Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-7-288/2012

Teisminio proceso Nr. NESUTEIKTAS

Procesinio sprendimo kategorija 20.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Sigito Gurevičiaus (pranešėjas), Birutės Janavičiūtės, Algio Norkūno, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Janinos Stripeikienės ir Juozo Šerkšno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 6 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 4 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovui Vilniaus miesto 13-ajai metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijai dėl skolos priteisimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl teisės normų, nustatančių teisės akto galiojimo principus, pripažinus teisės aktą prieštaraujančiu įstatymui (CPK 3 straipsnio 4 dalis), aiškinimo ir taikymo.

Atsakovui suteikta naudotis 1,160 ha ploto valstybinis žemės sklypas (duomenys neskelbtini), metaliniams garažams statyti ir eksploatuoti; atsakovas šiuo žemės sklypu naudojosi iki 2006 m., o nuo 2006 m. – 1,039 ha ploto žemės sklypu. Ieškovas į bylą pateikė jo parengtas žemės nuomos mokesčio deklaracijas, iš kurių kildina atsakovo pareigą mokėti žemės nuomos mokestį 2003–2007 metų mokestiniais laikotarpiais pagal 4 procentų tarifą, 2008 metais nustatytas 1,5 procento žemės nuomos mokesčio tarifas, taip pat pritaikytas 0,5 šio mokesčio mažinimo koeficientas. Tokius skirtingus ieškovo skaičiavimus lėmė šiais mokestiniais laikotarpiais galiojusių jo paties priimtų norminių administracinių aktų – Valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklių, patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 01A-41-87, skirtingos redakcijos, kai iki 2008 m. vasario 13 d. metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijoms buvo nustatyta išimtis, taikant Taisyklių 4.2 punkte nustatytus tarifus, jas apmokestinant didesniu – 4 procentų tarifu nei kitas garažų statybos ir eksploatavimo bendrijas, kurioms buvo taikomas 1,5 procento tarifas. Ieškovo teigimu, atsakovas skolingas 34 381,50 Lt nuompinigių, skaičiuojant 4 procentų tarifu, bei 1222,78 Lt delspinigių už prievolės įvykdymo termino praleidimą, todėl prašė teismo priteisti iš atsakovo iš viso 35 604,28 Lt. Atsakovas, nesutikdamas su jam taikoma išimtimi, pateikė rašytinius įrodymus apie ginčo laikotarpiu 2003–2007 metais sumokėtą 20 361 Lt nuomos mokestį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2009 m. gegužės 6 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo 34 381,50 Lt skolos ir 121,78 Lt delspinigių, kitus ieškinio reikalavimus atmetė. Teismas sprendė, kad atsakovas nemokėjo skolos gera valia, todėl ją priteisė iš atsakovo. Teismas atmetė atsakovo argumentą, kad ieškovas, tvirtindamas žemės nuomos mokesčio tarifus, pažeidė konstitucinį asmenų lygybės įstatymui principą stacionarių garažų savininkų bendrijoms nustatydamas mažesnį nuomos mokesčio tarifą nei metalinių garažų savininkų bendrijoms; atmetė atsakovo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Vilniaus miesto tarybos 2003 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 01A-41-87 patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklių 4.2 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Teismui nekilo abejonių dėl šios teisės normos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nes metalinių garažų savininkas ir stacionaraus garažo savininkas nėra lygūs nuosavybės teisės valdomo objekto, kuriam eksploatuoti naudojamas valstybinis žemės sklypas, prasme. Metaliniai garažai yra laikini statiniai, Lietuvos Respublikos teisės aktuose, kurie reglamentuoja valstybinių žemės sklypų pardavimo ir nuomos sąlygas bei tvarką, nenustatyta galimybės įsigyti nuosavybėn ar išsinuomoti laikinų statinių, taip pat metalinių garažų, statybai ir eksploatavimui naudojamus žemės sklypus.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus, 2011 m. lapkričio 4 d. sprendimu tenkino atsakovo apeliacinį skundą ir panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl 34 381,50 Lt skolos ir 121,78 Lt delspinigių priteisimo ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija atsižvelgė į tai, kad dėl šioje byloje taikytino savivaldybės administracijos norminio akto bei juo patvirtintų Taisyklių atitinkamų nuostatų atitikties Konstitucijai yra priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-589-815/2010 ir jis įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2011 m. vasario 3 d. priėmus nutartį, kuria pakeista nurodyto teismo sprendimo dalis ir konstatuota, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. spalio 1 d. sprendimo Nr. 01A-41-87 „Dėl Valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklių tvirtinimo“ 4.3 punktas (2003 m. gruodžio 17 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo numatyta išimtis dėl metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijų, Valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklių, patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 01A-41-87 „Dėl Valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklių tvirtinimo“ 4.2 punktas (2003 m. gruodžio 17 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo numatyta išimtis dėl metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijų, bei 4.7 punktas (2003 m. spalio 1 d. redakcija) prieštaravo konstituciniams lygiateisiškumo ir teisinės valstybės principams, įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia imperatyvams (principams), įtvirtintiems Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1–4 punktuose, Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1–4 punktuose, taip pat savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo, veiklos skaidrumo ir žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principams, įtvirtintiems Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 5, 8 ir 9 punktuose. Dėl to kolegija pripažino pagrįstais atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimu tenkintų reikalavimų. Ji pažymėjo, kad nors pagal CPK 3 straipsnio 4 dalį norminis administracinis aktas (jo dalis) paprastai laikomi panaikintais nuo tos dienos, kurią oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu, o nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamų Sprendimo ir Taisyklių negaliojimo Valstybės žiniose paskelbtas 2011 m. vasario 12 d. (Nr. 18, publikacijos Nr. 861), tačiau, atsižvelgdama į teisinės valstybės principą, kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui, bei CPK 3 straipsnį, kolegija ginčo santykiams netaikė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. spalio 1 d. sprendimu patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklių 4.7 punkto.

Kolegija, įvertinusi atsakovo pateiktus įrodymus, kad jis iš viso ginčo laikotarpiu sumokėjo 20 361 Lt, ieškovo atstovės paaiškinimus, jog ši suma, skaičiuojant pagal mažesnį tarifą, yra visa suma, sumokėta už nurodytą laikotarpį, sprendė, kad nebuvo teisinio ir faktinio pagrindo priteisti nuomos mokesčio nepriemoką ir delspinigius.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 4 d. sprendimą, Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 6 d. sprendimo dalį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl administracinio teisės akto, pripažinto prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, galiojimo laiko atžvilgiu (CPK 3 straipsnio 4 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 3 straipsnio 4 dalies nuostatą, kad norminis administracinis aktas ar jo dalis laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kurią oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl tokio norminio akto ar jo dalies pripažinimo neteisėtu. Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2010 m. vasario 12 d. sprendimu, kuris įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2011 m. vasario 3 d. priėmus nutartį, iš dalies pakeičiančią šį sprendimą, buvo įvertinta ginčo norminio akto atitiktis Konstitucijai, tačiau apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į tai, jog teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nebuvo nurodyta Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 116 straipsnio 2 dalyje nustatytos išimties, jog teismas sprendime gali nustatyti, kad panaikintas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos. Dėl to teismas ginčo santykiams neteisėtai netaikė Valstybinės žemės nuomos mokesčių taisyklių nuostatų, nes pagal CPK 3 straipsnio 4 dalį ir ABTĮ 116 straipsnio 1 dalį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 3 d. nutartis negalioja atgaline data, o ginčo valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklių nuostatos dėl 4 proc. dydžio tarifo laikytinos panaikintomis nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, bet ne nuo panaikintų nuostatų priėmimo dienos.

Dėl CPK 185 straipsnio pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, įvertinus atsakovo pateiktus įrodymus bei ieškovo atstovės paaiškinimus, nebuvo teisinio ir faktinio pagrindo priteisti nuomos mokesčio nepriemoką ir delspinigius, yra nepagrįsta, padaryta pažeidus CPK 176, 185 straipsnius, nes pagal teismų praktiką vieno ar kito bylai reikšmingo fakto buvimas ar nebuvimas ir teisinis to fakto vertinimas gali būti konstatuojami tada, kai tokioms išvadoms pakanka byloje esančių įrodymų. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. spalio 1 d. sprendimu patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčių taisyklių 4.7 punkto nuostata, kuria laikinųjų metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijoms buvo nustatytas 4 procentų dydžio tarifas, galiojo iki 2008 m. vasario 13 d., akcentuotina, jog apeliacinės instancijos teismas nevertino, kad valstybinės žemės nuomos mokestis atsakovui buvo skaičiuojamas už 2003–2007 metus, kai Vilniaus miesto savivaldybė buvo įgijusi teisę apskaičiuoti mokestį, o 13-oji metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrija privalėjo sumokėti mokestį pagal ginčo teisės aktą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto 13-oji metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrija prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Jis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai vadovavosi įsiteisėjusia ir galutine Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 3 d. nutartimi, iš kurios motyvuojamosios dalies turinio matyti, jog administracinis teismas pasisakė ir vertino, kad ginčo norminis aktas prieštaravo konstituciniams principams, todėl negalėjo būti taikomas nuo jo priėmimo dienos.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasaciniame skunde iš esmės keliamas CPK 3 straipsnio 4 dalies ir Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 116 straipsnio aiškinimo ir taikymo klausimas, susijęs su pripažinto neteisėtu ir panaikintu administracinio akto teisinių padarinių galiojimu. Šį teisės klausimą išplėstinė teisėjų kolegija pripažįsta kasacinio nagrinėjimo dalyku ir dėl jo pasisako.

Dėl CPK 3 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo

Vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra principas, kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui. ABTĮ nustatytas žemesnės galios įstatymo lydimųjų aktų, taip pat savivaldybių institucijų išleistų teisės aktų patikros mechanizmas atitinka Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išdėstytą nuostatą, kad sukurtos teisinės galimybės teisme patikrinti tų teisės aktų (jų dalių) atitiktį Konstitucijai ir įstatymams, kurių atitikties Konstitucijai kontrolė Konstitucijoje nepriskirta Konstitucinio Teismo jurisdikcijai. ABTĮ 20 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo; ABTĮ 112 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą (1 dalis), o gavęs įsiteisėjusį administracinio teismo sprendimą dėl norminio akto, bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas atnaujina sustabdytos individualios bylos nagrinėjimą. Šios pirmiau nurodyto įstatymo nuostatos iš esmės atitinka CPK 3 straipsnio 4 dalį, kurioje įtvirtinta, kad teismas, nustatęs, jog teisės norminis aktas (ar jo dalis), kurio atitikties Konstitucijai ar įstatymams kontrolė nepriklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai, prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės teisės norminiam aktui, priimdamas sprendimą, neturi tokiu teisės aktu vadovautis. Dėl norminio teisės akto ar jo dalies atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam teisės aktui sprendžia administracinis teismas. Norminis administracinis aktas ar jo dalis laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kurią oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl tokio norminio akto ar jo dalies pripažinimo neteisėtu (CPK 3 straipsnio 4 dalis).

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas civilinio pobūdžio ginčas dėl skolos už valstybinės žemės sklypo nuomą priteisimo, tačiau klausimai taip pat susiję su ABTĮ taikymu, nes sprendžiamas administracinio teisės akto, pripažinto prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, galiojimo laiko atžvilgiu klausimas, t. y. byloje kilo ginčas dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 01A-41-87 patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklių, reglamentuojančių apmokėjimo už valstybinės žemės sklypo nuomą, taikymo atsakovui vadovaujantis konstituciniu asmens lygybės įstatymui principu. Dėl nurodytų Taisyklių atitinkamų nuostatų atitikties Konstitucijai yra priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-589-815/2010 ir šis sprendimas įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2011 m. vasario 3 d. priėmus nutartį, kuria taisyklių 4.2 punktas (2003 m. gruodžio 17 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo numatyta išimtis dėl metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijų, bei 4.7 punktas (2003 m. spalio 1 d. redakcija) prieštaravo konstituciniams lygiateisiškumo ir teisinės valstybės principams, įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia imperatyvams (principams), įtvirtintiems Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1–4 punktuose, Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1–4 punktuose, taip pat savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo, veiklos skaidrumo ir žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principams, įtvirtintiems Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 5, 8 ir 9 punktuose. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 3 straipsnio 4 dalimi, atsižvelgdamas į teisinės valstybės principą, ginčo santykiams netaikė teisės akto, prieštaraujančio aukštesnės galios teisės aktui (Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. spalio 1 d. sprendimu patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklių 4.7 punkto). Išplėstinė teisėjų kolegija sutinka su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada.

Vienas pagrindinių motyvų, atmetant ieškinį, buvo bendro pobūdžio taisyklė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo dėl norminio akto teisėtumo, priimto ABTĮ 116 straipsnio 1 dalies tvarka, galia yra nukreipta į ateitį, tačiau, atsižvelgiant į CK 5 straipsnyje įtvirtintus protingumo ir teisingumo bei teisinės valstybės principus, galimi atvejai, kai ši bendro pobūdžio taisyklė netaikytina sprendžiant ginčą konkrečioje byloje ir nustačius konkrečias aplinkybes. ABTĮ 116 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodo, kad šioje teisės normoje vartojama sąvoka „paprastai negali būti taikomas...“ nėra imperatyvaus pobūdžio, todėl galima daryti išvadą, jog yra galimos šios bendro pobūdžio taisyklės išimtys. Pagal administracinių teismų praktiką, atsižvelgiant į ABTĮ 111 ir 112 straipsnius, numatyta galimybė individualioje byloje revizuoti konkretaus norminio akto, kuris turi būti taikomas toje byloje, teisėtumą. Taigi, remiantis ABTĮ 116 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendro pobūdžio taisykle, kad galimos jos išimtys, kai nurodyta bendro pobūdžio taisyklė yra netaikoma, darytina išvada, jog kiekvienu atveju tai susiję su norminio teisės akto teisėtumo revizavimu teisme nagrinėjant individualią bylą. Priešingu atveju toks konkretaus norminio akto teisėtumo revizavimas netektų prasmės, nes norminio akto panaikinimas neturėtų jokių teisinių padarinių teisme nagrinėjamos individualios bylos baigčiai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje AB „Žemaitijos pienas” v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. A8-1690-05). Tokia pat praktika vadovaujasi bendrosios kompetencijos teismai bylose, kuriose sprendžiamas konkretaus norminio akto teisėtumo peržiūrėjimo klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija v. M. K., bylos Nr. 3K-3-486/2008), tačiau bendrosios kompetencijos teismų praktika yra nevienoda (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Klaipėdos vanduo“ v. UAB „Espersen Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-205/2012).

Išplėstinė teisėjų kolegija, siekdama suvienodinti esamą teismų praktiką šiuo klausimu ir atsižvelgdama į tai, kad Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. sausio 12 d. nutartimi šios civilinės bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki bus išnagrinėta administracinė byla dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos priimto teisės akto teisėtumo (T. 1, b. l. 133), Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2008 m. vasario 13 d. priėmė naują sprendimą Nr. 1-372, kuriuo pakeitė Tarybos 2003 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. 01A-41-87 „Dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio taisyklių tvirtinimo“ ir nurodė, jog jis neteko galios, remdamasi teismų nustatytomis aplinkybėmis, jog atsakovas ginčo laikotarpiu pagal Tarybos 2003 m. spalio 1 d. sprendimą vykdė pareigą mokėti žemės nuomos mokestį ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atitinkamai tarnybai pateikė valstybinės žemės nuomos mokesčių deklaracijas už 2003–2007 metus (T. 1, b. l. 16–25), todėl jo veiksmai nelaikytini prieštaraujantys teisės aktams, nes jis sumokėjo mokestį, apskaičiuotą pagal mažesnį tarifą, konstatuoja, kad šioje byloje yra pagrindas taikyti ABTĮ 116 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės išimtį ir pripažinti, jog ginčo norminis administracinis aktas laikomas panaikintu ir netaikytinas nuo jo priėmimo momento. Juolab kad nagrinėjamoje byloje yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, todėl, remiantis CPK 3 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią teismas privalo nagrinėti bylas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija, tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais teisės aktais; aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, darytina išvada, jog nagrinėjamoje byloje nesivadovaujama negaliojančiu teisės aktu.

Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos reikalavimas atsakovui sumokėti valstybinės žemės nuomos mokestį pagal didesnį tarifą iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 3 d. sprendimo, kuriuo buvo panaikintas norminis aktas, yra neteisėtas ir šiuo norminiu aktu nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo vadovautis sprendžiant klausimą dėl skolos priteisimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija, pasisakiusi dėl CPK 3 straipsnio 4 dalies ir ABTĮ 116 straipsnio aiškinimo ir pripažinusi teisėta bei pagrįsta apeliacinės instancijos teismo nutartį, nepasisako dėl kitų ieškovo kasacinio skundo argumentų dėl įrodymų vertinimo, nes jie tampa teisiškai nereikšmingi.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 11,25 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 11 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus ieškovo kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) 11,25 Lt (vienuolika litų 25 ct) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Sigitas Gurevičius

Birutė Janavičiūtė

Algis Norkūnas

Sigita Rudėnaitė

Janina Stripeikienė

Juozas Šerkšnas