Dėl archyvo pažymos, sprendimų, registro įrašo panaikinimo, paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais

Civilinė byla Nr. 3K-3-463/2008

Procesinio sprendimo kategorija 30.2

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gražinos Davidonienės ir Birutės Janavičiūtės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. J. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. J. ieškinį atsakovams M. M., A. J., VĮ Registrų centrui, Kauno apskrities archyvui, dalyvaujant tretiesiems asmenims Kauno rajono 2-ojo notarų biuro notarei Renatai Butkauskaitei, S. V., Č. J. ir S. D., dėl archyvo pažymos, sprendimų, registro įrašo panaikinimo, paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Šalių ginčas šioje byloje kilo dėl nuosavybės teisės į turtą, priklausiusį kolūkiečių kiemui. Ieškovas J. J., remdamasis tuo, kad, 1986 metais iš kolūkiečių kiemo išvykus jo motinai M. J. ir neįgaliai seseriai Č. J., jis ūkyje liko vienas ir dėl to kolūkiečių kiemo turtas priklauso jam nuosavybės teise, ginčijo kolūkiečių kiemui priklausiusio nekilnojamojo turto registraciją, atliktą 2006 metais, M. J., mirusios 1995 metais, vardu bei paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimų dėl to paties turto teisėtumą.

Ieškovas prašė: 1) panaikinti Kauno apskrities archyvo 2006 m. liepos 28 d. pažymą Nr. (10.6.)V10-3760, VĮ Registrų centro Kauno filialo sprendimą ir VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2006 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. 360 dėl atsisakymo ištaisyti nekilnojamojo turto registro duomenis, taip pat registro įrašą Nr. 44/637791, kuriuo gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) ir ūkiniai pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), 2006 m. rugsėjo 7 d. įregistruoti kaip M. J. nuosavybė, ir įpareigoti atsakovą VĮ Registrų centrą įregistruoti ieškovo nuosavybės teises į nurodytus pastatus; 2) pripažinti negaliojančiais Kauno rajono 2-ojo notarų biuro notaro atsakovei M. M. 2006 m. spalio 17 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą (registro Nr. 5185) ir atsakovei A. J. 2006 m. spalio 12 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą (registro Nr. 5095), kiekvienai į 1/6 dalį pastatų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno rajono apylinkės teismas 2007 m. spalio 24 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: 1) panaikino Kauno apskrities archyvo 2006 m. liepos 28 d. pažymą dėl pastatų Nr. (10.6.)V10-3760; 2) panaikino VĮ Registrų centro Kauno filialo 2006 m. spalio 26 d. sprendimą (rašto Nr. 1-3294-2021) ir VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2006 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. 360 dėl atsisakymo ištaisyti nekilnojamojo turto registro duomenis ir panaikinti 2006 m. rugsėjo 7 d. registro įrašą Nr. 44/637791 dėl M. J. nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) ir ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), įregistravimo; 3) pripažino negaliojančiais Kauno rajono 2-ojo notarų biuro notaro 2006 m. spalio 17 d. M. M. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą (registro Nr. 5185) ir 2006 m. spalio 12 d. A. J. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą (registro Nr. 5095), kiekvienai į 1/6 dalį pastatų; 4) reikalavimą įpareigoti VĮ Registrų centrą įregistruoti ieškovo nuosavybės teises į nurodytus pastatus paliko nenagrinėtą. Teismas nustatė, kad 1977 metais, mirus ieškovo tėvui P. J., paveldėjimo neatsirado, nes abu ieškovo tėvai buvo kolūkiečiai ir sudarė kolūkiečių kiemą (1964 m. CK 132, 133, 601 straipsniai). Remdamasis įrašais ūkinėse knygose, teismas nustatė, kad 1980-1986 metais ūkyje kartu su M. J. gyveno jos duktė Č. J. ir ieškovas (sūnus), kurie toliau sudarė kolūkiečių kiemą, o 1988-1995 metais ginčo pastatai buvo įregistruoti ieškovo vardu. Teismas taip pat nustatė, kad M. J. ir jos duktė Č. J. išvyko iš ūkio, 1986 m. gruodžio 29 d. nusipirko nuosavybės teise kitą gyvenamąjį namą su priklausiniais (duomenys neskelbtini) ir sudarė atskirą ūkį. Nustatytų aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, kad ieškovas ir jo motina M. J. turtą pasidalijo gera valia ir ginčo pastatai liko ieškovo nuosavybė sandorio, kuriam pagal tuo metu galiojusius įstatymus nebuvo privaloma notarinė forma, pagrindu (1964 m. CK 138 straipsnis, 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymo Nr. 806 „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“ 4 straipsnis). Teismas tenkino ieškovo reikalavimą panaikinti atsakovės prašymu išduotą Kauno apskrities archyvo 2006 m. birželio 28 d. pažymą dėl pastatų Nr.(10.6.)V10-3760, nustatęs, kad joje nurodyti ne visi duomenys (nenurodyta, kad M. J., kaip kolūkiečių kiemo šeimos galvos, pavardė ūkinėse knygose buvo išbraukta ir vietoje jos įrašytas ieškovas), ir pripažinęs pažymą neatitinkančia 1995 m. gruodžio 5 d. Dokumentų ir archyvų įstatymo Nr. I-1115 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir Kauno apskrities archyvo nuostatų 7.6 punkto reikalavimų. Teismas taip pat patenkino ieškinio reikalavimus dėl VĮ Registrų centro Kauno filialo sprendimo ir dėl VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimo panaikinimo, nes pripažino, kad daiktinės teisės buvo įregistruotos neteisėtos Kauno apskrities archyvo 2006 m. liepos 28 d. pažymos Nr. (10.6.)V10-3760 pagrindu. Tai neatitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 278 „Dėl dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui, registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo patvirtinimo“ 2.1 punkto reikalavimų, todėl VĮ Registrų centras neturėjo teisinio pagrindo 2006 m. rugsėjo 7 d. įregistruoti M. J. nuosavybės teises į ginčo statinius, o gavęs ieškovo skundą, turėjo šį patenkinti. Teismas patenkino reikalavimą dėl paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais, konstatavęs, kad tai – išvestinis reikalavimas. Nustačius, kad M. J. neturėjo nuosavybės teisių į ginčo pastatus, negalėjo atsirasti ir jų paveldėjimas. Teismas paliko nenagrinėtą ieškovo reikalavimą dėl daiktinių teisių įregistravimo jo vardu, nurodęs, kad ieškovas turi teisę nustatyta tvarka kreiptis į VĮ Registrų centro Kauno filialą.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 22 d. nutartimi atsakovų M. M., A. J. ir Kauno apskrities archyvo apeliacinius skundus patenkino: panaikino Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 25 d. sprendimo dalį, kuria patenkinti ieškinio reikalavimai, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą –ieškinį atmetė; sprendimo dalį, kuria paliktas nenagrinėtas reikalavimas įpareigoti VĮ Registrų centrą įregistruoti pastatus ieškovo vardu, paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas nuosavybę įgijo sandorio pagrindu, t. y. gera valia pasidalijus kiemo turtą, nepagrįsta įrodymais. Jokių duomenų, kad kolūkiečių kiemas buvo padalytas 1964 m. CK 138 straipsnyje nustatyta tvarka, nėra, todėl pirmosios instancijos teismas be pagrindo taikė šį straipsnį. Aplinkybė, kad M. J. 1986 metais nusipirko kitą gyvenamąjį namą ir ūkio pastatus (duomenys neskelbtini), negali būti pakankamu įrodymu, patvirtinančiu kolūkiečių kiemo (duomenys neskelbtini) padalijimą. Be to, pagal 1964 m. CK 138 straipsnio 2 dalį reikalauti padalyti kolūkiečių kiemo turtą turėjo teisę pilnamečiai kiemo nariai, kurie yra to kolūkio nariai, tuo tarpu ieškovas niekada nebuvo kolūkietis, todėl neturėjo teisės reikalauti padalyti kolūkiečių kiemo turtą. Teisėjų kolegija nurodė, kad šios bylos ginčui negali būti taikomas ir 1964 m. CK 140 straipsnis, pagal kurį darbingas kolūkiečių kiemo narys netenka teisės į dalį kiemo turte, jeigu jis ne mažiau kaip trejus metus iš eilės nedalyvavo savo darbu ir lėšomis tvarkant kiemo ūkį. Nors M. J. 1986 metais ir išvyko iš kolūkiečių kiemo, tačiau ji neprarado teisių, nes išvykimo metu buvo nedarbinga dėl amžiaus, kartu su ja išvykusi Č. J. taip pat buvo nedarbinga, nes jai nustatyta visiška negalia nuo vaikystės. Tokią 1964 m. CK 140 straipsnio taikymo praktiką yra suformavęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. K. Z., R. Z., bylos Nr. 3K-3-487/2004). Nedarbingo kolūkiečio kiemo nario (ar narių) pasitraukimas galėjo būti pagrindas atidalyti kolūkiečių kiemo nario dalį ar kiemą padalyti, remiantis 1964 m. CK 136, 137, 138 straipsniais. To neatlikus kolūkiečių kiemo narių susitarimu, kiemo padalijimas ar atidalijimas galėjo būti inicijuotas likusiam kiemo nariui pareiškus ieškinį ir atidalijus (padalijus) kiemo nuosavybę įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau ieškovas to nepadarė, todėl kolūkiečių kiemo nuosavybė savaime negalėjo tapti jo asmenine nuosavybe, nors ūkinėse knygose šeimos galva ir buvo įrašytas ieškovas. Kolūkiečių kiemo nuosavybė vieno nario asmenine nuosavybe galėjo tapti tik įstatyme nustatytu pagrindu. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė pagrindo pripažinti, kad kolūkiečių kiemo turto padalijimas, atidalijimas ar dalies nustatymas buvo atlikti tarpusavio susitarimu. Kolūkiečių kiemo narių bendroji jungtinė nuosavybė egzistavo iki Lietuvos Respublikos 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymo Nr. I-806 „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“ įsigaliojimo. Pagal šio įstatymo nuostatas nagrinėjamoje byloje kolūkiečių kiemo nuosavybės santykiai galėjo transformuotis tik į asmeninės nuosavybės santykius. Teisėjų kolegija, nenustačiusi, kad ieškovas ūkį būtų teisėtai įgijęs asmeninėn nuosavybėn, padarė išvadą, jog ūkis teisėtu pagrindu buvo įrašytas tik M. J. vardu ir būtent jos nuosavybės teisė transformavosi į privatinę nuosavybę pirmiau nurodyto įstatymo pagrindu. Ieškovas, siekdamas nustatyti savo dalį, pagal nurodyto įstatymo nuostatas turėjo nustatyta tvarka pareikšti atitinkamą reikalavimą per trejų metų ieškinio senaties laikotarpį (1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalis), tačiau to nepadarė. Tokią išvadą teisėjų kolegija grindė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje N. Š., A. S. v. D. B., bylos Nr. 3K-3-1192/2003, ir 2004 m. vasario 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje I. K. v. K. Z., R. Z., bylos Nr. 3K-3-86/2004). Remdamasi tokiais argumentais, teisėjų kolegija konstatavo, kad, mirus nuosavybės teisės turėtojai (M. J.), pagrįstai atsirado paveldėjimas, kuris anksčiau kolūkiečių kiemo ūkyje buvo negalimas (1964 m. CK 601 straipsnis). Be to, įregistruojant statinius nebuvo pažeisti Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 278 „Dėl dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui, registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo patvirtinimo“ reikalavimai. Ieškovas, norėdamas įregistruoti pastatus savo vardu, turėtų pateikti dokumentus, įrodančius nuosavybės teisės įgijimo teisėtą pagrindą (nutarimo 3.2, 5.7 punktai), tačiau to neįrodė.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai, pareiškimas dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 22 d. nutartį ir palikti galioti Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 25 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė 1964 m. CK 136-140 straipsnius. Pagal 1964 m. CK 136 straipsnį kolūkiečių kiemo nario dalis nustatoma, kai jis pasitraukia iš kiemo sudėties, taigi turėjo būti nustatyta M. J., 1979 metais pasitraukusios iš kolūkiečių kiemo, bet ne likusių kiemo narių dalis. Dėl to apygardos teismo išvada, kad ieškovas per ieškinio senaties terminą (1964 m. CK 85 straipsnis) turėjo kreiptis dėl turto atidalijimo, nepagrįsta. Kadangi M. J. per trejų metų senaties terminą į teismą dėl dalies nustatymo nesikreipė, tai teismas turėjo taikyti CK 85 straipsnį.

2. Ūkis, pasitraukus iš jo M. J., 1988 metais įregistruotas kaip darbininkų, taigi nuo to momento pasibaigė ir buvusio kolūkiečių kiemo jungtinės nuosavybės santykiai. Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas 1990 m. lapkričio 29 d. įstatymo Nr. I-806 „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“ 4 straipsnį, pažeidė CK 1.7 straipsnio 2 dalyje nustatytą principą, pagal kurį įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka. Teismas turėjo vadovautis ne pirmiau nurodytu įstatymu, bet 1964 m. CK 136-140 straipsniais.

3. Apeliacinės instancijos teismas, įrašų ūkinėse knygose nevertindamas kaip ieškovo nuosavybės teisę patvirtinančių rodymų, netinkamai taikė Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 278 „Dėl dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui, registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo patvirtinimo“ nuostatas bei įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias CPK 176, 177, 185 straipsnių normas, taip pat nukrypo nuo teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 17 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje D. J. Tylienė ir kt. v. M. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-57/2001). Be to, teismas, pažeisdamas įrodinėjimo taisykles, nevertino kitų byloje esančių įrodymų: 1985 m. lapkričio 11 d. „Zapyškio“ kolūkio rašto apie žemės sklypo skyrimą prie gyvenamojo namo, Kauno rajono apylinkės teismo 1992 m. gruodžio 13 d. sprendimo, kuriuo ieškovui natūra priteistas ūkio pastatas, taip pat mokesčių mokėjimo ir medžiagų pirkimo dokumentų. Taip teismas pažeidė ir CPK 320 straipsnį, kuriame nustatytos bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos.

4. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas ir taikydamas 1964 m. CK 140 straipsnį, buvo nenuoseklus ir neatsižvelgė į neįgalios nuo vaikystės Č. J. teises, dėl to padarė išvadą, kad nuosavybės teisės priklauso tik M. J., o Č. J., kaip nedarbingai kiemo narei, jokios dalies neskyrė.

Tretieji asmenys S. V. ir Č. J., atstovaujama S. V., pareiškė prisidėjimą prie kasacinio skundo, kuriuo kasacinio skundo argumentams pritaria ir prašo jį patenkinti.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė A. J. prašo kasacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyti tokie nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:

1. Kasacinio skundo argumentai dėl 1964 m. CK 136-140 straipsnių netinkamo taikymo nepagrįsti. Kolūkiečių kiemo nuosavybė vieno nario asmenine nuosavybe galėjo tapti tik įstatyme nustatytu pagrindu. Byloje nėra duomenų, kad kolūkiečių kiemas buvo padalytas 1964 m. CK 138 straipsnyje nustatyta tvarka. 1964 m. CK 138 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalauti padalyti kolūkiečių kiemo turtą turi teisę pilnamečiai kiemo nariai, kurie yra to kolūkio nariai, tačiau ieškovas niekada nebuvo kolūkietis (tai patvirtina įrašai ūkinėse knygose), todėl neturėjo teisės reikalauti padalyti kolūkiečių kiemo turtą. Be to, M. J., nors ir išvyko iš kolūkiečių kiemo ūkio 1986 metais, tačiau pagal 1964 m. CK 140 straipsnį negalėjo prarasti teisių, nes išvykimo metu ji jau buvo nedarbinga dėl amžiaus, o kartu išvykusi Č. J. turi negalią nuo vaikystės. Nedarbingo kolūkiečių kiemo nario pasitraukimas galėjo būti pagrindu atidalyti kolūkiečių kiemo nario dalį ar kiemą padalyti, remiantis 1964 m. CK 136, 137, 138 straipsniais. To nepadarius kolūkiečių kiemo narių susitarimu, kiemo padalijimas ar atidalijimas galėjo būti inicijuotas likusiam kiemo nariui pareiškus ieškinį ir atidalijus (padalijus) kiemo nuosavybę įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau ieškovas to nepadarė, todėl kolūkiečių kiemo nuosavybė savaime negalėjo tapti jo asmenine nuosavybe, nors ūkinėse knygose šeimos galva ir buvo įrašytas ieškovas.

2. Kadangi byloje nebuvo nustatyta, kad ieškovas būtų teisėtai įgijęs ūkį asmeninėn nuosavybėn, tai apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ūkis teisėtu pagrindu buvo įrašytas M. J. vardu ir būtent jos, o ne ieškovo nuosavybė transformavosi į privatinę 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymo Nr. I-806 „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“ 4 straipsnio 1 dalies pagrindu. Ieškovas, siekdamas nustatyti savo dalį, turėjo per trejų metų laikotarpį (1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalis) nustatyta tvarka pareikšti atitinkamą reikalavimą, tačiau to nepadarė.

3. Kasacinio skundo argumentai, kad ginčijamam turtui įregistruoti pakankamas pagrindas buvo įrašai ūkinėse knygose ir kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl ūkinių knygų įrašų kaip įrodymų vertinimo, nepagrįsti. Kasaciniame skunde nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-57/2001 buvo kitokios faktinės aplinkybės, kasatoriaus išvados neatitinka toje byloje priimtoje kasacinio teismo nutartyje padarytų išvadų ir suformuotos įrodymų vertinimo praktikos. M. J., teisėtai įgijusi turtą, be jokio teisinio pagrindo negalėjo jo netekti, kitaip tai reikštų jos nuosavybės teisių pažeidimą. Teismas, esant skirtingiems įrašams apie statinių valdytojus ūkinėse knygose, privalėjo nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagrindą, todėl vien įrašo ūkinėje knygoje buvimas nėra pakankamas pagrindas nuosavybės teisėms įregistruoti esant ginčui dėl šios nuosavybės įgijimo teisėtumo. Pagal Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 278 nuostatas ieškovo nuosavybės teisėms įregistruoti įrašų ūkinėse knygose nepakanka, šiuo atveju jis registro tvarkytojui privalėjo pateikti sandorį, kurio pagrindu buvo įgyta nuosavybė, ar kitą dokumentą, įrodantį nuosavybės teisių įgijimo teisėtą pagrindą.

4. Kasacinio skundo argumentai dėl CPK 176, 177, 185 straipsnių pažeidimo susiję su fakto klausimais, kurie kasaciniame teisme nenagrinėtini.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė M. M. prašo kasacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais motyvais:

1. Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad kolūkiečių kiemo turtas nebuvo pasidalytas. Pagal 1964 m. CK 138 straipsnį pilnametis asmuo, laikantis save kolūkiečių kiemo nariu, turi teisę kreiptis dėl atsidalijimo, tačiau byloje nustatyta, kad ieškovas niekada nebuvo kolūkietis, taigi jis negali būti ir pasidalijimo subjektas.

2. Kasacinio skundo argumentas, kad ieškovo įrašymas ūkinėse knygose yra pakankamas pagrindas jo nuosavybės teisei į pastatus patvirtinti ir įregistruoti, nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas teisingai taikė Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimą Nr. 278, kuriame nustatyta, kad pagal įrašus ūkinėse knygose gali būti įregistruojamos nuosavybės teisės į pastatus, pastatytus ar įgytus iki 1991 m. liepos 25 d. Ieškovas turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius nuosavybės teisės įgijimo iki 1991 m. liepos 25 d. pagrindą, tačiau tokių įrodymų byloje nėra. Ūkinėse knygose ieškovas nurodytas tik kaip faktinis vienintelis gyventojas, nekilnojamojo turto valdymo pagrindas nenurodytas, todėl tokie įrašai negali būti vertinami kaip nuosavybę patvirtinantys įrodymai.

3. Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė 1964 m. CK 140 straipsnio, nes M. J. šis straipsnis negalėjo būti taikomas. Tuo metu, kai išsikėlė gyventi kitur, M. J. jau buvo nedarbinga dėl amžiaus ir nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad ji neteko teisių į kolūkiečių kiemo turtą. Šis turtas savaime netapo ieškovo nuosavybe, o pasibaigus 1964 m. CK straipsnių, reglamentavusių kolūkiečių kiemo turtinius santykius, galiojimui, transformavosi į M. J. asmeninę nuosavybę.

4. Kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas negalėjo taikyti 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymo Nr. I-806, nepagrįstas, nes ieškovas privalėjo įrodyti nuosavybės teisės atsiradimo iki 1991 m. liepos 25 d., t. y. ir nurodyto įstatymo galiojimo metu, pagrindą. Pagal įstatymo Nr. I-806 4 straipsnio 2 dalį, panaikinus kolūkiečių kiemo nuosavybę, nuosavybės teisiniams santykiams turi būti taikomos privatinės nuosavybės teisės normos. Kadangi mirus P. J. kolūkiečių kiemo galva liko M. J., tai kolūkiečių kiemo nuosavybė teisėtai tapo jos asmenine ir buvo įregistruota nekilnojamojo turto registre.

5. Kasatoriaus argumentai dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos nepagrįsti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrašas ūkinėse knygose nėra įrodymas apie nuosavybės įsigijimą, jeigu nenurodyta nuosavybės įgijimo pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. J. v. S. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-395/2006).

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Kauno apskrities archyvas prašo kasacinį skundą atmesti ir nurodo, kad kasatorius nepagrįstai prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl Kauno apskrities archyvo pažymos panaikinimo, nes ši pažyma išduota teisėtai, vadovaujantis Lietuvos archyvų ir dokumentų įstatymo 7 straipsnio 2 punkto 3 dalimi ir Kauno arkties archyvo nuostatų 7.6 punktu.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šioje byloje konstatavo, kad ginčijamas turtas – gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), – buvo kolūkiečių kiemo nuosavybė. Šiai bylai taip pat aktuali nustatyta aplinkybė, kad kolūkiečių kiemo nariai buvo kasatorius (ieškovas) J. J., trečiasis asmuo Č. J. (neįgali nuo vaikystės) ir M. J. (ieškovo, atsakovių ir trečiųjų asmenų motina, mirusi 1995 m. vasario 17 d.).

Kolūkiečių kiemo, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės teisės objekto, teisinį statusą bei šio kiemo narių teises ir pareigas reglamentavo 1964 m. CK 132-141 straipsnių normos. Priėmus 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymą Nr. I-806 „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“, kolūkiečių kiemo bendrosios jungtinės nuosavybės teisė buvo panaikinta. Kartu buvo nustatyta, kad, panaikinus nurodytą nuosavybės teisės formą, nuosavybės santykiams taikomos atitinkamai privatinės (asmeninės) arba sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisės normos. Tačiau kolūkiečių kiemo nariams, kol nepasibaigęs bendrasis ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo įstatymo įsigaliojimo dienos (įstatymas įsigaliojo jo priėmimo dieną, t. y. 1990 m. lapkričio 27-ąją; įstatymo 6 straipsnis), įtvirtinta teisė reikalauti nustatyti jų dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, taip pat padalyti ar atidalyti jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą remiantis 1964 m. CK 132-141 straipsniais, galiojusiais iki šio įstatymo priėmimo. Taigi pagal naujai priimto (1990 m.) įstatymo normas kolūkiečių kiemo nuosavybė nebuvo nei kieno nors paimta, nei nusavinta, jai tik buvo nustatytas kitas (naujas) teisinis režimas.

Tam, kad šioje byloje būtų tinkamai išnagrinėtas šalių turtinis ginčas, reikia apžvelgti kolūkiečių kiemo nuosavybę reglamentavusias 1964 m. CK normas. Kolūkiečių kiemo turtas priklausė jo nariams bendrosios jungtinės nuosavybės teise (1964 m. CK 132 straipsnis). Aiškinant šią normą, buvo pripažįstama, kad į šeimos narių, sudarančių kolūkiečių kiemą, sudėtį gali įeiti ir ne kolūkio nariai. Svarbu, kad bent vienas iš kolūkiečių kiemo narių būtų buvęs kolūkio narys. Iš kitų kolūkiečių kiemo narių, nesančių kolūkio nariais, buvo reikalaujama, kad jie darbu ir lėšomis dalyvautų tvarkant kiemo ūkį. Kolūkiečių kiemo šeimoje gimęs vaikas savaime tapdavo kiemo nariu. Kolūkiečių kiemo nario dalies dydis buvo nustatomas vadovaujantis tuo, kad visų kiemo narių, įskaitant ir nepilnamečius bei nedarbingus, dalys buvo lygios (1964 m. CK 136 straipsnio 2 dalis). Darbingas kolūkiečių kiemo narys netekdavo teisės į dalį kiemo turte, jeigu jis ne mažiau kaip trejus metus iš eilės nedalyvavo savo darbu ir lėšomis tvarkant kiemo ūkį (1964 m. CK 140 straipsnis). Tačiau ši taisyklė netaikytina nepilnamečiams ir nedarbingiems kiemo nariams.

Apeliacinės instancijos teismo nutartyje teisingai nustatyta, kad, 1986 metais iš kolūkiečių kiemo išvykus M. J., tuo metu jau buvusiai nedarbingai dėl savo amžiaus, bei Č. J., kuri taip pat yra nedarbinga, nes jai nustatyta visiška negalia nuo vaikystės, kolūkiečių kiemo nuosavybė negalėjo tapti ieškovo asmenine nuosavybe, nes 1964 m. CK 140 straipsnis netaikomas nedarbingiems asmenims. Minėta, kad 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymu Nr. I-806 buvo panaikinta kolūkiečių kiemo bendrosios jungtinės nuosavybės teisė, tačiau ją panaikinus nuosavybės santykiams taikomos atitinkamai privatinės (asmeninės) arba sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisės normos. Kartu įstatyme įtvirtinta, kad galimybė kolūkiečių kiemo nariui nepažeidžiant ieškinio senaties termino reikalauti nustatyti jo dalį, taip pat padalyti ar atidalyti turtą nereiškia jo turėtos nuosavybės teisės dalies kolūkiečių kieme panaikinimo, atėmimo ar perėjimo kitiems asmenims nesant tam teisėto įstatyminio pagrindo. Jeigu buvę kolūkiečių kiemo nariai dalies nenusistatė, turto nepasidalijo ar neatsidalijo panaikinus kolūkiečių kiemo nuosavybės teisę bei nuosavybės teisiniams santykiams pradėjus taikyti privatinės (asmeninės) nuosavybės teisės normas, tai jų turėta nuosavybės teisė (šios bylos atveju – kolūkiečių kiemo nuosavybės teisė) transformavosi į bendrosios dalinės nuosavybės teisę. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovo nesikreipimas dėl jam priklausiusios dalies nustatymo sukuria situaciją, pagal kurią visas ginčo turtas tampa asmenine M. J. nuosavybe, prieštarauja bendrosios dalinės nuosavybės teisiniam reglamentavimui. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai savo išvadas grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje N. Š., A. S. v. D. B., bylos Nr. 3K-3-1192/2003, ir 2004 m. vasario 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje I. K. v. K. Z., R. Z., bylos Nr. 3K-3-86/2004, tokio pobūdžio išaiškinimų nepateikta. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad, kolūkiečių kiemo nuosavybei transformavusis į privatinę, o šios bylos atveju – į bendrąją dalinę nuosavybę, buvę kolūkiečių kiemo nariai, jei jie nepasitraukia iš buvusio kiemo, taip pat buvę kolūkiečių kiemo nariai, kurie pasitraukia iš kiemo, tačiau tokio pasitraukimo (išvykimo) metu yra nedarbingi (dėl amžiaus, ligos), nepraranda savo turėtos turto dalies, nors ir nebuvo kreipęsi dėl turto dalies nustatymo, padalijimo ar atsidalijimo.

Konstatavus, kad 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymo Nr. I-806, kuriame nustatyta kolūkiečių kiemo turto teisinio režimo pabaiga, įsigaliojimo metu pagal iki 1990 metų galiojusio CK 132-140 straipsnių normas kolūkiečių kiemo nariai buvo ne tik ieškovas, bet ir jo motina M. J. bei sesuo Č. J., kasatoriaus argumentai dėl įstatymo Nr. I-806 nuostatų netinkamo taikymo (įstatymo negaliojimo atgaline tvarka principo pažeidimo) pripažintini nepagrįstais, be to, tokiu atveju nebetenka teisinės reikšmės ir argumentai dėl įrodinėjimo taisyklių pažeidimo, vertinant įrašus ūkinėse knygose, todėl kasacinio teismo teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Konstatuotina, kad ši civilinė byla išnagrinėta kitaip, nei išdėstyta šioje nutartyje, aiškinant ginčo teisiniams santykiams taikytinus įstatymus. Tai sudaro pagrindą apygardos teismo nutartį (kuri šioje byloje iš esmės atitiko sprendimą) panaikinti. Kasacinės instancijos teismo nutartyje pateiktų išaiškinimų laikymosi patikrinimas bei įvertinimas apylinkės teismo priimto sprendimo atžvilgiu yra susijęs ir su bylos faktinių aplinkybių nustatymo klausimais, todėl kasacinis teismas sprendžia, kad nėra galimybės pasinaudoti CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta teise, bet perduoda bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 22 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Gražina Davidonienė

Birutė Janavičiūtė