotojų įdarbinimas, apmokami nauji darbuotojai, bendravimas su buhaltere, marketingo aspektai, „ikko“ sistema, inventorizacija buvo vykdoma vieną kartą per savaitę. Marketingą apėmė klubo reklamavimas, naujų klientų paieška, renginių organizavimas, pardavimų mokymai, sėkmės mokestis už „Ana Mesha“. I etapas – klubo atidarymas, jo išpopuliarinimas, II etapas – palaikymas, klubo plėtimas. UAB „Maerus“ turi ir daugiau kitų klientų – PZU „Lietuvos draudimas“, UAB „Nemita“, Investuok Lietuva, Pramonės rūmai. Kaip atlygis buvo sutartas valandinis įkainis – 100 Eur + PVM.

Liudytojas F. F. apklaustas teismo posėdyje nurodė, jog 2016 m. įkūrė verslą (UAB „Club & Lounge 2“) Vilniuje. P. B. įmonėje buvo kaip finansų konsultantas. Jis teikė kelias paslaugas – dirbo su inventorizacijos sistema, jis apmokydavo naujus darbuotojus, buvo atsakingas už darbuotojų įdarbinimą, tikrindavo inventorių. P. B. perduodavo visas sąskaitas buhalterijai. P. B. dirbo nuo 2017 m. sausio mėn. iki 2017 m. birželio-liepos mėn. (apie 6-8 mėn.). P. B. mokėsi dirbti su „ikko“ sistema, po to išmokė su ja dirbti ir kitus įmonės darbuotojus. Pardavimo – priėmimo aktuose įvardytos Ana Mesha klubo atidarymo paslaugos, atidarymo renginys. Personalą i Vilniaus klubą susirinko pats, P. B. tik pateikė asmenų gyvenimo aprašymus, su kuriais turėjo pokalbį. Nurodė, jog daugiausiai su P. B. bendravo žodžiu. Suteiktų paslaugų (P. B.) apimtis buvo aiški, kiekvieną savaitę susitikdavo su P. B. ir viską aptardavo. P. B. valandinis įkainis – 100 Eur + PVM („ikko“ sistema, analizė, ataskaitos, inventorizacija). Kiek vėliau, P. B. paslaugos tapo per brangios, todėl teko minėtų paslaugų teikimą nutraukti.

k o n s t a t u o j a:

Byloje ginčas kilo dėl Inspekcijos ir VMI sprendimų, kuriais pareiškėjai buvo apskaičiuoti papildomi PVM ir PM mokesčiai, ir Komisijos sprendimo, kuriuo buvo patvirtintas VMI sprendimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad

Pareiškėja, nesutikdama su patikrinimo aktu, Inspekcijai pateikė rašytines pastabas. Inspekcija, išnagrinėjusi patikrinimo aktą ir rašytines pastabas, 2020-08-05 sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (42.59)FR0682-348 patvirtino patikrinimo aktą ir patikrinimo aktu priskaičiuotas 14 864 Eur PVM ir 8 582 Eur PM sumas. Taip pat, vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 97 – 99 straipsnių nuostatomis, apskaičiavo 4 172 Eur PVM delspinigių ir 1 642,23 Eur PM delspinigių. Be to, vadovaudamasi MAĮ 139 straipsnio nuostatomis, pareiškėjai skyrė 30 proc. dydžio PVM baudą (4 459 Eur) ir 30 proc. dydžio PM baudą (2 575 Eur).

Pareiškėja, nesutikdama su Inspekcijos sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo pateikė skundą VMI, kuri, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2020-10-29 sprendimu Nr. 69-103 netenkino pareiškėjos skundo.

Pareiškėja, nesutikdama su VMI sprendimu, pateikė skundą Komisijai, kuri 2021-01-12 sprendimu Nr. S-1 (7-200/2020) netenkino pareiškėjos skundo.

Pareiškėja nesutinka su mokesčių administratorių sprendimais, skundą grindžia tuo, kad elektroniniai laiškai ir liudytojų parodymai patvirtina suteiktų paslaugų realumą, taip pat, kad buvo skirtas per didelis dėmesys sutartyje nurodytų veiksmų analizei.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021-04-13 sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-2102-535/2021 pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2022-02-09 nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-256-442/2022 konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl UAB „Club & Lounge 2“ prašymo apklausti liudytojus, visų pirma, privalėjo išsiaiškinti, kokias bylai turinčias reikšmės aplinkybes prašomi apklausti liudytojai gali patvirtinti. Tačiau vietoje to pirmosios instancijos teismas atmetė aptartą prašymą vien tuo pagrindu, kad byloje yra kitų įrodymų, kurių pakanka bylą išnagrinėti iš esmės, taip be pakankamo pagrindo apribodamas pareiškėjos teisę teikti teismui įrodymus bei pažeisdamas procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą administracinių bylų teisenoje. Dėl prieš tai minėtų aplinkybių, LVAT 2022-02-09 nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 13 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Šioje byloje ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus sprendimo nepripažinti pareiškėjos teisės į 14 864 PVM atskaitą bei į išlaidų pripažinimą sąnaudomis, mažinančiomis apmokestinamąjį pelną, argumentuojant, kad tikrinimui pateiktose UAB „Maerus“ 33 PVM sąskaitose faktūrose už 2017-01-01 iki 2017-12-31 laikotarpį užfiksuotos ūkinės operacijos realiai neįvyko, jose įvardintos paslaugos nebuvo suteiktos, t. y. šios PVM sąskaitos faktūros pripažintinos neturinčiomis juridinės galios.

