Dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, sprendimo ir akto pripažinimo iš dalies negaliojančiu

Civilinė byla Nr. 3K-3-542/2006

Procesinio sprendimo kategorijos: 128.1; 128.2 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2006 m. spalio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijaus Laužiko ir Aloyzo Marčiulionio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2005 m. spalio 28 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. R. ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, sprendimo ir akto pripažinimo iš dalies negaliojančiu; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Vilniaus miesto 8–ojo notarų biuro notarė R. Š., A. R.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad po R. R. mirties 1943 m. sausio 2 d. jos palikimą – gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą (duomenys neskelbtini) priėmė ir nuosavybės teise valdė jos sūnus S. R.; po jo mirties 1973 m. gegužės 21 d. jo palikimą, t. y. nurodytą gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą, priėmė ir nuosavybės teise valdė jo duktė – ieškovė R. R. Bylos nagrinėjimo metu nustačius, kad ginčo statinius nuosavybės teise valdo Vilniaus miesto savivaldybės taryba, ieškovė 2005 m. rugsėjo 9 d. patikslintu ieškiniu prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po S. R. mirties 1973 m. gegužės 21 d. jo palikimą – gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis priėmė ir nuosavybės teise valdė jo duktė ieškovė R. R. ir žmona P. R.; nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po ieškovės motinos P. R. mirties jos palikimą – 1/2 dalį gyvenamojo namo su ūkiniu pastatu (duomenys neskelbtini) priėmė ir nuosavybės teise valdo ieškovė; pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1951 m. vasario 28 d. sprendimo dalį, pagal kurią nurodyti statiniai (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas (duomenys neskelbtini)), paimti į municipalinį fondą; pripažinti negaliojančiu 2002 m. gruodžio 30 d. akto Nr. 2102-01 dalį, pagal kurią statiniai perduoti Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybėn.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto 3–iasis apylinkės teismas 2005 m. spalio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; teismas nustatė juridinę reikšmę turinčius faktus, kad: 1) po R. R. mirties 1943 m. sausio 2 d. jos palikimą – gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą (duomenys neskelbtini) priėmė ir nuosavybės teise valdė jos sūnus S. R.; 2) po S. R. mirties 1973 m. gegužės 21 d. nurodytą palikimą priėmė lygiomis dalimis ir nuosavybės teise valdė jo sutuoktinė P. R. ir duktė – ieškovė R. R.; 3) po P. R. mirties 1984 m. spalio 27 d. jos palikimą – 1/2 dalį nurodytų statinių priėmė ir nuosavybės teise valdo ieškovė. Teismas, nustatęs šiuos juridinę reikšmę turinčius faktus, laikė neteisėtu nurodytų nekilnojamųjų daiktų perdavimą Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn pagal 2002 m. gruodžio 30 d. perdavimo aktą Nr. 2102-01, todėl nurodyto akto dalį dėl perdavimo pripažino negaliojančia; teismas kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovės tėvas S. R. gyveno kartu su savo motina R. R. namų valdoje (duomenys neskelbtini), kurią, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2000 m. rugpjūčio 10 d. pažymėjimo NR. T-1620-R duomenimis, ji nusipirko notaro 1937 m. birželio 26 d. sudarytu pirkimo–pardavimo aktu. S. R. nepertraukiamai gyveno šioje valdoje, motinai mirus 1943 m., priėmė jos palikimą, pradėjęs faktiškai paveldimą turtą valdyti. Dalį turto R. R. testamentu buvo palikusi kitiems vaikams – ieškovės tėvo seserims, tačiau teismas nenustatė, kad jos būtų priėmusios palikimą. Teismas priėjo prie išvados, kad S. R. priėmė palikimą, nes pagal Lietuvos Respublikoje nuo 1940 m. gruodžio 1 d. iki 1965 m. sausio 1 d. galiojusį 1926 m. RTFSR CK 429 straipsnį, kuriame nustatyta teisė įpėdiniui, esančiam palaikų atsiradimo vietoje, per tris mėnesius nuo palaikų atsiradimo dienos pareikšti notarui atsisakymą nuo palaikų; to nepadarius, jis buvo laikomas palaikus priėmusiu. Teismas nenustatė, kad S. R. būtų atsisakęs nuo palikimo pagal nurodytos normos reikalavimus. Ieškovės tėvas mirė 1973 m. gegužės 21 d., jis testamento nesudarė, po jo mirties paveldėjimo byla nebuvo pradėta. Pagal 1964 m. CK 573 straipsnį įstatyminiais pirmos eilės įpėdiniais buvo laikomi mirusiojo vaikai, sutuoktinis, tėvai. Teismas nustatė, kad S. R. palikimo jo sūnūs nepriėmė, nes apie tai patvirtino notaro formos pareiškime; jie negyveno namų valdoje. Mirus S. R., ginčo namų valdoje gyveno jo sutuoktinė ir duktė (ieškovė), todėl teismas laikė, kad, pradėjusios faktiškai paveldimą turtą valdyti, jos priėmė palikimą lygiomis dalimis. Ieškovės motina P. R. mirė 1984 m. spalio 27 d., testamento nepaliko, todėl pagal 1964 m. CK normas jos turtą galėjo paveldėti ieškovė su broliais, tačiau šie motinos palikimo nepriėmė, jo nevaldo ir į jį nepretenduoja. Mirus motinai, ieškovė gyveno ginčo namų valdoje, todėl teismas sprendė, kad ji ir priėmė motinos palikimą, pradėdama faktiškai paveldimą turtą valdyti (1964 m. CK 587 straipsnis). Teismas taip pat nurodė, kad ieškovės ginčijama Vilniaus miesto Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1951 m. vasario 28 d. sprendimo dalis, pagal kurią statiniai (duomenys neskelbtini) paimti į municipalinį fondą, priimta be įstatyminio pagrindo, todėl yra niekinė, nesukelianti teisinių pasekmių. Į valstybinį fondą galėjo būti perduoti be šeimininko likę, išmariniai ir konfiskuoti pastatai. Tuo tarpu nekilnojamąjį turtą be pertraukos valdė ieškovės senelė, jos tėvas, priėmęs palikimą; turtas nebuvo konfiskuotas, ginčo valda taip pat negalėjo būti pripažinta išmariniu turtu pagal 1926 m. RTFSR CK 433 straipsnio nuostatas, taip pat bešeimininke – pagal 68 straipsnį. Teismo vertinimu, ginčo valda įskaityta į municipalinį fondą, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Ministrų Tarybos 1949 m. sausio 15 d. patvirtintos Instrukcijos dėl tvarkos pastatų teisinei registracijai atlikti reikalavimus, miesto administracijai iki 1951 m. vasario 28 d. sprendimo priėmimo turint dokumentų, patvirtinančių privatinę nuosavybę į statinius (duomenys neskelbtini).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą, 2006 m. kovo 7 d. nutartimi Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2005 m. spalio 28 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad apeliacinio skundo argumentas dėl bylos išnagrinėjimo ne ypatingosios, bet ginčo teisenos tvarka, yra formalaus pobūdžio, neturintis įtakos priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Byloje dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, kilus ginčui dėl teisės, teismas pagrįstai suteikė šalims galimybę įrodinėti savo reikalavimus ir atsikirtimus į juos; teismas įvertino pateiktus įrodymus ir priėmė sprendimą dėl visų pareikštų reikalavimų. Kolegija taip pat laikė pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad po R. R. mirties ginčo pastatus priėmė ir nuosavybės teise valdė S. R., ieškovės tėvas. Kolegijos vertinimu, juridinę reikšmę turintiems faktams pripažinti pirmosios instancijos teismas rėmėsi byloje surinktų duomenų visuma, būtent: ieškovės senelė R. R. namų valdą (duomenys neskelbtini) įgijo 1937 m., čia gyveno iki mirties 1943 m.; S. R. sutuoktinė P. R. namų valdoje gyveno nuo 1949 m. iki mirties, čia deklaravo gyvenamąją vietą, kurioje gimė jų keturi vaikai, įrašyti namų knygoje šiuo adresu; mokestiniai pranešimai S. R. buvo siunčiami taip pat šiuo adresu. Teismo nustatytų aplinkybių, kolegijos vertinimu, atsakovas nepaneigė. Kolegija taip pat sutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Vilniaus miesto Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1951 m. vasario 28 d. sprendimas dėl ginčo namų valdos įskaitymo į municipalinį fondą yra niekinis, nes priimtas, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Ministrų Tarybos 1949 m. sausio 15 d. patvirtintos Instrukcijos dėl tvarkos pastatų teisinei registracijai atlikti reikalavimus; atsakovas neįrodė, kad siekė išsiaiškinti butų faktinius savininkus, nuosavybės teisių į juos atsiradimo pagrindą; turto pripažinimo bešeimininkiu pagrindų nebuvimą patvirtino aplinkybė, kad mokestiniai pranešimai buvo siunčiami gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) savininkams. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė ieškinio senaties reikalavimui pripažinti Vilniaus miesto Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1951 m. vasario 28 d. sprendimo dalį negaliojančia, kaip to prašė atsakovas, nes pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba prašo Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2005 m. spalio 28 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 7 d. nutartį panaikinti, priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismai pažeidė CPK 442 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 442 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktuose nustatytas normas, nes bylą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo išnagrinėjo ginčo, bet ne ypatingosios teisenos tvarka. Nurodytas procesinės teisės normų pažeidimas laikytinas esminiu, ir jis turėjo įtakos neteisėtam sprendimui priimti, nes teismas nesiėmė visų būtinų priemonių bylos aplinkybėms visapusiškai išaiškinti, kas yra teismui privaloma, nagrinėjant bylas ypatingosios teisenos tvarka (CPK 443 straipsnio 8 dalis). Juridinę reikšmę turinčiam faktui, kad po R. R. mirties ginčo pastatus kaip palikimą priėmė ir nuosavybės teise valdė ieškovės tėvas S. R., pripažinti, nenustačius kitokių duomenų, teismui neturėjo užtekti įrašo apie S. R. registravimą nurodytu adresu. Registracijos vietos įrašas ir neapmokėti mokestiniai pranešimai negali būti vertinami kaip palikimo priėmimo faktą patvirtinantys įrodymai. Teismas nesiėmė veiksmų, nustatytų CPK 179 straipsnyje, nesiūlė pareiškėjai teikti papildomų įrodymų, kurių neužteko juridiniam faktui nustatyti; teismas turėjo imtis priemonių duomenims, patvirtinantiems turto valdymą laikotarpiu nuo R. R. mirties iki ginčijamo 1951 m vasario 28 d. sprendimo priėmimo. To nepadarius, pažeistas CPK 263 straipsnyje nustatytas reikalavimas dėl teismo sprendimo pagrįstumo. Teismai pažeidė CPK 177, 185 straipsnių nuostatas dėl įrodymų ir jų vertinimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas turi vertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2005).

2. Teismai pažeidė CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatą dėl oficialiųjų rašytinių įrodymų didesnės įrodomosios galios. Byloje esantys oficialiaisiais rašytiniais įrodymais laikytini dokumentai patvirtina faktą, kad ginčo turtas buvo bešeimininkis, todėl paimtas į municipalinį fondą. Šiuose dokumentuose nustatytos aplinkybės, kad namas (duomenys neskelbtini) buvo bešeimininkis, negalėjo būti paneigtos liudytojų parodymais, kitų įrodymų apie tai, kad namas priimtas paveldėti, nebuvo pateikta. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos bylose dėl rašytinių oficialiųjų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2005).

3. Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 5.50 straipsnio 2 dalies, 5.51 straipsnių nuostatas. Teismų pripažinta aplinkybė, kad mokestinių pranešimų siuntimas S. R. adresu: (duomenys neskelbtini) įrodo palikimo priėmimo faktą, yra nepagrįsta ir neatitinka CK 5.51 straipsnio; CK 5.51 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu; pagal CK 5.51 straipsnio 2 dalį įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad faktiniu turto valdymu paprastai laikoma tai, kad, pavyzdžiui, įpėdinis gyvena paveldimame name, juo naudojasi, jį tvarko ir savo aktyviais veiksmais parodo, jog išreiškė savo valią, siekdamas įgyti teises į atsiradusį palikimą ir faktiškai pradėjo jį valdyti ir juo naudotis. Bylą nagrinėję teismai nenustatė jokių aktyvių S. R. veiksmų, priimant palikimą ir juo naudojantis, priešingai, teismai nustatė ir šalys neginčijo, kad mokestiniai pranešimai liko neapmokėti, o teisinė ginčo pastato registracija buvo atlikta tik 2004 m. rugsėjo 8 d.; tai reiškia, kad byloje esantys įrodymai labiau patvirtina tai, jog palikimas nebuvo priimtas ir nebuvo turtu rūpinamasi. Teismai, vertindami įrodymus, nesivadovavo tikimybių pusiausvyros principu, kuris reiškia, kad tam tikrų aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo.

4. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad Vilniaus miesto Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1951 m. vasario 28 d. sprendimo dalis, pagal kurią statiniai (duomenys neskelbtini) paimti į vietinės savivaldybės tarybos municipalinį fondą, yra niekinė, nes priimta pažeidžiant Lietuvos Respublikos Ministrų Tarybos 1949 m. sausio 15 d. patvirtintos Instrukcijos dėl tvarkos pastatų teisinei registracijai atlikti reikalavimus. Nurodyto sprendimo teisėtumas yra preziumuojamas, todėl kolegija pažeidė teisėtumo prezumpciją, pagal kurią individualaus ar norminio pobūdžio aktai laikomi teisėtais, kol neįrodyta priešingai. Pareiga nuginčyti šį aktą CPK 178 straipsnio nustatyta tvarka tenka pareiškėjai, tačiau kolegija nepagrįstai šią įrodinėjimo naštą perkėlė atsakovui.

5. Teismai nepagrįstai pripažino negaliojančia 2002 m. gruodžio 30 d. perdavimo akto Nr. 2102-01 dalį, pagal kurią Vilniaus apskrities viršininko administracija ginčo statinius perdavė Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn; toks perdavimas atitiko galiojusio Lietuvos Respublikos Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktą, pagal kurį savivaldybių nuosavybėn galėjo būti perduotos neprivatizuotos savivaldybių gyvenamosios patalpos su joms priklausančiais inžineriniais tinklais ir įrenginiais. Dėl to nurodytas įstatymas laikytinas pakankamu teisiniu pagrindu šiam veiksmui atlikti. Teismai neargumentavo, dėl kokių priežasčių nurodytas aktas pripažintinas negaliojančiu. Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-1201/2002 yra išaiškinęs, kad toks aktas prilyginamas sandoriui, jam taikytini CK nustatyti sandorio negaliojimo pagrindai; šioje byloje jie nenustatyti.

Atsiliepime į atsakovo kasacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti, teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Ieškovė nurodo, kad kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama apie pažeistas procesinės teisės normas, bylą išnagrinėjus ginčo teisenos tvarka; bylos metu buvo suformuluoti reikalavimai, spręstini ieškinio teisenos tvarka. Be to, nagrinėjant bylą ieškinio teisenos tvarka, atsakovas įgijo CPK 42 straipsnyje nustatytas šalims teises ir pareigas, tarp jų – teisę teikti įrodymus. Kasacinio skundo argumentai, kad juridinę reikšmę turintis faktas, jog po R. R. mirties ginčo pastatus kaip palikimą priėmė ir nuosavybės teise valdė S. R., nustatytas remiantis tik 1955 m. vietos registracijos įrašu, todėl nelaikytinas įrodytu, paneigiami teismų sprendime ir nutartyje išdėstytais išsamiais ir nuosekliais įrodymais. Atsakovas nepateikė įrodymų teismo nustatytiems juridinę reikšmę turintiems faktams paneigti, neprašė teismo juos išreikalauti. Atsakovas kasaciniame skunde taip pat nurodo apie teismų neteisingai įvertintus oficialiuosius rašytinius įrodymus, kurie turi didesnę įrodomąją galią, tačiau ieškovė laiko, kad teismai nepaneigė atsakovų nurodytuose dokumentuose esančios informacijos, šie įrodymai pagal CPK 185 straipsnį buvo įvertinti kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Nagrinėjamoje byloje teismai netaikė CK normų apie palikimo priėmimą, todėl argumentai dėl netinkamo jų taikymo yra nepagrįsti; palikimo priėmimo faktui 1943m., 1973 m. ir 1984 m. nustatyti teismai taikė galiojusių 1926 m. RTFSR CK ir 1964 m. CK normas. Vilniaus miesto Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1951 m. vasario 28 d. sprendimas buvo priimtas, kai Lietuvos teritorijoje galiojo 1926 m. RTFSR CK, pagal kurio 433 straipsnio 2 dalį turtas pripažįstamas išmariniu ir pereina valstybės nuosavybėn, įpėdiniams nustatytu terminu neatvykus, jiems atsisakius priimti palaikus; jeigu įpėdinis, esąs palaikų atsiradimo vietoje, per tris mėnesius nuo palaikų atsiradimo dienos nepareiškia notarinei įstaigai atsisakymo nuo palaikų, jis laikomas palaikus priėmusiu (429 straipsnis). Kadangi ieškovės tėvas motinos mirties dieną buvo palaikų atsiradimo vietoje ir neatsisakė nuo jų, tai reiškia jis palikimą priėmė. Bylos duomenys patvirtina, kad miesto administracija iki 1951 m. vasario 28 d. turėjo dokumentus apie privatinę nuosavybės teisę į ginčo pastatus, nes siuntė S. R. finansų skyriaus įspėjimą, todėl turtas, kurio savininkas yra žinomas, pagal 1926 m. RTFSR CK 68 straipsnį negalėjo būti pripažintas bešeimininkiu. Tai reiškia, kad 1951 m. vasario 28 d. sprendimas yra niekinis. Ieškovė šias aplinkybes nurodė ieškinyje ir bylos nagrinėjimo metu jas įrodinėjo. Dėl to apeliaciniame procese pareiga paneigti šias teismo nustatytas aplinkybes pagrįstai tenka atsakovui.

k o n s t a t u o j a :

IV. Teismų byloje nustatytos aplinkybės

1943 m. sausio 2 d. mirė R. R., kuriai nuosavybės teise priklausė 892,90 kv. m žemės sklypas, gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai (duomenys neskelbtini). Dokumentų, kad po R. R. mirties buvo užvesta paveldėjimo byla, nėra. Nurodytame gyvenamajame name nepertraukiamai gyveno palikėjos sūnus S. R., jis palikimo neatsisakė.

Ieškovės tėvas S. R. mirė 1973 m. gegužės 21 d. Tuo metu gyvenamajame name gyveno ieškovė ir jos motina – P. R.; jos neatsisakė palikimo po S. R. mirties.

Ieškovės motina P. R. mirė 1984 m. spalio 27 d. Ieškovė palikimo atsiradimo metu gyveno nurodytame name. Ieškovės broliai po motinos ir tėvo mirties palikimo nepriėmė. Paveldėjimo bylos po S. R. ir P. R. mirties nebuvo pradėtos.

Vilniaus miesto Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1951 m. vasario 28 d. sprendimu namų valda (duomenys neskelbtini) įskaityta į municipalinį fondą, Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. gruodžio 30 d. aktu Nr. 2102-01 perduota Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, remdamasis sprendime ir (ar) nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis); tai reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia teisės, o ne fakto klausimus. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytus kasacijos pagrindus bylą nagrinėjant kasacinio proceso tvarka teisės klausimais pripažįstami ir tiriami tokie argumentai, kuriuose nurodomi materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimai, turintys esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šie pažeidimai galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui; kasacijos pagrindas taip pat yra nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Dėl procesinės teisės normų taikymo

Kasacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimus, susijusius su palikimo priėmimo ir gyvenamojo namo valdymo nuosavybės teise juridinių faktų nustatymu, išnagrinėjęs ginčo teisenos tvarka, padarė esminį procesinės teisės pažeidimą, atmestinas. Ieškovė prašė ne tik nustatyti nurodytus juridinius faktus, ji ginčijo Vilniaus miesto savivaldybės teisę į nekilnojamąjį turtą. Kai vienas iš reikalavimų arba dalis reikalavimo nagrinėtina pagal ypatingąją teiseną, pirmumas teikiamas ginčo teisenai. Nagrinėjant tokią civilinę bylą, skirtingiems reikalavimams taikomi nevienodi teisėjo aktyvumo standartai; ginčo teisenos klausimai nagrinėjami laikantis dispozityvumo, rungimosi, žodinio proceso, tiesioginio dalyvavimo, viešumo principų; spręsdamas dėl juridinio fakto nustatymo, teismas vadovaujasi tardomojo proceso principu; tai reiškia, kad teisėjas patikrina visas aplinkybes, galinčias turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, neapsiribodamas proceso dalyvių pateikta medžiaga (CPK 443 straipsnio 8 dalis). Rūpindamasis tinkamu teisės įgyvendinimu ypatingojoje teisenoje, teisėjas, skirtingai nei ginčo teisenoje, gali nurodyti, kokius konkrečiai įrodymus būtina pateikti ir juos išreikalauja, jei byloje dalyvaujantys asmenys negali šito padaryti (CPK 7 straipsnis). Teismas, vertindamas vieno ar kito fakto buvimą ar nebuvimą, vadovaujasi ne pavieniais įrodymais, o jų visuma, ir pagal tai sprendžia įrodymų pakankamumo klausimą. Kasacinio skundo argumentas, kad byloje nepakako įrodymų apie palikimo priėmimą ir tokiu būdu paveldėto daikto valdymą, yra deklaratyvūs, kasatoriaus priekaištas, jog teisėjas nepareikalavo papildomų įrodymų, nemotyvuotas; teiginys apie prieštaringus įrodymus taip pat nekonkretus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė byloje turinčias reikšmės aplinkybes, nepažeidė CPK reikalavimo, jog, spręsdamas klausimus ypatingosios teisenos tvarka, teismas turi būti aktyvus.

Teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas byloje turinčias reikšmės aplinkybes. Kasacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 197 straipsnio 2 dalies normas dėl oficialiųjų rašytinių įrodymų, pripažintini nepagrįstais. CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais, išskyrus liudytojų parodymus; draudimas panaudoti liudytojų parodymus netaikomas, jeigu tai prieštarautų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams. Kasatoriaus teigimu, byloje CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka nėra paneigti oficialiuose rašytiniuose įrodymuose – Vilniaus miesto tarybos ir Vykdomojo komiteto, Finansų skyriaus 1946 m. ir 1951 m. dokumentuose esantys duomenys, įrodantys, kad gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) buvo bešeimininkis. Pirmosios instancijos teismas tyrė šiuos įrodymus, taip pat 1943 m. mirusios R. R. testamentą, kitus rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus, vertino kiekvieną įrodymą atskirai ir jų tarpusavio sąsajas; teismas sprendime motyvavo, kokiais įrodymais remiasi, nustatydamas juridinę reikšmę turinčius faktus; nustatęs, kad R. R. įpėdiniai ir šių įpėdiniai nepertraukiamai gyveno R. R. priklausiusiame gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), teismas pagal palikimo atsiradimo metais galiojusius įstatymus su šia aplinkybe siejo galimybę nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad, 1943 m. mirus R. R., ieškovės tėvas S. R. priėmė palikimą ir iki mirties – 1973 m. nepertraukiamai valdė nurodytą gyvenamąjį namą kaip nuosavą daiktą. Teismas sprendime nurodė, kad, taikydamas įstatymo normas, vadovaujasi teisingumo, sąžiningumo principais, kurie, minėta, yra kriterijus, sprendžiant dėl galimybės remtis liudytojų parodymais, kai tiriamos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose nurodytos aplinkybės. Teismas vertino įrodymus pagal CPK 185 straipsnyje nustatytus reikalavimus, nepažeidė CPK 197 straipsnio 2 d. normų, išvadą apie byloje turinčias reikšmės aplinkybes teismas išsamiai motyvavo, ją pagrindė byloje surinktų ir įvertintų įrodymų visuma. Kasacinio skundo argumentai dėl procesinės teisės normų pažeidimo yra nepagrįsti.

Dėl materialinės teisės normų taikymo

Byloje nagrinėjami paveldėjimo santykiai atsirado iki naujojo CK įsigaliojimo 2001 m. liepos 1 d. Teismas neturėjo taikyti ir pagrįstai netaikė CK normų, reglamentuojančių palikimo priėmimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 straipsnio 1 dalis); kasacinio skundo argumentuose keliami klausimai dėl CK 5.50 ir 5.51 straipsnių taikymo nėra kasacijos dalykas nagrinėjamoje byloje, todėl teisėjų kolegija šių argumentų nenagrinėja.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto administracija disponavo dokumentais, patvirtinančiais privatinę nuosavybę į statinius po R. R. mirties 1943 m., todėl pagal 1951 m. galiojusius įstatymus namų valda (duomenys neskelbtini) negalėjo būti pripažinta išmariniu ar bešeimininkiu turtu. Tai konstatavęs, teismas pagrįstai pripažino niekine, t. y. nesukeliančia teisinių padarinių, Vilniaus miesto Darbo žmonių deputatų Vykdomojo komiteto 1951 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. 116 dalį dėl nurodytos namų valdos perdavimo į municipalinį fondą. Šios išsamiai motyvuotos teismo išvados esmė yra ta, kad be įstatyminio pagrindo buvo nusavinta paveldėtojo valdoma namų valda. Kasacinio skundo argumentai, kad byloje nenuginčyta nurodyto Vilniaus miesto vykdomosios valdžios sprendimo teisėtumo prezumpcija, kad teismas netinkamai aiškino poįstatyminį teisės aktą dėl pastatų teisinės registracijos tvarkos, prieštarauja byloje surinktiems ir teismo pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus įvertintiems įrodymams.

Byloje konstatuotas faktas, kad minėtas Vilniaus miesto vykdomosios valdžios 1951 m. vasario 28 d. sprendimas yra niekinis, reiškia, jog jis nesukėlė teisinių padarinių, namų valda (duomenys neskelbtini) nelaikytina perduota į municipalinį fondą, jai netaikytinas kasatoriaus nurodytas Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktas, pagal kurį savivaldybių nuosavybėn perduodamos neprivatizuotos savivaldybių gyvenamosios patalpos. Teismas pagrįstai pripažino negaliojančia 2002 m. gruodžio 30 d. akto Nr. 2102-01 dalį, kuria Vilniaus apskrities viršininkas perdavė Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn statinius (duomenys neskelbtini), kuriuos, teismo vertinimu, nuo 1943 m. nepertraukiamai teisėtai valdė kaip nuosavus palikimą priėmę asmenys.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs visus apelianto keliamus klausimus, pagrįstai paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Kasaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamus procesinius sprendimus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2005 m. spalio 28 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 7 d. nutartį palikti nepakeistus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Teodora Staugaitienė

Egidijus Laužikas

Aloyzas Marčiulionis