Administracinė byla Nr. eI2-4207-872/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01619-2022-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. birželio 22 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Indrės Pukanasytės-Biekšės ir Faustos Vitkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
dalyvaujant pareiškėjui V. B. (V. B.) ir pareiškėjo atstovei advokatei Linai Balčiūnei,
atsakovės atstovui Dariui Kazėnui,
vertėjai Ingridai Kisieliūtei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. (V. B.) skundą atsakovei Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teismas
nustatė:
Pareiškėjas V. B. teismui pateiktame skunde prašo panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) 2022 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. 22523817 „Dėl įpareigojimo išvykti į užsienio valstybę“ (toliau – ir Sprendimas).
Teigia esantis Rusijos Federacijos pilietis ir gyvenantis Lietuvoje nuo 2014 m. Pirmasis leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo išduotas 2014 m. gruodžio 29 d. tuo pagrindu, kad pareiškėjas užsiėmė teisėta veikla Lietuvoje. Teigia 2016 m. vasario 2 d. sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete N. B. Vėliau pareiškėjui ir N. B. (duomenys neskelbtini) gimė dukra A. B. Pareiškėjui 2017 m. rugpjūčio 23 d. buvo išduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, kadangi pareiškėjas sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2018 m. rugpjūčio 7 d. priėmė sprendimą pakeisti suteiktą leidimą laikinai gyventi, todėl išduotas naujas leidimas laikinai gyventi Nr. LT7444825, kuris galiojo nuo 2018 m. rugpjūčio 27 d. iki 2020 m. rugpjūčio 27 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. birželio 16 d. nutartimi pareiškėjo ir N. B. santuoka buvo nutraukta bei pareiškėjui buvo nustatyta matymosi su dukra tvarka.
Nurodo, kad Migracijos departamentas 2020 m. sausio 22 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-8) 50U-315, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Pareiškėjui 2021 m. sausio 7 d. atvykus pasiimti dukros iš buvusios sutuoktinės N. B. namų pareiškėjui nebuvo atidarytos durys, o 2021 m. sausio 9 d. N. B. pareiškė, jog ji ir A. B. išvyko gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas (toliau – ir JAV), nepaisant to, jog pareiškėjas nebuvo davęs sutikimo išvežti vaiką iš šalies. Pareiškėjas 2021 m. rugsėjo 27 d. pateikė pareiškimą Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl galimo vaiko pagrobimo ir N. B. piktnaudžiavimo tėvystės teisėmis. Pateikus pareiškimą dėl galimo vaiko pagrobimo bei pareiškėjo teisių į vaiko priežiūrą pažeidimo, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) inicijavo procedūras dėl teismo nustatytos tėvo bendravimo su vaiku tvarkos pažeidimų. Šiuo metu vyksta teisminis procesas JAV. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. rugpjūčio 13 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtMzQ1LTU3NC8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-345-574/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-345-574/2021">1A-345-574/2021</a> (toliau – ir Nuosprendis) nuteisė pareiškėją pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį bei paskyrė 70 parų arešto bausmę, bausmės vykdymą atidedant 6 mėn. laikotarpiui, paskiriant intensyvią priežiūrą, t. y. įpareigojant dėvėti elektroninį stebėjimo įtaisą bei būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 23 val. vakaro iki 6 val. ryto. Pareiškėjas įgyvendino bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas be pažeidimų. Šiuo metu pareiškėjas nėra teistas, o 2022 m. sausio 12 d. sudarė naują santuoką su A. V.
Atkreipia dėmesį, jog šiuo metu pareiškėjas veda šeimyninį gyvenimą, planuoja ateitį, siekia įsigyti namus. Be to, 2022 m. gegužės 5 d. planuoja sudaryti būsto pirkimo-pardavimo sutartį. Šiuo metu pareiškėjo sutuoktinė laukiasi, todėl pareiškėjo buvimas itin svarbus. Pareiškėjas 2022 m. kovo mėnesį nuvykęs į Migracijos departamentą siekė pateikti prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (šeimos susijungimo pagrindu). Dokumentus buvo atsisakyta priimti, kadangi pareiškėjas neturi teisėto pagrindo būti Lietuvoje.
Pažymi, kad 2022 m. balandžio 5 d. pareiškėjas pateikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu naudodamasis „Migris“ sistema ir užsiregistravo 2022 m. balandžio 29 d. vizitui. Vis dėlto 2022 m. balandžio 6 d. pareiškėjui buvo įteiktas VSAT Sprendimas. Pareiškėjas gavo nurodymą savanoriškai atvykti į VSAT. Jo teigimu, VSAT nevykdė jokių tiesioginių funkcijų. Pareiškėjo (asmens) byla buvo perduota VSAT, o perdavimo priežasčių pareiškėjas teigia nežinantis. Sprendimas dėl įpareigojimo išvykti turėjo būti priimtas ne VSAT, o Migracijos departamento, kai buvo nustatyta, jog pareiškėjas neturi teisėto pagrindo būti Lietuvos Respublikoje. Nagrinėjamuoju atveju pažeistos Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir vykdymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 (aktuali akto redakcija, galiojusi nuo 2022 m. vasario 21 d. iki 2022 m. birželio 8 d.) (toliau – ir Aprašas) 22-23 punktų nuostatos. Sprendimas pareiškėjo atžvilgiu negalėjo būti priimtas, kadangi nebuvo įvertinti esami pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika, esama politinė situacija regione, nebuvo atsižvelgta į nepaprastąją padėtį, kuri įvesta Lietuvos Respublikoje. Be to, nebuvo vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika priimant sprendimus Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 125 straipsnio pagrindu.
