Dėl teisių pripažinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-420/2012 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-45-3-00443-2011-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

30.2; 30.10

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. U. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 16 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. N. (J. N.) ieškinį atsakovui V. U. dėl teisių pripažinimo, institucija, byloje teikianti išvadą, – Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Švenčionių rajono agentūra.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovui nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas ribojasi su Juodyno ežeru, nuosavybės teise priklausančiu atsakovui. Ieškovas jam priklausančiame sklype ir ant atsakovui priklausančio ežero ketina statyti du pontoninius lieptus, todėl ieškovas 2011 m. kovo 21 d. kreipėsi į atsakovą, prašydamas duoti sutikimą lieptams statyti. Prašyme ieškovas nurodė aplinkybes dėl norimų statyti lieptų, pateikė parengtą projektą, jo nuosavybės teises į žemės sklypą patvirtinantį dokumentą. Tačiau atsakovas 2011 m. kovo 24 d. pranešimu atsisakė duoti sutikimą motyvuodamas tuo, kad savininko teisė valdyti ir naudoti jam priklausančią nuosavybę ir ja disponuoti savo nuožiūra yra absoliuti.

Ieškovas 2011 m. gegužės 11 d. kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti neteisėtu atsakovo atsisakymą dėl ieškovo prašomų statyti ir naudoti dviejų pontoninių lieptų pagal parengtą projektą atsakovui nuosavybės teise priklausančio Juodyno ežero pakrantėje, besiribojančioje su ieškovui nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu; pripažinti ieškovui teisę be atsakovo sutikimo statyti ir naudoti du pontoninius lieptus pagal parengtą projektą atsakovui nuosavybės teise priklausančio Juodyno ežero pakrantėje. Ieškovo nuomone, toks atsakovo atsisakymas duoti sutikimą yra formalus ir nemotyvuotas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Švenčionių rajono apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu patvirtinto STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ VII dalies 2 lentelės 19 punkto nuostatą lieptui statyti turi būti vandens telkinio naudotojo sutikimas, tačiau šiuo įsakymu patvirtintas Statybos techninis reglamentas buvo pakeistas aplinkos ministro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu, pagal kurio reglamentavimą neliko reikalavimo turėti vandens telkinio naudotojo sutikimą. Taigi teismas netenkino ieškinio tuo pagrindu, kad bylos nagrinėjimo metu pasikeitė liepto statybos reglamentavimas, kuris ir turi būti taikomas statybos metu. Teismas pažymėjo, kad net ir ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimas šioje byloje neturėtų kokios nors teisinės reikšmės, nes neliko reikalavimo turėti vandens telkinio naudotojo sutikimą dėl vandens telkinio dalyje numatomo statyti ir naudoti nesudėtingo statinio. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovui priklauso miškų ūkio paskirties žemė. Tačiau pagal ieškovo paaiškinimus jis planuoja statyti lieptus dėl kitos paskirties – poilsio. Kadangi lieptų statyba nesusijusi su miškų ūkio veikla, tai jų statyba miško žemėje draudžiama. Teismas ieškinio netenkino ir tuo pagrindu, kad ieškovas siekia statyti lieptus atsakovui priklausančiame ežere, bet jis negali būti statytojas Statybos įstatymo prasme, nes nėra ežero ar jo dalies savininkas, valdytojas ar naudotojas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. kovo 16 d. sprendimu tenkino ieškovo apeliacinį skundą, Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują – ieškinį tenkino. Kolegija laikė byloje nustatytas šias aplinkybes: ieškovas yra žemės sklypo, ribojančio su atsakovui nuosavybės teise priklausančiu Juodyno ežeru, savininkas; jis siekė šio ežero pakrantėje ir ant ežero statyti du pontoninius lieptus, todėl pagal tuo metu galiojusį reglamentavimą kreipėsi į atsakovą su prašymu duoti sutikimą, tačiau šis atsisakė. Kolegija pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu pasikeitė liepto statybos teisinis reglamentavimas (pakeitimai įsigaliojo 2011 m. liepos 24 d.), todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesilaikė lex retro non agit principo. Pirmosios instancijos teismas ieškinio netenkino dėl to, kad nauja Statybos techninio reglamento redakcija turi būti taikoma statybos metu, o joje nėra reikalavimo liepto statybai turėti vandens telkinio naudotojo sutikimą dėl vandens telkinio dalyje numatomo statyti ir naudoti nesudėtingo statinio. Kolegija tokią pirmosios instancijos teismo išvadą pripažino prieštaraujančia bendrajam teisės principui. Tiek šalių kilusio ginčo, tiek ieškinio teismui pateikimo metu galiojo aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu patvirtintas STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“, pagal kurį lieptų statybai būtinas sutikimas, todėl vėlesni jo pakeitimai ginčo santykiams negali būti taikomi.

Kolegija pripažino nepagrįstu ir teismo motyvą, kad ieškovo pontoniniai lieptai bus statomi miškų ūkio paskirties žemėje. Pagal byloje esančio pontoninių lieptų statybos techninio projekto duomenis kolegija nustatė, kad lieptai suprojektuoti vandens telkinio (Juodyno ežero) ir jo apsaugos juostos zonoje – lieptai bus įrengiami 0,3–0,35 m atstumu iki vandens, o kita lieptų dalis plūduriuos vandenyje. Kolegija pažymėjo, kad paviršinėje vandens telkinio apsaugos zonos dalyje draudžiama tam tikra ūkinė veikla (Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnis, Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 XXIX skyriuje „Vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos“), tačiau nėra draudimo statyti lieptus. Dėl to kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovas lieptus ketina statyti miškų ūkio paskirties žemės sklype, kuriame statybos, nesusijusios su miškų ūkio veikla, negalimos. Kolegija nesutiko ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas negali būti statytojas Statybos įstatymo prasme, nes nėra ežero savininkas, valdytojas ar naudotojas. Teismui tenkinus ieškinį ir sprendimu pripažinus ieškovui teisę statyti du pontoninius lieptus atsakovo ežere, ieškovas galėtų būti statytojas Statybos įstatymo prasme.

Kolegija pažymėjo, kad atsakovas atsisakė duoti sutikimą lieptams statyti iš esmės nurodydamas tik vieną motyvą, kad jo nuosavybės teisė į ežerą yra absoliuti. Dėl to vadovaudamasi Konstitucijos 23 straipsnio, CK 4.37 straipsnio 1 dalies nuostata, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2007; 2009 m. vasario 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2009, išaiškinimais nurodė, kad tokia teisė nėra absoliuti. Lieptų statyba iš esmės nedraudžiama veikla, tik valstybė nustatė griežtus šios veiklos reikalavimus. Asmens, siekiančio statyti lieptą vandens telkinyje, pareiga gauti to vandens telkinio savininko sutikimą negali būti aiškinama kaip suteikianti vandens telkinio savininkui absoliučią, nekvestionuojamą teisę atsisakyti duoti tokį sutikimą. Kolegijos vertinimu, formalus ir nemotyvuotas atsakovo atsisakymas neproporcingai ir be pakankamo pagrindo suvaržo ieškovo teisę statyti lieptą. Dėl to atsakovo atsisakymą pripažino neteisėtu ir leido ieškovui be atsakovo sutikimo statyti ir naudoti du pontoninius lieptus Juodyno ežere.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 16 d. sprendimą ir palikti galioti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl teisės normų, reglamentuojančių asmens teisę būti statytoju, netinkamo aiškinimo ir taikymo. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, todėl netinkamai taikė Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatą ir pripažino ieškovui teisę būti statytoju teismo sprendimo pagrindu. Kasatoriaus nuomone, toks teismo padarytas teisės normos išaiškinimas suponuoja išvadą, kad asmuo turi teisę statyti statinius svetimame žemės sklype, neturėdamas teisių į žemės sklypą, be šio žemės sklypo savininko sutikimo, o šio sklypo savininkas, nesutikdamas duoti tokį sutikimą, privalo motyvuoti tokį atsisakymą. Pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą statytojo teisė gali būti įgyvendinama, kai statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudojasi kitais įstatyme nustatytais pagrindais. Ši norma yra imperatyvioji, kituose įstatymuose išimčių statytojo teisei įgyvendinti nenustatyta. Byloje ginčas kilo dėl to, kad ieškovas siekia pastatyti pontoninius lieptus dviejuose žemės sklypuose – ieškovui priklausančiame miškų ūkio paskirties žemės sklype ir kasatoriui nuosavybės teise priklausančiame vandens telkinio paskirties žemės sklype. Kasatoriaus nuomone, vandens telkinyje statytojo teisę gali įgyvendinti tik šio telkinio savininkas, todėl kasatoriui atsisakant duoti sutikimą ieškovo, kaip statytojo, teisė nėra ir negali būti pažeidžiama, nes jis apskirtai tokios neturi. Kitoks statytojo teisės aiškinimas pažeistų Konstitucijos 23 straipsnyje nustatytą nuosavybės neliečiamumo principą ir CK 4.39, 4.93 straipsnių, pagal kuriuos nuosavybės teisė gali būti apribota tik paties savininko valia arba įstatyme nustatytais atvejais, nuostatas.

2. Dėl Miškų įstatymo nuostatų netinkamo aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pagal projektą ieškovas planuoja statyti lieptus vandens telkinio ir jo apsaugos zonoje, todėl taikytinos Saugomų teritorijų įstatymo ir specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų nuostatos ir neturi reikšmės aplinkybė, jog ieškovui priklauso miškų ūkio paskirties žemės sklypas. Kasatorius pažymi, kad pagal Miškų ūkio įstatymo nuostatas nenustatyta išimčių miškų ūkio paskirties žemėje statyti su miškų ūkio veikla nesusijusių statinių. Taigi veikla ieškovui priklausančioje miškų ūkio paskirties žemėje turi atitikti Miškų įstatymo nuostatas, todėl teismas nepagrįstai nurodė, kad Miškų įstatymo nuostatos šalių ginčui netaikytinos. Ieškovo sklypas yra prie kasatoriui priklausančio vandens telkinio, todėl net ir jo dalis, patenkanti į vandens telkinio apsaugos zoną ir pakrantės apsaugos juostą, yra miškų ūkio paskirties, todėl ir šiai daliai turi būti taikomos Miškų įstatymo nuostatos. Kasatoriaus nuomone, Saugomų teritorijų nuostatos šiuo atveju turi būti taikomos kartu su Miškų įstatymo nuostatomis ir Miškų įstatymas šiuo atveju laikytinas specialiuoju įstatymu Saugomų teritorijų įstatymo atžvilgiu, nes Miškų įstatyme nustatytas specialus būtent miško žemės apsaugos režimas. Kasatorius pažymi, kad lieptų, skirtų poilsio tikslams, statyba miško žemėje negalima pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies ir 10 straipsnio 2 dalies nuostatas.

3. Dėl teismų praktikos kaimyninio sklypo savininko teisių apsaugos ir gynimo statybos proceso metu klausimu taikymo ginčo santykiams. Kasatorius nurodo, kad kasacinio teismo konstatuota, jog kaimyninio žemės sklypo savininkas neprivalo motyvuoti savo atsisakymo duoti sutikimą statyti statinius mažesniu nei norminiuose teisės aktuose nustatytu atstumtu iki gretimo sklypo ribos, o statytojas pagal bendrąją taisyklę negali tokio atsisakymo ginčyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010). Kasatoriaus nuomone, jeigu tokios praktikos laikomasi esant ginčui tarp kaimyninių žemės sklypų, tai tokia taisyklė turėtų būti taikoma ir tuo atveju, kai prašoma statybos leidimo kaimyniniame žemės sklype, nes šiuo atveju neišlaikomi normatyviniai atstumai iki sklypo ribos ir užstatomas kaimyninis sklypas. Taip yra pažeidžiamos ir suvaržomos gretimo sklypo savininko nuosavybės teisės.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas motyvams dėl nuosavybės teisių įgyvendinimo proporcingumo, nuosavybės teisių absoliutumo pagrįsti vadovavosi išaiškinimais kasacinio teismo bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2007; 2009 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2009, kuriose teismas pasisakė dėl servituto ir bendrosios dalinės nuosavybės teisių įgyvendinimo. Kasatorius pažymi, kad šios bylos ratio decidendi skiriasi iš esmės – ieškovas ir kasatorius nėra bendraturčiai, ieškovas neturi kokių nors teisių, tarp jų ir statytojo, į kasatoriui nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą (vandens telkinį), todėl ir taisyklės, nurodytos šiose nutartyse, ginčo atveju negali būti taikomos.

