Ž. Š. pagal BK 182 str., 183 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-43-697/2025 Teisminio proceso Nr. 1-06-6-00016-2020-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.6.2.2; 1.2.18.8.1; 1.2.18.10.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Algimanto Valantino ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. Š. ir jo gynėjo advokato Dariaus Raulušaičio kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2023 m. balandžio 14 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. birželio 20 d. nuosprendžio.

Panevėžio apygardos teismo 2023 m. balandžio 14 d. nuosprendžiu Ž. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) nuostatas, 300 MGL (15 000 Eur) dydžio bauda, pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (2017 m. lapkričio 21 d. įstatymo redakcija) (dėl PVM išvengimo) 120 MGL (6000 Eur) dydžio bauda, pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (2017 m. lapkričio 21 d. įstatymo redakcija) (dėl pelno mokesčio išvengimo) 120 MGL (6000 Eur) dydžio bauda, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija) 150 MGL (7500 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir Ž. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 500 MGL (25 000 Eur) dydžio bauda. Iš Ž. Š. priteista civilinei ieškovei Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai 4218 Eur turtinei žalai atlyginti. Taip pat Ž. Š. išteisintas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. birželio 20 d. nuosprendžiu Panevėžio apygardos teismo 2023 m. balandžio 14 d. nuosprendis pakeistas. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria Ž. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (2017 m. lapkričio 21 d. įstatymo redakcija) (dėl pelno mokesčio išvengimo), ir Ž. Š. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija) išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Iš nusikalstamų veikų, nurodytų BK 183 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) ir 222 straipsnio 1 dalyje (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija), aplinkybių pašalintos PVM sąskaitos faktūros Nr. 003523, Nr. 2363, Nr. 00000511, Nr. 0273802, Nr. 0274756, Nr. 200183, Nr. 200252, Nr. 200353, Nr. 200165, Nr. 200259, Nr. 200318, Nr. 200324, Nr. 200325, Nr. 060146, Nr. 08625, Nr. 0192360, sumažintos pinigų sumos PVM sąskaitose faktūrose Nr. 08305 – iki 274,36 Eur, Nr. 2934 – iki 2047,32 Eur, Nr. 003585 – iki 3218 Eur. Nustatyta, kad Ž. Š. pasisavino UAB „Areisa“ priklausantį turtą – 103 488,60 Eur, kad bendra į apskaitą įtrauktų PVM sąskaitų faktūrų pirkimo ūkinių operacijų suma yra 103 488,60 Eur, kad UAB „Areisa“ naudai išvengta 21 709,83 Eur PVM. Ž. Š. nusikalstama veika iš BK 183 straipsnio 2 dalies (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) perkvalifikuota į BK 183 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija) ir jam paskirta 300 MGL (15 000 Eur) dydžio bauda, nusikalstama veika iš BK 220 straipsnio 1 dalies (2017 m. lapkričio 21 d. įstatymo redakcija) (dėl PVM išvengimo) perkvalifikuota į BK 220 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija) ir jam paskirta 120 MGL (6000 Eur) dydžio bauda, nusikalstama veika iš BK 222 straipsnio 1 dalies (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija) perkvalifikuota į BK 222 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija) ir jam paskirta 150 MGL (7500 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, ir Ž. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 360 MGL (18 000 Eur) dydžio bauda. Iš civilinės atsakovės UAB „Areisa“ ir subsidiariai iš Ž. Š. civilinei ieškovei Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai priteista 2628 Eur turtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Ž. Š. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija) už tai, kad pasisavino savo žinioje esantį didelės vertės svetimą UAB „Areisa“ priklausantį turtą – pinigus – 103 488,60 Eur, t. y., būdamas UAB „Areisa“ direktorius, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą, pagal 14 straipsnio 2 dalį būdamas atsakingas už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) arba apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančiam asmeniui, veikdamas per UAB „Areisa“ buhalterinę apskaitą tvarkančią I. Ž., nežinančią apie jo daromą nusikalstamą veiką, laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d., nevykdydamas Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnio reikalavimų (leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinei veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti), 11 straipsnio 1 dalies reikalavimų (apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną iš pajamų atimamos neapmokestinamosios pajamos, atskaitomi leidžiami atskaitymai ir ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai), 11 straipsnio 4 dalies reikalavimų (išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, gali būti grindžiamos tik juridinę galią turinčiais dokumentais, kurie privalo turėti visus buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nustatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus), žinodamas, kad įgyjamos prekės ir paslaugos nebus naudojamos UAB „Areisa“ veiklai vykdyti ir pajamoms uždirbti, o bus skirtos jo ir jam artimo asmens (dukters) poreikiams tenkinti, valdydamas UAB „Areisa“ banko sąskaitose esančias lėšas ir grynuosius pinigus, iš įvairių fizinių ir juridinių asmenų pagal 45 PVM sąskaitas faktūras savo ir artimo asmens naudai įgijo prekių, medžiagų, paslaugų ir už jas sumokėjo bendrovės lėšomis.

2. Taip pat Ž. Š. nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija) už tai, kad, būdamas UAB „Areisa“ direktorius, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą, pagal 14 straipsnio 2 dalį būdamas atsakingas už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) arba apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančiam asmeniui, veikdamas per UAB „Areisa“ buhalterinę apskaitą tvarkančią I. Ž., nežinančią apie jo daromą nusikalstamą veiką, laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 16 d. iki 2021 m. kovo 17 d., nevykdydamas Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo reikalavimų, nurodytų 19 straipsnio 1 dalyje (prekių tiekimo atvejais taikomas standartinis PVM tarifas), 2 straipsnio 32 dalyje (standartinis PVM tarifas – 21 procento PVM tarifas), 14 straipsnio 2 dalies 1 punkte (jeigu už tiekiamą prekę ar teikiamą paslaugą PVM sąskaita faktūra neišrašyta, prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda, kai prekė perparduodama arba paslauga suteikiama), 58 straipsnyje (veikla, kuriai skirtų naudoti prekių ir (arba) paslaugų pirkimo ir (arba) importo PVM gali būti atskaitomas, – PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti tokiai šio PVM mokėtojo veiklai – PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui), 64 straipsnio 1 dalyje (pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi atitinkamą PVM sąskaitą faktūrą. Turimoje PVM sąskaitoje faktūroje ši PVM suma turi būti išskirta, o PVM mokėtojas – nurodytas kaip prekių ir (arba) paslaugų pirkėjas, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Turima PVM sąskaita faktūra privalo atitikti visus šio įstatymo ir kitų jį įgyvendinančių teisės aktų reikalavimus (išskyrus reikalavimus dėl rekvizitų: PVM sąskaitoje faktūroje, kurioje nurodytas PVM traukiamas į PVM atskaitą, privalo būti šio įstatymo 80 straipsnio 1 dalyje nurodyti rekvizitai). Jeigu PVM mokėtojas buvo į PVM atskaitą įtraukęs pirkimo PVM nuo prekių tiekėjui arba paslaugų teikėjui sumokėtų avansų, tokia (tokiomis) pirkimo PVM suma (sumomis) atitinkamai mažinama pagal galutinę PVM sąskaitą faktūrą į PVM atskaitą įtrauktina pirkimo PVM suma), tyčia, siekdamas bendrovės naudai išvengti į valstybės biudžetą mokėtino PVM sumokėjimo, nedeklaravo apmokestinamųjų tiekimų vertės, pardavimo PVM, padidino PVM atskaitą ir 21 709,83 Eur sumažino mokėtiną į biudžetą PVM, bendrovės buhalterinėje apskaitoje nepagrįstai fiksuodamas įsigytas prekes, medžiagas ir paslaugas, kurios nebuvo naudotos bendrovės veiklai vykdyti ir pajamoms uždirbti, ir į apskaitą neįtraukdamas 21 600 Eur gautų pajamų už parduotas paslaugas, šiuos žinomai neteisingus duomenis įrašė į 2018 m. kovo, balandžio, birželio, gruodžio mėn., 2019 m. vasario, kovo, birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo, gruodžio mėn., 2020 m. sausio, vasario, kovo, balandžio, gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo mėn. PVM deklaracijas ir elektroniniu būdu pateikė valstybės įgaliotai institucijai – Valstybinei mokesčių inspekcijai, taip UAB „Areisa“ naudai išvengė 21 709,83 Eur PVM sumokėjimo.

3. Be to, Ž. Š. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija) už tai, kad, būdamas UAB „Areisa“ direktorius, kaip ūkio subjekto vadovas pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą, pagal 14 straipsnio 2 dalį būdamas atsakingas už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) arba apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančiam asmeniui, veikdamas per UAB „Areisa“ buhalterinę apskaitą tvarkančią I. Ž., nežinančią apie jo daromą nusikalstamą veiką, atlikdamas bendrovėje ir kasininko funkcijas, laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d., nesurašydamas ūkines operacijas ar ūkinius įvykius pagrindžiančių dokumentų, kurie susiję su bendrovės gautomis pajamomis, siekdamas išvengti mokesčių sumokėjimo į valstybės biudžetą, apgaulingai tvarkė UAB „Areisa“ buhalterinę apskaitą, t. y. nevykdė Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimų (į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas, ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu), 12 straipsnio 1 dalies reikalavimų (visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais), 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimų (ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys), Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179, 3 punkto reikalavimų (pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį, kurį pasirašo vyriausiasis buhalteris, o priėmus pinigus – ir kasininkas), 16 punkto reikalavimų (visos operacijos įrašomos į knygą), į 2019–2020 metų bendrovės buhalterinę apskaitą neįtraukė devyniais reisais autovežių iš Europos valstybių į Lietuvą atgabentų 72 naudotų automobilių pervežimo paslaugų ūkinių operacijų, t. y. į UAB „Areisa“ apskaitą neįtraukė gautų 21 600 Eur grynųjų pinigų už parduotas automobilių pervežimo paslaugas, neįnešė į bendrovės kasą gautų pajamų ir lėšų gavimo operacijų nefiksavo apskaitoje, nesurašė apskaitos dokumentų – PVM sąskaitų faktūrų ir kasos pajamų orderių; 2018–2020 metais pateikė buhalterei I. Ž., kad ši įtrauktų į bendrovės apskaitą, 45 PVM sąskaitas faktūras dėl 103 488,60 Eur vertės pirkimo ūkinių operacijų, kurios nesusijusios su UAB „Areisa“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, iš jų 74 864 Eur vertės ūkinės operacijos nebuvo pagrįstos dokumentais – atliktų darbų aktais, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „Areisa“ 2018–2020 metų turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

4. Detalus nusikalstamų veikų aprašymas nurodytas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, taip pat atsižvelgtina į apeliacinės instancijos teismo padarytus pakeitimus.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

5. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs Ž. Š. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, įvertinęs byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, konstatavo, kad įrodymų visuma patvirtina Ž. Š. kaltę padarius jam inkriminuotus nusikaltimus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai Ž. Š. pripažino kaltu dėl svetimo didelės vertės turto pasisavinimo (BK 183 straipsnio 2 dalis (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija)), neteisingų duomenų pateikimo siekiant išvengti PVM sumokėjimo (BK 220 straipsnio 1 dalis (2017 m. lapkričio 21 d. įstatymo redakcija)) ir apgaulingo apskaitos tvarkymo (BK 222 straipsnio 1 dalis (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija)). Tačiau atlikto papildomo įrodymų tyrimo metu patikrinęs, kur buvo panaudotos Ž. Š. UAB „Areisa“ lėšomis įsigytos prekės ir paslaugos, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas pasisavintų lėšų dydis, išvengto PVM dydis ir apgaulingos apskaitos mastas neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nustatyta, kad prekės ir paslaugos, įgytos pagal PVM sąskaitas faktūras Nr. 003523, Nr. 2363, Nr. 00000511, buvo panaudotos UAB „Areisa“ veikloje tiesiogiai naudojamoms transporto priemonėms remontuoti ir eksploatuoti, pagal PVM sąskaitas faktūras Nr. 0273802, Nr. 0274756, Nr. 200183, Nr. 200252, Nr. 200353, Nr. 200165, Nr. 200259, Nr. 200318, Nr. 200324, Nr. 200325, Nr. 060146, Nr. 08625 ir Nr. 0192360 įgytos prekės ir paslaugos ir dalis prekių, įgytų pagal PVM sąskaitas faktūras Nr. 08305, Nr. 2934, Nr. 003585, buvo panaudotos bendrovės veikloje naudojamose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), bei (duomenys neskelbtini), todėl bendrovės lėšomis sumokėjus už pagal šias PVM sąskaitas faktūras įsigytas prekes ir paslaugas UAB „Areisa“ žala nebuvo padaryta. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas sumažino Ž. Š. pasisavintą pinigų sumą iki 103 488,60 Eur, nustatė, kad bendra į apskaitą įtrauktų PVM sąskaitų faktūrų pirkimo ūkinių operacijų suma yra 103 488,60 Eur ir kad UAB „Areisa“ naudai išvengta 21 709,83 Eur PVM.

6. Be to, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BK 3 straipsnio 2 dalimi, perkvalifikavo Ž. Š. nusikalstamas veikas pagal nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusią 2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakciją ir iš naujo paskyrė nuteistajam bausmes bei galutinę subendrintą bausmę: pagal BK 183 straipsnio 3 dalį 300 MGL (15 000 Eur) dydžio baudą, pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (dėl PVM išvengimo) 120 MGL (6000 Eur) dydžio baudą, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 150 MGL (7500 Eur) dydžio baudą, vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 360 MGL (18 000 Eur) dydžio bauda.

7. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė Ž. Š. nusikalstamos veikos (dėl pelno mokesčio išvengimo), nurodytos BK 220 straipsnio 1 dalyje (2017 m. lapkričio 21 d. įstatymo redakcija), aplinkybes, tačiau, po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo įsigaliojus 2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcijai ir pasikeitus BK 220 straipsnio 1 dalies dispozicijai, išvengtų mokesčių suma, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė, padidinta nuo 100 iki 400 MGL, t. y. 20 000 Eur, o Ž. Š. išvengė 14 933 Eur pelno mokesčio, todėl Ž. Š. išteisintas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

8. Apeliacinės instancijos teismas nustatė ir tai, kad nuteistojo Ž. Š. atsakomybė už nesumokėtą PVM yra subsidiaraus pobūdžio. Tiesioginis žalos, padarytos valstybei dėl nesumokėtų mokesčių, subjektas yra mokesčių mokėtojas, todėl apeliacinės instancijos teismas civiline atsakove byloje pripažino UAB „Areisa“. Be to, Ž. Š. išteisinus dėl pelno mokesčio išvengimo ir sumažinus Ž. Š. pasisavinto UAB „Areisa“ turto vertę bei išvengto PVM dydį, atitinkamai civilinei ieškovei Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai priteistina iš civilinės atsakovės UAB „Areisa“ ir subsidiariai iš Ž. Š. turtinės žalos atlyginimo suma buvo sumažinta iki 2628 Eur.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9. Kasaciniu skundu nuteistasis Ž. Š. ir jo gynėjas advokatas D. Raulušaitis prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2023 m. balandžio 14 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. birželio 20 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą Ž. Š. nutraukti. Kasatoriai skunde nurodo:

9.1. Nuteisus Ž. Š. pagal BK 183 straipsnį dėl svetimo turto pasisavinimo, buvo nepagrįstai kriminalizuoti mokestiniai teisiniai santykiai. Byloje nustatyta, kad patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausė Ž. Š. dukteriai R. Š.. Šias patalpas Ž. Š. remontavo UAB „Areisa“ lėšomis, nes bendrovė buvo sudariusi patalpų nuomos sutartį. Visi mokėjimai už patalpų remontą buvo daromi pagal tikrus prekių tiekėjų ir paslaugų teikėjų išrašytus dokumentus, už realiai parduotas prekes ir suteiktas paslaugas, visi šie dokumentai buvo tinkamai apskaityti bendrovės buhalterijoje. Byloje yra kilęs ginčas, ar patalpos buvo naudojamos bendrovės veikloje ir ar jų remontas bendrovės lėšomis atitiko mokesčių teisės reikalavimus. Pirmiausia toks netinkamas bendrovės turto naudojimas ar netinkamas mokėtinų mokesčių deklaravimas turėtų būti vertinamas kaip mokesčių teisės pažeidimas. Analizuojant mokestinių ginčų praktiką matyti, kad iš esmės analogiškais atvejais bendrovių lėšos, naudojamos asmeniniams darbuotojų poreikiams tenkinti, kvalifikuojamos kaip darbuotojų pajamos natūra ir atitinkamai apmokestinamos Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka (remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMTEzOS00NDIvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-1139-442/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-1139-442/2017">eA-1139-442/2017</a>, eA-318-968/2024, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUkzLTM5OTktNDg0LzIwMjI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eI3-3999-484/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eI3-3999-484/2022">eI3-3999-484/2022</a>). Nagrinėjamu atveju nėra jokių kliūčių galimai pažeistas UAB „Areisa“ teises ginti civilinio ar administracinio proceso tvarka. Nei bendrovės lėšomis remontuoto namo savininkė R. Š., nei bendrovės direktorius Ž. Š. neneigia atliktų mokėjimų, neslepia už bendrovės lėšas įgyto turto, nekuria jokių kliūčių, kad už bendrovės lėšas nupirkti daiktai ar lėšos už atliktą patalpų pagerinimą negalėtų būti grąžinti bendrovei. Net ir kaltinime nurodyta, kad Ž. Š. pažeidė būtent mokesčių teisės aktų reikalavimus. Taip pat kaltinime nenurodyta, kad tokiais Ž. Š. veiksmais buvo padaryta turtinė žala bendrovei, nors padaryta turtinė žala ir tyčia tokią žalą padaryti yra būtinieji BK 183 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėties požymiai. Be to, ir valstybinį kaltinimą byloje palaikę prokurorai bendrovės lėšų, panaudotų minėtų patalpų remontui, nevertino kaip nusikalstamos veikos rezultato (dalyko), nesiekė, kad būtų konfiskuoti už šias lėšas įgyti daiktai ir (ar) išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkantys pinigai.

9.2. Žemesnės instancijos teismai nepagrįstai svetimo turto pasisavinimo dalyku laikė visas bendrovės lėšas, panaudotas patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), remontui. Byloje nustatyta, kad iš R. Š. išsinuomotose patalpose, kurias bendrovė savo lėšomis remontavo, bent periodiškai gyveno (gyvena) bendrovės darbuotojai. Taigi, teismai iš esmės pripažino, kad šios patalpos bent iš dalies buvo ir yra naudojamos bendrovės veiklai vykdyti. Atsižvelgiant į tai, žemesnės instancijos teismai, įvertinę, ar patalpoms remontuoti nebuvo panaudota nepagrįstai daug bendrovės lėšų (pirkti per brangūs daiktai, naudotos per brangios medžiagos ir pan.), patalpų panaudojimo bendrovės poreikiams tikslus ir apimtis, turėjo nustatyti, kokia tiksliai bendrovės lėšų dalis buvo panaudota ne bendrovės poreikiams, bet to nepadarė.

9.3. Žemesnės instancijos teismų išvados, kad Ž. Š. bendrovės lėšas pasisavino, t. y. pavertė savo turtu, yra nepagrįstos. Kadangi bendrovės lėšomis remontuotos patalpos nuo 2018 m. kovo 15 d. nuosavybės teise priklausė ir vis dar priklauso nuteistojo dukteriai R. Š., nuteistasis Ž. Š. šiose patalpose negyveno ir kitaip jų nenaudojo asmeniniais tikslais, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog šių patalpų remontui panaudotos bendrovės lėšos buvo paverstos nuteistojo Ž. Š. turtu. R. Š. turtas yra atskiras nuo nuteistojo Ž. Š. turto, todėl nagrinėjamu atveju R. Š. perduotas turtas negali būti sutapatinamas su turto pavertimu Ž. Š. turtu.

9.4. Nuteistajam Ž. Š. inkriminuotas BK 220 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikaltimas susideda iš dviejų atskirų veikų, t. y.: 1) bendrovės į biudžetą mokėtino PVM sumažinimas PVM sumomis, sumokėtomis už dukteriai R. Š. priklausančio namo remontą, ir 2) į bendrovės buhalterinę apskaitą neįtrauktos gautos pajamos už suteiktas pervežimo paslaugas. Šias dvi atskiras veikas žemesnės instancijos teismai nepagrįstai kvalifikavo kaip vieną tęstinį nusikaltimą. Minėtos veikos buvo padarytos skirtingais būdais ir esant atskiriems sumanymams. Bendrovės lėšomis sumokėjus už R. Š. priklausančio namo remontą, Bendrovė nepagrįstai PVM sąskaitose faktūrose išskirtomis pirkimo PVM sumomis padidino į biudžetą mokėtino PVM atskaitą, o neįtraukusi į apskaitą už suteiktas paslaugas gautų pajamų, bendrovė nedeklaravo pardavimo PVM ir taip sumažino į biudžetą mokėtino PVM sumą. Nėra pagrindo teigti, kad šios veikos buvo jungiamos bendros tyčios, nuteistajam Ž. Š. savo veiksmus suvokiant kaip vientisą nusikalstamą veiką, todėl nuteistojo veiksmai turi būti kvalifikuojami kaip dvi atskiros veikos, kuriomis buvo siekiama išvengti atitinkamai 17 960,83 Eur ir 3749 Eur dydžio turtinių prievolių bendrovės naudai. Šios sumos neviršija nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusioje BK 220 straipsnio 1 dalies redakcijoje nustatytos 400 MGL (20 000 Eur) ribos, nuo kurios taikoma baudžiamoji atsakomybė, todėl Ž. Š. baudžiamoji byla dėl šių veikų turi būti nutraukta.

9.5. Be to, kadangi bendrovės lėšomis suremontuotos nuteistojo dukteriai R. Š. priklausančios patalpos bent iš dalies buvo naudojamos bendrovės poreikiams, todėl atitinkamai dalis patalpų remontui panaudotų prekių ir paslaugų pirkimo PVM galėjo būti atskaitoma iš atitinkamų laikotarpių bendrovės pardavimo PVM ir šia dalimi galėjo būti mažinamas mokėtinas į biudžetą PVM. Teismai nenustatinėjo, kokia dalimi bendrovės pirkimo PVM suma galėjo būti mažinama, ir atitinkamai nesumažino Ž. Š. inkriminuotos išvengtos mokesčių sumos.

9.6. Žemesnės instancijos teismų išvados dėl nuteistojo Ž. Š. tyčios kryptingumo yra prieštaringos. Dėl turto pasisavinimo nurodyta, kad Ž. Š. siekė pasisavinti bendrovės pinigus, t. y. bendrovės turtą paversti savo turtu, o dėl mokesčių išvengimo jau nurodyta, kad tais pačiais veiksmais Ž. Š. siekė bendrovės naudai išvengti mokesčių. Iš to galima spręsti, kad teismai tinkamai nenustatė, kokių gi padarinių savo nusikalstamais veiksmais siekė Ž. Š..

9.7. Taip pat teismai iš esmės formaliai nusprendė, kad dėl Ž. Š. veiksmų kilo visi BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti padariniai, nepasisakė, kas nulėmė kiekvieno iš alternatyvių padarinių kilimą. Spręsdami dėl BK 222 straipsnyje nurodytų padarinių, teismai neturi apsiriboti vien formaliu buhalteriniu vertinimu, paprastai turi būti nustatyta sistema veikų, neįtraukiant į apskaitą realiai įvykusių operacijų ar įtraukiant į apskaitą realiai neįvykusias operacijas, dėl to negalima nustatyti, kokios pinigų sumos nebuvo įtrauktos į apskaitą ar kokios pinigų sumos buvo nepagrįstai įtrauktos į apskaitą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjkwLTY5OS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-290-699/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-290-699/2016">2K-290-699/2016</a>, 2K-26-788/2017, 2K-144-788-2017, 2K-226-976/2020). Nagrinėjamu atveju skundžiamuose nuosprendžiuose yra nurodytos tikslios ūkinių operacijų, tiek įtrauktų, tiek neįtrauktų į buhalterinę apskaitą, sumos ir nuo jų apskaičiuotini mokesčiai. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo teigti, kad dėl pirmiau aptartų veiksmų negalima iš dalies nustatyti bendrovės 2018–2020 metų turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Be to, byloje ginčas yra kilęs ne dėl bendrovės ūkinių operacijų turinio, kuris yra aiškus, o tik dėl tokių operacijų teisinio vertinimo, atitikties buhalterinę apskaitą ir mokėtinus mokesčius reglamentuojantiems įstatymams.

10. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Gintaras Eidukevičius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo Ž. Š. ir jo gynėjo advokato D. Raulušaičio kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

10.1. Bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka, jokių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nebuvo padaryta. Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nuteistojo Ž. Š. apeliacinį skundą, nepažeisdamas bylų apeliacinį nagrinėjimą reglamentuojančių bendrųjų nuostatų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnyje, išanalizavo pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus ir pripažino, kad pirmosios instancijos teismo išvados iš esmės yra teisingos ir pagrįstos, Ž. Š. veikose nustatyti jam inkriminuotų nusikaltimų sudėčių požymiai, todėl Ž. Š. pagrįstai buvo nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), 220 straipsnio 1 dalį (2017 m. lapkričio 21 d. įstatymo redakcija) (dėl PVM išvengimo) ir 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija), tik, įvertinus nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusius baudžiamojo įstatymo pakeitimus, Ž. Š. nusikalstamos veikos perkvalifikuotos pagal naujas BK straipsnių redakcijas.

10.2. Priešingai nei teigia kasatoriai, žemesnės instancijos teismai, pripažindami, kad Ž. Š. veiksmai atitiko jam inkriminuoto svetimo turto pasisavinimo nusikaltimo sudėties požymius, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nenukrypo nuo kasacinės instancijos teismo suformuotos teismų praktikos. Byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistasis Ž. Š., įgyvendindamas savo nusikalstamą sumanymą ir veikdamas tyčia, už UAB „Areisa“ priklausančias lėšas įgytas prekes, medžiagas ir paslaugas panaudojo ne bendrovės veiklai vykdyti ir pajamoms uždirbti, o nekilnojamajam turtui, kuris priklauso jam pačiam ir jo dukteriai nuosavybes teise, pagerinti, t. y. išskirtinai tenkindamas savo asmeninius, o ne bendrovės interesus, iš to UAB „Areisa“ jokios ekonominės naudos negavo, todėl tokiais nuteistojo Ž. Š. veiksmais UAB „Areisa“ buvo padaryta turtinė žala. Apeliacinės instancijos teismas padarė byloje ištirtais įrodymais pagrįstas išvadas, kad iš esmės patalpos buvo remontuojamos ne UAB „Areisa“ darbuotojams apgyvendinti, o nuteistojo Ž. Š. šeimai ir (ar) jo dukteriai gyventi, todėl visos lėšos, panaudotos šioms patalpoms remontuoti, pagrįstai buvo pripažintos nusikalstamos veikos dalyku. Vien tai, kad byloje nebuvo taikytas turto konfiskavimas, nepašalina nuteistojo Ž. Š. baudžiamosios atsakomybės.

10.3. Kasatoriai nepagrįstai nurodo, kad kaip viena tęstinė pagal BK 220 straipsnio 1 dalį kvalifikuota Ž. Š. veika dėl PVM išvengimo turi būti kvalifikuota kaip dvi atskiros nusikalstamos veikos dėl PVM išvengimo į PVM atskaitą įtraukiant PVM sumas, sumokėtas už prekes ir paslaugas, skirtas Ž. Š. dukteriai priklausančioms patalpoms remontuoti, ir neapskaičius pajamų, gautų už suteiktas paslaugas. Šie Ž. Š. nusikalstami veiksmai tęsėsi nuo 2018 m. spalio 16 d. iki 2021 m. kovo 17 d., laiko požiūriu vienas nuo kito nebuvo nutolę, padaryti iš esmės analogišku būdu, juos jungė bendra tyčia siekiant to paties tikslo – išvengti pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo, todėl šie veiksmai pagrįstai kvalifikuoti kaip viena tęstinė nusikalstama veika.

10.4. Nėra pagrindo sutikti su kasatoriais ir dėl to, kad žemesnės instancijos teismai tinkamai nenustatė Ž. Š. tyčios kryptingumo. Byloje nekyla abejonių dėl to, kad, UAB „Areisa“ lėšomis remontuodamas jam pačiam ir dukteriai priklausančias patalpas, Ž. Š. pasisavino labai didelės vertės UAB „Areisa“ priklausantį turtą, taip pat už 103 488,60 Eur vertės prekes ir paslaugas sumokėtą pirkimo PVM įtraukė į PVM atskaitą, nors žinojo, kad prekės ir paslaugos nebuvo panaudotos bendrovės veikloje ir už jas sumokėto pirkimo PVM nėra pagrindo įtraukti į PVM atskaitą. Teismų išvados nelaikytinos prieštaringomis vien dėl to, kad skirtingais veiksmais Ž. Š. padarė skirtinguose BK straipsniuose nustatytas nusikalstamas veikas, taip pat padarė turtinę žalą tiek UAB „Areisa“, tiek ir valstybės biudžetui.

10.5. Taip pat byloje buvo tinkamai nustatyti BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti nusikalstamos veikos padariniai. Nagrinėjamu atveju teismai, konstatuodami pavojingų padarinių atsiradimą, vadovavosi ne tik specialisto išvadoje pateiktu buhalteriniu vertinimu, bet taip pat ir apklaustų liudytojų parodymais, bylos rašytine medžiaga, aiškiai išdėstė, kodėl nuteistojo Ž. Š. padaryti buhalterinės apskaitos pažeidimai trukdo nustatyti UAB „Areisa“ 2018–2020 m. veiklą, turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl veikos pavojingumo, įvertino nustatytų buhalterinių pažeidimų skaičių, sistemingumą ir tai, kad nuteistojo Ž. Š. veiksmai, be kita ko, yra susiję su didelio skaičiaus ūkinių finansinių operacijų ir už jas gautų pajamų neįtraukimu į buhalterinę apskaitą bei nuslėpimu.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

11. Nuteistojo Ž. Š. ir jo gynėjo advokato D. Raulušaičio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

12. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xMzUtNjQ4LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-135-648/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-135-648/2016">2K-P-135-648/2016</a>, 2K-P-58-697/2019, 2K-P-31-788/2021 ir kt.). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, renkant, tiriant ir vertinant byloje surinktus įrodymus bei nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

13. Kaip matyti iš kasacinio skundo, kasatoriai iš esmės neginčija žemesnės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių, bet teigia, kad teismai nepagrįstai nusprendė, jog Ž. Š. padarytose veikose yra visi jam inkriminuotų nusikaltimų sudėčių požymiai. Atsižvelgiant į pirmiau aptartas bylų nagrinėjimo kasacine tvarka nuostatas ir kasacinio skundo argumentus, nagrinėjant šią bylą kasacine tvarka bus tikrinama, ar pagal teismų byloje nustatytas faktines aplinkybes ir atliktą bylos įrodymų vertinimą Ž. Š. teisingai nuteistas dėl jam inkriminuotų nusikaltimų, teisės taikymo aspektu pagrindžiant baudžiamosios atsakomybės taikymą turto pasisavinimo atvejais, taip pat ar teisingai Ž. Š. nusikalstami veiksmai siekiant išvengti PVM buvo kvalifikuoti kaip viena tęstinė nusikalstama veika, o ne dvi atskiros veikos, ar padaryti buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimai sukėlė baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamus padarinius.

Dėl BK 183 straipsnio taikymo

14. Kasaciniame skunde nurodoma, kad žemesnės instancijos teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes iš esmės pripažinę, jog už UAB „Areisa“ lėšas įsigytos prekės ir paslaugos buvo panaudotos bendrovės veikloje, nepagrįstai Ž. Š. nuteisė už svetimo turto pasisavinimą, be to, teismai tinkamai neįvertino nagrinėjamų teisinių santykių pobūdžio, galimybių byloje kilusį ginčą išspręsti kitomis teisinėmis (civilinėmis, mokestinėmis) priemonėmis. Šie kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

15. Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą ar turtinę teisę. Objektyviai turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui svetimo, jam patikėto ar esančio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus dėl pasisavinamo turto. Šiuo atveju dėl to, kad kaltininkas su jam patikėtu (esančiu jo žinioje) turtu (turtine teise) pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks teisėtai kaltininko valdomas turtas (turtinė teisė) tampa jo neteisėtai valdomas, t. y. faktiškai yra pasisavinamas, ir taip padaroma žala turto savininkui. Turto pasisavinimo sudėtis yra materialioji, todėl veika, kuria pasisavinamas kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas, besąlygiškai sukelia nusikalstamus padarinius – turtinę žalą, kuri suprantama kaip nukentėjusiojo materialaus turto ar turtinės teisės netekimas arba jos apimties sumažėjimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTc1LTEwNzMvMjAxOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-175-1073/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-175-1073/2019">2K-175-1073/2019</a>, 2K-136-489/2023). Aptariamas nusikaltimas yra tyčinis, padaromas veikiant tiesiogine tyčia. Apie kaltės turinį sprendžiama įvertinus tai, kokį sumanymą turėjo bendrovės vadovas, neteisėtai disponuodamas ar paimdamas jam patikėtą (esantį jo žinioje) bendrovės turtą: ar jį naudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar panaudoti bendrovės interesais. Tuo tikslu atsižvelgtina į tai, kaip toks turtas buvo naudojamas, ar dėl to bendrovei buvo padaryta žala, taip pat į kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-169-976/2022). Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra, tolesni kaltininko veiksmai su svetimu turtu (padovanojimas, pardavimas ir pan.) šios veikos kvalifikavimui reikšmės neturi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTktNDg5LzIwMjM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-99-489/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-99-489/2023">2K-99-489/2023</a>).

16. Kasatoriai neginčija skundžiamais žemesnės instancijos teismų nuosprendžiais nustatytų aplinkybių, kad Ž. Š., būdamas UAB „Areisa“ direktorius, bendrovės lėšomis sumokėjo už pagal kaltinime nurodytas PVM sąskaitas faktūras įsigyjamas prekes ir paslaugas. Byloje kilęs ginčas dėl to, ar UAB „Areisa“ lėšos buvo panaudotos bendrovės reikmėms, ar asmeniniams Ž. Š. ir (ar) jo dukters R. Š. interesams tenkinti. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas patikrinti nuteistojo Ž. Š. apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes dėl galimo įsigytų prekių ir paslaugų panaudojimo bendrovės veikloje, atliko papildomą įrodymų tyrimą, iš naujo įvertino tiek pirmosios instancijos teisme, tiek nagrinėjant bylą apeliacine tvarka ištirtus įrodymus, išsamiai juos išanalizavo ir išdėstė motyvuotas išvadas, kokios prekės bei paslaugos ir kuriuose UAB „Areisa“ naudojamuose objektuose buvo panaudotos (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 22–30 punktai). Išsamiai patikrinęs nuteistojo Ž. Š. teiginius apie už UAB „Areisa“ lėšas įsigytų prekių ir paslaugų panaudojimą bendrovės veikloje, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pagal dalį iš kaltinime nurodytų PVM sąskaitų faktūrų įsigytos prekės ir paslaugos iš tikrųjų buvo panaudotos UAB „Areisa“ veikloje, bet pagal 45 PVM sąskaitas faktūras įsigytos prekės ir paslaugos buvo panaudotos gyvenamajam namui, esančiam (duomenys neskelbtini), remontuoti ir įrengti. Byloje nustatyta, kad šis gyvenamasis namas priklausė nuteistajam Ž. Š., kuris 2018 m. kovo 15 d. dovanojimo sutartimi gyvenamąjį namą padovanojo dukteriai R. Š.. UAB „Areisa“, atstovaujama Ž. Š., su R. Š. 2018 m. kovo 26 d. sudarė minėto gyvenamojo namo nuomos sutartį. Viso proceso metu Ž. Š. nuosekliai tvirtino, kad bendrovės vardu minėtą gyvenamąjį namą išsinuomojo siekdamas jame apgyvendinti bendrovėje dirbančius vairuotojus, kuriems grįžus iš reisų iki kito reiso buvo būtinas poilsio laikas, bet išsinuomotas gyvenamasis namas nebuvo tinkamai įrengtas, todėl, siekiant bendrovės darbuotojams sudaryti tinkamas sąlygas gyventi, išsinuomotas gyvenamasis namas buvo remontuojamas ir įrengiamas bendrovės lėšomis. Įvertinęs byloje apklaustų asmenų parodymus, apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, pripažino, kad išsinuomotame name iki remonto darbų pabaigos buvo leidžiama periodiškai, kilus būtinybei, pernakvoti UAB „Areisa“ vairuotojams, grįžusiems iš reisų ir laukiantiems kitų reisų (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 34 punktas). Tačiau šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismas nelaikė pakankama tam, kad būtų galima pripažinti, jog minėtas gyvenamasis namas buvo remontuojamas siekiant patenkinti bendrovės interesus ir jį naudoti bendrovės veikloje. Spręsdamas dėl tikrųjų minėto gyvenamojo namo panaudojimo ir daromo remonto tikslų, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad namas įrengtas naudojant prabangos prekes, nebūtiniausias medžiagas ir daiktus, pinigų sumos, skirtos išsinuomotam gyvenamajam namui remontuoti ir panaudotos kitoms bendrovės patalpoms, ženkliai skyrėsi, gyvenamasis namas pagal vidaus patalpų suplanavimą pritaikytas gyventi šeimai, o ne keliolikai bendrovėje dirbančių vairuotojų, tuo labiau kad per gyvenamojo namo apžiūrą jokių asmeninių bendrovėje dirbančių vairuotojų daiktų nebuvo rasta (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 35–38 punktai). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad R. Š. iš esmės nieko negalėjo paaiškinti apie jai dovanoto gyvenamojo namo remontą, kaip bus sprendžiamas atlikto gyvenamojo namo pagerinimo klausimas pasibaigus nuomos sutarčiai, apie tolesnį gyvenamojo namo naudojimą pasibaigus nuomos sutarčiai, nors ir buvo sudaryta dovanojimo sutartis, faktiniu gyvenamojo namo savininku ir valdytoju, priėmusiu visus esminius su šio turto naudojimu, valdymu ir disponavimu susijusius klausimus, pripažino būtent Ž. Š. (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 43 punktas).

17. Remdamasi tuo, kas pirmiau išdėstyta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad, priešingai nei teigia kasatoriai, pagrįsta yra apeliacinės instancijos teismo išvada, jog, savo vadovaujamos bendrovės lėšas panaudojęs gyvenamajam namui, kurio faktinis savininkas ir valdytojas jis buvo, remontuoti ir įrengti, Ž. Š. siekė patenkinti išimtinai savo asmeninius ir šeimos, o ne bendrovės interesus ir taip pasisavino UAB „Areisa“ lėšas. Ši išvada yra pagrįsta visapusišku ir objektyviu įrodymų vertinimu ir atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes. Teisės taikymo aspektu patikrinusi bylos medžiagą ir skundžiamus teismų sprendimus, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su žemesnės instancijos teismų išvadomis. Kasacinio skundo argumentai šių išvadų nepaneigia.

18. Kasatorių akcentuojama aplinkybė, kad UAB „Areisa“ lėšomis remontuotame gyvenamajame name apsistodavo bendrovėje dirbantys vairuotojai, žemesnės instancijos teismų buvo tinkamai įvertinta atsižvelgiant į kitas byloje nustatytas aplinkybes, o būtent kad tokie atvejai būdavo pavieniai, bendrovėje dirbę vairuotojai išsinuomotame ir remontuojamame gyvenamajame name pernakvodavo tik nesant galimybės apsistoti kitur. Nors nuteistasis siekė sudaryti regimybę, kad bendrovės vardu išsinuomotas gyvenamasis namas buvo naudojamas bendrovės veikloje, taip siekdamas pagrįsti bendrovės lėšų panaudojimą, teismai tinkamai įvertino, kad pagrindinis nuteistojo Ž. Š. tikslas buvo patenkinti savo asmeninius ir šeimos interesus. Taigi, jau tuomet, kai buvo sumokama už įsigyjamas prekes ir paslaugas, Ž. Š. suprato, kad jos nebus naudojamos bendrovės veikloje, todėl šie nuteistojo veiksmai pagrįstai buvo įvertinti kaip bendrovės lėšų pasisavinimas. Atitinkamai nėra pagrindo visų ar bent dalies lėšų, panaudotų gyvenamajam namui remontuoti ir įrengti, pripažinti panaudotomis bendrovės interesais ir taip dar sumažinti Ž. Š. pasisavintą pinigų sumą. Nors Ž. Š. nusikalstamos veikos aprašyme ir nėra tiesiogiai nurodyta, kad savo veiksmais nuteistasis padarė žalą vadovaujamai bendrovei, tačiau nekyla abejonių dėl to, kad dėl itin didelės pinigų sumos panaudojimo ne bendrovės interesais turtinė žala bendrovei buvo padaryta, todėl šis trūkumas išdėstant įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes nepaneigia Ž. Š. baudžiamosios atsakomybės. Turtinei žalai konstatuoti neturi įtakos ir tai, jog byloje nebuvo pareikštas civilinis ieškinys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTc1LTEwNzMvMjAxOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-175-1073/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-175-1073/2019">2K-175-1073/2019</a>, 2K-136-489/2023), taip pat ir tai, kad byloje nebuvo taikytas turto konfiskavimas.

19. Taip pat netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas nuteisus Ž. Š. už labai didelės vertės svetimo turto pasisavinimą kasaciniame skunde grindžiamas tuo, kad, nepaisant netinkamo UAB „Areisa“ turto panaudojimo, nagrinėjamu atveju baudžiamosios atsakomybės taikymas yra perteklinis, pažeistos UAB „Areisa“ teisės ir interesai gali būti ginami civilinėmis teisinėmis priemonėmis, o ginčas dėl to, ar bendrovės lėšos buvo panaudotos asmeniniams Ž. Š. ir jo šeimos interesams tenkinti, pirmiausia vertintinas kaip mokestinis. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie kasatorių argumentai nepagrįsti.

20. Kasatorių akcentuojamo ultima ratio (paskutinė priemonė) principo esmė – racionalus ir proporcingas baudžiamosios atsakomybės taikymas tiek įstatymų leidyboje, tiek taikant baudžiamąjį įstatymą. Aiškindamas baudžiamosios teisės, kaip kraštutinės priemonės, turinį ir paskirtį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad, nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus, privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, o jeigu šios teisinės priemonės yra susijusios su sankcijomis už teisės pažeidimą, tai minėtos sankcijos turi būti proporcingos padarytam teisės pažeidimui (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms, ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.) (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai).

21. Nuostatos, kad civiliniai teisiniai santykiai peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius gali tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms, laikomasi ir kasacine tvarka išnagrinėtose bylose. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad, norint asmeniui, kaip juridinio asmens vadovui, inkriminuoti baudžiamąją atsakomybę už netinkamą bendrovės turto panaudojimą, svarbu įsitikinti, kad bendrovės vadovo veiksmai akivaizdžiai peržengė civilinės atsakomybės ribas. Bendrovės vadovo veiksmai šiame kontekste, t. y. sudarant įvairius sandorius, net ir tuo atveju, kai tie veiksmai atliekami viršijant turimus įgaliojimus, paprastai neturi būti laikomi baudžiamąją atsakomybę užtraukiančiais veiksmais. Tačiau nusikalstamos veikos požymių buvimas gali būti konstatuojamas tuo atveju, kai bendrovės vadovas sudaro akivaizdžiai su jos interesais nesutampantį, pelningai įmonės veiklai iš esmės trukdantį, ekonomiškai nepagrįstą, nelogišką sandorį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yNjIvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-262/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-262/2013">2K-7-262/2013</a>, 2K-26-788/2017, 2K-215-303/2021, 2K-169-976/2022, 2K-50-628/2024 ir kt.).

22. Byloje nustatyta, kad Ž. Š. yra UAB „Areisa“ vadovas ir vienas iš akcininkų, tai iš esmės nuteistojo ir jo šeimos verslas. Tačiau uždarosios akcinės bendrovės, kaip ribotos civilinės atsakomybės asmens, teisinis statusas reiškia, kad bendrovė yra savarankiškas juridinis asmuo, turintis finansinius įsipareigojimus valstybei, savo darbuotojams ir kreditoriams, todėl jos turtas yra atskirtas nuo šio juridinio asmens dalyvių, net ir vienintelio akcijų savininko, turto, todėl uždarosios akcinės bendrovės vadovui ir akcininkui bendrovės turtas yra svetimas. Nagrinėjamu atveju Ž. Š. šios nuostatos nesilaikė ir bendrovės lėšomis remontavo dukteriai R. Š. padovanotą gyvenamąjį namą, kurio faktiniu valdytoju, nepaisant dovanojimo sandorio, liko jis pats. Iš esmės tiek gyvenamojo namo dovanojimo dukteriai, tiek vėlesnis gyvenamojo namo nuomos sandoriai buvo sudaryti tik siekiant sukurti formalų pagrindą, kad būtų pateisintas bendrovės lėšų panaudojimas. Tokie veiksmai rodo akivaizdžiai buvus išankstinę Ž. Š. tyčią pasisavinti svetimą turtą. Bendrovės turtą Ž. Š. sistemingai savinosi pakankamai ilgą laiko tarpą – 2018–2020 metais. Be to, baudžiamojo proceso metu Ž. Š., kaip faktiškai vienvaldiškai sprendimus bendrovės vardu priimantis asmuo, nesiėmė jokių priemonių, kad būtų atlyginta bendrovei padaryta žala.

23. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi faktinė situacija pagrįstai vertinta kaip nusikaltimas, o ne civilinės teisės pažeidimas, todėl patraukdami Ž. Š. baudžiamojon atsakomybėn teismai baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Toks vertinimas atitinka ir formuojamą teismų praktiką, kai iš esmės savo pobūdžiu analogiškoje byloje įstaigos vadovės veiksmai įstaigos vardu ir lėšomis įgyjant prekes, remonto rangos darbus, skirtus įstaigos vadovei nuosavybės teise priklausančiam nekilnojamajam turtui suremontuoti ir įrengti, taip pat buvo įvertinti kaip turto pasisavinimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTY4LTQ4OS8yMDIy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-168-489/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-168-489/2022">2K-168-489/2022</a>). Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nėra pagrindo byloje nagrinėjamą bendrovės lėšų panaudojimą ne bendrovės veikloje vertinti kaip mokestinį pažeidimą. Vertinant bendrovės lėšų panaudojimą asmeniniams interesams tenkinti BK 183 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių kontekste, svarbu tai, kad nagrinėjamu atveju turtinė žala buvo padaryta bendrovei, o mokestinio ginčo atveju spręstinas klausimas dėl to, ar asmeniniams poreikiams tenkinti panaudotos bendrovės lėšos pripažintinos asmeninėmis kaltininko pajamomis ir kokia žala buvo padaryta valstybei neapskaičiavus ir nesumokėjus mokesčių nuo šių pajamų.

24. Tačiau, nors byloje faktinės aplinkybės ir buvo nustatytos teisingai, o baudžiamasis įstatymas pagal byloje nustatytas aplinkybes pritaikytas tinkamai, apeliacinės instancijos teismas, tikslindamas veikos padarymo aplinkybes ir nurodydamas galutinę pasisavinto turto sumą, padarė aiškią aritmetinę klaidą.

25. Apeliacinės instancijos teismas dalies pagal PVM sąskaitas faktūras įsigytų prekių ir paslaugų panaudojimą bendrovės veikloje nustatinėjo aptardamas atskirus objektus, kur šios prekės ir paslaugos galėjo būti panaudotos, t. y. nustatė, kad bendrovės veikloje tiesiogiai naudojamoms transporto priemonėms remontuoti ir eksploatuoti panaudota prekių ir paslaugų, įsigytų bendrai už 2497,02 Eur (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 22 punktas), patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), – bendrai už 3949,53 Eur (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 23 punktas), patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), – bendrai už 4378,40 Eur (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 24 punktas), patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), – bendrai už 1282,86 Eur (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 25 punktas). Teismas šias sumas sudėjo ir, gauta 12 107,81 Eur (2497,02 + 3949,53 + 4378,40 + 1282,86) suma, kurią pripažino panaudota bendrovės interesais, sumažinęs Ž. Š. inkriminuotą pasisavintų lėšų sumą, nustatė, kad Ž. Š. pasisavino 103 488,60 Eur (115 596,41 – 12 107,81) (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 32 punktas).

26. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pripažindamas, kad pagal PVM sąskaitas faktūras Nr. 0273802, Nr. 0274756, Nr. 200183, Nr. 200252, Nr. 200353, Nr. 200165, Nr. 200259, Nr. 200318, Nr. 200324, Nr. 200325 įsigytos visos prekės buvo panaudotos patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad bendra pagal minėtas PVM sąskaitas faktūras sumokėta pinigų suma yra 2846,33 Eur (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 23.7 punktas), nors turėtų būti 3541,52 Eur (24,99 + 5,27 + 1188,30 + 40,58 + 695,19 + 856,68 + 379,81 + 198,50 + 106,20 + 46), t. y. 695,19 Eur (3541,52 – 2846,33) didesnė. Taigi, teisinga Ž. Š. pasisavinta pinigų suma yra 102 793,41 Eur (103 488,60 – 695,19). Tokia suma išeina ir skaičiuojant Ž. Š. likusias inkriminuotas 45 PVM sąskaitas faktūras, pagal kurias įsigytos prekės ir paslaugos pripažintos panaudotomis ne bendrovės veikloje. Be to, tos pačios neteisingos pinigų sumos (12 107,81 Eur suma sumokėta už bendrovės veikloje panaudotas prekes ir paslaugas bei 103 488,60 Eur pasisavinta bendrovės lėšų suma) nurodytos ir skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje aptariant Ž. Š. inkriminuotą apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padaryta aritmetinė klaida ištaisytina patikslinant nuosprendį ir nurodant teisingą Ž. Š. pasisavintą pinigų sumą.

Dėl BK 220 straipsnio 1 dalies taikymo

27. Kasaciniame skunde teigiama, kad nuteistojo Ž. Š. padaryta veika dėl išvengto PVM, kvalifikuota pagal BK 220 straipsnio 1 dalį kaip viena tęstinė nusikalstama veika, turėjo būti kvalifikuota kaip dvi atskiros nusikalstamos veikos.

28. Mokestis savo teisine prigimtimi yra piniginė prievolė valstybei, t. y. mokesčio įstatymo pagrindu atsirandanti mokesčių mokėtojo pareiga teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 20, 25 punktai). Sprendžiant, ar mokestiniai pažeidimai užtraukia baudžiamąją atsakomybę ir kaip juos kvalifikuoti, pirmiausia vertintina šių pažeidimų atitiktis būtent nusikalstamų veiksmų finansų sistemai (BK XXXII skyrius) požymiams. BK 220 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėtis yra formalioji – nusikalstama veika laikoma baigta, kai kaltininkas įrašo žinomai neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pateikia juos valstybės įgaliotai institucijai. Straipsnio dispozicijoje taip pat nustatyta, kokio dydžio suma, skaičiuojant MGL, užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad BK 220 straipsnyje nustatyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, šios tyčios turinį sudaro tai, jog mokesčių mokėtojas suvokia, kad pateikia neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą valstybės įgaliotai institucijai ir kad dėl to bus išvengta privalomų mokėti mokesčių ar jų dalies, ir to nori (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zMDQtOTc2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-304-976/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-304-976/2016">2K-7-304-976/2016</a>, 2K-273-693/2017, 2K-158-689/2020).

29. Apeliacinės instancijos teismui pateiktame skunde Ž. Š. nuteisimas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį buvo skundžiamas dėl pelno mokesčio nesumokėjimo ir dėl UAB „Areisa“ į biudžetą mokėtino PVM sumažinimo PVM sumomis, sumokėtomis už iš R. Š. išsinuomoto gyvenamojo namo remontą, bei į bendrovės buhalterinę apskaitą neįtrauktomis gautomis pajamomis už suteiktas automobilių pervežimo paslaugas. Dėl pelno mokesčio nesumokėjimo apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį, panaikindamas nuosprendžio dalį, kuria Ž. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (2017 m. lapkričio 21 d. įstatymo redakcija), ir Ž. Š. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija) išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kita veikos dalis dėl UAB „Areisa“ į biudžetą mokėtino PVM sumažinimo PVM sumomis, sumokėtomis už iš R. Š. išsinuomoto gyvenamojo namo remontą, ir į bendrovės buhalterinę apskaitą neįtrauktomis gautomis pajamomis už suteiktas automobilių pervežimo paslaugas apeliacine tvarka buvo skundžiama labiau bendrai, siejant tai su prašymu išteisinti Ž. Š. ir pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, nepateikiant argumentų dėl veikos perkvalifikavimo į dvi atskiras veikas dėl į biudžetą mokėtino PVM sumažinimo sumomis, sumokėtomis už iš R. Š. išsinuomoto gyvenamojo namo remontą, ir dėl į bendrovės buhalterinę apskaitą neįtrauktų gautų pajamų už suteiktas automobilių pervežimo paslaugas.

30. Apeliacinės instancijos teismas, iš dalies tenkindamas apeliacinį skundą, nusikalstamą veiką iš BK 220 straipsnio 1 dalies (2017 m. lapkričio 21 d. įstatymo redakcija) perkvalifikavo į BK 220 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija), taip pat sumažino nedeklaruotų mokesčių sumą sąskaitų sumomis, sumokėtomis už prekes ir paslaugas, kurios apeliacinės instancijos teismo buvo pripažintos panaudotomis bendrovės veikloje. Kadangi apeliaciniame skunde nebuvo keliamas klausimas dėl veikos perkvalifikavimo į dvi atskiras nusikalstamas veikas pagal pirmiau minėtas nepagrįstai apskaitytas gyvenamojo namo remontui išleistas sumas ir neapskaitytas gautas pajamas už automobilių pervežimą, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tuo klausimu nepasisakė.

31. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo Ž. Š. apeliaciniame skunde buvo pareikštas bendras prašymas išteisinti Ž. Š. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostata, įtvirtinanti kasacinio nagrinėjimo ribas, vertintina plačiąja prasme ir kasaciniame skunde pateikti nauji argumentai dėl nuteistajam Ž. Š. inkriminuoto BK 220 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo kvalifikavimo kaip dviejų atskirų veikų pripažintini kasacinio nagrinėjimo dalyku. Pateikdami naujus argumentus, kasatoriai orientavosi į BK pakeitimus, nustatytus 2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcijoje, kuriuose įtvirtinta, jog baudžiamoji atsakomybė pagal BK 220 straipsnio 1 dalį kyla tais atvejais, kai pateikiami neteisingi duomenys apie pajamas, pelną ar turtą ir siekiama išvengti mokesčių valstybei, kurių suma viršija 400 MGL (20 000 Eur), o veikos padarymo metu buvo nustatyta 100 MGL (5000 Eur) riba.

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, neteisingais laikytini kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl BK 220 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos, už kurią nuteistas Ž. Š., pripažinimo atskiromis veikomis, suskaidant jas į dvi atskiras veikas, t. y.: 1) bendrovės į biudžetą mokėtino PVM sumažinimas PVM sumomis, sumokėtomis už iš R. Š. išsinuomoto gyvenamojo namo remontą, siekiant išvengti atitinkamai 17 840,18 Eur, ir 2) į bendrovės buhalterinę apskaitą neįtrauktos gautos 21 600 Eur pajamos už suteiktas automobilių pervežimo paslaugas, siekiant išvengti 3749 Eur dydžio turtinių prievolių bendrovės naudai. Vertinant nuteistojo Ž. Š. veiksmus dėl bendrovės mokėtino į biudžetą PVM sumažinimo 17 840,18 Eur suma, įtraukiant gyvenamojo namo remonto išlaidas į bendrovės buhalterinę apskaitą, veikiant per buhalterinę apskaitą tvarkantį asmenį, ir į bendrovės buhalterinę apskaitą neįtraukus gautų pajamų už suteiktas automobilių pervežimo paslaugas, nepateikiant ūkines operacijas patvirtinančių dokumentų bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui, siekiant išvengti 3749 Eur PVM, sutiktina su tuo, kad išoriniais veikų požymiais šie veiksmai turi tarpusavio skirtumų. Abiem minėtais atvejais Ž. Š. atlikti veiksmai savo turiniu yra skirtingi, padaryti skirtingais mokesčių išvengimo būdais. Vienu atveju buvo pateikiamos bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui PVM sąskaitos faktūros su nurodytomis pinigų sumomis, panaudotomis ne bendrovės veikloje ir ne jos naudai, tam, kad jos būtų įtrauktos į apskaitą, taip siekiant susimažinti UAB „Areisa“ mokėtiną PVM. Kitu atveju buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui nebuvo pateikti dokumentai apie pajamas, nuslepiant iš bendrovės veiklos gautas lėšas, taip siekiant išvengti mokėtino PVM į valstybės biudžetą. Vis dėlto šiuos nuteistojo Ž. Š. veiksmus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai kvalifikavo kaip vieną tęstinį nusikaltimą, nes jie padaryti UAB „Areisa“ veiklos srityje ir susiję su pridėtinės vertės mokesčio įmokomis. Ž. Š., vadovavusio UAB „Areisa“ ir turėjusio įgaliojimus tvarkyti bendrovės turtą bei jo žinioje esančias bendrovės lėšas, veiksmus jungia nuoseklus sumanymas ir tikslas, pasinaudojant bendrovės vykdomomis veiklos sritimis ir turimais bendrovės direktoriaus įgaliojimais, neteisėtais veiksmais pasiekti, kad būtų susimažintas PVM įmokų mokėjimas. Todėl skirtingais veikos būdais su skirtingu objektyviųjų veiksmų turiniu padaryta veika pripažintina viena veika, nes ji jungiama bendro ir nuoseklaus sumanymo bei tikslo, kad būtų kuo labiau sumažintas PVM.

33. Skunde taip pat teigiama, kad atsižvelgiant į tai, jog bendrovės lėšomis suremontuotas iš R. Š. išsinuomotas gyvenamasis namas bent iš dalies buvo naudojamas bendrovės poreikiams, atitinkamai dalis remontui panaudotų prekių ir paslaugų pirkimo PVM galėjo būti atskaitoma iš atitinkamų laikotarpių bendrovės pardavimo PVM ir šia dalimi galėjo būti mažinamas mokėtinas į biudžetą PVM. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad svetimo turto pasisavinimo nusikaltimo kontekste kasatorių argumentai, jog bendrovės lėšomis remontuotas gyvenamasis namas buvo naudojamas bendrovės veikloje, buvo atmesti kaip nepagrįsti. Kita vertus, vertinant mokesčių teisės kontekste, iš esmės sutiktina su tuo, jog bendrovės išleistos lėšos darbuotojams apgyvendinti gali būti apskaitytos kaip veiklos sąnaudos, iš kurių išskaitytinas sumokėtas PVM, tačiau nagrinėjamu atveju tokios išlaidos (būtent darbuotojų apgyvendinimo, o ne išskirtinai asmeninius poreikius tenkinančio gyvenamojo namo remonto už bendrovės lėšas) turėjo būti apskaitytos bendrovės buhalterijoje, nes tik tokiu atveju galima nustatyti, kokio dydžio išlaidos buvo patirtos už bendrovės darbuotojų apgyvendinimą, o nagrinėjamu atveju to nebuvo padaryta, duomenys apie išlaidas, patirtas dėl darbuotojų apgyvendinimo, ikiteisminiam tyrimui ir teismui nebuvo pateikti. Todėl neteisingi yra kasacinio skundo teiginiai, kad teismai nepagrįstai nenustatinėjo, kokia dalimi bendrovės pirkimo PVM suma galėjo būti mažinama, ir atitinkamai nesumažino Ž. Š. inkriminuotos išvengtos mokesčių sumos.

34. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, atskleisdami veikos subjektyviuosius požymius, teisingai pažymėjo, kad Ž. Š., turintis ilgametę vadovavimo verslo subjektui patirtį, suprasdamas tikrąją įgytų prekių paskirtį, suvokė ir tai, jog paminėtais veiksmais bus išvengta PVM mokėjimo, padaryta žala valstybės biudžetui, ir norėjo taip veikti. Dėl tokios jo veikos UAB „Areisa“ naudai buvo išvengta 17 840,18 Eur dydžio PVM mokėjimo (102 793,41 (įgytų prekių suma su PVM) x 21 (PVM tarifas) / 121 (procentas) = 17 840,18 (PVM suma)). Teismai taip pat teisingai pažymėjo, kad Ž. Š. nurodymu bendrovė 2019–2020 m. atliko 72 automobilių (9 reisai) pervežimo paslaugas, tačiau Ž. Š., turėdamas pareigą veikti, t. y. įforminti ūkinės veiklos įvykius buhalterinės apskaitos dokumentais, šių ūkinių operacijų neįformino, neperdavė buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui, todėl gautos 21 600 Eur pajamos nebuvo įtrauktos į apskaitą ir nebuvo apskaitytas 3749 Eur dydžio PVM. Teismai pagrįstai pripažino, jog Ž. Š. buvo veikos, nurodytos BK 220 straipsnio 1 dalyje, subjektu, abiem atvejais taip veikdamas Ž. Š. suvokė pavojingą nusikalstamos veiklos pobūdį, numatė padarinius ir jų norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

35. Apeliacinės instancijos teismas išvengto sumokėti PVM sumą apskaičiavo nuo, kaip nurodyta pirmiau, neteisingos Ž. Š. bendrovės interesais nepanaudotos ir pasisavintos lėšų sumos, todėl skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje atitinkamai neteisingai nurodyta, kad UAB „Areisa“ naudai buvo išvengta 21 709,83 Eur PVM sumokėjimo. Teisinga suma yra 21 589,18 Eur (17 840,18 + 3749). Atsižvelgiant į tai, šis apsirikimas ištaisytinas patikslinant apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir nurodant, kad UAB „Areisa“ naudai buvo išvengta 21 709,83 Eur PVM sumokėjimo.

Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo

36. Kasatoriai netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 222 straipsnio 1 dalies – taikymą grindžia tuo, kad žemesnės instancijos teismai nepagrįstai nustatė, jog dėl Ž. Š. inkriminuotų buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimų kilo šio straipsnio dispozicijoje įtvirtinti padariniai. Tokios kasatorių išvados yra nepagrįstos.

37. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas, už kurį baudžiamoji atsakomybė nustatyta BK 222 straipsnio 1 dalyje, – tai sąmoningas buhalterinės apskaitos netvarkymas arba šios apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pavyzdžiui, dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzEzLTY5Ni8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-313-696/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-313-696/2017">2K-313-696/2017</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzU2LTY5Ni8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-356-696/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-356-696/2017">2K-356-696/2017</a>, 2K-159-696/2018 ir kt.). BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas sukelia šiame BK straipsnyje nurodytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

38. Pagal teismų praktiką, išvadai dėl padarinių buvimo pagrįsti ar paneigti paprastai būtini specialiomis žiniomis pagrįstų tyrimų metu gauti duomenys (specialisto išvada, ekspertizės aktas), tačiau galutinę išvadą apie nusikalstamų padarinių buvimą ar nebuvimą daro tik teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, įskaitant ir padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų pobūdį, mastą, priežastis, dėl kurių jie padaryti, ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjAxLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-601/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-601/2012">2K-601/2012</a>, 2K-26-788/2017, 2K-78-489/2024 ir kt.). Duomenys apie įmonės veiklą ir jos finansinius rezultatus, įsipareigojimų dydį bei turto pokyčius turi būti nustatomi analizuojant to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti paminėtu būdu nėra galimybės, o galima tai padaryti tik atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan., atsiranda šiame straipsnyje nurodyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI2LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-426/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-426/2013">2K-426/2013</a>, 2K-180/2014, 2K-7-234-942/2015, 2K-33-594/2025 ir kt.). Teismai, nagrinėdami šios kategorijos bylas, neturi apsiriboti vien formaliu buhalteriniu vertinimu, spręsdami BK 222 straipsnyje nurodytų padarinių buvimo klausimą. Tokią išvadą teismas paprastai daro, kai nustatoma sistema veikų, neįtraukiant į apskaitą realiai įvykusių operacijų ar įtraukiant į apskaitą realiai neįvykusias operacijas, dėl to negalima nustatyti, kokios pinigų sumos nebuvo įtrauktos į apskaitą ar kokios pinigų sumos buvo nepagrįstai įtrauktos į apskaitą ir pan. Tokiais atvejais iš tikrųjų sunku įvertinti tikras įmonės pajamas bei išlaidas, buvusias tam tikru laikotarpiu, taigi nėra ir galimybės nustatyti tikrą asmens ar įmonės finansinę padėtį ar turtą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjkwLTY5OS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-290-699/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-290-699/2016">2K-290-699/2016</a>, 2K-144-788-2017, 2K-226-976/2020). Be to, svarbu konstatuoti priežastinį ryšį tarp buhalterinės apskaitos pažeidimų ir kilusių padarinių. Smulkūs, nereikšmingi buhalterinės apskaitos pažeidimai gali neturėti įtakos BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytų padarinių kilimui. Todėl teismas turi patikrinti specialisto išvadą dėl kilusių padarinių (negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros) pagal baudžiamojoje teisėje nustatytus reikalavimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzU2LTY5Ni8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-356-696/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-356-696/2017">2K-356-696/2017</a>, 2K-224-976/2019, 2K-7-134-511/2023).

39. Nagrinėjamoje byloje Ž. Š. inkriminuotas apgaulingas apskaitos tvarkymas iš esmės yra susijęs su pirmiau aptartais kitais įrodytais Ž. Š. nusikaltimais, t. y. 2018–2020 metais į apskaitą įtrauktomis 45 PVM sąskaitomis faktūromis, kuriose užfiksuotos ūkinės operacijos nėra susijusios su UAB „Areisa“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, bei 2019–2020 metais neįtrauktomis į apskaitą devyniais reisais autovežių iš Europos valstybių į Lietuvą atgabentų 72 naudotų automobilių pervežimo paslaugų ūkinėmis operacijomis. Dėl to, kad buhalterinėje apskaitoje nefiksuojant dalies ūkinių operacijų ar fiksuojant ūkines operacijas, kurios nėra susijusios su UAB „Areisa“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, buvo nesilaikyta atitinkamų buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, ginčo byloje nėra.

40. Kasatoriai teigia, kad visos į apskaitą neįtrauktos ūkinės operacijos ir nepagrįstai į apskaitą įtrauktos ūkinės operacijos yra aiškios, nustatytas jų turinys, nuo jų skaičiuotini mokesčiai. Tačiau pažymėtina, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatyta nusikalstamos veikos padarinių formuluotė „visiškai ar iš dalies negalima nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojamų dydžio ar struktūros“, priešingai nei teigia kasatoriai, reiškia ne tai, kad to apskritai negalima padaryti, o tai, kad to visiškai ar iš dalies negalima padaryti pagal asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Nagrinėjamu atveju visos pirmiau nurodytos ūkinės operacijos, jų turinys, vertė ir nuo jų skaičiuoti mokesčiai buvo nustatyti tik atlikus didelės apimties tyrimą, neapsiribojant tik UAB „Areisa“ apskaitos dokumentais, kuriuose dalis ūkinių operacijų iš viso nebuvo įtraukta į apskaitą, o dalis į apskaitą įtraukta klaidingai, t. y. apklausus tiek UAB „Areisa“ darbuotojus, bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusią buhalterę, tiek asmenis, teikusius remonto paslaugas, įrengiant bendrovės išsinuomotą gyvenamąjį namą, tiek asmenis, pirkusius automobilių pervežimo paslaugas, taip pat įvertinus surinktą rašytinę bylos medžiagą apie bendrovei parduotas prekes, skirtas išsinuomotam gyvenamajam namui įrengti, ir atliktus į apskaitą neįtrauktus autovežių reisus. Konstatuodami pavojingų padarinių atsiradimą, teismai vadovavosi 2021 m. spalio 15 d. specialisto išvada dėl UAB „Areisa“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo, kuri padaryta ištyrus byloje esančius duomenis ir pateiktus bendrovės dokumentus, tyrimą atlikusios specialistės N. Leonavičienės paaiškinimais apie tai, kuriais Ž. Š. veiksmais ir kurie buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai buvo pažeisti, taip pat atitinkamai kokių padarinių dėl to kilo. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti byloje atliktu nuteistojo Ž. Š. veiksmų vertinimu dėl buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų laikymosi. Kasatorių teiginiai, kad dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo kilę padariniai neva nustatyti tik formaliai, yra deklaratyvūs ir neatitinka bylos medžiagos. Priešingai, atsižvelgiant į padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų sistemingumą ir skaičių, neįtraukus į apskaitą 72 automobilių pervežimo ūkinių operacijų ir nepagrįstai įtraukus į apskaitą 45 ūkines operacijas dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, apgaulingo apskaitos tvarkymo laikotarpį (2018–2020 metai), nėra pagrindo sutikti su kasatoriais, kad nagrinėjamu atveju buvo padaryti tik formalūs buhalterinės apskaitos pažeidimai.

41. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismai pagrįstai nusprendė, jog Ž. Š., privalėjusio teikti įmonės buhalteriją tvarkančiam asmeniui teisingus bendrovės veiklos apskaitos duomenis, veikoje yra nustatyti visi BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo subjektyvieji ir objektyvieji požymiai, taip pat ir dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo kilę padariniai, todėl dėl šios dalies baudžiamasis įstatymas byloje buvo pritaikytas tinkamai. Tačiau, kaip minėta pirmiau, apeliacinės instancijos teismui suklydus nurodant teisingą Ž. Š. pasisavintų bendrovės lėšų sumą, atitinkamai skundžiamame nuosprendyje buvo neteisingai nurodyta nepagrįstai pateiktų įtraukti į apskaitą PVM sąskaitų faktūrų bendra suma. Ši klaida ištaisytina patikslinant apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir nurodant, kad Ž. Š. pateikė įtraukti į bendrovės apskaitą PVM sąskaitų faktūrų dėl 102 793,41 Eur, o ne 103 488,60 Eur vertės pirkimo ūkinių operacijų.

42. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė – BK 183, 220 ir 222 straipsnių atitinkamų dalių nuostatas taikė tinkamai, naikinti ar keisti skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius kasaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo Ž. Š. ir jo gynėjo advokato Dariaus Raulušaičio kasacinį skundą.

Ištaisyti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. birželio 20 d. nuosprendyje padarytas aritmetines klaidas ir nustatyti: 1) Ž. Š. pasisavinta UAB „Areisa“ turto suma yra 102 793,41 Eur; 2) Ž. Š. pateikė įtraukti į UAB „Areisa“ apskaitą PVM sąskaitų faktūrų dėl 102 793,41 Eur vertės pirkimo ūkinių operacijų; 3) Ž. Š. UAB „Areisa“ naudai išvengė 21 709,83 Eur PVM sumokėjimo.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Algimantas Valantinas

Alvydas Pikelis