Dėl negyvenamųjų patalpų pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo, restitucijos taikymo ir nuostolių atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-271/2006

Procesinio sprendimo kategorijos: 114.3; 114.4; 114.8.3; 114.8.4; 114.9.3.2; 114.9.6.4 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdo Čaikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aloyzo Marčiulionio ir Broniaus Pupkovo,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. T. kasacinį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2005 m. gegužės 11 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. T. ieškinį atsakovams J. M. ir I. Martikonienės individualiai įmonei dėl negyvenamųjų patalpų pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo, restitucijos taikymo ir nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas R. T. prašė nutraukti jo ir J. ir I. Martikonių gėlių ir daržovių auginimo įmonės (šiuo metu – I. Martikonienės individuali įmonė) 2000 m. rugpjūčio 29 d. sudarytą nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį, taikyti restituciją, įpareigojant atsakovus J. M. ir I. Martikonienės IĮ grąžinti 130,46 kv. m patalpas, o ieškovą – 14 000 Lt, bei iš atsakovų ieškovui priteisti 13 500 Lt nuostolių atlyginimo. Ieškovas nurodė, kad jis (pardavėjas) su J. ir I. Martikonių gėlių ir daržovių auginimo įmone 2000 m. rugpjūčio 29 d. sudarė 130,46 kv. m parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį. Sandorio vertė – 50 000 Lt. Sutarties sudarymo dieną įmonė sumokėjo 14 000 Lt, o likusią dalį – 36 000 Lt – įsipareigojo sumokėti iki 2003 m. rugsėjo 1 d. Taip pat pirkėjas įsipareigojo mokėti 10 proc. dydžio metines palūkanas nuo įsiskolinimo sumos. Parduotuvė buvo perduota, tačiau atsakovai iki šiol neatsiskaitė. Ieškovas kreipėsi į teismą sužinojęs, kad atsakovai turi daugiau skolinių įsipareigojimų, o parduotuvė yra areštuota. Ieškovo teigimu, atsakovai iš esmės pažeidė sutartį, nes nesumokėjo apie 3/4 dalis sutartos kainos, todėl sutartis, vadovaujantis CK 6.217 straipsniu, turi būti nutraukta ir taikoma restitucija. Be to, iš atsakovų priteistina 10 proc. sutartinių metinių palūkanų nuo įsiskolinimo sumos už laikotarpį nuo 2000 m. rugpjūčio 29 d. iki 2004 m. birželio 29 d. – iš viso 13 500 Lt.

Atsakovai nurodė, kad jie ieškovui yra neskolingi. Pasirašant pirkimo-pardavimo sutartį ieškovas gavo iš atsakovų 14 000 Lt. Sutartyje buvo nurodyta, kad atsakovai iki 2003 m. rugsėjo 1d. turi sumokėti 36 000 Lt bei mokėti 10 proc. metinių palūkanų nuo įsiskolinimo sumos. Atsižvelgdami į tai, kad sutartinės palūkanos yra labai didelės, atsakovai 36 000 Lt tą pačią dieną (2000 m. rugpjūčio 29 d.) mokėjimo pavedimu sumokėjo ieškovui.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Ukmergės rajono apylinkės teismas 2005 m. gegužės 11 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui R. T. iš atsakovų J. M. ir I. Martikonienės individualios įmonės solidariai 5366,67 Lt palūkanų nuo 14 000 Lt sumos už laikotarpį nuo 2000 m. rugpjūčio 30 d. iki 2004 m. birželio 29 d., kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nustatė, kad 2000 m. rugpjūčio 29 d. pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovas R. T. pardavė, o J. ir I. Martikonių gėlių ir daržovių auginimo įmonė už 50 000 Lt nupirko parduotuvę, esančią (duomenys neskelbtini). Sutarties 2 punkte nurodyta, kad pardavėjas pasirašant sutartį gavo 14 000 Lt iš pirkėjo J. ir I. Martikonių gėlių ir daržovių auginimo įmonės. 36 000 Lt ir 10 procentų metinių palūkanų pirkėjas J. ir I. Martikonių gėlių ir daržovių auginimo įmonė pardavėjui R. T. įsipareigojo sumokėti iki 2003 m. rugsėjo 1 d. Ieškovas neneigė, kad 2000 m. rugpjūčio 29 d. mokėjimo pavedimu Nr. 2 į jo sąskaitą buvo pervesti 36 000 Lt, tačiau nurodė, kad 14 000 Lt iš šios sumos buvo sumokėta pasirašant parduotuvės pirkimo-pardavimo sutartį, o 20 000 Lt – pervesta kaip skola už parduotuvės nuomą nuo 1998 m. sausio 1 d. iki 2000 m. rugpjūčio 29 d. Ieškovas taip pat nurodė, kad 2000 Lt iš pervestų 36 000 Lt jis davęs atsakovams grynais pinigais smulkioms išlaidoms dokumentų tvarkymui. Atsakovai nurodė, kad su ieškovu nebuvo sudaryta jokių nuomos sutarčių, išskyrus 1999 m. balandžio 1 d. sutartį, kuri galiojo iki 2000 m. sausio 1 d., tačiau už nuomą pagal šią sutartį su ieškovu atsiskaityta. Teismas nustatė, kad 2000 m. rugpjūčio 29 d. mokėjimo pavedime Nr. 2, kuriuo į ieškovo R. T. sąskaitą buvo pervesta 36 000 Lt, nurodyta mokėjimo paskirtis – patalpų pirkimas. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad tarp jo ir atsakovų buvo nuomos santykiai (išskyrus atsakovų nurodytą nuomos sutartį) ir kad iš 36 000 Lt sumos 20 000 Lt atsakovai jam pervedė už patalpų nuomą. Teismas nurodė, kad nuomos sutartis ilgesniam kaip vienerių metų terminui turi būti rašytinės formos (1964 m. CK 298 straipsnio 1 dalis, CK 6.531 straipsnio 1 dalis). Iš 2000 m. gegužės 2 d. paskolos sutarties Nr. 20 teismas nustatė, kad atsakovai iš banko gavo 12 500 JAV dolerių (50 000 Lt) paskolą patalpoms, esančioms (duomenys neskelbtini), pirkti. Iš šių įrodymų viseto teismas padarė išvadą, kad mokėjimo pavedimu Nr. 2 atsakovų pervesta į ieškovo sąskaitą banke 36 000 Lt suma turėjo tikslinę paskirtį ir buvo skirta atsiskaitymui pagal 2000 m. rugpjūčio 29 d. parduotuvės pirkimo-pardavimo sutartį. Pagal 2000 m. rugpjūčio 29 d. pirkimo-pardavimo sutarties 2 punktą ieškovas pasirašant sutartį gavo iš pirkėjo J. ir I. Martikonių gėlių ir daržovių auginimo įmonės 14 000 Lt. Atsakovų teigimu, jie 14 000 Lt ieškovui sumokėjo grynais pinigais prieš pasirašant pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovo teigimu, atsakovai jokių pinigų nemokėjo, išskyrus mokėjimo pavedimu Nr. 2 pervestus 36 000 Lt. Teismas nurodė, kad pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 sausio 4 d. nutarimo Nr. 8 „Dėl individualių (personalinių) įmonių ir ūkinių bendrijų buhalterinės apskaitos“ 1.2 punktą visos ūkinės operacijos turėjo būti pagrįstos juridinę galią turinčiais dokumentais. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 10 straipsnio 2, 5 dalyse buvo nurodyta, kad apskaitos dokumentuose būtina nurodyti privalomus rekvizitus, tarp jų asmenų, atlikusių ūkinę operaciją ir atsakingų už jos atlikimą bei teisingą įforminimą, pareigas, vardus, pavardes, parašus, o Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausančios įmonės išrašytas apskaitos dokumentas, kuriame nėra privalomų visų rekvizitų, neturi juridinės galios. Teismas nustatė, kad atsakovo buhalterinės apskaitos dokumentuose nėra duomenų apie 14 000 Lt sumokėjimą ieškovui. J. ir I. Martikonių įmonės kasos išlaidų orderyje Nr. 346 nurodyta, kad 14 000 Lt išduodama R. T. už patalpų pirkimą, tačiau nėra būtino šio dokumento rekvizito – gavusio pinigus asmens parašo. Teismas padarė išvadą, kad 14 000 Lt, nurodytų kasos išlaidų orderyje Nr. 346, nebuvo 2000 m. rugpjūčio 29 d. išmokėti iš įmonės kasos. Nustatęs, kad atsakovai mokėjimo pavedimu Nr. 2 pervedė į ieškovo sąskaitą banke 36 000 Lt, o parduotuvės kaina buvo nustatyta 50 000 Lt, teismas pripažino, kad atsakovai liko skolingi ieškovui 14 000 Lt. Teismo nuomone, neatsiskaitymo faktą patvirtina ir tai, kad atsakovas neturi jokių pakvitavimų apie sumokėtą visą kainą už parduotuvę, be to, 2004 m. birželio 21 d. nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše yra nurodyta J. ir I. Martikonių įmonės skola už įsigytą turtą. Teismas nepripažino leistinu įrodymu ieškovo R. T. pateikto jo iniciatyva slapta 2004 m. lapkričio 25 d. padaryto garso įrašo, kuriame, pasak ieškovo, atsakovai iš esmės pripažįsta skolą. Pagal CPK 177 straipsnio 3 dalį įrodinėjimo priemonėmis taip pat gali būti nuotraukos, vaizdo bei garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų. Teismas nurodė, kad garso įrašas buvo padarytas jau prasidėjus bylos nagrinėjimui, atsakovų privačiose patalpose. Tokiomis aplinkybėmis panaudojus garso įrašymo techniką surinkti įrodymai pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nepripažįstami leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2004). Nustatęs, kad atsakovai ieškovui pagal pirkimo-pardavimo sutartį liko skolingi 14 000 Lt, teismas nepripažino, kad tai yra esminis sutarties sąlygų pažeidimas. Teismo teigimu, atsakovai, kaip verslininkai, nenumatė ir negalėjo protingai numatyti, kad negalės laiku atsiskaityti su ieškovu (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Be to, CK 6.217 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai sutarties įvykdymo terminas praleistas, nukentėjusioji šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis neįvykdo sutarties per papildomai nustatytą terminą. Ieškovas atsakovams nebuvo nurodęs papildomo termino sutarčiai įvykdyti, todėl teismas konstatavo, kad parduotuvės pirkimo-pardavimo sutartis negali būti nutraukta CK 6.217 straipsnio pagrindu. Kadangi ieškovas nepareiškė reikalavimo priteisti iš atsakovų nesumokėtą dalį kainos už nupirktas parduotuvės patalpas, tai teismas, nors ir nustatęs faktą, kad atsakovai ieškovui skolingi 14 000 Lt, tačiau negalėdamas peržengti byloje pareikštų reikalavimų (CPK 265 straipsnio 2 dalis), šios sumos ieškovui nepriteisė, nurodydamas, kad dėl šio reikalavimo gali būti pareikštas savarankiškas ieškinys. Teismas ieškovo reikalavimą priteisti 10 proc. dydžio sutartines metines palūkanas tenkino iš dalies ir priteisė palūkanas nuo nesumokėtos 14 000 Lt sumos – iš viso 5366,67 Lt.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo R. T. ir atsakovų J. M. ir I. Martikonienės IĮ apeliacinius skundus, atsakovų apeliacinį skundą patenkino, o ieškovo – atmetė, Ukmergės rajono apylinkės teismo 2005 m. gegužės 11 d. sprendimą pakeitė: sprendimo dalį, kuria iš atsakovų J. M. ir I. Martikonienės individualios įmonės priteista solidariai 5366,67 Lt palūkanų, panaikino ir šią ieškinio dalį atmetė; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovas R. T. ir J. ir I. Martikonienės individuali įmonė 2000 m. rugpjūčio 29 d. sudarė nekilnojamojo turto – parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas pardavė, o atsakovai nupirko pastatą už 50 000 Lt, kuriuos ieškovas iš atsakovo gavo dalimis: 14 000 Lt gavo pasirašant sutartį, o 36 000 Lt atsakovai pervedė į ieškovo nurodytą sąskaitą, nors pagal sutarties 2 punktą 36 000 Lt atsakovai turėjo sumokėti iki 2003 m. rugsėjo 1 d., mokėdami 10 procentų metinių palūkanų nuo sutarties sudarymo dienos iki skolos grąžinimo dienos. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovai 36 000 Lt skolą ieškovui pervedė sutarties pasirašymo dieną. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato aprobuotoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2004 išdėstytais garso įrašo, kaip leistinos įrodinėjimo priemonės, vertinimo kriterijais, ieškovo pateikto garso įrašo pagrįstai nepripažino leistina įrodinėjimo priemone. Be to, pirmosios instancijos teismas nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių liudytojo šaukimo tvarką, nes šaukimas A. B. buvo du kartus siunčiamas ieškovo nurodytu darbo vietos adresu, tačiau šaukiamas asmuo buvo išvykęs. Ieškovas, manydamas, kad liudytojo A. B. parodymai galėjo patvirtinti ieškinio reikalavimų pagrįstumą patvirtinančias aplinkybes, turėjo teisę prašyti teismą leisti jam savo iniciatyva ir sąskaita įteikti šaukimą šiam liudytojui. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatinėjo 14 000 Lt išmokėjimo iš įmonės kasos faktą, nes byloje esanti notaro patvirtinta 2000 m. rugpjūčio 29 d. parduotuvės pirkimo-pardavimo sutartis yra pakankamas įrodymas, jog ieškovas R. T. gavo iš J. ir I. Martikonių gėlių ir daržovių auginimo įmonės 14 000 Lt, kurie jam buvo sumokėti sutarties pasirašymo metu (Sutarties 2 punktas). Nustačiusi, kad J. ir I. Martikonių gėlių ir daržovių auginimo įmonė laiku atsiskaitė su ieškovu, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovui iš atsakovų 5366,67 Lt palūkanų, dėl to šią sprendimo dalį panaikino ir atitinkamą ieškinio dalį atmetė. Tokiomis aplinkybėmis teisėjų kolegija atmetė kaip nepagrįstus ieškovo argumentus, susijusius su ginčijamų patalpų pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimu, kai kita šalis sutarties neįvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas R. T. prašo Ukmergės rajono apylinkės teismo 2005 m. gegužės 11 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 13 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai ieškovo pateikto garso įrašo nepagrįstai nepripažino leistina įrodinėjimo priemone (CPK 177 straipsnio 3 dalis). Garso įrašas atitinka visus įrodymų leistinumo kriterijus, kurie yra išdėstyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1406/2002. Ši nutartis yra nurodyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo aprobuotoje ir nustatyta tvarka paskelbtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2004.

2. Apylinkės teismas neapklausė kaip liudytojo A. B., kuris galėjo patvirtinti arba paneigti šiai bylai reikšmingas aplinkybes.

3. Teismai pažeidė įrodymų, susijusių su atsiskaitymu pagal negyvenamųjų patalpų pirkimo-pardavimo sutartį, tyrimo ir vertinimo taisykles (CPK 3 straipsnio 1 dalį, 176 straipsnio 1 dalį, 177 straipsnio 1, 3 dalis, 180 straipsnį, 181 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 5 punktą, 187, 196 straipsnius, 197 straipsnio 2 dalį, 270 straipsnio 4 dalies 3 punktą, CK 298 straipsnį, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį). Teismai nenurodė argumentų, kuriais remdamiesi atmetė įrodymus, patvirtinančius ieškinyje nurodytas aplinkybes, netinkamai vertino faktinius duomenis. Nebuvo atsižvelgta į tai, kad duomenys apie atsakovų skolą už įsigytą butą atsakovų iniciatyva buvo įtraukti į nekilnojamojo turto registrą 2000 m. gruodžio mėnesį, t. y. jau po to, kai atsakovai teigia atsiskaitę su ieškovu. Šie duomenys nėra nuginčyti.

4. Apylinkės teismas netinkamai aiškino CK 6.217 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4, 5 punktus, kuriuose įtvirtintos sąlygos, kurioms esant pripažįstama, kad sutarties pažeidimas buvo esminis ir šalis turi teisę sutartį nutraukti. Ieškovas negavo iš atsakovų to, ką tikėjosi gauti pagal sutartį, ir neturi pagrindo tikėtis, kad sutartis bus įvykdyta ateityje. Šios aplinkybės pagal CK 6.217 straipsnio nuostatas reiškia esminį sutarties pažeidimą. Be to, teismas, nurodydamas, kad ieškovas privalėjo nustatyti papildomą terminą prievolei įvykdyti, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.217 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas. Pagal CK 6.217 straipsnio 3 dalį teisė nustatyti papildomą terminą yra siejama su vienašaliu sandorio nutraukimu, o to paties straipsnio 4 dalyje įtvirtinta teisė nutraukti sutartį teismo keliu neribojama jokių išankstinių procedūrų.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai J. M. ir I. Martikonienės individuali įmonė prašo kasacinį skundą atmesti. Atsakovų teigimu, kasaciniame skunde nenurodyta argumentų, pagal CPK 360 straipsnį sudarančių pagrindą panaikinti skundžiamus teismų sprendimą bei nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Teismai tinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas. Vertindami ieškovo pateiktą garso įrašą, teismai, remdamiesi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos išaiškinimu 2004 m. vasario 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2004, pagrįstai konstatavo, kad toks įrodymas neatitinka leistinumo kriterijų, nes įrašas padarytas pažeidžiant įstatymus (slapta, be atsakovų sutikimo, prasidėjus bylos nagrinėjimui). Teismai taip pat pagrįstai, kasatoriui nenurodžius teisingo adreso, atsisakė pakartotinai kviesti kaip liudytoją A. B. Kadangi kasatorius neįrodė, kad pirkimo-pardavimo sutartis buvo iš esmės pažeista, teismai neturėjo pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimą sutartį nutraukti.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2000 m. rugpjūčio 29 d. ieškovas R. T. ir J. ir I. Martikonių gėlių ir daržovių auginimo įmonė sudarė parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį. Parduotuvės kaina sutartyje nurodyta 50 000 Lt. Atsakovai 2000 m. rugpjūčio 29 d. mokėjimo pavedimu Nr. 2 į ieškovo sąskaitą pervedė 36 000 Lt, o 14 000 Lt liko skolingi, todėl pagal Sutarties 2 punktą privalo mokėti 10 proc. metines palūkanas nuo nesumokėtos sumos. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovai už įsigytą pastatą atsiskaitė, sumokėdami ieškovui 50 000 Lt dalimis: 14 000 Lt ieškovas gavo pasirašant sutartį, o 36 000 Lt atsakovai pervedė į ieškovo nurodytą sąskaitą.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis skundas tenkintinas. Ukmergės rajono apylinkės teismo 2005 m. gegužės 11 d. sprendimas ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 13 d. nutartis naikintini dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, pažeidimo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Ukmergės rajono apylinkės teismas pripažino neįrodyta ieškovo ieškinyje nurodytą aplinkybę, kad atsakovai neįvykdė dalies prievolės, atsiradusios iš 2000 m. rugpjūčio 29 d. parduotuvės patalpų pirkimo-pardavimo sutarties. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, tenkindama atsakovų apeliacinį skundą, konstatavo, kad atsakovai visiškai įvykdė prievolę, nes ieškovui sumokėjo visą pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytą pinigų sumą (parduotuvės patalpų kainą). Šių išvadų negalima pripažinti pagrįstomis, nes ir pirmosios instancijos teismas, ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tirdami ir vertindami įrodymus, pažeidė CPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą civilinėse bylose.

Dėl įrodinėjimo pareigų paskirstymo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo

Pirmosios instancijos teismas ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija rėmėsi CPK 178 straipsnyje suformuluota bendra įrodinėjimo taisykle, pagal kurią ieškovas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, atsakovas – atsiliepimo į ieškinį faktinį pagrindą. Ieškovas savo ieškinį grindžia 2000 m. rugpjūčio 29 d. notaro patvirtinta parduotuvės patalpų pirkimo-pardavimo sutartimi, kurioje užfiksuota, kad parduotuvė parduodama už 50 000 Lt, iš kurių 14 000 Lt pirkėjai pardavėjui sumoka iš karto (pasirašant sutartį), likusius 36 000 Lt įsipareigoja sumokėti iki 2003 m. rugsėjo 1 d., mokant už šią skolą 10 procentų metinių palūkanų. Notaro patvirtinta pirkimo-pardavimo sutartis yra oficialus rašytinis įrodymas (prima facie). Pagal CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatas aplinkybės, nurodytos oficialiame rašytiniame įrodyme (prima facie), laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais, išskyrus liudytojų parodymus. Taigi ieškovas savo reikalavimą pagrindė prima facie įrodymu. Pareiga paneigti šiame oficialiame dokumente užfiksuotus duomenis pagal CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatų prasmę tenka atsakovams.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija savo išvadą, kad atsakovai visiškai atsiskaitė su ieškovu, grindė 2000 m. rugpjūčio 29 d. AB Lietuvos žemės ūkio banko Ukmergės skyriaus mokėjimo pavedimu Nr. 2, kuriame nurodyta, kad 36 000 Lt pervedama ieškovui R. T. už patalpų pirkimą. Šis rašytinis įrodymas nėra oficialus (prima facie) rašytinis įrodymas. Vertinant šį įrodymą reikia aiškintis, kodėl atsakovai pasirašė pirmiau minėtą oficialų rašytinį įrodymą, kodėl 2000 m. gruodžio 4 d. nekilnojamojo turto registre įregistravo parduotuvės patalpų pirkimo-pardavimo sutartį su įsiskolinimu už įsigytą turtą, kodėl vedė derybas su ieškovu dėl atsiskaitymo ir t. t. Be to, reikia aiškintis, ar, esant tiksliniam banko kreditui pirkti patalpas (duomenys neskelbtini), atsakovai mokėjimo pavedime galėjo nurodyti kitokią mokėjimo paskirtį. Kasacinio teismo teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad pagal 1996 m. rugsėjo 24 d. Nekilnojamojo turto registro įstatymo Nr. I-1539 4 straipsnį visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, t. y. šiame įstatyme įtvirtinta nekilnojamojo turto registro duomenų tikrumo prezumpcija. Pagal CPK 182 straipsnio 4 punkto nuostatas aplinkybių, preziumuojamų pagal įstatymus ir nepaneigtų bendra tvarka, nereikia įrodinėti. Atsakovai šių duomenų įstatymų nustatyta tvarka nenuginčijo.

Minėtomis įrodinėjimo taisyklėmis teismas nesivadovavo, nors privalėjo vadovautis tirdamas ir vertindamas įrodymus. Šių taisyklių pažeidimas yra esminis, nes dėl to galėjo būti priimti nepagrįsti teismo sprendimas ir teisėjų kolegijos nutartis (CPK 346 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

CPK 177 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią įrodinėjimo priemonėmis gali būti nuotraukos, vaizdo bei garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų. Teismai, remdamiesi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/200, ieškovo pateiktą garso įrašą pripažino neleistinu įrodymu. Ukmergės rajono apylinkės teismas nurodė, kad ieškovas, slaptai panaudojęs garso įrašymo techniką atsakovo privačioje valdoje, kai jau buvo prasidėjęs teismo procesas pagal ieškovo ieškinį atsakovams dėl pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo, pažeidė įstatymus, saugančius atsakovų privatumą. Kasacinio teismo teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio nuostatos saugo žmogaus teisę į privatų gyvenimą. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Kita vertus, teismas, nagrinėdamas bylą, kiekvienu konkrečiu atveju turi tirti garso įrašo padarymo aplinkybes, aiškintis, kuriam tikslui, kur, koks įrašas buvo daromas ir kaip jis naudojamas. Garso įrašo darymas parduotuvės patalpose, kurias pasirinko abi šalys deryboms dėl taikos sutarties sąlygų, ir šio įrašo paskelbimas teismo posėdyje, siekiant nustatyti tiesą civilinėje byloje, nepripažintinas atsakovų privataus gyvenimo neliečiamumo principo pažeidimu. Pažymėtina dar ir tai, kad šiose derybose dėl taikos sutarties sudarymo dalyvavo ne tik civilinio ginčo šalys, bet ir jų advokatai bei kiti asmenys. Nustatinėjant asmens privatumo neliečiamumo pažeidimą reikia išsiaiškinti, ar asmuo, kuris remiasi šios jo teisės pažeidimu, nepiktnaudžiauja šia teise, ar jis nesielgia nesąžiningai. Nustačius, kad asmuo elgiasi nesąžiningai ir tokį savo elgesį bando slėpti privatumo apsaugos motyvais, teismas gali atsisakyti ginti jo privatumo teisę ir nepripažinti, kad vienos šalies be kitos šalies sutikimo padarytas derybų įrašas pažeidžia to asmens teises į privatumą. Dviejų privačių asmenų civilinio ginčo aplinkybės nelaikytinos šių asmenų privataus gyvenimo aplinkybėmis, jeigu jos naudojamos to ginčo teisingam teisiškai reikšmingų aplinkybių nustatymui, kai šalys savo noru dalyvauja tokiose derybose jų bendru sutikimu pasirinktoje vietoje ir dalyvaujant kitiems asmenims. Tokiais atvejais garso įrašas pripažintinas leistina įrodinėjimo priemone, nes ji padaryta nepažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtinto žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo principo. Kasatoriaus teiginys, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė praktika šiuo klausimu yra nevienoda, yra teisingas tik iš dalies. Ji ir negali būti vienoda, nes garso įrašo, kaip įrodinėjimo priemonės, leistinumo klausimas sprendžiamas kiekvienoje konkrečioje byloje remiantis konkrečiomis toje byloje nustatytomis aplinkybėmis. Ukmergės rajono apylinkės teismas ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nenustatė tokių aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų padaryti išvadą, kad garso įrašas buvo padarytas pažeidžiant įstatymus. Be to, teismai nenurodė pažeistų įstatymų.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad skolos pripažinimas per derybas dėl taikos sutarties, kuri nebuvo pasirašyta, turi būti vertinamas kaip šalies pripažintas faktas, kurio nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnio 5 punktas). Pirma, šalys taikos sutarties šioje byloje nepasirašė ir jos teismui nepateikė. Antra, faktus, šalies pripažintus ne procesiniuose dokumentuose (laiškuose, raštuose valstybės ir savivaldybių institucijoms, garso įrašuose ir kt.), reikia vertinti pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles kartu su kitais civilinėje byloje esančiais įrodymais. CPK 182 straipsnio 5 punkte įtvirtintą šalies faktų pripažinimo taisyklę reikia vertinti sistemiškai su CPK 187 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagal kurias teismas gali laikyti šalies pripažintą faktą nustatytu, jeigu įsitikina, kad toks pripažinimas atitinka kitas bylos aplinkybes ir nėra faktą pripažinusios šalies dirbtinai pareikštas dėl apgaulės, smurto, grasinimo, suklydimo ar siekiant nuslėpti tiesą.

Dėl liudytojo Artūro Blinstrubo iškvietimo į teismo posėdį

Ukmergės rajono apylinkės teismas 2005 m. sausio 5 d. nutartimi patenkino ieškovo atstovės prašymą iškviesti ir apklausti liudytoją A. B., kuris dalyvavo šalių derybose dėl taikos sutarties sudarymo. A. B. į teismo posėdžius neatvyko, nes jam nebuvo įteikti teismo šaukimai atvykti į teismo posėdį. 2005 m. kovo 2 d. pirmosios instancijos teismo posėdyje teismas priėmė žodinę nemotyvuotą nutartį nekviesti liudytojo A. B. į teismo posėdį. Tokia teismo nutartis pripažintina neteisėta, nes nekonstatuotas įrodymų pakankamumas civilinėje byloje (CPK 196 straipsnis). A. B. parodymai gali būti bylai ypač reikšmingi sprendžiant garso įrašo, kaip įrodinėjimo priemonės, leistinumo klausimą ir vertinant šiame įrodyme esančius duomenis. Ieškovas apeliaciniame skunde pakartotinai prašė iškviesti ir apklausti liudytoją A. B., įteikiant jam šaukimą į teismo posėdį per antstolį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šį apelianto prašymą atmetė, nurodydama, kad liudytojas negali patvirtinti naujų aplinkybių. Ši apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nutartis neatitinka CPK 314 straipsnio nuostatų. CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, bet tame pačiame įstatyme yra nurodytos dvi išimtys, priklausančios nuo civilinės bylos šalių objektyvios galimybės pateikti rodymus pirmosios instancijos teisme. Tokios išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau, priėmus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir paaiškėjus, kad neužteko įrodymų kurioms nors svarbioms bylos aplinkybėms nustatyti. Šioje byloje buvo abi sąlygos, dėl kurių reikėjo tenkinti apelianto prašymą. Apylinkės teismas nepagrįstai atsisakė iškviesti į teismo posėdį liudytoją, nes byloje nebuvo surinkta pakankamai įrodymų. Iš esmės atmetus ieškovo ieškinį, atsirado papildomų įrodymų, netirtų pirmosios instancijos teismo posėdyje, pateikimo būtinybė. Taigi apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apelianto prašymą iškviesti ir apklausti liudytoją A. B., pažeidė CPK 314 straipsnio nuostatas.

Įrodinėjimo taisyklių pažeidimas yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nutartį. Teisėjų kolegija ne tik nepašalino pirmosios instancijos teismo padarytų CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, pažeidimų, bet ir pati padarė šių taisyklių pažeidimus. Byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes nustatyti pirmiau nurodyti esminiai proceso teisės normų pažeidimai.

Dėl kitų kasaciniame skunde nurodytų CPK normų taikymo kasacinio teismo teisėjų kolegija nepasisako, nes skunde paminėtų normų taikymą lemia pirmiau nurodytų CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, aiškinimas ir taikymas.

CK 6.217 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, suteikianti sutarties šalims teisę nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, į ką reikia atsižvelgti nustatant, sutarties pažeidimas yra esminis ar ne. CK 6.217 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad sutarties įvykdymo termino praleidimo atveju nukentėjusi šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis neįvykdo sutarties per papildomai nustatytą terminą. CK 6.218 straipsnyje nustatytos nukentėjusios šalies vienašališko sutarties nutraukimo sąlygos. Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai taip pat gali būti nustatyti pačioje sutartyje (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Esant CK 6.217 straipsnio 1 dalyje nurodytam esminiam sutarties pažeidimui, nukentėjusi šalis, laikydamasi CK 6.218 straipsnyje nurodytų sąlygų, gali sutartį nutraukti vienašališkai, nesikreipdama į teismą. Teismo tvarka nutraukiant sutartį dėl jos esminio pažeidimo, CK 6.217 straipsnio 3 dalyje ir 6.218 straipsnyje nurodytų sąlygų nebūtina laikytis, nes ieškinio pareiškimo priėmimas nagrinėti teisme, pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme tvarka, bylos nagrinėjimo teisme iš esmės stadijos ir teismo sprendimo (nutarties) pagrįstumo kontrolės formos yra pakankama sutarties šalių lygiateisiškumo, bendradarbiavimo, sutarčių laisvės, neleistinumo piktnaudžiauti teise principų įgyvendinimo garantija.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 360 straipsniu,

n u t a r i a :

Ukmergės rajono apylinkės teismo 2005 m. gegužės 11 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 13 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Ukmergės rajono apylinkės teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Romualdas Čaika

Aloyzas Marčiulionis

Bronius Pupkovas