Dėl vartojimo kredito sutarties, reikalavimo perleidimo dalies pripažinimo negaliojančiais

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-229-198/2013

Teisėja Irena Stulgienė Teisminio proceso Nr. 2-02-3-04460-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

37; 42.10; 63.3; 114.4; 114.11; 121.14; 121.18; 121.21

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 2 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Jonaitienės,

kolegijos teisėjų: Laimanto Misiūno, Nijolės Danguolės Smetonienės,

viešajame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. Š. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1013-233/2012 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau - UAB) „Gelvora“ ieškinį atsakovui G. Š., trečiajam asmeniui I. Š. dėl skolos, palūkanų, delspinigių, ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų priteisimo bei atsakovo G. Š. priešieškinį ieškovei UAB „Gelvora“, atsakovei akcinei bendrovei (toliau - AB) „Swedbank“, tretiesiems asmenims I. Š., bankrutuojančiai UAB „Versas“ dėl vartojimo kredito sutarties, reikalavimo perleidimo dalies pripažinimo negaliojančiais.

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

ieškovė UAB „Gelvora“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo G. Š. 35 338,86 Lt skolą, 9 639,35 Lt palūkanų, 23 174,27 Lt delspinigius, 5 472,06 Lt palūkanų delspinigių, 1 681,24 Lt ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, 12,9 procento sutartinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5 procentus metinių procesinių palūkanų. Nurodė, kad 2010-06-11 reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu ieškovė iš pradinio kreditoriaus AB „Swedbank“ įgijo visus reikalavimus atsakovo atžvilgiu pagal vartojimo kredito sutartį, kurią dėl netinkamo jos vykdymo AB „Swedbank“ nutraukė ir įgijo teisę reikalauti grąžinti kreditą su atitinkamomis palūkanomis, delspinigiais ir kitomis su tuo susijusiomis piniginėmis sumomis. Nurodė, kad atsakovas buvo raginamas atsiskaityti, tačiau to nepadarė.

Atsakovas G. Š. patikslintu priešieškiniu prašė teismo 2009-06-23 vartojimo kredito sutartį pripažinti negaliojančia nuo sudarymo dienos ir panaikinti, pripažinti negaliojančia ir panaikinti 2010-06-11 reikalavimo perleidimo sutartį. Nurodė, kad ieškovė nepateikė reikalavimo teisės perleidimo sutarties, pagal kurią ji įgijo reikalavimo teisę į jo skolą AB „Swedbank“. Teigė, kad reikalavimas negalėjo būti perleistas, nes jo atžvilgiu negalimas išieškojimas ir paaiškino, kad jis skolingas AB „SNORAS“ bankui 3 mln. Lt pagal vartojimo paskolos sutartį. Prašė taikyti delspinigiams šešių mėnesių ieškinio senaties terminą. Teigė, kad 2009-06-23 vartojimo kredito sutartis buvo sudaryta labai nenaudingomis sąlygomis ir nebuvo jo žmonos I. Š. sutikimo.

Rokiškio rajono apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu priešieškinį atmetė, o ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovo 35 338,86 Lt negrąžintos paskolos, 12,90 procentų metinių sutartinių palūkanų nuo negrąžinto kredito sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško paskolos grąžinimo, 9 639,35 Lt palūkanų, 8 096,08 Lt delspinigių ir 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. Nurodė, kad įvertinus byloje esančius įrodymus, ieškovo ir atsakovo byloje duotus paaiškinimus, pripažinti 2009-06-23 vartojimo kredito sutartį negaliojančia pagal CK 1.91 str. nėra pagrindo. Objektyvių ir neginčijamų įrodymų dėl ekonominio grasinimo atsakovas nepateikė, o tai, kad pirminis kreditorius AB „Swedbank“ nurodė atsakovui, jog dėl UAB „Versas“ nemokumo jam gali būti iškelta bankroto byla, nelaikytinas ekonominiu spaudimu. Nurodė, kad pasiūlymas sudaryti kredito sutartį atsakovui G. Š. dėl įmonės paskolos refinansavimo, kurios atsiskaitymai su banku pagal kreditavimo sutartį yra sutrikę, negali būti vertinamas kaip grasinimas ar ekonominis spaudimas. Sprendė, kad ginčijama vartojimo kredito sutartis iš esmės rodė novacijos įforminimą. Nustatė, kad aplinkybę dėl skolininko nemokumo reikalavimo sutarties perleidimo momentu gali ginčyti reikalavimo perleidimo sutarties šalys, t.y. AB „Swedbank“ ir UAB „Gelvora“. Įvertinęs surinktus įrodymus, pateiktą atsakovo G. Š. priešieškinį atmetė. Tuo remdamasis, teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas dėl negrąžintos paskolos dalies, palūkanų, sutartinių palūkanų pagrįstas ir minėtos sumos priteistinos iš atsakovo. Atsakovo prašymu pritaikė delspinigiams ieškinio senaties terminą ir priteisė delspinigius už paskutinius 6 mėnesius. Atmetė ieškovės prašymą priteisti ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų priteisimą, nes delspinigiai didesni už turėtus ieškovės nuostolius. Likusioje dalyje ieškinį atmetė.

Atsakovas G. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį patenkinti. Teigia, kad teismas nepagrįstai nepripažino 2009-06-23 sudarytos vartojimo kredito sutarties Nr. 09-052091-VA jam ypač ekonomiškai nepalankiomis sąlygomis. Nurodo, kad AB „Swedbank“ nesilaikė atsakingo skolinimo principo ir šios aplinkybės teismas nenagrinėjo. Paaiškina, jog jis buvo priverstas vienas prisiimti UAB „Versas“ ir laiduotojo UAB „STI Grupė“ įsipareigojimus, kai nerefinansavus UAB „Versas“ paskolos, atsakingi už paskolos grąžinimą buvo UAB „Versas“, UAB „STI Grupė“ ir jis. Teigia, jog bankui buvo žinoma, kad jis paskolos negrąžins. Nurodo, jog byloje nėra jokių dokumentų, patvirtinančių tarp jo ir banko tarimosi dėl novacijos. Teigia, jog ieškovė nepateikė pagal reikalavimo perleidimo sutartį reikalavimų sąrašo, kuriame būtų jo pavardė, todėl teismas negalėjo padaryti išvados, jog AB „Swedbank“ perdavė reikalavimo teisę į jo skolą. Tvirtina, kad ieškovei buvo žinoma, kad jis vartojimo kredito sutarties pasirašymo buvo nemokus, ką patvirtina reikalavimo perleidimo sutarties 1.7 punktas, todėl jo atžvilgiu negalimas išieškojimas, atitinkamai ir tokio reikalavimo perleidimas negalimas. Teigia, kad teismo priteistos 12,90 procentų sutartinės palūkanos ir 5 procentų procesinės palūkanos nuo priteistos 35 338,86 Lt skolos, prasilenkia su teisingumo ir protingumo principais. Mano, kad pasibaigus sutarties galiojimui AB „Swedbank“ galėjo reikalauti tik 5 procentus procesinių palūkanų. Prašo skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Ieškovė UAB „Gelvora“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad apeliantas nesuformavo konkretaus apeliacini skundo teisinio ir faktinio pagrindo. Teigia, kad apeliantas buvo informuotas ir tinkamai supažindintas su kredito sutarties Nr. 09-052091-VA sąlygomis, laisva valia, savo noru ir rizika pasirašė sutartį bei prisiėmė iš jos kylančius įsipareigojimus. Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad AB „Swedbank“ įspėjimai dėl bankroto bylos iškėlimo nemokiai UAB „Versus“ nelaikytini ekonominiu spaudimu, nes tokie veiksmai neprieštarauja įstatymams. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas išrašas iš bylų priėmimo-perdavimo akto Nr. 1 prie reikalavimo perleidimo sutarties, kuriuo patvirtinamas AB „Swedbank“ reikalavimo teisės į apeliantą G. Š. perleidimas ieškovei. Pažymi, kad perleista reikalavimo teisė naujajam kreditoriui ieškovei reikalavimo perleidimo sutarties pasirašymo metu buvo reali, egzistuojanti ir teisėta, o atsakovas G. Š. nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie galėtų pagrįsti atsakovo teiginį dėl neva buvusio jo nemokumo reikalavimo teisės perleidimo metu. Teigia, kad teismo priteistos dvi palūkanų rūšys nesidubliuoja ir nepažeidžia teisingumo ir protingumo kriterijų, nes jų paskirtis skirtinga. Paaiškina, kad pagal vartojimo kredito sutartį, 12,90 procentų palūkanos skaičiuojamos nuo kredito suteikimo dienos iki viso kredito sugrąžinimo bankui. Prašo neprijungti prie bylos naujai pateiktų apelianto dokumentų, nes jis nenurodė motyvų, kodėl dokumentai nebuvo pateikti anksčiau ir jie neturi tiesioginio ryšio su byla.

Trečiasis asmuo bankrutavusi UAB „Versas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą spręsti savo nuožiūra.

Atsakovė AB „Swedbank“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad 2009-06-23 vartojimo kredito sutartis buvo sudaryta pagal tuo metu galiojusio CK normas, joje nebuvo klaidinančios informacijos bei buvo nurodytos vartojimo kredito sutarties privalomos sąlygos. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas G. Š. nepateikė objektyvių ir neginčijamų įrodymų dėl ekonominio grasinimo. Nurodo, kad vartojimo kredito sutarties ir reikalavimo perleidimo sutarties formos atitiko įstatymų reikalavimus. Nurodė, kad priteistos 12,90 proc. sutartinės palūkanos mokamos už naudojimąsi paskolos suma, o 5 procentų procesinės palūkanos atlieka kompensavimo funkciją. Prašo bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d.). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų skundžiamo sprendimo dalyje.

Byloje nustatyta, kad 2009-06-23 G. Š. ir AB „Swedbank“ sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 09-052091-VA, kuria G. Š. buvo suteiktas 11 017,80 EUR kreditas (1 t., b. l. 39-44). 2010-05-28 AB „Swedbank“ informavo G. Š., jog nepadengus įsiskolinimo, 2009-06-23 vartojimo sutartis bus vienašališkai nutraukta nuo 2010-06-15 (1 t., b. l. 45). 2010-06-11 Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 10-20-22 tarp AB „Swedbank“ ir UAB „Gelvora“ pagrindu bylų priėmimo-perdavimo aktu Nr. 1 UAB „Gelvora buvo perduota reikalavimo teisė į G. Š. 35 338,86 Lt skolą su kitais mokėjimais pagal 2009-06-22 vartojimo kredito sutartį (1 t., b. l. 47-58; 2 t., b. l. 62). 2010-07-02 G. Š. buvo informuotas apie reikalavimo teisės į 36 860,55 Lt skolą perleidimą UAB „Gelvora“ (1 t., b. l. 46).

Civilinio kodekso (toliau - CK) 6.886 straipsnis (teisės akto redakcija, galiojusi 2009-06-23 vartojimo kredito sutarties sudarymo metu) įtvirtino vartojimo kredito sutarties sampratą, nustatė tam tikrus kredito davėjo įsipareigojimus kredito gavėjui fiziniam asmeniui, kitų rūšių sutarčių priskirtinumą prie vartojimo kredito sutarčių, CK trečiojo skirsnio netaikymą minėtame straipsnyje nustatytais atvejais. Apelianto pacituota CK 6.886 straipsnio 2 dalis dėl atsakingo principo įgyvendinimo įsigaliojo nuo 2011-04-01, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo vertinti ginčijamos vartojimo kredito sutarties atsakingo skolinimo principo aspektu, nes pagal CK 1.7 straipsnio 2 dalį, teisės aktai, reglamentuojantys civilinius teisinius santykius, negalioja atgaline tvarka (CPK 185 str.). Apeliantas teigia, jog 2009-06-23 vartojimo kredito sutartis buvo sudaryta ypač ekonomiškai nepalankiomis sąlygomis, prievarta primetant stipresnės pusės, banko, valią. Sandorį, motyvuojant pasirašytą dėl ekonominio spaudimo, pripažinti negaliojančiu galima tik esant šioms aplinkybėms: 1) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; 2) grasino ekonominiais pagrindais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; 3) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; 4) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės kolegijos 2005-10-19 nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zNzgvMjAwNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-378/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-378/2005">3K-7-378/2005</a>). Apeliantas, paaiškindamas 2009-06-23 vartojimo kredito sutarties sudarymo aplinkybes, nurodė, kad minėtos sutarties pasirašymo metu buvo UAB „Versas“ vienintelis akcininkas ir direktorius bei pripažino, jog tuo metu minėta įmonė turėjo finansinių sunkumų (2 t., b. l. 64-68). Apelianto argumentai dėl AB „Swedbank“ veiksmų - dėl bankroto bylos iškėlimo jo vadovautai UAB „Versas“, nelaikytini ekonominiu spaudimu, nes kreditorius turi teisę kreiptis į teismą su pareiškimu dėl įmonei bankroto bylos iškėlimo Įmonių bankroto įstatyme nustatytais pagrindais ir šie veiksmai nelaikytini neteisėtais (Įmonių bankroto įstatymo 4 str.). Kaip nepalankias vartojimo kredito gavimo sąlygas, apeliantas įvardija jo, kaip laiduotojo kartu su UAB „STI Grupė“ pagal UAB „Versas“ paskolos sutartį Nr. 07-106442-K, vieno prievolę prisiimti sutartinius įsipareigojimus. Byloje nėra duomenų, kokios konkrečiai vartojimo sutarties sąlygos apeliantui buvo ypač nenaudingos ir suteikė antrajai sutarties šaliai, bankui, nepagrįstą pranašumą, o apeliantas, teikdamas apeliacinį skundą, tokių įrodymų ar duomenų nepateikė (CPK 178 str.). Taip pat, byloje nėra duomenų, kad apeliantas, kaip vartotojas, būtų kreipęsis į vartotojų teises ginančias institucijas dėl jo interesų pažeidimo taikant nesąžiningas sutarties sąlygas. Be to, pats apeliantas pripažino, jog AB „Swedbank“ suteikė pusės metų skolos dengimo atidėjimą, kas nelaikytina nenaudinga apeliantui sąlyga (2 t., b. l. 64-68). Aplinkybė, kad 2009-06-23 vartojimo kredito sutartyje kredito paskirtimi nurodytas verslo paskolos Nr. 07-106442-KL refinansavimas, ginčo išsprendimui teisinės reikšmės neturi. Teisėjų kolegijos nuomone, išvadą, jog apeliantui AB „Swedbank“ valia sudaryti vartojimo kredito sutartį nebuvo primesta, leidžia daryti ir tai, jog apeliantas neginčijo sudarytos vartojimo kredito sutarties iki pat to momento, kada ieškovė pareiškė reikalavimą sumokėti skolą. Atsižvelgiant į tai, galima daryti pagrįstą išvadą, kad apeliantas, ginčydamas vartojimo kredito sutartį, siekia išvengti prisiimtų įsipareigojimų vykdymo. Apelianto skunde nurodytas vartojimo kredito sutarties 10.1 punktas skirtas kredito gavėjui, šiuo atveju apeliantui, gautą kreditą panaudoti pagal sutartyje nurodytą paskirtį. Skunde apeliantas nurodo, kad bankas, prieš pasirašant 2009-06-23 vartojimo kredito sutartį, žinojo, jog apeliantas turi skolinių įsipareigojimų kitiems bankams, tačiau pateikti dokumentai neįrodo, kad AB „Swedbank“ tikrai žinojo apie apelianto nurodytas sutartis (CPK 185 str.). Kitokių leistinų ir pakankamų įrodymų byloje nepateikta, todėl vienareikšmiškai teigti, bankui darius apeliantui spaudimą pasirašyti ginčo sutartį, nėra pagrindo (CPK 178 str.). Atsižvelgiant į aukščiau paminėtą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2009-06-23 vartojimo kredito sutartį pripažinti negaliojančia remiantis CK 1.91 straipsniu nėra pagrindo, apeliantui neįrodžius visų būtinų aukščiau nurodytų aplinkybių (CPK 185 str.). Sutiktina su apelianto teiginiu dėl novacijos nebuvimo (CK 6.141 str.), tačiau netinkamas pirmosios instancijos teismo teisinių santykių tarp apelianto, UAB „Versas“ ir AB „Swedbank“ įvertinimas esminės reikšmės šio ginčo išsprendimui neturi, todėl teisėjų kolegija daugiau šiuo klausimu nepasisako. Byloje yra pateiktas išrašas iš AB „Swedbank“ bylų priėmimo-perdavimo akto Nr. 1 prie 2010-06-11 reikalavimo perleidimo sutarties Nr. ST-10-3233/10-20-22, iš kurio matyti, kad naujam kreditoriui UAB „Gelvora“ buvo perduota reikalavimo teisė į skolininko G. Š. 35 338,86 Lt skolą, 151,34 Lt delspinigius, 1 370,35 Lt palūkanas, todėl apelianto teiginiai nebuvus perleistos reikalavimo teisės į jo skolą atmestini kaip neįrodyti (2 t., b. l. 62; CPK 178 str.). CK 6.102 straipsnio 1 dalis numato reikalavimo perleidimo draudimą, jei tokio reikalavimo atžvilgiu išieškojimas negalimas. Teisėjų kolegija pažymi, jog minėta įstatymo nuostata aktuali naujajam kreditoriui pagal reikalavimo perleidimo sutartį, o ne skolininkui. Apelianto teiginiai dėl jo nemokumo iki ginčo sutarties pasirašymo byloje jokiais įrodymais nepagrįsti, todėl nelaikytini įrodytais ir turinčiais esminės reikšmės reikalavimo teisės į skolą perleidimui (CPK 178 str., 185 str.). Tai, kad apeliantas turėjo sudaręs su kitais bankais paskolų sutartis, savaime nelemia jo nemokumo. Pagal CK 6.870 straipsnyje suformuluotą paskolos sutarties sampratą paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. CK 6.873 straipsnio 1 dalis imperatyviai nustato paskolos gavėjo pareigą grąžinti paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. CK 6.874 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita. CK 6.210 straipsnio 1 dalis numato, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Tuo tarpu CK 6.37 straipsnio 1 ir 2 dalys numato, jog palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai ir kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (taip vadinamas procesines palūkanas). Taigi, skolininkas praleidęs prievolę privalo mokėti ne tik įstatymo ar sutartines palūkanas, bet ir taip vadinamas procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. 2009-06-23 vartojimo kredito sutartimi buvo sutartos 12,90 procentų metinės palūkanos, kurios pagal 5.1 punktą pradedamos skaičiuoti nuo pirmos kredito suteikimo dienos iki viso kredito grąžinimo bankui dienos (1 t., b. l. 39-42). Apeliantas savo sutartinių įsipareigojimų pagal ginčo sutartį neįvykdė, minėtas sutarties punktas nebuvo nuginčytas, todėl AB „Swedbank“ šio punkto pagrindu, o ieškovė reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu, įgijo teisę reikalauti iš apelianto 12,90 procentų metinių palūkanų už banko suteikto kredito naudojimąsi ir 5 procentų metines procesines palūkanas (CPK 185 str.).

Apeliantas prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau CPK 321 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Minėto 322 straipsnio nuostatos numato, kad žodinio proceso tvarka apeliacinis skundas nagrinėjamas teismui pripažinus, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Prašydami skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą ar pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Apeliantas G. Š. prašymą nagrinėti skundą žodinio proceso niekuo motyvavo, o turimus įrodymus apeliacinės instancijos teismas gali įvertinti ir bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, todėl bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nėra pagrindo.

Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikia naujus įrodymus, tačiau neprašo juos priimti. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). CPK 226 straipsnyje įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Jeigu šalys ar tretieji asmenys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių, CPK nustatytų teisinių padarinių: draudimo apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, draudimo apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, ribojimo teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d., 312 str., 314 str.). Apelianto pateiktais su skundu dokumentais – antstolio D. S. patvarkymu dėl vykdomojo dokumento priėmimo vykdymui, kredito sutarties Nr. 175051821645-03 specialiąja dalimi bei išrašu iš VĮ „Registrų centras“, grindžiamos aplinkybės jau buvo žinomos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir atsakovas, atstovaujamas advokato, turėjo teisę ir galimybę įrodymus pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau šia teise nepasinaudojo, todėl atsisakytina priimti pateiktus su skundu pirmiau nurodytus dokumentus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, bylos įrodymus, tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, todėl keisti ar naikinti skundžiamą sprendimą nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija Birutė Jonaitienė

Laimantas Misiūnas

Nijolė Danguolė Smetonienė