Baudžiamoji byla Nr. 2K-336/2008
Procesinio sprendimo kategorija
1.1.5.1.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. rugsėjo 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo B. Š. kasacinį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau–BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams. Iš B. Š. priteista V. P. (V. P.) 643,20 Lt turtinės žalos ir 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei 443 Lt žalos atlyginimo Valstybinei ligonių kasai.
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, kuria nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su kasaciniu skundu, byla, prokuroro atsiliepimu ir išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė:
B. Š. nuteistas už tai, kad 2006 m. lapkričio 30 d. apie 20 val. Ignalinos r. (duomenys neskelbtini) automobilių stovėjimo aikštelėje prie daugiabučio namo, metaliniu gyvulių rišimo kuolu smogdamas ne mažiau kaip tris kartus V. P. per galvą, padarė jam galvos smegenų sukrėtimą ir daugybines muštines žaizdas galvoje, šiais sužalojimais nesunkiai sutrikdydamas nukentėjusiojo sveikatą.
Kasaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 13 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Kasatoriaus nuomone, teismai nepagrįstai kvalifikavo jo padarytą veiką pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, nes netinkamai taikė BK bendrosios dalies 28 straipsnio nuostatas ir nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ 5 punktu, kuriame aiškiai nurodyta, kad būtinosios ginties atveju pavojingas kėsinimasis turi būti realus, egzistuoti tikrovėje, o ne besiginančio vaizduotėje. Jeigu vis dėlto realaus kėsinimosi nebuvo, tačiau susidariusios aplinkybės pagrįstai leido manyti, kad jis prasidėjo arba tiesiogiai gresia, o besiginantysis neturėjo ar negalėjo numatyti, kad įvykio aplinkybes suvokė klaidingai, tariamos ginties metu padaryta žala kitam asmeniui laikoma padaryta esant būtinajai ginčiai.
Nuteistasis nurodo, kad nesutinka su Vilniaus apygardos teismo apeliacinėje nutartyje išdėstytomis neva motyvuotomis vos keturių eilučių išvadomis, jog jo pasirinktas gynybos būdas neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, o nukentėjusiojo sumušimą smogiant ne mažiau kaip tris kartus į galvą, šiam nepadarius jokių veiksmų, patvirtina nukentėjusiojo ir liudytojos J. A. parodymai. Šios išvados nepagrįstos ir prieštarauja Ignalinos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, kad 2006 m. lapkričio 30 d. apie 17.00 val. V. P. grįžo iš darbo girtas ir prie gyvenamojo namo sukėlė konfliktą su J. A., ją apmėtydamas akmenimis, vydamasis į laiptinę ir grasindamas susidoroti. Nuteistasis į konfliktą su fiziškai už jį stipresniu V. P., nuo 1999 m. sumušusiu daugelį kaimynų, tarp jų ir J. A., nesikišo tol, kol apie 20.00 val., jam su J. A. beeinant į tvartus pas galvijus, V. P., tesėdamas savo pažadą susidoroti, šios neužpuolė. Tik tada, kasatoriaus tvirtinimu, siekdamas susidariusioje situacijoje apginti savo draugę ir save nuo realiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jis panaudojo su savimi pasiimtą metalinį kuoliuką galvijams rišti, o sužalodamas nukentėjusįjį esant būtinajai ginčiai, nutraukė pavojingą kėsinimąsi į J. A. Galimybės kitokiu būdu sustabdyti jau užsimojusio smūgiui sugniaužtu kumščiu V. P. nebuvo. V. P. pasinaudojo tamsiu paros metu, atokia nuo gyvenamojo namo vieta, kurioje nebuvo liudytojų, prasilenkė su jais, po to sugrįžo prie J. A. ir bandė įgyvendinti savo 18.00 val. pareikštą grasinimą su ja susidoroti užsimodamas smūgiuoti kumščiu, todėl nuteistasis jam smūgiavo. Apygardos teismo nutartyje išvada, kad nukentėjusysis nebuvo padaręs jokių veiksmų, neatitinka tikrovės. Priešingai, savo veiksmais jis kėlė realią grėsmę kasatoriaus žmonai. Žinodamas V. P. agresyvumą, kasatorius tvirtina neturėjęs teisės delsti ir todėl pasipriešino savigynai pasiimtu metaliniu kuoliuku. Nuteistojo manymu, šios aplinkybės akivaizdžiai nurodo, kad gindamas savo žmoną J. A. nuo realių smurtinių veiksmų jis veikė esant būtinosios ginties situacijai, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, todėl yra nuteistas nepagrįstai. Baudžiamajame įstatyme nereikalaujama, kad gynybos priemonės ir jų intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, neribojamos gynybai nuo pavojingo kėsinimosi naudojamos priemonės. Bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į nuteistojo gynybos surinktą medžiagą, kad V. P. nuolat girtauja, yra linkęs į agresiją ir net šios bylos dėl jo sužalojimo nagrinėjimo teisme metu 2008 m. sausio 3 d. girtas be priežasties kastuvu prie ūkinio pastato sumušė J. A. Už tai V. P. nuteistas Ignalinos rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 5 d. nuosprendžiu šešių mėnesių laisvės apribojimu ir iš jo priteista J. A. 800 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai taip pat nepagrįstai nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos ir nepasisakė dėl 1999 m. birželio 29 d. kasacinės nutarties Nr. 2K-433/1999, kurioje nurodytos faktinės aplinkybės, nuteistojo manymu, atitinka jo bylos faktines aplinkybes, išskyrus pasekmes, sukeltas užpuolikui (šis buvo nužudytas). Kasatorius teigia, kad priimti teismų sprendimai iškreipia teisingumą, nes byloje yra pakankamai įrodymų, dėl kurių baudžiamasis procesas prieš jį negalimas.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroro atsiliepime prašoma nuteistojo B. Š. kasacinį skundą atmesti. Prokuroro teigimu, spendžiant iš teismo nuosprendyje nustatytų bylos aplinkybių, nebuvo BK numatyto pavojingo kėsinimosi, suteikiančio teisę į būtinąją gintį. Kasatoriaus sveikatai, gyvybei ar kitiems įstatymo saugomiems interesams pavojus negrėsė. Nėra įrodymų, kad nukentėjusysis V. P. norėjo atkeršyti kasatoriui. Sužalojimai nukentėjusiajam padaryti jam nepradėjus ir nesirengiant atlikti jokių veiksmų. Pasirinktas gynybos būdas, anot kasatoriaus, neatitiko nei kėsinimosi pobūdžio, nei pavojingumo. Neatlikęs jokių veiksmų nukentėjusysis buvo sumuštas gyvulių rišimo kuolu smogiant ne mažiau kaip tris kartus per galvą. Šį faktą patvirtina nukentėjusiojo ir liudytojos J. A. parodymai. Kasatoriaus B. Š. veiksmų visuma, intensyvumas ir kryptingumas rodo, kad jis būtent ir norėjo sutrikdyti sveikatą nukentėjusiajam.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 28 straipsnio nuostatų taikymo
Kasatorius tvirtina, kad jo padaryta veika teisiškai privalo būti vertinama kaip būtinoji gintis, kuri yra viena iš baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių. Jis teigia, jog V. P., bandydamas įgyvendinti anksčiau išsakytus grasinimus J. A., įvykio metu prie jos artinosi ketindamas smogti sugniaužtu kumščiu. Šią situaciją kasatorius vertina kaip tokį pavojingą smurtinį kėsinimąsi, kurį, atsižvelgiant į visas įvykio aplinkybes, jis turėjo teisę nedelsdamas atremti smūgiais, suduotais nukentėjusiajam metaliniu gyvulių rišimo kuolu. Žinant, kad baudžiamajame įstatyme nereikalaujama visiškos atitikties tarp kėsinimosi pobūdžio ir intensyvumo bei jam atremti panaudotų gynybos priemonių, smūgių kuolu sudavimas šiuo konkrečiu atveju, kasatoriaus manymu, traktuotinas kaip būtinoji gintis, o ne jos ribų peržengimas.
Dėl pateiktų kasacinio skundo argumentų aptartinos būtinąją gintį reglamentuojančios baudžiamojo įstatymo nuostatos, susiklosčiusi teismų praktika tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose ir įvertintina, ar šios nuostatos pagal teismų konstatuotus faktus taikytos tinkamai.
BK 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta asmens teisė į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šio BK straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika.
Pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusią būtinosios ginties sampratą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis atitinkamai formuojamą teismų praktiką būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Kriminalinės justicijos patirtis vis dėlto rodo, kad faktų ir teisės sandūroje kartais susidaro situacijos, kuriose tenka spręsti sudėtingus klausimus, o atsakymai į juos varijuoja nuo būtinosios ginties pripažinimo iki jos paneigimo. Juridinio tokių situacijų vertinimo skirtumai pripažįstant jas būtinąja gintimi, jos ribų peržengimu arba paneigiant būtinosios ginties buvimą priklauso nuo daugelio faktinių aplinkybių ir norminių nuostatų, kiekvienu atveju siejamų su dviem esminiais konkrečios situacijos komponentais – pavojingu kėsinimusi ir gynyba nuo jo.
Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besikėsinančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kaip kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Nusikalstami siekiai įgyvendinami įvairiai: grasinama kitiems žmonėms žodžiais, veiksmais, ginklų demonstravimu, nukentėjusieji apsupami, stumdomi, jiems suduodami smūgiai, bandoma pavogti ar atimti jų daiktus, prievarta įsitempti į automobilį, brautis į svetimą butą ir t. t. Jeigu pavojingo kėsinimosi realiai nebuvo, tačiau, klaidingai įvertinęs aplinkybes, asmuo jį įžvelgia ir pradeda gintis, susidaro tariamosios būtinosios ginties situacija. Tariamoji būtinoji gintis neužtraukia baudžiamosios atsakomybės ir traktuojama kaip būtinoji gintis, jeigu, nors realaus pavojingo kėsinimosi ir nebuvo, tačiau susidariusios įvykio aplinkybės leido pagrįstai manyti, kad kėsinimasis prasidėjo ar tiesiogiai gresia, o besiginantysis neturėjo ir negalėjo numatyti, kad šias aplinkybes suvokė klaidingai. Jeigu besiginantysis turėjo ir galėjo numatyti, kad klysta vertindamas šias aplinkybes, jo veiksmai, esant kitiems būtiniems požymiams, gali būti kvalifikuojami kaip neatsargi nusikalstama veika. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo iš baimės ar dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei tariamosios būtinosios ginties, nei būtinosios ginties ar jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuotina kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas. Pagaliau kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. Vien tai, kad tam tikras asmuo dėl savo praeities (teistumo, nuobaudų už administracinius teisės pažeidimus, polinkio konfliktuoti, smurtauti ir pan.) gali būti vertinamas kaip pavojingas, dar nesudaro situacijos, kurioje galima būtinoji gintis, nes šis baudžiamosios teisės institutas skirtas gintis nuo pavojingų kėsinimųsi, o ne nuo pavojingų asmenų. Teismų praktika orientuojama į tai, kad itin kruopščiai būtų tiriamos pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nuo kurių priklauso kėsinimosi akivaizdumo traktuotė. Menka abstraktaus pobūdžio tikimybė, kad asmuo galėtų būti užpultas, negali būti vertinama kaip akivaizdus kėsinimasis į jį. Tačiau tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala. Be to, nors paprastai teisė į būtinąją gintį išnyksta kartu su kėsinimosi pabaiga, tam tikrais atvejais, priklausomai nuo aplinkybių, besiginančiajam šis pabaigos momentas gali nebūti aiškus. Jeigu besiginantysis dar kurį laiką tęsia savo veiksmus, pagrįstai laikydamas juos gynybai būtinais, jie lieka teisėti, nes teisė į būtinąją gintį dar negali būti laikoma išnykusia.
Gynybos požiūriu būtinajai ginčiai reikia, kad dėl atkirčio pavojingam kėsinimuisi žala grėstų ar būtų padaroma tik besikėsinančiajam, o ne tretiesiems asmenims, ir tik neperžengiant būtinosios ginties ribų. Kėsinimosi ypatybės (ginamų vertybių svarba, puolimui naudojamos priemonės, veiksmų jėga, intensyvumas ir pan.) nulemia ir gynybą sudarančių veiksmų bei jų padarinių teisėtumo vertinimą. Paprastai užpuolikui suduodami smūgiai, atimamas ginklas, tam tikromis aplinkybėmis į jį gali būti netgi šaunama ir t. t. Įstatymo nereikalaujama, kad besiginančiojo atkirtis būtų smulkmeniškai apskaičiuotas ir visiškai adekvatus kėsinimuisi tiek vertinant gynybinius veiksmus, tiek ir jų padarinius. Susidariusioje konkrečioje situacijoje dėl jėgų santykio, patirties, naudojamų priemonių ir kitų aplinkybių besiginančiojo veiksmai gali būti efektyvesni, pvz., panaudojant šaunamąjį ginklą net ir prieš neginkluotą, tačiau kovinius veiksmus įvaldžiusį užpuoliką. Be to, nėra svarbu, ar žala, padaryta besikėsinančiajam, yra mažesnė ar didesnė už tą žalą, kuri buvo padaryta ar grėsė užpultajam. Nei kokybės, nei kiekybės požiūriu ji neprivalo atitikti tos žalos, kurios buvo siekta ar kurią sukėlė kėsinimasis. Vis dėlto ginantis negali būti peržengtos būtinosios ginties ribos.
Būtinosios ginties ribų peržengimo klausimas gali iškilti ir privalo būti sprendžiamas tik tada, kai nustatoma, kad egzistavo būtinosios ginties situacija. Būtinosios ginties ribų peržengimo turinys atskleidžiamas BK 28 straipsnio 3 dalyje. Šios ribos peržengiamos, kai besiginančiojo veiksmai atitinka visas tris būtinas sąlygas: a) užpuolikas nužudomas arba jam sunkiai sutrikdoma sveikata; b) tai padaroma tiesiogine tyčia; c) gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Tačiau yra nurodyti du atvejai, kai net ir visų šių sąlygų buvimas nesudaro būtinosios ginties ribų peržengimo. Peržengimu nelaikoma besiginančiojo veika, padaryta dėl jo didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą.
Išnagrinėjus šioje baudžiamojoje byloje esančius teismų sprendimus pagal kasacinio skundo argumentus, kuriuos išdėstė nuteistasis B. Š., matyti, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė bylos aplinkybes ir nuosprendyje nurodė, kuo grindžia išvadą, kurioje konstatuota nuteistojo kaltė dėl padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Teismas ištyrė ir įvertino nuteistojo B. Š., nukentėjusiojo V. P., liudytojų J. A. ir G. A., teismo medicinos specialisto parodymus, įvykio vietos apžiūros, daiktų, dokumentų pateikimo, daikto apžiūros protokolus, specialisto išvadą, ekspertizės aktą. Įvertinęs įrodymus, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais. Pripažinta, kad B. Š. ne gynė J. A. nuo realaus pavojingo kėsinimosi, bet padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Bylą išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pritarė tokiam įrodymų vertinimui ir padarytoms išvadoms. Apeliacinėje nutartyje aiškiai suformuluota, kad B. Š. veiksmuose nebuvo baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės – būtinosios ginties. Motyvuojant tokią išvadą nurodyta, kad šiuo konkrečiu atveju sužalojimai nukentėjusiajam padaryti jam nepradėjus ir nesirengus atlikti jokių kėsinimosi veiksmų.
Kasacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamuose teismų sprendimuose nustatyti būtent tokie faktai. BPK 376 straipsnio 1 dalyje aiškiai nustatyta, jog, nagrinėdamas kasacinę bylą, nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, teismas patikrina teisės taikymo aspektu. Dėl to skundo argumentai, kuriais ginčijami šioje byloje nustatyti faktai, nesudaro bylos kasacinio nagrinėjimo dalyko. Tuo tarpu išvados, padarytos teismų sprendimuose konstatuotų faktų pagrindu, atitinka įstatymo reikalavimus ir nusistovėjusią teismų praktiką sprendžiant būtinosios ginties buvimo ar nebuvimo klausimus. Kasaciniame skunde minima Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. birželio 29 d. nutartis Nr. 2K-433/1999, priešingai kasatoriaus vertinimui, negali būti traktuojama kaip kelianti abejonių dėl šioje baudžiamojoje byloje priimtų sprendimų. Minėtoje nutartyje pasisakyta būtinosios ginties klausimais tokioje situacijoje, kurioje mirtinas dūris peiliu nukentėjusiajam buvo suduotas kaip atsakas į šio asmens sukeltą konfliktą ir smūgį kumščiu, t. y. ginantis nuo tiesioginio, realaus ir akivaizdaus pavojingo kėsinimosi. Šioje byloje atsižvelgta ir į kitas aplinkybes: konfliktuojančių asmenų jėgų santykį, kiekvieno iš jų atliktų veiksmų seką ir kt.
Darytina bendra išvada, kad kasaciniame skunde nėra tokių argumentų, kurie duotų pagrindą naikinti ar keisti šioje baudžiamojoje byloje priimtus nuosprendį ir apeliacinę nutartį.
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Nuteistojo B. Š. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Rimantas Baumilas
Valerijus Čiučiulka
Egidijus Bieliūnas
