Dėl žalos atlyginimo

Administracinė byla Nr. I1-1155-809/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03317-2021-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 55.1.3

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 22 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė,

dalyvaujant pareiškėjui D. B. ir jo atstovei advokatei Dianai Ingridai Vinklerytei,

atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujančio Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos atstovei Rūtai Jakavičiūtei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos ir Marijampolės pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.

Teismas

nustatė:

Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas), priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Nurodo, kad laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 31 d. iki 2020 m. gruodžio 14 d. atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN Kybartų sektoriuje. Tuose pačiuose pataisos namuose atlikinėjo bausmę ir kitas nuteistasis L. R., už kurio tėvo nužudymą pareiškėjas yra nuteistas ir atlieka laisvės atėmimo bausmę. Sužinojęs aplinkybę, kad yra kalinamas tuose pačiuose pataisos namuose kartu su jo nužudyto asmens sūnumi, pareiškėjas suprato, kad jo sveikatai, ar net gyvybei gresia pavojus. Todėl pareiškėjas kreipėsi į Departamentą, prašydamas tolesniam bausmės atlikimui perkelti jį į kitus pataisos namus. Departamentas pareiškėjo skundą persiuntė nagrinėti Marijampolės PN. Marijampolės PN pareiškėjui atsakė 2020 m. gegužės 19 d. raštu Nr.20/07-762, kuriame nurodė, kad nėra duomenų apie tai, kad tarp pareiškėjo ir kitų nuteistųjų gali kilti konfliktai. Aplinkybė, kad pareiškėjas atlieka bausmę tuose pačiuose pataisos namuose, kaip ir jo nužudyto asmens sūnus, nei Marijampolės PN, nei Departamentui nepasirodė pakankama priežastimi kilti pavojui pareiškėjo gyvybei ir sveikatai. Matydamas akivaizdžią kitų nuteistųjų susidorojimo su juo grėsmę pareiškėjas nenustojo rašyti prašymų dėl jo perkėlimo atlikti bausmę kitur, bent jau iš Kybartų sektoriaus į Marijampolės PN Marijampolėje. Marijampolės PN 2020 m. birželio 2 d. raštu Nr.20/07-815 pateikė atsakymą į jo prašymą, kuriame nurodė, kad jo prašymas netgi nebus nagrinėjamas, nes jau išnagrinėtas anksčiau.

Pareiškėjas 2020 m. birželio 9 d. apie 15.30 val. buvo sumuštas kitų nuteistųjų. Bijodamas dar didesnio kalinių teroro, pareiškėjas nenurodė jį sumušusių nuteistųjų pavardžių, atsisakė med. pagalbos ir teigė niekam neturintis pretenzijų. Departamento Kriminalinės žvalgybos valdybos 6-ojo kriminalinės žvalgybos skyriaus specialisto 2020 m. birželio 19 d. nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą medžiagoje Nr.M-0-04-00117-20, nesant nukentėjusiojo asmens skundo. Vis dėlto tyrimą atlikęs pareigūnas žinojo tikrąsias pareiškėjo sumušimo priežastis ir jį sumušusį asmenį, nes minėtame nutarime rekomendavo Marijampolės PN administracijai nuteistuosius D. B. ir L. R. laikyti atskiruose lokaliniuose sekroriuose mažinant galimybę jiems susitikti. Pareiškėjas ir toliau patirdavo kitų kalinių smurtą. 2020 m. liepos 24 d. apie 00.15 val. Marijampolės PN pareigūnai vėl rado pareiškėją sumuštą. Pareiškėjas ir vėl dėl tų pačių priežasčių – baimės dėl savo gyvybės, atsisakė rašyti skundą. Pareiškėjui toliau rašant prašymus dėl perkėlimo į kitus pataisos namus, Departamento 2020 m. rugpjūčio mėn. raštu „Dėl D. B. prašymo nagrinėjimo“ buvo pasiūlyta Marijampolės PN spręsti klausimą dėl pareiškėjo saugumo užtikrinimo, o nesant galimybių to padaryti Marijampolės PN, inicijuoti pareiškėjo perkėlimą į kitus pataisos namus. Departamentas pažymėjo, jog Marijampolės PN direktorius turi teisę savo sprendimu perkelti pareiškėją iš Kybartų sektoriaus į Marijampolės PN pačioje Marijampolėje. Tačiau Marijampolės PN pareiškėjo iš Kybartų į kitą šių pataisos namų sektorių Marijampolėje neperkėlė. Pareiškėjas gavo 2020 m. spalio 22 d. Departamento atsakymą į jo skundą, kuriame teigiama, kad priimtas sprendimas pareiškėjui taikyti Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, t.y., tolimesnės bausmės atlikimui pervežti jį į kitus pataisos namus. Departamento direktoriaus 2020 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr.NN-334 pareiškėjas buvo perkeltas iš Marijampolės PN Kybartų sektoriaus į Alytaus PN tęsti bausmės atlikimo.

Dėl patirtos žalos nurodo, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos Marijampolės PN Kybartų sektoriuje neatitiko įstatymų reikalavimų, buvo nesaugios pareiškėjo fizinei ir psichologinei sveikatai, prieš pareiškėją naudojamas smurtas. Tuo buvo pažeisti BVK 10 straipsnio 1 dalis, 70 straisnis, įpareigojantis kalinimo įstaigą užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir saugumą. Pareiškėjo nuomone, dėl nesaugių kalinimo sąlygų kalta Marijampolės PN administracija, turėjusi galimybę perkelti pareiškėją į kitą tų pačių pataisos namų sektorių, tačiau to nepadariusi, ir Departamentas, ilgai delsęs priimti sprendimą dėl pareiškėjo perkėlimo į kitus pataisos namus. Dėl išvardintų aplinkybių ir faktų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą: dėl fizinio sužalojimo jis kentė didelį fizinį skausmą, fizinį ir dvasinį diskomfortą, jį kankino baimė, depresinės nuotaikos, atsirado nemiga. Dėl nuolatinės blogos savijautos pareiškėjas kentė kitų suimtųjų pajuoką, patyčias, pažeminimą, sumažėjo jo bendravimo galimybės. Potrauminiai reiškiniai išliks visam gyvenimui. Marijampolės PN pareigūnai neužkirto kelio kitų kalinių smurtavimui prieš pareiškėją, taip pat neperkėlė jo į kitą sektorių, nors pareiškėjas juos apie jam kilusį pavojų informavo. Departamentas ilgai delsė perkelti pareiškėją į kitus pataisos namus, dėl ko pareiškėjas eilę kartų buvo kitų kalinių sužalotas.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovė palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.

Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantis Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodo, kad pareiškėjas dėl skunde minimų aplinkybių yra kreipęsis į Departamentą pateikdamas 2020 m. rugpjūčio 3 d. prašymą. Departamentas surinkęs visą su prašymu susijusią dokumentinę medžiagą bei ją išnagrinėjęs, pateikė siūlymą (2020 m. rugpjūčio 26 d. sprendimas Nr. 2S-3072) Marijampolės PN inicijuoti pareiškėjo perkėlimą į kitus pataisos namus, nes Departamento direktorius sprendimą dėl nuteistojo perkėlimo į kitą pataisos įstaigą priima tuomet, kai perkeliančioji įstaiga pateikia nutarimo dėl nuteistojo perkėlimo projektą, kartu su dokumentais, pagrindžiančiais perkėlimo pagrįstumą (išvada, teikimas ir pan.). Nutarimo projektas turi būti suderintas su priimančiosios įstaigos vadovu bei su Departamento padalinių, atsakingų už nuteistųjų priežiūrą ir įskaitą, sveikatos priežiūrą, kriminalinę žvalgybą, vadovais. Tai reiškia, kad vien teiginių, kad kitoje įstaigoje pareiškėjui bus geriau, neužtenka sprendimui dėl perkėlimo priimti. Perkėlimas yra inicijuojamas ir vykdomas tuomet, kai nustatoma, jog tolesnis nuteistojo bausmės atlikimas paskirtoje įstaigoje yra negalimas ir yra tikslinga jį perkelti kitur, o priimančioji įstaiga gali priimti nuteistąjį. Taip pat atsakant į pareiškėjo 2020 m. rugsėjo 25 d. skundą (skundžiami pareigūnų veiksmai ir prašoma tolimesniam bausmės atlikimui perkelti į kitus pataisos namus), Departamentas 2020 m. spalio 23 d. raštu Nr. 2S-3798 informavo pareiškėją, jog yra atliekamos derinimo procedūros dėl pareiškėjo perkėlimo į kitus pataisos namus. Sprendimai nėra apskųsti BVK 183 straipsnyje nustatyta tvarka, tad laikomi teisėtais ir galiojančiais.

Mano, jog pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens teisių pažeidimu CK 6.250 straipsnio prasme, taip pat pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių kilti Departamento viešajai atsakomybei – įstaigos neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšio. Pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų, kuo grindė prašomos sumos dėl neturtinės žalos apskaičiavimą, skunde pateikė tik deklaratyvius teiginius, kurie neturi būti laikomi kaip pagrindžiantys turtinį reikalavimą. Pažymi, kad jokie Departamento veiksmai pareiškėjui nesukėlė tiesioginių teisinių pasekmių, nes Departamento direktorius sprendimą dėl nuteistojo perkėlimo į kitą pataisos įstaigą priima tuomet, kai perkeliančioji įstaiga pateikia nutarimo dėl nuteistojo perkėlimo projektą.

Teismo posėdžio metu atstovė palaikė atsiliepimo argumentus, prašo skundą atmesti.

Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantys Marijampolės pataisos namai atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodo, kad pagal Departamento Kriminalinės žvalgybos valgybos 6-ojo Kriminalinės žvalgybos skyriaus (Marijampoles pataisos namų veiklos teritorija) 2020 m. birželio 16 d. nutarimu,,Atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą” Nr. M-0-04-00rr7-20, Marijampolės PN 2-ojo saugumo valdymo skyriaus vyriausiajam specialistui 2020 m. birželio 9 d. apie 15.30 val. gyvenamosios zonos apėjimo metu užėjus į 1-ą nuteistųjų burį, buvo pastebėtas nuteistasis D. B., kurio veido dešiniame skruoste matėsi kraujosruvos. Nuteistasis medicininės pagalbos atsisakė, pretenzijų niekam nepareiškė. Pareiškėjui buvo išaiškinta teisė rašyti pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, tačiau dėl veikos mažareikšmiškumo jis šios teisės atsisake bei fizinį smurtą naudojusių asmemų nenurodė, todėl 2020 m. birželio 19 d. buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Pagal Departamento Kriminalinės žvalgybos valdybos 6-ojo Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2020 m. rugpjūčio 1 d. nutarimą,,Atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą” Nr. M-0-04-00142-20, 2020 m. sausio 24 d. gyvenamosios zonos apėjimo metu, apie 0.15 val. 3-io nuteistųjų burio koridoriuje buvo pastebėtas 3-io burio nuteistasis D. B., kurio veido srityje matėsi kraujosruvos. Nuteistasis nurodė, jog buvo sumuštas būryje. Kas jį sumušė nematė, nes viskas vyko labai greitai ir buvo labai tamsu. Nurodė, kad su niekuo nekonfliktavo. Pareiškimą rašyti atsisake ir nurodė, jog nepageidauja, jog būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, todėl 2020 m. rugpjūčio 1 d. buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradeti ikiteisminį tyrimą. Departamento Kriminalinės žvalgybos valdybos pareigūnai neturėjo jokių duomenų apie tai, jog tarp pareiškėjo ir kitų nuteistųjų galėjo kilti konfliktai. Pareiškėjas taip pat dėl to nebuvo kreipęsis ir į pareigūnus.

Pažymi, jog jeigu nuteistiesiems kyla problemų, konfliktuoja su kitais nuteistaisiais, apie tai reikia pranešti ikalinimo istaigos administracijai, nurodant konkrečius asmenis bei priežastis. Abstraktūs pareiškimai, jog negali atlikti bausmės šioje istaigoje, nelaikytini pagrindu perkelti nuteistąjį į kitus pataisos namus. Perkėlimas į kitą istaigą inicijuojamas tik tais atvejais, kuomet kitos priemonės pripažįstamos neveiksmingomis, tačiau reikia pateikti tikslingą informaciją pataisos namų administracijai, o ne kaip šiuo atveju tik pareikšti, jog negali atlikti bausmės tame būryje, nes bijo susidorojimo. Pareiškėjas į įstaigos administraciją su skundais dėl nesaugumo, nesutarimų, įtampos santykiuose tarp jo ir kitų nuteistųjų, galimos grėsmės jo sveikatai ar gyvybei nebuvo kreipęsis, todėl atsakovo atstovui nebuvo pagrindo numatyti pareiškėjui kilsiančio realaus pavojaus, t. y. galimų konfliktų, įtampos tarp pareiškėjo ir kitų nuteistųjų. Daro išvadą, kad nenustatyta, jog atsakovo atstovas žinojo ar turėjo žinoti apie grėsmes pareiškėjui iš kitų kalinių pusės, kad turėjo informacijos apie kesinimąsį atlikti nusikalstamas veikas pareiškėjo atžvilgiu, kad privalėjo užtikrinti įstatymo nustatyto asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, atskiro arba izoliuoto laikymo reikalavimo vykdymą, kadangi iš turimos informacijos tam nebuvo jokio pagrindo, nes pareiškėjas nedetalizavo savo baimių ir jaučiamų grėsmių.

Nurodo, kad remiantis Marijampoles PN 2-ojo resocializacijos skyriaus 2021 m. lapkričio 11 d. pažyma Nr. 55/04-179, D. B. laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 31 d. iki 2020 m. gruodžio 14 d. dėl patirtų negatyvių išgyvenimų, pablogėjusios emocinės, psichologinės būsenos, kurias sukėlė kalinimo sąlygos pataisos namuose, o būtent: smurto patyrimas, nepervežimas bausmės atlikimui į kitus pataisos namus, į psichologus nesikreipė.

Pažymi, kad Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė.

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos pareigos pareiškėjui atlyginti neturtinę žalą, kuri, pareiškėjo teigimu, buvo padaryta neteisėtais Departamento ir Marijampolės PN veiksmais. Institucijų neteisėtumą pareiškėjas grindė tuo, kad savalaikiai nepriėmus atitinkamų sprendimų dėl pareiškėjo perkėlimo į kitus pataisos namus buvo pažeista pareiškėjo teisė į saugų laisvės atėmimo bausmės atlikimą. Pareiškėjo nuomone, būtent Departamento ir Marijampolės PN veiksmai (neveikimas) sąlygojo pareiškėjo teisių pažeidimą bei sukėlė pareiškėjui fizinę ir emocinę žalą, kurią prašė kompensuoti pinigais. Taigi, kaip nustatyta iš skundo argumentų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo kildinamas iš institucijų neveikimo, todėl, siekiant įrodyti institucijų veiksmų neteisėtumą, žalos aspektu, būtent pareiškėjui kyla pareiga įrodyti priežastinį ryšį tarp Departamento ir Marijampolės PN veiksmų (neveikimo) ir kilusios žalos.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad Departamento 2020 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr.NN-334, kurio teisėtumas byloje nėra nagrinėjamas, pareiškėjas jau yra perkeltas iš Marijampolės PN Kybartų sektoriaus į Alytaus PN tęsti bausmės atlikimo.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama CK 6.250 straipsnyje, kurio pirma dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis), priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

BVK 70 straipsnio 1 dalies 3 punkte (2019 m. birželio 27 d. redakcija) nustatyta, kad nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslas yra padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą. BVK 114 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pataisos įstaigų ir jose laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų apsaugą vykdo pataisos įstaigų pareigūnai. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), 7 punktą su nuteistaisiais turi būti elgiamasi taip, kad būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba. Pataisos įstaigų apsaugos organizavimo tvarką nustato ir Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 (toliau – ir Instrukcija). Instrukcijos 7.1 punkte numatytas vienas iš asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, pataisos įstaigose, areštinėse, priežiūrą sudarančių elementų – asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, pataisos įstaigose, areštinėse, nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose. Taigi BVK nustato imperatyvią pareigą įkalinimo įstaigai rūpintis esančių įstaigoje nuteistųjų saugumu, o jeigu asmuo sužalojamas pagal teisės aktus akivaizdžiai privalomai kontroliuojamoje aplinkoje, iš kurios jis pats neturi jokių galimybių pasišalinti, laikytina, kad įkalinimo įstaiga minėtos pareigos nevykdė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Č. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 13462/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS0xNDE4LTgyMi8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-1418-822/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-1418-822/2020">A-1418-822/2020</a>).

EŽTT 2012 m. lapkričio 27 d. sprendime, priimtame byloje T. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 29474/09), vertindamas situaciją, kai pataisos namuose įvyko muštynės tarp dviejų kalinių, kurių vienas patyrė sunkų kūno sužalojimą, nurodė, jog siekiant įrodyti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio „Kankinimo uždraudimas“ pažeidimą, asmeniui pakanka pateikti įrodymus, kad valstybė, siekdama užkirsti kelią realiam ir tiesioginiam pavojui asmens fizinei neliečiamybei (apie kurį valstybė žinojo ar turėjo žinoti), nesiėmė visų veiksmų, kurių iš jos buvo galima objektyviai tikėtis. EŽTT pažymėjo, kad būtina nustatyti, ar valstybė žinojo ar turėjo žinoti, jog asmeniui grėsė pavojus iš kitų kalinių pusės, ir, jeigu taip, būtina nustatyti, ar kalėjimo administracija savo įgaliojimų ribose ėmėsi protingai prieinamų priemonių, siekdama eliminuoti grėsmę ir apsaugoti asmenį nuo smurto, kadangi kalėjimo administracija turi pareigą atidžiai įvertinti, ar kaliniai kalėjime kelia pavojų (sau ar kitiems kaliniams). EŽTT pripažino, kad kalėjimo administracija nėra atsakinga už aiškiai spontaniškų muštynių pasekmes.

BVK 69 straipsnio 1 dalyje numatyta galimybė, kad nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, gali būti perkeltas iš vienos pataisos įstaigos į kitą toliau atlikti bausmės, jeigu to reikia siekiant apriboti jo daromą neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems, palengvinti socialinę reabilitaciją, užtikrinti veiksmingesnę nuteistojo priežiūrą ir saugumą arba kitais šiame Kodekse nustatytais atvejais. Šio straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teisę perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą turi Kalėjimų departamento direktorius. Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarką nustato Kalėjimų departamento direktorius. Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašo, patvirtinto Kalėjimų departamento direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-321 (2019 m. rugpjūčio 1 d. redakcija) 3.2 punkte numatyta, kad, jeigu nuteistojo perkėlimas iš vienos pataisos įstaigos į kitą reikalingas siekiant apriboti jo daromą neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems, palengvinti socialinę reabilitaciją, užtikrinti veiksmingesnę nuteistojo priežiūrą ir saugumą, perkeliančioji įstaiga pateikia Departamentui motyvuoto nutarimo dėl nuteistojo perkėlimo, kuris turi būti suderintas su priimančiąja įstaiga, projektą. Nutarimą dėl nuteistojo perkėlimo pasirašo Departamento direktorius arba direktoriaus pavaduotojas, kuriam priskirta administruoti saugumo valdymo sritį (5 punktas). Be to, Aprašo 12 punkte nustatyta, kad nuteistasis iš vienos pataisos įstaigos į kitą gali būti perkeliamas Departamento iniciatyva, kai yra Departamento direktoriaus ar jo pavaduotojo pasirašytas motyvuotas nutarimas dėl nuteistojo perkėlimo.

Iš aptarto teisinio reglamentavimo matyti, kad Departamento direktoriui įstatymų leidėjas suteikė diskrecijos teisę, atsižvelgiant į atitinkamas (išimtines) aplinkybes, nuteistąjį perkelti tęsti bausmės atlikimą į kitus pataisos namus. BVK 69 straipsnio 5 dalis aiškiai įtvirtina, kad įvykus atitinkamoms aplinkybėms, būtent Departamento direktoriui suteikta diskrecijos teisė parinkti kitus pataisos namus. Aptartas teisinis reglamentavimas nenumato galimybės nuteistajam pačiam pasirinkti bausmės atlikimo vietos.

Byloje ginčas keliamas būtent dėl institucijų savalaikio neveikimo, t. y. nepriimant sprendimo perkelti pareiškėją į kitus pataisos namus, tuo pažeidžiant pareiškėjo teisę į saugų kalėjimą.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas su 2020 m. balandžio 16 d. prašymu kreipėsi į Departamentą, nurodydamas, kad Marijampolės pataisos namuose (Kybartų sektoriuje) jam trūksta užimtumo ir nesudarytos sąlygos saugiai gyventi, jis buvo reketuojamas ir patyrė psichologinį smurtą. Departamentas 2020 m. balandžio mėn. raštu persiuntė pareiškėjo prašymą nagrinėti Marijampolės PN, kartu nurodydamas įvertinti, ar egzistuota BVK 69 straipsnyje įtvirtinti perkėlimo pagrindai. Vėliau pareiškėjas su 2020 m. rugpjūčio 3 d. prašymu į Departamentą kreipėsi pakartotinai. Prašyme nurodė, kad bausmės atlikti Marijampolės pataisos namuose negali ne tik dėl darbo nebuvimo, tačiau ir dėl saugumo, nes tuose pačiuose pataisos namuose kali asmens, kurį pareiškėjas nužudė, sūnus. Departamentas dėl papildomos informacijos, atsižvelgiant į pareiškėjo prašymą, kreipėsi į Kriminalinės žvalgybos pareigūnus, kurie 2020 m. rugpjūčio 24 d. pažymoje Nr. LV-4361 pranešė, kad pareiškėjas bausmę atlieka drausmės grupėje, kameroje Nr. 22 kartu su kitais nuteistaisiais, iš kurių pavojus pareiškėjui negresia. Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas dar 2020 m. balandžio 30 d. buvo iškviestas į administraciją pokalbiui, tačiau bendrauti atsisakė. Vėliau pareiškėjas buvo iškviestas 2020 m. gegužės 5 d. ir pokalbio metu pareiškėjas nurodė aplinkybes dėl kylančio pavojaus jo gyvybei ir sveikatai. Atsižvelgus į šią aplinkybę buvo rekomenduota pareiškėjo neskirti į pirmąjį nuteistųjų būrį. 2020 m. birželio 11 d. Kalėjimų departamento Kriminalinės žvalgybos valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriuje buvo gautas 2020 m. birželio 9 d. tarnybinis pranešimas, kuriame Marijampolės PN 2 – ojo saugumo valdymo skyriaus vyriausiasis specialistas nurodė, kad 2020 m. birželio 9 d. apie 15.30 val. gyvenamosios zonos apėjimo metu, užėjus į 1-ą nuteistųjų būrį buvo pastebėtas nuteistasis D. B., kurio veido dešiniame skruoste matėsi kraujosruvos. Nuteistasis medicininės pagalbos atsisakė, pretenzijų niekam nepareiškė. Tikslinant įvykio aplinkybes, pareiškėjui buvo išaiškinta teisė rašyti protokolą-pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, tačiau dėl veikos mažareikšmiškumo jis šios teisės atsisakė bei fizinį smurtą naudojusių asmenų nenurodė. Tuo pagrindu 2020 m. birželio 19 d. buvo priimtas nutarimas Nr. IBPS-V1444926-20 atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. 2020 m. liepos 24 d. Kalėjimų departamento Kriminalinės žvalgybos valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriuje buvo gauti tarnybiniai pranešimai apie pastebėtus Marijampolės PN 3-io būrio nuteistųjų sužalojimus, kur nurodoma, jog 2020 m. liepos 24 d. gyvenamosios zonos apėjimo metu apie 00.15 val. 3-io nuteistųjų būrio koridoriuje buvo pastebėtas 3-io būrio nuteistasis D. B., kurio veido srityje matėsi kraujosruvos. Nuteistasis medicininės apžiūros atsisakė, tačiau teigė, kad buvo sumuštas būryje. Apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad Marijampolės pataisos namuose, Kybartuose, 3-iame nuteistųjų būryje 321 kambaryje, naktį iš liepos 23 d. į 24 d. jis miegojo savo kambaryje savo miegamoje vietoje Nr. 9 ir maždaug apie 00.30 val. jį sumušė kiti nuteistieji. Kas jį mušė nematė, nes viskas vyko labai greitai, ir buvo labai tamsu. Kas galėjo jį sumušti ir už ką nežinojo ir net nenumanė, jis su visais gerai sutaria, pataisos namuose su niekuo nekonfliktuoja. Pareiškėjas nepageidavo, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, todėl 2020 m. rugpjūčio 1 d. buvo priimtas nutarimas Nr. IBPS-V-1820390-20 atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.

Byloje atsakovės atstovai neginčija, kad prieš pareiškėją, jam kalint Marijampolės PN, buvo smurtaujama ir, kad dėl patirto smurto jis patyrė sveikatos sužalojimų. Tačiau vertinant, ar institucijos elgėsi pakankamai atidžiai ir rūpestingai, esminga ištirti, ar pataisos namų administracija turėjo ir galėjo žinoti apie gresiantį pavojų fiziniam pareiškėjo neliečiamumui.

Kaip nustatyta bylos medžiaga, atsakovės atstovai šiuo aspektu nurodo, kad iš esmės pats pareiškėjas prašymuose teigdamas, kad jam nesaugu gyventi Marijampolės PN, atsisakė nurodyti konkrečius asmenis, dėl kurių galimai jam kyla grėsmė. Institucijų teigimu, šiuo atveju Marijampolės PN administracijai išoriškai nors ir užfiksavus pareiškėjo sumušimo faktus (veido nubrozdinimai ir pan.) ir siekiant nustatyti su tuo susijusias aplinkybes, pareiškėjas su tuo susijusių aplinkybių nebuvo suinteresuotas atskleisti (nutraukti ikiteisminiai tyrimai). Tokiu atveju, Marijampolės PN administracijai neturint išsamios informacijos apie pareiškėjo sumušimus, nebuvo pagrindų su motyvuotu nutarimu kreiptis į Departamentą dėl pareiškėjo perkėlimo į kitus pataisos namus, kaip numatyta Aprašo 3.2 papunktyje. Taigi, pataisos įstaigos savalaikis neveikimas, kaip teigia atsakovės atstovės, iš esmės buvo sąlygotas paties pareiškėjo sąmoningais veiksmais – pasirenkant teisę neatskleisti jo sumušimų, grąsinimų nužudyti aplinkybių, todėl toks pareiškėjo argumentų, elgesio dviprasmiškumas (prašymuose Departamentui nurodytos jo sumušimo aplinkybės, tuo tarpu apklausų metu sumušimo aplinkybės neatskleistos) ir sąlygojo vėlesnį nutarimo perkelti pareiškėją į kitus pataisos namus priėmimą. Taigi, kaip matyti, atsakovės atstovai atsakomybę dėl patirtų pasekmių perkelia pačiam pareiškėjui, kad jis pats nedetalizavo aplinkybių dėl gresiančio pavojaus ir neįvardijo konkrečių asmenų.

Teismo vertinimu, atsakovės atstovų atsiliepimuose nurodyti argumentai, apeliuojant į paties pareiškėjo veiksmus, į aplinkybių nekonkretizavimą ir nebendradarbiavimą su pataisos įstaiga, nėra esminė aplinkybė, kadangi ne tai, kad pareiškėjas neidentifikavo asmenų, galimai jam kėlusių grėsmę, nulėmė jo sužalojimą. Kaip nustatyta bylos nedžiaga, pareiškėjas su 2020 m. balandžio 16 d., 2020 m. rugpjūčio 3 d., 2020 m. rugsėjo 21 d. prašymais kreipėsi į Departamentą dėl jo perkėlimo į kitus pataisos namus. Prašymuose nurodė priežastis, dėl ko jam gręsia pavojus jo sveikatai ir gyvybei (fizinis susidorojimas iš asmens, kurio tėvą nužudė pareiškėjas). Taigi, tiek PN, tiek Departamentas turėjo informaciją apie galimus ir vėliau jau apie realius smurtinius išpuolius prieš pareiškėją (Laisvės atėmimo vietų ligoninės raštas, Nutarimų atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą turinys), todėl, jeigu pataisos namai būtų savalaikiai reagavę ir užtikrinę pareiškėjui saugias gyvenimo sąlygas kituose pataisos namuose, fizinio smurto išpuolių būtų buvę galima išvengti. Tuo labiau, kad Departamentas, reaguodamas į pareiškėjo 2020 m. rugpjūčio 3 d. prašymą ir surinkęs visą su prašymu susijusią dokumentinę medžiagą bei ją išnagrinėjęs, pateikė siūlymą (2020 m. rugpjūčio 26 d. sprendimas Nr. 2S-3072) Marijampolės PN inicijuoti pareiškėjo perkėlimą į kitus pataisos namus. Taigi, vertinant, kad pataisos namai buvo saistomi imperatyvios pareigos pirmiausiai užtikrinti fizinį pareiškėjo saugumą, todėl jie turėjo imtis visų priemonių, kad būtų išsiaiškintos visos galimos rizikos, t. y. turėjo aktyviai, o ne formaliai domėtis pareiškėjo pateiktomis aplinkybėmis (tokioje situacijoje vien pareiškėją mušusių asmenų pavardžių nepateikimas, sumušimo aplinkybių neatskleidimas, nėra pakankama išvadai, kad pareiškėjui pavojus nekyla, priimti). Šiuo atveju smurtą pareiškėjo atžvilgiu buvo galima numatyti, nes, kaip prašymuose ir pokalbių metu nurodė pats pareiškėjas, jis buvo patalpintas į tuos pačius pataisos namus, o vėliau net ir į tą patį 1-ąjį būrį su asmens, dėl kurio nužudymo jis kali, sūnumi. Vien ši aplinkybė neabejotinai sudarė pagrindą tikėti pareiškėjo prašymais dėl jam kilsiančios/ kilusios žalos jo sveikatai ar gyvybei ir atitinkamai reaguoti.

Teismas sprendžia, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala, kuri kildinama iš Marijampolės PN veiksmų (neveikimo), kurie pasireiškė tuo, kad pataisos namų pareigūnai nebūdami pakankamai atidūs ir rūpestingi, stebėdami ir prižiūrėdami įstaigoje laikomų asmenų elgesį, veikė aplaidžiai, nes savalaikiai nesiėmė veiksmų, kad prašymuose nurodytos aplinkybės neįvyktų, sudaro pagrindą vertinti, kad ji yra pagrįsta. Dėl nesavalaikio pareiškėjo neperkėlimo į kitus pataisos namus, kiti nuteistieji turėjo galimybę smurtauti prieš pareiškėją ir šie smurtavimai nebuvo spontaniški, o sąmoningi, tyčiniai, galimai keršto pagrindu, todėl darytina išvada, kad, nagrinėjamu atveju, yra visos būtinosios valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, numatytos CK 6.271 straipsnyje. Nors, kaip matyti iš bylos medžiagos, pataisos namų administracija kvietė pareiškėją pokalbiams, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau pareiškėjo nurodytų aplinkybių vertinimas buvo atliktas pernelyg formaliai, todėl nesiėmus aktyvių veiksmų, siekiant užtikrinti bausmę atliekančių asmenų apsaugą ir (ar) nesiimant veiksmų dėl pareiškėjo perkėlimo į kitus pataisos namus, pareiškėjas patyrė fizinį smurtą, dėl ko yra pagrindas daryti išvadą, kad Marijampolės PN veiksmais (neveikimu) pareiškėjui buvo padaryta žala.

Departamentas dėl ginčo aplinkybių tiek atsiliepime, tiek atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog asmens perkėlimas yra inicijuojamas ir vykdomas tik tuomet, kai nustatoma, jog tolesnis nuteistojo bausmės atlikimas paskirtoje įstaigoje yra negalimas ir yra tikslinga jį perkelti kitur, t. y. reikalingos išimtinės aplinkybės. Kaip nustatyta bylos medžiaga, Departamentas buvo gavęs pareiškėjo tris prašymus, kuriuose buvo nurodyta perkėlimo priežastis – patalpintas į tuos pačius pataisos namus su asmens, dėl kurio nužudymo jis kali, sūnumi; kyla smurto grėsmė ir pan. Ši priežastis, objektyviai vertinant, jau nuo pirmo prašymo gavimo turėjo būti suprasta kaip išimtinė aplinkybė, sudaranti pagrindą ją atitinkamai įvertinti, savalaikiai priimti sprendimą, jog tolesnis pareiškėjo bausmės atlikimas Marijampolės PN yra negalimas, t. y. neužtęsiant šio proceso daugiau nei 6 mėn. (nuo pirmojo pareiškėjo prašymo iki jo perkėlimo į kitus PN). Nors, kaip nurodo Departamentas, jis taip pat yra saistomas teisės aktuose įtvirtintos nuteistųjų perkėlimo tvarkos (asmens perkėlimas sprendžiamas gavus pataisos namų išvadą, medžiagą ir kt.), tačiau, teismo vertinimu, jau pareiškėjo pirmame (2020 m. balandžio 16 d.) prašyme nurodytos aplinkybės sąlygojo greitesnį sprendimo – perkelti pareiškėją į kitus PN, priėmimą, dėl ko būtų buvusi galimybė išvengti pareiškėjui smurtinių veiksmų. Tačiau kaip nustatyta bylos medžiaga, net ir po pirmojo prašymo Departamentui ir po pokalbio su Marijampolės PN administracija (2020 m. gegužės 5 d.), pareiškėjas buvo perkeltas į tą pačią grupę su jam grąsinančiu asmeniu, o taip pat, Departamentas, vertindamas pareiškėjo 2020 m. rugpjūčio 3 d. prašymo argumentus, daugiau dėmesio skyrė pareiškėjo argumentų dviprasmiškumui, konfliktinės situacijos aplinkybių neatkleidimui, dėl ko toks aplinkybių nagrinėjimas vertintinas daugiau kaip formalus prašyme nurodytų aplinkybių turinio aspektu, nors ir buvo tik rekomenduota spręsti PN klausimą dėl pareiškėjo perkėlimo į kitus pataisos namus.

Taigi, nurodytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad tiek Marijampolės PN, tiek Departamentas atliko neteisėtus veiksmus, kurie pasireiškė netinkamu (nesavalaikiu) pareigos užtikrinti pareiškėjo saugumą, jam atliekant bausmę laisvės atėmimo įstaigoje, vykdymu dėl ko pareiškėjas patyrė fizinį smurtą ir nuolatinį nesaugumo jausmą.

Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pažeidimo padarymo ypatumus, į tai, ar pažeidimas iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į tokias svarbias aplinkybes kaip pažeidimo mastą, pobūdį, bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, bendruosius teisės principus. Pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga kompensacija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija nuskriaustajam.

Atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo ir jo sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, taip pat į tai, kad pareiškėjui objektyviai galėjo susidaryti įspūdis, kad valstybė negeba pasirūpinti jo saugumu, kas reiškė, kad patirti išgyvenimai buvo ilgalaikio pobūdžio, pasireiškiantys nuolatine realaus susidorojimo baime, taip pat vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais bei į tai, kad vėliau institucijos ėmėsi reikiamų priemonių pareiškėjo perkėlimui į kitus PN, darytina išvada, kad yra pagrindas pareiškėjui iš Marijampolės PN priteisti 500 Eur žalos atlyginimą, o iš Departamento pareiškėjo naudai priteisti 100 Eur žalos atlyginimą. Priteistinos sumos laikytinos adekvačiomis ir teisingomis kompensacijomis pareiškėjo patirtiems išgyvenimams atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teisėja

nusprendžia:

Pareiškėjo D. B. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui D. B. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 500 Eur (penki šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Priteisti pareiškėjui D. B. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, 100 Eur (vienas šimtas eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė