Dėl žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-440/2006 (S)

Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.4.1; 44.5.2.4

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2006 m. rugpjūčio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Janinos Januškienės ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo SIA „CIDO PARTIKAS GRUPA“ kasacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 13 d. sprendimo ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. S. ieškinį atsakovui SIA „CIDO PARTIKAS GRUPA“ dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė nurodė, kad dėl 1999 m. lapkričio 21d. eismo įvykio metu padarytų sužalojimų 1999 m. lapkričio 25 d. mirė jos vyras; atsakovo darbuotojas tretysis asmuo Latvijos Respublikos pilietis V. L., eismo įvykio metu vairavęs atsakovo transporto priemonę, pripažintas kaltu ir nuteistas Rygos miesto Ziemgalės priemiesčio teismo 2003 m. gegužės 19 d. nuosprendžiu. Atsakovas yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, todėl privalo atlyginti žalą, padarytą didesnio pavojaus šaltinio. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 17 838 Lt sugadinto automobilio ir jo vertės nustatymo išlaidoms atlyginti, 3433,44 Lt – už sugadintas prekes, 39 462,48 Lt vienkartinę išmoką dėl eismo įvykio mirusio jos sutuoktinio dviem nepilnametėms dukterims išlaikyti – nuo jo mirties dienos iki 2005 m. rugsėjo 30 d., o nuo 2005 m. rugsėjo 31 d. – po 285,96 Lt kas mėnesį mokamų vaikų išlaikymo išmokų iki jų pilnametystės, taip pat bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimai grindžiami 1964 m. CK 493, 496, 499, 503 straipsniais.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

Pasvalio rajono apylinkės teismas 2005 m. rugsėjo 13 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo ieškovei 17 838 Lt automobilio ir jo vertės nustatymo išlaidoms atlyginti, 3433,44 Lt sugadintų prekių nuostoliams atlyginti, 39 462,48 Lt vienkartinę išmoką ieškovės dukterims R. S., gim. (duomenys neskelbtini), ir B. S., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikyti laikotarpiu nuo 1999 m. lapkričio 25 d. iki 2005 m. rugpjūčio 30 d., taip pat išlaikymą kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamomis 285,96 Lt dydžio išmokomis nuo 2005 m. rugpjūčio 31 d. iki jų pilnametystės ir 884 Lt bylinėjimosi išlaidų; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovas pripažino ieškinį dėl sugadintų prekių atlyginimo, taip pat pripažino, jog ieškinys priteisti žalą nukentėjusiojo nepilnamečiams vaikams išlaikyti tenkintinas visiškai. Ieškovės vyras dirbo pagal patentą; teismo vertinimu, apskaičiuoti tiksliai jo pajamas nėra galimybių, todėl nukentėjusiojo uždarbiui apskaičiuoti atsižvelgta į 1999 metų darbo užmokesčio statistinį vidurkį šalies ūkyje – 987,40 Lt; teismas nustatė, kad miręs sutuoktinis išlaikė dvi nepilnametes dukteris, ieškovė turėjo savo pajamų, todėl laikė pagrįsta aplinkybę, jog nukentėjusiojo išlaikomi asmenys gaudavo 1/3 dalį jo uždarbio, kurio neteko; taigi teismas nustatė, kad yra pagrįstas ieškinio reikalavimas priteisti žalos atlyginimą nukentėjusiojo nepilnametėms dukterims išlaikyti kas mėnesį mokamomis išmokomis po 285,96 Lt (987,40 Lt:3=329,13 Lt ir 329,13 Lt–43,17 Lt (minusuojama našlaičių pensija)=285,96 Lt; taip pat priteisti vienkartinę 39 462,48 Lt išmoką. Ieškinį dėl 129,10 Lt vertimo ir 256 Lt išlaidų advokatės pagalbai apmokėti atlyginimo teismas pripažino nepagrįstu, laikė, kad nurodytos išlaidos byloje nebuvo reikalingos.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2005 m. gruodžio 14 d. nutartimi Pasvalio rajono apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 13 d. sprendimą paliko nepakeistą, priteisė iš atsakovo į valstybės biudžetą 15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė žalos atlyginimo, padaryto didesnio pavojaus šaltinio, kai nukentėjusysis miršta (1964 m. CK 493, 484, 496, 499, 503 straipsniai), taip pat ieškinio senatį (1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalis, 86, 89 straipsniai) reglamentuojančias materialinės teisės normas. Kolegija nurodė, kad ieškinį dėl žalos atlyginimo ieškovė pareiškė baudžiamojoje byloje, 2003 m. gegužės 19 d. Rygos miesto Ziemgalės priemiesčio teismo nuosprendžiu ieškovei buvo pripažinta teisė į šio ieškinio patenkinimą, jo dydžio klausimas perduotas spręsti civilinio proceso tvarka; ieškinys pirmosios instancijos teisme gautas 2004 m. spalio 5 d., todėl kolegija pripažino, kad ieškovė nepraleido trejų metų ieškinio senaties termino. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiojo uždarbį, pagrįstai rėmėsi 1999 metų darbo užmokesčio statistiniu vidurkiu, nes pajamos iš veiklos pagal patentą nėra deklaruojamos. Apeliacinio skundo argumentus dėl nukentėjusiojo išlaikomų asmenų, taip pat dėl žalos atlyginimo jiems išlaikyti kitokio dydžio, kolegija pripažino nepagrįstais.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo Pasvalio rajono apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 13 d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 14 d. nutartį pakeisti, priteistą iš atsakovo ieškovės naudai vienkartinę išmoką jos vaikams išlaikyti už laikotarpį nuo 1999 m. lapkričio 25 d. iki 2005 m. rugpjūčio 30 d. sumažinti iki 19 146,12 Lt, išlaikymą vaikams kas mėnesį mokamomis išmokomis iki jų pilnametystės sumažinti iki 138,74 Lt, pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pagal 1964 m. CK 499 straipsnio 2 dalies normą žalos atlyginimo dydis priklauso nuo nukentėjusiojo uždarbio dalies, tenkančios išlaikytiniams; išlaikymui gali būti priskirtos tik grynosios pajamos (netto), t. y. minusavus mokėtinus mokesčius. Nuo teismo atsižvelgto statistinio 987,40 Lt darbo užmokesčio vidurkio minusavus privalomą mokėti 3 proc. socialinio draudimo ir 33 proc. pajamų mokesčius nukentėjusiojo vidutinės statistinės grynosios pajamos sudarytų 727,64 Lt, todėl išlaikytiniams tenkanti darbo užmokesčio dalis turi būti apskaičiuojama nuo šios sumos; kasatoriaus nuomone, tai atitiktų 1964 m. CK 499 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą normą, taip pat teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-707/2003). Dėl netinkamo 1964 m. CK 499 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo bylą išnagrinėję teismai neteisingai apskaičiavo priteistinos žalos dydį nukentėjusiojo nepilnametėms dukterims išlaikyti po 1/3 dalį nukentėjusiojo pajamų, neatskaičius iš jų mokesčių. Vaikus privalo išlaikyti abu tėvai; ieškovė taip pat turėjo pajamų, todėl kiekvienam šeimos nariui išlaikyti tenkančios šeimos biudžeto dalys yra lygios, t. y. keturių asmenų šeimoje kiekvienam šeimos nariui tenka po 1/4 dalį; kadangi ieškovė dirba, tai dukterims padaryta ir atlygintina žala yra jų netekta nukentėjusiojo uždarbio dalis, kurią jos gaudavo ar turėjo teisę gauti kaip savo išlaikymą, t. y. 1/4 nukentėjusiojo uždarbio dalis. Teismų sprendimas priteisti vaikams po 1/3 dalį tėvo pajamų leidžia teigti, kad ieškovė visiškai neišlaikė savo vaikų. Toks 1964 m. CK 499 straipsnio 2 dalies aiškinimas, kasatoriaus nuomone, neteisingas ir neatitinka teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. rugsėjo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-997/2002).

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti. Ji nurodo, kad teismai teisingai nustatė nukentėjusiojo pajamų dydį, remdamiesi statistiniu darbuotojų darbo užmokesčiu šalies ūkyje, tačiau šios pajamos nesietinos su nukentėjusiojo darbo santykiais, todėl atskaičiuoti socialinio draudimo ir pajamų mokesčius nebuvo pagrindo. Nukentėjusysis pajamas gaudavo iš komercinės ūkinės veiklos, mokėjo patento mokestį. Ieškovės dukterys buvo išlaikomos iš žuvusiojo sutuoktinio pajamų dalies, ieškovė tik nedidele dalimi prisidėdavo prie šeimos biudžeto.

k o n s t a t u o j a :

IV. Teismų byloje nustatytos aplinkybės

1999 m. lapkričio 21 d. eismo įvykio metu buvo sužalotas ir lapkričio 25 d. mirė ieškovės sutuoktinis. Atsakovas yra didesnio pavojaus šaltinio (automobilio) valdytojas; jo darbuotojas tretysis asmuo 2003 m. gegužės 19 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad įvykdė nurodytą eismo įvykį. Žuvusysis gaudavo pajamų iš komercinės ūkinės veiklos, mokėjo patento mokestį, išlaikė du nepilnamečius vaikus. Nesant galimybių tiksliai apskaičiuoti žuvusiojo gautų iš komercinės veiklos pajamų, nustatant jo išlaikytiniams priteistiną žalos atlyginimą, atsižvelgta į 1999 metų darbo užmokesčio statistinį vidurkį šalies ūkyje.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, remdamasis sprendime ir (ar) nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Kasacinio skundo argumentai, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai taikė 1964 m. CK 499 straipsnio 2 dalį, pripažintini nepagrįstais. Pagal 1964 m. CK 499 straipsnio 2 dalį teisę į žalos atlyginimą turintiems asmenims mokamas tokio dydžio žalos atlyginimas, kokia buvo nukentėjusiojo uždarbio dalis, kurią jie gaudavo ar turėjo teisę gauti kaip savo išlaikymą nukentėjusiajam esant gyvam. Ieškovė teikė pirmosios instancijos teismui duomenis apie sutuoktinio verslo pajamas ir sumokėtus mokesčius, tačiau pirmosios instancijos teismas pripažino, kad tiksliai apskaičiuoti žuvusiojo darbo užmokestį neįmanoma. Atsakovas šios faktinės aplinkybės konstatavimo neginčijo, kasaciniame skunde jis nekelia klausimo ir dėl to, kad susidariusioje situacijoje teismai netinkamai taikė 1964 m. CK 499 straipsnio 2 dalį tuo požiūriu, jog nukentėjusiojo uždarbiui nustatyti kaip pagrindas priimtas darbo užmokesčio statistinis vidurkis šalies ūkyje. Būtų pagrindas svarstyti, ar pagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad, taikant 1964 m. CK 499 straipsnio 2 dalį, būtina iš uždarbio sumos minusuoti mokėtinus mokesčius, jei žuvusiojo uždarbis būtų tiksliai apskaičiuojamas pagal byloje surinktus faktinius duomenis; šiuo atveju, nesant galimybės nustatyti tikslių žuvusiojo verslo pajamų, jo uždarbis teismo nustatytas kitu būdu. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai atitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Teismo sprendime nurodytas žuvusiojo uždarbio dydis yra faktinė aplinkybė. Kasacinis teismas faktinių aplinkybių iš naujo nenustato. Keisti teismo nustatytą žuvusiojo uždarbio dydį, remiantis kasatoriaus nurodytu argumentu, nėra pagrindo.

Teismas tinkamai taikė 1964 m. CK 499 straipsnio 2 dalies normą, pripažinęs, kad žuvusiajam ir jo išlaikomiems dviem nepilnamečiams vaikams teko po 1/3 dalį uždarbio, kurį jis gavo iki mirties. Toks 1964 m. CK 499 straipsnio 2 dalies normos aiškinimas dera ir su Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. Nr. VIII-366) 7 straipsnio 2 dalies nuostata, kad maitintojo netekimo atveju teisę į žalos atlyginimą turintiems asmenims žala apskaičiuojama ir atlyginama, vienetu padidinus teisę į žalos atlyginimą turinčių asmenų skaičių. Nagrinėjamu atveju teisę į žalos atlyginimą turi dvi nepilnametės žuvusiojo dukterys. Kasacinio skundo argumentas, kad, nustatant atlygintinos žalos dydį, žuvusiojo uždarbis turėjo būti dalijamas iš keturių, įskaitant sutuoktinę, neatitinka įstatymo nustatyto reglamentavimo.

Bylą nagrinėjantys teismai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika turi vadovautis ne a priori, bet atsižvelgdami į visų nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekstą, t. y. kasacinį skundą galima grįsti tik tokiais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse išdėstytais teisės aiškinimais (ratio decidendi), kurie suformuluoti faktinėmis aplinkybėmis analogiškose arba iš esmės panašiose į bylą, kurioje kasacine tvarka skundžiamas teismo sprendimas, bylose. Kasaciniame skunde nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos priimtose nutartyse sprendžiamos faktinės aplinkybės skiriasi nuo nustatytų nagrinėjamoje byloje.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė 1964 m. CK 499 straipsnio 2 dalies normos reikalavimų, nenukrypo nuo teismų praktikos, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą palikti nepakeistą. Kasacinis skundas netenkintinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Pasvalio rajono apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 13 d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 14 d. nutartį palikti nepakeistus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Teodora Staugaitienė

Janina Januškienė

Algis Norkūnas