Dėl kompensacijos už nekilnojamojo turto pagerinimą priteisimo

Civilinė byla Nr. e2A-32-739/2024

Teisminio proceso Nr. 2-08-3-03826-2022-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

3.3.1.18.1.

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. vasario 21 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Ritos Dambrauskaitės, Alvidos Jasaitytės – Pralgauskienės ir Dalios Pranckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-121-1103/2023 pagal ieškovo L. B. ieškinį dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atsakovui D. G., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų byloje, G. G., ir atsakovo D. G. priešieškinį dėl kompensacijos už nekilnojamojo turto pagerinimą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas L. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, pašydamas įpareigoti atsakovą D. G. pašalinti (arba pertvarkyti) ant garažo bokso Nr. 429 sienos įrengtą garsinę signalizaciją taip, kad jos veikimo zona neapimtų jo garažo bokso teritorijos, kad netrukdomai galėtų patekti į jam priklausančią negyvenamąją patalpą – garažų boksą Nr. 430, esantį trečiame aukšte pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini); priteisti iš atsakovo 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad atsakovas, įsigijęs garažo boksą, net nepabandęs su juo susisiekti, savavališkai pradėjo ieškovo ir atsakovo garažų pertvarkymo darbus, užsandarindamas garažo vartus ir langą. Be jokios informacijos, o tuo labiau jo sutikimo, atsakovas savavališkai įrengė garsinę signalizaciją, fiksuojančią ne tik savo vartus ir bokso zoną, bet ir jam priklausančius vartus ir jo bokso zoną. Atsakovas abu garažo boksų vartus, tarpusavyje surakino pakabindamas savo spyną, jį palikdamas be galimybės patekti į jo garažo boksą. Teigė, kad neteisėtais veiksmais atsakovas trukdo jam nekliudomai naudotis nuosavybe ir tuo pažeidžia jo konstitucinę teisę į nuosavybę. Aiškino, kad jo garažo boksas buvo tinkamas naudoti, vartai, sienos, grindys buvo normalios būklės ir kokybės ir jis niekada neprašė atsakovo atlikti jo garažo bokso pagerinimus, remonto darbus, ir jų paprasčiausiai nereikėjo, norint naudotis kiekvienam savo garažo boksu.

3. Atsakovas D. G. su pareikštu ieškiniu nesutiko, pateiktame atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, o pateiktu priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovo 6 240,50 Eur kompensaciją už bendro turto pagerinimą, 5 procentų procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki galutinio sprendimo įvykdymo ir priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

4. Nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro išraše nėra nurodyta, kad kartu su ieškovu jie yra turto bendrasavininkai, tačiau pagal 1984 m. kadastrinę knygutę matosi, kad garažo boksai Nr. 429 ir Nr. 430 yra viena patalpa su bendromis keturiomis kraštinėmis bei bendrais garažo vartais, neturinti bendros sienos, tačiau faktiškai tai yra viena patalpa, turinti bendrus vartus, kurie funkcionuoja tik atidarius abejus vartus (kitu atveju, neatidarius dvejų vėrių - neįmanoma įvažiuoti į boksą). Atsakovas, būdamas rūpestingas ir atsakingas asmuo, tinkamai rūpinosi įsigytu turtu: prižiūrėjo, tvarkė, suremontavo grindis, slankiojančius garažo vartus, kad daiktas būtų naudojamas pagal paskirtį ir tinkamai funkcionuotų, papildomai investavo į bendrą turtą. Teigė, kad atsakovo veiksmai pagerino ieškovo turtą kelis kartus, ieškovo turto vertė padidėjo, daiktas tapo naudotinu pagal paskirtį ir atitinka visus įstatymų numatytus normatyvus (higienos, saugumo).

5. Trečiasis asmuo G. G. pateiktame atsiliepime nurodė palaikanti priešieškinio reikalavimus, sutinkanti su atsakovo išdėstytais argumentais ir nurodytomis aplinkybėmis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2023 m. rugpjūčio 18 d. sprendim

7. Teismas nustatė, kad savo esme pirmasis ieškinio reikalavimas yra negatorinis, nes pateiktu reikalavimu turto savininkas - ieškovas L. B. siekia pašalinti, jo vertinimu, padarytus teisės pažeidimus, nesusijusius su turto valdymo netekimu. Pažymėjo, kad šalių nesieja jokie prievoliniai teisiniai santykiai. Taip pat nustatė, kad atsakovas garsinę signalizaciją, kurios veikimo zona apima tiek jo, tiek kaimyno – ieškovo garažo bokso plotą, įsirengė iš anksto apie tai neinformavęs ieškovo, juolab, be pastarojo sutikimo. Nustatė, kad ieškovo, kaip gretimo garažo savininko, subjektinės teisės gali būti apgintos tik įpareigojant atsakovą pašalinti ant garažo bokso Nr. 429 sienos įrengtą garsinę signalizaciją taip, kad jos veikimo zona neapimtų garažo bokso Nr. 430 ploto ir jis netrukdomai galėtų patekti į jam priklausančią patalpą.

8. Nurodė, kad teismo konstatuotas atsakovo veikimas, neturint ieškovo sutikimo, galėjo jam sukelti neigiamas emocijas, ieškovui galėjo kilti rūpesčių ginant savo teises, tačiau sprendė, kad ieškovo nurodytos aplinkybės nėra pakankamos konstatuoti faktui, kad ieškovui buvo padaryta neturtinė žala, kurią reikalinga kompensuoti priteisiant jam iš atsakovo piniginę sumą.

9. Nors atsakovas priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovo 6 240,50 Eur kompensaciją už bendro turto pagerinimą, teismas sprendė, kad atsakovo poziciją dėl garažo boksų Nr. 429 ir Nr. 430, kaip nekilnojamojo turto objekto, bendrumo paneigia Nekilnojamojo turto registro duomenys bei garažo techninės apskaitos byla. Nurodė, kad nepaisant to, jog garažų boksai Nr. 429 ir Nr. 430 neturi vidinės pertvaros, šios negyvenamosios patalpos suformuotos ir įregistruotos kaip du savarankiški nekilnojamojo turto kadastro objektai, suteikiant jiems atskirus unikalius numerius, jokių specialių šių patalpų naudojimo sąlygų registruota nėra. Konstatavo, kad tiek ieškovas, tiek atsakovas, o ir ankstesni garažo bokso Nr. 429 savininkai, šiuo turtu naudojosi ir disponavo, savarankiškai, netaikant jų santykiams bendrąją nuosavybę reglamentuojančių teisės normų

10. Teismas sprendė, kad darbus atsakovas užsakė ir vėliau už juos apmokėjo neinformavęs apie jų atlikimą ieškovo, negavęs pastarojo sutikimo, o savo lūkestį, kad ieškovas prisidės prie apmokėjimo už darbus atsakovas grindė paaiškinimais apie ieškovo socialinę padėtį ir atliktų darbų būtinybe, sąskaitas už atliktus darbus ir konkretų reikalavimą dėl ½ dalies patirtų išlaidų atlyginimo atsakovas ieškovui pateikė tik šioje byloje pareiškęs priešieškinį. Teismas pažymėjo, kad net ir įgyvendinant bendrąją nuosavybės teisę, toks nuosavybės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, esant nesutarimui šis klausimas išsprendžiamas teismo tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.75 straipsnis). Todėl, taikydamas įstatymo analogiją, atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, jog ieškovas remonto darbams pritarė, savo sutikimą dėl jų išreiškė konkliudentiniais veiksmais, nereikšdamas dėl jų pretenzijų.

11. Teismas nurodė, kad įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, nėra pagrindo išvadai, kad atsakovo garažu iki remonto darbų atlikimo negalima buvo naudotis pagal paskirtį – jame laikyti transporto priemonę/-es. Pastato bendro naudojimo dalims – sienų, grindų, lubų konstrukcijoms sutvirtinti, keisti ir pan. remontas nebuvo reikalingas ir ginčo dėl to nekilo.

12. Teismas nustatė, kad atsakovui įsigijus garažą, jo vartai buvo permatomi (vielos tinklo), signalizacijos jame nebuvo. Iš atsakovo paaiškinimų nustatyta, kad atlikdamas remonto darbus atsakovas siekė suteikti tiek savo, tiek kaimyno garažams papildomą – transporto priemonių apsaugos funkciją, užsandarinant patalpą, įrengiant pilnai patalpas uždengiančius vartus (vielos tinklas uždengtas skarda), įvedant signalizaciją, bei atnaujinti, atliekant einamojo remonto darbus. Sprendė, kad šie darbai, atlikti ir ieškovui priklausančioje patalpos pusėje, keičiant jo garažą uždarančią vartų dalį, neabejotinai turėjo būti derinami su ieškovu, o atliekami tik gavus jo rašytinį sutikimą. Šiuo atveju atsakovas garažų Nr. 429 ir Nr. 430 patalpos remonto darbus atliko neturėdamas ieškovo sutikimo, neinformavęs apie juos, jų kaštus ir sprendinius, savo iniciatyva ir nuožiūra, pažeisdamas ieškovo kaip turto savininko teises patalpą valdyti, ja naudotis ir disponuoti savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis).

13. Nors atsakovas savo argumentams dėl remonto darbų būtinybės pagrįsti pateikė 2023 m. gegužės 19 d. oro taršos tyrimo protokolą Nr. ChS 1474/2023, teigė, kad tyrimo rezultatas 3,18 mg/m3, daugiau nei 6 kartus viršija Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. V-362 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 35:2002 „Gyvenamosios aplinkos orą teršiančių medžiagų koncentracijų ribinės vertės“ patvirtinimo“ nustatytą didžiausią leidžiamą cheminių medžiagų (teršalų) koncentraciją gyvenamosios ir visuomeninės paskirties pastatų patalpų ore, teismas tokius atsakovo argumentus atmetė kaip nepagrįstus, kadangi garažo paskirties pastatai nepriskiriami pastatų pogrupiui, skirtam visuomenės poreikiams tenkinti, todėl sprendė, kad ši norma garažo statiniams netaikoma (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. D1-91 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai“ 5.1. punktas, 1 priedas).

14. Teismas sprendė, kad atsakovas neįrodė, kad atlikti remonto darbus atsakovo garaže buvo būtina, o byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir įrodymų visuma, pasak teismo, patvirtino, kad atsakovas atliko remonto darbus pažeisdamas ieškovo teises, nesilaikydamas įstatymo reikalavimų, todėl neturi pagrindo reikalauti iš ieškovo atlyginti ½ patirtų išlaidų dalį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

15. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą apeliacinio skundo ribose ir priešieškinį patenkinti visiškai.

15.1. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nebuvo motyvuotas, nuoseklus, įvertinant ir ištiriant visus įrodymus, išvadas ir procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes.

15.2. Mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo, kad garažai nepatenka į statinių sąrašą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. D1-91 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai“ 5.1. punktas, 1 priedą. Mano, kad yra priešingai, nes pagal pastarąjį reglamento 1 priedo 6 punktą, transporto paskirties pastatai: oro uosto, jūros ir upių laivyno, geležinkelio ir autobusų stočių pastatai, muitinių, transporto bilietų, kelionių, turizmo agentūrų ir kiti pastatai (kam ir priskirtini daugiaaukščiai garažai). Atitinkamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1 –713 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ V skyrius aiškiai numato, kas yra visuomeniniai pastatai, į kurį aiškiai patenka garažų boksas, esantis (duomenys neskelbtini), kuris yra devynaukštis, negyvenamosios paskirties, jame gali būti vienu metu daugiau nei 100 žmonių bei atitinka kitus parametrus.

15.3. Pasak apelianto, kietųjų dalelių tyrimo rezultatas 3,18 mg/m3 daugiau nei 6 kartus viršija esamą higienos normą, dėl ko garažo boksas ir privalėjo būti užsandarintas dėl didžiulio dulkių kiekio. Teigia, kad tą patvirtina į bylą pateikiami video įrašai, kuriuose akivaizdžiai matosi dulkės. Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas niekaip neištyrė ir neįvertino šių atsakovo į bylą pateiktų įrodymų.

15.4. Teigia, kad ieškovas į atsakovo atstovės klausimus „ar naudoja daiktą pagal paskirtį“ bei kada buvo paskutinį sykį bokse“ negalėjo atsakyti. Atsakovas aiškiai nurodė, kad nupirktu daiktu nebuvo galima naudotis pagal paskirtį, nes garažo vartų varčia neveikė, stovėjo dideli dulkių sluoksniai, ką patvirtino būtini atliktini darbai. Pirmosios instancijos teismas privalėjo aiškiai pasisakyti dėl kiekvienos iš atsakovo priešieškinyje pateiktos darbų pozicijos atskirai, tačiau to nepadarė. Nors pirmosios instancijos teismas sprendimo 36 punkte darė išvadą, kad pastate buvo bendros konstrukcijos, tačiau neteisingai padarė išvadą, kad remontas nebuvo reikalingas.

15.5. Mano, kad pirmosios instancijos teismas niekaip nepaneigė atsakovo argumentų, jog garažo boksai turi bendrų konstrukcijų ir negali vienas be kito tinkamai funkcionuoti. Pats ieškovas kartu su ieškiniu į bylą yra pateikęs 1984 m. kadastrinę knygutę kaip priedą, kuriame aiškiai matosi, kad garažo boksai Nr. 429 ir Nr. 430 yra viena patalpa su bendromis keturiomis kraštinėmis bei bendrais garažo vartais. Kraštinių sienos pagal kadastro bylą yra 5,77 m X 2 bei 5,36 m x 2, bendrai sudarant 30,93 kv. m. plotą. Nepaisant to, kad abu garažo boksai yra įregistruoti kaip atskiri vienetai, tačiau faktiškai tai yra viena patalpa, turinti bendrus vartus, kurie funkcionuoja tik atidarius abejus vartus (kitu atveju, neatidarius dvejų vėrių - neįmanoma įvažiuoti į boksą), tad bet kokiu atveju, tiek ieškovas, tiek atsakovas, besinaudodami daiktais, galimai patenka vienas į kito nuosavybę. Mano, kad pagal į bylą pateiktus kadastrinės bylos brėžinius, akivaizdu, jog bendro naudojimo yra ne tik trys garažo sienos, bet ir bendri vartai bei įvažiavimo plotas. Tai reiškia, kad techniškai neįmanoma įvažiuoti į garažą atidarius tik vieną garažo varčią ir neužvažiavus ant kitos patalpos ploto. Be to, bendra patalpa turi ne tik bendrus vartus, bet ir vėdinimo sistemą, elektrą.

15.6. Atsakovas pabrėžia, kad patirtos garažo boksų remonto išlaidos 2020-2021 metais buvo būtinos, o atlikti garažo vartų remonto ir sandarinimo darbai buvo būtini dėl netinkamos garažų bendrųjų patalpų būklės ir jos neatitikimo privalomiesiems reikalavimams, dėl ko, siekiant išlaikyti daiktą tinkamu naudoti pagal paskirtį ir įstatymus (tame tarpe higienos normas), daikto savininkas turėjo pareigą imtis ginčo remonto darbų.

15.7. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai padalijo atstovavimo išlaidas bei neišsprendė atsakovo permokėto žyminio mokesčio grąžinimo, atsakovui patikslinus priešieškinį ir sumažinus prašomą priteisti sumą.

16. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

16.1. Nurodo, kad nors, pasak atsakovo, pirmosios instancijos teismo sprendimas nebuvo motyvuotas, nuoseklus įvertinant ir ištiriant visus įrodymus, išvadas ir procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, skunde nurodoma tik keletas įrodymų ir aplinkybių pasirinktinai, neatskleidžiama kokių, apelianto nuomone, teismas įrodymų ar aplinkybių neištyrė.

16.2. Nors apeliantas nurodo, kad teismas netinkamai vertino jo pateiktą rašytinį įrodymą – Oro taršos tyrimo protokolą, ieškovo teigimu, teismas teisingai atmetė atsakovo teiginius apie garažo užterštumą, kadangi garažo paskirties pastatai nepriskiriami pastatų pogrupiui, skirtam visuomenės poreikiams tenkinti.

16.3. Ieškovo teigimu, garažas (kuriame yra ieškovo ir atsakovo garažų boksai) pastatytas pagal projektą, laikantis įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų. Ieškovas teismo posėdžio metu aiškiai nurodė, kad nusipirkus garažo boksą, juo pilnai buvo galima naudotis pagal paskirtį.

16.4. Ieškovo manymu, apeliantas, nepavykus įtikinti pirmosios instancijos teismo, kad garažų boksai yra bendro naudojimo patalpos, galimai, bando suklaidinti apeliacinės instancijos teismą, nes kiekviena negyvenamoji patalpa – garažų boksai Nr. 429 ir Nr. 430, turi atskirus įvažiavimus į boksus, kurie turi atskirus vartus, o atidarinėti abejas varčias apeliantas ne tik neturi ieškovo sutikimo, bet ir nėra jokios būtinybės, norint jam patekti į savo garažo boksą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

18. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas teismo sprendimo dalies, kuria atmestas atsakovo priešieškinis dėl kompensacijos, susijusios su ieškovo turto pagerinimu, priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

19. Byloje nustatyta, kad ginčo šalys yra gretimų garažo boksų savininkai, bylos duomenys patvirtina, kad ieškovui L. B. asmeninės nuosavybės teise priklauso negyvenamoji patalpa garažo boksas Nr. 430, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) bendras plotas 15,47 kv. m, o atsakovui D. G. ir trečiajam asmeniui G. G. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise nuo 2020 m. spalio 27 d. priklauso negyvenamoji patalpa – garažo boksas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), bendras plotas 15,46 kv. m. Byloje taip pat nustatyta, kad abi minėtos patalpos nėra atskirtos viena nuo kitos jokia pertvara ar siena.

20. Ieškovas kreipėsi į teismą su negatoriniu ieškiniu, kurį pirmosios instancijos teismas patenkino, apeliacinio skundo dėl šios sprendimo dalies nėra paduota. Atsakovas byloje ne tik nesutiko su ieškiniu, bet ir pateikė priešieškinį, reikalaudamas iš ieškovo, gretimo garažo bokso savininko, kompensacijos už atliktus ieškovo garažo pagerinimus. Priešieškinį atsakovas grindė tuo, kad nusipirkus garažą, jis nebuvo tinkamas naudoti pagal paskirtį, tam, kad būtų galima saugoti transporto priemones, buvo būtina pakeisti vartus, garažą užsandarinti ir kt., teigė, kad garaže buvo daug dulkių, buvo padidėjusi oro tarša, dėl to prašė iš ieškovo priteisti pusę atsakovo remonto darbams išleistų piniginių lėšų.

21. Pirmosios instancijos teismas atsakovo priešieškinį atmetė, konstatuodamas, kad atsakovas neturėjo ieškovo sutikimo atlikti jo turto pagerinimus, sprendė, kad garažai nebuvo tokios būklės, kad jų nebūtų įmanoma naudoti pagal tiesioginę paskirtį. Su šia sprendimo dalimi nesutinka atsakovas, teigdamas, kad teismo sprendimas nemotyvuotas, neištirti visi byloje esantys įrodymai, padarytos neteisingos teismo išvados.

22. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270 straipsnis). CPK 270 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad pirmosios instancijos sprendime turi būti teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. Kasacinis teismas praktikoje yra nurodęs, kad teismo pareiga tinkamai motyvuoti sprendimą reiškia, kad teismas privalo išanalizuoti visus procesiniuose dokumentuose nurodytus faktinius ir teisinius argumentus ir į visus juos motyvuotai atsakyti (Lietuvos Aukščiausiojo 2006 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2006; 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2010; kt.). Argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui. Vertinant, ar teismo motyvai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neišeidamas už bylos nagrinėjimo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2009).

23. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas nustatė esmines bylai reikšmingas aplinkybes, įvertino šalių argumentus, rėmėsi byloje esančiais įrodymais, nurodė sprendimo motyvus, todėl negalima pripažinti, kad skundžiamas teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir nenuoseklus, juo labiau kad apeliantas nenurodė konkrečių motyvų, kodėl sprendimas nemotyvuotas, nenuoseklus ar nepagrįstas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas aptarė ir įvertino esminius ginčo šalių argumentus bei jų pateiktus įrodymus, dėl jų teisiškai pasisakė ir išdėstė savo išvadas, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas nemotyvavo priimto procesinio sprendimo. Ta aplinkybė, kad teismas sprendime nurodė motyvus ir padarė išvadas, kurios nėra palankios atsakovui, savaime nereiškia, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas.

24. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas atliko garažų boksų Nr. 429 ir Nr. 430 einamojo remonto darbus – garažo sienų ir grindų gruntavimą, glaistymą, dažymą garažo vartų atnaujinimo (rūdžių šalinimo, skardinimo, hermetizavimo), stumdomosios dalies sureguliavimo, vartų įrengimo remonto darbus, šios nustatytos aplinkybės apeliaciniame skunde nėra ginčijamos. Apeliaciniame skunde apeliantas iš esmės teigia, jog minėtus remonto darbus buvo būtina atlikti tam, kad atsakovo įsigytą garažo boksą būtų galima naudoti pagal paskirtį.

25. Nors apeliantas teigia, kad faktiškai ginčo šalių negyvenamosios patalpos yra bendros ir jų negalima naudoti atskirai, todėl, pasak apelianto, ir remonto darbai privalėjo būti atliekami abiejose negyvenamosiose patalpose, o ieškovas privalo atlyginti pusę remonto darbų išlaidų, jokie byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad garažo bokso įsigijimo atsakovo nuosavybėn metu ginčo turto nebuvo galima naudoti kaip dviejų atskirų turtinių vienetų. Apeliaciniame skunde nepaneigta, kad garažų boksai Nr. 429 ir Nr. 430, kaip negyvenamosios patalpos, suformuotos ir įregistruotos kaip du atskiri nekilnojamojo turto objektai, joms suteikti atskiri unikalūs numeriai, viešame registre nėra įregistruota šalių bendros nuosavybės teisė į nekilnojamojo turto objektus. Nors apeliantas teigia, kad garažai negali vienas be kito tinkamai funkcionuoti ir tiek ieškovas, tiek atsakovas, besinaudodami daiktais, galimai patenka į vienas kito garažo patalpą, kad techniškai neįmanoma įvažiuoti į garažą atidarius tik vieną garažo varčią ir neužvažiuoti ant kitos patalpos ploto, tačiau byloje esančios techninės apskaitos bylos Nr. 14613 duomenys patvirtina, kad kiekvienam iš garažų yra skirta po 2,88 m. įvažiavimo, tiek pat ir automobilio stovėjimui, kas iš esmės paneigia atsakovo teiginius, kad gretimų garažų savininkai negali išvengti patekimo į vienas kito garažo patalpą ir kad garažai iš esmės yra bendri dėl negalimumo juos naudoti atskirai. Be to, byloje nėra duomenų, jog ankstesni garažo boksų Nr. 429 ir Nr. 430 savininkai šiuo turtu naudojosi kaip bendru turtu, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl turto bendrumo, atsižvelgus į aukščiau aptartą, laikytini nepagrįstais ir atmestini.

26. Pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas ginčo teisinius santykius, taikydamas analogiją, rėmėsi daiktinės teisės normomis, reglamentuojančiomis bendrosios nuosavybės naudojimą (CK 4.75 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustačius, kad ginčo šalių nesieja teisiniai bendrosios nuosavybės santykiai, kad tarp ginčo šalių nėra susiklostę jokie sutartiniai teisiniai santykiai, kvalifikuojant priešieškiniu pareikšto reikalavimo pobūdį gali būti remiamasi subsidiariu asmens teisių gynimo būdu, reglamentuotu CK šeštojoje knygoje – nepagrįsto praturtėjimo institutu (CK 6.237-6.242 straipsniai). CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014; 2014 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014; 2020 m. gruodžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-523-248/2020 19 punktą). Visgi, CK 6.242 straipsnio 3 dalyje numatyta ir nepagrįsto praturtėjimo netaikymo taisyklė – praturtėjimas nelaikomas nepagrįstu ir nesąžiningu, jeigu jis atsirado dėl tokio prievolės įvykdymo, kai nuostolių patyrusi prievolės šalis dėl savo pačios kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių, ir kitas asmuo praturtėjo dėl nuostolių patyrusios šalies veiksmų, kuriuos ši atliko išimtinai savo interesais ir savo rizika. Taigi, šioje konkrečioje byloje, atsakovui reiškiant reikalavimą ieškovui priteisti kompensaciją už pastarojo turto pagerinimą, o ieškovui su tuo nesutinkant, svarbu įvertinti turto pagerinimo metu buvusias tokias reikšmingas aplinkybes – ar turtą buvo būtina remontuoti, ar turto savininkas buvo informuotas apie atliktinus darbus ir remontui pritarė, ar turto pagerinimus atlikęs asmuo neveikė išimtinai savo interesais ir savo rizika. Susipažinus skundžiama sprendimo dalimi, matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir taikydamas kitas materialinės teisės normas, iš esmės vertino visas aukščiau nurodytas teisiškai reikšmingas šiai bylai aplinkybes.

27. Vienas iš apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino atsakovo į bylą pateiktą rašytinį įrodymą – 2023 m. gegužės 19 d. oro taršos tyrimo protokolą Nr. ChS 1474/2023, kuris, pasak apelianto, įrodo, jog garažo būklė buvo tokia, kad jo nebuvo įmanoma naudoti pagal tiesioginę paskirtį, dėl ko buvo būtina garažą izoliuoti, pakeisti vartus ir pan. Apelianto teigimu, oro taršos tyrimas patvirtina, kad oro tarša garaže daugiau nei 6 kartus viršijo Lietuvos higienos normos HN 35:2007 nustatytą didžiausią leidžiamą cheminių medžiagų (teršalų) koncentraciją gyvenamosios ir visuomeninės paskirties pastatų patalpų ore, todėl remontas ieškovo ir atsakovo garažuose buvo būtinas.

28. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad šalims priklausantys garažų boksai yra priskirtini prie visuomeninės paskirties pastatų ir jiems taikytinos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos higienos normos HN 35:2002, kaip teisingai nurodyta tiek pirmosios instancijos teismo sprendime, tiek ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą, garažai nėra priskirtini visuomeninės paskirties pastatams. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. Dl-713 patvirtintas Statybos techninis reglamentas STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“, kuriuo remiasi atsakovas, nustato statinių klasifikavimą pagal jų naudojimo paskirtį, ypatingųjų statinių kategorijai priskiriamų statinių sąrašą, nesudėtingųjų statinių sąrašą ir nesudėtingiesiems statiniams priskirtų pastatų ir inžinerinių statinių paprastų konstrukcijų požymius ir techninius parametrus. Ypatingųjų statinių kategorijai priskiriamas, be kita ko, visuomenės poreikiams naudojamas pastatas, kuriame vienu metu būna daugiau kaip 100 žmonių (13 punktas). Pagal šio reglamento 7.7. punktą, negyvenamosios paskirties statiniams priskiriami garažų paskirties pastatai – pastatai, skirti transporto priemonėms laikyti ir (ar) remontuoti: automobilių garažai, antžeminės automobilių saugyklos, elingai, geležinkelio vagonų depai, autobusų ir troleibusų garažai, orlaivių angarai, laivų ir aerostatų elingai ir panašiai).

29. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. D1-91 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai“ (Žin., 2004, Nr. 54-1851) 5.1 punktą, visuomeninės paskirties pastatas – pastatas, skirtas visuomenės poreikiams tenkinti ir atsižvelgiant į STR 1.01.09: 2003 [4.23] nuostatas priklausantis viešbučių, administracinės, prekybos, paslaugų, maitinimo, transporto, kultūros, mokslo, gydymo, poilsio, sporto ar religinės paskirties pastatų pogrupiui. Visuomeninės paskirties pastatų sąrašas pateiktas šio Reglamento 1 priede. Šio priedo 6 punkte nurodyta, kad transporto paskirties pastatai yra: oro uosto, jūros ir upių laivyno, geležinkelio ir autobusų stočių pastatai, muitinių, transporto bilietų, kelionių, turizmo agentūrų ir kiti pastatai.

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, garažas nėra statinys, skirtas žmonių susibūrimams, tai nėra statinys, priskirtinas visuomeninės paskirties transporto statiniams, tai yra statinys, skirtas laikyti ar remontuoti transporto priemones, todėl atsakovo nurodomos higienos normos, skirtos gyvenamosios ir visuomeninės paskirties pastatų patalpų orui, šiuo konkrečiu atveju, netaikytinos. Nors apeliantas argumentuoja, kad garaže buvo didelis užterštumas, todėl buvo būtina įrengti naujus uždarus metalinius vartus, izoliuoti garažą nuo dulkių, teisėjų kolegijos vertinimu, natūralu, kad statinyje, kuris skirtas transporto priemonėms laikyti ar remontuoti, statinyje, kuris yra uždaras ir kuriame važiuoja transporto priemonės, oro užterštumas nebus toks, koks yra statiniuose, skirtuose būti žmonėms. Teisėjų kolegijos vertinimu, laikytina, kad apeliantas minėtais savo argumentais nepaneigė aplinkybės, jog garažą buvo galima naudoti pagal jo tiesioginę paskirtį – laikyti transporto priemonę.

31. Nors apeliantas byloje teigė, kad jis privalėjo remontuoti garažo vartus, tiek savo, tiek ir esančius ieškovo garažo pusėje, nes vartai neveikė, ši aplinkybė byloje nebuvo įrodyta (CPK 178 straipsnis) ir tai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad atsakovas, siekdamas ne tik suremontuoti, bet iš esmės perdaryti vartus (vartai izoliuoti juos apskardinant) ir už tai gauti patirtų išlaidų atlyginimą, privalėjo gauti ieškovo sutikimą. Jau minėta, kad atsakovas atliko įvairius garažo remonto darbus, tarp kurių ir sienų bei grindų, lubų remontas (gruntavimas, dažymas), tačiau pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šių garažo dalių remontas nebuvo reikalingas ir nurodė, kad ginčo dėl to byloje nekilo. Pažymėtina, kad šių sprendimo motyvų apeliantas skunde iš esmės nekvestionuoja. Be to, nors apeliantas teigia, kad ieškovas teismo procese pripažino, kad garažu nesinaudojo, kas, pasak jo, patvirtina, jog garažo nebuvo galima naudoti pagal paskirtį, ta aplinkybė, kad ieškovas nesinaudojo jam priklausančiu garažu, niekaip savaime nepatvirtina atsakovo deklaratyvių teiginių dėl negalėjimo naudoti garažų boksų pagal jų tiesioginę paskirtį. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esant nustatytoms aplinkybėms, kad ginčo garažų boksai yra suformuoti kaip atskiri turtiniai vienetai ir skirti laikyti transporto priemones, atsakovas į bylą teiktais įrodymais (fotonuotraukomis, videoįrašais) neįrodė, kad jis savo garažo negalėjo naudoti pagal paskirtį nesuremontavęs ieškovo garažo, t. y. kad privalėjo susitvarkyti ne tik savo garažą (savo garažo vartų dalį, savo garažo grindis, sienas, lubas), bet buvo būtina išvalyti nuo dulkių, suremontuoti ir visą ieškovo garažo bokso dalį. Bylos duomenys patvirtina, kad suremontavęs garažų boksus atsakovas ieškovo garažo bokse laikė savo transporto priemonę (antstolio konstatuotos faktinės aplinkybės), todėl darytina išvada, kad ginčo remonto darbus atsakovas atliko išimtinai savo interesais ir savo rizika.

32. Byloje nėra ginčo, kad sutikimo dėl garažo bokso remonto ieškovas atsakovui nedavė, atsakovas nesiėmė veiksmų, kad savo teises įgyvendintų nepatirdamas nuostolių, t. y. nesikreipė į ieškovą dėl sutikimo gavimo, neinformavo jo apie atliktinus darbus, jų kiekį ir kainą, todėl spręstina, kad atsakovas pats prisiėmė riziką dėl išlaidų atsiradimo ir negalėjo pagrįstai tikėtis, jog ieškovas prisidės prie atsakovo patirtų remonto išlaidų, dalį jų atlygindamas (CK 6.242 straipsnio 3 dalis). Dėl to konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas neturi pagrindo reikalauti iš ieškovo atlyginti ½ dalį patirtų išlaidų, yra pagrįsta, todėl atsakovo priešieškinis atmestas pagrįstai.

33. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai nustatęs bylos faktines aplinkybes, teisingai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, ir atmesdamas atsakovo priešieškinį, priėmė teisingą sprendimą, o apelianto argumentai nesudaro pagrindo šio sprendimo (jo dalies) keisti ar jo naikinti, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose

34. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai padalijo atstovavimo išlaidas, jokių kitų argumentų dėl šio sprendimo dalies neteisėtumo nėra pateikta. Visgi, teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, sprendžia, kad teismas bylinėjimosi išlaidas paskirstė vadovaudamasis CPK 93 straipsniu, t. y. proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai, šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos buvo pagrįstos ir neviršijo Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose rekomendacijose numatytų bylinėjimosi išlaidų maksimalių dydžių, todėl sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių laikytina motyvuota, pagrįsta ir teisėta.

35. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismas neišsprendė žyminio mokesčio grąžinimo klausimo, tačiau, atkreiptinas dėmesys, kad žyminis mokestis arba jo dalis teismo nutartimi grąžinama pagal suinteresuoto asmens pareiškimą (CPK 87 straipsnio 1 dalis, 4 dalis). Dėl to, apeliantas turi teisę per dvejus metus nuo tos dienos, kurią yra atliktas atitinkamas procesinis veiksmas, kurio pagrindu prašoma grąžinti žyminį mokestį, kreiptis į pirmosios instancijos teismą su prašymu grąžinti permokėtą už priešieškinį žyminio mokesčio dalį.

36. CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, spręstina dėl ieškovo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme.

37. Iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad ieškovas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą advokatui sumokėjo 750 Eur, šios ieškovo išlaidos yra pagrįstos, neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų rekomendacijų 8.11 punkte numatytos maksimalios už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą sumos, todėl priteistinos ieškovui iš atsakovo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui L. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo D. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 750 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt eurų) advokato teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos Rita Dambrauskaitė

Alvida Jasaitytė – Pralgauskienė

Dalia Pranckienė