Paaiškina, kad pareiškėjas nuo 2014 m. gyvena Lietuvos Respublikoje bei yra užmezgęs artimus ryšius su Lietuva. Priimant Sprendimą VSAT į tai privalėjo atsižvelgti ir į tai turi būti atsižvelgta nagrinėjant pareiškėjo skundą. Pareiškėjas sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete A. B., todėl turi teisę teikti prašymą Migracijos departamentui ir gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas), kadangi yra Lietuvos Respublikos pilietės tėvas. Šiuo metu pareiškėjo žmona laukiasi, o 2022 m. gegužės 5 d. sudarys būsto pirkimo-pardavimo sutartį. Pareiškėjas yra A. B. tėvas, o pareiškėjui nustatyta matymosi su vaiku tvarka, kuri yra pažeidžiama ne dėl pareiškėjo kaltės. Šiuo metu dėl šio klausimo vyksta teisminiai procesai dėl N. B. atliktų neteisėtų veiksmų išvežant vaiką iš Lietuvos Respublikos. N. B. ir pareiškėjo skyrybų byloje vaiko interesus atstovaujanti institucija konstatavo, jog dukra turi stiprius ryšius su tėvu, jį myli.
Pažymi, kad pareiškėjas – kelių juridinių asmenų, registruotų Lietuvos Respublikoje, akcininkas bei vadovas, vykdo veiklą Lietuvoje. Pareiškėjo tėvai, kurie gyveno Rusijoje, yra mirę, todėl artimų giminių su kuriomis pareiškėjas palaikytų ryšį, deja, Rusijoje nėra. Buvusi žmona inicijavo naują teisminį procesą Lietuvoje, kuriuo siekia įteisinti savo atliktus neteisėtus veiksmus, išvežant pareiškėjo dukrą iš Lietuvos Respublikos be jo sutikimo. Pareiškėjas dalyvauja civilinės bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItNDE3MC00MjQvMjAyMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-4170-424/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-4170-424/2022">e2-4170-424/2022</a> nagrinėjime. Pareiškėjo išvykimas iš Lietuvos – nesuderinamas su pareiškėjo konstitucine teise į gynybą, ypač byloje, kurioje iš esmės sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo vaiko gyvenamosios vietos. Klausimas neabejotinai yra svarbus ir darys įtaką visam likusiam tiek pareiškėjo, tiek pareiškėjo dukros gyvenimui. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo socialiniai ryšiai yra stipresni su Lietuvos Respublika, nei su Rusijos Federacija, o į tai turi būti atsižvelgta.
Akcentuoja, kad po LVAT 2020 m. lapkričio 25 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtNDk0NS00MTUvMjAyMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-4945-415/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-4945-415/2020">eA-4945-415/2020</a>, kuriuo Migracijos departamento 2020 m. sausio 22 d. sprendimas Nr. (15/5-8) 50U-315 dėl pareiškėjo laikino leidimo gyventi Lietuvoje panaikinimo buvo paliktas galioti, teisėtas pagrindas, kuriuo remiantis pareiškėjas turėjo teisę būti Lietuvoje buvo Nuosprendis, kadangi pareiškėjas turėjo atlikti bausmę Lietuvos Respublikoje. Įgyvendinus bausmės atidėjimo sąlygas, kurios numatytos Nuosprendyje, pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu dėl laikino leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo šeimos susijungimo pagrindu, kadangi pareiškėjas sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete.
Teigia, kad Migracijos departamentas atsisakė priimti dokumentus. Kadangi pareiškėjas šiuo metu neturi teisėto pagrindo būti Lietuvos Respublikoje ir neturi galimybės įgyti net vizos. Remiantis Aprašo 23 punktu Migracijos departamentas turėjo priimti sprendimą dėl pareiškėjo įpareigojimo išvykti, tačiau šių veiksmų nesiėmė. Tokie Migracijos departamento veiksmai po nepaprastosios padėties Lietuvoje paskelbimo, vertintini kaip pagrindas pareiškėjui pasilikti Lietuvoje iki kol pareiškėjas turės galimybę gauti vizą per Lietuvos Respublikos konsulinę įstaigą Rusijoje. Pareiškėjas siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje turėtų išvykti į Rusijos Federaciją, kurios pilietis jis yra, ir šioje valstybėje kreiptis į Lietuvos Respublikos konsulinę įstaigą su prašymu dėl vizos suteikimo.
Paaiškina, jog 2022 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikoje Prezidento dekretu buvo įvesta nepaprastoji padėtis, kuri 2022 m. kovo 10 d. Seimo nutarimu Nr. XIV-932 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ buvo pratęsta iki 2022 m. balandžio 20 d. 00:00 val. (toliau – ir Nutarimas). Nutarimo 3 straipsnio 5 punktas numato, jog nepaprastosios padėties galiojimo laikotarpiu yra stabdomas Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos piliečių prašymu išduoti vizas priėmimas ir sprendimų dėl šių prašymų priėmimas Lietuvos Respublikos vizų tarnybose užsienyje. Pareiškėjas, net ir išvykęs į Rusijos Federaciją, neturėtų galimybės gauti vizos bei atvykti į Lietuvos Respubliką teisėtai. Tokia susiklosčiusi situacija neabejotinai prieštarauja teisingumo ir protingumo principams.
Pareiškėjui įvykdžius VSAT Sprendimą ir išvykus į Rusiją neaišku kada pareiškėjas įgytų bent teorinę galimybę gauti vizą dėl atvykimo į Lietuvos Respubliką, kadangi Rusijos Federacija išsiuntė iš šalies Lietuvos diplomatus.
Atkreipia dėmesį, jog prasidėjus Rusijos karinei invazijai į Ukrainą, Rusijos Federacijoje yra sulaikomi žmonės, nepritariantys tokiems Rusijos veiksmams. Pareiškėjui išvykus į Rusiją, tikėtina, jog jis bus sulaikytas dėl jo politinių pažiūrų, nesutampančių su kilmės valstybės pažiūromis. Pareiškėjas neturi jokios galimybės įgyti dokumento, kurio pagrindu jis teisėtai būtų Lietuvoje ir galėtų kreiptis į Migracijos departamentą dėl laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimo. Siekiant įvykdyti VSAT Sprendimą, t. y. išvykus – būtų nutrauktas pareiškėjo ryšys su žmona ir dukra. Be kita ko, pareiškėjas negalėtų dalyvauti Lietuvoje vykstančiame teisminiame procese (civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItNDE3MC00MjQvMjAyMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-4170-424/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-4170-424/2022">e2-4170-424/2022</a>) bei įgyvendinti teisės į gynybą. Pareiškėjui išvykus į Rusijos Federaciją, jis neapibrėžtą laiko tarpą neturėtų net teorinės galimybės gauti vizos ir atvykti į Lietuvą, dėl susiklosčiusios politinės situacijos, o Rusijoje jam grėstų pavojus ir jis galėtų būti sulaikytas dėl jo politinių pažiūrų.
Nurodo, kad įpareigojimas išvykti prieštarauja LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai. VSAT priimdamas Sprendimą neatsižvelgė į pareiškėjo sudarytą santuoką, esamus teisminius procesus susijusius su vaiko neteisėtu išvežimu iš Lietuvos Respublikos, pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, politinę situaciją. Nebuvo įvertinta pareiškėjo galimybė grįžti į Lietuvos Respubliką, kai bus įvykdytas Sprendimas. VSAT Sprendimas turi būti panaikintas, kadangi jis neatitinka LVAT praktikos.
Atsakovė VSAT atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėjas norėdamas atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje privalėjo turėti galiojantį kelionės dokumentą bei teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinantį dokumentą, t. y. vizą (Šengeno ar nacionalinę) arba leidimą laikinai gyventi. Atlikus duomenų patikrinimą centrinėje duomenų bazėje Užsieniečių registre buvo nustatyta, kad 2014 m. gruodžio 29 d. pareiškėjui Migracijos departamentas išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7359789, kuris galiojo iki 2015 m. gruodžio 29 d. Tuo pagrindu, kad asmuo užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla. Vis dėlto 2015 m. lapkričio 13 d. pareiškėjui besikreipiant tuo pačiu pagrindu dėl leidimo pakeitimo Migracijos departamentas 2016 m. sausio 12 d. sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui naują leidimą laikinai gyventi dėl grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei. Vėliau 2017 m. vasario 17 d. pareiškėjui pateikus prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu Migracijos departamentas 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu nusprendė pareiškėjui išduoti naują leidimą laikinai gyventi Nr. LT7417848, kuris galiojo nuo 2017 m. rugsėjo 8 d. iki 2018 m. rugpjūčio 29 d. Pareiškėjas 2018 m. birželio 20 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pačiu pagrindu. Migracijos departamentas tenkino prašymą ir išdavė naują leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7444825, galiojusį nuo 2018 m. rugpjūčio 27 d. iki 2020 m. rugpjūčio 27 d.
Pažymi, jog 2020 m. vasario 12 d. Migracijos departamento sprendimu leidimas laikinai gyventi Nr. LT7444825 buvo panaikintas, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Kadangi 2017 m. rugpjūčio 29 d. Vilniaus rajono policijos komisariate pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-44271-17 pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, BK 253 straipsnio 1 dalį ir BK 145 straipsnio 1 dalį. Tyrimo metu buvo paskirtos kardomosios priemonės, t. y. rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas. Pareiškėjas Nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį, išteisintas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas nuo 2021 m. rugpjūčio 27 d. iki 2022 m. vasario 14 d. buvo įtrauktas į probuojamųjų asmens duomenų registrą (areštas) Lietuvos probacijos tarnybos Vilniaus regiono skyriaus.
Atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis Įstatymo 124 straipsnio 3 dalimi pareiškėjo atžvilgiu nuo 2020 m. vasario 12 d. nebuvo galima priimti sprendimo dėl jo grąžinimo į kilmės valstybę, kadangi pareiškėjui buvo paskirtos kardomosios priemonės. 2022 m. vasario 14 d. pareiškėjas buvo išregistruotas iš probuojamųjų asmens duomenų registro (areštas) Lietuvos probacijos tarnybos Vilniaus regiono skyriaus, vadovaujantis 2019 m. birželio 11 d. Susitarimu dėl bendradarbiavimo neteisėtos migracijos prevencijos ir užsieniečių kontrolės srityse Migracijos departamentas 2022 m. kovo mėnesį informavo Migracijos skyrių, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai. Pareiškėjui 2022 m. balandžio 6 d. atvykus į Migracijos departamento skyrių, buvo pateiktas Rusijos Federacijos piliečio pasas Nr. 756434844, galiojantis iki 2027 m. lapkričio 23 d. Pase nebuvo Šengeno vizos ar kitos valstybės išduotos vizos ar leidimo gyventi. Duomenų ir dokumentų, patvirtinančių teisėtą buvimą šalyje, pareiškėjas nepateikė.
Nurodo, kad įvertinus pareiškėjo apklausos metu pateiktus paaiškinimus, dokumentus, pagal kompetenciją atlikus patikrinimus policijos informacinių sistemų duomenų bazėse, buvo nustatyta, kad pareiškėjo buvimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje, pagal Įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 2 ir (ar) 3 punktą, nuo 2020 m. vasario 14 d. – neteisėtas. Pareiškėjo leidimas laikinai gyventi negaliojantis, o pareiškėjui 2022 m. balandžio 6 d. atvykus į Migracijos departamento skyrių gyvenimas Lietuvoje buvo neteisėtas. Nepateikti įrodymai, kad trumpalaikis pareiškėjo išvykimas į kilmės valstybę, siekiant gauti dokumentą, leidžiantį atvykti ir įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, sukeltų dideles neigiamas pasekmes jo šeimai. Pareiškėjas nėra verčiamas gyventi kilmės valstybėje. Pareiškėjui nedraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjo atžvilgiu nėra priimtas sprendimas dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką. Iš esmės pareiškėjui reikėtų tik laikytis esamo procedūrinio teisinio reglamentavimo ir gerbti Lietuvos valstybės, kurioje jis siekia nuolat gyventi, įstatymus.
