Civilinė byla Nr. 3K-3-251/2008
Procesinio sprendimo kategorija 128.2 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. gegužės 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Januškienės ir Sigito Gurevičiaus,
sekretoriaujant Viktorijai Valienei,
dalyvaujant: pareiškėjai A. J., pareiškėjos atstovei advokatei A. P., suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovei A. M.–B., suinteresuotiems asmenims: K. I. B., M. R. (M. R.), S. C., S. R., V. Ž. (V. Ž.), J. S.,
žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos A. J. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo; suinteresuoti asmenys: Vilniaus miesto savivaldybės administracija, G. T., K. I. B., V. K., M. R. (M. R.), I. R. (I. R.), K. R., N. R. R., N. R., S. C., S. R., V. Ž. (V. Ž.), T. G., J. S.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Pareiškėja prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos seneliui M. Š., mirusiam 1950 m. vasario 10 d. Lenkijoje, nuosavybės teisėmis priklausantys pastatai Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas – (duomenys neskelbtini), aprašyti 1945 m. liepos 10 d. palikto turto aprašyme NV147, sovietinės valdžios buvo neteisėtai nusavinti, remiantis Valstybinės gyvenamųjų namų valdybos 1949 m. balandžio 19 d. pažyma, Vilniaus miesto Tarybų rajono Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto komisijos 1949 m. gruodžio 25 d. išvada bei Vilniaus miesto Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto protokoliniu 1950 m. birželio 9 d. sprendimu, buvusiam turto savininkui tinkamai nekompensuojant turto vertės, kaip tai buvo nustatyta Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Vyriausybės ir Lenkijos tautinio išsivadavimo komiteto dėl lietuvių evakavimo iš Lenkijos teritorijos ir Lenkijos piliečių evakavimo iš Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos teritorijos 1944 m. rugsėjo 22 d. Susitarimo 6 punkte. Pareiškėja nurodė, kad jos senelis M. Š. gyveno Lenkijoje nuo 1946 m. balandžio 30 d. iki mirties 1950 m. vasario 10 d., ten išvyko, siekdamas išvengti tremties į Sibirą; seneliui priklausantys pastatai 1945 m. liepos 10 d. palikto turto aprašymo bei Susitarimo 7 punkto pagrindu turėjo būti perduoti saugoti valstybei, tačiau pareiškėjos senelis už šį sovietų valdžios institucijoms saugoti paliktą turtą negavo Susitarimo 6 punkte nustatytos kompensacijos nei Lenkijoje, nei Lietuvoje. Tai rodo, kad 1949–1950 metais, įregistruojant valstybės nuosavybėn pareiškėjos senelio nekilnojamąjį turtą, šis buvo neteisėtai nusavintas. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytinas nuosavybės teisėms į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkurti.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė
Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi civilinė byla nutraukta; teismas sprendė, kad pareiškimas nenagrinėtinas teismo (CPK 293 straipsnio 1 punktas, 444, 445 straipsniai). Teismas nustatė, kad byloje yra visi būtini dokumentai, patvirtinantys M. Š. turto perėjimo valstybės nuosavybėn pagrindą. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2005 m. vasario 28 d. sprendimu atsisakė atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į ginčo gyvenamąjį namą su rūsiu, tačiau nenustatė, kad trūksta dokumentų nuosavybės teisėms atkurti. Dėl to faktas, ar pastatai buvo neteisėtai nusavinti, kai yra visi tai patvirtinantys dokumentai, negali būti nustatomas teismo. Teismas taip pat pažymėjo, kad pirmiau nurodyto Vilniaus miesto savivaldybės sprendimo teisėtumo klausimas bus išspręstas pagal pareiškėjos skundą iškeltoje ir sustabdytoje administracinėje byloje; be to, suinteresuoti asmenys gali pasirinkti kitą civilinių teisių gynimo būdą, t. y. ginčyti sandorių teisėtumą ieškinio teisenos tvarka (CK 1.138 straipsnis). Teismo vertinimu, faktinė aplinkybė, ar pareiškėjos seneliui buvo sumokėta kompensacija už paliktą turtą, nėra teisiškai reikšminga, nustatant faktą, ar pastatai buvo neteisėtai nusavinti; tuo atveju, jei kompensacija nebuvo sumokėta, suinteresuoti asmenys, kurių teisės yra pažeistos, turi teisę jas ginti ieškinio teisenos tvarka.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos atskirąjį skundą, 2007 m. lapkričio 12 d. nutartimi Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 24 d. nutartį panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą nuosavybės teisės atkuriamos asmenims, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Pareiškėja nurodė, kad juridinę reikšmę turintis faktas nustatytinas nuosavybės teisėms į išlikusį jos senelio nekilnojamąjį turtą atkurti; apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad iš pareiškimo turinio matyti, jog pareiškėjai kyla abejonių dėl teisinio nuosavybės (daiktinių) teisių registracijos pagrindo, nes, Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenimis, pastatai valstybės nuosavybėn buvo įregistruoti anksčiau, t. y. 1949 m. gruodžio 25 d., nei priimtas įregistravimo pagrindas (1950 m. birželio 9 d.), nors namų ūkio valdybai valdymo teisė suteikta 1949 m. sausio 1 d. Dėl to pareiškėja kelia klausimą, t. y. prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad valstybė M. Š. turtą iš tikrųjų pradėjo valdyti kitais pagrindais; prašymas grindžiamas Lenkijos Košalino miesto prezidento raštu, kuriame nurodyta, kad M. Š. neišmokėta kompensacija už Vilniuje paliktą turtą. Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašė pirmiau nurodyto rašto duomenis vertinti kritiškai; atsižvelgiant į tai, kad, prieš M. Š. išvykstant į Lenkiją buvo sudarytas išsamus jo turto aprašas, preziumuoti, jog kompensacija buvo išmokėta. Kolegija sprendė, kad, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, nėra byloje neginčijamų ir patikimų rašytinių įrodymų apie kompensacijos išmokėjimą. Pareiškėja neginčija M. Š. išvykimo į Lenkiją Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Vyriausybės ir Lenkijos tautinio išsivadavimo komiteto dėl lietuvių evakavimo iš Lenkijos teritorijos ir Lenkijos piliečių evakavimo iš Lietuvos TSR teritorijos 1944 m. rugsėjo 22 d. Susitarimo pagrindu, tačiau ji siekia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl senelio pastatų, už kuriuos šis negavo kompensacijos nei Lietuvoje, nei Lenkijoje, nors pagal nurodytą Susitarimą priklausė gauti. Vadinasi, tokio fakto pareiškėja negali įrodyti rašytiniais įrodymais (archyvo dokumentų negauta). Aplinkybė, ar M. Š. buvo išmokėta kompensacija už paliktą turtą, negali būti vertinama kaip teisiškai nereikšminga, nustatant faktą, ar pastatai nusavinti teisėtai ir sprendžiant klausimą dėl jų grąžinimo, nes, minėta, nuosavybės teisė pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas atkuriama asmenims, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Dėl to kolegija priėjo išvadą, kad pirmosios instancijos teismas dėl netinkamo procesinės teisės normų taikymo nepagrįstai nutraukė bylą, dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai ir tai yra pagrindas pirmosios instancijos teismo nutarčiai panaikinti ir bylai perduoti nagrinėti iš naujo (CPK 320 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 12 d. nutartį, palikti galioti Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 24 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.
1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo normas, taip pat procesinės teisės normas, nustatančias bylų nagrinėjimą ypatingosios teisenos tvarka. Nuosavybės teisėms pagal pirmiau nurodytą įstatymą atkurti nepakanka konstatuoti vieną juridinį faktą, bet būtina juridinių faktų visuma, t. y. nuosavybės teisės atkuriamos į nekilnojamąjį turtą, kuris buvo nacionalizuotas arba kitaip neteisėtai nusavintas; įstatymo normų taip pat apibrėžiamas tam tikras asmenų, galinčių pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, sąrašas, ir tai, jog nuosavybės teisės atkuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams. Bent vieno iš nurodytų faktų nebuvimas yra pagrindas atsisakyti atkurti nuosavybės teises. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2005 m. vasario 28 d. sprendimu atsisakyta atkurti pareiškėjai nuosavybės teises dėl to, kad namas, į kurį pretenduojama atkurti nuosavybės teises, nebuvo nacionalizuotas ar neteisėtai nusavintas; jis buvo paimtas valdyti iš piliečio M. Š., išvykusio į Lenkiją. Pareiškėja šį administracinį aktą apskundė administracinės teisenos tvarka, kartu – padavė pareiškimą bendrosios kompetencijos teismui dėl fakto, kad pastatai, šiuo metu esantys adresu: (duomenys neskelbtini) Vilnius, buvo neteisėtai nusavinti, juridinės reikšmės nustatymo nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo tikslu. Iš Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo normų išplaukia, kad asmuo, siekiantis atkurti nuosavybės teises į tam tikrą nekilnojamąjį turtą, privalo įrodyti tik turto nacionalizavimo ar kitokio neteisėto nusavinimo faktą; kiti nuosavybės teisių atkūrimo tikslu prašomi nustatyti faktai pagal įstatymo nuostatas nesuteiks jiems juridinės reikšmės ir nesukels teisinių padarinių; vadinasi, faktas, kad už pastatus Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nebuvo tinkamai kompensuota, yra teisiškai nereikšmingas, t. y. pirmiau nurodyto įstatymo normos šiam faktui nesuteiks juridinės reikšmės. Tuo tarpu iš byloje esančių įrodymų matyti, kad pastatas Vilniuje, (duomenys neskelbtini), buvo priimtas iš piliečio M. Š., išvykusio į Lenkiją; taigi yra įrodymų visuma, kad pastatas nebuvo nacionalizuotas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį, 445 straipsnį negali būti nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas; civilinė byla tokiu atveju nutraukiama CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu.
2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino procesinės teisės normas, nepagrįstai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, sprendžiant dėl apeliacinės instancijos teismo teisės perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui neatitinka CPK 327 straipsnio reikalavimų, teismų praktikos nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugpjūčio 28 d. nutartis civilinėje byloje M. O. prieš K. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-407/2007); apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kad bylai išspręsti būtina išreikalauti kokių nors papildomų įrodymų ar ištirti konkrečias aplinkybes. Turi būti vadovaujamasi bendrąja nuostata, kad bet koks bylos grąžinimas žemesnės instancijos teismui yra išimtis ir objektyviai užtęs bylos teisminį nagrinėjimą labiau, negu jos aplinkybių papildomas ištyrimas apeliacinėje instancijoje; tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas turi teisę ištaisyti pirmosios instancijos teismo klaidas ir išspręsti bylą iš esmės, išskyrus nustatytus atvejus, kai byla privalomai grąžintina pirmosios instancijos teismui. Kadangi apeliacinės instancijos teismo nutartyje nenurodyta argumentų, pagal CPK sudarančių teisinį pagrindą grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nutartis nemotyvuota, tai laikytina, jog nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos dėl bylos perdavimo nagrinėti pakartotinai. Pareiškėja prašė apeliacinės instancijos teismo išnagrinėti bylą iš esmės; be to, kiti byloje dalyvaujantys asmenys taip pat nurodė, kad negali pateikti į bylą daugiau rašytinių įrodymų. Vadinasi, kai byloje surinkti visi rašytiniai įrodymai, yra pagrindas nustatyti bylai svarbias aplinkybes, pagrindžiančias ar paneigiančias byloje dalyvaujančių asmenų argumentus. Kadangi bylos esmė atskleista, papildomų įrodymų neįmanoma gauti ar išreikalauti, tai apeliacinės instancijos teismas turėjo pareigą spręsti bylą iš esmės.
Atsiliepime į kasacinį skundą pareiškėja A. J. prašo jį atmesti, apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą ir nurodo, kad laiko nepagrįstais kasacinio skundo argumentus, jog pareiškėja turi dokumentų, patvirtinančių prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, todėl šis negali būti nustatytas teismo. Pareiškėja vertina, kad jos pareiškimas atitinka CPK 444–445 straipsnių reikalavimus, todėl prašomas faktas nustatytinas teismo. Bylos duomenimis, M. Š. priklausę pastatai įregistruoti valstybės nuosavybėn (kaip municipalinis turtas) 1949 m. gruodžio 25 d., t. y. anksčiau, nei priimtas įregistravimo pagrindas – Vilniaus miesto Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto protokolinis 1950 m. birželio 9 d. sprendimas; bylos duomenimis nepatvirtinama, kad už paliktą Vilniuje turtą, prasidėjus 1939 m. karui, M. Š. būtų išmokėta kompensacija ir kad jis būtų gera valia jam nuosavybės teise priklausančius pastatus Vilniuje, (duomenys neskelbtini), perdavęs valstybės nuosavybėn, nes, formaliai pasirašydamas aktą, kuriuo Susitarimo pagrindu perdavė pastatus saugoti, iš tikrųjų jis buvo priverstas tai padaryti prieš savo valią, už tai negavęs jam priklausančios kompensacijos. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėja ir pateikė prašymą dėl fakto, kad perduotus saugoti (Susitarimo ar kitų tuo metu galiojusių teisės aktų pagrindu) pastatus valstybė neteisėtai nusavino ne nacionalizacijos, bet kitokiu neteisėtu nusavinimo pagrindu, perduodama pastatus valdyti į municipalinį butų fondą. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėja negali kitokia tvarka, nei teismo, gauti dokumentų, patvirtinančių faktą, jog M. Š. nebuvo išmokėta kompensacija pinigais ar atlyginta kitokiu būdu, nes tokį faktą patvirtinančių ar paneigiančių dokumentų archyvuose negauta ir pareiškėja negali kitokia tvarka įrodyti šios aplinkybės. Kolegija taip pat teisingai pažymėjo dėl prašomo nustatyti fakto juridinės reikšmės: tik nustačius, kad už pastatus nebuvo išmokėta kompensacija ar atlyginta kitokiu kompensaciniu turtu, šis faktas pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo normas įgys juridinę reikšmę, suteiksiančią pareiškėjai teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį senelio turtą. Tuo tarpu Vilniaus miesto savivaldybės administracija nesuprato, kad prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto esmė yra ne piniginės kompensacijos išmokėjimo, bet kompensacijos apskritai negavimo pripažinimas neteisėtu privataus turto nusavinimu būtent tokiu būdu. Bylos duomenų analizė kelia pagrįstų abejonių dėl teisinio nuosavybės teisių valstybės vardu įregistravimo į pirmiau nurodytus pastatus pagrindo; Nekilnojamojo turto registro duomenimis, valstybės nuosavybės teisė į pastatus įregistruota gerokai anksčiau (1949 m. gruodžio 25 d.), nei priimtas registravimo pagrindas (1950 m. birželio 9 d.), nors valdymo teisė namų ūkio valdybai perduota 1949 m. sausio 1 d. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai bylą grąžino nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kuris neįgyvendino pareigos vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių išnagrinėjimu, priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą; pirmosios instancijos teismas šiuo atveju priėmė nutartį, kuria pareiškimą paliko nenagrinėtą. Vadinasi, teismo sprendimas apskritai nepriimtas, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ir priimti teismo sprendimą. Pripažintini nepagrįstais kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo nagrinėti bylą iš esmės ir joje priimti sprendimą; taip siekiama pirmosios instancijos teismo funkcijas perkelti apeliacinės instancijos teismui, nors šios kategorijos bylos nagrinėtinos tik pirmosios instancijos teismo.
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad įstatymas reglamentuoja nuosavybės teisių atkūrimą tų Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Šiuo įstatymu yra siekiama bent iš dalies atkurti piliečių nuosavybės teises, jei jos buvo pažeistos nacionalizavimo procese. Kad būtų apginti savininko teisės ir teisėti interesai, būtina nustatyti, ar buvo ir koks turtas nacionalizuotas ar kitaip nusavintas. Pareiškėja A. J. pretenduoja atkurti nuosavybės teises į jos seneliui M. Š. priklausiusį turtą (T. 1, b. l. 71).
Vilniaus miesto savivaldybės administracija, išnagrinėjusi pareiškėjos pateiktą prašymą bei išlikusius dokumentus, 2005 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 30-297 ir 2005 m. kovo 22 d. įsakymu Nr. 30-434 atsisakė atkurti pareiškėjai nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą su rūsiu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), atsižvelgdama į tai, kad namas nebuvo nacionalizuotas ar neteisėtai nusavintas, bet perduotas valstybei saugoti. Byloje yra duomenų, kad pareiškėja dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. vasario 28 d. įsakymo Nr. 30-297 ir iš dalies jį pakeitusio 2005 m. kovo 22 d. įsakymo Nr. 30-434 padavė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir kad jis neišnagrinėtas.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs A. J. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bylą nutraukė, motyvavo, kad, siekiant atkurti nuosavybės teises į iškilusį nekilnojamąjį turtą, faktinė aplinkybė, ar buvusiam turto savininkui už paliktą turtą buvo tinkamai kompensuota jo vertė, nesukurs teisinių padarinių; apeliacinės instancijos teismas dėl netinkamo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo normų, taip pat dėl procesinės teisės normų, nustatančių bylų nagrinėjimą ypatingosios teisenos tvarka, taikymo ir išaiškinimo panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį.
Teisėjų kolegija pasisako dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriuose keliami teisės klausimai dėl procesinės teisės normų, reglamentuojančių juridinio fakto, nuo kurio priklauso nuosavybės teisių atkūrimas, nustatymo, taip pat dėl civilinės bylos nutraukimą nustatančių normų taikymo ir aiškinimo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Teismas gali nustatyti tik tuos juridinius faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad faktai, išvardyti CPK 444 straipsnyje, yra juridiniai ne bet kada ir ne kiekvieno asmens atžvilgiu, bet tik tam tikroje įstatymų apibrėžtoje situacijoje, kai, juos nustačius, pareiškėjai įgys tam tikrą subjektinę teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje A. L. prieš Kauno apskrities viršininko administraciją, trečiasis asmuo E. A., bylos Nr. 3K-3-474/2001). Sprendžiant klausimą, ar asmeniui, kuris kreipiasi dėl juridinio fakto nustatymo nuosavybės teisių atkūrimo tikslu, toks faktas sukels asmeninių ar turtinių teisių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą, turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatomis ir kitais civilinius teisinius santykius reglamentuojančiais įstatymais, taip pat atsižvelgiama į nurodomą faktinį bei teisinį nuosavybės teisių atkūrimo pagrindą.
Pareiškėja teisę į seneliui M. Š. priklausiusio nekilnojamojo turto atkūrimą grindė tuo, kad ji yra buvusio turto savininko vaikaitė (T. 1, b. l. 71). Vilniaus miesto savivaldybė išnagrinėjo pareiškėjos prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir nustačiusi, kad M. Š. namas nebuvo nacionalizuotas ar neteisėtai nusavintas, bet priimtas valdyti kaip iš asmens, kuris valstybių susitarimo tvarka dėl evakavimo išvyko gyventi į Lenkiją, atsisakė atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1 straipsnyje nustatyta viena iš būtinųjų nuosavybės teisių atkūrimo sąlygų yra faktas, jog nekilnojamasis turtas buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas; nagrinėjamu atveju M. Š. turtas perduotas valstybei saugoti pagal 1944 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos Vyriausybės ir Lenkijos tautinio išsivadavimo komiteto, vykdant Lenkijos piliečių evakavimą, Susitarimą. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė bylą CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu, nustatęs, kad yra visi būtini dokumentai, patvirtinantys M. Š. turto perdavimą valstybei saugoti.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformulavo taisyklę, kad įrodinėjimo dalykas civilinėse bylose yra materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu dalyvaujantiems asmenims atsiranda teisės ir pareigos, bei įrodomieji faktai, kurių pagrindu teismas sprendžia apie reikšmingų bylos aplinkybių egzistavimą. Kai faktai yra įrodomieji, bet ne juridiškai reikšmingi, jie nenustatinėjami CPK 444 straipsnyje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje pagal J. A. pareiškimą; suinteresuoti asmenys: D. R. S., K. B., bylos Nr. 3K-3-497/2004).
Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų; pagal pirmiau nurodytą procesinės teisės normą apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė konkrečių priežasčių, dėl kurių jis negalėjo ištaisyti padarytų pažeidimų. Byloje išreikalauti visi rašytiniai dokumentai, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė bylai svarbias aplinkybes, todėl pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CPK 293 straipsnio 1 punkto nuostatą; dėl nurodytų aplinkybių naikintina apeliacinės instancijos teismo nutartis, paliktina galioti pirmosios instancijos teismo nutartis (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 12 d. nutartį panaikinti, palikti galioti Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 24 d. nutartį.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Juozas Šerkšnas
Janina Januškienė
Sigitas Gurevičius
