Civilinė byla Nr. 3K-3-296/2008
Procesinio sprendimo kategorija 60
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „BTSK“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 26 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „BTSK“ ieškinį atsakovui UAB „Transidra“ dėl nuostolių atlyginimo; tretieji asmenys: UAB „If draudimas“, A. P.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas 2005 m. spalio 10 d. sudarė krovinio vežimo sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo pervežti krovinį iš Italijos į Lietuvą. Priimdamas iš sandėlio į automobilį siuntėjo kraunamą krovinį Italijoje 2005 m. spalio 12 d. atsakovo UAB „Transidra“ vairuotojas nepatikrino, ar teisingai nurodytas krovinio vietų skaičius, ženklinimas ir numeracija važtaraštyje, taip pat krovinio ir pakuotės išorinės būklės, o siuntėjas neužplombavo krovinio. Tą pačią dieną su pakrautu automobiliu vairuotojas iš sandėlio nuvyko į siuntėjo biurą, manydamas, kad pakrauta ne 211 dėžių, bet 199 dėžės, siuntėjui nurodė, kad pakrautos ne visos dėžės ir atsisakė priimti CMR važtaraštį bei kitus krovinio dokumentus. Automobilis su kroviniu liko muitinės komplekso teritorijoje. Siuntėjas 2005 m. spalio 13 d. atsisakė savo lėšomis iškrauti ir perskaičiuoti krovinį, vežėjo nurodymu užplombavo transporto priemonę, o atsakovo vairuotojas pasiėmė krovinio dokumentus, taip pat CMR važtaraštį, kuriame įrašė, kad dėl intensyvaus krovimo negalėjo suskaičiuoti (krovinio). Pristačius krovinį į Lietuvą, automobilio plomba buvo nepažeista, bet iškrovimo metu pastebėtos pažeistos dėžės, surašytas prekių priėmimo į sandėlį aktas. 2005 m. spalio 18 d. krovinys patikrintas dalyvaujant antstoliui, surašytas Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. FA-0008-05-139. Patikrinimo metu nustatyta, kad trūko 16 porų batų ir 4 rankinių, kurių vertė 11 573,79 Lt. Krovinio siuntėjas yra Italijos firma SP Trans, krovinio gavėjas – Rusijos bendrovė „Deltalink LLC“. Krovinio gavėjas 2005 m. lapkričio 9 d. dėl gauto krovinio trūkumo pareiškė pretenziją ieškovui, kuris 2005 m. lapkričio 21 d. tarpusavio skolų užskaitos aktu atlygino krovinio gavėjui nuostolius. Ieškovas 2005 m. lapkričio 9 d. pateikė atsakovui pretenziją dėl nuostolių atlyginimo, bet atsakovas atsisakė juos atlyginti. Taigi dėl prekių trūkumo ir patirtų nuostolių, kurie atsirado atlyginant prekių gavėjui padarytus nuostolius, ieškovas kreipėsi į teismą ir, remdamasis CMR konvencijos 9 straipsniu, 17 straipsnio 1 dalimi, 23 straipsnio 1, 2 dalimis, prašė priteisti iš atsakovo 12 399,79 Lt nuostolių, taip pat ieškovas prašė atnaujinti CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalyje nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą kaip praleistą dėl svarbių priežasčių.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Druskininkų miesto apylinkės teismas 2007 m. liepos 20 d. sprendimu ieškinį patenkino, priteisė ieškovui iš atsakovo 11 573,79 Lt nuostolių dėl krovinio trūkumo, 826 Lt išlaidų už antstolio darbą, iš viso – 12 399,79 Lt, 5669,99 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė valstybei iš atsakovo 36 Lt pašto išlaidų. Teismas sprendime nurodė, kad trečiasis asmuo A. P. CMR važtaraštį pasirašė 2005 m. spalio 12 d., todėl būtent tada krovinys perėjo vežėjo (atsakovo) dispozicijon. Teismas taip pat nurodė tai, kad atsakovo vairuotojas CMR važtaraštyje įrašė pastabą dėl krovinio kiekio, bet neįrašė pastabų dėl krovinio pakuočių, nors pagal CMR konvencijos 8 straipsnio 1 dalį privalėjo patikrinti ne tik krovinio vienetų skaičių, ženklinimą ir numeraciją, bet ir krovinio bei pakuotės išorinę būklę. Teismas akcentavo tai, kad, nesant CMR važtaraštyje vežėjo vairuotojo motyvuotų pastabų apie krovinio pakuotės trūkumus, preziumuojama, kad siuntėjas vežėjui perdavė tinkamos pakuotės krovinius, o šią prezumpciją privalo paneigti vežėjas (CMR konvencijos 9 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas nepaneigė nurodytos prezumpcijos, ir remdamasis CMR konvencijos 17 straipsniu, teismas padarė išvadą, kad nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, atsakovas atsako už krovinio dalies praradimą. Teismas nurodė, kad atsakovo vairuotojui kartu su CMR važtaraščiu buvo pateiktos sąskaitos „invoice“, kuriose buvo nurodyta gabenamų prekių vertė bei jų svoris. Dėl to, skaičiuojant kompensacijos už prarastą krovinį dydį, nėra pagrindo taikyti CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalyje nustatytų apribojimų. Teismas nurodė, kad atsakovas tinkamai nevykdė CMR konvencijoje įtvirtintų vežėjo pareigų, todėl ieškovas patyrė 11 573,79 Lt nuostolių. Ieškovo reikalavimas priteisti 826 Lt atlyginimą už antstolio darbą yra pagrįstas (CK 6.249 straipsnio 4 dalies 2 punktas, CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalis). Atsakovas prašė taikyti vienerių metų ieškinio senaties terminą ir ieškinį atmesti. Teismas nurodė, kad ieškovas, siekdamas apginti savo subjektines teises, veikė sąžiningai, atidžiai, nepažeisdamas vienerių metų ieškinio senaties termino kreipėsi į kitą teismą teisminės gynybos, pagrįstai tikėjosi, kad jo reikalavimai bus nagrinėjami Vilniaus miesto 1–ajame apylinkės teisme iškeltoje civilinėje byloje tarp tų pačių šalių, tuo pačiu pagrindu. Dėl to, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principais, teismas atnaujino vienerių metų ieškinio senaties terminą, kurį ieškovas praleido penkiolika dienų.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. lapkričio 26 d. sprendimu patenkino atsakovo apeliacinį skundą ir panaikino Druskininkų miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 20 d. sprendimo dalį, kuria priteista ieškovui iš atsakovo 12 399,79 Lt nuostolių ir bylinėjimosi išlaidos: atmetė ieškovo ieškinį atsakovui dėl 12 399,79 Lt priteisimo; paliko nepakeistą teismo sprendimo dalį, kuria atnaujintas vienerių metų ieškinio senaties terminas; priteisė valstybei iš ieškovo 36 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, o atsakovui – 1872 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo ir dėl ieškovo teisės reikalauti nuostolių atlyginimo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nepripažino pirmosios instancijos teismo argumentų, kad vežėjas krovinį priėmė 2005 m. spalio 12 d. ir krovinio trūkumas atsirado vežėjui netinkamai vykdant savo pareigas, pagrįstais. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad siuntėjas 2005 m. spalio 12 d. tik pakrovė krovinį į atsakovui priklausantį ir trečiojo asmens A. P. vairuojamą automobilį. Krovinio priėmimo data CMR važtaraštyje nenurodyta. Vilniaus apygardos teismas CMR važtaraščio 18 skiltyje vairuotojo įrašytą pastabą įvertino kaip pretenziją dėl krovinio pakuotės trūkumo ir nusprendė, kad krovinys pervežti priimtas 2005 m. spalio 13 d., kai jis buvo užplombuotas siuntėjo plomba ir vežėjo vairuotojui perduotas važtaraštis ir kiti krovinio dokumentai. Teismas padarė išvadą, kad siuntėjas, pakrovęs krovinį į automobilį, bet nepateikęs CMR važtaraščio, kitų krovinio dokumentų ir nesudaręs vežėjui sąlygų krovinio vietų skaičiui ar pakuotės būklei patikrinti, taip pat vėliau atsisakęs krovinį iškrauti ir perskaičiuoti, krovinį perdavė netinkamai bei pažeidė CMR konvencijos 11 straipsnio 1 dalį. Teismas pažymėjo, kad po pakrovimo kitą dieną išduotas CMR važtaraštis yra užpildytas nesilaikant CMR konvencijos 6 straipsnio reikalavimų, nes nenurodyti pridedami dokumentai, krovinio vertė ir krovinio perėmimo data. Įrodymų, kad plomba buvo pažeista, ar prekių trūkumas atsirado dėl vežėjo kaltės iki krovinio užplombavimo, nėra. Dėl to teismas padarė išvadą, kad pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies c punktą vežėjas (atsakovas) atleistinas nuo atsakomybės už vėliau nustatytą krovinio trūkumą, kuris faktiškai atsirado iki jo pakrovimo į vežėjo automobilį. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina nustatyti jos sąlygas (CK 6.246–6.248 straipsniai), bet jų šiuo atveju nėra. Dėl to Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovo nuostolius, neteisingai aiškino ir taikė CMR konvenciją, CK bei CPK. Atmetęs ieškovo reikalavimus dėl nuostolių atlyginimo, teismas nepasisakė dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, nes, jo nuomone, jie neturėjo reikšmės bylai teisingai išnagrinėti.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti rajono Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 18 d. sprendimą ir palikti galioti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 20 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė faktinę aplinkybę, kad krovinys pervežti priimtas 2005 m. spalio 13 d., kai jis buvo užplombuotas siuntėjo plomba ir vežėjo vairuotojui perduoti krovinio dokumentai. Kasatorius mano, kad vežėjas krovinį priėmė 2005 m. spalio 12 d., kai krovinys buvo pakrautas į automobilį ir išvežtas iš siuntėjo teritorijos. Dėl to kasatorius tvirtina, kad už krovinį vežėjas turėjo atsakyti nuo 2005 m. spalio 12 d., bet ne nuo 2005 m. spalio 13 d. Šį argumentą kasatorius grindžia tuo, kad CMR važtaraščio nesurašymas nereiškia to, jog vežimo sutartis nesudaryta, jai negalioja CMR konvencijos nuostatos ir vežėjas nepriėmė krovinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. birželio 15 d. nutarimo Nr. 31 „Dėl Lietuvos teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR)“ 24 punktas).
2. Vilniaus apygardos teismas netinkamai aiškino CMR konvencijos 8, 9 straipsnius, nes nesirėmė juose įtvirtinta prezumpcija dėl pakuotės išorės tinkamos būklės krovinio priėmimo metu, kai važtaraštyje nėra vežėjo pastabų. Kasatorius teigia, kad teismas neteisingai vertino vairuotojo įrašą apie pakuočių kiekį važtaraštyje kaip pastabą dėl krovinio ir jo pakuotės būklės, todėl padarė klaidingą išvadą, jog vežėjas neatsako už ieškovo patirtus nuostolius.
3. Padarydamas išvadą, kad vairuotojas neturėjo galimybės tinkamai priimti krovinio, siuntėjui neįvykdžius pareigos faktiškai pateikti krovinio dokumentus vežėjui, teismas netinkamai aiškino ir taikė CMR konvencijos 5, 11 straipsnius. Kasatoriaus manymu, tokia teismo išvada nepagrįsta, nes CMR konvencijos 11 straipsnyje nustatyta prie CMR važtaraščio pridedamų kitų dokumentų, bet ne važtaraščio išdavimo momentas ir subjektai, vežėjo vairuotojui buvo išduotas krovos lapas, taip pat CMR konvencijos 5 straipsnyje nenustatyta, kada ir kas turi pateikti CMR važtaraštį. Be to, kasatorius įsitikinęs, kad CMR važtaraščiu disponuoja vežėjas, todėl šiam pereina atsakomybė dėl krovinio. Galiausiai, kasatoriaus supratimu, važtaraščio neišdavimas netrukdo vežėjui tinkamai priimti krovinio, nes vežimo sutartis galioja ir be važtaraščio (CMR konvencijos 4 straipsnis).
4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies c punktą, negalėjo juo remtis ir jo pagrindu atleisti atsakovą nuo atsakomybės, nes nurodytoje teisės normoje reglamentuojama situacija, kai žala kroviniui padaroma pakrovimo, perkrovimo, sudėjimo ir iškrovimo metu arba dėl netinkamo sukrovimo, išdėstymo ar pritvirtinimo. Kasatoriaus teigimu, nagrinėjamoje byloje yra kitokia situacija, kai nuostoliai atsirado ne dėl krovinio kiekio trūkumo.
5. Teismas pažeidė CPK 176, 185 straipsnius, nes neišsamiai ir nevisapusiškai įvertino įrodymus, neįvertino siuntėjo 2005 m. spalio 17 d. paaiškinimo, kuriame atkreiptas dėmesys į tai, kad siuntėjas siūlė vežėjui prekes iškrauti vežėjo lėšomis. Dėl to, kasatoriaus tvirtinimu, teismas padarė neteisingą išvadą, jog siuntėjas nesudarė vežėjui sąlygų krovinio vietų skaičiui ir pakuotės būklei patikrinti.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius neteisingai aiškina CMR konvencijos nuostatas, susijusias su krovinio priėmimo vežti momento nustatymu ir vežėjo atsakomybės už krovinį pradžia. Atsakovo nuomone, krovinio priėmimas konstatuotinas tik tada, kai krovinys priimamas vežti, bet ne sandėliavimo iki vežimo ar kitais tikslais (CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalis; D. Ambrasienė, E. Sinkevičius „Vežėjo civilinė atsakomybė pagal Ženevos tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją ir jos priedus“, monografija, 2004, p. 29). Dėl to atsiliepime nesutinkama su kasatoriaus argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas netaikė CMR konvencijos ginčo šalių santykiams iki CMR važtaraščio pateikimo. Atsiliepime pabrėžiama tai, kad CMR konvencijoje krovinio priėmimas vežti siejamas su dviejų veiksmų atlikimu – krovinio pakrovimu ir pasirašymu važtaraštyje. Atsakovo manymu, apeliacinės instancijos teismas tinkamai nustatė, kad tik nuo to momento, kai krovinys buvo pakrautas ir vežėjas pasirašė CMR važtaraštyje, pradėjo galioti CMR konvencijos 17 straipsnyje nustatyta vežėjo atsakomybės prezumpcija. Atsakovas tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog krovinys vežti perduotas netinkamai, nes į automobilį pakrautas nepateikiant vežėjui CMR važtaraščio (t. y. pateikiant pavėluotai, po krovinio pakrovimo) ir nesudarytos vežėjui sąlygos krovinio vietų skaičiui krovimo metu patikrinti. Be to, atsakovo nuomone, vežėjas važtaraštyje įrašė išlygą, kad dėl intensyvaus krovimo nesuskaičiavo krovinio vietų skaičiaus ir nepatikrino pakuočių išorinės būklės, todėl neprisiėmė atsakomybės už gabenamo krovinio kiekį ir būklę. Atsakovas taip pat mano, kad nepriklausomai nuo to, kada krovinys buvo priimtas vežti, šio pervežimo metu galiojo važtaraštyje įrašytas įrašas, įrodantis tai, jog vežėjas neturėjo galimybės patikrinti gabenamo krovinio vietų skaičiaus ir išorinės būklės. Atsiliepime teigiama, kad krovinio plombavimas siuntėjo plomba yra teisiškai reikšmingas konkliudentinis veiksmas, parodantis siuntėjo valią prisiimti atsakomybę už tai, jog užplombuotas krovinys atitinka siuntėjo sandėliuose pakrautą krovinį. Atsiliepime pabrėžiama, kad kasatorius klaidingai nurodo, jog krovinį užplombavo vežėjas. Tai padarė siuntėjas.
Atsiliepime nesutinkama su kasatoriaus pozicija dėl vežėjo CMR važtaraštyje padarytos pastabos vertinimo. Atsakovas šį įrašą vertina kaip įrodantį vairuotojo negalėjimą apžiūrėti krovinį, bet ne konkrečius neatitikimus. Šios vežėjo pastabos turinio neginčija ir kasatorius, todėl atsakovas mano, kad ji yra galiojanti, tinkamai suformuluota ir įrodanti, kad vežėjas negalėjo įvertinti krovinio būklės dėl pagrįstų priežasčių.
Atsakovas taip pat nesutinka su trečiuoju kasacinio skundo argumentu, mano, kad atsakovo teiginys, jog CMR važtaraščio nepateikimas krovimo metu nekliudė vežėjui tinkamai priimti krovinio, nes jam įteiktas krovos lapas, neatitinka faktinių aplinkybių (byloje nepateikta krovos lapo). Dėl to, atsakovo įsitikinimu, teismas teisingai aiškino ir taikė CMR konvencijos 8 straipsnio 1 dalį, 11 straipsnio 1 dalį. Atsiliepime pažymima, kad nagrinėjamoje byloje vežėjas atsisakė vežti krovinį, kol jis nebus tinkamai perkrautas, ir sutiko vežti tik po to, kai siuntėjas sutiko transporto priemonės krovinių sekciją užplombuoti savo plomba. Be to, šioje byloje važtaraščio blanką pildė siuntėjas, todėl nėra pagrindo teigti, kad vežėjas turi prisiimti dalį atsakomybės dėl pavėluotai išduoto važtaraščio. Atsakovas laikosi nuomonės, kad jeigu yra surašytas krovinio važtaraštis, tai krovinio priėmimo vežti momentas nustatomas pagal važtaraščio pasirašymo momentą. Tik nesant tokio dokumento ar jį pripažinus negaliojančiu, svarstytinas krovinio priėmimo vežti kitu pagrindu ir pagal kitus dokumentus klausimas.
Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas apskųstame sprendime teisingai taikė CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies c punkte nustatytą vežėjo atleidimo nuo atsakomybės už krovinį pagrindą, pagal kurį vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės, jei krovinį paruošė, pakrovė, sudėjo ir iškrovė siuntėjas, gavėjas ar trečiasis asmuo, veikiantis siuntėjo ar gavėjo vardu (Monografija p. 69; teismų praktikos apžvalga, taikant CMR konvenciją, IX dalis). Nagrinėjamoje byloje buvo būtent taip. Be to, atsiliepime pažymima, kad šiuo atveju vežėjas nuo atsakomybės gali būti atleistas ir CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu, t. y. kai krovinys prarandamas ne dėl vežėjo, bet dėl juo disponuojančio asmens (šiuo atveju – siuntėjo) kaltės.
Atsakovas nurodo, kad penktasis kasatoriaus argumentas yra susijęs su faktinių aplinkybių nustatymu, todėl kasacinis teismas iš viso neturėtų nagrinėti. Atsiliepime tvirtinama, kad teismas nepažeidė CPK 185 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Be to, atsakovas akcentuoja tai, kad kasatorius neginčija teismo nustatytos aplinkybės, jog krovinio siuntėjas atsisakė krovinį perkrauti ir perskaičiuoti savo sąskaita ir jėgomis.
Atsakovas mano, kad jis nuo atsakomybės už krovinio trūkumus turėtų būti taip pat atleistas ir dėl to, kad įrodymai, susiję su trūkstamu krovinio kiekiu, yra prieštaringi, duomenys skirtingi. Be to, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalyje nustatytą vežėjo atsakomybės ribą, todėl neteisingai pasisakė dėl priteistinų nuostolių dydžio. Taip pat atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai buvo priteisęs kasatoriui išlaidas už antstolio surašytą faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, nes tai daryti nebuvo būtina ir tokie kasatoriaus patirti nuostoliai yra netiesioginiai (CK 6.249 straipsnio 4 dalies 2 punktas; CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalis).
konstatuoja:
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Iš kasacinio skundo matyti, kad kasatorius ginčija apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys dėl nuostolių priteisimo, bet neginčija teismo sprendimo dalies, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl vienerių metų ieškinio senaties termino atnaujinimo. Nagrinėjamoje byloje esminiai kasacinio skundo argumentai, turintys reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, yra susiję su materialiosios teisės normų – Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) normų, reglamentuojančių krovinio priėmimo vežti momento nustatymą (CMR konvencijos 9 straipsnio 1 dalis), krovinio ir pakuotės išorinės būklės patikrinimą (CMR konvencijos 8, 9 straipsniai), CMR važtaraščio ir kitų dokumentų išdavimą (CMR konvencijos 5, 11 straipsniai) bei vėžėjo atleidimą nuo atsakomybės (CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies c punktas), pažeidimu, taip pat įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, suformuluotų CPK 176–185 straipsniuose, taikymu.
Byloje iš tarptautinio krovinių pervežimo kilusiam ginčui taikytinos CMR konvencijos nuostatos, nes yra būtinas sąlygų šiai konvencijai taikyti visetas, t. y. buvo vežama kelių transporto priemone už užmokestį, krovinio išsiuntimo ir jo gavimo vieta buvo skirtingų valstybių teritorijose ir tiek krovinio išsiuntimo vietos, tiek krovinio gavimo vietos valstybės yra CMR konvencijos narės (Konvencijos 1 straipsnio 1 punktas). Be to, ir pačių ginčo šalių 2005 m. spalio 10 d. sudarytoje Krovinio vežimo sutartyje nustatyta, kad jos vadovaujasi CMR konvencijos, Civilinio kodekso nuostatomis bei sutarties sąlygomis.
Esminis klausimas byloje yra tai, nuo kurio momento prasideda vežėjo atsakomybė už krovinį ir kokiu būdu vežėjas turi fiksuoti krovinio ir pakuotės išorės trūkumus, kai siuntėjas perduoda jam krovinį. Vežėjo atsakomybė už krovinį prasideda nuo to momento, kai krovinys yra priimtas vežti, bet ne kitais tikslais. Krovinio priėmimo vežti momentas siejamas su CMR konvencijos 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta taisykle, kad važtaraštis yra ne tik vežimo sutarties sudarymo patvirtinimas, bet ir yra įrodymas, jog krovinys yra perėjęs vežėjo dispozicijon, iki tol, kol bus įrodyta priešingai. CMR konvencijos 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta kita taisyklė, kad jeigu vežėjas važtaraštyje neįrašo motyvuotų pastabų dėl krovinio ir pakuotės būklės, tai iki priešingo įrodymo laikoma krovinio ir pakuotės išorę priimant buvus tinkamos būklės bei krovinio vietų skaičių, žymėjimą ir numeraciją atitikus važtaraščio įrašus. Tai reiškia, kad vežėjo atsakomybės prezumpcija pradeda galioti nuo to momento, kai vežėjas, priėmęs krovinį, pasirašo CMR važtaraštyje, t. y. nuo krovinio priėmimo vežti momento iki perdavimo gavėjui momento (CMR 17 straipsnio 1 dalis). Taigi šioje materialiosios teisės normoje įtvirtinta teisinė prezumpcija, patvirtinanti krovinio perėjimo vežėjo dispozicijon faktą, ir teisinė prezumpcija, patvirtinanti tinkamos būklės krovinio ir pakuotės išorės perdavimą, bei taip pat nustatytas atsakomybės už krovinio praradimą ar jo sugadinimą atsiradimo momentas (CPK 182 straipsnio 4 punktas). Tačiau šios teisinės prezumpcijos yra nuginčijamos, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę įrodyti, kad yra priešingai negu preziumuojama įstatyme. Būtent atsakovas, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimus, ir remiasi teisine prezumpcija dėl krovinio perdavimo momento, t. y. kad jam atsakomybė už krovinį atsirado tik priėmus ir pasirašius važtaraštį bei užplombavus krovinį – 2005 m. spalio 13 d. 10 val. Ieškovas, pateikdamas įrodymus, siekia įrodyti, kad nurodyta teisinė prezumpcija apie krovinio perdavimo momentą neegzistuoja, kartu remiasi kita teisine prezumpcija, kad krovinio važtaraštyje nėra atsakovo motyvuotų pastabų dėl krovinio ir pakuotės būklės. Atsakovas ginčija šią prezumpciją, nurodydamas, kad jis pateikė motyvuotas pastabas dėl krovinio ir pakuotės išorės būklės. Teisėjų kolegija nesutinka su kasatoriaus teiginiu, kad važtaraštis yra laikomas prima facie įrodymu, nes, remiantis CPK 197 straipsnio 2 dalimi, tik dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų, neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią (CPK 185 straipsnio 2 dalis). Važtaraštis neatitinka nurodytų oficialaus dokumento požymių ir nėra prima facie įrodymas, bet CMR konvencijos 9 straipsnyje nustatytos teisinės prezumpcijos, t. y. viena iš aplinkybių, kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnio 4 punktas).
CMR konvencijos 4 straipsnyje įtvirtinta, kad važtaraščio nebuvimas, pametimas ar neteisingas užpildymas neturi įtakos nei sutarčiai, nei jos veikimui. Šiuo atveju taip pat taikomos CMR konvencijos nuostatos. Tai reiškia, kad ir nesant tinkamai surašyto CMR važtaraščio, bet perdavus krovinį laikoma, kad vežimo sutartis yra sudaryta. Važtaraščio nesurašymo ar netinkamo surašymo padarinys yra tai, kad krovinio gavėjas turi paneigti teisinę prezumpciją apie krovinio perdavimo momentą, įrodinėdamas, jog krovinys perduotas iki važtaraščio perdavimo vežėjui. Byloje nustatyta, kad CMR važtaraščio Nr. 005338 ketvirtojoje grafoje nenurodyta krovinio priėmimo data, tik nurodyta vieta, o važtaraščio 21 grafoje nurodyta važtaraščio surašymo data – 2005 m. spalio 12 d. – ir vežėjo pasirašyta. Dėl to, nesant visų bei tikslių važtaraščio duomenų, šioje byloje negalima taikyti teisinės prezumpcijos apie krovinio perėjimo vežėjo dispozicijon momentą. Šiuo atveju ieškovas turėjo įrodyti konkretų krovinio perdavimo momentą (CPK 182 straipsnio 4 punktas). Iš bylos duomenų matyti, kad kasatorius tai padarė.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad krovinys vežėjui perduotas 2005 m. spalio 12 d., jį pakrovus į vežėjo transporto priemonę siuntėjo sandėlio teritorijoje. Vežėjas ir trečiasis asmuo UAB „Transidra“ vairuotojas A. P. to neneigia. Vairuotojas tą pačią dieną su kroviniu išvyko iš siuntėjo teritorijos ir pateikė pretenziją tik dėl to, kad dėl intensyvaus krovimo darbų jis negalėjo tiksliai suskaičiuoti dėžių skaičiaus, krovimo metu jis nepastebėjo pažeistų dėžių. Tai patvirtina trečiojo asmens A. P. paaiškinimas (T. 1., b. l. 17). Dėl to vairuotojas nepasirašė krovinio dokumentų ir pareikalavo, kad siuntėjas perskaičiuotų dėžių kiekį. Siuntėjas už prekių perkrovimą pareikalavo sumokėti 600 eurų. Vežėjui 2005 m. spalio 13 d. atsisakius sumokėti už krovinio perkrovimą, vairuotojo reikalavimu krovinys buvo užplombuotas. Teisėjų kolegija nurodo, kad vežėjas tokiais veiksmais užtikrino ir prisiėmė riziką, jog krovinys ir jo pakuotė yra priimti tinkamos išorinės būklės. Be to, vairuotojas, krovinio užplombavimo metu paimdamas važtaraštį, krovinio iš naujo nepatiktino ir jį tokį pervežė. Taigi pirmosios instancijos teismas, laikydamasis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, suformuluotų CPK 176–185 straipsniuose, padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas įrodė, jog krovinys perduotas vežėjui 2005 m. spalio 12 d.
Pažymėtina, kad CMR konvencijoje nereglamentuojama krovinio pakrovimo ir iškrovimo procedūrų, todėl sutarties šalys gali dėl to susitarti, o nesant tokio susitarimo krovinio pakrovimas yra siuntėjo reikalas. Vežėjas tokiu atveju neįpareigotas tikrinti ir prižiūrėti, ar krovinys kraunamas tinkamai, nes pagal CMR konvencijos 8 straipsnio 1 punktą jis, priimdamas krovinį vežti, privalo patikrinti: a) ar teisingai nustatytas krovinio vietų skaičius, jo ženklinimas ar numeracija važtaraštyje; b) krovinio ir pakuotės išorinę būklę. Be to, CMR konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad visos vežėjo pastabos apie krovinio išorinę būklę ir pakuotę turi būti motyvuotai pagrįstos, t. y. motyvuojamosios pastabos turi būti glaustai išdėstytos – vežėjas negali apsiriboti tik nurodydamas atskirus defektus, bet taip pat turi aprašyti tai, kokiu būdu jis aptiko defektus, bei motyvuoti savo pastabas. Pažymėtina, kad ir ginčo šalių sudarytos vežimo sutarties 10 punkte užfiksuota, jog vežėjui priimant krovinį būtina patikrinti vietų skaičių ir numeraciją pagal gamintojų faktūras, privaloma tikrinti, ar nepažeistos pakuotės, visus trūkumus ir pažeidimus iškart įrašyti į CMR važtaraštį ir nedelsiant pranešti telefonu (T. 1, b. l. 14–15). Taigi, jei vežimo sutarties šalys nesusitarė kitaip, pakrovimo metu krovinys yra prižiūrimas jo siuntėjo, bet vežėjas turi galimybę, jei bus nustatyti krovinio ar pakuotės išorės defektai, kurie galėjo turėti įtakos krovinio sugadinimui, gintis, remdamasis CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies c punktu. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, vežėjo padarytą CMR važtaraščio 18 grafoje įrašą vertino taip, kad vairuotojas dėl vykusio intensyvaus krovimo negalėjo krovinio suskaičiuoti, kartu jo tinkamai priimti ir pateikė pretenziją dėl pakuotės būklės. Teisėjų kolegija su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada negali sutikti, nes iš CMR konvencijos 8 straipsnio 2 dalies ir 9 straipsnio 2 dalies matyti, kad vežėjas ne tik turi aiškiai užfiksuoti CMR važtaraštyje pastabas apie krovinio būklės neatitikimus, bet ir motyvuoti šias pastabas. Byloje nustatyta, kad trečiasis asmuo, CMR važtaraštyje įrašydamas pastabą „vyko intensyvus krovimas, nesuskaičiuoti negalėjau“, siekė nurodyti, jog dėl intensyvaus krovimo, jo nuomone, buvo pakrautos ne 211 dėžių, bet 199 dėžės. Taigi ši pastaba įrašyta dėl krovinio skaičiaus, bet ne dėl krovinio ir pakuotės išorinės būklės. Tokiu įrašu lieka nepaneigta CMR konvencijos 9 straipsnio 2 dalies prezumpcija, pagal kurią, jei vežėjas važtaraštyje neįrašo motyvuotų pastabų dėl krovinio ir pakuotės būklės, tai iki priešingo įrodymo laikoma, kad krovinio ir pakuotės išorė priėmimo metu buvo tinkamos būklės. Atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių šią teisinę prezumpciją. Pareigingas vežėjas, pastebėjęs krovinio ir pakuotės išorės pažeidimų, turėtų atsisakyti vežti krovinį arba padaryti atitinkamą žymą važtaraštyje. Tačiau vežėjas pateikė pretenziją tik dėl to, kad nesugebėjo suskaičiuoti krovinio vietų (dėžių; CMR konvencijos 6 straipsnio 1 dalies g punktas). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, atvežus krovinį siuntėjui, paaiškėjo, jog rastas dėžių kiekis atitinka jų kiekį, nurodytą krovinio dokumentuose. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad šiuo atveju, kai vežėjo vairuotojas CMR važtaraštyje nepadarė jokios žymos apie krovinio ir pakuotės pažeidimus, vežėjas negali būti atleidžiamas nuo atsakomybės už vėliau nustatytą krovinio trūkumą (CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies c punktas). Taigi darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė CMR konvencijos 9 straipsnio 2 dalyje nustatytą prezumpciją dėl krovinio ir pakuotės išorės būklės. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad trūkstami batai ir rankinės buvo išimti iš dėžių, jas praplėšus. Taigi vežėjo disponuojamo krovinio dalis prarasta ne dėl krovinio paruošimo, pakrovimo, sudėjimo ar supakavimo operacijų netinkamo atlikimo, bet dėl kitų priežasčių. Taip pat ir dėl šios priežasties nagrinėjamoje byloje netaikytinas CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies c punktas, kuriame nereglamentuojama situacija, kai krovinio dalis prarandama dėl kitų, su krovinio paruošimu, pakrovimu, sudėjimu arba iškrovimu nesusijusių aplinkybių.
Vadovaujantis CMR konvencijos 23 straipsnio 1 dalį, kai remiantis šios konvencijos nuostatomis, vežėjas privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl viso ar dalies krovinio praradimo, kompensacijos suma apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti. Taigi CMR konvencija krovinio vertę sieja su ta jo verte, kuri buvo nustatyta priimant krovinį vežti, t. y. su krovinio verte jo pervežimo priėmimo vietoje ir priėmimo momentu. Tačiau kompensacija negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio (CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalis). Pagal CMR konvencijos 24 straipsnį siuntėjas, jeigu apmokėtas sutartas užmokesčio už vežimą priedas, važtaraštyje gali nurodyti krovinio vertę, viršijančią ribą, nustatytą 23 straipsnio 3 punkte, ir šiuo atveju deklaruojama suma keičia šią ribą. Tai reiškia, kad jei šalys susitarė dėl papildomos krovinio vertės, numatė dėl to užmokesčio už vežimą priedą ir padarė apie tai žymą važtaraštyje, kompensacija už prarastą krovinį ar jo dalį gali viršyti CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punkte nustatytą maksimalią išieškotinos kompensacijos ribą. Taigi, kai sprendžiamas klausimas dėl prarasto krovinio ar jo dalies įvertinimo, turi būti vadovaujamasi ta suma, kuri įrašyta važtaraštyje arba sąskaitose–faktūrose, lydėjusiose krovinį. Sudarydamos pervežimo sutartį šalys žinojo, koks ir kokios vertės krovinys bus gabenamas, susitardamos dėl krovinio vertės, taip pat vežimo sutartyje susitarė, kad priimant krovinį būtina patikrinti vietų skaičiui ir numeraciją pagal gamintojų pateiktas sąskaitas–faktūras (angl. – invoice), kurias vežėjo vairuotojas gavo kartu su važtaraščiu (T. 1, b. l. 15; T. 2, b. l. 80–89). Šalių ginčo dėl krovinio vertės pirmosios instancijos teisme nebuvo. Taigi, remdamasis nurodytais įrodymais ir faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė prarasto krovinio vertę ir ieškovo patirtų nuostolių dydį – 11 573,79 Lt. Dėl to teisėjų kolegija atmeta atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, kuriais ginčijamas pirmosios instancijos teismo nustatytas nuostolių, ieškovo patirtų dėl krovinio dalies praradimo, dydis.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas remiasi CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalimi ir teigia, kad ieškovui negalima priteisti išlaidų, patirtų atlyginant antstoliui už faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo surašymą. Pagal nurodytą teisės normą taip pat turi būti kompensuojamas visas užmokestis už vežimą, muitų rinkliavas ir mokesčius bei kitos su krovinio vežimu susijusios išlaidos, jeigu prarastas visas krovinys, ir proporcingai nuostolio dydžiui, praradus dalį krovinio; kiti nuostoliai nekompensuojami. Šią nuostatą reikia aiškinti taip, kad nekompensuojami tik tokie nuostoliai, kurie nesusiję su vežimu. Sprendžiant klausimą, ar reikalaujamos priteisti sumos yra laikytinos kitomis su vežimu susijusiomis įmokomis, turi būti nustatomas tiesioginis priežastinis ryšys tarp netinkamo pervežimo įvykdymo ir krovinio siuntėjo ar gavėjo privalomai atliktų išlaidų. Jei yra tiesioginis priežastinis ryšys, tai laikytina, kad tai įmokos, susijusios su vežimu. Antstolis I. Gaidelis 2005 m. spalio 18 d. surašė Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriame konstatuotas krovinio trūkumas ir už kurio surašymą kasatorius antstoliui sumokėjo 826 Lt atlyginimą. Šiuo atveju antstolio atliktas faktinių aplinkybių konstatavimas buvo būtinas ir protingas, nes eliminavo bet kokią galimybę abejonėms dėl krovinio dalies dingimo fakto, rūšies ir kiekio kilti. Taigi kasatorius patyrė išlaidų, kurios patenka į nuostolių sudėtį (CK 6.249 straipsnio 4 dalies 2 punktu). Nustatydamas priežastinį ryšį tarp netinkamai įvykdyto vežimo ir kasatoriaus atliktų įmokų antstoliui pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad užmokestis antstoliui už faktinių aplinkybių konstatavimą yra susijęs su vežimu (CK 6.247 straipsnis). Dėl to teisėjų kolegija atmeta atsiliepimo į kasacinį skundą argumentą, kuriuo atsakovas ginčija ieškovo išlaidas, patirtas antstolio atlyginimui sumokėti.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino CMR konvencijos 5, 8, 9, 11, 17, 23, 24 straipsnius, CK 6.246–6.248 straipsnius, o pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė šias teisės normas, todėl apskųsta Vilniaus apygardos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas kasatoriaus ieškinys dėl 12 399,79 Lt priteisimo, naikintina, o atitinkama Druskininkų miesto apylinkės teismo sprendimo dalis paliktina galioti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Vadovaudamasi 93 straipsnio 1, 3 ir 4 dalimis teisėjų kolegija pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą apeliacinės instancijos teisme, valstybei iš atsakovo priteisiant 36 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, taip pat, patenkinusi kasacinį skundą, kasatoriui iš atsakovo priteisia 372 Lt žyminį mokestį už kasacinio skundo padavimą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio1, 3, 4 dalimis, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 18 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo UAB „BTSK“ ieškinys atsakovui UAB „Transidra“ dėl nuostolių atlyginimo, ir sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo panaikinti bei dėl šių dalių palikti galioti Druskininkų apylinkės teismo 2007 m. liepos 20 d. sprendimą.
Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 18 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš atsakovo UAB „Transidra“ (juridinio asmens kodas 152153468) 36 Lt (trisdešimt šešis litus) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti ieškovui UAB „BTSK“ (juridinio asmens kodas 126016799) iš atsakovo UAB „Transidra“ (juridinio asmens kodas 152153468) 372 Lt (tris šimtus septyniasdešimt du litus) žyminį mokestį už kasacinio skundo padavimą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai
Janina Stripeikienė
Egidijus Laužikas
Sigita Rudėnaitė