4. Dėl ginčo santykiui taikytinų teisės normų. Kasatorius teigia, kad neginčija apeliacinės instancijos teismo nuostatos, jog ginčui taikomos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-812 patvirtinto Statybos techninio reglamento nuostatos, galiojusios 2011 m. kovo 24 d. kreipimosi į kasatorių dėl sutikimo metu, tačiau, jo nuomone, šis motyvas neturi reikšmės nagrinėjamam ginčui. Priešingai, Reglamento,,Nesudėtingi statiniai“ redakcijoje, galiojusioje 2011 m. kovo 24 d., buvo nustatyta, kad liepto statybai būtinas vandens naudotojo sutikimas. Šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose toks reikalavimas perkeltas į Reglamento,,Statybą leidžiantys dokumentai“ nuostatas. Kasatorius, sistemiškai aiškindamas Reglamento nuostatas ir vadovaudamasis išaiškinimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010, teigia, kad imperatyvioji nuostata, jog gretimo sklypo savininkas neprivalo motyvuoti atsisakymo, taikytina ir statytojui, ketinančiam statyti lieptą vandens telkinyje.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl vandens telkinio savininko nuosavybės teisės absoliutumo ir netinkamo statybos įstatymo nuostatų aiškinimo ir taikymo. Ieškovas nurodo, kad kasatorius nepasisako ir neskundžia apeliacinės instancijos teismo motyvų dėl subjektinių teisių proporcingumo principo įgyvendinimo. Būtent šio principo svarbą akcentavo apeliacinės instancijos teismas ir pagrįstai konstatavo, kad formalus kasatoriaus atsisakymas duoti sutikimą ieškovui negali užtikrinti nuosavybės teisės proporcingumo principo tinkamo įgyvendinimo. Įstatyme nedraudžiama statyti lieptus, tačiau valstybė yra nustačiusi griežtus tokios veiklos reikalavimus. Įstatymo nuostata dėl pareigos asmeniui gauti vandens telkinio savininko sutikimą negali būti aiškinama kaip suteikianti vandens telkinio savininkui absoliučią nekvestionuojamą teisę atsisakyti duoti sutikimą. Ieškovas teigia, kad, bylos duomenis, kasatorius kitiems asmenims yra suteikęs teisę naudotis vandens telkinio dalimi lieptui įrengti. Ieškovas mano, kad kasatorius piktnaudžiauja turima nuosavybės teise į vandens telkinį ir nepagrįstai riboja ieškovo, kaip besiribojančio su vandens telkiniu žemės sklypų savininko teisę laikantis teisės aktų reikalavimų įsirengti du lieptus. Ieškovo nuomone, itin nedidelis kasatoriaus teisės į vandens telkinio naudojimą ribojimas neabejotinai užtikrintų vandens telkinio ir su juo besiribojančio žemės sklypų savininko, teisių ir interesų pusiausvyrą. Priešingu atveju būtų pažeidžiami bendrieji proporcingumo ir teisingumo principai, paneigiamos ieškovo teisės.

Pasisakydamas dėl kasacinio skundo argumento, kad ieškovas neturi statytojo teisės, ieškovas pažymi, jog jis siekia statyti nesudėtingus statinius svetimame žemės sklype. Ieškovo nuomone, kasatorius sutapatina abstrakčią teisę statyti statinius žemės sklype su vandens telkinyje galimomis nesudėtingomis statybomis. Esminę reikšmę ginčo išsprendimui turi tai, kad ieškovas siekia įsirengti lieptą ne paprastame žemės sklype, bet vandens telkinyje. Vandens telkinio savininko teisė nesutikti su ieškovo ketinimu nėra absoliuti ir šis kasatoriaus nesutikimas, ieškovo nuomone, gali būti ginčijamas kaip neproporcingai pažeidžiantis ieškovo teises. Teisė būti statytoju gali būti įgyvendinta teismo sprendimu ją pripažinus. Kasatoriaus atsisakymas turi būti protingai motyvuotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2007; 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civiline byloje Nr. 3K-3-651/2005). Iš esmės visa kasatoriaus pozicija sutapatinama su jo cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010, esančiais išaiškinimais, tačiau nagrinėjamu atveju jie negali būti taikomi, nes skiriasi nagrinėjamų bylų dalykas ir faktinės aplinkybės. Ieškovas pažymi, kad jis, prašydamas sutikimo, siekė su kasatoriumi bendradarbiauti ir siūlė savo pagalbą veisiant žuvis ežere arba sumokant konkretų piniginį atlygį. Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi proporcingumo principu ir kasatoriaus atsisakymą vertino kaip formalų.

2. Dėl netinkamo Miškų įstatymo nuostatų aiškinimo. Kasaciniame skunde formaliai teigiama, kad Miškų įstatyme nenustatyta išimčių statyti ne su miškų ūkio veikla susijusius statinius miškų ūkio paskirties žemėje. Ieškovas pažymi, kad jo suprojektuoti lieptai yra ne miško žemėje, bet vandens telkinio pakrantės apsaugos juostoje. Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio ir specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343, nuostatas nedraudžiama statyti lieptus. Ieškovo nuomone, Saugomų teritorijų įstatymas yra specialusis teisės aktas Miškų įstatymo atžvilgiu, todėl kasacinio skundo teiginiai, kad lieptai bus statomi miško žemėje, yra nepagrįsti.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie susiję su teisės aiškinimu ir taikymu reglamentuojant ginčo santykius.

Dėl teisės normų, reglamentuojančių asmens, nesančio žemės sklypo (vandens telkinio-ežero) savininku (valdytoju), teisės būti statytoju

Kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį keliami teisės normų, reglamentuojančių nesudėtingo inžinerinio statinio (pontoninių lieptų) statybą vandens telkinyje (ežere), kai statytojas nėra šio sklypo savininkas (valdytojas), taikymo klausimai. Teisėjų kolegija, atsakydama į šiuos kasacinio skundo argumentus, analizuoja teisės aktus, reglamentuojančius ginčo teisinius santykius.

Žemės įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, įgyvendinant žemės tvarkymo ir administravimo politiką, žemės santykiai reguliuojami taip, jog būtų sudarytos sąlygos tenkinti visuomenės, fizinių ir juridinių asmenų poreikius racionaliai naudoti žemę (....), apsaugoti žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teises. Vandens ūkio paskirties žemę sudaro pagal teritorijų planavimo dokumentus suformuoti valstybei ar kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausantys vandens telkiniai (Žemės įstatymo 27 straipsnis). Žemės įstatymo 27 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vandens telkinių naudojimą reglamentuoja Vandens įstatymas. Jo 8 straipsnyje apibūdinamos vandens naudotojų teisės ir pareigos: teisė naudoti vandens telkinį ir jame esantį vandenį įstatymų, kitų teisės aktų ir sutarčių nustatytomis sąlygomis; leisti kitiems asmenims naudoti vandens telkinį ir jame esantį vandenį, jeigu tai neprieštarauja įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams; nepažeisti kitų vandens naudotojų teisių ir teisėtų interesų ir pan. (Vandens įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1, 2, 7 ir kt. punktai). Vandens įstatymo 7 straipsnyje nustatytas teisinis pagrindas vandens telkiniams naudoti, t. y. pagrindas naudoti vandens telkinį yra nuosavybės teisė, taip pat šiuo ir kitais teisės aktais suteikta tokia teisė. Kasatorius, tapęs vandens telkinio savininku, negali be teisinio pagrindo riboti gretimo žemės sklypo savininko teisės naudotis vandens telkiniu. Bylos duomenimis, ieškovas (gretimo žemės sklypo savininkas) nesudėtingų statinių (pontoninių lieptų) statymą sieja su įstatyme suteiktos teisės naudotis vandens telkiniu įgyvendinimu. Saugomų teritorijų įstatyme, be kita ko, reglamentuotos paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir veiklos jose. Šio įstatymo 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad pakrantės apsaugos juostoje leidžiama statyti tiltus. Tilto – nesudėtingo inžinerinio statinio – statyba vykdoma pagal Statybos techninį reglamentą. Aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu patvirtinto STR 1.01.07:2010,,Nesudėtingi statiniai“ nuostatose nustatyta statytojo pareiga gauti vandens telkinio savininko (valdytojo) sutikimą dėl vandens telkinio dalyje numatomo statyti ir naudoti tilto (liepto). Teisėjų kolegijos požiūriu, ta aplinkybė, kad bylos nagrinėjimo metu STR 1.01.07:2010,,Nesudėtingi statiniai“ buvo pakeistas aplinkos ministro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu ir jame neliko nuostatos dėl vandens telkinio savininko (valdytojo) sutikimo gavimo, nagrinėjamu atveju iš esmės nekeičia statybos teisės įgyvendinimo galimybės. CK 4.39 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymo arba teismo sprendimu. Apeliacinės instancijos teismo konstatuota, kad ieškovas, siekdamas nedaug apriboti vandens telkinio savininko teises, statant nesudėtingus inžinerinius statinius – tiltus (pontoninius lieptus), pateikė savininkui parengtą projektą ir lieptų konstrukcinį apyrašą. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pateikti projektiniai dokumentai ir laiško atsakovui turinys atskleidžia lieptų konstrukcines ypatybes, lokalizacijos vietą, tikslus, kuriais siekiama statyti lieptus, ir galimybę atlyginti. Įvertinęs pateiktus duomenis, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad, leidžiant statyti pagal projektus numatytus lieptus, nėra pažeidžiamos kasatoriaus kaip vandens telkinio (ežero) savininko teisės. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad kasatoriaus atsisakymas duoti sutikimą lieptams statyti, motyvuojant absoliučia nuosavybės teise ir nepateikiant kitokių atsisakymo argumentų, varžo ieškovo teisę naudotis vandens telkiniu. Teismas nenustatė kasatoriaus nuosavybei neigiamo poveikio, kokį galėtų daryti pastatyti lieptai, be to, pažymėjo, kad planuojama statyba bus vykdoma vietoje, kurioje teisės aktais nedraudžiama tokių statinių statyba ir kurioje anksčiau yra buvę lieptai. Teismas taip pat pažymėjo, kad nurodyta statyba turi būti vykdoma griežtai laikantis teisės aktų reikalavimų. Vadovaudamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju ieškovas gali būti statytojas Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme, todėl nelaikytini pagrįstais kasacinio skundo argumentai, kad ieškovas, nebūdamas vandens telkinio – ežero ar jo dalies – savininkas, valdytojas ar naudotojas, negali toks būti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą ieškovas gali būti statytojas teismo sprendimo pagrindu.

Dėl Miškų įstatymo nuostatų taikymo ginčo teisiniams santykiams

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Miškų įstatymą, nes jame nenustatyta išimčių ne su miškų ūkio veikla susijusiems statiniams miškų ūkio paskirties žemėje statyti. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad teiginiai, jog lieptai bus statomi miško žemėje, nepagrįsti. Byloje pagal pontoninių lieptų statybos techninio projekto dokumentus nustatyta, kad lieptai suprojektuoti ežero ir jo apsaugos zonoje; techniniai brėžiniai patvirtina, kad lieptai bus įrengti 0,3–0,35 m iki vandens, likusi liepto dalis plūduriuos ant vandens. Ūkinė ir (ar) kitokia veikla, kuri ribojama vykdyti apsaugos zonose, yra nustatyta Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnyje ir Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Vyriausybės 1992 m. gegužės 22 d. nutarimu Nr. 343 XXIX skyriuje,,Vandens telkinių juostos ir zonos“. Nurodytuose teisės aktuose nėra draudimo statyti lieptus. Jau minėta, kad pagal Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalį pakrantės apsaugos juostoje leidžiama statyti tiltus, todėl remiantis tuo, kad aptarta, kasacinio skundo argumentai dėl galimo Miškų įstatymo nuostatų pažeidimo laikytini nepagrįstais. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors kasatorius įvardija apeliacinės instancijos teismo padarytą Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies ir 10 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimą, tačiau ginčo teisiniai santykiai nereglamentuojami kasatoriaus nurodomose teisės normose.

Dėl kasatoriaus nurodomos teismų praktikos taikymo ginčo teisiniams santykiams

Kasatorius, siekdamas pagrįsti savo nuosavybės teisės absoliutumo teiginius, nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2000 m. gruodžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje, priimtoje A. M., kt. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Kauno miesto valdyba, kt., bylos Nr. 3K-7-1209/2000. Pirmiau nurodytoje nutartyje kasacinis teismas nuosavybės teisės absoliutumo sąvoką aiškino teisminės gynybos prieinamumo prasme. Nurodytos bylos ratio decidendi skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, nes joje buvo sprendžiami nuosavybės teisės atkūrimo ir nuosavybės teise valdomo turto išpirkimo valstybės reikmėms klausimai, todėl tokia praktika netaikytina šioje byloje. Kasatorius taip pat nurodo, kad nagrinėjamu atveju teismas turėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. O., kt. v. V. B., kt., bylos Nr. 3K-7-230/2010, pateiktais išaiškinimais, kad gretimo sklypo savininkas apskirtai neprivalo motyvuoti savo atsisakymo duoti sutikimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės išaiškinimai kasatoriaus nurodomoje byloje negali būti taikomi nagrinėjamoje byloje, nes skiriasi nagrinėjamų bylų dalykas bei faktinės aplinkybės. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką turi vadovautis ne a priori, o atsižvelgdami į visų nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekstą, t. y. kasacinį skundą galima grįsti tik tokiais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse išdėstytais išaiškinimais, kurie suformuluoti bylose, savo faktinėmis aplinkybėmis analogiškose arba iš esmės panašiose į nagrinėjamos bylos aplinkybes. Vadovaudamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendime nurodė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. C. v. A. C., bylos Nr. 3K-3-234/2007; 2009 m. vasario 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Tranzit kontakt“ v. E. B., kt. bylos Nr. 3K-3-33/2009. Nors teismo nurodytų ir nagrinėjamos bylų faktinės aplinkybės netapačios (ginčai nurodytose bylose kilę dėl servituto nustatymo, bendrosios dalinės nuosavybės teisių įgyvendinimo), tačiau šiose nutartyse pateikti išaiškinimai dėl nuosavybės apsaugos, nuosavybės teisių įgyvendinimo proporcingumo aktualūs ir nagrinėjamoje byloje.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų ir yra teisiškai nereikšmingi.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatyto pagrindo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą.

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 24,95 Lt. Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

Netenkinus kasacinio skundo, ieškovo naudai iš kasatoriaus priteistinos ieškovo patirtos atstovimo išlaidos. Ieškovas pateikia duomenis, kad kasacinės instancijos teisme patyrė 2400 Lt atstovavimo išlaidų. Atsižvelgusi į bylos pobūdį, spręstų byloje klausimų sudėtingumą, advokatų kontoros teikiamų ieškovui teisinių paslaugų pastovumą, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio nuostatas, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, iš kasatoriaus ieškovo naudai priteistina 1400 Lt atstovavimo išlaidų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 96, 98 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo V. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovo J. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 1400 (vieną tūkstantį keturis šimtus) Lt atstovavimo išlaidų.

Priteisti iš atsakovo V. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 24,95 Lt (dvidešimt keturis litus 95 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Janina Januškienė

Algis Norkūnas