Teigia, kad pareiškėjas šiuo metu Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, todėl negali oficialiai dirbti, gauti teisėtas pajamas ir tinkamai materialiai pasirūpinti sutuoktine bei tai ribotų jo galimybes tinkamai atstovauti teisminiame procese JAV. Pagal galiojantį tarptautinį ir nacionalinį reglamentavimą pareiškėjo teisė į šeimos susijungimą savaime neatleidžia jo nuo pareigos laikytis teisės aktų reikalavimų, nustatytų visiems užsieniečiams, siekiantiems šiuo pagrindu gauti leidimą gyventi šalyje. Pareiškėjo trumpalaikis išvykimas iš Lietuvos Respublikos, jam siekiant legalizuoti savo teisinį statusą ir teisėtomis priemonės prisidėti prie savo šeimos išlaikymo (šiuo metu jis to teisėtai padaryti negali), nenutrauks šeimos ryšių ir akivaizdžiai neprieštaraus Europos Sąjungos teisės aktų nuostatoms. Be to, jei pareiškėjo buvimas valstybės narės teritorijoje yra neteisėtas, nes jis neatitinka ar jau nebeatitinka joje taikomų buvimo trukmės sąlygų, Europos Sąjungos teisė neįtvirtina besąlyginio imperatyvo jį išsiųsti. Atsižvelgiant į 2022 m. vasario 24 d. Rusijos Federacijos pradėtus karinius veiksmus Ukrainoje ir tai, kad Lietuvos Respublika išsiuntė iš Rusijos Federacijos diplomatus neatima iš pareiškėjo teisės kreiptis dėl vizos gavimo į kitos trečiosios šalies konsulinę įstaigą su kuria Lietuvos Respublika palaiko diplomatinius santykius.
Pareiškėjo teiginys, kad išvykus į Rusijos Federaciją, tikėtina, kad jis gali būti sulaikytas dėl jo politinių pažiūrų, nesutampančių su valstybės pažiūromis yra tik prielaidos, nepagrįstos jokiais faktiniais įrodymais ir turi būti vertinamas kritiškai. Vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio, 128 straipsnio 1 dalies nuostatomis, įvertinus nustatytas faktines aplinkybes bei atsižvelgiant į tai, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į Rusijos Federaciją Migracijos departamento skyriuje buvo priimtas sprendimas dėl pareiškėjo grąžinimo į kilmės valstybę. Pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos per 30 dienų, nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2022 m. gegužės 6 d. Sprendime grąžinti pareiškėją į kilmės valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris pradedamas skaičiuoti nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos, ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos (Įstatymo 127 straipsnio 1 dalis). Toks terminas buvo nustatytas atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas turi šeiminių ryšių su Lietuva. 2022 m. sausio 12 d. pareiškėjas sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete A. B. Įvertinus šią aplinkybę, pareiškėjui buvo nustatytas 30 dienų išvykimo terminas, su galimybe šį terminą pratęsti iki 60 dienų (Įstatymo 127 straipsnio 32 punktas). Sprendimas dėl užsieniečio grąžinimo nepriimamas, jeigu nustatoma Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ar 4 dalyje nurodytos aplinkybės, o nustačius Įstatymo 128 straipsnyje nurodytas aplinkybes priimti sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo nėra draudžiama. Atsakovė turi teisę imtis teisėtų ir veiksmingų priemonių, kurios užkirstų kelią administraciniams nusižengimams, sukčiavimams ir piktnaudžiavimams.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir pareiškėjo atstovė skundą palaikė, prašė jį tenkinti jame nurodytais argumentais.
Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime į skundą pateiktais argumentais.
k o n s t a t u o j a:
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl VSAT Sprendimo, kuriuo pareiškėjas grąžinamas į užsienio valstybę, t. y. įpareigotas savanoriškai išvykti į Rusiją iki 2022-05-06, teisėtumo ir pagrįstumo.
Pagal byloje pateiktus rašytinius duomenis nustatyta, jog Migracijos departamentas 2020 m. sausio 22 d. sprendimu „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Rusijos Federacijos piliečiui V. B., panaikinimo“ Nr (15/5-8)50U-315 panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje LT7444825, galiojusį iki 2020 m. rugpjūčio 27 d. (toliau – ir Migracijos departamento Sprendimas).
Iš Teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, jog pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (toliau – ir VAAT) su skundu atsakovui Migracijos departamentui bei trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl Migracijos departamento 2020 m. sausio 22 d. Sprendimo panaikinimo. VAAT 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUkyLTIzNjYtMzMxLzIwMjA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eI2-2366-331/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eI2-2366-331/2020">eI2-2366-331/2020</a> pareiškėjo skundą atmetė. LVAT 2020 m. lapkričio 25 d. įsiteisėjusia nutartimi administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtNDk0NS00MTUvMjAyMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-4945-415/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-4945-415/2020">eA-4945-415/2020</a> (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00505-2020-7) pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą taip pat atmetė kaip nepagrįstą, o VAAT 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimą paliko nepakeistą. LVAT Nutarties 29 ir 30 punktuose, be kita ko, nurodyta, jog pareiškėjas 2015–2019 metais iš viso padarė 22 įvairius administracinius teisės pažeidimus ir nusižengimus, iš kurių 5 – šiurkštūs administraciniai nusižengimai, susiję su nustatyto greičio viršijimu vairuojant transporto priemonę, padaryti pastaraisiais 2018–2019 metais: 2019 m. spalio 9 d. nubaustas už 5 šiurkščius administracinius nusižengimus pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą 416 straipsnio 3 dalį, padarytus 2018 m. lapkričio 15 d. (viršijo 21 km/h), 2018 m. gruodžio 28 d. (du kartus viršijo 23 km/h ir 26 km/h), 2019 m. sausio 6 d. (viršijo 21 km/h), 2019 m. liepos 9 d. (viršijo 27 km/h), nes, vairuodamas automobilį, viršijo leistiną greitį. Pareiškėjas nėra sumokėjęs administracinių baudų. Be to, vertinant 2019 m. liepos 17 d. pradėto ikiteisminio tyrimo pagrindus, t. y. veikas, kurių padarymu įtariamas pareiškėjas, bei sistemingai daromų administracinių teisės pažeidimų faktą, kaip teisinę reikšmę turinčių aplinkybių visumą, LVAT nurodė, jog yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjas akivaizdžiai nepaiso ir ignoruoja Lietuvoje veikiančius teisinės tvarkos standartus, nesilaiko Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų, o toks pareiškėjo elgesys kelia tikrą ir pakankamai rimtą pavojų viešajai tvarkai ir visuomenei, todėl atsakovas pagrįstai priėmė ginčijamą sprendimą.
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 13 d. Nuosprendžiu nuspręsta Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. kovo 24 d. nuosprendį pakeisti, t. y. panaikinti nuosprendžio dalį, kuria pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – V. B. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo požymių. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, V. B. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (5 veikos) ir BK 253 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinti iš dalies jas sudedant, keičiant laisvės apribojimo bausmes arešto bausmėmis pagal BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto, c papunkčio taisykles ir paskirti jam galutinę subendrintą bausmę 70 (septyniasdešimt) parų areštą. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, paskirtos arešto bausmės vykdymą atidėti 6 (šešiems) mėnesiams, paskiriant intensyvią priežiūrą, įpareigojant V. B. dėvėti elektroninį stebėjimo įtaisą, jo nenusiimti, negadinti, nesunaikinti bei įpareigoti bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 23 val. vakaro iki 6 val. ryto, jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi. Kitoje dalyje nuosprendis paliktas nepakeistas.
VSAT ginčijamu Sprendimu nusprendė pareiškėją grąžinti į Rusijos Federaciją, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę iki 2022 m. gegužės 6 d. Sprendimas priimtas, kadangi pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (Migracijos departamento Sprendimas). Pareiškėjas nuo 2020 m. vasario 12 d. (785 dienas) Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai, nes 2020 m. sausio 22 d. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, o nuo 2020 m. vasario 12 d. leidimas gyventi tapo negaliojančiu. Pareiškėjui Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir AVPK) 2019 m. liepos 19 d. nutarimu paskirta kardomoji priemonė, t. y. rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Minėtas asmuo 2022 m. vasario 14 d. išregistruotas iš probuojamųjų asmens duomenų registro Lietuvos probacijos tarnybos Vilniaus regiono skyriaus. Pažymėta, jog pareiškėjas pažeidė Įstatymo 39 straipsnio 3 punktą ir 124 straipsnio 1 dalį. Taip pat Sprendimas priimtas vadovaujantis įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 127 straipsnio 1, 3 (1) ir 6 dalimi. Sprendimas priimtas atsižvelgus į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ir į tai, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyje nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti į užsienio valstybę. Išaiškinta, kad per nustatytą terminą neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Taip pat nurodyta Sprendimo apskundimo tvarka.
Iš 2022 m. balandžio 6 d. užsieniečio apklausos lapo Nr. (nenurodytas) (toliau – ir Apklausos lapas) matyti, kad pareiškėjas teigė esantis Rusijos Federacijos pilietis. Paskutinė pareiškėjo gyvenamoji vieta kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas 2016 m. vasario 2 d. teigė sudaręs santuoką su N. B., o išsiskyręs 2020 m. rugsėjo 24 d. Vėliau, t. y. 2022 m. sausio 12 d. pareiškėjas sudarė santuoką su A. B. Pareiškėjas teigė turintis du vaikus, t. y. D. B. ir A. B. Turintis aukštąjį išsilavinimą – (duomenys neskelbtini). Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 13 d. Nuosprendžiu buvo nuteistas už BK 140 straipsnio 2 dalies ir 253 straipsnio 1 dalies pažeidimą, be to, buvo paskirtas areštas (70 parų), o 2022 m. vasario 14 d. pareiškėjas buvo išregistruotas iš probuojamųjų asmens duomenų registro Lietuvos probacijos tarnybos Vilniaus regiono skyriaus. Pareiškėjas turėjo leidimus laikinai gyventi, t. y. leidimą laikinai gyventi Nr. LT7359789, išduotą 2014 m. gruodžio 29 d., kuris negaliojantis nuo 2015 m. gruodžio 30 d., leidimą laikinai gyventi Nr. LT7417848, išduotą 2017 m. rugsėjo 8 d., negaliojantį nuo 2018 m. rugpjūčio 29 d., leidimą laikinai gyventi Nr. LT7444825, išduotą 2018 m. rugpjūčio 27 d., negaliojantį nuo 2020 m. vasario 12 d. Pareiškėjas iš kilmės valstybės išvyko 2014 m., kadangi susipažino su lietuve. Taip pat pareiškėjo politiniai įsitikinimai skyrėsi nuo kilmės valstybės. Išvykęs iš kilmės valstybės pareiškėjas aplankė Italiją, Prancūziją, Egiptą, Turkiją, Baltarusiją, Graikiją, Ispaniją, Lenkiją. Į Lietuvą atvyko dėl santykių su lietuve bei gyveno Lietuvoje. Nuo 2014 m. nuolatos vykdavo į Lietuvą ir iš jos automobiliu. Pagrindinis atvykimo tikslas – darbas ir gyvenimas. Gyvenamoji vieta Lietuvoje – (duomenys neskelbtini). Pragyvenimo šaltinis statybos įmonė „(duomenys neskelbtini)“. Į kilmės valstybę teigė nenorintis sugrįžti, nes yra įsikūręs Lietuvoje, be to, kilmės valstybėje nieko neturi.
Iš VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Migracijos skyriaus 2022 m. balandžio 6 d. pažymos „Apie patikrinimo rezultatus duomenų bazėse“ Nr. (nenurodytas) (toliau – ir Pažyma) matyti, kad pareiškėjo paskutinė deklaruota gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje – (duomenys neskelbtini). Pažymos skiltyje „Užsieniečių registre (ar užsienietis(ė) nėra įtraukta į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą, ar ji nėra pateikusi prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, ar jam(ei) nebuvo (nėra) išduota Šengeno arba nacionalinė viza ir Lietuvos nacionalinėje vizų informacinėje sistemoje (N.VIS) (ar jai nebuvo (nėra) išduota Šengeno viza)“ pažymėta, kad apie pareiškėją tokių duomenų nėra. Pažymos skiltyje „Lietuvos nacionalinėje antrosios kaitos Šengeno informacinėje sistemoje - ar kita Šengeno valstybė pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 ar 25 straipsnį nėra pateikusi perspėjimo dėl draudimo užsieniečiui atvykti ar apsigyventi“ pažymėta, kad apie pareiškėją tokių duomenų nėra. Skiltyje „Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre ir Prevencinių poveikio priemonių taikymo registre (ar užsienietis nėra kurio nors iš šių registrų objektas)“ pažymėta, kad yra duomenys apie pareiškėjo teistumą. Skiltyje „Ieškomų asmenų, neatpažintų lavonų ir nežinomų bejėgių asmenų žinybiniame registre“ duomenų apie pareiškėją nėra.
Pareiškėjas 2022 m. balandžio 12 d. kreipėsi į Lietuvos probacijos tarnybos Vilniaus regiono skyrių, kuris 2022 m. balandžio 26 d. raštu „Dėl bausmės vykdymo“ Nr. 9S -2520 (toliau – ir Raštas) informavo pareiškėją, jog pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 27 d. buvo įtrauktas į probuojamųjų duomenų registrą pagal BK 75 straipsnį, t. y. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. kovo 24 d. nuosprendžiu ir Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 13 d. nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už 5 veikas, 253 straipsnio 1 dalį, 63 straipsnio 1, 4 dalis paskirtos (70 parų) arešto bausmės vykdymą atidedant 6 mėnesiams, taikant intensyvią priežiūrą, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį būti namuose laikotarpiu nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi. Priežiūros laikotarpiu pareiškėjas probacijos sąlygų nevykdymo atvejų nebuvo užfiksuota, naujų ikiteisminių tyrimų nepradėta, administracine tvarka nebaustas. Dirbo uždarojoje akcinėje bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi. 2021 m. rugpjūčio 25 d. atlikus pareiškėjo pakartotinio nusikalstamumo rizikos vertinimą pagal OASys metodiką nustatyta – žema, rezultatas 19 balų iš 168 galimų. Nustatytos probleminės sritys: gyvenimo stilius ir draugai, mąstymas ir elgesys. Taip pat nustatyta žema didelės žalos rizika pažįstamiems suaugusiems. Iš probuojamųjų asmenų, duomenų registro išregistruotas 2022 m. vasario 14 d. pasibaigus probacijos vykdymo terminui.
Be kita ko, pareiškėjas į bylą pateikė ir 2022 m. gegužės 24 d. preliminariąją patalpų pirkimo-pardavimo sutartį tarp uždarosios akcinės bendrovės „Investicija pro“ ir pareiškėjo dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) pirkimo, Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriaus 2022 m. vasario 21 d. santuokos sudarymo įrašą Nr. 431. Taip pat Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2022 m. balandžio 14 d. pažymą „Dėl įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų apie fizinį asmenį“ Nr. 14R-15427, kurioje pažymima, jog įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro 2022 m. balandžio 14 d. duomenimis pareiškėjas Lietuvos Respublikoje neteistas. Be to, pateiktas ir Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriaus 2017 m. birželio 9 d. gimimo įrašas Nr. 4857 patvirtinantis, kad pareiškėjo dukra A. B. gimė (duomenys neskelbtini) Santuokos liudijimas Nr. 481780 patvirtinantis, kad pareiškėjo santuokos 2016 m. vasario 2 d. sudarymo faktą. Taip pat Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro 2022 m. balandžio 4 d. išplėstinis išrašas, iš kurio matyti, kad nuo 2019 m. rugpjūčio 5 d. yra uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ direktorius ir t. t.
Byloje esantys rašytiniai dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas yra kreipęsis į AVPK prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimai padarytų nusikalstamų veikų, kurios numatytos BK 156 straipsnio 2 dalyje, 163 straipsnyje, 254 straipsnyje. Spręsti klausimą dėl N. B. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, nustatyti N. B. ir pareiškėjo dukros buvimo vietą ir spręsti apie tikslingumą paskelbti pilietės paiešką, kadangi pareiškėjo žiniomis N. B. išvyko į JAV neturėdama pareiškėjo sutikimo išgabenti pareiškėjo dukrą.
Skundžiamu Sprendimu atsakovė, vadovaudamasi Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 127 straipsnio 1, 3 (1) ir 6 dalimis bei atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat atsižvelgdama į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ir į tai, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti į užsienio valstybę, nusprendė grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigojo iki 2022 m. gegužės 6 d. savanoriškai išvykti į Rusijos Federaciją. Išaiškino, jog neišvykus per nustatytą terminą iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.
Byloje kilo ginčas dėl VSAT Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Įstatymo (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2022 m. balandžio 1 d.) 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas įtvirtina, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir VSAT, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Rusijos Federacijos piliečių vykimo iš Rusijos Federacijos teritorijos į Rusijos Federacijos Kaliningrado sritį ir atgal per Lietuvos Respublikos teritoriją kontrolę atlieka policija ir VSAT. Minėto straipsnio 3 dalis įtvirtina, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba VSAT.
Įstatymo 124 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos neleidžiama, jeigu jam paskirta kardomoji priemonė arba taikoma laikinoji apsaugos priemonė, kurios apriboja jo teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos. Tokiu atveju atsakingos institucijos nepriima sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, grąžinimo, išsiuntimo ar prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, o jeigu tokie sprendimai jau priimti, sustabdo jų vykdymą tol, kol išnyks šioje dalyje nurodytos priežastys. Pagal Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 1 punktą priimamas sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, kai jam panaikintas ar atšauktas kelionės leidimas arba viza. Pagal Įstatymo 127 straipsnio 1 dalį sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pagal to paties straipsnio 31 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba įpareigojime išvykti iš Lietuvos Respublikos jam gali būti nustatytas trumpesnis negu 7 dienų terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, arba terminas savanoriškai išvykti nesuteikiamas. Pagal to paties straipsnio 4 dalį sprendimą dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos priima institucija, nustačiusi užsieniečio įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos pagrindą, – Migracijos departamentas arba VSAT, o jo įvykdymą kontroliuoja VSAT.
Pagal Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Pagal Įstatymo 130 straipsnio 1 dalį draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Pagal to paties straipsnio 2 dalį užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas.
Pareiškėjas teigia, kad ginčijamą Sprendimą turėjo priimti ne VSAT, o Migracijos departamentas. Teismas su šiuo pareiškėjo argumentu nesutinka, kadangi pagal Įstatymo 127 straipsnio 4 dalį, minėtą Sprendimą gali priimti tiek VSAT, tiek Migracijos departamentas.
Dėl pareiškėjo argumento, kad šiuo metu jo buvusi sutuoktinė yra inicijavusi teisminį procesą (civilinė byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItNDE3MC00MjQvMjAyMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-4170-424/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-4170-424/2022">e2-4170-424/2022</a>) Lietuvos Respublikos teisme, todėl pareiškėjo išvykimas nesuderinamas su jo konstitucine teise į gynybą, kadangi išvykus jis negalės dalyvauti teisminiame procese. Pažymėtina, kad pareiškėjo interesus teisme gali atstovauti jo pasirinktas atstovas. Esant poreikiui, pareiškėjas galėtų paprašyti teismo jam suteikti galimybę dalyvauti teismo posėdyje nuotoliniu būdu. Tokia galimybė įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 175² straipsnio 1 dalyje, kuri įtvirtina, kad proceso dalyvių dalyvavimas teismo posėdžiuose ir liudytojo apklausa jo buvimo vietoje gali būti užtikrinami naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas (per vaizdo konferencijas, telekonferencijas ir kitaip).
Pareiškėjas VSAT Sprendimo neteisėtumą iš esmės sieja su tuo, kad VSAT neatsižvelgė į tai, kad jį su Lietuva sieja glaudūs socialiniai ir šeimyniniai ryšiai, kadangi jis nuo 2014 m. gyvena Lietuvoje, užmezgęs artimus ryšius su Lietuvos Respublika, be to, sudaręs santuoką su lietuve. Teigia, kad naujoji pareiškėjo sutuoktinė laukiasi, o jo buvimas jai yra svarbus.
Įvertinus VSAT Sprendimo turinį matyti, kad jame lakoniškai nurodyta, jog priimant, be kita ko, buvo atsižvelgta į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas ir nustatytas faktines aplinkybes, tačiau sprendime joks tokių aplinkybių vertinimas nėra pateiktas, todėl konstatuotina, kad šiuo požiūriu ginčijamas sprendimas yra ydingas. Tokiu atveju būtina spręsti, ar paminėti VSAT Sprendimo trūkumai yra pakankamas pagrindas tenkinti pareiškėjo skundą ir pripažinti ginčijamą Sprendimą neteisėtu iš esmės.
Sprendžiant klausimą dėl to, ar priimant skundžiamą Sprendimą nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, pirmiausia pažymėtina, jog Įstatymas iš esmės nustato tik sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti priėmimo pagrindus bei sprendimus priimančias institucijas, o detalesnę šios procedūros tvarką paveda nustatyti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui (Įstatymo 127 straipsnio 7 dalis). Vykdydamas šį įstatymų leidėjo pavedimą, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras patvirtino Aprašą.
Aprašo 4 punktas nustato, jog užsienietis įpareigojamas išvykti pagal Įstatymo 106 straipsnio 6 dalies ar 125 straipsnio 2 dalies nuostatas. Sprendimas dėl užsieniečio grąžinimo priimamas Įstatymo 125 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais. Įstatymo 125 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam panaikintas ar atšauktas kelionės leidimas arba viza (1 punktas); jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi (2 punktas); jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus kelionės leidimo arba vizos galiojimui (3 punktas); jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui (4 punktas); į Lietuvos Respubliką jis atvyko teisėtai, tačiau gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo laikinai gyventi ar leidimo nuolat gyventi, jeigu privalo jį turėti (5 punktas); jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką (6 punktas); jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu (7 punktas) jis yra šio Įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje, 1408 straipsnio 1 ar 3 dalyje nurodytas užsienietis ir prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę, bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu (8 punktas). Įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjo yra apibrėžtas kaip teisės aktų nustatyta tvarka priimtas sprendimas, pagal kurį užsienietis per nustatytą laiką savanoriškai privalo išvykti į tą Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybę narę, kurioje jis turi teisę būti ar gyventi (Įstatymo 2 straipsnio 9 dalis).
Iš šių nuostatų akivaizdu, kad teisės aktų leidėjas nesuteikė sprendimą dėl grąžinimo į užsienio valstybę priimančiai institucijai diskrecijos priimti ar nepriimti tokio sprendimo. Be to, Įstatymo 125 straipsnio nuostatų analizė to paties įstatymo 124 straipsnio 1 ir 2, 3 dalių, nustatančių atvejus, kada užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos, kontekste leidžia teigti apie formalų pagrindų dėl užsieniečių grąžinimo nustatymą. Pastaroji aplinkybė aiškiai atsispindi Aprašo 24 punkte, kur numatyta, kad dokumentai dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo turi būti išnagrinėti ir sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo turi būti priimtas (išskyrus Aprašo 23 punkte nurodytus atvejus, kai priimamas Migracijos departamento sprendimas dėl teisinės padėties), jeigu užsieniečio asmens tapatybė yra patvirtinta, ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo fakto, kad yra Įstatymo 106 straipsnio 6 dalyje ar 125 straipsnyje nustatyti užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo pagrindai, nustatymo dienos, o jeigu užsienietis sulaikytas ne ilgiau kaip 48 valandoms – ne vėliau kaip per 48 valandas nuo sulaikymo momento.
Taigi, sisteminė ir lingvistinė paminėtų teisės aktų nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, jog atliekamas tyrimas dėl užsieniečio grąžinimo ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos apsiriboja tik konkretaus fakto (nagrinėjamu atveju – kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, kadangi pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi) ir teisės aktuose nustatytų pagrindų, dėl kurių asmuo negali išvykti ar būti išsiųstas iš šalies, nustatytų Įstatymo 124 straipsnio 3 dalis, 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatymu. Tokią išvadą suponuoja ir Aprašo II skyriuje nustatyta sprendimo dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo priėmimo ir vykdymo tvarka.
Pastarosios išvados nepaneigia ir pareiškėjo argumentai, jog priimdama ginčijamą Sprendimą atsakovė privalėjo atsižvelgti į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje išvardintas aplinkybes. Kompetentingų institucijų pareiga atsižvelgti į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes priimant sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo iš šalies yra nustatyta Įstatymo 127 straipsnio 32 punkte, numatančiame, jog šio straipsnio 1, 3 dalyse nurodytas terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, gali būti pratęstas dėl šio Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose ir 2 dalies 3, 4 punktuose nurodytų aplinkybių, tačiau bendras įpareigojimo savanoriškai išvykti terminas negali viršyti 60 dienų, ir Aprašo 46 punkte, numatančiame, jog jeigu užsienietis dėl Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose ar 2 dalies 3, 4 punktuose nurodytų aplinkybių negali per nustatytą terminą savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos (kai sprendime dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo nustatytas savanoriško išvykimo iš Lietuvos Respublikos terminas yra trumpesnis negu 60 dienų), tai jis iki šio termino pabaigos turi kreiptis į sprendimą dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo priėmusiai įstaigai per „Migris“ ar raštu gali pateikti prašymą pratęsti savanoriško išvykimo terminą bei dokumentus, įrodančius, kad atsirado minėtų aplinkybių. Aprašo 47 punkte numatyta, kad sprendimą dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo priėmusi įstaiga, įvertinusi priežastis, dėl kurių užsienietis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos per nustatytą terminą, atsižvelgusi į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose ir 2 dalies 3, 4 punktuose nurodytas aplinkybes ir vadovaudamasi Įstatymo 127 straipsnio 32 dalimi, ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo aprašo 46 punkte nurodytų dokumentų gavimo dienos priima sprendimą dėl savanoriško išvykimo termino pratęsimo (bendras terminas savanoriškai išvykti negali viršyti 60 dienų).
Taigi, iš šių teisės normų analizės darytina išvada, kad į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes atsakovė privalėjo atsižvelgti bei jas įvertinti spręsdama klausimą dėl grąžinimo į užsienio valstybę termino nustatymo, per kurį pareiškėjas įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pažymėtina, kad sprendime grąžinti pareiškėją į kilmės valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris pradedamas skaičiuoti nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos, ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos (Įstatymo 127 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovė nurodė, kad išvykimo terminas pareiškėjui buvo nustatytas atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas turi šeiminių ryšių su Lietuva, t. y. 2022 m. sausio 12 d. pareiškėjas sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete A. B. Įvertinus šią aplinkybę, atsakovė pareiškėjui nustatė 30 dienų išvykimo terminą.
Taigi, nustačius faktą, jog yra bent viena Įstatymo 125 straipsnyje numatyta aplinkybė, to paties įstatymo 127 straipsnio 4 dalyje numatyta institucija privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais priimti sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, neatsižvelgiant į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes. Pažymėtina, jog toks teisės aiškinimas nepažeidžia pareiškėjo nurodomų teisės aktų garantuojamų teisių į asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, nes įpareigojimas išvykti iš šalies nėra vykdomas priverstinio pobūdžio priemonėmis. Sprendimo dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos nevykdymas yra tik pagrindas išsiuntimo procedūrai pradėti (Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Teismas pažymi, kad atsakovė Sprendime nurodė, kad VSAT Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 127 straipsnio 1, 3 (1) ir 6 dalimis įvertinus tai, kad pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taip pat atsižvelgus į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ir į tai, kad nebuvo nustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti į užsienio valstybę. Sprendimu pareiškėjas buvo įpareigotas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos per 30 dienų, nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2022 m. gegužės 6 d.
Taigi, atsakovė, priimdama Sprendimą dėl pareiškėjo grąžinimo į užsienio valstybę, laikėsi visų teisės aktuose nustatytų reikalavimų, atliko jos kompetencijai priskiriamus ir privalomus veiksmus. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, jog nėra pagrindo išvadai, kad skundžiamas Sprendimas buvo priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras ir nepagrįstai neatsižvelgiant bei neįvertinant Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovės priimtas Sprendimas atitinka teisės aktuose įtvirtintus turinio ir formos reikalavimus bei yra teisėtas ir pagrįstas. Priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų.
Pareiškėjo argumentai, susiję su karo veiksmais Ukrainoje bei neparastąja padėtimi Rusijos Federacijoje taip pat nėra pagrindas konstatuoti esant Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintų aplinkybių, nes pareiškėjo teiginiai, kaip teisingai nurodė VSAT, yra tik prielaidos, nepagrįstos jokiais faktiniais įrodymais.
Iš viešai prieinamos informacijos matyti, jog Rusijos Federacijoje, į kurią pareiškėjas įpareigotas išvykti skundžiamu Sprendimu, pareiškėjui nekyla Įstatymo 130 straipsnio 1-2 dalyse įtvirtintos grėsmės, tokių grėsmių skunde nenurodė ir pareiškėjas, todėl konstatuotina, kad atsakovė pagrįstai nenustatė Įstatymo 130 straipsnio 1-2 dalyse įtvirtintų aplinkybių.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Sprendimas priimtas tinkamai išnagrinėjus faktinę pareiškėjo situaciją, yra pagrįstas tinkamai pritaikius teisės normas, todėl nėra pagrindo jo naikinti nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais argumentais. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsniu, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi, teismas
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo V. B. (V. B.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Asta Adamonytė-Šipkauskienė
Indrė Pukanasytė-Biekšė
Fausta Vitkienė