Pažymėtina, kad ginčo tarp šalių, kad UAB „Maerus“ laikotarpiu nuo 2017-02-08 iki 2017-08-23 išrašė PVM sąskaitas faktūras už suteiktas įvairaus pobūdžio paslaugas, nėra. Visos sąskaitos apmokėtos pavedimais per AB SEB banką. UAB „Maerus“ nuo šių išrašytų PVM sąskaitų faktūrų mokėtiną 14 863,34 Eur pridėtinės vertės mokestį į valstybės biudžetą sumokėjo nustatyta tvarka ir terminais. Valstybė iš suteiktų paslaugų atsiradusį PVM yra gavusi ir žala dėl to nėra padaryta. Iš to seka, kad pirmoji prielaida teisei į PVM ataskaitą yra įrodyta.

Taigi teismui svarbu nustatyti, ar pareiškėjos iš UAB „Maerus“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytų paslaugų (Konsultacinių paslaugų pagal sutartį/Consulting Services under the contract įsigijimas) įsigijimas buvo realus, ar ūkinių operacijų turinys yra toks, koks nurodytas minėtose PVM sąskaitose faktūrose.

Ginčo klausimą reglamentuoja MAĮ, PVMĮ ir PMĮ.

Pagal PVMĮ 58 straipsnio 1 dalies nuostatas, PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui. Šio įstatymo 64 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi atitinkamą PVM sąskaitą faktūrą. Turimoje PVM sąskaitoje faktūroje ši PVM suma turi būti išskirta, o PVM mokėtojas nurodytas kaip prekių ir (arba) paslaugų pirkėjas, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Turima PVM sąskaita faktūra privalo atitikti visus šio įstatymo ir kitų jį įgyvendinančių teisės aktų reikalavimus.

Pagal PMĮ 11 straipsnio 1 dalies nuostatas, apskaičiuojant Lietuvos vieneto apmokestinamąjį pelną iš pajamų atimamos neapmokestinamosios pajamos, atskaitomi leidžiami atskaitymai ir ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai, o pagal šio straipsnio 4 dalies nuostatas, išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, gali būti grindžiamos tik juridinę galią turinčiais dokumentais, kurie privalo turėti visus buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nustatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus. Be šių rekvizitų, išlaidas, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, pagrindžiančiuose dokumentuose privalo būti nurodyti ir kiti Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti papildomi rekvizitai.

LVAT yra išaiškinęs, kad aplinkybė, jog mokesčių mokėtojas turi įstatymo reikalaujamus formaliuosius rekvizitus turinčią PVM sąskaitą faktūrą, dar pati savaime nepagrindžia jo teisės į PVM atskaitą, jeigu turimų įrodymų visuma leidžia teigti, kad ūkinė operacija neįvyko arba jos turinys yra ne toks, koks pavaizduotas buhalterinės apskaitos dokumentuose. Aplinkybė, jog mokesčių mokėtojo turimoje PVM sąskaitoje faktūroje nėra nurodyti ar neteisingai nurodyti formalieji rekvizitai, dar pati savaime nepaneigia teisės į PVM atskaitą, jei įrodymų visuma leidžia teigti, kad įvyko būtent tokio turinio ūkinė operacija, kuri atsispindi buhalterinės apskaitos dokumentuose. Padaryta išvada, jog realus ūkinės operacijos atlikimas ir šios operacijos turinį leidžiantis nustatyti įforminimas buhalterinės apskaitos dokumentais yra teisiškai reikšmingos aplinkybės, leidžiančios teigti, kad pirkėjas turi teisę į PVM atskaitą. Taigi tam, kad asmuo įgytų teisę į PVM atskaitą, būtina juridinių faktų visuma - ūkinės operacijos realus įvykdymas ir jos įvykdymo aplinkybių patvirtinimas apskaitos dokumente (PVM sąskaitoje faktūroje). Prielaidos teisei į PVM atskaitą gali atsirasti, kai: pirma, PVM mokėtojas turi prekę įsigyti ir sumokėti už ją prekės pardavėjui atitinkamą PVM sumą (pirkimo PVM); antra, PVM mokėtojas, sukūręs su šia preke pridėtinę vertę, prekę turi realizuoti. Prekės ar paslaugos įsigijimas ir jos panaudojimas PVM apmokestinamoms prekėms gaminti ar paslaugoms teikti turi būti realus, t. y. tokie veiksmai turi būti atlikti iš tiesų, o ne vien užfiksuoti buhalterinės apskaitos dokumentuose. Aplinkybė, jog mokesčio mokėtojas turi įstatymo reikalaujamus formaliuosius rekvizitus turinčią PVM sąskaitą faktūrą savaime nepagrindžia jo teisės į PVM atskaitą, jeigu turimų įrodymų visuma leidžia teigti, kad ūkinė operacija neįvyko arba jos turinys yra ne toks, koks pavaizduotas buhalterinės apskaitos dokumentuose. Pardavėjui sumokėjus PVM už realiai įvykusį prekių ar paslaugų teikimą, pirkėjo teisė jį atskaityti tampa absoliuti ir negali būti paneigta remiantis ūkinės operacijos įforminimo trūkumais. Teigiant priešingai būtų iškreipta apmokestinimo PVM esmė. LVAT pažymėjo, kad pirmenybė teikiama ūkinės operacijos turiniui, o ne ūkinės operacijos formaliems rekvizitams. Todėl vertinant, ar sąnaudos yra patvirtintos juridinę galią turinčiais dokumentais, nustatoma įvertinus, ar apskaitos dokumentai patvirtina tikrąjį ūkinės operacijos turinį. Tikrasis ūkinės operacijos turinys - tai visuma aplinkybių, kurios konkretaus mokesčių įstatymo yra pripažįstamos kaip būtina mokesčių mokėtojo teisių realizavimo sąlyga. Pagal Pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies nuostatas, leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti, jeigu šis įstatymas nenustato ko kita. Atitinkamai šios normos pagrindu konstatuotina, kad aplinkybė, kuri nagrinėjamu atveju yra būtina mokesčių mokėtojo teisių realizavimo sąlyga - tai faktiškai patirtų sąnaudų, pagrįstų juridinę galią turinčiais dokumentais, buvimas (LVAT administracinėse bylose Nr. A1-355/2004, Nr. A438-435/2010, Nr. A438-1898/2010, Nr. A556-2314/2011, Nr. A556-2320/2011, Nr. A556-1620/2010).

Įvertinus teisės aktų nuostatas, LVAT suformuotą praktiką, darytina išvada, kad esant realiai neįvykusioms ūkinėms operacijoms mokesčių mokėtojo teisė į PVM atskaitą negali būti realizuota, nes nėra PVM objekto, mokesčių mokėtojo pateikti apskaitos dokumentai, nesant vieno iš rekvizitų, t. y. ūkinės operacijos turinio, laikytini neturinčiais juridinės galios, negali būti laikomi pagrindžiančiais mokėtojo patirtas sąnaudas.

Taigi teismui svarbu nustatyti, ar mokestinėje byloje yra surinkta pakankamai faktinių duomenų, leidusių mokesčių administratoriui teigti, kad pareiškėjos tikrinimui pateiktose UAB „Maerus“ PVM sąskaitose faktūrose už 2017-01-01 iki 2017-12-31 laikotarpį užfiksuotos ūkinės operacijos realiai neįvyko, jose įvardintos paslaugos nebuvo suteiktos, t. y. šios PVM sąskaitos faktūros pripažintinos neturinčiomis juridinės galios.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 4 dalyje yra nurodyta, jog įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendra įrodinėjimo taisyklė, kuri suponuoja išvadą apie vienodą proceso šalių teisę bei pareigą teikti įrodymus. Ji, šiuo atveju, neatsiejama nuo MAĮ 67 straipsnio 1 dalies, kur pasisakyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Vadinasi, mokestinio ginčo byloje, visų pirma, mokesčių administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui. Tuo tarpu mokesčių mokėtojui, siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimą, nepakanka apsiriboti įrodymais nepagrįstų paaiškinimų, kontrargumentų teikimu. Pagal MAĮ 67 straipsnio 2 dalį mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokius įrodymus, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro mokesčių administratorius. Tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (LVAT sprendimai administracinėse bylose Nr. A11–648/2003, Nr. A1-203/2005, Nr. A17-301/2007).

Teismas, įvertinęs byloje esamus įrodymus, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, pareiškėjos ir mokesčių administratoriaus pateiktus motyvus, negali sutikti su atsakovės argumentais, ir palaiko pareiškėjos poziciją. Šiuo atveju teismas nesutinka su atsakovės vertinimu, jog pareiškėja nepateikė pakankamai įrodymų, kurie patvirtintų 2017-01-25 Konsultavimo paslaugų sutartyje nustatytų veiksmų atlikimo seką.

Bylos medžiaga ir teismo posėdžio metu pateikti liudytojų paaiškinimai patvirtina, jog iš UAB „Maerus“ (P. B.) pareiškėjos buvo užsakomos įvairaus pobūdžio ir plačios apimties paslaugos nuo darbuotojų darbo sutarčių rengimo, naujų darbuotojų paieškos ir atrankos, bendravimo su tiekėjais, nuomos sutarčių rengimo, patalpų nuomai paieškų ir bendravimo su brokeriais, kompiuterinės apskaitos sistemos įdiegimo, darbuotojų apmokymo dirbti su kompiuterine „ikko“ sistema, inventorizacijų atlikimo, bendravimo su buhalterija, tiekėjais, renginių kuravimu, naujų projektų vertinimu ir kt. Kaip matyti, pareiškėja atsakovei pakankamai aiškiai ir išsamiai bei pateikiant tai pagrindžiančius įrodymus, nurodė kokiu tikslu buvo pasamdytas P. B., t. y. klubo atidarymo, jo strateginės veiklos plano, veiklos optimizavimo, darbuotojų įdarbinimo, jų apmokymo, kontroliavimo, inventorizacijos veiksmams atlikti. Minėtų paslaugų suteikimą patvirtina tiek į bylą pateiktos sąskaitos faktūros, priėmimo-perdavimo aktai, tiek el. susirašinėjimas ir liudytojų parodymai.

Teismo vertinimu, bylos medžiaga ir pateikti liudytojų paaiškinimai (kas šioje byloje labai svarbu, atsižvelgiant į tai, jog teikiamos paslaugos yra nematerialaus pobūdžio) akivaizdžiai patvirtina, jog atsakovė neįrodė, o Komisija nepagrindė atsakovės nurodomos pozicijos, kad UAB „Maerus“ atstovaujama P. B. realiai jokių paslaugų pareiškėjai nesuteikė.

Bylos duomenys ir liudytojų duoti parodymai teismo posėdžio metu patvirtina, jog prieš pradendant bendradarbiavimą P. B. elektroniniu laišku kreipėsi į pareiškėją su gyvenimo aprašymu. Kaip matyti 2016-11-05 el. laišku P. B. pareiškėjos vadovui F. F. ir Nadži nusiuntė gyvenimo aprašymą. 2016-11-06 el. laiškais P. B. ir Nadži sutarė dėl darbo pokalbio. 2016-11-10 ir 2016-11-11 el. laiškais tarp pareiškėjos vadovo F. F. ir P. B. vyko bendravimas įvairiais klausimais (pareiškėjos vadovas F. F. įvardijo kokius pagrindinius darbus P. B. turėtų atlikti jei būtų pasamdytas). Taigi iš to seka, jog iki sudarant 2017-01-25 konsultavimo paslaugų teikimo sutartį, bendravimas tarp P. B. ir pareiškėjos (jos darbuotojų F. F. ir Nadži) buvo vykdomas. Be kita ko, 2016-11-10 ir 2016-11-11 pareiškėjos vadovas F. F. el. paštu P. B. informavo apie numatomus planus, jog jam reikės perprasti visą buhaletrinę apskaitą ir sukontroliuoti jos perdavimą iš vienos buhalterinės įmonės kitai, taip pat išmokti naudotis „ikko“ sistema, o vėliau šiomis žiniomis pasidalinti su kitais pareiškėjos darbuotojais. Pareiškėjos vadovas F. F. el. paštu (2016-11-10) nurodė, jog pabandymui paslaugos bus teikiamos apie mėnesį. Sutartis tarp pareiškėjos ir UAB „Maerus“ buvo sudaryta 2017-01-25, t. y. taip kaip buvo tartasi dar iki suteikiant minėtas konsultavimo paslaugas. Kaip matyti, šias aplinkybes teismo posėdžio metu patvirtino tiek pareiškėjos vadovas F. F., tiek pats P. B.. F. F. teismo posėdžio metu nurodė, jog jam buvo nesvarbu, ar paslaugas teiks UAB „Maerus“ ar P. B., kad P. B. teikė jam konsultavimo paslaugas nuo 2017 m. sausio mėn. iki 2017 m. birželio-liepos mėn., tačiau vėliau šių paslaugų buvo atsisakyta, kadangi jų įkainis tapo jiems nepriimtinas. P. B. teismo posėdžio metu tvirtino, jog sutartis buvo sudaryta 2017-01-25, tačiau realiai dar iki sudarant rašytinę sutartį jau buvo teikiamos konsultavimo paslaugos. Šiuo atveju teismas negali sutikti su atsakovės vertinimu, jog paslaugos negalėjo būti teiktos iki 2017-01-25, kadangi iki tol nebuvo sudaryta rašytinė sutartis. Kaip matyti, P. B. teikiamos paslaugos pareiškėjai yra specifinės tuo, jog jos yra nematerialaus pobūdžio. Iš teismo posėdžio metu liudytojų duotų parodymų matyti, jog P. B. konsultavo pareiškėjos darbuotojus tokiais klausimais, kaip naujų klientų pritraukimas, įvairių strategijų kūrimas ir vertinimas, bendravimas apskaitos klausimais, rinkodaros klausimais ir kt. Kaip matyti, pagal pareiškėjos vadovo pateiktus paaiškinimus teismo posėdžio metu, esminė sąlyga samdant P. B. buvo jo nepriklausomumas ir nepavaldumas įmonei. Teismo vertinimu, pareiškėjos pateikti įrodymai yra pakankami, jog patvirtintų, kad tarp pareiškėjos ir P. B. vyko bendradarbiavimas (realus P. B. paslaugų teikimas) dar iki pasirašant sutartį (t. y. iki 2017-01-25).

Dėl 2017-01-25 Konsultavimo paslaugų sutarties sąlygų vertinimo pažymėtina, jog iš 2017-01-25 Konsultavimo paslaugų sutarties turinio matyti, jog šalys susitarė, kad užsakymai reiškia bet kokį paslaugų gavėjo pageidavimą dėl numatomų konsultavimo paslaugų teikimo žodžiu ar raštu (Konsultavimo paslaugų sutarties 1 punktas). Iš esmės, tokia sąlyga konkrečiai buvo siekta to, jog paslaugos galėtų būti teikiamos tiek raštu, tiek žodžiu. Pareiškėjos vadovas F. F. teismo posėdžio metu apklaustas liudytoju patvirtino, jog P. B. konsultavimo paslaugas jam teikė žodžiu, jie susitikdavo ir aptardavo klubo veikimo strategiją, planus, problemas kiekvieną savaitę. Taigi šiuo atveju teismo vertinimu, lieka neaišku, kokiu būdu pareiškėja galėjo nesilaikyti 2017-01-25 Konsultavimo paslaugų sutarties esminių sąlygų. Komisijos argumentai, jog bendradarbiavimas turėjo būti paremtas konkrečia rašytine informacija, duomenimis, iš kurių būtų galima pamatyti, kad būtent konkreti paslauga buvo suteikta yra nepagrįsti, kadangi kaip jau buvo minėta prieš tai, konsultavimo paslaugos buvo teiktos žodžiu. Taigi, teismo vertinimu, šiuo atveju 2017-01-25 Konsultavimo paslaugų sutarties esminių sąlygų buvo laikomasi.

Pažymėtina, jog prielaida teisei į PVM atskaitą atsirasti yra mokesčių mokėtojo atlikti prekės įsigijimo ir su šia preke sukurtos pridėtinės vertės realizavimo veiksmai. Prekės ar paslaugos įsigijimas ir jos panaudojimas PVM apmokestinamoms prekėms gaminti ar paslaugoms teikti turi būti realūs, t. y. tokie veiksmai turi būti atlikti iš tiesų, o ne vien užfiksuoti buhalterinės apskaitos dokumentuose. Tai, jog mokesčių mokėtojas turi įstatymo reikalaujamus formaliuosius rekvizitus turinčią PVM sąskaitą – faktūrą, savaime nepagrindžia jo teisės į PVM atskaitą, jeigu turimų įrodymų visuma leidžia teigti, kad ūkinė operacija neįvyko arba jos turinys yra ne toks, koks pavaizduotas buhalterinės apskaitos dokumentuose. Jeigu buhalterinės apskaitos dokumentai, kuriais remdamasis mokesčių mokėtojas siekia įgyti teisę į PVM atskaitą, yra įforminti netinkamai ir tai neleidžia nustatyti tikrojo ūkinės operacijos turinio, įrodyti tikrąjį ūkinės operacijos turinį turi į PVM atskaitą pretenduojantis mokesčių mokėtojas. Jei mokesčių mokėtojas dalyvaudamas ūkinėje operacijoje elgiasi nesąžiningai, t. y. žino ar atsižvelgiant į teisiškai reikšmingas aplinkybes turi galimybę žinoti, kad pardavimo PVM nėra sumokėtas ar nebus sumokėtas, jis teisę į PVM atskaitą praranda. Mokesčių administratorius turi pateikti įrodymus, keliančius abejonių mokesčių mokėtojo sąžiningumu. Į PVM atskaitą pretenduojantis mokesčių mokėtojas turi įrodyti, kad apie kontrahento veiklos neteisėtumą nežinojo arba neturėjo galimybės žinoti (LVAT 2004 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-355/2004).

Pareiškėja teigia, kad jog Inspekcija nepagrįstai nepripažino el. laiškų kaip įrodymų, jog paslaugos buvo realiai suteiktos. Be kita ko, pareiškėjos vertinimu, dalies el. laiškų priimdama ginčijamą sprendimą Komisija išvis nevertino, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog konsultavimo paslaugos pareiškėjai teiktos nebuvo.

Pažymėtina, kad į bylą yra pateiktas 2017-01-26 el. laiškas, kuriuo P. B. bendrauja su buhaltere dėl darbo sutarčių (priedas Nr. 15, l. 52), 2017-01-31 el. laiškas, kuriame P. B. susirašinėja su M. Ž. dėl darbo sutarties keitimo (priedas Nr. 16, l. 2), 2017-02-14 el. laiškas, kuriame P. B. susirašinėja su M. Ž. dėl darbuotojo J. A. pareigų patikslinimo (priedas Nr. 16, l. 6.), 2017-03-02 el. laiškas, kuriame P. B. susirašinėja su M. Ž. dėl apmokėjimo (priedas Nr. 16, l. 7), P. B. el. laiškas buhalterei dėl atlyginimų apskaičiavimo (priedas Nr. 16, l. 10), el. laiškas P. B. buhalterei ir apskaitą tvarkančiai R. M. dėl darbuotojų dirbtų darbo valandų ir atlyginimų (priedas Nr. 15, l. 5-6), 2017-02-07 el. laiškas P. B. buhalterei, kuriuo klausiama, kaip išmokėti darbuotojams gautus banko kortele arbatpinigius 9priedas Nr. 15, l. 30-32), 2017-03-02 el. laiškas P. B. buhalterei dėl atlyginimų darbuotojams išmokėjimo (priedas Nr. 15, l. 33), 2017-02-09 el. laiškas P. B. buhalterei, kuriuo klausiama naujai įdarbinto darbuotojo asmens kodo (priedas Nr. 15, l. 36), 2017-02-09 el. laiškas P. B. buhalterei apie tai, kad vakare vyks darbuotojų susirinkimas (priedas Nr. 15, l. 36), 2017-02-09 el. laiškas P. B. buhalterei, kuriuo jis atsiunčia naujai įdarbinimo asmens asmens duomenis (priedas Nr. 15, l. 37), 2017-01-18 el. laiškas. P. B. buhalterei, kad jis susitiks su būsima darbuotoja, kur nurodyta, kokias pareigas ji užims (priedas Nr. 15, l. 40), 2017-01-18 el. laiškas buhalterės P. B., kuriuo nurodoma, kad vienam darbuotojui keisis pareigos ir alga (priedas Nr. 15., l. 41), 2017-01-18 el. laiškas P. B. buhalterei, kur nurodoma projekto vadovo duomenys ir nurodoma už ką jis bus atsakingas (priedas Nr. 15. L. 42), 2017-01-23 el. laiškas P. B. buhalterei, kuriame siunčiami kelių asmenų duomenys įdarbinimui (priedas Nr. 15, l. 44), 2017-01-25 el. laiškas P. B. buhalterei, kuriame nurodoma, kad dar bus priimami dirbti keli nauji žmonės (priedas Nr. 15, l. 50), 2017-01-26 el. laiškas P. B. buhalterei su prašymu atsiųsti pirminę darbo sutartį (priedas Nr. 15, l. 52), 2017-02-06 el. laiškas P. B. buhalterei, kad pateiktų duomenis, ar darbuotojai buvo sumokėtas atlyginimas (priedas Nr. 15, l. 59), 2017-04-10 el. laiškas P. B. buhalterei, kad atsiųs sąskaitą vėliau, nes šiuo metu veda mokymus(priedas Nr. 19, l. 23), 2017-08-31 el. laiškas P. B. buhalterei su darbuotojų sąrašu, iš kurio matyti, kad nuo 2017 m. sausio mėn. buvo įdarbinta 18 naujų darbuotojų (priedas Nr. 17). Įvertinęs minėtus rašytinius įrodymus bei teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymus susijusius su pareiškėjos darbuotojų atranka ir įdarbinimu, teismas prieina prie išvados, kad priešingai nei teigia atsakovas, byloje yra įrodytas priėmimo- perdavimo aktuose nurodytų P. B. paslaugų teikimas susijęs su darbuotojų atranka, įdarbinimu, darbo sutarčių rengimu.

Pareiškėjos vertinimu, atsakovė be pagrindo konstatavo, jog UAB „Maerus“ paslaugų susijusių su „ikko“ sistemos mokymais pirkimas, įvertinus kad „ikko“ sistema buvo pirkta ir įdiegta UAB „Straujos prekybos sistemos“, vadovaujantis tiek ekonominio naudingumo, tiek protingumo kriterijais buvo nepagrįstas.

Pažymėtina, jog bylos medžiaga patvirtina, jog „ikko“ sistema buvo nupirkta ir įdiegta iš UAB „Straujos prekybos sistemos“, UAB „Straujos prekybos sistemos“ atliko ir pradinius pareiškėjos mokymus, t. y. buvo nupirktas bazinis programinis įrangos paketas, kurį reikėjo konkrečiai pritaikyti pareiškėjos veikloje ir atlikti pradinius darbo su sistema apmokymus. Teismo vertinimu, mokesčių administratorius konstatuodamas, kad UAB „Maerus“ paslaugų susijusių su „ikko“ sistemos mokymais pirkimas vadovaujantis tiek ekonominio naudingumo, tiek protingumo kriterijais buvo nepagrįstas, nepagrįstai apsiribojo tik mokymų įkainių vertinimu pagal UAB „Straujos prekybos sistemos“ sutartyje nustatytus dydžius, nevertindamas ir netirdamas kokius darbus, kokios apimties ir kas atliko, kad „ikko“ sistema būtų pritaikyta pareiškėjos veiklai (naktinio klubo veiklai) ir kad sistema sklandžiai veiktų, t. y. nevertino konkrečių UAB „Straujos prekybos sistemos“ ir UAB „Maerus“ pareiškėjai teiktų su „ikko“ sistemą susijusių paslaugų, todėl nepagrįstai konstatvo, kad paslaugos buvo tapačios. Pažymėtina, jog iš bylos medžiagos matyti, jog UAB „Straujos prekybos sistemos“ numatytas įkainis apėmė tik sistemos įdiegimą ir pareiškėjos atstovo, t. y. P. B. konsultavimą ir mokymą, o visų kitų likusių darbuotojų apmokymu ir darbo su sistema kontroliavimu buvo atsakinga pati pareiškėja ir ji šias paslaugas pirko iš UAB „Maerus“. Tai patvirtina byloje apklaustų liudytojų (R. M., P. B., F. F.) parodymai, iš kurių matyti, kad UAB „Straujos prekybos sistemos“ darbuotojas Evaldas iš pradžių dirbti su sistema išmokė P. B., būtent kuris vėliau dirbti su „ikkos“ sistema apmokė visus likusius pareiškėjos darbuotojus tame tarpe ir liudytoja apklaustą R. M.. Pažymėtina, kad R. M. teismo posėdžio metu paaiškino, kad UAB „Straujos prekybos sistemos“ tik įdiegė programą, tačiau neteikė tokių paslaugų, kurių metu buvo apmokama kaip dirbti su „ikko“ sistema. Nurodė, jog jai reikėjo specifinių ataskaitų, todėl ją kaip jas susirasti ir kaip eksportuoti į kitas programas išmokė P. B.. Kol ji nemokėjo dirbti su „ikko“ sistema visus duomenis jai siųsdavo P. B.. Teismo posėdžio metu P. B. teikdamas paaiškinimus nurodė, jog su „ikko“ sistema jį išmokė dirbti UAB „Straujos prekybos sistemos“ darbuotojas, o po to kai sistema buvo įdiegta pas pareiškėją, P. B. išmokė su ja dirbti kitus pareiškėjos darbuotojus. Teismo posėdžio metu pareiškėjos vadovas F. F. taip pat paantrino, jog P. B. pats apmokė klubo darbuotojus kaip dirbti su „ikko“ sistema. Taip pat nurodė, jog P. B. apmokė pareiškėjos buhalterę dirbti su „ikko“ sistema, tačiau tai užtruko (3-4 mėn.) kadangi buvo tam tikrų problemų ir sunkumų. Atsižvelgus į nurodytus liudytojų parodymus, atmetama kaip nepagrįsta atsakovės padaryta išvada, kad UAB „Maerus“ paslaugų susijusių su „ikko“ sistemos mokymais pirkimas, įvertinus kad „ikko“ sistema buvo pirkta ir įdiegta UAB „Straujos prekybos sistemos“, vadovaujantis tiek ekonominio naudingumo, tiek protingumo kriterijais buvo nepagrįstas. Priešingai, pareiškėja pateikė pakankamai įrodymų bei paaiškinimų, patvirtinančių konsultavimo paslaugų sutartyje nustatytų veiksmų atlikimo seką, šiuo konkrečiu atveju susijusią su P. B. vykdytų darbuotojų apmokymų naudotis „ikko“ sistema.

Teismas nesutinka ir su atsakovės argumentais, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-06-03 nutarimo Nr. 719 „Dėl inventorizacijos taisyklių patvirtinimo“ 14 punkto nuostatomis, P. B. negalėjo dalyvauti inventorizacijose, kadangi jis nėra pareiškėjos darbuotojas. Pažymėtina, kad pareiškėjos veikloje vykdyta kassavaitinė inventorizacija buvo susijusi su pareiškėjos veiklos įdiegta „ikko“ sistema, jos pagalba siekiant apskaityti kiek kas savaitę parduodama alkoholinių gėrimų, koks jų likutis, kokių kokteilių pardavimas pareiškėjai yra pelningiausias, kas neatitinka minėto nutarimo 5.2 punkte reglamentuoto inventorizacijos apibrėžimo (inventorizacija – turto ir įsipareigojimų patikrinimas ir jų faktiškai rastų likučių palyginimas su buhalterinės apskaitos duomenimis). Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad atsakovas neišsiaiškinęs „ikko“ sistemos paskirties ir veikimo principų nepagrįstai ją sutapatino su kasos aparato sistema, todėl padarė klaidingą išvadą, kad pareiškėjos veikloje atlikta inventorizacija turėjo atitikti minėtu nutarimu patvirtintas inventorizacijos taisykles ir kad inventorizacijas galėjo atlikti tik taisyklių 14 punkte numatyti subjektai.

