Dėl Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007-09-03 pažymos Nr. 114Z-18 apie nebaigtą statybą be esminių nukrypimų nuo projekto panaikinimo, bei įpareigojimo UAB „Domus patria“ per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, savo ir kitų atsakovų lėšomis nugriauti statomo gyvenamojo namo ir pirties pamatus, bei sutvarkyti statybvietę

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-162-198/2013

teisėjas Rimvydas Žukauskas Teisminio proceso Nr. 2-54-3-00090-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

44.5.2.8;114.11;121.14;121.21

PA NEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 2 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Jonaitienės (pranešėja),

kolegijos teisėjų: Laimanto Misiūno, Birutės Valiulienės

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento ir UAB „Domus patria“ atstovo advokato J. K. apeliacinius skundus dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos civilinių bylų prokuratūros vyriausiojo prokuroro ieškinį pareikštą ginant viešąjį interesą atsakovams D. K., Zarasų rajono savivaldybės administracijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui, UAB „Domus patria“, UAB „Konstrukcijų projektai“, tretiesiems asmenims Gražutės regioninio parko direkcijai, Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl 2005-04-15 Zarasų rajono savivaldybės administracijos Nuolatinės statybos komisijos protokolo Nr.53, Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyriausios architektės 2005-05-23 parengto projektavimo sąlygų sąvado Nr. 82, 2005-11-25 Zarasų rajono savivaldybės administracijos Nuolatinės statybos komisijos protokolo Nr.174, 2006-06-14 Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. I-409 „Dėl statybos leidimo išdavimo D. K.“ ir jai išduoto statybos leidimo Nr. 33, 2007-08-03 Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo „Dėl statybos leidimo išdavimo UAB „Konstrukcijų projektai“ ir šiai bendrovei išduoto statybos leidimo Nr. 129, pripažinimo negaliojančiais, taip pat dėl Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007-09-03 pažymos Nr. 114Z-18 apie nebaigtą statybą be esminių nukrypimų nuo projekto panaikinimo, bei įpareigojimo UAB „Domus patria“ per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, savo ir kitų atsakovų lėšomis nugriauti statomo gyvenamojo namo ir pirties pamatus, bei sutvarkyti statybvietę ir

n u s t a t ė:

ieškovas, gindamas viešą interesą prašė pripažinti negaliojančiais: 2005-04-15 Zarasų rajono savivaldybės administracijos Nuolatinės statybos komisijos protokolą Nr.53, Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyriausios architektės 2005-05-23 parengtą projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 82, 2005-11-25 Zarasų rajono savivaldybės administracijos Nuolatinės statybos komisijos protokolą Nr.174, 2006-06-14 Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą Nr.I-409 „Dėl statybos leidimo išdavimo D. K.“ ir jai išduotą statybos leidimą Nr. 33, 2007-08-03 Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą „Dėl statybos leidimo išdavimo UAB „Konstrukcijų projektai“ ir šiai bendrovei išduotą statybos leidimą Nr. 129, bei panaikinti Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007-09-03 pažymą Nr. 114 Z-18 apie nebaigtą statybą be esminių nukrypimų nuo projekto. Nurodė, kad visi šie administraciniai aktai yra neteisėti. Nurodė, kad administraciniai subjektai, išduodami nurodytus aktus, turėjo vadovautis LR Miškų ir su juo susijusiais įstatymais, kurie reglamentavo statybų miško žemėje tvarką. Pagal LR Miškų įstatymo 11 str. 1 d., miško žemė kitomis naudmenomis gali būti paverčiama tik išimtiniais atvejais, LR Vyriausybės nustatyta tvarka derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus. Tik pakeitus miško žemės paskirtį, gali būti sprendžiama dėl pastatų statybos tokiame sklype. LR Vyriausybės 2002-05-09 nutarimu Nr. 641 patvirtintos Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos 1 p. nurodyta, kad visų suinteresuotų asmenų interesai, keičiant miško žemės paskirtį, derinami rengiant teritorijų planavimo dokumentus ir atliekant viešąjį svarstymą. Sprendžiant statybos leidimo ir kitų ieškinyje nurodytų administracinių aktų išdavimo klausimus, buvo vadovautasi LR Vyriausybės 1995-12-22 nutarimu patvirtintu Statybų privačioje žemėje reglamentu. 2006-03-14 LR Konstitucinis teismas priėmė nutarimą, kuriame nurodė, kad LR Vyriausybės 1995-12-22 nutarimu Nr.1608 patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 2 p. nuostata, „ Miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai“, ta apimtimi, kuria miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, prieštarauja LR Konstitucijos 94 str. 2 p., 7 p., konstituciniam teisinės valstybės principui, LR Miškų įstatymo 2 str. 3 d. (2001-04-10 redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) ir Žemės įstatymo 26 str. 1 d. 3 p. (2004-01-27 redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). Teigė, kad nurodytu nutarimu nebuvo galima vadovautis, išduodant statybos leidimus D. K. ir UAB „Domus patria“, taip pat priimti kitus ieškinyje nurodytus administracinius aktus. Be to, 1992-05-12 LR Vyriausybės nutarimu Nr.343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 134 p. 1 d., 2 d., nustatyta, kad rekreacinės teritorijos žemės naudotojui draudžiama naudoti miško parkus, parkus ir skverus kitaip, negu numatyta patvirtintose jų naudojimo nuostatuose, statyti pastatus ir įrenginius, nesusijusius su rekreacija, išskyrus statybą esamose namų valdose. Atsižvelgiant į nurodytuose aktuose nustatytų draudimų ir ribojimų statyti statinius miško žemėje bei rekreacinėse – saugomose teritorijose visumą, ieškovo manymu, gyvenamųjų namų statyba miško žemėje apskritai negalima. Kadangi administraciniai aktai, kurių pagrindu buvo pradėti statyti UAB „Domnus patria“ priklausantis namas ir pirtis, yra neteisėti, todėl ir patys statiniai pastatyti neteisėtai.

Zarasų rajono apylinkės teismas ieškinį tenkino iš dalies, t.y. panaikino: 2005-04-15 Zarasų rajono savivaldybės administracijos Nuolatinės statybos komisijos protokolą Nr.53; Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyriausios architektės 2005-05-23 parengtą projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 82; 2005-11-25 Zarasų rajono savivaldybės administracijos Nuolatinės statybos komisijos protokolą Nr.174; 2006-06-14 Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą Nr.I-409 „Dėl statybos leidimo išdavimo D. K.“; D. K. išduotą statybos leidimą Nr. 33; 2007-08-03 Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą „Dėl statybos leidimo išdavimo UAB „Konstrukcijų projektai“; UAB „Konstrukcijų projektai“ išduotą statybos leidimą Nr. 129; Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007-09-03 pažymą Nr. 114Z-18 apie nebaigtą statybą be esminių nukrypimų nuo projekto. Įpareigojo UAB „Domus patria“, Zarasų rajono savivaldybės administracijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, UAB „Konstrukcijų projektai“ lėšomis, per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, nugriauti UAB „Domus patria“ nuosavybės teise priklausančius nebaigtus statyti statinius: gyvenamąjį namą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir pirtį, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), bei sutvarkyti statybvietę. Priteisė iš Zarasų rajono savivaldybės administracijos, UAB “Konstrukcijų projektai“, Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos po 69,50 Lt žyminio mokesčio ir po 63,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Nurodė, kad saugomų teritorijų, tame tarpe ir miškų tinkamas naudojimas, yra viešo intereso dalykas. Nustatė, kad UAB „Domus patria“ priklausantis žemės sklypas, kuriame yra statomas gyvenamasis namas ir pirtis, yra miškų ūkio paskirties. Nurodė, kad miškai yra ypatingai saugotini objektai, todėl LR Miškų ir LR Žemės įstatyme nustatyti ribojimai, o iš esmės draudimai miško žemėje statyti gyvenamuosius namus ir ūkinius pastatus, yra konstituciškai pagrįsti, proporcingi, teisėti ir teisingi. LR Vyriausybė 1995-12-22 nutarimu Nr. 1608 patvirtintame Statybų privačioje žemėje reglamente, nustatydama galimybę miško žemėje ir kitose ypač vertingose teritorijose statyti naujus, taip pat ir buvusiose sodybvietėse, gyvenamuosius namus, viršijo savo kompetenciją. LR Vyriausybės 1995-12-22 nutarime Nr.1608 patvirtintame Statybų privačioje žemėje reglamente nustatytas leidimas statyti naujus gyvenamuosius namus ir ūkio pastatus miško žemėje bei leidimas statyti gyvenamuosius namus ir ūkio pastatus buvusiose sodybvietėse, esančiose miško žemėje, nepagristai ir neteisėtai konkuravo su LR Miškų, LR Žemės ir LR Saugomų teritorijų įstatymuose nustatytų statybų specifinėse, saugomose ir vertingose vietovėse, teisiniu reglamentavimu. Darė išvadą, kad šiuo atveju, priimant visus sprendimus dėl statybos miško žemės sklype, kuris dabar priklauso UAB „Domus patria“, buvo privaloma pirmiausia vadovautis specialiu, specifinėje aplinkoje vykdomas statybas reglamentuojančiu, LR Miškų įstatymu.

Nurodė, kad 2006-03-14 nutarime, LR Konstitucinės Teismas nustatė, jog patvirtindama Statybų privačioje žemėje reglamentą, kuriuo buvo leista statyti gyvenamuosius namus miško žemėje, LR Vyriausybė viršijo savo kompetenciją ir taip iškreipė teisės aktų hierarchiją. Ši išvada, analogijos principu pritaikyta ir Statybos privačioje žemėje reglamento 3 p. atžvilgiu. Nurodė, kad santykiai, išimtinai reguliuojami įstatymais, todėl minėtas LR Vyriausybės nutarimas, pažeidžiant teisės aktų hierarchiją, iškreiptai konkuravo su LR Miškų ir LR Žemės įstatymais, todėl šiuo atveju negali būti taikomas. Po 2006-03-14 Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, LR Vyriausybė nesiėmė jokių veiksmų, kuriais būtų kaip nors operatyviai sureaguota į pagal jos pačios neteisėtu 1995-12-22 nutarimu Nr. 1608 patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento pagrindu vykdomų statybų stabdymą, išduotų statybų leidimų panaikinimą. Darė išvadą, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos specialistas turėjo kontroliuoti, kokios paskirties žemės sklype yra rengiamasi išduoti statybos leidimą D. K., o vėliau perregistruoti UAB „Konstrukcijų projektai“ vardu, ir nustačius, kad gyvenamojo namo statyba planuojama vykdyti miško žemėje, uždrausti statybos leidimo išdavimą tokiai statybai bei jo paskesnį perregistravimą. Be to, 2007-09-03 liudytojas R. G. surašė pažymą Nr.114Z-18 apie nebaigtą statybą be esminių nukrypimų nuo projekto, o ši pažyma surašyta praėjus beveik 18 mėn. po LR Konstitucinio teismo 2006-03-14 nutarimo priėmimo, ir liudytojui žinant, kad gyvenamųjų namų statybos miško žemėje negali būti vykdomos. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos šiuo atveju neatliko jai priskirtos statybų miško žemėje teisėtumo kontrolės, todėl ji yra kalta ir atsakinga dėl neteisėtos statybos miško žemės sklype, kuris priklauso UAB „Domus patria“, bei tokios statybos padarinių šalinimo.

D. K. išduotas statybos leidimas, negalėjo būti perregistruotas UAB „Konstrukcijų projektai“ vardu, nes D. K. nebuvo atlikusi jokių namo ir pirties statybos darbų. Tai reiškia, kad perregistruoti D. K. išduotą statybos leidimą UAB „Konstruokcijų projektai“ vardu nebuvo jokio teisėto pagrindo. UAB „Konstrukcijų projektai“, norėdami pradėti statybos darbus, žemės sklype įsigytame iš D. K., turėjo atlikti įprastą naujo statybos leidimo gavimo procedūrą. Todėl 2007-08-03 Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas Nr. I – 543 yra neteisėtas ne tik dėl to, kad juo buvo leista statyti gyvenamąjį namą ir pirtį miško žemėje, ir tokia statyba buvo pradėta, bet ir dėl to, kad jis priimtas grubiai pažeidus LR Statybos įstatymo reikalavimus, bei Zarasų rajono savivaldybės administracijoje nustatytą statybos leidimų išdavimo tvarką. Šiuo atveju, veikdama neteisėtai, Zarasų rajono savivaldybės administracija, pažeisdama nustatytą tvarką, leido neteisėtą gyvenamojo namo statybą miško žemėje, todėl ji yra kalta ir atsakinga dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo.

Nurodė, kad statybos leidimas D. K. buvo išduotas laikantis tuo metu galiojusios procedūrinės tvarkos statybos leidimui gauti. Statybos leidimo išdavimo D. K. klausimą sprendė tam įgaliotos institucijos ir pareigūnai. Nenustatė, kad kuris nors asmuo, spręsdamas dėl statybos leidimo išdavimo D. K., viršijo savo kompetenciją ar pažeidė galiojančią statybos leidimo išdavimo procedūrą. D. K., taip pat neatliko jokių neteisėtų veiksmų, siekdama gauti statybos leidimą, namo ir pirties statybai, buvusioje sodybvietėje. Ieškovo nurodytą D. K. neteisėtą veikimą, pasireiškusį kreipimusi į Zarasų rajono savivaldybės administraciją dėl statybos leidimo išdavimo, teismas laikė nepagrįstu. D. K., siekdama gauti statybos leidimą, veikė pagal tuo metu galiojusias procedūrines taisykles, kreipėsi į tas institucijas ir pareigūnus, kurie sprendė klausimus susijusius su statybos leidimų išdavimu. Darė išvadą, kad tokie D. K. veiksmai, negali būti pripažinti neteisėtais. Be to D. K., neatliko jokių namo ir pirties statybos darbų pagal jai išduotą statybos leidimą.

Neteisėtą namo ir pirties statybą vykdė UAB „Konstrukcijų projektai“. UAB „Domus patria“ nevykdė neteisėtos statybos darbų, todėl ji nėra atsakinga dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo savo sąskaita.

Nekontroliuodama savo atstovo Utenos apskrityje veiklos, LR Vyriausybė sudarė sąlygas neteisėtai veikti Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriui, kuris šiurkščiai pažeidęs nustatytą tvarką, neteisėtai išdavė (perregistravo) UAB „Konstrukcijų projektai“ statybos leidimą Nr. 129, kurio pagrindu buvo pradėta neteisėta gyvenamojo namo ir pirties statyba miško žemėje. Darė išvadą, kad LR Vyriausybė yra kalta ir atsakinga dėl neteisėtos statybos miško žemėje.

Nurodė, kad šioje byloje yra sprendžiamas ne tik administracinių aktų teisėtumas, bet ir reiškiami civilinio pobūdžio reikalavimai, todėl šiuo atveju turi būti taikoma civilinėje teisėje nustatyta ieškinio senatis. Pagal LR CK 1.125 str. 1 d., šios bylos reikalavimams taikytinas bendras ieškinio senaties terminas - dešimt metų.

Kadangi administraciniai aktai pripažinti neteisėtais, o atsakovai priėmę šiuos aktus, bei savavališką statybą miško žemėje vykdžiusi UAB „Konstrukcijų projektai“ turi sumokėti bylinėjimosi išlaidas šioje byloje.

Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius apeliaciniu skundu prašo panaikinti Zarasų rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimo dalį, kuriame atsakovė per 6 mėn. nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įpareigota nugriauti nebaigtus statyti statinius ir priteistas jai bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovas nei bylos nagrinėjimo metu, nei šioje ieškinio dalyje, susijusioje su kaltų asmenų nustatymu, kurių lėšomis turėtų būti griaunami neteisėtai pradėti statyti statiniai žemės sklype Inspekcijos atžvilgiu jokių reikalavimų nereiškė. Todėl pirmosios instancijos teismas peržengė byloje pareikštų reikalavimų ribas ir tokia teismo sprendimo dalis, išeinanti už ieškinio reikalavimų ribų, negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta.

Teigia, kad Zarasų rajono savivaldybės administracija išdavė 2006-06-14 statybos leidimą Nr. 33, o vėliau, pasikeitus žemės sklypo savininkams, perrašė ir išdavė 2007-08-03 statybos leidimą Nr. 129 gyvenamojo namo bei pirties statybai po Konstitucinio teismo 2006-03-14 priimto nutarimo, kuriame konstatuota, jog teisė į statybą išskyrus specializuotų, su mišku susijusių statinių ar įrenginių, miškų ūkio paskirties žemėje negali būti realizuota.

Teigia, kad 2007-09-03 išduota pažyma Nr. 114Z-18 apie nebaigtą statybą be esminių nukrypimų nuo statinio projekto laikytina išvestiniu administraciniu sprendimu (iš kitų prokuroro prašomų panaikinti administracinių sprendimų) ir naikintina tik formaliu pagrindu. Pati savaime ši pažyma nebuvo neteisėta, kadangi joje tik buvo konstatuotas faktas, kad ginčo pastatų statyba pažymos surašymo metu atitiko esminius statinio projekto sprendinius, o išduodant šią pažymą nebuvo tikrinamas statybos teisėtumas žemės sklype, kadangi tokios pareigos UAVA tarnautojams, pažymos išdavimo metu, nenustatė teisės aktai.

Zarasų rajono savivaldybės administracijos bei Utenos RAAD teises ir pareigas statybos leidimo išdavimo procese teisės aktai reguliavo tiesiogiai, todėl už projektavimo sąlygų sąvadų ir statybos leidimų išdavimą atsakingi atsakovai Zarasų rajono savivaldybė ir Utenos RAAD, o ne Inspekcija.

UAB „Konstrukcijų projektai” statybos darbus atliko savavališkai, t.y. be statybą leidžiančio dokumento. UAB „Konstrukcijų projektai” atliko statybos darbus pagal ginčijamus statybos dokumentus (pastatų baigtumas 8% ir 12%), todėl UAB „Konstrukcijų projektai” turi būti taikoma didelė atsakomybė dėl savavališkos statybos, o jos padariniams šalinti tik nugriovimas statytojo lėšomis, nes galimybės įteisinti savavališką statybą šiuo atveju negalima.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas apeliaciniu skundu prašo pakeisti Zarasų rajono apylinkės teismo 2012-11-29 sprendimą - palikti galioti 2005-04-15 Zarasų rajono savivaldybės administracijos Nuolatinės statybos komisijos protokolą Nr.53, 2005-11-25 Nuolatinės statybos komisijos posėdžio protokolą Nr.174, neįpareigoti Utenos RAAD lėšomis šalinti statybos padarinius bei nepriteisti žyminį mokestį ir išlaidas susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Nurodo, kad Utenos RAAD pareigūnai dalyvavo tik 2005-04-15 surašant vietos apžiūros protokolą ir 2005-11-25 Nuolatinėje statybų komisijoje. Jokio Konstitucinio Teismo nutarimo šiuo laikotarpiu ar kitokio išaiškinimo dėl statybų miško žemėje negalimumo nebuvo. Nuolatinėje statybos komisijoje dalyvavęs Utenos RAAD atstovas vadovavosi Statybų privačioje žemėje reglamentu, įtvirtintu Vyriausybės 1995-12-22 nutarimu Nr. 1608, 3 p., kuriame Vyriausybė įtvirtino pastatų statybos galimybę tiek žemės ūkio, tiek miškų ūkio paskirties žemėje, taip pat rekonstruoti esamus gyvenamuosius namus ir statyti reikiamus ūkinius pastatus.

Teigia, kad 2007-08-03 statybos leidimą Zarasų r. savivaldybės administracija išdavė praėjus daugiau kaip metams po 2006-03-14 Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo pasisakyta dėl statybų miško žemėje negalimumo. Neteisėti Zarasų rajono savivaldybės administracijos sprendimai - įsakymas Nr.I-543 bei statybos leidimas Nr.129 yra statybos padarinių kilimo pagrindas, už jų kilimą turi atsakyti būtent ši kalta institucija.

Nurodo, kad 2006-06-14 statybos leidimas Nr.33 Zarasų rajono savivaldybės administracijos buvo išduotas D. K., kuri jokių statybų su šiuo leidimu nepradėjo ir nevykdė, tačiau UAB „Konstrukcijos projektai” statybos darbus pradėjo net neturėdama jai statybas leidžiančio dokumento ir tęsė statybas jį gavusi (2007-08-03 leidimas Nr.129), todėl ir turi atsakyti už statybos padarinių šalinimą.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nedetalizavo kiek kuris atsakovas kaltas ir turi prisidėti prie statybos padarinių šalinimo, todėl šią aplinkybę turėtų įvertinti apygardos teismas.

Nurodo, kad Vyriausybė priėmė sprendimą dėl reglamento 3 p. panaikinimo praėjus beveik metams po Konstitucinio teismo nutarimo, kuriame pasisakyta dėl reglamento 2 p. Taigi, Vyriausybė laikė reglamentą tinkamu ir atitinkančiu įstatymą nuo pat 1995-12-22 iki pat 2007 m. vasario 4 d. Jei Vyriausybės atstovas, patikrinęs savivaldybės parengtą leidimą statybai, būtų įvertinęs jį, kaip neatitinkantį įstatymų reikalavimams, statybos leidimas nebūtų sukėlęs teisinių pasekmių. Tačiau Vyriausybė per savo atstovą leidimo neatitikimo įstatymams neįžvelgė.

Apeliantės UAB „Domus patria” atstovas advokatas J. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Zarasų rajono apylinkės teismo 2012-11-29 sprendimą ir priimti naują sprendimą - Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį atmesti. Nurodo, kad priklausančio 2 ha miškų ūkio pagrindinės tikslinės paskirties žemės sklypo atžvilgiu taikomas ne tik LR žemės bei LR miškų įstatymai, bet ir LR saugomų teritorijų įstatymas (konkrečiai, 9 ir 13 str.) bei jį detalizuojantys 2002 m. rugpjūčio 10 d. LR aplinkos ministro įsakymu Nr. 415 patvirtintas Gražutės regioninio parko apsaugos reglamentas ir 2001 m. lapkričio 7 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 1313 patvirtintos Gražutės regioninio parko zonavimo pagrindinės nuostatos bei kiti teisės aktai. Teigia, kad statybas siekė vykdyti anksčiau šioje vietoje buvusioje sodyboje, vadovaujantis būtent LR saugomų teritorijų 9 str. 2 d. 8 p., bei LR aplinkos ministro įsakymu Nr. 415 patvirtinto Gražutės regioninio parko apsaugos reglamento 57 p. įtvirtintomis teisės normomis, buvo parengti ir išduoti ginčijami administraciniai aktai, todėl jie turi būti laikomi teisėtais.

Nurodo, kad 2006-03-14 nutarime LR Konstitucinis Teismas nenagrinėjo LR saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p., numačiusio galimybę atstatyti pastatus esamose ar buvusiose sodybose (neišskiriant miškų ūkio pagrindinės tikslinės paskirties žemės), 13 str. 2 d. 5 p. bei jį detalizuojančio 2002 m. rugpjūčio 10 d. LR aplinkos ministro įsakymu Nr. 415 patvirtinto Gražutės regioninio parko apsaugos reglamento 57 p., kuriame aiškiai nustatyta, kad žemės ir mišku ūkio prioriteto funkcinėse zonose esančiose sodybose galima atstatyti gyvenamuosius namus ar priklausinius vietoj buvusiųjų bei rekonstruoti esamus gyvenamuosius namus bei priklausinius, konstitucingumo. Tokiu būdu LR saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p. nuostata bei ją detalizuojanti 2002 m. rugpjūčio 10 d. LR aplinkos ministro įsakymu Nr. 415 patvirtinto Gražutės regioninio parko apsaugos reglamento 57 p. nuostata, leidžiančios Gražutės regioniniame parke ir Smalvo kraštovaizdžio draustinyje atstatyti pastatus esamose ar buvusiose sodybose šiai dienai yra teisėtos ir galiojančios bei taikytinos teisinėje praktikoje. Kadangi LR saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 1 d. 8 p. nuostatos yra tokios pačios juridinės galios kaip ir tie teisės aktai (LR miškų ir žemės įstatymai), kuriems LR Konstitucinio Teismo nutarime prieštaravo LR Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 “Dėl Statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo” (Žin., 1995, Nr. 106-2379) patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 2 p. nuostata, konstatuotina, kad 2006-03-14 LR Konstitucinio Teismo nutarimo išaiškinimai negali būti interpretuojami ir taikomi pastatų atstatymui esamose ar buvusiose sodybose miškų ūkio pagrindinės tikslinės paskirties žemėje.

Pirmosios instancijos teismas, panaikindamas administracinius aktus, tame tarpe be jokių argumentų panaikino ir 2005-04-15 Zarasų rajono savivaldybės administracijos Nuolatinės statybos komisijos posėdžio protokolą Nr.53, kuris buvo surašytas konstatuojant faktines aplinkybes, o ne vykdant viešojo administravimo funkcijas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė ir tos aplinkybės, jog Zarasų rajono savivaldybės administracijos Nuolatinės statybos komisijos posėdžio protokolas Nr.53 buvo surašytas 2005-04-15, kai tuo tarpu LR Konstitucinio Teismo nutarimas dėl statybų miško žemėje buvo priimtas beveik po metų.

Tiek UAB „Konstrukcijų projektai”, kuri 2006-07-14 pirkimo - pardavimo sutartimi iš D. K. įsigijo žemės sklypą, tiek UAB „Domus patria”, kuri turtą įsigijo 2008-10-17 sandoriu, laikytini sąžiningais įgijėjais, kurie esant 2006-06-14 D. K. išduotam statybos leidimui atstatyti buvusią sodybą, nežinojo ir negalėjo žinoti, kad priimti administraciniai aktai yra neteisėti, todėl gali būti panaikinti.

Nesant akivaizdžių privataus asmens piktnaudžiavimo savo teise požymių, visa atsakomybė tenka sprendimą priėmusiems viešojo administravimo subjektams, tačiau pirmosios instancijos teismas savo sprendime nenurodė, koks yra kiekvieno iš atsakovu, kurio lėšomis turi būti nugriauti statiniai ir sutvarkyta statybvietė, kaltės laipsnis.

Atsiliepimais į apeliacinius skundus D. K. prašo Zarasų rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o UAB „Domus patria”, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus apeliacinius skundus atmesti. Nurodo, kad nebuvo nustatyta faktų, jog ginčo statiniai būtų statomi be statybą leidžiančių dokumentų ar nukrypstant nuo jų, o buvo panaikinti net 8 administraciniai aktai, kuriuos priėmė valstybės ir savivaldybės įgaliotos institucijos. Susiklostė tokia faktinė situacija, kad statybų neteisėtumą lėmė ne statytojo neteisėti veiksmai, o viešojo administravimo subjektų priimtų administracinių aktų neteisėtumas.

Teigia, kad iki 2007 m gruodžio 20 d. apelianto Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos darbuotojas ne rečiau kaip 1 kartą per mėnesį turėjo tikrinti visų savivaldybės išduotų statybą leidžiančių dokumentų atitiktį teisės aktų reikalavimams. Be to, 1996 m. kovo 19 d. Statybos įstatymas Nr. 1-1240 (redakcija galiojusi nuo 2007 m. gegužės 18 d. iki 2009 m. rugpjūčio 31 d.), nustatydamas apelianto funkcijas nenurodė, kad statybos valstybinė priežiūra vykdoma atrankos būdu. 1996 m. kovo 19 d. Statybos įstatymo Nr. 1-1240 (redakcija galiojusi nuo 2007 m. gegužės 18 d. iki 2009 m. rugpjūčio 31 d.) 27 str. 3 d. buvo numatyta, kad apskrities viršininko administracija pagal šio straipsnio 4, 5, 6 dalis atlieka visų statinių statybos valstybinę priežiūrą, o 4 d. numatė ką privalo tikrinti apskrities viršininko administracija.

Nurodo, kad 2006 m. birželio 14 d. Zarasų savivaldybės administracijos išduotas statybos leidimas Nr. 33 jokių realių teisinių pasekmių nesukėlė, nes jokie statybos darbai pagal šį statybą leidžiantį dokumentą atliekami nebuvo. Iš esmės šis statybą leidžiantis dokumentas galiojo iki 2007 m. rugpjūčio 3 d. statybos leidimo Nr. 129 išdavimo, kurio pagrindu ir buvo pradėtos statybos. Tačiau išduodant 2007 m. rugpjūčio 3 d. statybos leidimą Nr. 129 atsakovas Zarasų rajono savivaldybės administracija į LR Aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentą dėl pritarimo šio statybos leidimo išdavimui nesikreipė. Todėl svarstytina ar pagal 1996 m. kovo 19 d. Statybos įstatymo Nr. 1-1240 281 str. 2 d. 1 p. LR Aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas pirmosios instancijos teismo pagrįstai įpareigotas savo lėšomis prisidėti prie savavališkos statybos padarinių šalinimo.

Teigia, kad 1993 m. lapkričio 9 d. Saugomų teritorijų įstatymo Nr. 1-301 9 str. 2 d. 8 p. reglamentuojami žymiai platesni teisiniai santykiai nei 1994 m. lapkričio 22 d. Miškų įstatyme Nr. 1-671, t. y. Saugomų teritorijų įstatymas vertintinas kaip bendroji norma, o Miškų įstatymas vertintinas kaip specialioji norma Saugomų teritorijų įstatymo atžvilgiu.

Gražutės regioninio parko apsaugos reglamento nuostatų santykis su 1994 m. lapkričio 22 d. Miškų įstatymu Nr. 1-671 vertinamas apeliaciniame skunde nepagrįstai, nes Gražutės parko apsaugos reglamentas yra poįstatyminis teisės aktas ir jame nustatytas teisinis reglamentavimas negali prieštarauti įstatyme nustatytam reglamentavimui.

1994 m. lapkričio 22 d. Miškų įstatymo Nr. 1-671 (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. liepos 12 d. iki 2009 m. gegužės 11 d., t. y. 2007 m. rugpjūčio 3 d. statybos leidimo išdavimo metu) nesuteikė teisės statyti/atstatyti gyvenamuosius pastatus miško žemėje. Taigi apribojimas yra nustatytas įstatymu.

Tačiau, atsižvelgiant į 1994 m. lapkričio 22 d. Miškų įstatymo Nr. 1-671 redakciją, įsigaliojusią nuo 2013 m. sausio 1 d. ir įstatymo leidėjo apsisprendimą leisti atidalinti privačią miško valdą buvusiai sodybai atstatyti, svarstytina ar priimant pirmosios instancijos teismo sprendimą neturėjo būti aiškinamasi ir galimybė apeliantui UAB “Domus patria” pasinaudoti 1994 m. lapkričio 22 d. Miškų įstatymo Nr. 1-671 4 str. 3 d. 4 p. atidalinti privačią miško valdą buvusiai sodybai atstatyti, atsižvelgiant ir į Konstitucijos 23 str. įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą. Juk nustačius, kad yra galimybė privačios namų valdos atidalinimui, būtinybės griauti ginčo statinį neliktų.

Teigia, kad UAB “Domus patria” visiškai pagrįstai nurodo, kad 1995 m. gruodžio 22 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1608 “Dėl statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo” patvirtino statybų privačioje žemėje reglamento 3 p. atitiktis aukštesnės galios teisės aktams nebuvo. Tačiau teisminėje praktikoje susiformavo išaiškinimas, kad 1994 m. 11d. Miškų įstatyme Nr. 1-671 gyvenamųjų namų statybos galimybė numatyta nebuvo, todėl poįstatyminiu aktu negalėjo būti išplėstas įstatyminis teisinis reguliavimas.

Atsiliepimais į apeliacinius skundus Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras J. R. prašo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą tenkinti, o Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos prie Aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento ir „Domus patria“ apeliacinius skundus atmesti.

Nurodo, kad pagal statybą reglamentuojančius teisės aktus nei pati Inspekcija, nei Utenos apskrities viršininko administracija (per savo Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentą), kurios teisių perėmėja yra Inspekcija, nors yra (buvo) už statybos valstybinę priežiūrą atsakingos institucijos, neprivalėjo dalyvauti ginčo statybos leidimų išdavimo procedūroje ir joje nedalyvavo. Byloje nustatyta, kad gyvenamasis namas ir pirtis, kuriuos buvo leista statyti ginčo statybos leidimais, priskiriami neypatingų statinių kategorijai, šių statinių projektavimo ir statybos patikrinimas pasirinktinai nebuvo atliekamas. Todėl Inspekcijos ar Utenos apskrities viršininko administracijos veiksmai ar neveikimas nebuvo neteisėtų ginčo statinių statybos priežastis, ir nėra teisinio pagrindo dėl neva netinkamai vykdytos valstybinės statybos priežiūros konstatuoti Inspekcijos kaltę dėl neteisėtos ginčo statybos miškų ūkio paskirties žemėje. Pažymėjo, kad neteisėtai statomus statinius griauti Inspekcijos lėšomis neprašė ir ieškovas. Pats ieškovas teismo sprendimo šioje dalyje neskundė, nes Inspekcijos interesų gynimas visų pirma yra Inspekcijos prerogatyva, Inspekcija pati aktyviai dalyvauja procese, o pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 str. 1 d. nuostatas prokurorai gina viešąjį interesą visų pirma tais atvejais, kai atitinkamos valstybės ar savivaldybės institucijos nesiima priemonių teisės aktų pažeidimams pašalinti.

Nuolatinės statybos komisijos posėdžiuose kaip jos narys dalyvavo ir gyvenamojo namo bei pirties statybai miškų ūkio paskirties žemėje (miško žemėje) pritarė ir Utenos RAAD atstovas, nors tokių statinių statyba pagal Žemės įstatymą ir Miškų įstatymą negalima. Tai reiškia, kad neteisėtų ginčo statybos leidimų išdavimo procedūros metu Utenos RAAD veiksmai taipogi buvo neteisėti ir prisidėjo sudarant sąlygas pradėti ir vykdyti neteisėtą statybą miškų ūkio paskirties žemėje, o tai leidžia konstatuoti, kad dėl neteisėtų ginčo statinių statybos yra ir Utenos RAAD kaltė, nes pagal Miškų įstatymo 5 str. 3 d. 1 p. būtent regioniniai aplinkos departamentai privalo kontroliuoti, kaip laikomasi Miškų įstatymo, ir atlieka valstybinę visų nuosavybės formų šalies miškų būklės, naudojimo, atkūrimo ir apsaugos kontrolę.

Apeliacinio skundo argumentai, kad gyvenamuosius namus ir ūkinius pastatus miškų ūkio paskirties žemėje leido statyti Nuolatinės statybos komisijos posėdžių metu dar galiojęs Statybų privačioje žemėje reglamento 3 p., nešalina nei Nuolatinės statybos komisijos protokolų neteisėtumo, nei Utenos RAAD kaltės dėl neteisėtos statybos. Gyvenamojo namo ir pirties statyba miškų ūkio paskirties žemėje ir miško žemėje buvo negalima pagal Žemės įstatymą ir Miškų įstatymą. Apeliavimas į Statybų privačioje žemėje reglamento 3 p. šioje byloje negalimas ir dėl to, kad šis punktas reglamentavo tik statybas esančiose sodybvietėse, o ginčo statybos sklypas neatitinka sodybvietės ir sodybos apibūdinimo, nes būtinas sodybos požymis yra gyvenamasis namas, be to, sodyba buvo laikomas tik juridiškai įformintas sodybinis žemės sklypas. Šiuo konkrečiu atveju ginčo statybos sklypas nebuvo juridiškai įformintas sodybinis sklypas, ir nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismo panaikintų aktų išdavimo metu jame tikrai buvo gyvenamasis namas ar jo liekanų.

Apeliacinio skundo argumentai, kad Utenos RAAD nepriėmė ir nedalyvavo priimant sprendimus po Konstitucinio Teismo 2006-03-14 nutarimo priėmimo, taip pat nešalina Utenos RAAD kaltės dėl neteisėtos statybos miškų ūkio paskirties žemėje. Utenos RAAD kaltė šiuo atveju visų pirma yra dėl to, kad jis, pritardamas neteisėtai statybai miškų ūkio paskirties žemėje, nesivadovavo Žemės įstatymu ir Miškų įstatymu, pritarė neteisėtos statybos projektui ir taip sudarė sąlygas pradėti ir vykdyti neteisėtą statybą. Be to neteisėtas statybos leidimas, kurio išdavimo procedūroje dalyvavo Utenos RAAD, buvo išduotas tik 2006-06-14, t.y. praėjus 3 mėnesiams po Konstitucinio Teismo 2006-03-14 nutarimo priėmimo, Utenos RAAD kaltė yra ir dėl to, kad jis net ir po minėto Konstitucinio teismo nutarimo priėmimo nesiėmė jokių priemonių užkirsti kelią minėtam statybos leidimui išduoti, nors pagal savo kompetenciją ir buvo atsakingas už Miškų įstatymo laikymosi kontrolę.

Nuolatinės statybos komisijos 2005-04-15 posėdžio protokolas Nr. 53 ir 2005-11-25 posėdžio protokolas Nr. 174 pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai panaikinti, nes nustatyta, kad jie prieštarauja įstatymų reikalavimams, ir būtent jie buvo pagrindas išduoti neteisėtus statybos leidimus.

Apeliantės nurodomos Gražutės regioninio parko apsaugos reglamento 57 p. nuostatos ginčijamų administracinių aktų neteisėtumo nešalina jau vien dėl to, kad ginčijamų aktų išdavimo metu (2005-2007 m.) Smalvo kraštovaizdžio draustinis, kuriame yra ginčo statybos sklypas, dar nebuvo priskirtas Gražutės regioniniam parkui Nr. 1490, dėl ko Gražutės regioninio parko apsaugos reglamentas ginčo teisiniams santykiams negali būti taikomas. Taip pat Gražutės regioninio parko apsaugos reglamentas negalėtų panaikinti Žemės įstatymo ir Miškų įstatymo įtvirtintų ribojimų dėl teisės aktų hierarchijos principo veikimo. Be to Gražutės regioninio parko apsaugos reglamento 57 p. nuostatoje buvo reglamentuojama statybos galimybė žemės ir miškų ūkio prioriteto funkcinėse zonose, bet ne miškų ūkio paskirties žemėje ar miško žemėje.

Teigia, kad Miškų įstatymas ir Žemės įstatymas, reglamentuojantys miškų ūkio paskirties ar miško žemėje galimus statyti statinius, nenumato jokių išimčių dėl sodybų atstatymo galimybės (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose), todėl teisė į statybą miškų ūkio paskirties žemėje negali būti realizuota net ir atstatant buvusius pastatus esamose ar buvusiose sodybose. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 str. 17 d. buvusio (sugriuvusio, sunaikinto, nugriauto) statinio atstatymas taip pat yra laikomas naujo statinio statyba, todėl apeliantės mėginimas ginčo statybą palikti už naujos statybos sąvokos ribų yra teisiškai nepagrįstas. Apeliavimas į neva buvusių sodybos pastatų atstatymą šiuo konkrečiu atveju yra negalimas ir dėl to, kad ginčo statybos sklypas neatitinka sodybvietės ir sodybos apibūdinimo, nes būtinas sodybos požymis yra gyvenamasis namas, be to, pagal tuometinį reglamentavimą sodyba buvo laikomas tik juridiškai įformintas sodybinis žemės sklypas.

Atsakovų, kurių lėšomis turi būti griaunami neteisėti statiniai, kaltės laipsnis dėl neteisėtos statybos yra vienodas, o teismo sprendimas šioje dalyje turi būti vykdomas lygiomis dalimis.

Atsiliepimais į apeliacinius skundus Zarasų rajono savivaldybės administracija prašo LR Aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinį skundą ir apelianto UAB „Domus patria“ prašymą pakeisti Zarasų rajono apylinkės teismo 2012-11-29 sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo palikti galioti 2005-04-15 Nuolatinės statybos komisijos protokolą Nr.53, 2005-05-23 projektavimo sąlygų sąvadą Nr.82, 2005-11-25 Nuolatinės statybos komisijos posėdžio protokolą Nr. 174, 2006-06-14 įsakymą Nr.1-409, 2006-06-14 statybos leidimo Nr.33, 2007-08-03 įsakymą Nr.I-543, 2007-08-03 statybos leidimą Nr. 129, 2007-09-03 pažymą Nr.114Z-18, tenkinti, o Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie LR Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

2006-06-14 kai statytojui buvo išduotas statybos leidimas Nr.33 dar galiojo Statybų privačioje žemėje reglamentas, patvirtintas LRV 1995-12-22 nutarimu Nr.1608. Nurodo, kad Reglamentas panaikintas vėliau, nei buvo išduotas pirminis statybos leidimas ir kiti administraciniai aktai, kurių pagrindu statytojai miškų ūkio paskirties žemėje statėsi statinius, todėl taikyti Konstitucinio Teismo 2006-03-14 nutarimą aiškinant iki jo priėmimo priimtus teisės aktus ir susiklosčiusius santykius yra nepagrįsta ir neteisinga.

Kadangi ginčo žemės sklypas buvo perleistas UAB „Konstrukcijų projektai“, tai naujojo žemės sklypo savininko vardu 2006-06-14 statybos leidimas Nr.33 buvo 2007-08-03 perrašytas į statybos leidimą Nr. 129. Buvo pakeistas tik statytojo teisę turintis asmuo ir 2007-08-03 statybos leidimas Nr.129 buvo pirminio statybos leidimo, kuriam pritarė Utenos RAAD atstovas, tęsinys. Pažymėjo, kad Zarasų rajono savivaldybei nebuvo žinoma, jog D. K. nebuvo pradėjusi statybos darbų, nes LR Statybos įstatymo 34 straipsnis nustatė galimybę perrašyti leidimą kito asmens vardu, kai pirminis statytojas, turintis statybos leidimą perleidžia kitam asmeniui statinius. Teigia, kad atsakovas UAB „Konstrukcijų projektai“ labiausiai kaltas dėl statybos padarinių kilimo, nes elgdamasis nesąžiningai pradėjo statybos darbus be leidimo ir tik po pamatų išbetonavimo kreipėsi į rajono Savivaldybės administraciją dėl statybos leidimo perrašymo. Tokie atsakovo UAB „Konstrukcijų projektai“ veiksmai įrodo tai, kad veikdama nesąžiningai ir žinodama apie esančius išaiškinimus dėl statybų miško žemėje draudimo, siekė gauti statybos leidimą savo vardu per LR Statybos įstatyme numatytą statybos leidimo perrašymo galimybę, priešingu atveju jų prašymas dėl statybos leidimo ginčo žemės sklype būtų buvęs svarstomas Nuolatinės statybos komisijoje ir statybos leidimas nebūtų buvęs išduotas.

Nurodo, kad Inspekcija, kuri turėjo kontroliuoti statybų teisėtumą, neatliko savo pareigų savo kompetencijos ribose. Todėl dėl Inspekcijos ypatingo ir nepagrįsto neatlikimo jai Lietuvos Respublikos statybos įstatyme priskirtų pareigų ir neveikimo, susidarė sąlygos suinteresuotiems asmenims pradėti statybas miško žemėje, todėl turėjo būti įvertinta ir Inspekcijos atsakomybė šiame ginče. Pažymėjo ir tai, kad Inspekcija, kaip specialus statybos santykių subjektas, turinti kvalifikuotus specialistus, žinodama 2006-03-14 Konstitucinio teismo nutarimą, privalėjo nedelsiant imtis visų įmanomų priemonių, neteisėtų statybų sustabdymui bei užkirsti kelią naujoms statyboms miško žemėje. Tokių veiksmų Inspekcija neatliko.

Pažymėjo, kad 2006-06-14 kai statytojui buvo išduotas statybos leidimas Nr.33 dar galiojo Statybų privačioje žemėje reglamentas, patvirtintas LRV 1995-12-22 nutarimu Nr.1608. O Reglamentas panaikintas vėliau, nei buvo išduotas pirminis statybos leidimas ir kiti administraciniai aktai, kurių pagrindu statytojai miškų ūkio paskirties žemėje statėsi statinius, todėl taikyti Konstitucinio Teismo 2006-03-14 nutarimą aiškinant iki jo priėmimo priimtus teisės aktus ir susiklosčiusius santykius yra nepagrįsta ir neteisinga.

Miškų įstatyme ir Vyriausybės 1997-07-24 nutarimu Nr. 799 patvirtintose Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatuose nėra nustatytas nei aiškus draudimas, nei teisė vykdyti statybos darbus miškų ūkio paskirties žemės sklypuose ar žemės sklypuose, kuriems nustatytos specialios miško naudojimo sąlygos. Statybų tvarką Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Statybos įstatymas ir aplinkos ministro įsakymais patvirtinti statybos reglamentai. Minėtuose teisės aktuose taip pat nėra teisės normų, kurios tiesiogiai draustų vykdyti statybos darbus miškų ūkio paskirties žemės sklypuose ar miško žemėje.

Atsiliepimais į apeliacinius skundus Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybės priežiūros skyrius prašo apeliantų UAB „Domus patria“ ir Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinių skundų netenkinti.

Nurodo, kad žemės sklypas sąlygų sąvado ir statybos leidimų išdavimo metu neatitiko sodybvietės (sodybos) sąvokos, nes pagal 2001-09-05 pažymėjimo apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotą žemės sklypą ir teises į jį 10 p. duomenų apie šiame žemės sklype esančius statinius nėra. Projektavimo sąlygos, Sąlygų sąvadas bei statybos leidimai buvo išduoti ne sodybinių pastatų statymui jau esančioje sodybvietėje, bet visiškai naujos sodybos statybai.

Smalvo kraštovaizdžio draustinis, į kurio teritoriją patenka UAB „Domus patria“ 2,0 ha ploto miškų ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklypas yra konservacinės apsaugos prioriteto teritorijoje. Nurodo, kad „Domus patria“ žemės sklype vykdomai statybai turi būti taikomi ne tik Gražutės regioninio parko apsaugos reglamente išdėstyti reikalavimai veiklai visose regioninio parko funkcinio prioriteto zonose, bet ir papildomi reikalavimai veiklai konservacinio prioriteto funkcinėse zonose (draustiniuose) reglamentuoti, priešingai nei nurodyta apeliantės skunde, esą taikytinas Gražutės regioninio parko reglamento 57 p., kuris nustato papildomus reikalavimus veiklai ūkinio prioriteto funkcinėse zonose reglamentuoti, kai tuo tarpu UAB „Domus patria“ žemės sklypas į šią funkcinio prioriteto zoną net nepatenka, todėl minimas 57 p. negali būti taikomas.

Pagal Miškų ir Žemės įstatymų, reglamentuojančių statybos miško žemėje santykius, nuostatas atsakovo UAB „Domus patria“ sklype esančioje miško žemėje galima tik statinių, išvardytų Miškų įstatymo 2 str. 3 d. ir Žemės įstatymo 26 str. 1 d. bei atitinkančių miškų grupės (šiuo atveju - ekosistemų apsaugos miško) paskirtį, statyba. UAB „Domus patria“ žemės sklype statomi statiniai (gyvenamasis namas ir pirtis) nepatenka miško žemėje leistinų statyti statinių kategoriją.

Žemės sklype nebuvo sodybos - juridiškai įforminto sodybinio žemės sklypo, todėl pripažinus, kad atsakovas siekia statinių atstatymo žemės sklype, kuriame nėra esančios sodybvietės (sodybos statinių, sodo. sodybos želdinių ir kt.), darytina išvada, jog Statybų privačioje žemėje reglamento 3 p. esantis leidimas pastatų statybai žemės ūkio paskirties bei miškų ūkio paskirties žemėje, galėjo būti taikytinas tik atliekant statybos darbus esančiose sodybvietėse, bet nėra skirtas vietovei -buvusiai sodybai atstatyti.

Nurodo, kad komisija, 2005-04-15 posėdžio protokolu, konstatuodama gyvenamojo namo arba ūkinio pastato pamatų liekanas, veikė neturėdami įstatymo įgalinimų šioje srityje. Be to pagal VĮ Registrų centro Utenos filialo 2001-09-05 pažymėjimo apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotą žemės sklypą ir teises į jį duomenis D. K. žemės sklype nebuvo jokių statinių. Nepanaikinus ginčijamo 2005-04-15 Zarasų rajono savivaldybės administracijos Nuolatinės statybų komisijos posėdžio protokolo Nr. 53 sukuriamos prielaidos tolimesniems teisiniams ginčams dėl sodybinių pastatų buvimo fakto žemės sklype. Nors protokole Nr. 53 nėra neginčijamai nustatytas gyvenamojo namo buvimo faktas, bet iš esmės šio protokolo pagrindu buvo išduodamos projektavimo sąlygos (jas 2005-05-19 išdavė Utenos RAAD), parengtas ir 2005-05-23 išduotas projektavimo sąlygų sąvadas Nr. 82 bei Zarasų rajono savivaldybės administracijos Nuolatinės statybos komisijos 2005-11-25 posėdžio protokolu Nr. 174 nutarta išduoti atsakovei D. K. statybos leidimą. Taigi, negalima sutikti su Utenos RAAD apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, jog ginčijamą posėdžio protokolą Nr. 53 galima palikti galioti kaip nesukeliantį teisinių pasekmių, o Utenos RAAD atstovų veiksmus vertinti teisėtais.

Teigia, kad žemės sklype nesant statinių, galinčių sudaryti sodybą (pagrindinio sodybos elemento - gyvenamojo namo), o taip pat nesant teisiškai įforminto sodybinio žemės sklypo, nėra pagrindo teigti apie esančią sodybvietę pagal Statybos privačioje žemėje reglamento 3 p. Teigia, kad projektavimo sąlygos, Sąlygų sąvadas bei statybos leidimai buvo išduoti ne sodybinių pastatų statymui jau esančioje sodybvietėje, bet visiškai naujos sodybos statybai. Todėl nebuvo pagrindo remtis ir Statybos privačioje žemėje reglamento 3 p. Taigi, tvirtinant, svarstant ir išduodant minėtus statybos dokumentus iš viso nebuvo pagrindo vadovautis minėtu reglamentu.

Zarasų rajono savivaldybės administracijos bei Utenos RAAD teisės ir pareigos statybos leidimo išdavimo procese teisės aktai reguliavo tiesiogiai, todėl už projektavimo sąlygų sąvadų ir statybos leidimų išdavimą atsakingi Zarasų rajono savivaldybė ir Utenos RAAD.

Nepanaikinus Nuolatinės statybų komisijos 2005-11-25 posėdžio protokolo Nr. 174, kuriame išreikštas teigiamas Nuolatinės statybos komisijos narių sprendimas dėl statybos leidimo išdavimo sudaro prielaidas tolimesnius atlikti veiksmus šioje administracinėje procedūroje. Toks Nuolatinės statybos komisijos sprendimas pagal bendrąją taisyklę įpareigoja savivaldybės administracijos direktorių (ar jo įgaliotą kitą valstybės tarnautoją) veikti Statybos įstatymo 23 str. 9 d. (2006-10-17 įstatymo Nr. X-857 redakcija) numatytu būdu, konkrečias teisines pasekmes statybos teisinių santykių dalyviams sukelia būtent pagal pastarosios Nuolatinės statybos komisijos sprendimą statytojui savivaldybės administracijos direktoriaus (ar jo įgalioto kito valstybės tarnautojo) išduodamas statybos leidimas. Kadangi Statybos įstatyme ir norminiuose teisės aktuose nustatyta statybos leidimo išdavimo procedūra yra nuosekli ir vientisa, pripažinus šią procedūrą užbaigiantį statybos leidimą neteisėtu ir jį panaikinus, teisinės reikšmės netenka ir visi tos pačios administracinės procedūros metu priimti procedūriniai (tarpiniai) sprendimai, sudarę pagrindą priimti neteisėtą statybos leidimą. Todėl turi būti panaikintas ir 2005-11-25 Nuolatinės statybų komisijos posėdžio protokolas Nr. 174.

Atsiliepimais į apeliacinius skundus Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas prašo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos apeliacinį skundą atmesti, o atsiliepime į UAB „Domus patria“ apeliacinį skundą nurodo, kad byla turi būti grąžinta nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Nurodo, kad Inspekcija metodiškai nevadovavo ir nekontroliavo arba sąmoningai toleravo statybas miško žemėje. Tik 2009-04-27 pateikė išaiškinimus savivaldybėms ir apskričių viršininkų administracijoms dėl statybų miško žemėje. Šiuo raštu Inspekcija pripažino - kad būtent ji ir vykdo Teritorijų planavimo įstatymo 34 str. 3 d. ir Statybos įstatymo 27 str. 7 d. 1 p. jos kompetencijai priskirta metodinio vadovavimo funkciją ir tuo pagrindu teikia išaiškinimą dėl statybų miško žemėje. Inspekcija netinkamai vykdė jai teisės aktais pavestas funkcijas - statybų valstybinę priežiūrą, kad ji atitiktų teisės aktų reikalavimus, o pradėjo reikšti ieškinius teismams skubotai ir mėgindama išvengti pačios atsakomybės už netinkamą pareigų vykdymą, siekiant strateginio valstybės tikslo - kad teritorijų planavimas ir statybų plėtra būtų vykdoma pagal galiojančių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas. Ir šis subjektas turi prisiimti atsakomybę už savo netinkamą pareigų vykdymą, pasireiškusį neveikimu.

