Dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo nustatant juridinę reikšmę turintį faktą dėl palikimo priėmimo, įpėdiniui faktiškai pradėjus palikimą valdyti, bei paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimą reglamentuojančių materialiosios teisės normų taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-687-690/2015

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-18357-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 2.4.1.3 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. R. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 31 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. R. ieškinį atsakovei A. Č. dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo ir paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu; trečiasis asmuo – Kauno miesto 12-ojo notaro biuro notarė G. K..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo nustatant juridinę reikšmę turintį faktą dėl palikimo priėmimo, įpėdiniui faktiškai pradėjus palikimą valdyti, bei paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimą reglamentuojančių materialiosios teisės normų taikymo.

Ieškovė prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad R. R., miręs (duomenys neskelbtini), po savo motinos Jadvygos J. R. mirties laiku priėmė palikimą, faktiškai pradėdamas valdyti paveldimą turtą; pripažinti notarės G. K. 2013 m. spalio 3 d. A. Č. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), negaliojančiu.

Ieškovė G. R. yra vienturtė D. R. duktė, o D. R. buvo vienturtis R. R. sūnus. R. R. ir atsakovė A. Č. yra J. J. R. vaikai. Ieškovės tėvas D. R. mirė (duomenys neskelbtini), o senelis R. R. – (duomenys neskelbtini). J. J. R. mirė (duomenys neskelbtini), jos mirties momentu likusį palikimą sudarė du butai Kaune: (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). J. J. R. nebuvo surašiusi testamento, todėl jos įpėdiniai vaikai – R. R. ir atsakovė A. Č. – turėjo teisę paveldėti pagal įstatymą po 1/2 palikėjos turto, kaip pirmosios eilės paveldėtojai (CK 5.11 straipsnis). Dėl likusio J. J. R. palikimo priėmimo į notarą 2011 m. sausio 18 d. kreipėsi A. Č.; jai 2013 m. spalio 3 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas dėl butų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) paveldėjimo. Ieškovė teisme įrodinėjo, kad ji pagal CK 5.12 straipsnį turėjo teisę paveldėti atstovavimo teise po senelio mirties likusį turtą kaip palikimą, tačiau jis nebuvo kreipęsis į notarą dėl palikimo priėmimo į jo motinos vardu atsiradusį palikimą, nors senelis priėmė palikimą pradėjęs turtą faktiškai valdyti po savo motinos mirties. Ieškovė nurodė, kad jos senelis liko gyventi motinos turėtame bute (duomenys neskelbtini)9, pradėjo valdyti palikėjos turtą kaip savo, valdė tiek butą, tiek mirusios motinos kilnojamuosius daiktus bute, turėjo raktą nuo mirusios motinos kambario. Ieškovės senelis suvokė save ir seserį (atsakovę A. Č.) kaip paveldėto turto savininkus, prisidėjo mokant mokesčius už butą; atsakovė žinojo jo banko kortelės PIN kodą ir paimdavo iš banko pinigų, kuriuos vėliau panaudodavo mokesčiams už butą mokėti. Ieškovės teigimu, R. R. taip siekė, kad būtų įgyvendintas palikimas. R. R. sveikata buvo itin prasta ir tai galimai sutrukdė jam kaip įpėdiniui nueiti pas notarą išreikšti valią priimti palikimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus, padarė išvadą, kad R. R. priėmė palikimą, po motinos mirties pradėdamas jį faktiškai valdyti. Byloje nekilo ginčo, kad R. R. po motinos mirties toliau gyveno jai priklausančiame bute, juo naudojosi. Iš pateiktų medicininių dokumentų teismas nustatė, kad R. R. sirgo nuo 2009 metų, sunkiai vaikščiojo, sunkiai pasiekdavo gydymo įstaigas. Atsakovė teismui patvirtino, kad ji, jos vyras ir R. Repšas po motinos mirties toliau gyveno palikėjai priklausiusiame bute, visi trys tvarkė bendrą buitį, kartu valgė, R. R. pagal galimybes prisidėdavo mokant mokesčius, atsakovė kartais, pasinaudodama jo kortele, paimdavo pinigų nuo jo banko sąskaitos. Liudytoja B. Č. patvirtino, kad atsakovės šeima ir R. R. turėjo bendrą biudžetą, atsakovė rūpinosi R. R., nes šis sunkiai vaikščiojo. Ieškovė teisme nurodė, kad J. J. R. visada sakiusi, jog turtas liks abiem vaikams, o R. R. minėjo norįs savo dalį palikti ieškovei; taip pat paaiškino, kad, mirus J. J. R., jos kambarys visada buvo užrakintas, o raktus turėjo senelis, kuris, ieškovės žiniomis, taip saugojo kambaryje esančius mirusiosios turto dokumentus. Teismas atkreipė dėmesį tai, kad atsakovė paveldėjimo teisės liudijimą į visą J. J. R. turtą išsiėmė tik po R. R. mirties. Teismo nuomone, nustatytos faktinės aplinkybės įrodė subjektyvią R. R. valią priimti palikimą. Pažymėjo, kad aplinkybės, jog dėl prastos sveikatos būklės jis pats negalėjo mokėti mokesčių už butą ar kitaip aktyviai rūpintis turtu, nepaneigė jo valios išraiškos priimti palikimą ir paties palikimo priėmimo fakto. Teismas, nustatęs faktą, kad R. R. priėmė palikimą pradėdamas jį faktiškai valdyti, konstatavo, kad R. R. paveldėjo palikimo dalį kartu su atsakove, todėl 2013 m. spalio 3 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą pripažino negaliojančiu, nustatant, kad R. R. taip pat paveldėjo 1/2 dalį palikėjos J. J. R. turto.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2015 m. kovo 31 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė. Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir išvadomis ir nurodė, kad ieškovei teisme palikimo priėmimo faktą įrodinėjant įpėdinio atliktais veiksmais, kuris bylos iškėlimo ir teisminio proceso metu yra miręs, ir siekiant įrodyti mirusio įpėdinio buvusią tikrąją valią dėl atsiradusio palikimo priėmimo, buvo būtina teismui pateikti objektyviais faktais pagrįstus duomenis apie palikimo priėmimo faktą, akivaizdžiai rodančius priimto turto (palikimo) valdymą kaip savo, pateikti tokius faktus, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, jog kitas, jau miręs asmuo atliko konkrečius aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo tikrąją valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, nes pats asmuo byloje negali duoti paaiškinimų ir parodymų dėl tikrosios savo valios. Kolegijos teigimu, iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumos nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad R. R. priėmė po motinos mirties likusį palikimą pradėdamas jį faktiškai valdyti. Kolegija nustatė, kad mirusios J. J. R. likusį palikimą sudarė du butai Kaune, tačiau byloje nebuvo jokių duomenų, kad R. R. būtų faktiškai priėmęs valdyti atsiradusią palikimo dalį, t. y. ir butą (duomenys neskelbtini), ar būtų kreipęsis nustatyta tvarka dėl paveldėjimo teisės liudijimo į minėtą palikimo dalį išdavimo. Šie faktiniai duomenys kolegijai leido spręsti, kad R. R. nesiekė faktiškai paveldėti mirusios motinos vardu atsiradusio palikimo (dviejų butų Kauno mieste), neatliko jokių veiksmų įstatymo nustatytu terminu, kad priimtų faktiškai valdyti motinos likusį palikimą ir valdytų jį iki mirties kaip savo turtą. Vien ta aplinkybė, kad R. R. po motinos mirties ir toliau gyveno jam priskirtame kambaryje (duomenys neskelbtini), kuriame ilgą gyveno ir motinai gyvai esant, negali būti pripažinta pakankamu teisiniu ir faktiniu pagrindu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad visas atsiradęs palikimas buvo priimtas. Kolegija nepripažino svarbiomis aplinkybių, kad po motinos mirties atsakovė A. Č. ir R. R., gyvendami bute (duomenys neskelbtini), tvarkė bendrą buitį, kartu valgė, atsakovės šeima ir R. R. turėjo bendrą biudžetą, nes, kolegijos vertinimu, tokį ūkį ir gyvenimo būdą R. R. ir kartu gyvenanti jo sesers šeima gyveno galimai ir iki palikimo atsiradimo. Tai, kad atsakovė žinojo R. R. banko kortelės PIN kodą ir paimdavo jam pinigų iš jo turimos sąskaitos banke, o pinigai galimai buvo panaudojami mokesčiams už butui teikiamas komunalines paslaugas sumokėti, kolegija nepripažino esminėmis aplinkybėmis, motyvuodama, jog R. R. gyveno šiame bute, todėl turėjo prievolę susimokėti už dalį butui suteiktų paslaugų. Ieškovei nepateikus jokių objektyvių, įstatymo leistinų įrodymų savo teiginiui apie R. R. mokėjimus už buto komunalines paslaugas pagrįsti, sprendė, jog nebuvo pagrindo tenkinti ieškinį. Dėl aplinkybės, kad R. R. nuo 2009 m. buvo prastos sveikatos, sunkiai vaikščiojo ir ta aplinkybė sutrukdė jam asmeniškai nuvykti pas notarą pateikti pareiškimą priimti po motinos mirties palikimą, kolegija pagal byloje esančius medicinos sveikatos dokumentus motyvavo, jog tik 2013 metais surašytuose medicinos dokumentuose yra žymima, jog R. R. nesiorientuoja laike, painiojasi kalbėdamas, o 2013 m. rugsėjo 9 d. R. R. mirė. Taigi ieškovės pateikti medicininiai dokumentai neįrodė R. R. visiškos negalios ar tokios prastos fizinės būklės 2011 metų sausio–kovo mėnesiais, kuri galėjo atimti galimybę pareikšti notarui prašymą priimti palikimą įstatymo nustatytu terminu po mamos mirties.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 31 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl CK 5.51 straipsnio 1 dalies taikymo. Tiek byloje esantys rašytiniai įrodymai, tiek liudytojų parodymai, tiek pačios atsakovės parodymai teisme patvirtino, kad R. R. po motinos mirties gyveno bute (duomenys neskelbtini), juo naudojosi, jį valdė, kiek leido sveikatos galimybės, šiuo turtu rūpinosi, prisidėjo prie buto išlaikymo. Dėl to apeliacinės instancijos teismo išvados neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos šiuo klausimu. Faktas, kad atsakovė pateikė buto išlaikymą patvirtinančius kvitus, nesudarė pagrindo apeliacinės instancijos teismui spręsti, jog tik viena atsakovė išlaikė po motinos mirties likusį turtą. Toks teismo vertinimas prieštarauja ir pačios atsakovės bei liudytojų parodymams. Kasatorė atkreipė dėmesį į tai, kad iš į bylą pateiktų mokėjimo dokumentų matyti, jog dalis mokėjimų atlikti jau po R. R. mirties (2013 m. rugsėjo 9 d.).

Dėl CK 5.50 straipsnio taikymo. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino sunkios R. R. sveikatos būklės, kad jis nuo 2009 m. sunkiai vaikščiojo. Pagal CK 5.50 straipsnį visi šiame straipsnyje nurodyti palikimo priėmimo būdai lygiaverčiai ir asmeniui faktiškai pradėjus valdyti turtą nėra būtina kreiptis į notarą dėl palikimo priėmimo. Faktas, kad atsakovė A. Č. priėmė palikimą nustatytu terminu kreipusis į notarą, neatėmė teisės iš kasatorės senelio R. R. priimti palikimą faktiškai pradėjus jį valdyti. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neįvertino aplinkybės, kad R. R. suvokė ir laikė save likusio po motinos mirties turto dalies savininku. Liudytojai teisme patvirtino, kad R. R., būdamas gyvas, teigė, jog butas (butai) po jo mirties liks vienturtei anūkei, t. y. kasatorei. Tai tik patvirtina faktą ir mirusio R. R. suvokimą, kad jis laikė save turto, likusio po motinos mirties, savininku.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo atmesti ieškovės kasacinį skundą ir palikti nepakeistą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas argumentais:

Dėl CK 5.51 straipsnio 1 dalies taikymo. Pirma, atsakovė nurodo, kad šalies nesutikimas su ne jos naudai priimtu sprendimu savaime nereiškia, kad yra teisės aiškinimo ir taikymo problema. Kasaciniame skunde nėra išdėstyta išsamių teisinių argumentų, kurie patvirtintų kasacijos pagrindus, nustatytus CPK 346 straipsnyje. Teismų praktikoje yra suformuota viena pozicija, kad, nepradėjus valdyti palikimo, o tik pasilikus gyventi tuose pačiuose namuose, kur buvo gyventa ir iki palikėjo mirties, negalima spręsti, jog palikimas buvo priimtas faktiškai pradėjus jį valdyti. Palikimo priėmimas, faktiškai pradedant paveldimą turtą valdyti, yra įpėdinių valios išraiška ir faktinis palikimo priėmimas reiškia, kad įpėdinis atlieka aktyvius veiksmus, kuriais parodo, jog jis siekia įgyti palikėjo turtą nuosavybės teise. Nagrinėjamoje byloje vien tas faktas, kad R. R. toliau liko gyventi jam priskirtame kambaryje, kuriame gyveno ir motinai gyvai esant, jokiu būdu negali būti vertinamas kaip faktiškas pradėjimas paveldimą turtą valdyti. Norint įrodyti, kad įpėdinis priėmė turtą kaip palikimą, faktiškai pradėjęs jį valdyti per įstatymo nustatytą terminą, nepakanka įrodyti, jog įpėdinis tęsė naudojimąsi tuo turtu ir turto priežiūrą.

Dėl CK 5.50 straipsnio taikymo. Veiksnus asmuo turimą paveldėjimo teisę įgyvendina savo nuožiūra – jis gali priimti palikimą arba jo atsisakyti ir, įgyvendindamas savo subjektines teises, turi veikti atidžiai ir rūpestingai. Jeigu įpėdinis atsisako palikimo arba neatlieka jokių veiksmų, kurie patvirtintų, jog jis priėmė palikimą, pripažįstama, kad jis į paveldėjimo santykius neįsitraukė (CK 5.50 straipsnio 1 dalis, 5.60 straipsnio 1, 2 dalys). R. R. buvo priėmęs sprendimą nepriimti motinos palikimo, todėl jokių veiksmų neatliko ir tai buvo jo valia; jis, kaip įpėdinis, nesirūpino palikimu, jo netvarkė, neprižiūrėjo, nemokėjo mokesčių, nedalyvavo kartu su atsakove disponuojant daiktais, t. y. nevykdė paveldėto turto savininko (bendraturčio) pareigų ir neįgyvendino teisių į tą turtą. Kasatorės iniciatyva pakviesti du liudytojai, teikę paaiškinimus dėl R. R. valios, yra suinteresuoti bylos baigtimi; be to, šie asmenys su R. R. po motinos mirties apskritai nebendravo, jo aplankę nebuvo, todėl jiems net negalėjo būti žinoma, ką R. R. manė vienu ar kitu klausimu. Byloje nesant duomenų, kad R. R. būtų išreiškęs savo valią valdyti palikėjos butus kaip savo, apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog R. R. palikimo nepriėmė.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl palikimo priėmimo faktiškai pradėjus valdyti paveldimą turtą

Mirus fiziniam asmeniui atsiranda paveldėjimas ir šio proceso metu vyksta mirusio fizinio asmens turto, turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių, priklausiusių palikėjui nuosavybės teise jo mirties momentu, perėmimas. CK 4.47 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų yra paveldėjimas. Taigi paveldėjimo esmė yra tai, kad mirusio fizinio asmens turtas nuosavybės teise pereina jo įpėdiniams pagal įstatymą arba testamentą, o jų nesant – valstybei. Tam, kad įvyktų turto savininko pasikeitimas, t. y. kad nuosavybės teisę įgytų palikėjo įpėdiniai, palikimas turi būti priimtas. Priimdamas palikimą, įpėdinis išreiškia savo valią įgyti nuosavybės teisę į palikimą sudarantį turtą. Asmens valia priimti palikimą, t. y. tapti palikėjo turto savininku, gali būti išreikšta tik aktyviais veiksmais. Be to, įpėdinio veiksmai turi būti atliekami įstatymo nustatyta tvarka ir per įstatyme nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. O. v. G. O. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTAvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-210/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-210/2008">3K-3-210/2008</a>).

Tam, kad gautų palikimą, įpėdinis turi jį priimti CK 5.50 straipsnio 1 dalis), t. y. turintis teisę paveldėti asmuo gali paveldėjimo teisę įgyvendinti priimdamas palikimą, o tam, kad įgytų palikimą įstatyme nustatytu būdu, jis turi išreikšti savo valią ir atlikti tam tikrus teisinius veiksmus įstatyme nustatytais būdais ir laikydamasis įstatyme nustatytos tvarkos (CK 5.50 straipsnis). Vienas iš palikimo priėmimo būdų – kai nustatoma, kad įpėdinis pradeda faktiškai valdyti paveldimą turtą. Priimdamas palikimą šiuo būdu, įpėdinis savo valią išreiškia konkliudentiniais veiksmais, kurie akivaizdžiai rodo, kad įpėdinis palikimą priėmė bei išreiškė savo valią tapti palikėjo turto savininku. CK 5.50 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Šie veiksmai turi būti atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.50 straipsnio 3 dalis). Palikimas, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus (pvz., CK 5.62 straipsnio 1 dalis), priimamas laisva valia, vienu iš įstatyme nurodytų būdų. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad įpėdinis, priimdamas palikimą, neprivalo savo veiksmų derinti su kitais asmenimis – kitais įpėdiniais, kreditoriais, testamento vykdytoju ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje H. A. P. ir kt. v. Kauno valstybinė mokesčių inspekcija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODIvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-382/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-382/2011">3K-3-382/2011</a>).

Asmuo, turintis teisę paveldėti, gali šios teisės atsisakyti, paduodamas apie tai pareiškimą notarui (CK 5.60 straipsnis). Atsisakymas palikimo yra vienašalis sandoris – valinis teisinis veiksmas, kuriuo panaikinamos (pasibaigia) įpėdinio teisės į palikimą (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Šis sandoris negali būti sudarytas konkliudentiniais veiksmais. Tačiau įpėdinio teisės į palikimą gali pasibaigti ir tais atvejais, kai įpėdinis neatlieka jokių aktyvių veiksmų (nepaduoda pareiškimo notarui nei dėl palikimo priėmimo, nei dėl atsisakymo, taip pat nepradeda paveldimo turto valdyti faktiškai). Toks įpėdinio elgesys (neveikimas) kvalifikuotinas kaip palikimo nepriėmimas, kuris sukelia tapačias pasekmes kaip ir palikimo atsisakymas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tais atvejais, kai kyla ginčas dėl teisės paveldėti tarp įpėdinių, kurių vienas savo teisę paveldėti yra įgyvendinęs paduodamas pareiškimą notarui dėl palikimo priėmimo, o kitas siekia įrodyti, jog šią teisę įgyvendino pradėdamas faktiškai valdyti paveldimą turtą, būtina nustatyti ar tokio įpėdinio elgesys atitinka palikimo priėmimo sampratos turinį.

Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad R. R. po savo ir atsakovės motinos mirties toliau gyveno jai priklausančiame bute, juo naudojosi, atsakovė, jos vyras ir R. R. toliau gyveno palikėjai priklausiusiame bute, visi trys tvarkė bendrą buitį, kartu valgė, R. R. pagal galimybes prisidėdavo mokant mokesčius. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra duomenų, jog R. R. notarine tvarka raštu būtų pateikęs palikimo atsisakymą. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nors teismų praktikoje pažymima, jog palikimą priimti galima tik aktyviais veiksmais, tačiau, kaip jau minėta, lygiai taip pat aiškiai turi būti išreikštas ir palikimo atsisakymas, patvirtintas notaro. Teismų nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad R. R. CK 5.60 straipsnyje nustatyta tvarka teisės paveldėti neatsisakė. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovė paveldėjimo teisės liudijimą į visą J. J. R. turtą išsiėmė tik po R. R. mirties, vadinasi, preziumuojant, kad neliko kitų įpėdinių, galinčių pretenduoti į mirusios motinos palikimą. Esant duomenų, kad atsakovė paveldėjimo teisę į mirusios motinos palikimą įgyvendino CK 5.50 straipsnio 2 dalyje nustatytu būdu – paduodama palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo, būtina atsižvelgti į tai, kad byloje nepateikta duomenų, kad R. R. taip pat būtų atvykęs pas notarą ir pateikęs notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo ar rašytinį palikimo atsisakymą. Jis, kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų ir teismų nustatytų aplinkybių, CK 5.50 straipsnio 2 dalyje nustatytą paveldėjimo teisę įgyvendino kitu būdu – pradėdamas faktiškai palikimą valdyti. Šį faktą pagrindžia ir teismams pateiktuose medicinos dokumentuose esanti informacija apie R. R. sveikatos būklę, ir iš šių įrodymų matyti, kad R. R., sunkiai vaikščiodamas, neturėjo galimybės aktyviais veiksmais patvirtinti palikimo priėmimo faktą ar pateikti palikimo atsisakymą, tačiau, likdamas gyventi mirusios motinos bute ir prisidėdamas prie buto išlaikymo bei gyvendamas kartu su atsakovės šeima ir tvarkydamas bendrą ūkį, neatsisakydamas atsakovės globos, jis išreiškė subjektyvią valią priimti palikimą faktiškai pradedant turtą valdyti, todėl negalima kategoriškai teigti, kad R. R. neįgyvendino paveldėjimo teisės CK 5.50 straipsnio 2 dalyje nustatytu būdu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, konstatuoja, kad nesant raštiško įpėdinio atsisakymo nuo palikimo, negalima teigti, kad jis palikimo nepriėmė kitu CK 5.50 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu būdu, nes nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina subjektyvią R. R. valią priimti palikimą.

Atsakovės atsiliepime į kasacinį pateikti argumentai, kad R. R. nesirūpino palikimu, jo netvarkė, neprižiūrėjo ar nemokėjo mokesčių pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti kartu su kitomis aplinkybėmis ir pagrįstai pripažinti nepakankamais teigti, jog R. R. palikimo nepriėmė. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad įpėdinio gyvenimas palikimą sudarančiame name, kai įpėdiniui tai yra vienintelė gyvenamoji vieta, kai įpėdinis iki palikimo atsiradimo ten su palikėju šiam sutinkant ilgą laiką kartu gyveno, yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad įpėdinis palikimą priėmė faktiškai pradėdamas turtą valdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. O. v. G. O. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTAvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-210/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-210/2008">3K-3-210/2008</a>; 2011 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. ir kt. v. V. M., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NDcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-547/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-547/2011">3K-3-547/2011</a>).

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad kiekvienas palikimo priėmimo faktiniu valdymu atvejis yra individualus, todėl įpėdinio, siekiančio įrodyti, jog jis palikimą yra priėmęs šiuo būdu, nurodytos aplinkybės turi būti vertinamos konkrečios bylos aplinkybių kontekste ir sprendžiama, ar konkrečioje situacijoje įpėdinio elgesys atitinka kasacinio teismo praktikoje suformuotus kriterijus, kuriais remiantis pripažįstama, jog įpėdinis siekė paveldimą turtą įgyti nuosavybėn.

Taigi, ar įpėdinis priėmė palikimą faktiškai pradėdamas jį valdyti, teismas sprendžia kiekvienoje byloje vadovaudamasis CPK 185 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis ir ištyręs, nustatęs ir atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybių visumą. Dėl to šioje byloje pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo turinys teikia pagrindą daryti išvadą, kad šio teismo buvo išsamiai ir visapusiškai įvertinta įpėdinio valia priimti palikimą faktiškai pradedant jį valdyti, pirmosios instancijos teismo išvada dėl palikimo priėmimo yra pagrįsta byloje surinktais įrodymais: atsakovės paaiškinimais ir liudytojų parodymais, kad R. R. po motinos mirties kartu su atsakove ir jos vyru toliau gyveno motinai priklausančiame bute, juo naudojosi, mokėjo mokesčius, nesant rašytinių įrodymų, jog, atsakovei išreiškus norą įforminti palikimo priėmimą notarine tvarka, jis raštu būtų atsisakęs savo palikimo dalies.

Dėl to teisėjų kolegija, remdamasi teismų nustatytomis aplinkybėmis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, nepažeidė nagrinėjamu atveju taikytinų materialiosios ir proceso teisės normų, todėl ieškovės kasacinis skundas tenkintinas, apeliacinės instancijos teismo sprendimas, kuriuo panaikintas pirmosios instancijos sprendimas ir priimtas naujas sprendimas ieškinį atmesti, naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas tenkinti ieškinį dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo ir paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas patyrė 6,18 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Tenkinus ieškovės kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš atsakovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

Pagal CPK 93 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Kasatorė pateikė mokėjimo dokumentus, iš kurių matyti, kad už kasacinį skundą sumokėta 60 Eur žyminio mokesčio (t. 2, b. l. 117), todėl ši suma priteistina iš atsakovės (CPK 93, 98 straipsniai).

CPK 98 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad kasatorė 2015 m. liepos 22 d. už kasacinio skundo parengimą advokatei sumokėjo 800 Eur (t. 2, b. l. 148), šių išlaidų atlyginimą prašo priteisti iš atsakovės. Prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 8.12 punkte nurodyto dydžio, todėl priteistina iš atsakovės (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 31 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimą.

Priteisti ieškovei G. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės A. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) 60 (šešiasdešimt) Eur žyminio mokesčio ir 800 (aštuonis šimtus) Eur išlaidų už advokato pagalbą kasaciniame teisme.

Priteisti iš atsakovės A. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) 6,18 Eur (šešis Eur 18 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotoja – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752), įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Alė Bukavinienė

Egidijus Laužikas

Dalia Vasarienė