Pažymėtina, kad teismo vertinimu, bylos medžiaga ir pateikti liudytojų paaiškinimai (kas šioje byloje labai svarbu, atsižvelgiant į tai, jog teikiamos paslaugos yra nematerialaus pobūdžio) akivaizdžiai patvirtina, jog P. B. teikė pareiškėjai ir ataskaitų ruošimo bei rinkodaros plano kūrimo paslaugas, kad jis išmano darbo specifiką su „ikko“ sistema bei naktinio klubo veikla. Teismo posėdžio metu apklaustas liudytoju P. B. nuosekliai ir rišliai paaiškino apie visas pareiškėjai teiktas paslaugas, kurios yra aprašytos priėmimo – perdavimo aktuose. P. B. pažymėjo, kad tokias konsultavimo paslaugas teikė ne tik UAB „Maerus“, bet ir kitiems asmenims, šia veikla užsiima daug metų.

Taigi, teismas pažymi, jog šiuo atveju atsakovė neįvertino tai, jog mokestiniuose ginčuose yra taikomas turinio viršenybės prieš formą principas, kurio veikimas pasireiškia tuo, kad „Mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai“. Dėl šios priežasties atsakovė nepagrįstai susikoncentravo į PVM sąskaitos faktūrose bei priėmimo perdavimo aktuose nurodomų paslaugų aprašymą, nevertindamas visumos įrodymų pagrindžiančių faktą jog UAB „Maeurs“ teikė paslaugas pareiškėjai. Tuo pačiu pastebėtina, jog atsakovės atstovas teismo posėdžio metu laikėsi pozicijos, kad pareiškėja paslaugų suteikimo faktą grindžia tik liudytojų paaiškinimais, el. laiškais, priėmimo-perdavimo aktais, tačiau šių įrodymų nepakanka, kadangi kiekviena paslauga vertinama individualiai, ji turi būti aprašoma individualiai. Visgi teismo posėdžio metu paprašytas detalizuoti kokių įrodymų būtų pakakę įrodyti ginčytinų paslaugų teikimą, konkretaus atsakymo nepateikė. Tokiu būdu teismas vertina, jog tokiais atsakovės veiksmais įrodinėjimo pareiga nepagrįstai yra perkeliama pareiškėjai, kadangi pati atsakovė negali suformuluoti aiškios pozicijos, kokių būtent dokumentų ir/ar įrodymų reikia. Taigi prieš tai minėti atsakovės argumentai dėl trūkstamų įrodymų atmestini, kadangi pati atsakovė negali tinkamai pagrįsti savo pozicijos dėl trūkstamų byloje įrodymų.

Teismo vertinimu, paslaugų suteikimo faktą pagrindžia ir byloje esanti 2019 m. rugpjūčio 12 d. konsultacinė specialisto išvada dėl UAB „Maerus“ suteiktų paslaugų pareiškėjai. Minėtoje išvadoje nurodyta, jog konsultavimo paslaugos be apribojimų apima paslaugų gavėjo konsultavimą verslo valdymo, marketingo, rinkodaros srityse, komercinio pobūdžio ar kitokius patarimus, atsakymus į klausimus ar nuomonių pateikimą, ir esant poreikiui – renginių organizavimo, reikiamo personalo parinkimo, kitų susijusių paslaugų teikimą. Be kita ko, joje išsamiai aprašyti paslaugų pirkėjos pareiškėjos priėmimo – perdavimo aktai (kurie taip pat yra tarp bylos rašytinių duomenų), kuriuose surašytos paslaugų perdavimo datos, paslaugų pavadinimai, trukmė ir vertė. Pažymėtina, jog visuose šiuose pateiktuose perdavimo – priėmimo aktuose įrašyta, kad – užsakovas (pareiškėja) dėl atliktų paslaugų kokybės jokių pretenzijų neturi. Iš to seka, kad konsultavimo paslaugų teikėjas UAB „Maerus“ tinkamai teikė pagalbą konsultacijomis bei patarimais, susijusiais su verslo valdymu ūkio subjektui pareiškėjai ir tuo pačiu įvykdė savo įsipareigojimus numatytus 2017-01-25 Konsultavimo paslaugų sutartyje. Nors atsakovės atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog pateikti priėmimo – perdavimo aktai nėra išsamūs, kadangi juose nėra pakankamai detalizuojamos suteikiamos paslaugos, tačiau nenurodė jokio teisės akto, kuriame būtų reglamentuota, kad suteikiant konsultacines paslaugas priėmimo – perdavimo aktas turi būti rašomas ir kaip jame turi būti aprašoma suteikiama paslauga bei kokio detalumo paslaugos suteikimo aprašymas turi būti. Todėl tokie atsakovės atstovo argumentai vertinami kaip abstraktūs, neparemti jokiais teisės aktais, todėl atmetami kaip nepagrįsti.

Nors į bylą yra pateiktas Kauno apygardos prokuratūros 2019-05-03 nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą UAB „Maerus“ atžvilgiu, kuriame nurodyta, jog negauta objektyvių ir neginčijamų duomenų apie tai, kad UAB „Maerus“ negalėjo suteikti bei nesuteikė paslaugų UAB „Club & Lounge 2”, tačiau teismo įsitikinimu, nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą savaime nepaneigia to fakto, jog UAB „Maerus“ galėjo/negalėjo suteikti paslaugas pareiškėjai. Teismas pažymi, kad minėtame procesiniame dokumente padarytos išvados neturi įtakos šioje administracinėje byloje nagrinėjamoms pareiškėjos mokestinėms prievolėms, nes, vadovaujantis LVAT nuostatomis, mokestinė atsakomybė ir baudžiamoji atsakomybė kyla iš skirtingas teisės šakas reglamentuojančių teisės aktų normų.

Pažymėtina ir tai, kad atsakovės atstovas kaip dar vieną ginčijamų sprendimų turinį patvirtinantį įrodymą pateikė į bylą Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 8 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtMzYtMTA3Ni8yMDIy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-36-1076/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-36-1076/2022">1A-36-1076/2022</a> P. B. atžvilgiu. Minėtu nuosprendžiu P. B. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas numatytas Baudžiamojo kodekso 222 str. 1 d. (apgaulingas finansinės apskaitos tvarkymas ir (arba) organizavimas) bei Baudžiamojo kodekso 183 str. 2 dalyje (didelės vertės turto pasisavinimas), konstatavus, jog P. B. UAB „Maerus“ PVM deklaracijų langeliuose Nr. 35 pateikė neteisingus duomenis apie pajamas ir pelną taip padarydamas valstybei žalą bei P. B. neteisėtai pasisavino UAB „Maerus“ lėšas.

ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Taigi neįrodinėtinomis aplinkybėmis, t. y. prejudiciniais faktais laikomi kitoje administracinėje byloje nustatyti faktai, jeigu nagrinėjamoje byloje ir išnagrinėtoje byloje dalyvauja tie patys asmenys. Visgi teismo vertinimu, šis nuosprendis su nagrinėjama byla nėra susijęs, kadangi nei bylos šalys, nei įrodinėjimo dalykas nesutampa, todėl Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 8 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtMzYtMTA3Ni8yMDIy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-36-1076/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-36-1076/2022">1A-36-1076/2022</a> nebus vertinamas.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta teismas konstatuoja, jog mokesčių administratoriaus bei Komisijos išvados ginčijamuose sprendimuose yra vertinamos kaip nepagrįstos. Bylos duomenims nustatyta, jog pareiškėja pateikė pakankamai įrodymų, pagrindžiančių konkrečių įsigytų paslaugų pardavimo faktą, t. y. ryšio tarp šių paslaugų įsigijimo bei jų panaudojimo pareiškėjos veikloje, susijusioje su pajamų uždirbimu. Teismas laiko, kad pareiškėja savo poziciją pagrindė svariais argumentais, kurie iš esmė paneigia mokesčių administratoriaus padarytas išvadas. Atkreiptinas dėmesys, kad mokesčių mokėtojas, vadovaudamasis MAĮ 67 straipsnio 2 dalimi, siekdamas paneigti apskaičiuotas sumas, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos, nepakanka apsiriboti abstrakčiais paaiškinimais, spėjimais, pareiškėja turi pateikti tokius įrodymus, kurie suponuotų priešingą išvadą, nei daro mokesčių administratorius, ką šiuo atveju pareiškėja ir padarė.

Atsižvelgus į tai konstatuotina, jog pareiškėjos skundas yra pagrįstas ir tenkintinas, todėl panaikintini skundžiami VMI 2020-10-29 sprendimas Nr. 69-103, Inspekcijos 2020-08-05 sprendimas Nr. (42.59)FR0682-348) ir Komisijos 2021-01-12 sprendimas Nr. S-1(7-200/2020. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2 punktas). Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamoje byloje buvo vertinamas jau pakartotinis pareiškėjos mokestinis patikrinimas, o pateiktų į bylą įrodymų teismui pakako konstatuoti, kad pareiškėjos tikrinimui mokesčių administratoriui pateiktose UAB „Maerus“ PVM sąskaitose faktūrose už 2017-01-01 iki 2017-12-31 laikotarpį užfiksuotos ūkinės operacijos realiai įvyko, jose įvardintos paslaugos buvo suteiktos, dėl ko pareiškėja vadovaujantis PVMĮ 58 straipsnio 1 dalies nuostatomis įgijo teisę į 14 864 PVM atskaitą bei išlaidų pripažinimą sąnaudomis, mažinančiomis apmokestinamąjį pelną, todėl atsakovės prašymas panaikinus ginčijamus sprendimus grąžinti bylą dar kartą nagrinėti mokesčių administratoriui netenkinamas.

Nors proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėsto daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Be to, paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Pareiškėja teismui pateikė prašymą priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Pareiškėja byloje pateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus: 2022-05-31 PVM sąskaitą faktūrą Nr. EV-22-043 (pasirengimas teismo posėdžiui 3 val., atstovavimas teismo posėdyje 3 val., atstovavimas teismo posėdyje, baigiamųjų kalbų rengimas 6 val., (800 Eur)), 2022-03-30 PVM sąskaitą faktūrą Nr. EV-21-020 (skundo parengimas Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir atstovavimas ginče 1 vnt. (1 000 Eur)), 2020-12-23 PVM sąskaitą faktūrą Nr. EV-20-076 (teisinės paslaugos – skundas Komisijai, atstovavimas teismo posėdyje (1 000 Eur)), 2020-08-27 PVM sąskaitą faktūrą Nr. EV-20-048 (rašytinių pastabų rengimas dėl 2020-06-12 patikrinimo akto, skundo centriniam mokesčių administratoriui rengimas 1 vnt. (1 000 Eur)), 2019-12-17 PVM sąskaitą faktūrą Nr. EV-19-082 (rašytinių pastabų dėl Inspekcijos akto parengimas (500 Eur)), 2021-05-18 sąskaita už teisines paslaugas Nr. 9/2021 (skundo parengimas LVAT (700 Eur)). Taip pat pateikti sąskaitos išrašai: 2021-03-09 (1 000 Eur), 2020-08-31 (1 000 Eur), 2021-05-19 (1 000 Eur), 2021-06-10 (700 Eur).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos). Rekomendacijų 7 punktas įtvirtina, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Pareiškėjos prašoma priteisti 5 000 Eur suma už teisines paslaugas atitinka maksimalų Rekomendacijose numatytą dydį, todėl laikytina pagrįsta ir priteistina pareiškėjai iš atsakovės.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Club & Lounge 2“ skundą tenkinti.

Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2020 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 69-103, panaikinti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2020 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. (42.59)FR0682-348), panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos vyriausybės 2021 m. sausio 12 d. sprendimą Nr. S-1(7-200/2020).

Priteisti pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „Club & Lounge 2“ (juridinio asmens kodas: 304315612) iš atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 5 000 Eur (penkis tūkstančius eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė