Dėl sprendimo panaikinimo

Administracinė byla Nr. I2-1052-809/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02979-2021-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.3

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 22 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. G. skundą atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

Pareiškėja kreipėsi į teismą su patikslintu skundu prašydama panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2021 m. birželio 1 d. raštą Nr. (7.9Mr)-2D-8948 (toliau – ir Raštas) bei Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. (AG-502/02-2021) bei įpareigoti atlikti veiksmus (b. l. 11 – 12).

Pareiškėja nurodo, kad ji kreipėsi į Inspekciją, pateikdama vienintelį klausimą, t. y. kokiose konkrečiai teritorijose ar savivaldybės teritorijoje ar privačioje namų valdoje turi būti statomi technologinės paskirties inžinieriniai tinklai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ (toliau – ir STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“) nurodytų 9 punkto 3 lentele. Pažymi, kad tokio pobūdžio raštą pareiškėja teikia pirmą kartą. Akcentuoja, jog Inspekcija Komisijai nepateikė faktinių įrodymų, jog dėl naujų duomenų buvo priimtas koks nors atsakymas pareiškėjai. Inspekcijos Raštas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Atsakovė klaidino Komisiją pateikusi atsakymus dėl kitų pareiškėjos raštų, t. y. dėl prisijungimo prie viešosios infrastruktūros ir dėl statybos be statybą leidžiančio dokumento, bet apie tai pareiškėja ir nesikreipė.

Pažymi, jog pareiškėja pateikė savo skundą dar kelioms institucijoms, tačiau nei viena nepateikė atsakymo.

Atsakovė pateikė atsiliepimą į skundą, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad Inspekcija 2021 m. birželio 1 d. raštu Nr. (7.9Mr)-2D-8948 pareiškėjai nurodė, kad išsamūs atsakymai keliamais klausimais jau buvo pateikti Inspekcijos 2020 m. spalio 27 d. raštu Nr. 2D-15559, 2020 m. gruodžio 30 d. raštu Nr. 2D-19187, ir Aplinkos ministerijos 2021 m. sausio 4 d. raštu Nr. (14)-D8(E)-12, 2020 m. lapkričio 6 d. raštu Nr. (14)-D8(E)-6275, ir kadangi pateiktame prašyme keliami klausimai jau išnagrinėti Inspekcijos, Aplinkos ministerijos bei teismo, prašyme jokios naujos aplinkybės nenurodomos, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis pareiškėjos prašymas nebuvo nagrinėjamas.

Pažymi, jog pareiškėjos teiktų prašymų turinys ir Inspekcijos bei Aplinkos ministerijos teiktų atsakymų ir išaiškinimų pareiškėjai turinys leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad Inspekcijos Raštas yra pagrįstas, Inspekcija nurodydama, kad pareiškėjos skundo nenagrinės, veikė tinkamai ir teisės aktų nustatyta tvarka.

2021 m. gegužės 7 d. Inspekcijoje gautame prašyme pareiškėja, keldama klausimą „kokiose konkrečiai teritorijose t.y ar savivaldybės viešojoje ar privačioje namų valdoje, turi būti įrengiami / statomi technologinės paskirties inžineriniai tinklai: magistraliniai, skirstomieji ir įvadiniai“ (kalba netaisyta), toliau detalizuoja – „iš manęs vandens pirkėjos/vartotojos reikalauja projekto ir statybos leidimo viešojo vandentiekio sudėtinėms dalims (toliau-magistralinių, skirstomųjų ir įvadinių technologinės paskirties inžinerinių tinklų) statybai ir dar privačioje namų valdoje, adresu (duomenys neskelbtini). <...> STR 1.01.03:2017 Penktasis skirsnis Inžineriniai tinklai 9 punktas skelbia Inžineriniai tinklai pagal paskirtį skirstomi į pogrupius, šio reglamento 9.3 punktas teigia vandentiekio savininko, (o ne vandens pirkėjos I. G.) inžineriniai tinklai – magistraliniai, skirstomieji ir įvadiniai tinklų vamzdynai šaltam ir karštam vandeniui tiekti, arteziniai šuliniai, hidrantai, rezervuarai, vandentiekio bokštai, giluminiai vandentiekio gręžiniai. <...>vadovaujantis STR 1.01.03:2017 9.3 punktas įrodo, jog technologinės paskirties viešojo vandentiekio inžineriniai tinklai baigiasi įvadiniais inžineriniais tinklais-įvadu, kurie yra valdomi nuosavybės teise UAB „Vilniaus vandenys“ (kalba netaisyta).

2021 m. vasario 4 d. Inspekcijoje gautame skunde (registracijos Nr. 1D-2324) pareiškėja taip pat nurodo, kad „STR 2.07.01:2003 „Vandentiekis ir nuotekų šalintuvas, teigia, kas t.y. konkrečiai technologinės paskirties inžineriniai tinklai ir kad jie turi būti įrengiami savivaldybės teritorijoje o ne privačioje namų valdoje, kadangi t.y. lauko viešasis komunalinis vandentiekis, kuris turi būti įrengiamas vadovaujantis STR 2.07.01:2003 69 punktu Šuliniai su VAM ir rodmenų skaitymo punktai turi būti įrengiami viešojoje (ne privačioje) teritorijoje, ties užstatymo linija. <...> Prašau išreikalauti iš V. A., kad atsakymą konkretizuotų, kokį ir kokio konkrečiai vandentiekio inžinerinį tinklą ar magistralinius, skirstomuosius ar įvadinius t.y. aš vandens pirkėj fizinis asmuo t.y. vandens vartotoja privalau įrengti privačioje namų valdoje“ (kalba netaisyta).

Taigi pareiškėjos prašymų turinys akivaizdžiai atskleidžia, kad keliama analogiško pobūdžio problematika, nurodomos tos pačios aplinkybės dėl inžinerinių tinklų statybos kaip ir ankstesniuose pareiškėjos raštuose. O tai atitinka teismų praktikoje nurodytas sąlygas, kada viešojo administravimo subjektas turi nenagrinėti prašymo. Tai, kad pareiškėja teikia Inspekcijai raštus juose interpretuodama teisės aktuose įtvirtintas sąvokas ar pagal savo subjektyvų suvokimą nurodydama kaip taikyti teisės aktus, nesudaro pagrindo tvirtinti, jog kiekvienas pareiškėjos kartotinis kreipimasis turi būti nagrinėjamas. Pareiškėja kiekvieną kartą (teikdama paklausimus) siekia jai palankaus aiškinimo, kad jos ketinamiems įrengti (ar anksčiau įrengtiems) inžineriniams tinklams neprivalomas statybą leidžiantis dokumentas.

Nurodo, jog Komisija pagrįstai pareiškėjos prašymus vertino kompleksiškai ir Sprendime pažymėjo, kad „iš pareiškėjos 2020 m. rugsėjo 29 d., 2020 m. lapkričio 26 d., 2021 m. gegužės 7 d. prašymų turinio matosi, kad šiais prašymais į Inspekciją pareiškėja kreipiasi norėdama sužinoti teisės aktų nuostatomis pagrįstus reikalavimus, susijusius su vandentiekio ir nuotakyno įrengimu savo žemės sklype“ ir „nepaisant to, kad minėtuose kreipimuose pareiškėjos prašymas nėra suformuluotas identiškai, kaip ir 2021-05-07 prašyme, juose nurodyti argumentai (nesutikimas su ankstesniuose atsakymuose pateiktais išaiškinimais, cituojami teisės aktai, formuluojami klausimai) turinio vertinimo aspektu iš esmės yra analogiški“. Tokiomis išvadomis nėra pagrindo abejoti, o be to, pareiškėja nepateikia nei vieno šias išvadas paneigiančio argumento.

Pažymi, kad pareiškėjos minimas Komisijos 2021 m. liepos 13 d. sprendimas ir pateikiamas Komisijos 2021 m. rugsėjo 22 d. raštas Nr. 19R-2344 (AG-440/07-2021) visiškai nesusiję su nagrinėjama byla ir Inspekcijos skundžiamu Raštu, kadangi skundžiamas visai kitas sprendimas.

Aukščiau išdėstyti motyvai ir nurodytos aplinkybės patvirtina, kad įvertinusi skundo turinį ir tai, kad nebuvo nurodyta jokių naujų aplinkybių, Inspekcija pagrįstai pareiškėjos prašymo nenagrinėjo, o Komisija Sprendimu pagrįstai konstatavo, kad skundžiamas Inspekcijos Raštas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jį nėra teisinio pagrindo.

Inspekcijos Raštas atitinka jame nurodytas prašymo / skundo nenagrinėjimo sąlygas. Pažymi, jog tai, kad Inspekcija pareiškėjai atsakydama pagal kompetenciją ir vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis nepateikia tokio atsakymo, kokio ji pageidauja, nesuteikia jai daugiau teisių kreiptis į instituciją pakartotinai keliant tas pačias problemas ir tuos pačius klausimus (pakeičiant gramatiškai sakinių struktūrą, bet ne klausimo esmę) ir nesukuria institucijai pareigos nagrinėti paklausimus, kurie jau buvo išnagrinėti.

k o n s t a t u o j a:

Byloje kilo ginčas dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2021 m. birželio 1 d. sprendimo bei Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2021 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo Nr. (AG-502/02-2021), teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, išnagrinėjęs Inspekcijos ieškinį atsakovei I. G., tretiesiems asmenims D. N., M. K. ir kt., 2011 m. sausio 23 d. sprendimu įpareigojo atsakovę I. G. savo lėšomis per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo momento pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. nutraukti vandentiekio ir nuotakyno nuo gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), iki atsakovei priklausančio ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimą, panaikinti vandentiekį ir nuotakyną, sutvarkant teritoriją (civilinė byla Nr. 2-1652-864/2012). Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 16 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTE3Mi02MDMvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-1172-603/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-1172-603/2013">2A-1172-603/2013</a>). Minėtuose teismo sprendimuose konstatuota, kad atsakovė, įrengdama vandentiekį ir nuotakyną, neturėjo statybą leidžiančio dokumento, o žemės sklypo bendrasavininkai nėra davę jam sutikimo, todėl pripažino, kad vandentiekio ir nuotakyno įrengimas yra savavališkas (neteisėtas).

Pareiškėja teismo sprendimo nevykdė geruoju, todėl Inspekcija Vilniaus miesto apylinkės teismo išduotą 2013 m. spalio 22 d. vykdomąjį raštą Nr. 2-1652-864/2012 pateikė antstoliui priverstiniam vykdymui.

Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs antstolio pareiškimą, 2014 m. gruodžio 18 d. nutartimi leido Inspekcijai pašalinti savavališkos statybos padarinius – panaikinti vandentiekį ir nuotakyną nuo gyvenamojo namo iki ūkinio pastato bei sutvarkyti teritoriją, savavališkos statybos padarinių šalinimui bet teritorijos sutvarkymui reikiamas išlaidas išieškant iš atsakovės. Atsižvelgiant į tai buvo organizuotas savavališkai pastatytų statinių griovimas (civilinė byla Nr. 2-5375-541/2014).

2016 m. kovo 7 d. savavališkai <...> pastatyto statinio nugriovimo aktu Nr. (23.24) 4D-565 buvo konstatuota, kad statinys, kuris turėjo būti nugriautas pagal teismo sprendimą yra nugriautas 2016 m. kovo 2 d., statybvietė sutvarkyta.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ matyti, jog pareiškėja ne kartą kreipėsi į teismą su prašymais atnaujinti civilinės bylos nagrinėjimą, tačiau įsiteisėjusiomis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartimi (civilinė byla Nr. A2-7417-545/2014), 2015 m. gegužės 26 d. nutartimi (civilinė byla Nr. A2-7628-433/2015), 2016 m. rugsėjo 6 d. nutartimi (civilinė byla Nr. A2-26356-933/2016), 2018 m. kovo 5 d. nutartimi (civilinė byla Nr. A2-9570-599/018) pareiškėjos prašymai buvo atmesti. Pažymėtina, kad visų šių prašymų pagrindiniai motyvai buvo tai, kad pareiškėjos teigimu ji neatliko savavališkos statybos darbų, teismai netinkamai nustatė statinio rūšį bei kategoriją, kad pareiškėja „nestatė viešojo vandentiekio bei technologinių viešųjų įvadinių tinklų įvado“, taip pat „nesijungė prie UAB „Vilniaus vandenys“ viešojo miesto vandentiekio skirstomųjų inžinerinių gamybinės technologinės paskirties tinklų, esančių už privačios namų valdos sklypo ribos viešojoje savivaldybės teritorijoje“.

2020 m. rugsėjo 30 d. Inspekcija gavo 2020 m. rugsėjo 29 d. prašymą su keliamais klausimais dėl vandentiekio pareiškėjos sklype įrengimo, t. y. nurodoma, kad „mano atveju yra viešasis komunalinis vandentiekis, gyvenu privačioje namų valdoje, kokių dokumentų reikia naudoti vandenį privačiame kieme t. y ūkiniame pastate, pastate garaže ir ttkieme, adresu (duomenys neskelbtini) (kalba netaisyta), prašoma paaiškinti „koki atveju reikalingos prisijungimo salygos ir/ ar prie viešojo vandentiekio ir/ar prie kito? ir ką konkrečiai reikia projektuoti?“ (kalba netaisyta), klausiama „Kodėl bendrovė iš vartotojų reikalauja įrengti už savp lėšas viešojo vandentiekio sudėtinędalį/viešojo vandentiekio sudėtinę dalį įvadą, juk vartotojai neturi jokio vandentiekio gamybinėstechnologinės paskirties“ (kalba netaisyta).

2020 m. spalio 2 d. Inspekcija gavo pareiškėjos 2020 m. spalio 1 d. prašymą pakartotinai keliant klausimus apie naudojimąsi komunalinėmis viešosiomis paslaugomis, kada tam reikalingas statybą leidžiantis dokumentas bei „nuo kada atsirado pareiga vartotojui privačioje namų valdoje projektuoti UAB Vilniaus vandenų viešasiais technologinės paskirties sudėtines dalis viešojo vandentiekio UAB Viilniaus vandenys įvadą? Juk viešojo vandentiekio sudėtinė dalis t.y. bendrovės nyuosavybė“ (kalba netaisyta).

Inspekcija 2020 m. spalio 27 d. raštu Nr. (9.12E)-2D-15559 pareiškėjai paaiškino inžinerinių statinių, inžinerinių tinklų, komunalinių inžinerinių tinklų sąvokas bei pateikė išsamią teisės aktų reglamentacijos analizę su nuorodomis į komunalinio vandentiekio (viešojo vandentiekio), vandens vartotojo sampratas. Vienas iš inžinerinių tinklų pogrupių yra vandentiekio tinklai, paaiškinant, kada šie priskirtini I grupės, kada II grupės nesudėtingiems statiniams ir kokiais atvejais šių statinių statybai reikalingas statybą leidžiantis dokumentas. Pareiškėjai nurodyta, kad „kaip Jums ne kartą paaiškinta (tiek Inspekcijos, tiek ir Aplinkos ministerijos atsakymuose į Jūsų skundus ir paklausimus) I ir II grupės nesudėtingojo inžinerinio statinio, statomo kultūros paveldo objekto teritorijoje ir kultūros paveldo vietovėje, statybai reikalingas SLD, o remiantis Statybos įstatymo 24 straipsnio 3 dalimi, statinio projektas turi būti parengtas, kai privaloma gauti SLD“. Taip pat pareiškėjai išsamiai paaiškinta dėl vandentiekio tinklų vamzdynų įrengimo galimybių ne statytojui nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose, dėl tokių tinklų nuosavybės statuso nurodant, kad „minėtuose teisės aktuose pateiktos sąvokos (komunaliniai inžineriniai tinklai, komunalinis vandentiekis (viešasis vandentiekis), vandentiekio tinklai ir kt.) nenustato inžinerinių tinklų teisinio statuso (nuosavybės)“; „vandentiekio tinklų vamzdynų skirstymas į magistralinius, skirstomuosius ir įvadinius (STR 1.01.03:2017 9 p.) savaime neapibrėžia jų priklausomybės vandens tiekėjui ar vandens vartotojui“; „kai konkretaus žemės sklypo savininkas savo sklype esantį inžinerinį tinklą (vamzdyną, vamzdį) nori prijungti prie kitam asmeniui priklausančio inžinerinio tinklo, jis iš to tinklo savininko privalo gauti prisijungimo sąlygas; t. y., kai asmuo siekia savo poreikiams naudoti vandenį, tiekiamą kitam asmeniui priklausančiu vandentiekio inžineriniu tinklu, jis, jungdamasis prie šio tinklo, turi laikytis šio tinklo savininko nustatytų sąlygų“. Pareiškėjai dar kartą paaiškinta ir apie prievolę gauti statybą leidžiantį dokumentą.

Inspekcijos 2020 m. gruodžio 30 d. raštu Nr. (9.12E)-2D-19187 pareiškėjai dar kartą atsakant į jos pakartotinai keliamus klausimus, susijusius su vandentiekio inžinerinių tinklų sąvokomis, prisijungimo prie kitiems savininkams priklausančių inžinerinių tinklų sąlygomis, reikalavimais vandentiekio inžineriniams tinklams statyti, statybą leidžiančio dokumento išdavimu ir kt., išaiškintos sąlygos, kurias būtina įgyvendinti siekiant prisijungti prie kitam asmeniui priklausančio inžinerinio tinklo, pakartotinai akcentuota, kad privačiame sklype „įgyvendinti statytojo teisę (statyti statinį, šiuo atveju – tiesti inžinerinį tinklą) negali asmuo (pvz., UAB „Vilniaus vandenys“), šio sklypo nevaldantis nuosavybės teise arba nevaldantis ir nenaudojantis jo kitais įstatymų nustatytais pagrindais. Tuo atveju, kai pagal teisės aktų reikalavimus privačiame žemės sklype inžineriniam tinklui (vamzdynui, vamzdžiui) nutiesti (statiniui statyti) privalomas statybą leidžiantis dokumentas, jis išduodamas statytojo teisę turinčiam asmeniui“.

Tokius pačius išaiškinimus pareiškėjai yra pateikusi ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija 2020 m. lapkričio 6 d. raštu Nr. (14)-D8(E)-6275, 2021 m. sausio 4 d. raštu Nr. (14)-D8(E)-12, kuri raštuose taip pat akcentuoja, kad pareiškėjai paaiškinimai jos keliamais tapačiais klausimais ne kartą buvo jau pateikti 2010 – 2020 metais.

2021 m. gegužės 7 d. Inspekcijoje gautas pareiškėjos prašymas, kuriame nepaisant ankstesnių Inspekcijos ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – Aplinkos ministerija) išaiškinimų ir informacijos suteikimo, pakarotinai keliami klausimai (nesutikimai) dėl inžinerinių tinklų sąvokų, pogrupių, statybai / įrengimui keliamų reikalavimų.

Inspekcija 2021 m. birželio 1 d. raštu Nr. (7.9Mr)-2D-8948 pareiškėjai nurodė, kad išsamūs atsakymai keliamais klausimais jau buvo pateikti Inspekcijos 2020 m. spalio 27 d. raštu Nr. 2D-15559, 2020 m. gruodžio 30 d. raštu Nr. 2D-19187, ir Aplinkos ministerijos 2021 m. sausio 4 d. raštu Nr. (14)-D8(E)-12, 2020 m. lapkričio 6 d. raštu Nr. (14)-D8(E)-6275, ir kadangi pateiktame prašyme keliami klausimai jau buvo išnagrinėti Inspekcijos, Aplinkos ministerijos bei teismo, prašyme jokios naujos aplinkybės nenurodomos, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis pareiškėjos prašymas nebus nagrinėjamas.

Dėl Inspekcijos 2021 m. birželio 1 d. rašto pareiškėja kreipėsi į Komisiją, kuri skundžiamu Sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Viešojo administravimo subjektų pareiga nagrinėti asmenų skundus ir prašymus kyla iš konstitucinės nuostatos, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnis). Ši nuostata įgyvendinama Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ)14 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisykles tvirtina Vyriausybė. VAĮ prašymas apibrėžiamas kaip su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą prašant suteikti administracinę paslaugą, priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus (2 straipsnio 14 dalis).

Inspekcijos viršininko 2014 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. 1V-5 patvirtintų Asmenų prašymų, skundų nagrinėjimo ir aptarnavimo Inspekcijoje taisyklių 29.1 papunktyje nurodyta, kad prašymai ir skundai nenagrinėjami Viešojo administravimo įstatymo, Priežiūros įstatymo, LRV taisyklių ir kitų teisės aktų numatytais atvejais. VAĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad Prašymas ar skundas viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo, kito įstatymų nustatytą specialų statusą turinčio fizinio asmens sprendimu gali būti nenagrinėjamas, jeigu paaiškėja, kad dėl to paties klausimo atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, arba kitas kompetentingas viešojo administravimo subjektas ir asmuo nepateikia naujų duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą.

Kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr.,pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra pažymėjęs, kad viešojo administravimo įstatyme įtvirtintas draudimas viešojo administravimo subjektui pradėti (inicijuoti) administracines procedūras bei priimti sprendimus, jeigu jis pats jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu. Tokiais atvejais, antroji (pakartotinė) administracinė procedūra yra negalima ir negali būti vykdoma. Apibendrinus šį teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad draudimas viešojo administravimo subjektui priimti sprendimą, jeigu jis pats jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu, lemia, jog viešojo administravimo subjektui taip pat yra draudžiama pradėti bei vykdyti dvi administracines procedūras, kurių rezultate būtų priimti du galutiniai sprendimai tuo pačiu klausimu. Priešingu atveju, viešojo administravimo subjektas, pažeidęs šį draudimą, rizikuoja, kad vienas iš sprendimų, priimtų tokių procedūrų rezultate, bus neteisėtas, nes juo galbūt bus pažeisti minėti viešojo administravimo įstatymo reikalavimai (žr., pvz., LVAT 2016 m. gegužės 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtNTk4LTQzOC8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-598-438/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-598-438/2016">eA-598-438/2016</a>). Tokiais atvejais, kai dėl dviejų administracinių procedūrų įvykdymo yra priimami du sprendimai, neteisėtu sprendimu paprastai turėtų būti pripažįstamas tas sprendimas, kuris yra priimamas (įsiteisėja) po „pirmojo“ sprendimo priėmimo (įsiteisėjimo), nes priėmus „pirmąjį“ sprendimą, viešojo administravimo subjektui yra draudžiama inicijuoti ir vykdyti antrąją administracinę procedūrą bei priimti iš jos kylančius sprendimus (žr., pvz., LVAT 2014 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1221/2014; 2016 m. gegužės 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtNTk4LTQzOC8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-598-438/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-598-438/2016">eA-598-438/2016</a>; kt.)

Iš atsakovės ginčijamo Rašto matyti, jog Inspekcija nusprendė pareiškėjos 2021 m. gegužės 7 d. skundo nenagrinėti, argumentuodama, jog į pareiškėjos skunde keliamus klausimus Inspekcija atsakė 2020 m. spalio 27 d. raštu Nr. 2D-15559 ir 2020 m. gruodžio 30 d. raštu Nr. 2D-191879, be to, atsakymus pareiškėjai yra pateikusi ir Aplinkos ministerija 2021 m. sausio 4 raštu Nr. (14)-D8 (E)-12 ir 2020 m. lapkričio 6 d. raštu Nr. (14)-D8(E)-6275. Teismo vertinimu, Komisija pagrįstai vertindama Inspekcijos Raštą analizavo ir sprendė ar pareiškėja 2021 m. gegužės 7 d. prašyme nurodė naujus faktinius duomenis, kurie nebuvo nurodyti ankstesniuose kreipimuose, o atsakovė pagrįstai atsisakė pareiškėjos skundą nagrinėti, taikydama VAĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punktą.

Iš Komisijos medžiagos matyti, jog į pareiškėjos 2020 m. rugsėjo 29 d. ir 2020 m. lapkričio 26 d. prašymus Inspekcija yra pateikusi pareiškėjai atsakymus atitinkamai 2020 m. spalio 27 d. raštu Nr. 2D-15559 ir 2020 m. gruodžio 30 d. raštu Nr. 2D-19187. Pažymėtina, jog pareiškėjos minėtų prašymų turinys patvirtina, jog iš esmės pareiškėja kelia analogiško pobūdžio klausimus, nurodo tas pačias aplinkybes dėl inžinerinių tinklų statybos kaip ir ankstesniuose savo raštuose.

Taigi, Komisija pagrįstai pareiškėjos prašymus vertino kompleksiškai ir teismas visiškai sutinka su Komisijos Sprendime padarytomis išvadomis, jog: „iš pareiškėjos 2020 m. rugsėjo 29 d., 2020 m. lapkričio 26 d., 2021 m. gegužės 7 d. prašymų turinio matosi, kad šiais prašymais į Inspekciją pareiškėja kreipiasi norėdama sužinoti teisės aktų nuostatomis pagrįstus reikalavimus, susijusius su vandentiekio ir nuotakyno įrengimu savo žemės sklype“ ir „nepaisant to, kad minėtuose kreipimuose pareiškėjos prašymas nėra suformuluotas identiškai, kaip ir 2021 m. gegužės 7 d. prašyme, juose nurodyti argumentai (nesutikimas su ankstesniuose atsakymuose pateiktais išaiškinimais, cituojami teisės aktai, formuluojami klausimai) turinio vertinimo aspektu iš esmės yra analogiški“. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėja nepateikia nei vieno šias išvadas paneigiančio argumento, todėl minėtoms Komisijos išvadomis teismui nėra pagrindo abejoti.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Komisijos Sprendimas bei Inspekcijos Raštas yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti pareiškėjos skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismui netenkinus pagrindinio pareiškėjo reikalavimo dėl Komisijos Sprendimo ir Inspekcijos Rašto panaikinimo taip pat atmestinas ir pareiškėjos išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo iš naujo atsakyti pareiškėjai į jos 2021 m. gegužės 7 d. skundą.

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos skundas atmestas, skundžiamas Komisijos Sprendimas ir Inspekcijos Raštas palikti galioti, todėl pareiškėja neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjos I. G. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė