Baudžiamoji byla Nr. 1A-148-491/2023
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-31033-2021-8 Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.5.1; 1.2.4.1.1; 1.2.22.1.1; 2.4.6.1 (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. lapkričio 17 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Valdo Petro Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jolantos Raščiuvienės,
sekretoriaujant Audronai Jasiukėnienei,
dalyvaujant prokurorui Tomui Dzikui,
nuteistajam G. B., gynėjui advokatui Kęstučiui Galvičiui,
nukentėjusiajam A. B.,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. B. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2023 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 4 metams;
- pagal BK 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 metams.
Į paskirtą bausmę įskaitytas jo suėmime išbūtas laikas nuo 2021 m. rugsėjo 9 d. iki 2021 m. gruodžio 9 d.
Iš G. B. priteista:
- nukentėjusiajam A. B. 8000 Eur neturtinei žalai atlyginti;
- (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai (Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui) 3761,20 Eur turtinei žalai atlyginti.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Bylos esmė
1. G. B. nuteistas:
1.1. Pagal BK 135 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2021 m. rugsėjo 7 d. apie 17 val. degalinės „(duomenys neskelbtini)“, esančios adresu (duomenys neskelbtini), teritorijoje stovėjusiame automobilyje (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), panaudojo savadarbį šaunamąjį ginklą, pritaikytą šaudyti 5,6 mm kalibro ilgaisiais žiedinio įskėlimo (.22 LR) šoviniais, kuris buvo užtaisytas pramoninės gamybos 5,6 mm kalibro ilgųjų žiedinio įskėlimo (.22 LR) šoviniais, kuriuo ne mažiau kaip du kartus šovė į nukentėjusįjį A. B., pastarajam padarydamas šautinius krūtinės ląstos kairės pusės, kairio žasto ir pilvo sužalojimus su kepenų pažeidimu ir kraujo išsiliejimu į pilvaplėvės ertmę, dėl ko A. B. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata;
1.2. Pagal BK 253 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai, neturėdamas leidimo, nuo tiksliau nenustatyto laiko, bet ne vėliau kaip nuo 2021 m. rugsėjo 7 d. apie 17 val., su savimi nešiojo ir automobiliu (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), į degalinės „(duomenys neskelbtini)“, esančios adresu (duomenys neskelbtini), teritoriją gabeno revolverį, kuris yra savadarbis šaunamasis ginklas, pritaikytas šaudyti 5,6 mm kalibro ilgaisiais žiedinio įskėlimo (.22 LR) šoviniais, bei ne mažiau kaip du pramoninės gamybos 5,6 mm kalibro ilgųjų žiedinio įskėlimo (.22 LR) šovinius, kuriuos 2021 m. rugsėjo 7 d. apie 17 val. minėtos degalinės teritorijoje panaudojo padarydamas nukentėjusiajam A. B. sunkų sveikatos sutrikdymą. Revolveris pagamintas savadarbiu būdu perdirbant pramoninės gamybos 6 mm (.22 LR) kalibro revolverį „ALFA model 620“ Nr. (duomenys neskelbtini), skirtą šaudyti 6 mm (.22) kalibro „FLOBERT“ tipo šoviniais, kuriam buvo pakeistas vamzdis bei perdirbtas būgnelis, kuris priskiriamas civilinėje apyvartoje draudžiamiems ginklams. Tęsdamas nusikalstamą veiką, minėtą revolverį neteisėtai laikė iki 2022 m. birželio 7 d. 11.50 val., kol jį prie garažo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), savanoriškai pateikė policijos pareigūnams.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis G. B. prašo: išteisinti jį dėl nusikalstamos veikos pagal BK 135 straipsnio 1 dalį; atmesti visus civilinius ieškinius; sušvelninti jam paskirtą bausmę; į paskirtą bausmę įskaityti visą laiką, jo išbūtą suėmime ir ekspertizės įstaigoje. Cituojant teisės aktų nuostatas, teismų praktiką, skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus, proceso dalyvių parodymus, apeliaciniame skunde nurodoma:
2.1. Prokuroro surašytas kaltinamasis aktas neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 219 straipsnyje nurodytų reikalavimų. Byloje nebuvo surinkti G. B. kaltę pagal BK 135 straipsnio 1 dalį pagrindžiantys įrodymai, neatskleistos aplinkybės, kaip buvo sutrikdyta A. B. sveikata, ar ji buvo sutrikdyta tyčia. Priešingai, bylos įrodymai rodo, kad G. B. gynėsi nuo A. B. veiksmų. Tai patvirtina vaizdo įrašai, liudytojų E. B. ir V. F. parodymai (pastarasis byloje nebuvo apklaustas). Kad kėsinimasis į G. B. buvo realus ir akivaizdus, patvirtina paties nukentėjusiojo A. B. parodymai, jog atiminėdamas iš G. B. revolverį, buvo šį ginklą atsukęs į pastarojo veidą. Taigi, G. B. veiksmus sąlygojo didelis išgąstis ir sumišimas.
2.2. Teismas buvo šališkas, kadangi vertindamas įrodymus, prioritetą teikė tik G. B. kaltinantiems įrodymams, savo iniciatyva bei formaliai sprendė klausimus dėl nuteistajam taikomų kardomųjų priemonių sąlygų. Taip pat teismas nesivadovavo in dubio pro reo principu, pagal kurį visos byloje nepašalintos abejonės vertinamos traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai. Skundžiamame nuosprendyje G. B. kaltė grindžiama tik nepatikimais A. B. parodymais.
2.3. Skundžiamas nuosprendis yra prieštaringas. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad G. B. turėjo tikslą konfliktą su A. B. išspręsti panaudodamas šaunamąjį ginklą. Paties nukentėjusiojo parodymai, liudytojo E. B. parodymai, vaizdo įrašai patvirtina, kad iniciatyva aiškintis santykius dėl padegto automobilio buvo A. B.
2.4. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2022 m. liepos 26 d. specialisto išvadoje klaidingai nurodoma, kad kratos G. B. gyvenamojoje vietoje metu buvo rastas ir paimtas revolveris. G. B. šį revolverį pateikė savanoriškai ir tai patvirtina savanoriško daiktų pateikimo protokolas.
2.5. Skundžiamame nuosprendyje teismas klaidingai nurodė, kad G. B. nusikalstamas veikas padarė būdamas teistas pagal BK 284 straipsnį. Už šią nusikalstamą veiką G. B. buvo nuteistas 2022 m. sausio 31 d. nuosprendžiu, t. y. po nusikalstamų veikų, už kurias jis buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu.
2.6. Teismas G. B. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį paskyrė per griežtą bausmę. Pagal nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusius BK pakeitimus BK 253 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės. Taip pat yra pagrindas G. B. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Teismas, skirdamas bausmę, įvertino tik šios nusikalstamos veikos rūšį, tačiau neatsižvelgė į tai, kad ši veika buvo padaryta vieno asmens, yra primityvi. G. B. pats savanoriškai pateikė ginklą policijos pareigūnams, ginklas į rinką nepateko. Teismas neįvertino ir to, kad G. B. savo kaltę pripažino, gailisi, dirba, darbdavių charakterizuojamas teigiamai, rūpinasi senyvo amžiaus močiute bei savo motina, laikėsi jam taikomų kardomųjų priemonių sąlygų.
2.7. Teismas į G. B. paskirtą bausmę neteisingai įskaitė jo suėmime išbūtą laiką, kadangi nuo 2021 m. gruodžio 7 d. jam buvo taikoma kita kardomoji priemonė – intensyvi priežiūra. Be to, G. B. suėmimo laikotarpiu nuo 2022 m. kovo 22 d. iki 2022 m. balandžio 22 d. jam buvo taikoma ir kita kardomoji priemonė – intensyvi priežiūra. Taip pat teismas į G. B. paskirtą bausmę neįskaitė jo ekspertizės įstaigoje išbūto laiko, kaip to reikalaujama BPK 141 straipsnyje.
2.8. Kadangi G. B. veikė būtinosios ginties sąlygomis, todėl jis negali būti atsakingas už A. B. kilusius padarinius. Be to, teismo nukentėjusiajam priteista žala yra nepagrįsta jokiais bylos įrodymais. Taip pat teismas neįvertino G. B. sunkios materialinės padėties (jis turi įsiskolinimų, jam 2 metus buvo taikytos griežtos kardomosios priemonės, kurios apsunkino jo galimybes dirbti, jis rūpinasi motina ir močiute, remia jas materialiai).
2.9. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu G. B. buvo pradėta kita baudžiamoji byla, kurioje jam paskirtas suėmimas. Tokiu būdu pažeidžiamas draudimas bausti antrą kartą už tą pačią veiką.
2. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras ir nukentėjusysis prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Apeliacinis skundas atmetamas.
6. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina atsižvelgdamas į nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus, apelianto reiškiamų prašymų apimtį, pobūdį, konkretumą, tikslumą, kartu patikrindamas ir tai, ar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso teisės pažeidimai, turintys įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui.
7. Atsižvelgdama į tokias baudžiamojo proceso taisykles ir paduoto apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pasisakys tik dėl apeliaciniame skunde pateiktų prašymų ir argumentų šiais pagrindiniais skunde keliamais klausimais: ar nuteistojo G. B. veiksmai bei pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytos faktinės bylos aplinkybės dėl nukentėjusiojo A. B. sveikatos sutrikdymo 2021 m. rugsėjo 7 d. įvertintos ir kvalifikuotos tinkamai; ar nuteistajam paskirta teisinga bausmė ir ar tinkamai išspręsti byloje pareikšti civiliniai ieškiniai.
Dėl nukentėjusiojo A. B. sveikatos sutrikdymo
8. Apeliaciniame skunde nuteistasis G. B. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir išvadomis dėl jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje. Jis mano, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, nepagrįstai jį pripažino kaltu dėl šios veikos, nes jis nukentėjusįjį A. B. sužalojo ne tyčia, o nuo jo besigindamas. Tuo remdamasis, nuteistasis prašo šioje dalyje jam nutraukti baudžiamąją bylą esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai (BK 28 straipsnis). Tačiau teisėjų kolegija su tuo nesutinka.
9. Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį, asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, jog asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje pripažįstama, kad būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kuris yra realus, akivaizdus, besiginančio asmens veiksmais žala padaroma besikėsinančiam asmeniui ir nėra peržengiamos būtinosios ginties ribos. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tuomet, kai jis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdus, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-71-895/2018, 2K-492/2014, 2K-467/2013, 2K-7-313/2012). Taigi, būtinosios ginties situacija konstatuojama tada, kai nustatoma, jog asmeniui, prieš kurį buvo naudojamas fizinis smurtas, buvo kilęs realus, pavojingas ir akivaizdus kėsinimasis.
10. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nuteistąjį G. B.kaltu, savo išvadas motyvavo ne tik nukentėjusiojo A. B. parodymais bei kitais jį kaltinančiais įrodymais – teismas vertino byloje surinktų įrodymų visumą, t. y. ir paties nuteistojo parodymus, visų liudytojų parodymus, rašytinius bylos įrodymus, nurodė, kad visais šiais įrodymais vadovaujasi tiek, kiek juos patvirtina jų visuma. Priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, todėl abejoti skundžiamo nuosprendžio objektyvumu bei teisėtumu teisėjų kolegija neturi pagrindo. Pritardama pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvams, teisėjų kolegija atsako į esminius apeliacinio skundo argumentus, iš esmės susijusius su klausimu, ar G. B. įvykio metu dėl nukentėjusiojo A. B. veiksmų buvo kilusi kokia nors grėsmė, nuo kurios jis turėjo teisę gintis.
11. Šioje byloje nustatyta, to apeliaciniame skunde iš esmės neginčija ir pats nuteistasis G. B., kad 2021 m. rugsėjo 7 d. prieš 17 val. į degalinę „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini), atvažiavo G. B., kuris vairavo automobilį „BMW“ ir jį pasistatė prie pirmos kuro užpylimo kolonėlės, šalia įėjimo į degalinės parduotuvę. Šalia G. B., tik kitoje tos pačios kuro užpylimo kolonėlės pusėje, stovėjo liudytojas E. B. su draugu. Po kurio laiko į degalinę atvažiavo A. B., kuris savo automobilį „Audi“ pasistatė tolėliau nuo G. B. automobilio „BMW“. Tuo metu degalinėje vyko techniniai darbai ir kuro nebuvo leidžiama užsipilti. Apie 17 val. G. B. išėjo iš degalinės parduotuvės ir įsėdo į savo automobilio „BMW“ vairuotojo vietą (šio automobilio vairas yra dešinėje pusėje). Tuo metu A. B., sėdėjęs ant savo automobilio „Audi“ kapoto, nužingsniavo link G. B. automobilio ir atsisėdo į šio automobilio priekinę keleivio vietą. Po maždaug vienos minutės automobilio „BMW“ salone įvyksta grumtynės, pasigirsta daugiau nei 2 šūviai, po kurių prie automobilio „BMW“ priekinių keleivio durelių pusės, kur sėdėjo A. B., priėjo E. B. su draugu. Pastarieji pradarė šias dureles ir pamatė, jog G. B. ir A. B. kartu suėmę laikė už šaunamojo ginklo, kuris buvo nukreiptas į A. B.. Po to G. B. išlipo iš automobilio „BMW“ ir nužingsniavo už degalinės parduotuvės pastato, savo dešinę ranką laikydamas užantyje. Iš paskos G. B. iš automobilio „BMW“ išlipo A. B., kuris nužingsniavo link savo automobilio „Audi“ ir nuvažiavo link ligoninės, kur jam buvo nustatyti šautiniai sužalojimai krūtinės ląstoje, pilve ir kairiame žaste, atitinkantys sunkų sveikatos sutrikdymą. Šioje byloje nustatyta ir tai, kad 2021 m. rugsėjo 7 d. apie 17 val. degalinės „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje stovėjusiame G. B. automobilyje „BMW“ į nukentėjusįjį A. B. buvo iššauta kelis kartus iš savadarbio šaunamojo ginklo, taip jam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, ir kad šis sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas būtent jo – nuteistojo G. B. veiksmais. Tokias aplinkybes patvirtina nuteistojo G. B., nukentėjusiojo A. B., liudytojų parodymai, specialistų išvados, vaizdo ir garso įrašai bei kiti byloje surinkti įrodymai. Šios faktinės aplinkybės byloje iš esmės nėra ginčijamos, todėl jos laikomos nustatytomis ir išsamiau nebeaptarinėjamos.
12. Šioje byloje nuteistojo G. B. ir nukentėjusiojo A. B. parodymai dėl konflikto eigos ir pastarojo sužalojimo aplinkybių skiriasi. Be to, nėra nustatyta liudytojų, mačiusių visą šio konflikto automobilyje „BMW“ eigą, visa konflikto eiga, taip pat nebuvo užfiksuota ir jokiais kitais objektyviais bylos duomenimis. Dėl to būtina kuo išsamiau bei objektyviau ištirti ir įvertinti konflikto atsiradimo priežastis, nustatyti konfliktą iniciavusį asmenį, įvertinti nukentėjusiojo ir nuteistojo elgesį iki sužalojimo padarymo bei po jo, jų pačių bei liudytojų parodymų patikimumą.
13. Visų pirma, kalbant apie nuteistojo G. B. ir nukentėjusiojo A. B. tarpusavio santykių pobūdį, nukentėjusysis, kitaip nei nuteistasis, viso proceso metu iš esmės nuosekliai parodė, kad jie yra pažįstami, jokių pykčių, konfliktų ar nesutarimų anksčiau tarp jų nebuvo. Tačiau nuteistasis G. B., aiškindamas apie jo ir A. B. tarpusavio santykius, nebuvo nuoseklus. Viena vertus, įvairių apklausų metu (pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės metu) nuteistasis išsakė teiginius apie jam daromą psichologinį spaudimą (jį persekiojant, jam skambinėjant, bandant kitaip su juo susisiekti) ir jo gyvybei iškilusį pavojų. Tačiau dėl to jis į teisėsaugas institucijas nesikreipė ir apie tai nepranešė. Taip pat nei vienos iš apklausų metu G. B. nesugebėjo konkrečiai ir aiškiai paaiškinti, kokie būtent A. B. veiksmai iki įvykio jam kėlė grėsmę. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad G. B. pervertina prieš jį kitų asmenų atliekamus veiksmus, kas nurodoma ir teismo psichiatrijos ekspertizės akte. Kita vertus, nuteistasis iš esmės patvirtino nukentėjusiojo parodymus, kad jie buvo pažįstami, kad tarp jų anksčiau jokių konfliktų nebuvo. Tai reiškia, kad nuteistojo ir nukentėjusiojo tarpusavio santykiai iki įvykio nebuvo įtempti ar konfliktiški.
14. Apeliaciniame skunde nuteistasis G. B. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo parodymus apie tai, kas vyko automobilio „BMW“ salone, kai į jį atsisėdo nukentėjusysis A. B. Su tuo teisėjų kolegija nesutinka. Visų pirma, nuteistojo G. B. pozicija šiuo klausimu nebuvo nuosekli. Šioje byloje jis buvo apklaustas po vieną kartą ikiteisminio tyrimo metu, teisiamajame posėdyje bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalinio įrodymų tyrimo metu. Ir iš esmės visų apklausų metu nuteistasis vis parodydavo naujas nukentėjusiojo A. B. fizinio ir psichologinio smurto prieš jį aplinkybes, apie kurias ankstesnių apklausų metu parodymų nebūdavo davęs. Šių nuteistojo parodymų esmė yra ta, kad A. B. į jo automobilį įsibrovė jau turėdamas tikslą su juo konfliktuoti dėl 2019 m. galimai jo padegto automobilio, po to ant jo šaukė dėl minėto automobilio padegimo, nurodė, kad už tai reikės susimokėti, liepė važiuoti iš degalinės pasišnekėti, laikė už pakarpos, taip neleisdamas išlipti iš automobilio, vieną kartą sudavė per smakrą, taip pat rankoje turėjo daiktą, panašų į kažkokį ginklą. Nuteistojo teigimu, tokią susiklosčiusią situaciją jis įvertino kaip pradėtą realų, pavojingą kėsinimąsi į jo sveikatą, dėl ko išsitraukė su savimi turėtą revolverį, o A. B. pats griebė už šio ginklo, buvo atsukęs į jį, dėl ko jis kelis kartus iššovė į nukentėjusįjį, taip siekdamas sulaikyti jo agresiją. Teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, tokius nuteistojo nenuoseklius parodymus vertina kaip jo siekį bet kokiais būdais pateisinti savo elgesį prieš nukentėjusįjį ir atmeta kaip paneigtus byloje surinktų įrodymų visuma.
15. Negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo A. B. parodymais, kadangi jie nebuvo nuoseklūs. Pagal nukentėjusiojo A. B. parodymus, 2019 m. jo automobilis „BMW“ galimai buvo padegtas; po to miestelyje pradėjo sklisti kalbos, kad šį jo automobilį galimai padegė G. B.; 2021 m. rugsėjo 7 d. apie 17 val. degalinėje „(duomenys neskelbtini)“ pamatęs G. B., jis atsisėdo į jo automobilį „BMW“ turėdamas tikslą su juo apie tai pasikalbėti; jam atsisėdus į automobilį, pradėjus pokalbį su G. B., pastarojo pasiteiravus, ar jam kas nors yra žinoma apie 2019 m. galimai padegtą jo automobilį, G. B. sutriko, dešine ranka iš užančio (striukės vidaus) išsitraukė šaunamąjį ginklą bei pradėjo į jį šaudyti; pirmiausiai G. B. jam pataikė į kairį žastą, po to į pilvą; stengdamasis išvengti šūvių, jis sugriebė G. B. laikomą šaunamąjį ginklą bei stengėsi jį nukreipti nuo savęs, buvo ginklą nukreipęs žemyn, atsukęs į patį nukentėjusįjį; taip su G. B. grūmėsi, kol pašaliniai asmenys pradarė automobilio, kuriame jiedu sėdėjo, dureles ir jie vienas paksui kitą išlipo iš automobilio „BMW“, jis nuvažiavo į ligoninę, nes pamatė iš rankos ir pilvo bėgantį kraują. Tokie nukentėjusiojo A. B. parodymai iš esmės nekito ir buvo nuoseklūs nuo jo pirmos apklausos ikiteisminio tyrimo metu 2021 m. rugsėjo 9 d. Šiuos parodymus nukentėjusysis patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu.
16. Vienintelis neatitikimas, kurį galima įžvelgti nukentėjusiojo parodymuose, yra tai, kad 2021 m. rugsėjo 7 d. ligoninėje (prieš operaciją) A. B. policijos pareigūnams paaiškino, kad trys jam nepažįstami 25-30 amžiaus vyrai jį sužalojo pliaže tarp jų kilusio žodinio konflikto metu (1 t., b. l. 17). Tačiau jau kitą dieną (2021 m. rugsėjo 8 d.) po operacijos A. B. policijos pareigūnams nurodė, jog jį iš šaunamojo ginklo degalinės „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje, automobilyje „BMW“, sužalojo G. B. ne mažiau kaip du kartus į jį šaudamas iš šaunamojo ginklo (1 t., b. l. 136). Tokius savo versijų neatitikimus nukentėjusysis A. B. paaiškino prasta savijauta iškart po įvykio (jis buvo netekęs daug kraujo, pagal liudytojų M. V. ir S. B. parodymus prie ligoninės A. B. pats nesugebėjo išlipti iš savo automobilio, buvo išbalęs, prakaituotas). Teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, nelaiko, kad nukentėjusiojo A. B. nurodyta pirminė versija apie jo sužalojimo aplinkybes sudaro pagrindą netikėto jo vėlesniais bei detalesniais parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad prieštaravimų tarp to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai. Bylą nagrinėjantys pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Joks esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai byloje esant prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias, išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-148-697/2021). Vadovaudamasi šiais kasacinio teismo praktikos suformuotais įrodinėjimo standartais, dar kartą įvertinusi byloje esančius nukentėjusiojo A. B. parodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo A. B. parodymais, dėl kurių jis buvo nuoseklus nuo pat pirmos jo apklausos ikiteisminio tyrimo metu. Juolab, kad kiti byloje surinkti įrodymai patvirtina nukentėjusiojo A. B. nurodytas jo sužalojimo aplinkybes, o ne nuteistojo G. B. gynybinę versiją.
17. Apeliaciniame skunde teigiama, kad A. B. ne atsitiktinai tuo pat metu kaip ir G. B. buvo degalinėje „(duomenys neskelbtini)“, o laukė progos pagrasinti, atkeršyti G. B. dėl 2019 m. galimai pastarojo sudeginto A. B. automobilio, dėl ko įsibrovė į G. B. automobilį „BMW“. Visų pirma, dėl 2019 m. galimai padegto A. B. automobilio „BMW“ buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuris prokuroro 2019 m. rugsėjo 11 d. nutarimu buvo sustabdytas, nenustačius galimai nusikalstamą veiką padariusio asmens (duomenys iš Integruotos baudžiamojo proceso sistemos). Tuo metu nebuvo jokių duomenų apie tai, kad A. B. automobilį galimai padegė G. B. Tokių duomenų nėra iki šiol, išskyrus nukentėjusiojo A. B. nurodytas miestelyje sklindančias bei jo girdėtas kalbas apie tai. Įvertinus anksčiau jau aptartus nuteistojo ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius (jie nebuvo konfliktiški ar įtempti), nėra jokio pagrindo nukentėjusiojo A. B. siekį pasikalbėti su G. B. dėl tokių apie jį sklindančių kalbų laikyti rizikingu, provokuojančiu ar kaip nors kitaip keliančiu grėsmę nuteistajam. Antra, kaip neatitinkantys tikrovės atmetami nuteistojo G. B. parodymai, kad A. B. į jo automobilį „BMW“ įsibrovė, taip sukeldamas jam didelį išgąsti ir sumišimą. Kaip matyti iš degalinės „(duomenys neskelbtini)“ vaizdo bei garso įrašų, priėjęs prie G. B. automobilio „BMW“, A. B. pradarė šio automobilio priekines keleivio dureles, pasilenkė, po kiek laiko atsisėdo bei dureles uždarė. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis G. B. parodė, kad A. B. pradarius jo automobilio dureles, jis (G. B.) patraukė ant priekinės keleivio sėdynės buvusį segtuvą ir saldainių dėžutę, kad A. B. ant jų neatsisėstų. Taigi, pats nuteistasis paneigė savo parodymus, kad A. B. į jo automobilį įsibrovė, t. y. atsisėdo prieš jo valią. Šalia G. B. automobilio „BMW“ stovėjęs liudytojas E. B. taip pat neparodė, kad A. B. būtų įsibrovęs į G. B. automobilį. Liudytojui netgi pasirodė, kad G. B. prie savo automobilio grįžo kartu su A. B. ir jie kartu atsisėdo į automobilį.
18. Nuteistasis G. B. apeliaciniame skunde, kaip ir iš esmės viso proceso metu, nurodo, kad jis automobilyje „BMW“ į nukentėjusįjį A. B. šovė iš su savimi turėto revolverio gindamasis nuo paties nukentėjusiojo smurtinio ir agresyvaus elgesio prieš jį, o tyčios nukentėjusįjį sužaloti neturėjo. Tačiau pirmosios instancijos teismas tokius nuteistojo parodymus pagrįstai atmetė kaip paneigtus byloje surinktų įrodymų visuma. Visų pirma, pagal nukentėjusiojo A. B. parodymus jis į G. B. automobilį atsisėdo tik norėdamas su pastaruoju pasikalbėti ir rankose nieko neturėjo. Byloje esantys vaizdo bei garso įrašai, liudytojo E. B. parodymai patvirtina, kad nei prieš sėsdamasis į automobilį „BMW“, nei iš jo išlipdamas A. B. rankose nieko neturėjo. Jokių daiktų, panašių į ginklą, nebuvo rasta nei 2021 m. rugsėjo 7 d. apžiūrint nukentėjusiojo automobilį „Audi“, su kuriuo jis tądien atvažiavo į degalinę „(duomenys neskelbtini)“ bei po įvykio nuvažiavo į ligoninę (1 t., b. l. 20-33), nei jo drabužiuose, kuriuos 2021 m. rugsėjo 7 d. policijos pareigūnams pateikė ligoninės darbuotojas S. N. (1 t., b. l. 88-89).
19. Antra, byloje be nuteistojo G. B. tvirtinimo apie nukentėjusiojo A. B. prieš jį panaudotą psichologinį ir fizinį smurtą, t. y. trenkimą ranka per barzdą, laikymą už pakarpos neleidžiant išlipti iš automobilio, rėkimą, pinigų reikalavimą, nepatvirtina nei jo paties elgesys po įvykio, nei byloje surinkti įrodymai. Pagal nukentėjusiojo A. B. parodymus automobilyje „BMW“ jis tik teiravosi G. B. apie 2019 m. galimai jo padegtą automobilį, jokių aktyvių veiksmų prieš nukentėjusįjį jis neatliko. Byloje esančiais vaizdo ir garso įrašais, liudytojų E. B., A. S. (kuriam po įvykio G. B., prieš pasišalindamas iš degalinės, perdavė automobilio „BMW“ raktelius), J. S. (kuris G. B. prašymu pastarąjį parvežė į namus bei po to atgal į degalinę) parodymais nustatyta, kad iš automobilio „BMW“, be šūvių garsų, daugiau nesklido jokie riksmai, iš automobilio išlipęs G. B. taip pat nebuvo sužalotas, nesiskundė, kad nukentėjusysis jį užpuolė jo nurodytomis aplinkybėmis, išlipdami iš automobilio G. B. ir A. B. vienas kitam nieko nesakė. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, tik dar kartą patvirtina tai, kad nuteistajam negrėsė joks pavojus. Byloje nėra jokių duomenų, kad peršautas ir kraujuojantis nukentėjusysis būtų rėkęs G. B. neskambinti policijai. Byloje surinkti įrodymai nepatvirtina G. B. nurodomų realių, pavojingų ir puolamųjų A. B. veiksmų prieš jį. Byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusysis būtų atlikęs kokius nors veiksmus, keliančius nuteistojo sveikatai, gyvybei tiesioginę, realią ir akivaizdžią grėsmę, dėl kurios jam būtų reikėję gintis pačiam. Todėl nukentėjusiojo A. B. pareikštos pretenzijos nuteistajam G. B. dėl 2019 m. galimai pastarojo padegto nukentėjusiojo automobilio negali būti tokios pavojingos, keliančios akivaizdų, realų pavojų nuteistojo sveikatai ar gyvybei. Nors nukentėjusysis A. B. patvirtino, kad rankomis stengdamasis nuo savęs nukreipti G. B. laikomą šaunamąjį ginklą, šį ginklą buvo atsukęs į nuteistąjį ar krepštelėjo jam per barzdą, tai nesudaro pagrindo teigti, kad G. B. įgijo teisę ginti. Tokius nukentėjusiojo veiksmus sąlygojo paties G. B. elgesys.
20. Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmosios instancijos teismo nustatytas ir šioje nutartyje dar kartą aptartas aplinkybes, daro išvadą, kad nuteistojo G. B. veiksmai pagrįstai nevertinti kaip veikimas būtinosios ginties sąlygomis, nes pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis, nuo kurio jis būtų turėjęs teisę gintis, nenustatytas. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl nuteistojo G. B. kaltės, t. y., kad jis tyčia ne mažiau kaip du kartus iššovė į nukentėjusįjį A. B. ir padarė jam sunkų sveikatos sutrikdymą. Kaip jau minėta, nesant pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi, tačiau asmeniui dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarius žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Todėl nuteistojo apeliaciniame skunde nurodomus argumentus apie nukentėjusiojo sužalojimą būtinosios ginties situacijoje, teisėjų kolegija atmeta.
21. Apeliaciniame skunde nuteistasis G. B. prašo atlikti pakartotinę jo teismo psichiatrijos ekspertizę, kad būtų paneigti ar patvirtinti jo parodymai dėl jo didelio išgąsčio A. B. atsisėdus į jo automobilį, taip pat liudytoju apklausti kartu su E. B. buvusį jo draugą F. Tokius prašymus nuteistasis išsakė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, tačiau jie buvo įvertinti ir motyvuotai atmesti protokolinėmis nutartimis. Byloje nėra jokio pagrindo teigti, kad liudytoju apklausus F. būtų gauti nauji ir reikšmingi duomenys. Pagal liudytojo E. B. parodymus, F. daugiau negu jis matyti ir girdėti negalėjo, nes stovėjo šalia jo, tik pasisukęs šonu nuo G. B. automobilio „BMW“, bei tuo metu jie kalbėjosi su moterimi. Šioje byloje G. B. jau buvo atlikta teismo psichiatrijos ekspertizės bei gauta išvada, kad nors G. B. būdingos pervertinimo idėjos, įtarumas, tačiau jis tiek nusikalstamų veikų metu, tiek šiuo metu gali visiškai suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti (yra pakaltinamas). Tai, ar G. B. buvo pagrindo išsigąsti kokių nors nukentėjusiojo A. B. veiksmų, yra įrodymų vertinimo dalykas. Be to, BPK nenustatyta, kiek ir kokių rūšių įrodymų turi būti, jog teismas galėtų padaryti išvadą, kad buvo padaryta nusikalstama veika ir tą veiką padaręs asmuo yra kaltas. Tai reiškia, jog teismas įrodymus vertina laisvai pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Įrodymų pakankamumo reikalavimas reiškia, kad baudžiamajame procese neturi būti įrodinėjama iki begalybės. Šiuo atveju, ikiteisminio tyrimo metu bei teisme surinktų įrodymų pakanka nuteistojo kaltei pagrįsti, todėl nuteistojo prašymas dėl papildomų įrodymų rinkimo atmetamas.
22. Dar nuteistasis įžvelgė pirmosios instancijos teismo šališkumą, teigdamas, jog teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kardomųjų priemonių jam taikymo klausimus sprendė jo neišklausęs. Teisėjų kolegija tokius argumentus atmeta. Visų pirma, klausimai dėl G. B. taikomų kardomųjų priemonių buvo sprendžiami jam dalyvaujant ir leidžiant jam pasisakyti, taip pat teismas nagrinėjo paties G. B. prašymus dėl jam taikomos intensyvios priežiūros sąlygų pakeitimo. Antra, nors nuteistasis teigia, kad byloje surinkti įrodymai buvo įvertinti šališkai, teismas nesivadovavo in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės aiškinamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, tačiau šie skundo teiginiai yra deklaratyvūs, jų jokie objektyvūs duomenys nepatvirtina. Kaip matyti iš skundo turinio, teismo šališkumą nuteistasis sieja išimtinai su jam nepalankiu įrodymų vertinimu, tačiau ši aplinkybė teismo šališkumo neįrodo. Todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo sutikti su nuteistuoju, jog pirmosios instancijos teismas procese elgėsi netinkamai ir bylą išnagrinėjo neobjektyviai ar pažeisdamas BPK nustatytas bendrąsias bylos nagrinėjimo teisme nuostatas.
23. Nuteistojo G. B. teigimu, šioje byloje jis pagal BK 253 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas antrą kartą. Tokie nuteistojo argumentai atmetami. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2023 m. liepos 10 d. nuosprendžiu (nėra įsiteisėjęs) pagal BK 253 straipsnio 1 dalį G. B. buvo nuteistas už tai, kad nuo tiksliai nenustatyto laiko iki 2022 m. lapkričio 17 d. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė šaudmenis, kol 2022 m. lapkričio 17 d. kratos metu juos rado ir paėmė policijos pareigūnai. Šioje byloje G. B. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas už tai, kad nuo tiksliau nenustatyto laiko, bet ne vėliau kaip nuo 2021 m. rugsėjo 7 d. neteisėtai disponavo (laikė, nešiojo, gabeno ir panaudojo) savadarbiu šaunamuoju ginklu, kol 2022 m. birželio 7 d. prie garažo, adresu (duomenys neskelbtini), savanoriškai pateikė policijos pareigūnams. Kaip matyti, G. B. tiek, skundžiamu, tiek 2023 m. liepos 10 d. nuosprendžiu buvo nuteistas už skirtingus savo veiksmus. Nors laiko prasme šios jo veikos iš esmės sutampa tuo, kad tiek savadarbiu šaunamuoju ginklu, tiek šaudmenimis G. B. disponavo nuo tiksliai nenustatyto laiko, tačiau šias veikas baigė skirtingu metu, 2022 m. birželio 7 d. policijos pareigūnams jis savanoriškai pateikė tik šaunamąjį ginklą, o šaudmenimis toliau disponavo, kol ši jo veika buvo nutraukta policijos pareigūnų 2022 m. lapkričio 17 d.
Dėl nuteistajam G. B. paskirtos bausmės
24. Nuteistasis G. B. apeliaciniame skunde teigia, kad jam buvo paskirta per griežta bausmė. Jis prašo įvertinti teigiamai jį apibūdinančius bylos duomenis, nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusius BK pakeitimus bei apsvarstyti galimybę jam taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir kaip galima labiau sušvelninti paskirtą bausmę. Teisėjų kolegija tam pagrindo nenustatė.
25. Visų pirma, pažymėtina, kad teismas, skirdamas bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Skiriant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118/2011, 2K-369-942/2015, 2K-122-976/2021). Be to, skirdamas bausmę, teismas privalo vadovautis bausmės paskirtimi. Vienas iš uždavinių, kurio siekiama skiriant bausmę – teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas), kuris, visų pirma, pasireiškia tuo, kad teismas turi skirti tokią bausmę, kuri būtų adekvati (proporcinga) asmens padarytai nusikalstamai veikai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-184-746/2016, Nr. 2K-99-511/2018, Nr. 2K-266-648/2022).
26. BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki 10 metų. Nuo 2023 m. birželio 1 d. galiojančioje BK 253 straipsnio 1 dalies (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) sankcijoje įtvirtintos alternatyvios bausmės – bauda arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki 5 metų. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusioje BK 253 straipsnio 1 dalies sankcijoje buvo numatytas mažesnis kiekis alternatyvių bausmių – areštas arba laisvės atėmimas iki 5 metų. Pirmosios instancijos teismas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį G. B. paskyrė laisvės atėmimą 4 metams, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimą 2 metams. Taikęs bausmių subendrinimo taisykles (BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalys), pirmosios instancijos teismas G. B. paskyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 5 metams.
27. Prašydamas sušvelninti šią jam paskirtą bausmę, nuteistasis G. B. apeliaciniame skunde, visų pirma, nurodo, kad jis savo kaltę dėl nusikalstamos veikos pagal BK 253 straipsnio 1 dalį pripažino ir nuoširdžiai gailisi. Tačiau pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad dėl abiejų nusikalstamų veikų, numatytų BK 135 straipsnio 1 dalyje ir 253 straipsnio 1 dalyje, nėra nei nuteistojo G. B. atsakomybę lengvinančių, nei ją sunkinančių aplinkybių.
28. BK
29. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nustatė, kad G. B. dėl nusikalstamos veikos pagal BK 135 straipsnio 1 dalį savo kaltės nepripažino viso proceso metu, dėl nusikalstamos veikos pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – savo kaltę pripažino iš dalies. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu sutinka. Nors viso proceso metu nuteistasis G. B. teigė, jog gynėsi nuo pavojingo nukentėjusiojo A. B. kėsinimosi, tačiau ši jo versija buvo paneigta byloje surinktų įrodymų visuma. Dėl neteisėto disponavimo savadarbiu šaunamuoju ginklu nuteistojo parodymai buvo nenuoseklūs, todėl negali būti vertinami kaip iš esmės prisidėję prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo byloje priėmimo. Pirmos apklausos 2021 m. rugsėjo 9 d. metu G. B. parodymų nedavė. Antros apklausos 2021 m. spalio 26 d. metu jis parodė, kad įvykio metu jis su savimi neturėjo jokio ginklo, o A. B. rankoje turėjo juodą daiktą, panašų į ginklą. Ikiteisminio tyrimo pabaigoje 2022 m. rugpjūčio 9 d. apklausos metu G. B. abstrakčiai pripažino savo kaltę, nurodydamas, kad išsamesnius parodymus duos teisme. Ir tik teisiamajame posėdyje nuteistasis aiškiai pripažino neteisėtai disponavęs savadarbiu šaunamuoju ginklu bei jį panaudojęs, t. y. ne mažiau kaip 2 kartus šovęs į jo automobilyje sėdėjusį A. B. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis G. B. teisingai nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu jis savadarbį šaunamąjį ginklą pateikė savanoriškai jo naudojamame garaže, adresu (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 140-142), tačiau tai jis padarė tik 2022 m. birželio 7 d., t. y. praėjus 9 mėnesiams po įvykio. Anksčiau 2021 m. rugsėjo 13 d. atliktos kratos toje pačioje vietoje metu šis ginklas nebuvo rastas. Įvertinus tai kartu su nuteistojo G. B. parodymais ikiteisminio tyrimo metu, darytina išvada, kad jis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų slėpė savadarbį šaunamąjį ginklą, kuriuo sužalojo A. B., ir jį savanoriškai pateikė dėl byloje surinktų įrodymų visumos. Kadangi ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis G. B. klaidino ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir teismą, neva jis jokio ginklo su savimi įvykio metu neturėjo, šį ginklą slėpė ir jį savanoriškai pateikė tik ikiteisminio tyrimo pabaigoje, pirmosios instancijos teismas, nenustatydamas G. B. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.
30. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam G. B. bausmes už atskiras nusikalstamas veikas ir subendrintą galutinę bausmę, vertino, kad jis padarė vieną sunkų ir vieną apysunkį nusikaltimus, šios jo veikos yra baigtos, tyčinės. Apeliaciniame skunde nuteistasis teisingai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje suklydo nurodydamas, jog jis šių nusikalstamų veikų metu buvo teistas už viešosios tvarkos pažeidimą. Iš bylos matyti, kad Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų nuosprendis, kuriuo G. B. buvo nuteistas pagal BK 284 straipsnį, buvo priimtas 2022 m. sausio 31 d. ir įsiteisėjo 2022 m. gegužės 4 d. Taigi, nusikalstamas veikas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį jis padarė būdamas neteistas. Kita vertus, toks pirmosios instancijos teismo klaidingas G. B. teistumo vertinimas dar nesudaro pagrindo jam švelninti paskirtą bausmę. Teisėjų kolegija bylos duomenis apie G. B. teistumą ir jo baustumą administracine tvarka vertina kaip jį charakterizuojančius kitų byloje surinktų duomenų visumoje, kadangi individualizuojant kaltininkui skiriamą bausmę, svarbus ne tik jo elgesys iki nusikalstamų veikų, bet ir tai, kaip jis elgėsi po šių veikų padarymo. Užtat pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo tai, kad G. B. tiek iki, tiek po nusikalstamų veikų, už kurias jis buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, buvo ne kartą baustas administracine tvarka. Tai leidžia nuteistąjį charakterizuoti labiau neigiamai.
31. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nuteistojo G. B. nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje, negalima laikyti mažareikšme, o dėl nukentėjusiojo A. B. sveikatos sutrikdymo jam paskirta laisvės atėmimo 4 metams bausmė negali būti laikoma kaip aiškiai prieštaraujanti teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis). BK 54 straipsnio 3 dalyje numatyta teisė teismui motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę, negu sankcijoje numatyta. Tačiau teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama tik tais atvejais, kai yra išimtinių aplinkybių, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Tokių aplinkybių teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, šioje byloje nenustatė.
32. Šiuo atveju nuteistasis G. B. realizavo kelias BK 253 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytas alternatyvias veikas, t. y. ne tik neteisėtai laikė, gabeno ir nešiojo savadarbį šaunamąjį ginklą, bet ir jį panaudojo prieš nukentėjusįjį A. B., ne mažiau kaip du kartus šaudamas į pastarąjį iš labai artimo atstumo – pagal 2022 m. birželio 1 d. specialisto išvadą, iš apie 10-30 cm atstumo (4 t., b. l. 17-23). Tokie nuteistojo veiksmai buvo itin pavojingi nukentėjusiojo A. B. gyvybei. Į nukentėjusįjį A. B. G. B., šaudydamas iš ginklo, pataikė 2 kartus, padarydamas nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą, ir tik laimingo atsitiktinumo dėka buvo išvengta dar sunkesnių ir jau nebegrįžtamų pasekmių. Kaip pagrįstai nurodoma skundžiamame nuosprendyje, tokių G. B. veiksmų tikslas buvo ne visuomenei priimtinais būdais išspręsti kilusį konfliktą tarp jo ir nukentėjusiojo A. B., o siekis parodyti savo galią prieš silpnesnį beginklį asmenį. Nuteistasis savo veiksmus prieš nukentėjusįjį nutraukė šiam aktyviai priešinantis, t. y. bandant G. B. rankose laikomą ginklą nukreipti nuo savęs, bei įsiterpus netoli G. B. automobilio stovėjusiems pašaliniams asmenims – tai liudytojui E. B. bei jo draugui. Pažymėtina ir tai, kad toks kilusio konflikto sprendimo būdas nebuvo vienkartinis ir atsitiktinis nuteistajam G. B., kadangi 2019 m. rugpjūčio 25 d. jis, veikdamas bendrininkų grupėje, kilusį konfliktą su nukentėjusiaisiais sprendė smurtiniais veiksmais bei vienam iš bendrininkų panaudojant tiksliai nenustatytą šaunamąjį ginklą. Už šią veiką, kvalifikuotą pagal BK 284 straipsnį, G. B. buvo nuteistas Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2022 m. sausio 31 d. nuosprendžiu. Įvertinęs visas šias aptartas aplinkybes bei bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad bausmės tikslai galės būti pasiekti tik G. B. už jo padarytas nusikalstamas veikas paskyrus griežčiausias sankcijose numatytas bausmes – laisvės atėmimus, jų terminus nustatant artimus vidurkiui. Bendrindamas šias už atskiras nusikalstamas veikas nuteistajam paskirtas bausmes, pirmosios instancijos teismas taikė jam palankesnį bausmių subendrinimo būdą – šias bausmes iš dalies sudėjo vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis bei paskyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 5 metams. Su tokia nuteistajam G. B. paskirta bausme teisėjų kolegija sutinka. Byloje nustatytos aplinkybės parodo ne tik padarytų veikų, bet ir jas padariusio G. B. pavojingumą visuomenei, kuris lėmė būtinybę taikyti adekvačiai griežtą bausmę, kurios vienas iš tikslų – apsaugoti visuomenę nuo pavojingo asmens.
33. Apibendrinus visas aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistajam G. B. paskirta bausmė yra proporcinga tiek siekiant apsaugoti nukentėjusiojo interesus, tiek atsižvelgiant į veikų pavojingumą, nuteistojo asmenybę, bei siekiant nustatyti adekvačiai optimalias sąlygas kaltininko resocializacijai ir visuomenės saugumui. Pirmosios instancijos teismas visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes byloje nustatė ir įvertino iš esmės tinkamai, todėl teisėjų kolegijai neleidžia abejoti, kad nuteistajam paskirta bausmė yra tinkama ir teisinga. Nuteistojo argumentai apie jo siekį dirbti, prižiūrėti močiutę bei motiną yra reikšmingi bei suprantami, tačiau jo nesulaikė nuo nusikalstamų veikų darymo. O nuteistojo geras elgesys kalinimo įstaigoje ir dedamos pastangas pasitaisyti gali būti svarbūs, jei jie realiai pakeis nuteistojo požiūrį į savo elgesį ir bus efektyvūs ilgalaikėje perspektyvoje, tačiau nagrinėjamoje situacijoje niekaip nekeičia teisėjų kolegijos išvadų dėl jam paskirtos bausmės teisingumo.
34. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas į nuteistajam G. B. paskirtą bausmę neteisingai įskaitė jo suėmimo laiką bei neįskaitė jo buvimo ekspertizės įstaigoje laiko, kaip to reikalaujama BPK 141 straipsnyje. Tačiau tam pagrindo nėra. Visų pirma, teisėjų kolegija nesutinka su tuo, kad į nuteistajam G. B. paskirtos bausmės laiką buvo netinkamai įskaitytas jo suėmimo laikas šioje baudžiamojoje byloje. Kaip matyti iš bylos, G. B. buvo laikinai sulaikytas nuo 2021 m. rugsėjo 9 d., po to jam buvo paskirtas suėmimas ir pratęsiamas jo terminas iki 2021 m. gruodžio 7 d., kai suėmimas nuteistajam buvo pakeistas į intensyvią priežiūrą (1 t., b. l. 191-192; 2 t., b. l. 9-11, 67-68). Intensyvi priežiūra G. B. buvo taikoma iki 2022 m. lapkričio 17 d., kuomet jis buvo laikinai sulaikytas bei suimtas kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje prieš jį buvo priimtas Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2023 m. liepos 10 d. apkaltinamasis nuosprendis (5 t., b. l. 142-143). Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, G. B. į paskirtą bausmę įskaitydamas jo laikino sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2021 m. rugsėjo 9 d. iki 2021 m. gruodžio 9 d., įskaitė jam palankesnį laikotarpį, kadangi G. B. iš suėmimo buvo paleistas šiek tiek anksčiau, t. y. 2021 m. gruodžio 7 d. (tai patvirtina Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro išrašo 3 lapas – 4 t., b. l. 83). Tačiau šioje dalyje skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis negali būti keičiamas, kadangi tai sunkintų nuteistojo teisinę padėtį, ko negalima daryti dėl jo paties paduoto apeliacinio skundo (BPK 320 straipsnio 4 dalis).
35. Antra, nuteistojo G. B. prašymas į jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę įskaityti jo buvimo ekspertizės įstaigoje laiką šioje baudžiamojoje byloje negali būti tenkinamas. Šioje byloje G. B. buvo atlikta stacionarinė teismo psichiatrijos ekspertizė laikotarpiu nuo 2023 m. kovo 16 d. iki 2023 m. balandžio 11 d. (6 t., b. l. 91-95). Kaip minėta, nuo 2022 m. lapkričio 17 d. G. B. buvo taikomas suėmimas kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje prieš jį buvo priimtas Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2023 m. liepos 10 d. apkaltinamasis nuosprendis. Šiuo nuosprendžiu į G. B. paskirtą bausmę buvo įskaitytas jo suėmimo laikas nuo 2022 m. lapkričio 17 d. iki šio nuosprendžio priėmimo dienos, t. y. iki 2023 m. liepos 10 d. Taigi, G. B. teismo psichiatrijos ekspertizė nagrinėjamoje byloje buvo atlikta laikotarpiu, kai jis buvo suimtas kitoje baudžiamojoje byloje, ir šis laikotarpis jau buvo įskaitytas į Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2023 m. liepos 10 d. nuosprendžiu jam paskirtą bausmę. Dar kartą įskaityti tą patį laikotarpį į jam skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę nėra pagrindo, kadangi tai prieštarautų tiek BK 66 straipsniui, tiek BPK 141 straipsniui.
Dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš nuteistojo G. B.
36. Apeliaciniame skunde nuteistasis G. B. nesutinka su iš jo priteistos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimu. Visų pirma, prašydamas panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria buvo visiškai patenkintas (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys ir iš jo priteista 3761,20 Eur Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytai turtinei žalai atlyginti, jokių išsamesnių argumentų nuteistasis G. B. apeliaciniame skunde nenurodo. Kaip galima spręsti iš jo apeliacinio skundo turinio, šis jo prašymas dėl šio civilinio ieškinio atmetimo yra susijęs su jo prašymu išteisinti pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Atmetus šį nuteistojo prašymą kaip nepagrįstą, nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl G. B. nusikalstama veika padarytos 3761,20 Eur turtinės žalos priteisimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui yra nepagrįstas. Kaip matyti iš bylos, civilinis ieškovas (duomenys neskelbtini) teritorinė ligonių kasa pateikė civilinį ieškinį dėl nusikalstama veika padarytos 3761,20 Eur turtinės žalos atlyginimo, kadangi už nukentėjusiojo A. B. gydymą ligonių kasa iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų sumokėjo tokią sumą. Civilinis ieškinys dėl 3761,20 Eur turtinės žalos, patirtos dėl nukentėjusiojo A. B. gydymo, atlyginimo yra pagrįstas įrodymais (1 t., b. l. 168-171). Ši žala atsirado dėl neteisėtų tyčinių G. B. veiksmų, o tarp padarytos žalos ir jo neteisėtos veikos yra priežastinis ryšys, todėl šis ieškinys pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo tenkintas visiškai.
37. Atmetamas kaip nepagrįstas nuteistojo G. B. apeliacinio skundo argumentas, kad nukentėjusiajam A. B. priteista 8000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė, nes nebuvo atsižvelgta į nuteistojo turtinę padėtį bei į realiai patirtą nukentėjusiojo fizinį skausmą ir dvasinius išgyvenimus. Įvertinus skundžiamo nuosprendžio motyvus bei apeliacinio skundo argumentus, atsižvelgus į šioje byloje nustatytas ir jau aptartas nusikalstamos veikos aplinkybes, nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo iš nuteistojo G. B. nukentėjusiajam A. B. priteistas neturtinės žalos dydis yra neteisingas ar prieštaraujantis teismų praktikai.
38. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Aptariamo straipsnio antrojoje dalyje, be kita ko, nurodyti ir kriterijai, kuriais remiantis nustatomas priteistinos neturtinės žalos dydis. Taigi, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas faktines bylos aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą, ir argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, vertinti jų visumą. Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Kartu teismas atsižvelgia į analogiškose bylose susiformavusią teismų praktiką dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-252-697/2020).
39. Nors teismų praktika dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, suformuota kitose analogiško pobūdžio bylose, yra vienas iš kriterijų, pagal kurį nustatomas neturtinės žalos atlyginimo dydis (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-582/2009, 3K-3-217-690/2018), vis dėlto, teismų nustatyti žalos dydžiai konkrečiose bylose negali būti laikomi teisine taisykle, nes bylose nustatytos aplinkybės, kurios yra svarbios neturtinės žalos dydžiui nustatyti, yra neanalogiškos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-331-976/2018, 2K-70-458/2020). Remiantis formuojama kasacinio teismo praktika, bylose, susijusiose su tyčiniu kito žmogaus sunkiu sveikatos sutrikdymu, vidutiniškai priteisiama nuo kelių tūkstančių iki kelių dešimčių tūkstančių eurų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-449/2013, 2K-501/2014, 2K-239-628/2019, 2K-143-1073/2020, 2K-126-495/2021, 2K-237-579/2021, 2K-194-387/2021, 2K-157-976/2022 ir kt.). Taigi, vertindama pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl priteistos neturtinės žalos dydžio ir tokio sprendimo pagrįstumą, teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad buvo akivaizdžiai nukrypta nuo formuojamos teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktika, ypač susijusi su žalos atlyginimo dydžiais, negali būti statiška ir daugelį metų nekisti, net jei iš esmės keičiasi ekonominė situacija ar piniginio vieneto vertė ženkliai mažėja. Taigi, negalima nevertinti ir galimo pinigų nuvertėjimo apsekto, kuris reiškia, kad teismų nustatyti žalos absoliutūs dydžiai konkrečiose bylose nebūtinai atitinka teismo sprendimo priėmimo metu esančią ekonominę situaciją, į kurią būtina atsižvelgti sprendžiant, ar konkretūs dydžiai yra adekvatūs užtikrinti neturtinės žalos atlyginimą ir teisingumo principą.
40. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas nukentėjusiojo A. B. civilinį ieškinį dėl 20000 Eur neturtinės žalos priteisimo, motyvavo, kad nuteistasis G. B. nukentėjusįjį sužalojo ne mažiau kaip 2 kartus į jį iššaudamas iš savadarbio šaunamojo ginklo iš artimo atstumo (kaip minėta, apie 10-30 cm atstumo). Tai leidžia tvirtinti, kad nukentėjusysis kentė didelį fizinį skausmą, patyrė didelį stresą, emocinius išgyvenimus, didelį nesaugumo jausmą, dėl patirtų sužalojimų jis negalėjo dirbti, užsiimti mėgstama veikla, gauti pajamų pragyvenimui. Pirmosios instancijos teismas taip pat pasisakė, kad vertina ir nuteistojo turtinę padėtį, kurios vis dėlto negali priimti kaip pagrindinio kriterijaus spręsti dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Teisėjų kolegija visiškai pritaria tokiems pirmosios instancijos teismo motyvams. Pagal formuojamą teismų praktiką, vien tik žalą padariusio asmens (nuteistojo) turtinę padėtį apibūdinančios aplinkybės pagal CK 6.250 straipsnio nuostatas nelemia neturtinės žalos dydžio išsprendimo klausimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-212-489/2020). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, remdamasis teisingumo ir protingumo principais, teisingai svarbesne laikė aplinkybę, kad G. B. yra jauno amžiaus, sveikas, darbingas ir ateityje dirbdamas galėtų žalą atlyginti.
41. Sprendžiant dėl priteistino neturtinės žalos dydžio, daug svarbesnę reikšmę turi tiek nusikalstamos veikos pasekmės, tiek jos pobūdis, lėmęs tokias pasekmes ir asmens patirtus išgyvenimus. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai pažymėjo, kad nors byloje nėra duomenų apie nukentėjusiojo A. B. darbingumo netekimą, ilgalaikius potrauminius sutrikimus, ilgalaikėje perspektyvoje sutrikdytą jo įprastą gyvenimo ritmą, tačiau jam tyčiniais nuteistojo G. B. veiksmais buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, dėl kurio nukentėjusysis patyrė didelį fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, jam buvo apribotos galimybės bendrauti, judėti, dirbti, užsiimti kita veikla. Kaip nurodoma 2021 m. gruodžio 31 d. specialisto išvadoje (3 t., b. l. 196-200), A. B. buvo nustatyti šautiniai krūtinės ląstos kairės pusės, kairio žasto ir pilvo srities sužalojimai su kepenų pažeidimu ir kraujo išsiliejimu į pilvaplėvės ertmę. Specialistas nustatė, kad šie sužalojimai A. B. buvo padaryti mažiausiai 2 trauminiais poveikiais, didelės kinetinės energijos šaunamaisiais sviediniais. Iš specialisto išvados tiriamosios dalies matyti ir tai, kad dėl sužalojimų A. B. buvo operuotas pilvas ir kairys žastas. Stacionare A. B. buvo gydomas nuo 2021 m. rugsėjo 7 d. iki 2021 m. rugsėjo 13 d., po ko jam buvo taikomas ambulatorinis gydymas (žaizdų perrišimas, medikamentinis gydymas). Taigi, dėl šautinių žaizdų pilve ir kairiame žaste nukentėjusysis A. B. buvo operuotas. Jam buvo sužalotos gyvybiškai svarbios kūno dalys – krūtinės ląsta, pilvas (pažeistos kepenys, į pilvaplėvės ertmę išsiliejo kraujas). Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui priteista 3761,20 Eur turtinė žala, kaip nuostoliai, patirti dėl nukentėjusiajam suteiktų medicininių paslaugų, rodo, jog nukentėjusiajam suteiktos medicininio pobūdžio paslaugos buvo pakankamai sudėtingos. Visus sužalojimus nukentėjusiajam G. B. padarė tyčia, kelis kartus į jį šaudamas iš artimo atstumo, o savo veiksmus nutraukė nukentėjusiajam pasipriešinus (pagriebus už šaunamojo ginklo ir stengiantis jį nuo savęs nusukti) ir į konfliktą įsiterpus liudytojui E. B. bei jo draugui. Aptartų bylos aplinkybių ir duomenų visuma, atsižvelgiant į sąžiningumo, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus, patvirtina, kad iš nuteistojo G. B. nukentėjusiajam priteista 8000 Eur neturtinė žala nėra akivaizdžiai nepagrįsta ar neteisinga. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo šią žalą dar labiau sumažinti.
42. Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos matyti, kad iš nuteistojo G. B. valstybei prašoma išieškoti 151,67 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų (7 t., b. l. 62-64). Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu ir G. B. gynėju buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas advokatas. Įvertinusi tai, kad gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu dėl priežasčių, nepriklausančių nuo nuteistojo valios, taip pat atsižvelgusi į nuteistajam paskirtą realią laisvės atėmimo bausmę, priteistą nemažą sumą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo iš nuteistojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Atmesti nuteistojo G. B. apeliacinį skundą.
Netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo iš nuteistojo G. B. valstybei išieškoti 151,67 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.
Teisėjai Valdas Ciesiūnas
Valdas Petras Meidus
Jolanta Raščiuvienė