Nurodo, kad 2005-04-15 Zarasų rajono savivaldybės administracijos Nuolatinės statybos komisijos posėdžio protokolas Nr.53 - faktiškai nebuvo joks Nuolatinės statybos komisijos posėdžio protokolas, kuriame būtų svarstyta projektinė dokumentacija ar statybos leidimo klausimai, o tai tiesiog kelių institucijų atstovų surašytas dokumentas, rašytiniame pavidale užfiksavęs situacijos patikrinimo vietoje rezultatus - dėl buvusios sodybos požymių. Tokie kelių institucijų specialistų užfiksuoti duomenys negali būti ir ginčo dalyku, nes specialistai tiesiog užrašė šiame protokole, ką rado nuvykę į vietą. O faktiškas Nuolatinės statybos komisijos posėdis, kuriame jau buvo svarstyti statybų klausimai ir pateiktos rekomendacijos dėl leidimo išdavimo - vyko tik 2005-11-25 ir jo Nr.174.

2005-05-23 Zarasų r. savivaldybės administracijos vyr. architektės parengtas projektavimo sąlygų sąvadas Nr.82 ir 2005-11-25 Nuolatinės statybų komisijos posėdžio protokolas Nr.174 - abu šie aktai priimti iki Konstitucinio Teismo 206-03-14 nutarimo, kuriuo buvo pasisakyta dėl Saugomų teritorijų įstatymo ir Statybų privačioje žemėje reglamento. Todėl nagrinėjant šių dviejų administracinių aktų teisėtumą ir subjektų, juos priėmusių, kaltę, teismas privalėjo vadovautis teisės aktais, galiojusiais sprendimų priėmimo metu, o ne vėlesniais, kaip buvo padaryta šį kart ir kas absoliučiai nesuderinama su teisės valstybės principais.

Pažymėjo, kad nors 2006-06-14 Zarasų r. savivaldybės administracijos sprendimas Nr.I-409 ir tos pačios dienos statybos leidimas Nr.33 priimti po Konstitucinio Teismo 2006-03-14 nutarimo, tačiau svarbu, kad po šio leidimo išdavimo jokių statybos padarinių nekilo. Bet Zarasų rajono savivaldybės administracija vis tiek sąmoningai ir žinodama apie daromą įstatymų pažeidimą 2007-08-03, t.y., praėjus pusantrų metų po 2006-03-14 KT nutarimo, vienašališkai dar kartą išdavė leidimą statybai nagrinėjame žemės sklype. Toks antrą kartą neteisėtai išduotas leidimas - būtent ir sukėlė statybos padarinius, nes atsakovai pradėjo vykdyti statybas.

Kadangi po skundžiamo Zarasų r. apylinkės teismo 2012-11-29 sprendimo įsigaliojo Miškų įstatymo pakeitimai, jau leidžiantys atstatyti buvusias sodybas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti įvertintas ir šiuo aspektu, nes teismas vadovavosi griežtesne Miškų įstatymo redakcija, absoliučiai draudusią pastatų statybas miške.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo atsakovu kaltės dydžio bei neproporcingai tenkinto ieškinio reikalavimams paskirstė žyminio mokesčio ir procesinių dokumentų įteikimo išlaidas.

Atsiliepimais į apeliacinį skundą Vyriausybės atstovė E. I. prašo Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento, UAB „Domus patria“ apeliacinius skundus atmesti, o Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Teigia, kad nuolatinės statybos komisija apie sodybos buvimo faktą sprendė iš pateikto prašymo ir prie jo pridėtų dokumentų bei apžiūrėjus vietoje tariamos sodybvietės vietą. Vien tai, kad nuotraukoje yra užfiksuoti kažkokie žolėje esantys akmenys, dar nereiškia, kad iš pavienių akmenų buvimo galima daryti išvadą apie buvusią sodybą atsakovo turimame sklype.

Konstituciniam Teismui paskelbus 2006-03-14 nutarimą dėl Reglamento atitikties aukštesnės galios teisės aktams ir pateikus motyvuojamojoje dalyje išaiškinimą dėl statybų miško žemėje, toks Konstitucinio Teismo išaiškinimas tapo privalomas visoms valstybės valdžios institucijoms, fiziniams ir juridiniams asmenims. Todėl apelianto argumentas dėl reglamento taikymo dėl statybų miško žemėje net ir po Konstitucinio Teismo aiškinimo, yra nepagrįstas.

Nesutinka su apelianto teiginiu, kad remiantis 2002-08-10 aplinkos ministro įtvirtintu Gražutės regioninio parko apsaugos reglamento 57 punktu, apeliantas galėjo atstatyti gyvenamuosius namus ar priklausinius vietoj buvusiųjų bei rekonstruoti esamus gyvenamuosius namus bei priklausinius. Pažymėjo, kad minėtos normos taikymui turi būti tenkinamos joje įtvirtintos sąlygos, t. y. pirma, žemės sklypas turi būti žemės ūkio ar miškų ūkio prioriteto akcinėse zonose - atkreiptinas dėmesys, kad funkcinė zona nėra lygu žemės paskirčiai, todėl šių sąvokų sutapatinti negalima, kas reiškia, kad byloje nėra duomenų, jog ginčo žemės sklypas priklausytų ar kada nors būtų priklausęs žemės ūkio ar miškų ūkio funkcinio prioriteto zonai, priešingai - tai, kad Smalvo kraštovaizdžio draustinio teritorija niekada nepriklausė žemės ūkio ar miškų ūkio funkcinio prioriteto zonai patvirtina faktas, kad 2011-06-28 aplinkos ministro įsakymo Nr. D1-515 pakeitimu buvo patvirtinta, kad Smalvo kraštovaizdžio draustinis priskiriamas konservacinio prioriteto zonai, o anksčiau apskritai nepriklausė Gražutės regioninio parko teritorijai, antra, 57 punkto taikymo ribos buvo apibrėžtos tik galimybe vykdyti statybos darbus esančiose sodybose, byloje nėra duomenų, kad ginčo žemės sklypas būtų įformintas kaip esama sodyba (sodybvietė). Taigi visi apelianto teiginiai dėl Gražutės regioninio parko apsaugos reglamento taikymo yra nepagristi.

Namo ir pirties pamatų betonavimo darbai buvo atlikti iki 2007-07-31, taigi dar neturint statybos leidimo, dėl ko galima daryti išvadą, kad minėti statybos darbai laikytini savavališkais.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog sąlygas neteisėtai statybas bei teisinį pagrindą sudarė Vyriausybės 1995-12-22 nutarimu Nr. 1608 patvirtintas Statybų privačioje žemėje reglamentas. Norint taikyti reglamento nuostatą, turėjo būti tenkinamos šios sąlygos: pirma, gyvenamasis namas galėjo būti statomas tik esamoje sodybvietėje, antra, tik toje vietoje, kur yra buvęs gyvenamasis namas -dažnai tai laikytina ant buvusio gyvenamojo namo pamatų, arba rekonstruojant esamus gyvenamuosius statinius. Tik esant šioms dviem sąlygoms galėjo būti taikomas Reglamentas, kitų atvejų dėl gyvenamosios paskirties pastatų statybos sodybvietėse Statybų privačioje žemėje reglamentas nereglamentavo.

Pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus (Saugomų teritorijų įstatymo 31 str. 8 d., 9 d.) pareiškėjui priklausantis žemės sklypas negali būti dalijamas, namų valdos suformavimas jame negalimas. Galiojantis teisinis reglamentavimas eliminuoja pareiškėjo galimybes vykdyti naujas statybas turimame žemės sklype, todėl jis negalėjo šiuo konkrečiu atveju turėti teisėtų lūkesčių realizuoti savo statytojo teises. Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punktas reglamentavo tik statybas esamoje sodybvietėje (sodyboje - esant pastatytam gyvenamajam namui ir tik esant juridiškai įformintam sodybiniam žemės sklypui), t. y. tik tokiu atveju galėjo būti taikomas minėtas teisės aktas, todėl akivaizdu, kad šiuo atveju, kai statybos leidimas buvo išduotas naujo statinio statybai (ūkiniam pastatui, net ne gyvenamajam namui) ir nėra juridiškai įforminto sodybinio žemės sklypo, minėtas teisės aktas apskritai negalėjo būti taikomas, todėl jo pagrindu negalėjo išduoti statybos leidimo, o statytojas – statyti.

Pažymėjo, kad nors teismas pasisakė dėl Vyriausybės atstovo Utenos apskrityje elgesio ir jį sutapatino su Vyriausybe - Vyriausybės atstovo Utenos apskrityje tarnyba nėra šios bylos dalyvis (taip pat nėra Vyriausybės struktūrinis padalinys), todėl pirmosios instancijos teismas, neįtraukęs į bylos nagrinėjimą subjekto ir spręsdamas dėl jo veiklos, pažeidė CPK 266 straipsnio nuostatas.

Jokiame teisės akte nebuvo nustatyta, kad apskričių viršininkų administracijos privalo tikrinti visų išduotų statybos leidimų teisėtumą. Todėl apskričių viršininkų administracijos negali būti atsakingos už visų statinių projektavimo ir statybos priežiūrą ir neturėjo pareigos tikrinti visų statybos leidimų.

Atsakovų Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą tenkinti, Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, o UAB „Domus patria“ atstovo advokato J. K. apeliacinį skundą atmesti.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde numatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas.

Bylos medžiaga nustatyta, kad žemės sklypas esantis Zarasų r. sav. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2001-08-03 iki 2006-08-10 priklausė D. K., nuo 2006-08-10 iki 2009-04-02 UAB „Konstrukcijų projektai“, nuo 2009-04-02 UAB „Domus patria“ (1 t. b.l. 18-20). Zarasų rajono savivaldybės administracijos nuolatinės statybos komisijos 2005-04-15 posėdžio protokolu Nr. 53 buvo rekomenduota parengti sąlygas ir išduoti projektavimo sąlygų sąvadą buvusios sodybos atstatymo projektui parengti (1t. b.l. 32). Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyr. architektė A. Ž. 2005-05-23 patvirtino Projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 82 statytojo D. K. atstatomos sodybos statybai (1t. b.l. 29-30). Zarasų rajono savivaldybės administracijos nuolatinės statybos komisijos 2005-11-25 posėdžio protokolu Nr. 174 buvo rekomenduojama išduoti statybos leidimą, nes techninis projektas parengtas, vadovaujantis 2005 m. gegužės 23 d. projektavimo sąlygų sąvado Nr. 82 reikalavimais (1 t. b.l. 37). 2006-05-31 D. K. pateikė Zarasų rajono savivaldybei prašymą su priedais išduoti statybos leidimą (1 t. b.l. 38-39). Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2006-06-14 įsakymu Nr. I-409 buvo patvirtintas D. K. statybos leidimas Nr. 33 (1 t. b.l. 40-42). Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktorius 2007-08-03 įsakymu Nr. I-543 patvirtino UAB „Konstrukcijos projektai“ statybos leidimą Nr. 129 (1 t. b.l. 43-45). Utenos apskrities viršininko administracija teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas išdavė 2007-09-03 pažymą Nr. 114Z-18 apie nebaigtą statybą be esminių nukrypimų nuo projekto (1 t. b.l. 55). 2011-05-25 faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktu Nr. FAK-1468 nustatyta, kad patikrinimo metu statybos darbai nebuvo vykdomi, ir įrengti betoniniai namo ir pirties pamatai (1t. b.l. 56-57). Nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų byloje 2007-06-04 užfiksuoti pagrindinio pastato, jo dalių ir priestatų kadastro duomenys (2t. b.l. 121-129).

UAB „Domus patria“ ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas apeliaciniuose skunduose nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, panaikindamas administracinius aktus, tame tarpe be jokių argumentų panaikino ir 2005-04-15 Zarasų rajono savivaldybės administracijos Nuolatinės statybos komisijos posėdžio protokolą Nr.53, kuris buvo surašytas konstatuojant faktines aplinkybes, o ne vykdant viešojo administravimo funkcijas, be to, LR Konstitucinio Teismo nutarimas dėl statybų miško žemėje buvo priimtas beveik po metų. Taip pat priimant Zarasų rajono savivaldybės administracijos nuolatinės statybos komisijos 2005-11-25 posėdžio protokolą Nr. 174 nebuvo priimtas LR Konstitucinio Teismo nutarimas.

Teisėjų kolegija išanalizavus bylos medžiagą daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino komisijos 2005-04-15 protokolą Nr. 53, kadangi jame konstatuotos aplinkybės apie sklype esančius išlikusius pastato pamatus neatitinka tikrovės, o tai, kad 2005-11-25 posėdžio protokolas Nr. 174 buvo priimtas anksčiau nei buvo priimtas LR Konstitucinio Teismo 2006-03-14 nutarimas nesudaro pagrindo palikti 2005-11-25 posėdžio protokolą Nr. 174 galioti.

Apeliaciniuose skunduose apeliantai nurodo, jog komisijos 2005-04-15 protokolas Nr. 53 nesukelia teisinių santykių atsiradimo ar pasibaigimo, kadangi juo tik konstatuojamos faktinės aplinkybės. Teisėjų kolegija sutinka su tuo, jog minimas protokolas iš esmės yra priemonė įrodyti suinteresuotoms institucijoms, kad D. K. priklausančiame žemės sklype egzistavo sodybos liekanos ir nėra privalomas pats savaime, tačiau, nepaisant to, jis konkrečiu atveju buvo pripažintas privaloma prielaida susiklostyti naujiems teisiniams santykiams, o būtent: nors protokole nėra neginčijamai nustatytas gyvenamojo namo buvimo faktas, bet iš esmės šio protokolo pagrindu buvo išduotas projektavimo sąlygų sąvadas D. K.. O 2005-11-25 posėdžio protokolu Nr. 174 buvo rekomenduojama išduoti statybos leidimą, nes techninis projektas parengtas, vadovaujantis 2005 m. gegužės 23 d. projektavimo sąlygų sąvado Nr. 82 reikalavimais, 2006-06-14 įsakymu Nr. I-409 buvo patvirtintas D. K. statybos leidimas Nr. 33. Tačiau byloje nėra jokių pagrįstų ir pakankamų duomenų, kurie sudarytų pagrindą išvadai, jog komisijos 2005-04-15 protokole Nr. 53 konstatuotos aplinkybės dėl sklype esančių išlikusių pastato pamatų atitinka tikrovę. Teisėjų kolegija išanalizavusi 1939 m. (žemėlapis sudarytas pagal 1903 m. nuotrauką), 1952 m. (žemėlapis sudarytas pagal 1950 m. nuotrauką) ir 1976 m. topografinius žemėlapius, kuriuos išleido tuometė Geodezijos ir kartografijos vyriausioji valdyba prie Sovietų Sąjungos Ministrų Tarybos, nenustatė, kad miško sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) būtų pastatų (1 t. b.l. 189-192, 2 t. b.l. 42-65). Apie D. K. išlikusių pastatų liekanas yra konstatuota tik 2005-04-15 protokole Nr. 53, kuriame nurodyta, jog D. K. sklype yra išlikę buvusių pastatų pamatai iš tarpusavyje vietomis surištų dalinai aptašytų akmenų. Sprendžiant iš pamatų dydžio bei konfigūracijos, tai turėtų būti arba gyvenamojo namo, arba ūkinio pastato pamatai. Protokolą pasirašę komisijos nariai, pirmosios instancijos teisme buvo apklausti liudytojais. A. Ž. teismo posėdyje parodė, jog pastatų pamatų liekanas nustatė vizualiai, nuvykę į vietą buvo rastos sodybvietės liekanos (2t. b.l. 87), liudytojas P. K. parodė, jog D. K. sklype buvo 60 m. atstumu vientisa, stačiakampio formos pamatų linija – iš akmenų, tą liniją nufotografavo, akmenys buvo lauko rieduliai, pamatai buvo vieno statinio, buvo statoma ant lauko akmenų. Taip pat nurodė, kad atsimena ne toje konkrečioje vietoje buvusius pastatus (2t. b.l. 89-90). D. K. nurodė, kad Utenos RAAD dirba nuo 2004 m. balandžio mėn., komisijos narius pažinojo iš matymo, komisijoje buvo ji, vyr architekte A. Ž., P. K.. Su jais nuvažiavo į vietą apžiūrėti pamatų. Buvo išlikę pamatai, seni akmenys apžėlę samanomis, vietomis akmenys buvo surišti, stačiakampio formos, vieni buvo didesni pamatai, o kito pastato mažesni pamatai (2t. b.l.86). Prie protokolo pridėtoje nuotraukoje taip pat matyti atskiri akmenys (1t. b.l.36). Teisėjų kolegijos vertinimu, šių įrodymų akivaizdžiai nepakako komisijai daryti neabejotiną išvadą apie D. K. priklausančiame sklype buvusius pastatus, nes nuotraukose užfiksuotas vaizdas nėra aiškus, informatyvus, o apklausti liudytojais protokolą pasirašę komisijos nariai iš esmės nurodė tas pačias neinformatyvias aplinkybes - kad matė paviršinių akmenų liekanas, tačiau šių liekanų traktavimas pastatų liekanomis iš esmės niekuo neparemtas. Byloje nėra jokių kitų duomenų, patvirtinančių aplinkybę, kad tie paviršiniai akmenys galėjo būti pastatų liekanomis. Be to, komisijos narys P. K. patvirtino, jog atsimena buvusius pastatus, tačiau ne toje konkrečioje vietoje kur šiuo metu yra namo ir pirties pamatai. Ir priešingai, kituose byloje esančiuose įrodymuose, o būtent - 1939 m., 1952 m. ir 1976 m. topografiniuose žemėlapiuose, kuriuos išleido tuometė Geodezijos ir kartografijos vyriausioji valdyba prie Sovietų Sąjungos Ministrų Tarybos, nenustatyta, kad miško sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) būtų pastatų, paneigia faktą apie D. K. sklype kada nors buvusius pastatus. Teisėjų kolegijos vertinimu, topografiniai žemėlapiai bei liudytojų paaiškinimai paneigia 2005-04-15 protokole Nr. 53 nustatytas aplinkybes, kad D. K. priklausančiame sklype buvo gyvenamojo namo arba ūkinio pastato pamatai. Nors šiame protokole ir nėra neginčijamai nustatytas gyvenamojo namo buvimo faktas, o konstatuota, jog D. K. priklausančiame sklype yra arba gyvenamojo namo, arba ūkinio pastato pamatai, tačiau, kaip tvirtina bylos duomenys, šis protokolas sudarė prielaidas statyboms teritorijoje, kurioje statybos nėra leidžiamos. Todėl apeliantų argumentai, jog naikinti tokį protokolą nėra pagrindo, kaip nesukeliančio teisinių pasekmių, yra nepagrįsti. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai Zarasų rajono savivaldybės administracijos nuolatinės statybos komisijos 2005-04-15 posėdžio protokolą Nr. 53 ir Zarasų rajono savivaldybės administracijos nuolatinės statybos komisijos 2005-11-25 posėdžio protokolą Nr. 174 panaikino.

UAB „Domus patria“ apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas taikė LR miškų įstatymo 2 str. 3 d., LR žemės įstatymo 26 str. 1 d. nuostatas, tačiau visiškai netaikė LR saugomų teritorijų įstatymo bei jį detalizuojančių poįstatyminių aktų nuostatų, kadangi statybas siekė vykdyti anksčiau šioje vietoje buvusioje sodyboje, vadovaujantis LR saugomų teritorijų 9 str. 2 d. 8 p., bei LR aplinkos ministro įsakymu Nr. 415 patvirtinto Gražutės regioninio parko apsaugos reglamento 57 p. įtvirtintomis teisės normomis, buvo parengti ir išduoti ginčijami administraciniai aktai, todėl jie turi būti laikomi teisėtais.

Su šiais apelianto argumentais negalima sutikti, vien dėl to, kad paneigta aplinkybė, jog anksčiau šioje vietoje buvo sodyba. Be to žemės sklypas esantis (duomenys neskelbtini) turi dvejopo pobūdžio teisinį statusą, visų pirma, šis sklypas priskirtinas miško ūkio paskirties žemei, o antra, jis patenka į Smalvo kraštovaizdžio draustinio teritoriją. Pirmuoju žemės sklypo teisinio statuso atveju statybos miško ūkio paskirties žemėje santykius reguliuoja LR miškų įstatymas ir LR žemės įstatymas. Antruoju atveju statybos draustiniuose santykius reglamentuoja LR saugomų teritorijų įstatymas. Pagal Miškų įstatymą miško ūkio paskirties žemėje yra leidžiama tik medienos sandėlių bei kitų su miškų susijusių įrenginių, poilsio, žvėrių pašarų aikštelių statyba. Visų kitų statinių statyba nėra leidžiama. Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta analogiška nuostata, kad miškų ūkio paskirties žemei pagal teritorijų planavimo dokumentus priskiriami medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai. Žemės įstatyme taip pat nėra kitų nuostatų, kurios apibrėžtų, kokie dar kiti statiniai gali būti ant miško ūkio paskirties žemės. Vadinasi, ir pagal šį teisės aktą miško ūkio paskirties žemėje leidžiama tik specializuotų statinių statyba: medienos sandėlių bei kitų susijusių su mišku įrenginių, poilsio aikštelių, žvėrių pašarų aikštelių statyba. Teisė statyti sodybas miško ūkio paskirties žemėje pagal Žemės įstatymą nebuvo numatyta. Todėl darytina išvada, kad statybos miško ūkio paskirties žemėje santykius reglamentuojantys Miškų įstatymas ir Žemės įstatymas nenumato išimčių dėl statinių, inter alia sodybų, statybos esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose), todėl akivaizdu, jog teisė į statybą miško ūkio paskirties žemėje negali būti realizuota. Tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat laikėsi 2008 m. vasario 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-206/2008, 2009 m. balandžio 30 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A822-579/2009.

Iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo aišku, kad miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius. Dėl statybos teisės miško ūkio paskirties žemėje pažymėtina, kad nėra pakankamai teisinių argumentų, kurie leistų teigti, jog aptartieji Miškų įstatyme ir Žemės įstatyme nustatyti ribojimai, ypač atsižvelgiant į miškų, kaip ypatingų nuosavybės teisės objektų, pobūdį, jų ypatingą ekologinę, socialinę ir ekonominę reikšmę aplinkai, yra neproporcingi siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui, kad savininkų nuosavybės teisės varžomos labiau, negu leidžia Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).

Kadangi remiantis Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 5 punktu sklypo pagrindinė paskirtis yra miškų ūkio (1 t. b.l.17-20), o namo ir pirties statyba miško ūkio paskirties žemėje nėra galima, tai šis draudimas atlikti tam tikrus veiksmus pagal vieną teisinį reglamentavimą negali būti paneigtas to paties objekto teisiniu reglamentavimu, suteikiančiu teisę atlikti tuos pačius tam tikrus veiksmus, o šiuo atveju statyti sodybą.

Remiantis 2002-08-10 aplinkos ministro įtvirtintu Gražutės regioninio parko apsaugos reglamento 57 punktu, apeliantė galėjo atstatyti gyvenamuosius namus ar priklausinius vietoj buvusiųjų bei rekonstruoti esamus gyvenamuosius namus bei priklausinius. Vadovaujantis 57 punktu buvo tik galimybe atstatyti gyvenamuosius namus ar priklausinius vietoj buvusiųjų bei rekonstruoti esamus gyvenamuosius namus bei priklausinius, kadangi byloje paneigta aplinkybė, jog anksčiau šioje vietoje buvo sodyba, be to Gražutės regioninio parko apsaugos reglamento 57 p. nuostatoje buvo reglamentuojama statybos galimybė žemės ir miškų ūkio prioriteto funkcinėse zonose, bet ne miškų ūkio paskirties žemėje ar miško žemėje, todėl minimas Reglamento 57 p. negali būti taikomas.

Atsižvelgus į virš išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo taikyti Saugomų teritorijų įstatymo bei jį detalizuojančius teisės aktus.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad statybos metu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtintas Statybų privačioje žemėje reglamentas, kurio 3 punktuose įtvirtinta galimybė statyti ir kitokius nei numatyti Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje ir Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje statinius.

Reglamento 3 punkte nustatyta, kad žemės ūkio paskirties žemėje ir miškų ūkio paskirties žemėje esančiose sodybvietėse galima statyti naujus gyvenamuosius (vietoj buvusiųjų), taip pat rekonstruoti esamus gyvenamuosius namus ir statyti reikiamus ūkinius pastatus. Ši Reglamento nuostata galiojo iki 2007 m. vasario 4 d. (panaikinta Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimu Nr.106). Taip įstatymo lydimuoju aktu buvo nustatyti leistinos miško žemėje statybos atvejai, nenustatyti įstatymų. Teisinio reguliavimo neaiškumai galėtų būti aiškinami asmens naudai, nes pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos standartus nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias apribojamos Konvencijoje garantuojamos asmens teisės, turi būti pakankamai prieinamos, aiškios ir numatomos (žr., pvz., James and Others v. United Kingdom, judgment of 21 February 1986, Series A no. 98, par. 67, Lithgow and Others v. United Kingdom, judgment of 8 July 1986, Series A. no. 102, par. 110). Tačiau pažymėtina, kad net ir sutinkant su apeliantės pozicija, kad pagal Reglamento 3 punktą miškų ūkio žemėje esančiose sodybvietėse statyba tam tikru laikotarpiu buvo galima, ji turėjo būti vykdoma teisės aktų nustatyta tvarka. Tokiai statybai taikytinos Statybos įstatymo nuostatos dėl statinio projekto ir leidimo būtinumo (20, 23 straipsniai). Asmens teisėtų lūkesčių apsaugos principas reiškia, kad garantuojama asmens, kuriam teisinė sistema duoda pagrindą tikėtis, jog jis turės tam tikrą rezultatą, jei veiks teisėtai, interesus. Taigi asmens teisėtų lūkesčių apsaugai svarbu paties asmens veiksmų teisėtumas. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Kadangi konstatavus, jog D. K. sklype Zarasų rajono savivaldybės administracijos nuolatinės statybos komisijos 2005-04-15 posėdžio protokole Nr. 53 nepagrįstai nustatytos pastatų liekanos, atsakovės konkretus atvejis į apeliantės nurodyto reglamento 3 punkto reguliavimo sritį nepatenka. Taip pat byloje neginčijamai nustatyta, kad žemės sklype esančiame (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2001-08-03 iki 2006-08-10 priklausiusiam D. K. jokios statybos nebuvo vykdomos. O minėtas žemės sklypas nuo 2006-08-10 iki 2009-04-02 priklausė UAB „Konstrukcijų projektai“, kuri ir vykdė statybas. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu UAB „Konstrukcijų projektai“ direktorius Ž. B. nurodė, kad 2007 m. birželio mėnesį buvo pradėti statybos darbai, pamatus įrengė per keletą dienų ir tik po to kreipėsi į Zarasų rajono savivaldybę dėl statybos leidimo (2t. b.l. 140). O UAB “Domus patria” nurodė, kad įsigijus žemės sklypą su ginčo pamatais jokių darbų nevykdė. Šias aplinkybes patvirtina ir 2007 m. birželio 1 d. sutartis, nekilnojamojo turto kadastro ir registro byla (2 t. b.l. 117-129). Šiuo atveju UAB „Konstrukcijų projektai“ neįgyvendino savo teisių teisės aktų nustatyta tvarka. Ji, žinodama apie statybą leidžiančių dokumentų būtinumą, nustatyta tvarka (pateikdama prašymą) nesikreipė dėl jų gavimo į kompetentingas institucijas, pamatus pastatė neturėdama statybos leidimo, Reglamento galiojimo metu nustatyta tvarka nepradėjo statybos įteisinimo procedūrų. Vadovaujantis bendruoju protingumo principu, toks elgesys nelaikytinas sąžiningu teisių įgyvendinimo būdu statybų srityje. Apibendrinant konstatuotina, kad UAB „Konstrukcijų projektai“ Reglamento galiojimo metu iš jo kylančios gintinos teisės neįgijo, jos apeliacinio skundo argumentas, kad administraciniai aktai buvo išduoti vadovaujantis Reglamentu atmestinas.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantų Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento argumentais, jog 2006-06-14 statybos leidimas Nr.33 Zarasų rajono savivaldybės administracijos buvo išduotas D. K., kuri jokių statybų su šiuo leidimu nepradėjo ir nevykdė, tačiau UAB „Konstrukcijos projektai” statybos darbus atliko net neturėdama jai statybas leidžiančio dokumento, todėl ir turi atsakyti už statybos padarinių šalinimą.

CK 4.103 str. 3 d. numato, kad teismas statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių klausimą išsprendžia įstatymų nustatyta tvarka. Statybos įstatymo 28 str. 7 d. nustato, kad teismas savo sprendimu gali įpareigoti statytoją per nustatytą terminą teisės aktų nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją, išskyrus šio įstatymo 23 str. 1 d. 5 p. nurodytą statybą leidžiantį dokumentą, tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų teisės aktų reikalavimams. Kadangi D. K. ir UAB “Domus patria” statybos darbų neatliko, o UAB „Konstrukcijos projektai” statybos darbus atliko net neturėdama jai statybas leidžiančio dokumento, todėl ir turi atsakyti už statybos padarinių šalinimą bei iš UAB „Konstrukcijos projektai” priteistinos bylinėjimosi išlaidos valstybei ir Vyriausybės įgaliotam atstovui – Aplinkos ministerijai, kuri patyrė 381,15 Lt – vertimo išlaidas, kurios priskirtinos prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 str. 1 d. 9 p., 2 t. b.l. 76-81).

Teisėjų kolegija pažymi, kad statybos darbus kuriems buvo reikalingas statybos leidimas atliko UAB „Konstrukcijų projektai”, o remiantis CK 4.48 str. perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo (1 d.), o perdavimo būdu naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą (turtą) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto (turto) savininkas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita (2 d.). Nagrinėjamu atveju UAB „Domus patria”, pirkdama žemės sklypą su ginčo pamatais, įgijo tiek pareigų ir teisių, kiek turėjo ir buvęs savininkas. Todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad turi būti ginami UAB „Domus patria”, kaip sąžiningo įgijėjo interesai ir tai kad UAB „Domus patria“ įsigijo žemės sklypą neturi įtakos ginčijamų aktų teisėtumui.

LR Miškų įstatymo 2012-11-06 priimtas 4, 11 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas, kuris galioja nuo 2012-12-31 (Nr. XI-2361), taip pat nesuteikia UAB „Domus patria“ miško žemėje vykdyti ginčijamą statybą, nes leidžiamas tik buvusios neišlikusios sodybos atstatymas buvusiems savininkams ir (ar) jų pirmos, antros ir trečios eilės įpėdiniams, paveldintiems pagal įstatymą.

Kiti apeliacinių skundų argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p.,

n u t a r i a:

Zarasų rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimą pakeisti – sprendimo dalį dėl įpareigojimo UAB „Domus patria“, Zarasų rajono savivaldybės administracijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, UAB „Konstrukcijų projektai“ lėšomis per šešis mėnesius nuo teismo įsiteisėjimo dienos, nugriauti UAB „Domus patria“ nuosavybės teise priklausančius nebaigtus statyti statinius: gyvenamąjį namą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir pirtį, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), bei sutvarkyti statybvietę dėl iš Zarasų rajono savivaldybės administracijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, UAB „Konstrukcijų projektai“ po 69,50 Lt žyminio mokesčio ir po 63,40Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei priteisimi pakeisti ir išdėstyti taip:

- Įpareigoti UAB „Konstrukcijų projektai“ lėšomis per šešis mėnesius nuo teismo įsiteisėjimo dienos, nugriauti UAB „Domus patria“ nuosavybės teise priklausančius nebaigtus statyti statinius: gyvenamąjį namą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir pirtį, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), bei sutvarkyti statybvietę.

- Priteisti iš UAB „Konstrukcijų projektai“ 144 Lt žyminio mokesčio ir 253,60 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

- Priteisti iš UAB „Konstrukcijų projektai“ 381,15 Lt bylinėjimosi išlaidų Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Birutė Jonaitienė

Laimantas Misiūnas

Birutė Valiulienė